2013-09-24 Nr. AB-5250-3-61-3-00098-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1995/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00098-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.2.; 2.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Jurbarko rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Jurbarko rajono savivaldybės skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Jurbarko rajono savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas, Savivaldybė) su skundu (1 t., b. l. 2-8), kurį vėliau patikslino (2 t., b. l. 175-180), kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija, ir Ministerija) 2011 m. sausio 20 d. raštą Nr. (9-1)-D8-701 „Dėl Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“; panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-10896 išieškoti iš turto (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Departamentas, Kauno RAAD), 2010 m. gruodžio 8 d. atlikęs pareiškėjo patikrinimą, susijusį su aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimu, surašė patikrinimo aktą (toliau – ir Aktas). Akte buvo nurodyta, kad pagal priemonę (II-1) Medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonėms lėšos panaudotos ne pagal paskirtį, t. y. priemonė neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 5 d.

įsakymu Nr. 533 patvirtintų rekomendacijų, Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų ir Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Pareiškėjas rėmėsi Įstatymo, Miškų įstatymo, Medžioklės įstatymo teisės aktų nuostatomis ir padarė išvadą, kad Ministerijos nuomonė dėl medžiotojų būrelių nepripažinimo miško plotų naudotojais yra klaidinga. Pareiškėjo vertinimu, medžioklės plotai yra miško plotai, o medžioklės plotų (miško plotų) naudojimas medžioklei yra viena iš miško plotų naudojimo rūšių.

Savivaldybės taryba, įgyvendindama Medžioklės įstatymo 6 straipsnio nuostatas, 2003 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. T2-254 patvirtino Medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencinių priemonių diegimo Jurbarko rajone tvarką (toliau – ir Tvarka), pagal kurią ir buvo skiriamos lėšos miško sklypų, kuriuose medžioklė neuždrausta, savininkų, valdytojų arba naudotojų vykdomoms medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencinėms priemonėms finansuoti. Tvirtino, kad būtent pagal šią Tvarką ir Įstatymo 4 straipsnio nuostatas pareiškėjas skyrė lėšas medžiotojų būreliams, nes šie būreliai yra miško sklypų naudotojai.

Pareiškėjo nuomone, jis elgėsi teisėtai. Šiuos savo argumentus grindė medžiotojų būrelių įvykdytais žalos prevencijos priemonių įdiegimo darbų perdavimo ir priėmimo aktais bei kitais rašytiniais įrodymais. Teigė, kad Kauno RAAD visiškai netikrino, kam buvo panaudotos lėšos, o, tik atsižvelgdamas į Ministerijos pateiktus nurodymus, konstatavo, jog visos lėšos, paskirtos medžiotojų būreliams, yra panaudotos ne pagal paskirtį. Pabrėžė, kad Ministerija pažeidė teisėtų lūkesčių principą, nes be jokio pagrindo ėmė aiškinti kitaip teisės aktų nuostatas.

Ministerija 2010 m. spalio 22 d. rašte Nr. (9-2)-D8-9968 regiono aplinkos apsaugos departamentams nurodė, kad medžiotojų būreliai nėra miško savininkai, valdytojai ar naudotojai, todėl savivaldybės skirdamos lėšas jiems iš Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialios programos (toliau – ir Specialioji programa, SAARP), pažeidžia Įstatymo nuostatas, todėl regionų departamentai šią Ministerijos nuomonę vertino kaip privalomą nurodymą. Pažymėjo, kad dėl tokio naujo teisės normų aiškinimo medžiotojų būreliai negaus paramos, o savivaldybė patirs finansinių nuostolių.

Tvirtino, kad šiuo atveju akivaizdu, kad tiek medžiotojų būreliai, įgyvendindami medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemones, tiek savivaldybės administracija, skirdama šiam tikslui lėšas, turėjo teisėtų lūkesčių, nes tam tikrą laikotarpį vyravo administracinės nuostatos dėl lėšų skyrimo teisėtumo. Pareiškėjas akcentavo, jog daug metų buvo teikiamos ataskaitos už SAARP lėšų panaudojimą, tačiau jokių pastabų negaudavo. Taip pat pastabų negavo ir iš Vyriausybės atstovų apskrityse, kurie tikrina, ar savivaldybių priimti teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems teisės aktams.

Kauno RAAD vykdė Ministerijos nurodymą, tačiau ne teisėtumo kontrolę. Pareiškėjo nuomone, atsakovų veiksmai pažeidžia ir viešąjį interesą, nes Įstatymo, Medžioklės įstatymo nuostatos aiškiai rodo, kad valstybė yra suinteresuota, jog miško sklypo savininkai, valdytojai bei naudotojai įgyvendintų priemones, kuriomis siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, o medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui prevencija turi visuomeniškai svarbią reikšmę ir jos įgyvendinimas atitinka viešąjį interesą.

Dabartinis naujas taikomas teisės aktų aiškinimas sužlugdys SAARP numatytų prevencinių priemonių įgyvendinimą ne tik Savivaldybėje, bet ir visoje Lietuvoje.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (3 t., b. l. 1-2) su skundo dalimi dėl VMI prie FM 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo panaikinimo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjo skundo dalį dėl Ministerijos 2011 m. sausio 20 d. rašto Nr. (9-1)-D8-701 panaikinimo paliko spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovas pažymėjo, kad Įstatymas VMI prie FM numato pareigą, gavus Ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimą, vykdyti išieškojimą ne ginčo tvarka. Pabrėžė, kad nei vienas teisės aktas nenumato VMI prie FM nei teisės, nei pareigos vertinti Ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimo pagrįstumo. Mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ), todėl VMI prie FM turėjo teisę priimti ginčijamą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Atkreipė dėmesį į tai, kad VMI prie FM sprendimo priėmimą sąlygojo Ministerijos nurodymas, kuriuo prašė VMI prie FM ne ginčo tvarka išieškoti iš pareiškėjo jo ne pagal tikslinę paskirtį panaudotą 63 381,32 Lt sumą į valstybės iždo sąskaitą. Pažymėjo, kad VMI prie FM vykdo tik pagalbinę funkciją, kad pareiškėjas neskundžia VMI prie FM sprendimo dėl turinio ar formos, nekelia klausimų dėl nagrinėjamo administracinio akto vykdymo proceso taisyklių pažeidimo. Dėl skundžiamo Ministerijos sprendimo VMI prie FM nepasisakė, nes, VMI prie FM vertinimu, tai ne mokesčių administratoriaus kompetencijos klausimas.

Atsakovas Ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (3 t., b. l. 8-11) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pabrėžė, kad Įstatyme, LR aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų patikrinimo rekomendacijoje (toliau – ir Rekomendacijos) įtvirtintų procedūrų laikėsi tiek Ministerija, tiek Kauno RAAD, tiek VMI prie FM. Nurodė, kad to neginčija ir pareiškėjas. Atsakovo teigimu, ginčas šioje byloje yra, ar medžioklės plotų naudotojai yra konkretaus miško sklypo naudotojai ir, ar šiuo pagrindu jie gali gauti paramą, numatytą Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatoje nustatyta, kad paramos lėšos skiriamos būtent sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, kurie, siekdami išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos, ėmėsi prevencinių priemonių apsaugoti savo nuosavybės, valdymo ar naudojimo teise turimą sklypą ir jos, ne mažiau 70 procentų, turi būti padengiamos būtent iš lėšų, surinktų už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog medžiotojų būreliai yra miško sklypų ar miško naudotojai ir pažymėjo, kad pareiškėjas interpretuoja teisės aktuose įtvirtintas sąvokas.

Atsakovo vertinimu, teisės aktų nuostatos aiškiai įtvirtina sąvokas, kas yra miško savininkas, kas yra miško valdytojas bei, kas yra miško naudotojas, tačiau medžiotojų būrelis nepatenka nei į vieną iš jų. Medžiotojų būrelis atitinka Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nustatytą medžioklės plotų naudotojo sąvoką, kuri nėra tapati miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokai. Įstatymas aiškiai įtvirtina, kad paramos lėšos naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ar naudotojus, o medžiotojai yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, bet ne sklypų naudotojai, todėl tvirtino, kad jų vykdoma veikla negali būti finansuojama iš SAARP lėšų.

Pažymėjo, kad viena iš Ministerijos funkcijų – formuoti valstybės politiką aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės srityje bei tai, jog Ministerija turi teisę metodiškai vadovauti pavaldžioms institucijoms, pagal kompetenciją atliekančioms jų nuostatuose numatytas funkcijas. Pabrėžė, kad Kauno RAAD patikrinimo akte nurodė konkrečias teisės aktų nuostatas, kurias pažeidė pareiškėjas, todėl pareiškėjo argumentus, jog Kauno RAAD, atlikdamas patikrinimą, vadovavosi tik Ministerijos nuomone, laiko teisiškai nepagrįstais ir nereikšmingais.

Ministerija pažymėjo, kad Savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, turi teisę veikti tik tiek, kiek leidžia teisės aktai, todėl SAARP lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti Įstatyme. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, konstatavo, kad miško naudotojų ir medžioklės plotų naudotojų sąvokos nėra tapačios. Teismų praktika iš esmės analogiškose bylose turi būti formuojama vienoda linkme.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno RAAD atsiliepimu į pareiškėjo skundą (3 t., b. l. 15-17) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno RAAD pabrėžė, kad kiekvienam teisiniam santykiui teisės aktai turi būti taikomi sistemiškai pagal tai, kokie teisės aktai tuos santykius reglamentuoja. Nurodė, kad miško naudotojų ir medžioklės plotų naudotojų sąvokos nėra tapačios, todėl Savivaldybės veiksmus, pervedant paramos lėšas medžioklės plotų naudotojams, laiko prieštaraujančiais Įstatymo tikslams bei normoms. Pažymėjo, kad paramos lėšas gauti turi teisę miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkai, valdytojai ir naudotojai, įgyvendinantys žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, o ne medžioklės plotų naudotojai, medžioklės plotuose turintys teisę naudotis laikinės gyvūnijos ištekliais. Pažymėjo, kad nei Ministerija, nei VMI prie FM, nei Kauno RAAD nepažeidė teisėtų lūkesčių principo, nes nustačius teisės aktų pažeidimus – netinkamą lėšų panaudojimą, visos institucijos laikėsi teisės aktuose įtvirtintų procedūrų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu (3 t., b. l. 30-36) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilęs dėl Ministerijos 2011 m. sausio 20 d. rašto Nr. (9-1)-D8-701, kuriuo Jurbarko rajono savivaldybė pripažinta netinkamai panaudojusia Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas, bei dėl VMI prie FM 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-10896, kuriuo nuspręsta šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka. Teismas nustatė, kad Kauno RAAD Jurbarko rajono agentūra 2010 m. lapkričio 9 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 111. Akte konstatuota, kad atlikus patikrinimą buvo nustatyta, jog dalis lėšų, numatytų medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonėms įgyvendinti, panaudotos ne pagal Specialiosios programos nuostatas.

Kauno RAAD direktorius 2010 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. V-10 pavedė iki 2010 m. gruodžio 12 d. atlikti detalų Jurbarko rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo 2009 m. patikrinimą. Kauno RAAD 2010 m. gruodžio 8 d. surašė SAARP lėšų panaudojimo patikrinimo aktą. Patikrinimo akte buvo nustatyti Jurbarko rajono savivaldybės 2009 m. aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo pažeidimai. Minėtu aktu siūloma išieškoti 63 381,32 Lt sumą. Ministerija 2011 m. sausio 20 d. raštu (teikimu) Nr. (9-1)-D8-701 kreipėsi į VMI prie FM, prašydama išieškoti iš Jurbarko rajono savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas ne ginčo tvarka.

VMI prie FM 2011 m. sausio 26 d. raštu Nr. (23.3-37)-R-941 „Dėl Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo programos ne pagal paskirtį panaudotų lėšų išieškojimo“ kreipėsi į Tauragės apskrities valstybinę mokesčių inspekciją. Rašte nurodė, kad VMI prie FM gavo Ministerijos 2011 m. sausio 20 d. raštą Nr. (9-1)-D8-701, kuriame, vadovaudamasi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatomis, Ministerija prašo VMI prie FM ne ginčo tvarka išieškoti iš pareiškėjo jo ne pagal paskirtį panaudotą 63 381,32 Lt sumą į valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos.

Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2011 m. balandžio 22 d. raštu Nr. (13.4)R-1976 informavo pareiškėją apie Ministerijos prašymą išieškoti iš pareiškėjo ne pagal tikslinę paskirtį panaudotas lėšas. Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2011 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. (13.4)R-3532 siūlė 63 381,32 Lt pareiškėjui savanoriškai sumokėti per tris mėnesius nuo šio rašto gavimo dienos bei informavo pareiškėją, kad, minėtos sumos nesumokėjus per pasiūlytą terminą, bus priimtas sprendimas lėšas išieškoti ne ginčo tvarka.

Pareiškėjas 2011 m. balandžio 29 d. raštu Nr. R4-19-1297 kreipėsi į Tauragės apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, kuriame nurodė, kad priimtas Ministerijos sprendimas ne ginčo tvarka išieškoti ne pagal tikslinę paskirti panaudotus 63 381,32 Lt savivaldybės aplinkos apsaugos specialiosios programos lėšų yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Šio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartis dėl atsisakymo priimti skundą apskųsta atskiruoju skundu. Pažymėjo, kad nesibaigus teisminiam ginčui, pareiškėjas nenumato sumokėti į valstybės iždo sąskaitą 63 381,32 Lt.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 23 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atsisakė priimti, nurodydamas, kad Ministerijos raštas yra viešojo administravimo procedūros metu priimamas dokumentas, tačiau jis nėra galutinis ir pareiškėjui nesukelia materialinių teisinių pasekmių. LVAT 2011 m. balandžio 22 d. nutartimi šią Vilniaus apygardos administracinio teismo poziciją patvirtino. VMI prie FM 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-10896 nusprendė į biudžetą iš pareiškėjo išieškoti 63 381,32 Lt.

Nesutikdama su šiuo VMI prie FM sprendimu, pareiškėjas 2012 m. sausio 6 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2012 m. birželio 7 d. nutartimi sustabdė šios administracinės bylos nagrinėjimą. Nutartyje teismas nurodė, kad yra tikslinga sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol LVAT išplėstinė teisėjų kolegija priims sprendimą (apeliacine tvarka) administracinėje byloje Nr. I-599-289/2011. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 konstatavo, kad administracinę procedūrą dėl SAARP lėšų panaudojimo tinkamumo užbaigiančiu administraciniu aktu nagrinėjamu atveju laikytinas ne VMI prie FM sprendimas išieškoti atitinkamas sumas ne ginčo tvarka, bet Ministerijos, įvertinusios RAAD pateiktą patikrinimo aktą, teikimas VMI prie FM, t. y. išplėstinė teisėjų kolegija iš esmės pakeitė iki šiol egzistavusią LVAT praktiką.

Minėtoje nutartyje buvo konstatuota, kad „šioje byloje įtvirtinta taisyklė dėl Aplinkos ministerijos rašto pripažinimo individualiu teisės aktu negali užkirsti pareiškėjams galimybių ginti įstatymo saugomo intereso, nes kitoks aiškinimas suponuotų konstitucinio lygiateisiškumo principo pažeidimą, kai bylos šaliai būtų taikoma taisyklė, kuri neegzistavo jo kreipimosi į teismą metu“. Pareiškėjas 2013 m. sausio 14 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame prašė panaikinti ne tik skundžiamą VMI prie FM sprendimą, bet ir Ministerijos 2011 m. sausio 20 d. raštą Nr. (9-1)-D8-701.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 29 d. nutartimi atnaujino skundo dėl Ministerijos 2011 m. sausio 20 d. rašto Nr. (9-1)-D8-701 padavimo terminą. Teismas nurodė, kad tik pasikeitus teismų praktikai analogiškose bylose pareiškėjui atsirado galimybė vėl kreiptis į teismą prašant panaikinti Ministerijos raštą. Teismas atsižvelgė į LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje suformuotą praktiką. Teismas priėjo išvadą, kad, vadovaujantis operatyvumo, ekonomiškumo, šalių konstitucinio lygiateisiškumo principais, atsižvelgiant į naujai suformuotą praktiką bei tam, kad būtų užtikrinta tinkama teisė į apeliacinį procesą, šioje byloje būtinas Ministerijos 2011 m. sausio 20 d. rašto Nr. (9-1)-D8-701 teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.

Teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi. Teismas nurodė, kad paminėta Medžioklės įstatymo nuostata nustato, jog SAARP lėšos skiriamos būtent sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, kurie, siekdami išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos, ėmėsi prevencinių priemonių apsaugoti savo nuosavybės, valdymo ar naudojimo teise turimą sklypą ir jos, ne mažiau 70 procentų, turi būti padengiamos būtent iš lėšų, surinktų už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą.

Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas iš SAARP lėšų skiriamą finansinę paramą sieja būtent su konkretaus sklypo (t. y. teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre) savininko, valdytojo ar naudotojo tame sklype taikomomis prevencinėmis priemonėmis. Teismas taip pat vadovavosi Miškų įstatymo 2 straipsnio 10-12 dalyse pateiktomis miško savininko, valdytojo ir naudotojo sąvokomis. Teismo vertinimu, yra akivaizdu, kad medžiotojų būrelis nepatenka nei į vieną iš minėtų sąvokų.

Medžiotojų būrelis atitinka Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą medžioklės plotų naudotojo (t. y. fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete) sąvoką. Teismas padarė išvadą, kad medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, todėl medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Todėl medžiotojų būreliai neturi jokio teisinio pagrindo jiems nuosavybės ar kita teise nevaldomame sklype taikyti minėtas Įstatyme nurodytas žalos prevencijos priemones (t. y. apdoroti želdinius repelentais, aptverti tvoromis ar apsauginėmis juostomis, veisti želdinius, gerinančius laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas ir pan.). Šiame įstatyme aiškiai įtvirtinta, kad SAARP lėšos naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, o medžiotojai, turintys nustatyta tvarka išduotus leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, bet ne sklypų naudotojai, todėl jų vykdoma veikla negali būti finansuojama iš SAARP lėšų.

Teismas konstatavo, kad Ministerijos raštas atitinka ir bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus: rašte yra nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai (pateikiama inter alia nuoroda į Kauno RAAD 2010 m. gruodžio 8 d. patikrinimo akte konstatuotas aplinkybes), pateiktas teisinis pagrindas (nurodyta Įstatymo 4 str. 4 d.), yra nurodomi motyvai, juos sistemiškai vertinant su Kauno RAAD 2010 m. gruodžio 8 d. patikrinimo akte nustatytais duomenimis ir teiginiais. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl teisėto SAARP lėšų panaudojimo kitais nei Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto tikslais nėra reikšmingi, todėl teismas dėl jų nepasisakė.

Teismas taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje suformuota praktika, kurioje buvo konstatuota, jog VMI prie FM sprendimas iš esmės vykdo tik pagalbinę (techninę) funkciją – išieško netinkamai panaudotas Specialiosios programos lėšas ne ginčo tvarka, tačiau jis gali būti skundžiamas dėl vykdymo veiksmų, jei jie atliekami pažeidžiant teisės aktuose nustatytas vykdymo proceso taisykles. Byloje nėra ginčijami VMI prie FM sprendimo turinio ar formos trūkumai. Skunde nekeliami klausimai dėl nagrinėjamo administracinio akto vykdymo proceso taisyklių pažeidimo.

Tačiau teismas pabrėžė, kad VMI prie FM sprendimas atitinka bendruosius individualiam teisės (administraciniam) aktui keliamus reikalavimus: nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai (nuoroda Sprendime į gautą Ministerijos 2011 m. sausio 20 d. raštą), pateiktas teisinis pagrindas (Įstatymo 4 str. 4 d.), nurodomi motyvai (nurodoma, kad Jurbarko rajono savivaldybė nesumokėjo išieškotinos sumos per 3 mėnesių terminą). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ištyręs byloje esančius įrodymus bei įvertinęs teisės aktus, reglamentuojančius minėtų lėšų skyrimą bei jų panaudojimą, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. sausio 20 d. raštas Nr. (9-1)-D8-701 bei VMI prie FM 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-10896 yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundą dėl šių rašto bei sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas Jurbarko rajono savivaldybė apeliaciniu skundu (3 t., b. l. 43-47) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, konstatuodamas, jog 2011 m. sausio 20 d. raštas ir Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, visiškai neatsižvelgė ir nepasisakė dėl teisėtų lūkesčių principo, kurį pažeisdamas atsakovas Ministerija ir priėmė skundžiamą raštą. Teismas iš viso nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų dėl teisėtų lūkesčio principo pažeidimo. Tokiais įrodymais laikytini dokumentai ir aplinkybės, patvirtinantys, kad daug metų Jurbarko rajono savivaldybė teikdavo ataskaitas už SAARP lėšų panaudojimą Ministerijai bei Kauno RAAD ir jokių pastabų negaudavo (analogiška situacija yra susidariusi daugelyje savivaldybių).

SAARP lėšų panaudojimo tvarkos buvo peržiūrėtos ir Vyriausybės atstovų apskrityse. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai nei jos nuostatai, nei kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai nesuteikia teisės aiškinti teisės aktų nuostatų. Bet kokie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštuose pateikti teiginiai yra tik šios institucijos specialistų nuomonė, tačiau regionų aplinkos apsaugos departamentai traktavo juos kaip privalomą nurodymą. Dėl naujo teisės normų aiškinimo medžiotojų būreliai, aktyviausiai dalyvavę savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos priemonių įgyvendinimo procese, - nebegaus paramos Medžioklės įstatymo 6 ir 12 straipsniuose numatytų medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonių įgyvendinimui, o savivaldybė patirs finansinių nuostolių.

Konstitucinio Teismo praktika be kitų teisinės valstybės principų formuoja ir teisėtų lūkesčių apsaugos doktriną (2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas). Dar plačiau teisėti lūkesčiai yra ginami Europos Teisingumo Teismo praktikoje. Šio principo apsauga išplaukia iš pasitikėjimo valstybe principo. Lūkesčiai turi būti apsaugomi tam, kad būtų pasitikima administracija ir valstybe. 1987 m. byloje SpA Ferriere San Carlo v Commission of the European Communities Europos Teisingumo Teismas pripažino negaliojančiu Komisijos sprendimą skirti baudą plieno gamintojui už produkcijos kvotos viršijimą.

Gamintojas kvotą viršijo, nes iki tol Komisija toleravo tai, kad buvo turima papildomų produkcijos atsargų. Gamintojas pasitikėjo iki tol dvejus metus egzistavusiomis sąlygomis, todėl, teismo nuomone, jam kilo teisėtų lūkesčių. Šiuo atveju galima konstatuoti, kad Kauno RAAD nesiekė užtikrinti teisėtumo aplinkos apsaugos srityje, nevykdė aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės, o vykdė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pavedimą Jurbarko rajono savivaldybėje konstatuoti tariamus pažeidimus. Pareiškėjo nuomone, tai yra akivaizdus teisėtų lūkesčių principo, kuris reikalauja, kad teisinių santykių subjektai būtų tikri dėl savo teisinės padėties, pažeidimas.

Teisės normos yra kildinamos iš teisės principų, todėl teismas turėjo įvertinti pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo. Teismas sprendime nepasisakė ir dėl pareiškėjo motyvų, liečiančių viešojo intereso pažeidimą, nevertino šių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, galėtų būti pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (2012 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1231/2012).

Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti teisės aktą ir teisingai išspręsti kilusį procesinį ar kokį nors kitą klausimą, patį administracinį ginčą. Teismas nepagrįstai susiaurino įrodinėjimo dalyką, o jį susiaurinus, įgyvendinti paminėtų tikslų nebegalima, ir toks teismo sprendimas yra neteisėtas ir turi būti naikinamas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (3 t., b. l. 51-55) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai taikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas. Pažymi, kad principas, jog viešojo administravimo subjektas turi teisę veikti tik tiek, kiek leidžia teisės aktai, patenka į konstitucinę gero viešojo administravimo sampratą. Šis principas tiesiogiai susijęs su Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintu įstatymo viršenybės principu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2552/2011), todėl nagrinėjamu atveju Jurbarko rajono savivaldybė paramos lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti specialių lėšų naudojimą reglamentuojančiame teisės akte - Įstatyme. Pareiškėjos argumentai, kad patikrinimo akte nenurodomi pažeisti teisės aktai, ar kad Kauno RAAD atlikdamas patikrinimą vadovavosi Ministerijos nuomone, o ne teisės aktais, yra nepagrįsti ir laikytini teisiškai nereikšmingais šioje byloje. Bet kuri institucija atlikdama jai priskirtas funkcijas ir savarankiškai priimdama sprendimus privalo vadovautis galiojančiais teisės aktais, o atsižvelgti į metodiškai vadovaujančios institucijos išdėstytą poziciją konkrečiu klausimu nėra draudžiama. Pažymi, kad Jurbarko rajono savivaldybė savo teisėtų lūkesčių pažeidimą grindžia ne teisės aktų nuostatomis, o tuo, jog ankstesnių patikrinimų metu lėšų skyrimo pažeidimo nebuvo pastebėta. Tokie argumentai negali būti vertinami kaip teisiškai reikšmingi šioje byloje, nes, kaip ne kartą savo nutarimuose yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų. Tik tokie asmens lūkesčiai laikomi teisėtais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno RAAD atsiliepimu į apeliacinį skundą (3 t., b. l. 59-62) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o Jurbarko rajono savivaldybės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno RAAD nurodo, kad ginčo laikotarpiu Ministerija vykdė savo kompetenciją vadovaudamasi Įstatymu ir jį įgyvendinančiais teisės aktais. Kauno RAAD, vykdydamas jam priskirtas funkcijas, turi teisę atlikti pirminį ir detalų SAARP lėšų panaudojimo patikrinimą. Kauno RAAD veiksmai atlikus pirminį patikrinimą, surašius 2009 m. patikrinimo aktą, o po to išnagrinėjus papildomą informaciją ir atlikus detalų patikrinimą, kurio metu buvo nustatyti pažeidimai, nagrinėjamu atveju neprieštarauja teisėtumo principui (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas paramos lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti SAARP lėšų naudojimą reglamentuojančiame Įstatyme, t. y. finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje yra keliamas klausimas dėl viešojo administravimo subjektų aktų, kuriais Jurbarko rajono savivaldybė pripažinta netinkamai panaudojusia Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas ir nuspręsta šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog VMI prie FM 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-10896 išieškoti iš turto priėmė, atsižvelgdama į Aplinkos ministerijos 2011 m. sausio 20 d. prašymą (teikimą) Nr. (9-1)-D8-701 išieškoti ne pagal paskirtį panaudotą Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 63 381,32 Lt sumą.

Minėtąjį prašymą Aplinkos ministerija mokesčių administratoriui pateikė, vadovaudamasi Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, gavusi žinių apie Kauno RAAD 2010 m. gruodžio 8 d. patikrinimo aktą, kuriuo buvo konstatuota, jog pareiškėjo SAARP lėšos buvo panaudotos netinkamai, t. y. nesilaikant Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Nurodytas Aplinkos ministerijos 2011 m. sausio 20 d. raštas Nr. (9-1)-D8-701 „Dėl Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ yra vertintinas kaip Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatytas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos teikimas VMI prie FM dėl SAARP lėšų išieškojimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė penkių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. A662 - 2003/2012, 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, pateikė teisės aiškinimo taisykles, kurių, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pagrindu, turi būti laikomasi ir šioje administracinėje byloje, kaip iš esmės analogiškoje administracinėje byloje. Naujoms teisės aiškinimo taisyklėms formuoti šioje administracinėje byloje objektyvaus poreikio nenustatyta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje įtvirtintą taisyklę dėl Aplinkos ministerijos rašto pripažinimo individualiu teisės aktu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai vertino ne tik VMI prie FM sprendimo, bet ir Aplinkos ministerijos rašto teisėtumą bei pagrįstumą.

Paminėtoje byloje Nr. A662-2003/2012 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija paliko galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą (bylos Nr. I-599-289/2011), kuriuo iš esmės buvo nuspręsta, kad lėšos, skirtos medžiotojų būreliui (subjektui, kuris nėra miško sklypų savininkas, valdytojas ar naudotojas), buvo skirtos nesilaikant Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, t. y. finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, nes medžioklės būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai.

Analogiškos praktikos yra laikomasi ir kitose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2513/2012, 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2625/2012, 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1079/2013, 2013 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-619/2013). Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo formuojamos teismų praktikos aiškinant ir taikant Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą kartu su Medžioklės įstatymo normomis.

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas aiškintinas kartu su Medžioklės įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta medžioklės plotų naudotojų sąvoka bei su 6 straipsnio 3 dalyje nuostata, kuri yra analogiška kaip ir Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė penkių teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A662 - 2003/2012 Aplinkos ministerijos rašto atžvilgiu pabrėžė, jog „<...>Aplinkos ministerijos raštas atitinka ir bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus: Aplinkos ministerijos rašte yra nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai (pateikiama inter alia nuoroda į Šiaulių RAAD 2010 m. lapkričio 25 d. Patikrinimo akte Nr. 165 konstatuotas aplinkybes), pateiktas teisinis pagrindas (nurodyta Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis), yra nurodomi motyvai, juos sistemiškai vertinant su Šiaulių RAAD 2010 m. lapkričio 25 d. Patikrinimo akte Nr. 165 nustatytais duomenimis ir teiginiais. <...> Aplinkos ministerijos raštas yra laikytinas pagrįstai konstatuojančiu netinkamą SAARP lėšų panaudojimą savivaldybėje pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą“.

Šioje administracinėje byloje esantis Aplinkos ministerijos 2011 m. sausio 20 d. raštas Nr. (9-1)-D8-701 „Dėl Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ taip pat, kolegijos vertinimu, atitinka bendruosius individualiam aktui keliamus reikalavimus bei bylos Nr. A662-2003/2012 argumentais, o taip pat atsižvelgiant į analogiškos praktiką kitose aukščiau nurodytose nutartyse (miško naudotojų ir medžioklės plotų naudotojų sąvokos nėra tapačios, pervedimas SAARP lėšų medžioklės plotų naudotojams, prieštaravo Įstatymo tikslams ir teisės normoms, o medžiotojų būreliai negalėjo būti SAARP lėšų gavėjais pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą), laikytinas teisėtai bei pagrįstai konstatuojančiu netinkamą SAARP lėšų panaudojimą savivaldybėje pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Jokių kitų pagrindų daryti priešingą išvadą nenustatyta.

Nepagrįsti yra apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į visus pareiškėjo skundo motyvus. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimamą sprendimą negali būti suprantama kaip pareiga atsakyti absoliučiai į visus dalyvaujančių byloje asmenų iškeltus argumentus. Teismas atsakė į esminius pareiškėjo skundo argumentus, išnagrinėjo bylai turinčias esminės reikšmės aplinkybes bei nurodė teisės aktus, kuriais vadovaudamasis priėmė teismo sprendimą, todėl tinkamai vykdė savo pareigą motyvuoti teismo sprendimą.

Dėl VMI prie FM sprendimo, nesant kitokių faktinių aplinkybių, laikytinas tokios pat pozicijos kaip ir administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Jurbarko rajono savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius