2019-02-27 Nr. AB-5598-3-61-3-04571-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-168-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04571-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. K. ir advokatų profesinės bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. K. ir advokatų profesinės bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (tretieji suinteresuoti asmenys: Lietuvos advokatūra, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, valstybės įmonė Registrų centras, N. P.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai R. K. ir advokatų profesinė bendrija „(duomenys neskelbtini)“ (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2018 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 3R-430 (2.13-1.) „Dėl N. P. 2018-09-10 skundo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta: 1) pareiškėjo N. P. 2018 m. rugsėjo 10 d. skundą pripažinti pagrįstu; 2) nurodyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui atnaujinti su advokatų profesine bendrija „(duomenys neskelbtini)“ (jei reikia, ir kitomis advokatų bendrijomis, advokatų kontoromis ir advokatais) sudarytą sutartį, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimas advokatams atitiktų 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – ir BDAR) ir kitų, su tuo susijusių, teisės aktų nuostatas; apie nurodymo įvykdymą ne vėliau kaip iki 2019 m. sausio 14 d. raštu informuoti Inspekciją; 3) pareikšti advokatui R. K. papeikimą; 4) nurodyti advokatui R. K. užtikrinti, kad teikiant teisines paslaugas asmens duomenų rinkimas iš trečiųjų asmenų atitiktų BDAR ir kitų teisės aktų reikalavimus; 5) apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją N. P..

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 7 d. nutartimi, be kita ko, atsisakė priimti pareiškėjų R. K. ir advokatų profesinės bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 3R-430 (2.13-1.) rezoliucinės dalies 2 punktą, pašalino Lietuvos advokatūrą iš proceso šalių, bet priėmė kitą skundo dalį.

Teismo vertinimu, ginčijamo Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas teisines pasekmes sukelia būtent duomenų valdytojui Teisingumo ministerijai ir duomenų tvarkytojui VĮ Registrų centrui, kurie yra įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus. Pareiškėjas advokatų profesinė bendrija „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrija) skunde teismui nenurodė, kokios neigiamos teisinės pasekmės jam kils, Teisingumo ministerijai ir VĮ Registrų centrui įvykdžius Inspekcijos nurodymą ir atnaujinus duomenų teikimo sutartį, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimas atitiktų BDAR ir kitų, su tuo susijusių, teisės aktų nuostatas, taip pat šiuo aspektu nepateikė jokių nesutikimo argumentų. Teismas pažymėjo, kad Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktu Bendrijai nebuvo sukurtos ar atimtos jokios teisės ar pareigos, jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) šiame sprendime jai nėra. Taigi, Bendrijos reikalavimas panaikinti Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą yra nenagrinėtinas teismų, kadangi šis sprendimas minėtoje dalyje nėra administracinis aktas, darantis įtaką Bendrijos teisėms ir įstatymų saugomiems interesams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d.), ir negali būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu.

Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo R. K. skundo reikalavimo pagrindą ir dalyką, nenustatęs, kokią įtaką šios bylos išsprendimas turi (gali turėti) Lietuvos advokatūros teisėms ar pareigoms, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 5 dalimi, nusprendė, kad Lietuvos advokatūra nelaikytina tinkama administracinės bylos proceso šalimi.

III. Pareiškėjai R. K. ir advokatų profesinė bendrija „(duomenys neskelbtini)“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 3R-430 (2.13-1.) rezoliucinės dalies 2 punktą, ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai paaiškina, kad Sprendimo konstatuojamojoje dalyje nurodyti neteisėti ir nepagrįsti teiginiai išreiškia viešojo administravimo subjekto valią dėl 2006 m. gegužės 29 d. Nekilnojamo turto registro duomenų teikimo internetu sutarties Nr. DT-NTR-713/06 (toliau – ir Sutartis), kurios šalimi yra Bendrija. Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodytas administracinis sprendimas tiesiogiai daro įtaką Sutarties šalių laisva valia nustatytai teisių ir pareigų pusiausvyrai. Pareiškėjai teigia, kad teisės aktai Inspekcijai nesuteikia teisės nurodyti asmenims atnaujinti sudarytas sutartis. Aiškinant gramatiškai, toks Inspekcijos nurodymas reiškia reikalavimą pakeisti Sutartį. Sprendimas mažų mažiausiai yra kitos Sutarties šalies – VĮ Registrų centro – veiksmų, siekiant sukurti, pakeisti ir / ar užbaigti susiklosčiusius teisinius santykius, teisinis pagrindas. Pareiškėjų vertinimu, teismas, manydamas, kad Bendrija nenurodė tam tikrų aplinkybių ir (ar) nepateikė tam tikrų argumentų, kuriais grindžia savo reikalavimą, turėjo nustatyti terminą trūkumams pašalinti, o ne atsisakyti priimti skundą. Be to, pareiškėjai teigia, kad teismas nepaneigė Lietuvos advokatūros suinteresuotumo dalyvauti administracinėje byloje tuo atveju, jeigu būtų priimtas Bendrijos skundas, todėl atskirojo skundo tenkinimo atveju Lietuvos advokatūra turėtų būti įtraukta į administracinės bylos nagrinėjimą.

Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo nuomone, Teisingumo ministerijai ir VĮ Registrų centrui įvykdžius Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte pateiktą nurodymą, niekaip nebus pažeistos pareiškėjų teisės, o tik bus užtikrinta, kad tiek VĮ Registrų centro veiksmai teikiant asmens duomenis, tiek Bendrijos veiksmai gaunant asmens duomenis, atitiks BDAR įtvirtintą asmens duomenų tvarkymo teisinį reguliavimą. Atsakovui neaišku, kokią teisę siekia apginti pareiškėjai, t. y. ar skundą dėl Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte pateikto nurodymo reikėtų suprasti kaip siekį, kad asmens duomenų teikimas pareiškėjams neatitiktų galiojančio asmens duomenų tvarkymo teisinio reguliavimo. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų pozicija, jog jis neturi teisės nurodyti asmenims atnaujinti jų sudarytas sutartis, tokį nesutikimą grindžia Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis VĮ Registrų centro pateikta informacija, vykdant Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte pateiktą nurodymą, 2018 m. gruodžio 14 d. su Bendrija buvo sudarytas susitarimas dėl Sutarties pakeitimo. Be to, atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į teisinį pagrindą, kuriuo remiantis buvo atsisakyta priimti pareiškėjų skundo dalį (t. y. ABTĮ 23 str. 1 d.), teismui nebuvo pagrindo taikyti trūkumų šalinimo institutą. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjų teiginiais, kad jis privalėjo konsultuotis su Lietuvos advokatūra dėl ginčo nurodymo ir kad Lietuvos advokatūra turėtų būti įtraukta į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą (ABTĮ 17 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d.) teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (liet. įskaitant) pateikti skundą laikantis ginčo šaliai – pareiškėjui keliamų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-42-261/2016).

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Remiantis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas Bendrija neatitinka suinteresuotumo reikalavimo, t. y. Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas Bendrijai nesukelia teisinių pasekmių. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su tokiu pirmosios instancijos vertinimu, tokį nesutikimą iš esmės argumentuodamas tuo, kad Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas, jo nuomone, sudaro pagrindą atnaujinti (keisti) Sutartį.

Sprendime (b. l. 14–17) atsakovas, be kita ko, pripažino, kad VĮ Registrų centras, Sutartyje nenustatydamas reikalavimo, jog asmens duomenų teikimas iš Nekilnojamojo turto registro atitiktų teisės aktų reikalavimus, neužtikrino, kad pareiškėjo N. P. asmens duomenys būtų tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai, ir tuo pažeidė Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pažymėjo, kad, pagal BDAR 5 straipsnio 2 dalį, būtent duomenų valdytojas (Teisingumo ministerija) yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi šio straipsnio 1 dalies; duomenų valdytojo (Teisingumo ministerijos) ir duomenų tvarkytojo (VĮ Registrų centro) santykius tvarkant asmens duomenis reglamentuoja BDAR 28 straipsnis. Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte nuspręsta nurodyti Teisingumo ministerijai ir VĮ Registrų centrui atnaujinti su Bendrove (jei reikia, ir kitomis advokatų bendrijomis, advokatų kontoromis ir advokatais) sudarytą sutartį, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimas advokatams atitiktų BDAR ir kitų, su tuo susijusių, teisės aktų nuostatas; apie nurodymo įvykdymą ne vėliau kaip iki 2019 m. sausio 14 d. raštu informuoti Inspekciją.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte pateiktas nurodymas tiesiogiai pareiškėjui Bendrijai jokių teisių ar pareigų nesukuria, t. y. jam nesukelia teisinių pasekmių. Pareiškėjai, tvirtindami tokią išvadą esant nepagrįsta, nepaaiškino, kokius konkrečius veiksmus būtent Bendrija turėjo (turėtų) atlikti (nuo kokių veiksmų susilaikyti), siekdama tinkamai įvykdyti pastarąjį nurodymą. Akcentuotina, kad teisines pasekmes Bendrijai galėtų sukelti VĮ Registrų centro veiksmai, atlikti įgyvendinant minėtą nurodymą, pavyzdžiui, bandymas pakeisti ar nutraukti Sutartį, kuriuos pareiškėjas, manydamas, jog tokie veiksmai neatitinka teisės normų ir / ar Sutartyje numatytų taisyklių, galėtų ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas būtent Bendrijai nenustatė įpareigojimo nutraukti ar pakeisti Sutartį, Bendrijos atžvilgiu niekaip neapribojo galimybės kontroliuoti Sutarties turinį, todėl Bendrijos teiginiai apie jos teisės laisvai sudaryti sutartis ribojimą nepagrįsti. Tokios teisėjų kolegijos pozicijos nekeičia ir Sprendime pateiktas neigiamas Sutarties vertinimas, kadangi šiuo konkrečiu atveju vien iš tam tikrų aplinkybių (vertinimo, nuomonės) konstatavimo pareiškėjams jokios teisės ar pareigos nekyla. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą.

Teisėjų kolegija nenagrinėja atskirojo skundo argumentų, susijusių su Inspekcijos kompetencija, kadangi šie argumentai yra susiję su Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte pateikto nurodymo teisėtumu, o ne Bendrijos suinteresuotumu nuginčyti minėtą nurodymą. Toks argumentas, jeigu minėtas skundo reikalavimas būtų priimtinas, būtų analizuojamas bylą nagrinėjant iš esmės.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, be kita ko, kad jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje (dokumentų teikimas lietuvių kalba), 24 (skundo forma, padavimo būdas), 25 (skundo priedai) ir 35 (žyminio mokesčio sumokėjimas) straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su Sprendimu ir pareiškėjų skundu, nustatė, kad pareiškėjas Bendrija neatitinka suinteresuotumo reikalavimo Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto atžvilgiu, ir, kaip konstatuota anksčiau, vadovaudamasis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 23 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai atsisakė priimti skundo dalį dėl šio reikalavimo. Nors pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, prieš priimdamas galutinį sprendimą dėl skundo priėmimo klausimo – 2019 m. sausio 7 d. nutartį, – turėjo taikyti skundo trūkumų šalinimo institutą, teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad teismo nurodymas pareiškėjams pašalinti skundo trūkumus (šiuo atveju – pateikti argumentus ir įrodymus dėl pareiškėjo Bendrijos atitikimo suinteresuotumo reikalavimui) būtų lėmęs kitokį skundo priėmimo klausimo išsprendimą arba kad bent tokia teorinė galimybė buvo pakankamai akivaizdi ir sudaranti pagrindą spręsti trūkumų šalinimo klausimą. Pareiškėjai neįrodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą jiems nustatyti terminą trūkumams pašalinti, todėl jų argumentai šiuo aspektu yra atmestini.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai atskirajame skunde nesuformulavo reikalavimo panaikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kurioje nuspręsta pašalinti Lietuvos advokatūrą iš proceso šalių, o tik išreiškė nuomonę, kad tuo atveju, jei jų atskirasis skundas būtų tenkintas, Lietuvos advokatūra turėtų būti įtraukta į administracinės bylos nagrinėjimą. Atsižvelgdama į pareiškėjų atskirajame skunde apibrėžtas administracinės bylos nagrinėjimo ribas ir aplinkybę, jog pareiškėjų atskirasis skundas yra atmestinas, teisėjų kolegija nesprendžia Lietuvos advokatūros pašalinimo iš proceso šalių teisėtumo ir pagrįstumo klausimo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 3R-430 (2.13-1.) rezoliucinės dalies 2 punktą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų R. K. ir advokatų profesinės bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė