2023-09-27 Nr. AB-17142-3-61-3-01143-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1009-415/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01143-2022-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Ministerija), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-61-476/2019 A. A. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 50 MGL dydžio bauda, taip pat patenkintas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. K. civilinis ieškinys dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusios ir civilinės ieškovės G. P. civilinis ieškinys dėl 77,76 Eur turtinės ir 2 250 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Šiaulių apygardos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-92-875/2020 M. K. priteistas 20 000 Eur neturtinės žalos dydis sumažintas iki 10 000 Eur. Ikiteisminio tyrimo metu žalos byloje draudimo bendrovė atlygino jam 2 500 Eur neturtinę žalą, kitiems dviem nukentėjusiesiems atlyginta po 1 250 Eur. Pagal tuo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 3 punktą dėl eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, neturtinės žalos draudimo suma buvo ribojama 5 000 Eur suma, todėl, sumokėjus visą įstatymo numatytą draudimo sumą neturtinei žalai atlyginti, draudiko prievolė atlyginti neturtinę žalą pasibaigė. Pareiškėjas 2020 m. liepos 1 d. kreipėsi į antstolį dėl priverstinio žalos išieškojimo iš nuteistojo A. A., tačiau iki skundo padavimo žala nebuvo išieškota.

2.2. Lietuvos valstybė neužtikrino įstatymų pakeitimų, neįgyvendino aktualių Europos Sąjungos (toliau – ir ES) direktyvų, todėl nukentėjusiajam buvo apribojama teisė į neturtinės žalos atlyginimą, gaunant draudimo išmoką. Tik 2017 m. lapkričio 16 d. buvo pakeistas Įstatymo 11 straipsnis, pripažįstant, kad nuo 2018 m. lapkričio 1 d. draudimo suma dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) sudarys 5 000 000 Eur. Tai, kad tokiais atvejais yra galima valstybės narės atsakomybė, yra išaiškinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2013 m. spalio 24 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-277/12 ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2011 m. gegužės 24 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239/2011.

2.3. Nagrinėjamu atveju nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – ir Direktyva 2009/103/EB) 9 straipsnio nuostatų tinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo, todėl konstatuotini neteisėti Lietuvos valstybės veiksmai. Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio turinys ir tikslas atskleidžia, kad šia norma aiškiai siekiama suteikti nukentėjusiems per eismo įvykius asmenims teisę į žalos (visų pirma žalos turtui ir asmenims, įskaitant neturtinę žalą) atlyginimą, kurios dydis pagal nacionalinius teisės aktus nebūtų apribotas mažesne, nei minėtoje direktyvos normoje nustatyta suma. Pagal Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnį valstybėms narėms paliekama diskrecija nustatyti didesnes, nei šiame straipsnyje numatytas garantijas. Šiuo atveju nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyvos 2009/103/EB garantuojama nukentėjusių per eismo įvykius asmenų teisė į neturtinės žalos atlyginimą, kurios dydis nebūtų apribotas mažesne, nei direktyvoje nustatyta suma, todėl pareiškėjas patyrė žalą, kurią valstybė turi atlyginti.

2.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformavo tokią pačią praktiką visiškai analogiškoje byloje Nr. eA-3411-556/2021.

2.5. Šiuo atveju padarytos neturtinės žalos dydis lygus neatlygintinos baudžiamojoje byloje neturtinės žalos sumai, t. y. 10 000 Eur.

2.6. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Remiantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjo baudžiamojoje byloje patirtos neturtinės žalos dydis galutinai apibrėžtas 2020 m. kovo 19 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi, todėl iki šios datos jis visiškai nežinojo, ar jo teisė gauti neturtinės žalos atlyginimą bus pažeista. Jei priteista neturtinė žala būtų buvusi atlyginta savanoriškai ar išieškota priverstinai, neturtinė žala, kurios prašoma šioje byloje, nebūtų buvusi patirta, todėl trejų metų senaties terminas dar nėra suėjęs. Jeigu teismas nuspręstų, kad senaties terminas praleistas, reiktų apsvarstyti jo atnaujinimo sąlygas. Pareiškėjui nebuvo žinoma apie tai, kiek jo patirtą neturtinę žalą įvertins baudžiamąją bylą nagrinėję teismai, apie A. A. turtinę padėtį, apie tai, kad jis vengs atlyginti priteistą neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Taip pat atsakovo atstovas prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyta ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė:

4.1. LAT yra nurodęs, kad neteisėti veiksmai, kaip valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį, sąlyga nustatomi pagal tai, ar viešosios valdžios institucijos nepažeidė bendrosios rūpestingumo pareigos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta neturtinė žala dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo atsirado dėl A. A. neteisėtų veiksmų, t. y. padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo. Taigi jokia Lietuvos valstybės institucija ar pareigūnas jokiais veiksmais neturėjo įtakos atsirasti neturtinei žalai, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja ją atlyginti.

4.2. Dėl nusikaltimų, numatytų BK 281 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 580 Eur iki 3 000 Eur, tačiau pareiškėjo nurodoma neturtinė žala yra žymiai didesnė nei analogiškose eismo įvykių bylose nukentėjusiesiems, kai padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, priteisiama neturtinė žala.

4.3. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita) dėl to, kad valstybės institucijos netinkamai perkėlė Direktyvą 2009/103/EB. Pareiškėjas neįrodė, kad pats Direktyvos 2009/103/EB netinkamas perkėlimas savaime jam sukėlė tam tikrus neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjo nurodyta neturtinė žala priežastiniu ryšiu susijusi su kito subjekto neteisėta veika, o ne su Lietuvos valstybės. Taigi nėra nustatyta neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neturtinės žalos ir Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų, todėl darytina išvada, kad Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą.

4.4. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde neteisėtus valstybės veiksmus kildina iš netinkamo Direktyvos 2009/103/EB nuostatų perkėlimo, momentas, nuo kurio turėtų būti skaičiuojama ieškinio senaties terminas, turėtų būti draudimo bendrovės neturtinės žalos išmokėjimo data. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. kai pareiškėjas eismo įvykio metu patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir sužinojo (ar privalėjo sužinoti), jog draudimo bendrovė išmokėjo dalį jo reikalaujamos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas senaties skaičiavimo terminas, t. y. priimtas galutinis sprendimas baudžiamoje byloje, yra kito teisinio santykio (su eismo įvykio kaltininku) reguliavimo dalykas ir su šia byla nesusijęs.

4.5. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą, tik formaliai nurodė svarbias skundo termino praleidimo priežastis, kurios iš esmės siejamos tik su negalėjimu išsiieškoti sumos iš eismo įvykio kaltininko, nėra nurodomos individualios, objektyviai svarbios, ekstraordinarios, nuo jo valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios kliudė pareiškėjui laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

4.6. Atsakovo manymu, pareiškėjas galbūt piktnaudžiauja savo teisėmis, nes siekia gauti dvigubą žalos atlyginimą. Jis kartu su skundu yra pateikęs 2022 m. kovo 14 d. antstolio raštą Nr. S-22-137-6048 „Dėl informacijos pateikimo“, be to, skunde nurodė, kad 2020 m. liepos 1 d. kreipėsi į antstolį dėl priverstinio žalos išieškojimo, kas įrodo, jog antstolio kontorai yra pateiktas vykdomasis dokumentas ir pareiškėjas neturtinę žalą bando išsireikalauti iš eismo įvykį sukėlusio A. A. Jokie teisės aktai nenumato galimybės pareiškėjui gauti dvigubą jo patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė:

6.1. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-61-476/2019 A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 50 MGL (2 500 Eur) bauda dėl 2018 m. sausio 19 d. eismo įvykio, iš A. A., be kita ko, pareiškėjui M. K. priteista 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6.2. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-92-875/2020 pakeistas Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendis, iš nuteistojo A. A. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui pareiškėjui M. k. priteistą 20 000 Eur neturtinės žalos dydį sumažinant iki 10 000 Eur.

6.3. Tiek iš Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, tiek iš Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutarties bei pareiškėjo į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad draudimo bendrovė ADB „Gjensidige“ 2018 m. kovo 27 d. atlygino pareiškėjui 2 500 Eur neturtinę žalą.

6.4. Iš byloje esančio antstolio 2022 m. kovo 14 d. rašto Nr. S-22-137-6048 matyti, kad skolininkas A. A. niekur nedirba, nekilnojamojo turto neturi, sąskaitos areštuotos, jose nėra piniginių lėšų; nuo vykdomojo dokumento pateikimo vykdymui dienos (2020 m. liepos 22 d.) skola nebuvo išieškota.

6.5. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kurio nėra galimybės išieškoti iš nuteistojo A. A., iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

7. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiuose teismo dokumentuose, t. y. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-61-476/2019 ir Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-92-875/2020 nustatyta, kad dėl 2018 m. sausio 19 d. eismo įvykio kaltas nuteistasis A. A. ir iš jo pareiškėjui priteista 10 000 Eur neturtinė žala. Taigi, įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatavus, kad dėl 2018 m. sausio 19 d. eismo įvykio kaltas nuteistasis A. A. ir iš jo pareiškėjui priteista 10 000 Eur neturtinė žala, teismas sprendė, kad neteisėti Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, veiksmai laikytini neįrodytais.

8. Taip pat teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2017 m. lapkričio 16 įstatymu Nr. XIII-769 (nuo 2017 m. lapkričio 29 d.) pakeitė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, be kita ko, 11 straipsnio 1 dalies nuostatas. Iki 2018 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtintos draudimo sumos ir įmokos, t. y. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra:

1) iki 2009 m. gruodžio 10 d. – 500 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 1 000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 100 000 Eur dėl žalos turtui;

2) nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. birželio 10 d. – 2 500 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 2 500 Eur dėl neturtinės žalos) ir 500 000 Eur dėl žalos turtui;

3) nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2018 m. spalio 31 d. – 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Įstatyme nurodyti įgyvendinami Europos Sąjungos aktai: 1) 1974 m. vasario 6 d. Komisijos rekomendacija 74/165/EEB valstybėms narėms dėl 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo; 2) 1981 m. sausio 8 d.

Komisijos rekomendacija 81/76/EEB dėl paspartinto transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo žalų sureguliavimo; 3) 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 L 263, p. 11); 4) 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) (OL 2009 L 335, p. 1).

Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog tiek 2018 m. sausio 19 d. eismo įvykio, tiek draudimo bendrovės „Gjensidige“ 2018 m. kovo 27 d. atlyginimo pareiškėjui 2 500 Eur neturtinės žalos metu, tiek Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-61-476/2019 ir Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-92-875/2020 priėmimo metu Direktyva 2009/103/EB buvo perkelta į Įstatymą, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus ir šiuo aspektu.

9. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas nenustatinėjo kitų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

10. Vertindamas atsakovo atstovo argumentus dėl ieškinio senaties taikymo, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas apie teisių pažeidimą sužinojo vėliausiai 2018 m. kovo 27 d., kai draudimo bendrovė atlygino jam 2 500 Eur neturtinę žalą, pareiškėjas skundą teismui pateikė 2022 m. kovo 15 d., t. y. praleidęs daugiau nei metus CK 1.125 straipsnio 9 dalyje terminą ieškiniui dėl žalos pareikšti. Teismas nenustatė pagrindų atnaujinti praleistą senaties terminą, be to, pareiškėjas to ir neprašė, bei jokių priežasčių nenurodė, todėl nurodė, kad praleistas senaties terminas yra savarankiškas pagrindas pareiškėjo skundui atmesti.

III. 11. Pareiškėjas M. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo atnaujinti terminą skundui paduoti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. Teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kurio nėra galimybės išieškoti iš nuteistojo A. A. Skundu reikalaujama Lietuvos valstybės atlyginti patirtą žalą dėl neteisėto neveikimo.

12.2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad neteisėti Lietuvos valstybės veiksmai laikytini neįrodytais, prieštarauja LVAT 2021 m. spalio 20 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. eA-3411-556/2021 bei ESTT praktikai. Minėtoje LVAT nutartyje buvo aiškiai pabrėžta, jog nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyva 2009/103/EB garantuojama nukentėjusių per eismo įvykius asmenų teisė į žalos (nagrinėtu atveju neturtinės žalos) atlyginimą, kurio dydis nebūtų apribotas mažesne nei minėtoje direktyvos normoje nustatyta suma, todėl pareiškėjas patyrė žalą, kurią valstybė turi atlyginti (42 punktas).

12.3. Nepagrįstas teismo argumentas dėl to, kad 2017 m. lapkričio 16 įstatymu Nr. XIII-769 keičiant Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo naudojamasi pereinamuoju nuo 2,5 iki 5 metų laikotarpiu, nes įgyvendinant 2009 m. dokumentus, 2017 m. šie terminai buvo pasibaigę.

12.4. Nors teismas nurodė, kad tiek eismo įvykio, teik draudimo bendrovės žalos atlyginimo metu, tiek priimant sprendimus baudžiamojo byloje Direktyva 2009/103/EB buvo perkelta į Įstatymą, tačiau svarbu tai, kad teisės aktas turėjo galioti eismo įvykio metu. Lietuva neužtikrino įstatymų pakeitimų, neįgyvendino aktualių Europos Sąjungos direktyvų, todėl nukentėjusiajam buvo apribota teisė į neturtinės žalos atlyginimą, gaunant draudimo išmoką. Tik 2017 lapkričio 16 d. buvo pakeistas Įstatymo 11 straipsnis, pripažįstant, kad nuo 2018 m. lapkričio 1 d. draudimo suma dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) sudarys 5 000 000 Eur. Nagrinėjamu atveju nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų tinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo, todėl konstatuotini neteisėti Lietuvos valstybės veiksmai.

12.5. Pareiškėjas skunde prašė atnaujinti terminą skundui paduoti (pirmasis skundo reikalavimas). Pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis buvo apibrėžtas tik Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartimi, taigi iki šios datos pareiškėjas nežinojo, ar jo teisė gauti neturtinės žalos atlyginimą bus pažeista. Be to, jei baudžiamojoje byloje priteista neturtinė žala būtų buvusi atlyginta, tai neturtinė žala, kurios prašoma šioje byloje, nebūtų buvusi patirta, todėl, pareiškėjo nuomone, senaties terminas dar nėra suėjęs. Jeigu teismas nuspręstu, kad terminas yra praleistas, spręstinas jo atnaujinimo klausimas. Pareiškėjui nebuvo žinoma apie tai, kiek jo patirtą neturtinę žalą įvertins baudžiamąją bylą nagrinėję teismai, apie nuteistojo A. A. turtinę padėtį, apie tai, kad jis vengs atlyginti iš jo priteistą neturtinę žalą.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo:

14.1. Pareiškėjo patirta neturtinė žala dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo atsirado dėl A. A. neteisėtų veiksmų, t. y. padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo. Tuo pačiu tai reiškia, kad jokia Lietuvos valstybės institucija ar pareigūnas jokiais veiksmais neturėjo įtakos neturtinės žalos, nurodomos skunde, atsiradimui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatavus, kad dėl 2018 m. sausio 19 d. eismo įvykio kaltas nuteistasis A. A. ir iš jo pareiškėjui priteista 10 000 Eur neturtinė žala, neteisėti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, veiksmai laikytini neįrodytais. Pareiškėjo nurodyta neturtinė žala yra nesusijusi su tuo, kad Lietuvos valstybė neatliko valstybei nustatytų pareigų, susijusių su ES direktyvų perkėlimu į nacionalinę teisę, ir kuri, kaip konstatuota įsigaliojusioje ir vykdytinoje Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-875/2020, kilo dėl nuteistojo A. A. neteisėtų veiksmų.

14.2. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita) dėl to, kad valstybės institucijos netinkamai perkėlė Direktyvą 2009/103/EB. Pareiškėjas nenurodė ir neįrodė, kad dėl neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų jis patyrė neturtinę žalą. Skunde jis nepateikia įrodymų, kodėl prašo būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimo, nenurodo, kaip Direktyvos 2009/103/EB netinkamas perkėlimas pats savaime jam sukėlė tam tikrus neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjo nurodyta neturtinė žala priežastiniu ryšiu susijusi su kito subjekto neteisėta veika, o ne su Lietuvos valstybės.

14.3. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde neteisėtus Lietuvos valstybės veiksmus kildina iš netinkamo Direktyvos 2009/103/EB nuostatų perkėlimo, todėl momentas, nuo kurio turėtų būti skaičiuojama ieškinio senaties terminas, turėtų būti draudimo bendrovės neturtinės žalos išmokėjimo data. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. kai jis eismo įvykio metu patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir sužinojo (ar privalėjo sužinoti), jog draudimo bendrovė išmokėjo dalį jo reikalaujamos neturtinės žalos. Pareiškėjas, būdamas advokatu, t. y. asmeniu, kuriam keliami didesni protingumo, atidumo ir rūpestingumo standartai, turėjo suvokti draudimo bendrovės pateiktą informaciją ir tai, kad ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia turėtų būti laikoma būtent draudimo bendrovės 2018 m kovo 26 d. rašto dėl draudimo išmokos, taigi sutrumpintas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nurodytas 3 m. ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs dar 2021 m. kovo 26 d. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą, tik formaliai nurodė svarbias skundo termino praleidimo priežastis, kurios iš esmės siejamos tik su negalėjimu išsiieškoti sumos iš eismo įvykio kaltininko, nenurodė individualių, objektyvių svarbių, ekstraordinarių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios kliudė jam laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises.

14.4. Pareiškėjas galbūt piktnaudžiauja savo teisėmis, nes siekia gauti dvigubą žalos atlyginimą. Bylos duomenys patvirtina, kad jis yra kreipęsis į antstolį dėl priverstinio žalos išieškojimo iš eismo įvykį sukėlusio A. A.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Pareiškėjo reikalavimas valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžiamas tuo, kad dėl autoįvykio kaltojo asmens civilinės atsakomybės draudimas neatlygino pareiškėjui padarytos žalos dėl to, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų tinkamą perkėlimą ir įgyvendinimą.

16. Teisėjų kolegija dėl Lietuvos valstybės solidariosios deliktinės civilinės atsakomybės, kai byloje konstatuojamas faktas, kad nacionaliniame teisiniame reguliavime neįgyvendintos ES teisės nuostatos, remiasi LVAT jau suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika administracinėse bylose Nr. A-3669-756/2020 bei Nr. eA-3411-556/2021.

17. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais remiantis atmestas pareiškėjo skundas, konstatuoja, kad tai, jog Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-61-476/2019 ir Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-92-875/2020 nustatyta, kad dėl 2018 m. sausio 19 d. eismo įvykio kaltas nuteistasis A. A. ir iš jo pareiškėjui priteista 10 000 Eur neturtinė žala, nepaneigia Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, atsakomybės, o aktualiame teisiniame santykyje Lietuvos valstybės pareiga solidariai su eismo įvykio kaltininku atlyginti pareiškėjui padarytą neturtinę žalą pasibaigtų, jei anksčiau nurodytais procesiniais dokumentais baudžiamojoje byloje iš kaltojo asmens priteistoji žala jo būtų atlyginta. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad valstybės solidariosios deliktinės atsakomybės pareigos apimtis, be abejonės, priklauso nuo to, kiek nuosprendis (nutartis) dėl civilinio ieškinio jau yra įvykdytas. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti duomenys apie priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos išieškojimo negalimumą. Tačiau tai nereiškia, kad nuosprendžio vykdymas nutraukiamas.

18. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nuosprendžio reikšmės įrodinėjimo šioje byloje procese reikšmės, vadovaudamasi ABTĮ 57 straipsnio 4 dalimi, pažymi, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Šiuo atveju nuosprendis baudžiamojoje byloje nagrinėjamoje byloje turi rašytinio įrodymo teisinę reikšmę.

19. Dėl ieškinio senaties.

19.1. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.).

19.2. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teisė į 10 000 Eur neturtinę žalą, atlygintiną autoįvykio kaltininko, konstatuota Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-61-476/2019 ir Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-92-875/2020.

19.3. Nuosprendžio vykdymo metu 2022 m. kovo 14 d. antstolis informavo išieškotoją apie išieškojimo iš skolininko nurodytam momentui negalimumą.

19.4. Taigi, teisė į ieškinį valstybei skunde nurodytais pagrindais pareiškėjui kilo nuo pareiškėjo informavimo apie išieškojimo iš autoįvykio kaltininko negalimumą momento.

19.5. Tai suponuoja, kad pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino (CK 1.125 str. 9 d.).

20. Teisėjų kolegija, pripažindama, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo atmetė pareiškėjo skundą, sprendimą panaikina. Tačiau išspręsti bylą iš esmės teisėjų kolegija neturi procesinių teisinių galimybių, nes, pirma, solidarioji civilinė atsakomybė suponuoja regreso teisės įgyvendinimą, vadovaujantis CK 6.280 straipsnio 2 dalimi, todėl administracinės bylos proceso šalimi turi būti įtrauktas dėl autoįvykio kaltu pripažintas asmuo, antra, jau minėta, kad yra vykdomas teismo nuosprendis dėl neturtinės žalos išieškojimo, todėl šios administracinės bylos proceso šalimi turi būti įtrauktas antstolis, atliekantis vykdymo veiksmus. Todėl byla perduodama tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

21. Panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje proceso stadijoje nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 2 dalimi teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis