2022-06-15 Nr. AB-16353-3-61-3-03400-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-195-463/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03400-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.2.3.2; 22.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT, Tarnyba) 1 547,34 Eur dydžio kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2005 m. iki 2015 m. buvo FNTT pareigūnu ir tarnyboje dėvėjo nuosavus drabužius ir avalynę, todėl jam turėtų būti priteista 1 450,38 Eur dydžio žalos, atsiradusios dėl nuosavos aprangos dėvėjimo vietoje neišduotos tarnybinės uniformos 2005–2014 metų laikotarpiu atlyginimą, lygų 30 procentų neišduotos tarnybinės uniformos ir atskirų jos dalių, kurių bendra vertė yra 4 834,60 Eur, ir 96,96 Eur dydžio piniginę kompensaciją už 2015 metais neišduotas tarnybinės uniformos dalis, kurios dydis yra 30 procentų nuo 2015 metais neišduotų tarnybinės uniformos dalių, kurių bendra vertė yra 323,21 Eur, iš viso 1 547,34 Eur. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2020 m. gegužės mėnesį kreipėsi į FNTT dėl kompensacijos sumokėjimo, tačiau jam nebuvo atsakyta. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. el-815-208/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-397-520/2015.

3. Atsakovas FNTT atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas dirbo FNTT nuo 2005 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. spalio 27 d. Pareiškėjas nuo 2020 m. gegužės mėnesio kelis kartus kreipėsi į FNTT dėl kompensacijos išmokėjimo, 2020 m. liepos 13 d. ir 2020 m. rugsėjo 7 d. raštais jam buvo atsisakyta išmokėti kompensacijas. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 748 patvirtino pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžius. Atsakovas vadovavosi šiuo Vyriausybės nutarimu bei Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 46 straipsnio 2 dalimi, FNTT direktorius 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 94V patvirtintomis FNTT pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo, išdavimo ir grąžinimo taisyklėmis ir tarnybinės uniformos dėvėjimo normomis, Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“, Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo (toliau – ir FNTT įstatymas) 21 straipsnio 1 dalimi. Atsakovas pažymėjo, kad FNTT direktoriaus 2015 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. V-66, kuriuo pakeistas 2004 m. gruodžio 30 įsakymas Nr. 94V, patvirtinti Tarnybos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo, apskaitos ir finansinių normų nustatymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Atsakovas pažymėjo, kad FNTT 2015 metams patvirtintuose asignavimuose lėšos tarnybinių uniformų įsigijimui nebuvo skirtos, todėl tarnybinių uniformų viešieji pirkimai 2015 metais nevyko.

5. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad FNTT įstatyme nėra imperatyvių nuostatų, įpareigojančių Tarnybos pareigūnus tarnybos metu, vykdant tarnybines pareigas, dėvėti tarnybinę uniformą. Šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „vykdydamas tarnybines pareigas, Tarnybos pareigūnas privalo prisistatyti ir pateikti tarnybinį pažymėjimą“. Atsakovas nurodė, kad FNTT ginčijamuoju laikotarpiu negalėjo aprūpinti pareigūnų uniformomis. Atsakovas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas kompensavimas už neišduotas (nesuteiktas) tarnybines uniformas ar jų dalis.

Atsakovas nurodė, kad FNTT direktorius 2018 m. spalio 17 d. pasirašė įsakymą Nr. V-211 „Dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą statutiniams valstybės tarnautojams apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurio 3 punkte nurodė, kad „Teisę gauti kompensaciją pagal Aprašą turi Tarnybos pareigūnai, kurie nuo 2015 sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. nebuvo aprūpinti tarnybine uniforma pagal Tarnybos direktoriaus patvirtintas tarnybinių uniformų normas ir kurie pateikė prašymą dėl neišduotos tarnybinės uniformos išlaidų kompensavimo“.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl kompensacijos į FNTT kreipėsi tik 2020 m. gegužę. Už nustatytais terminais neišduotą tarnybinę uniformą pareiškėjui, remiantis Aprašu, buvo apskaičiuota ir išmokėta 548,91 Eur kompensacija. Laikotarpiui iki 2015 m. sausio 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, taikyta 3 metų ieškinio senatis. Pareiškėjas į teismą dėl žalos priteisimo kreipėsi 2020 m. spalio 16 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo teisės į ieškinį už 2005–2015 metų laikotarpį atsiradimo dienos, taigi praleidęs ieškinio senaties terminą ir sukurdamas atitinkamas teisines pasekmes.

Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2017 m. spalio 26 d. pareiškėjo tarnybos teisiniai santykiai su FNTT nebesieja, nes jis nuo minėtos datos yra atleistas iš FNTT eitų pareigų. Į Tarnybą dėl kompensacijos išmokėjimo su prašymu jis kreipėsi tik 2020 m. rugpjūčio 10 d. Pareiškėjas nepateikė jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo išsilavinimas – aukštasis universitetinis, teisės srities. Pareiškėjas žinojo, o jei nežinojo, privalėjo žinoti, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas.

Atsakovo teigimu, senaties termino netaikymas šioje byloje pažeistų teisinį stabilumą.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 450,38 Eur turtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje teismas atmetė pareiškėjo skundą.

7. Teismas vadovavosi Statuto 46 straipsnio 1 dalimi, FNTT įstatymo 21 straipsnio 1, 4 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. birželio 14 d. priėmė nutarimą Nr. 748 „Dėl pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintos ir FNTT pareigūnų tarnybinės uniformos bei skiriamųjų ženklų aprašymas. Statutas buvo keičiamas, įskaitant normas, reguliuojančias tarnybinių uniformų dėvėjimą. Šie santykiai reguliuojami Statuto 54 straipsnyje (iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija). Buvo keičiami ir poįstatyminiai teisės aktai: Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 954 pripažino netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimą Nr. 748 „Dėl pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių patvirtinimo“ su visais pakeitimais ir papildymais, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2016 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1V-245, vadovaudamasis Statuto 54 straipsnio 3 dalimi, patvirtino Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų bei kursantų uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių aprašymą.

8. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas raštu kreipėsi ar nesikreipė į atsakovą dėl aprūpinimo uniforma, jam ji privalėjo būti išduota. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš atsakovo paaiškinimų matyti, jog jis ginčijamu laikotarpiu negalėjo pareigūnų aprūpinti uniformomis, todėl pareiškėjo kreipimasis nieko nebūtų pakeitęs. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo teisę į aprūpinimą uniforma arba kompensaciją.

9. Pasisakydamas dėl žalos dydžio ir priežastinio ryšio, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir konstatavo, kad pareiškėjas prašo atlyginti jam turtinę žalą, kuri pasireiškė jo turėtomis išlaidomis, t. y. jam savo lėšomis įsigyjant atitinkamus rūbus ir avalynę, kurią jis dėvėjo ir avėjo vietoje jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių. Atsižvelgęs į tai bei vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašomą priteisti žalą sudaro jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Teismas nustatė, kad skunde pareiškėjas nurodė, jog nekaupė duomenų, kiek išlaidų faktiškai patyrė. Teismas vadovavosi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog dėl to, kad jam nebuvo išduota tarnybinė uniforma, jis, tarnyboje nešiodamas savo drabužius, patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo. Teismas vertino, kad tai yra akivaizdus faktas, kuris, remiantis protingumo kriterijumi, neprivalo būti plačiau įrodinėjamas, ir tokia nuostolių rūšis yra pareiškėjo turėtos tiesioginės išlaidos, kurias jis patyrė, įsigydamas savo drabužius dėvėti darbe dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo (CK 6.246, 2.271 str.).

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pateikė įrodymus, jog už laikotarpį nuo 2015 m. pareiškėjui buvo sumokėta 548,91 Eur kompensacija, pareiškėjas pripažino, kad šią sumą gavo 2020 m. birželio 19 d. Todėl teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl kompensacijos už 2015 m. priteisimo (96,96 Eur).

11. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino, teismas vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, nustatė, kad pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas 2017 m. spalio 27 d., ir darė išvadą, jog būtent nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas pareiškėjui kreiptis į teismą su skundu dėl minėto tęstinio pažeidimo. Kadangi pareiškėjas pirminį skundą teismui pateikė 2020 m. spalio 16 d., teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepraleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino.

III. 12. Atsakovas FNTT apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui iš atsakovo priteistas turtinės žalos atlyginimas, ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

13. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, nurodo, kad ginčo laikotarpiu (2005–2015 m.) nebuvo numatytas kompensavimas už neišduotas (nesuteiktas) tarnybines uniformas ar jų dalis, bet FNTT direktorius 2018 m. spalio 17 d. pasirašė įsakymą Nr. V-211 „Dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą statutiniams valstybės tarnautojams apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurio 3 punkte nurodė, kad „Teisę gauti kompensaciją pagal Aprašą turi Tarnybos pareigūnai, kurie nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. nebuvo aprūpinti tarnybine uniforma pagal Tarnybos direktoriaus patvirtintas tarnybinių uniformų normas ir kurie pateikė prašymą dėl neišduotos tarnybinės uniformos išlaidų kompensavimo“. Atsakovas pabrėžia, kad Aprašas buvo suderintas su FNTT darbo taryba, kuri nutarė „Pritarti kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą statutiniams valstybės tarnautojams apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo projektui“. Aprašas paskelbtas Tarnybos interneto svetainėje 2018 m. gruodžio 21 d.

14. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad FNTT įstatyme nėra imperatyvių nuostatų, įpareigojančių Tarnybos pareigūnus tarnybos metu, vykdant tarnybines pareigas, dėvėti tarnybinę uniformą. Šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „vykdydamas tarnybines pareigas, Tarnybos pareigūnas privalo prisistatyti ir pateikti tarnybinį pažymėjimą“. Tarnyba ginčijamuoju laikotarpiu negalėjo aprūpinti pareigūnų, atliekančių tarnybines pareigas įstaigoje, įskaitant ir pareiškėją, tarnybine uniforma ne dėl savo kaltės, o dėl nepakankamo finansavimo ir nesant teisinio reglamentavimo. Atsakovas daro išvadą, kad nuo 2018 m, spalio 17 d. esamiems ir buvusiems Tarnybos pareigūnams nustatyta kompensacijos ir jų mokėjimo tvarka vietoj neišduotos tarnybinės uniformos. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie realiai turėtas išlaidas rūbų ir avalynės įsigijimui, į Tarnybą su prašymu atlyginti už jam neišduotą tarnybinę uniformą arba jos dalis kreipėsi tik 2020 metu gegužės 18 d.

15. Atsakovas vadovaujasi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, nurodo, kad pareiškėjas iš Tarnybos paties prašymu atleistas 2017 m. spalio 26 d. Į Tarnybą dėl kompensacijos išmokėjimo su prašymu jis kreipėsi tik 2020 m. rugpjūčio 10 d., tai yra praėjus 3 metams nuo to momento, kai pareiškėjo teisiniai santykiai su Tarnyba nebesieja, ir beveik 2 metams, kai Tarnyba patvirtino Aprašą ir paskelbė jį Tarnybos interneto svetainėje. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba vadovavosi Aprašo nuostatomis ir apskaičiavo 548,91 Eur kompensaciją, kuri buvo pervesta į pareiškėjo nurodytą sąskaitą. Pareiškėjas į teismą dėl žalos priteisimo kreipėsi 2020 m. spalio 16 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo teisės į ieškinį už 2005–2015 metų laikotarpį atsiradimo dienos, taigi praleidęs ieškinio senaties terminą ir sukurdamas atitinkamas teisines pasekmes. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas. Pasibaigus tarnybos santykiams, pareiškėjas, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo suvokti, kad naujos tarnybinės uniformos dalys jam nebus išduodamos. Atsakovo teigimu, teise gauti kompensaciją už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis pareiškėjas laiku nepasinaudojo, nors tokią galimybę turėjo ir žinojo, kad Tarnybos pareigūnai dar 2015 m. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl tarnybinės uniformos dalių. Atsakovas daro išvadą, kad esant tokiai teisinei situacijai, kuri susiklostė nagrinėjamoje administracinėje byloje, priimti sprendimai dėl tarnybinės uniformos išlaidų kompensacijos pareiškėjui yra įgiję teisinį stabilumą. Pareiškėjo priimti ginčo sprendimai negali būti vertinami retroaktyviai taikant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4359-520/2018, nes taip būtų pažeista teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija, sudarytos prielaidos pažeisti teisinės sistemos stabilumą ir tuo pačiu pakirsti teisinių santykių subjektų pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais.

16. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos 2017 m. spalio 26 d., į teismą kreipėsi 2020 m. spalio 16 d., todėl pareiškėjas skundą dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis priteisimo bei kompensacijos už uniforminę aprangą priteisimo laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2015 m. sausio 1 d. teismui pareiškė praleidęs trejų metų skundo (ieškinio) senaties terminą. Atsakovo teigimu, teisės pažeidimas dėl uniformos išdavimo nėra tęstinis, nes FNTT direktorius tik 2018 m. spalio 17 d. įsakymu patvirtino Aprašą ir jo pagrindu pareiškėjui buvo apskaičiuota ir išmokėta kompensacija už neišduotą tarnybinę uniformą, todėl pareiškėjas praleido 3 metų senaties terminą laikotarpiui nuo 2005 m. iki 2015 m. ir dėl to yra pagrindas skundą atmesti.

17. Pareiškėjas A. P. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo apeliaciniu skundu, vadovaujasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, kuriame pažymėta, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas į FNTT su prašymu kreipėsi praėjus 3 metams nuo to momento, kai baigėsi pareiškėjo ir atsakovo tarnybiniai teisiniai santykiai, kadangi 3 metai nuo momento, kada pareiškėjo tarnybos teisiniai santykiai laikytini pasibaigusiais, suėjo tik 2020 m. spalio 26 d. Pareiškėjas pažymi, kad pirminį skundą teismui pateikė 2020 m. spalio 16 d., t. y. taip pat nesuėjus 3 metų laikotarpiui nuo pareiškėjo tarnybos teisinių santykių pabaigos su atsakovu. Pareiškėjo teigimu, atsakovo vertinimas, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuotinas nuo teisės į ieškinį už 2005–2015 metų laikotarpį atsiradimo dienos, yra nepagrįstas ir prieštarauja suformuotai vieningai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamo ginčo atveju 3 metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

19. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo teiginiai, jog FNTT įstatymas nenumato pareigos FNTT pareigūnams tarnybos metu, vykdant tarnybines pareigas dėvėti tarnybinę uniformą, be to, FNTT nebuvo skirtos lėšos pareigūnų aprūpinimu uniformomis ar jų dalimis, yra nesuderinami su FNTT pareigūnų funkcijomis bei jų veiklos teisiniu reguliavimu. Pareiškėjas vadovaujasi FNTT įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, Statutu, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymi, kad atsakovo argumentai, jog ne visi pareigūnai privalo dėvėti uniformas atlikdami tam tikras tiesiogines funkcijas, nepaneigia iš įstatymų kylančios pareigos išduoti Tarnybos pareigūnams tarnybines uniformas. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas neginčija fakto, jog pareiškėjui nebuvo išduotos uniformos dalys jo tarnybos metu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymi, kad atsakovui neįvykdžius pareigos aprūpinti pareiškėjo uniformos dalimis, kyla pareiga kompensuoti jam patirtus nuostolius, taikant žalos atlyginimo institutą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos, kuri pareiškėjui A. P., ėjusiam statutinio pareigūno pareigas Tarnyboje, kilo, kuomet atsakovas Tarnyba pareiškėjui laiku neišdavė tarnybinės uniformos ir jos dalių.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 450,38 Eur turtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2005 m. iki 2014 m. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo nuo 2015 m., kadangi atsakovas pareiškėjui išmokėjo kompensaciją už šį laikotarpį.

22. Atsakovas apeliaciniame skunde savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui priteistas turtinės žalos atlyginimas, grindžia Tarnybos direktoriaus 2018 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. V-211 „Dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą statutiniams valstybės tarnautojams apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie realiai turėtas išlaidas rūbų ir avalynės įsigijimui, nurodo, kad pareiškėjas į teismą dėl žalos priteisimo kreipėsi tik 2020 m. spalio 16 d., t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo teisės į ieškinį už 2005–2015 metų laikotarpį atsiradimo dienos.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo Civilinio kodekso (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).

25. CK 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžią, 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Bendrąja teisine prasme tęstiniu pažeidimu laikomas tam tikrą laiko tarpą vykstantis pažeidimas, kai be teisėto pagrindo neatliekami veiksmai, kuriuos privalu atlikti, arba atliekami neteisėti veiksmai ar nenutraukiamas kitoks pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1475-492/2016).

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad pareigos išduoti tarnybinę uniformą ar jos dalis nevykdymas yra tęstinis pažeidimas, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, todėl ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str.), o atsakovo neteisėti veiksmai, neišduodant tarnybinių uniformų dalių, tęsiasi iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011; 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1695/2013; 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje jau yra konstatavęs, kad ieškinio senatis esant nutrūkusiems teisiniams santykiams turi būti skaičiuojama nuo pareigūno atleidimo iš tarnybos dienos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-175-492/2017).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas 2017 m. spalio 27 d., todėl nuo šios dienos skaičiuojamas ieškinio senaties terminas pareiškėjui kreiptis į teismą su skundu. Pareiškėjas su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2020 m. spalio 16 d., t. y. nepraėjus trejiems metams nuo jo atleidimo iš Tarnybos dienos. Todėl atmetami atsakovo apeliaciniame skunde dėstomi priešingi šiai išvadai argumentai. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjas nepraleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino.

28. Atsakovas apeliaciniame skunde nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmesta pareiškėjo skundo dalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas pareiškėjui išmokėjo kompensaciją už 2015 metus, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo dėl kompensacijos už 2015 m. priteisimo (96,96 Eur).

29. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjui buvo priteistas turtinės žalos atlyginimas už 2005–2014 metų laikotarpį, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys duomenys patvirtina ir atsakovas neginčija fakto, kad pareiškėjui tarnybinė uniforma aptariamu laikotarpiu nebuvo išduota. Nagrinėjamu atveju pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra visos būtinosios sąlygos taikyti nusistovėjusioje teismų praktikoje suformuotas taisykles, skirtas žalai, patirtai dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, atlyginti.

30. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tuomet jų dydį nustato teismas. Kai akivaizdu, jog tam tikrų nuostolių buvo patirta, tačiau nėra galimybės nustatyti tikslų jų dydį, nuostolius įvertina teismas kiek įmanoma tiksliau, atsižvelgdamas į bylos šalių pateiktus apskaičiavimus ir įrodymus, taip pat taikydamas teismų praktikoje suformuotus nuostolių dydžio apskaičiavimo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-397-520/2015).

31. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taikant patirtos žalos dydžio apskaičiavimo metodą, kad pareiškėjams šios kategorijos bylose priteistinas 30 proc. nuo bendros neišduotų tarnybinės uniformos dalių sumos žalos atlyginimas, ir pagrįstai, remdamasis iš esmės analogiškoje administracinėje byloje su atsakovu nustatytais žalos dydžiais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4359-520/2018), priteisė pareiškėjui teisingą 1 450,38 Eur žalos atlyginimą už 2005–2014 m. laikotarpį. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie realiai turėtas išlaidas rūbų ir avalynės įsigijimui, nepaneigia pirmosios instancijos teismo atlikto turtinės žalos atlyginimo skaičiavimo teisingumo.

32. Taip pat atmestini atsakovo argumentai, susiję su Tarnybos direktoriaus 2018 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. V-211 „Dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą statutiniams valstybės tarnautojams apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ priėmimu. Pažymėtina, kad pagal šiuo įsakymu patvirtinto aprašo 3 punktą, teisę gauti kompensaciją pagal aprašą turi Tarnybos pareigūnai, kurie nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. dirbo ir nebuvo aprūpinti tarnybine uniforma pagal Tarnybos direktoriaus patvirtintas tarnybinių uniformų normas ir kurie pateikė prašymą dėl neišduotos tarnybinės uniformos išlaidų kompensavimo. Nagrinėjamu atveju atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl turtinės žalos priteisimo už ankstesnį nei aptariamame apraše nurodytą laikotarpį (2005–2014 m.), todėl juo vadovautis pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

33. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui 1 450,38 Eur turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

34. Pareiškėjas prašo priteisti jo naudai iš atsakovo Tarnybos 726 Eur jo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Byloje pateikti 2021 m. gegužės 31 d. PVM sąskaita faktūra ADB 0534 ir 2021 m. birželio 1 d. mokėjimo nurodymas Nr. 1 patvirtina, kad pareiškėjas advokatų profesinei bendrijai „Intra Lex“ sumokėjo 726 Eur sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą teismui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio ir jose nustatytais kriterijais, pareiškėjui priteistina iš atsakovo 726 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė