2017-01-18 Nr. AB-1451-3-61-3-04560-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-672-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04560-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija: 14.12; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G., atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Grigeo Grigiškės“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Grigeo Grigiškės“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuriame prašė: 1) priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 10 000 Eur neturtinę žalą; 2) įpareigoti atsakovus Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (toliau – ir VVSC, Centras) laikinai apriboti akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Grigeo Grigiškės“ (buvęs pavadinimas AB „Grigiškės“) stacionarių triukšmo šaltinių, viršijančių teisės aktų nustatytus leistinus dydžius, veiklą.

Skunde nurodė, kad dėl AB „Grigeo Grigiškės“ skleidžiamo triukšmo 2012 m. sausio 10 d. kreipėsi į VVSC. Pirmieji matavimai buvo atlikti 2012 m. vasario 1 d. Vėliau daug kartų buvo atlikti pakartotiniai matavimai, kurių metu konstatuota, kad teisės aktuose nustatytą leistiną triukšmo lygį AB „Grigiškės“ vykdoma veikla viršija. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1-211 patvirtintų Triukšmo prevencijos viešose vietose taisyklių 40 punkte nurodyta, kokius veiksmus privalo atlikti savivaldybės administracija, gavusi rašytinę ar žodinę informaciją apie gamybinį-komercinį triukšmą.

Šio teisės akto nuostatose administracinės poveikio priemonės yra nuosekliai išdėstytos sunkėjimo tvarka – nuo reikalavimo taikyti triukšmą mažinimo priemones iki administracinės atsakomybės taikymo, stacionaraus triukšmo šaltinio veiklos apribojimo ir kreipimosi į prokuratūrą. Tęsiantis AB „Grigeo Grigiškės“ vykdomam teisės aktų pažeidimui, buvo taikytos visos poveikio priemonės. VVSC informavo, kad AB „Grigeo Grigiškės“ atsakingiems asmenims buvo taikyta administracinė atsakomybė, taip pat bendrovei buvo ne kartą nurodyta taikyti triukšmo mažinimo priemones, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija privalėjo laikinai apriboti stacionaraus triukšmo šaltinio veiklą, to pareiškėjas ne kartą prašė.

Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 1 punkte, Triukšmo prevencijos viešose vietose taisyklių 15 punkte nurodyta, kad laikinai apriboti stacionarių triukšmo šaltinių veiklą turi teisę Vilniaus miesto savivaldybės administracija kartu su VVSC. VVSC 2013 m. rugsėjo 13 d., 2014 m. rugsėjo 3 d. raštuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijai siūlė taikyti Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnyje nustatytas poveikio priemones, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija pasiūlymų nepaisė, vilkino priimti sprendimą.

Pagal Triukšmo valdymo įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 1 punktą triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimus juridiniai asmenys, užsiimantys gamyba, turi įvykdyti ne vėliau kaip per 90 kalendorinių dienų, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepaaiškino, dėl kokių priežasčių neapribojamas AB „Grigeo Grigiškės“ naudojamų įrenginių darbas, nesiūlė taikyti kitų triukšmo mažinimo priemonių. Pareiškėjo nuomone, atsakovai netinkamai atliko administracinę procedūrą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo principus, jų veiksmus skiria didelės ir nepateisinamos pertraukos, nebuvo laikytasi Triukšmo valdymo įstatymo, Triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimų vykdymo kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 222, Triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimų vykdymo kontrolės tvarkos aprašo, pavirtinto sveikatos apsaugos ministro 2006 m. liepos 18 d.

įsakymu Nr. V-641, nuostatų. Pirmieji matavimai, fiksavę triukšmo lygio viršijimą, buvo atlikti 2012 m. vasario 1 d. VVSC 2012 m. lapkričio 29 d. bendrovę įpareigojo iki 2013 m. gegužės 8 d. įgyvendinti priemones, kurios pašalintų pažeidimus, tačiau jos nebuvo efektyvios, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija pratęsė priemonių įgyvendinimo terminą. AB „Grigeo Grigiškės“ 2014 m. vasario 3 d. pateiktame priemonių plane nebuvo numatyta konkrečių triukšmo šalinimo priemonių, todėl jis neturėjo būti laikomas tinkamu.

Tokie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai pažeidė Viešojo administravimo įstatyme nustatytus principus, pareiškėjo teises, dėl atsakovų veiksmų neteisėtumo, atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus ir vilkinimo pareiškėjas turėjo pats ieškoti problemos sprendimo būdų, nes normalus gyvenimas nuosavame gyvenamajame name tapo nepakenčiamas, jis nuolat kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir kitas institucijas, primindamas apie problemą, pradėjo nepasitikėti valdžios institucijomis, patyrė stresą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, buvo priverstas kreiptis į gydytojus, negalėjo dirbti, todėl neteko pajamų.

Pareiškėjo manymu, Vilniaus miesto savivaldybės administracija padarė turtinę ir neturtinę žalą pareiškėjui, pažemino savivaldybės institucijos vardą.

Atsakovas VVSC pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime nurodo, kad VVSC kompetencija triukšmo kontrolės srityje apsiriboja laboratorinių triukšmo matavimų organizavimu, nurodymų vykdymo priežiūra bei baudų už nepašalintus pažeidimus skyrimu. Vadovaujantis Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi, laikinai apriboti stacionarių triukšmo šaltinių veiklą ar taikyti kitas triukšmo mažinimo priemones gali tik Vilniaus miesto savivaldybės administracija kartu su VVSC. AB „Grigeo Grigiškės“ neįvykdžius VVSC nurodymų taikyti pakankamas triukšmą mažinančias priemones, VVSC kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, pateikdamas informaciją apie atliktus matavimus bei nustatytus pažeidimus ir siūlydamas AB „Grigeo Grigiškės“ taikyti Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnyje numatytas triukšmo mažinimo priemones. Centras AB „Grigeo Grigiškės“ atsakingam asmeniui 2013 m. lapkričio 20 d. protokolu Nr. 10(13.4)-13.6-98 ir 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. (13.4)-ATPN-15 yra paskyręs baudas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, įrodančių, kad VVSC pažeidė viešojo administravimo principus. Pažymėjo, kad VVSC pats neatlieka fizikinių veiksnių matavimų, juos atlieka Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kartu atstovaujanti ir atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad sprendimą dėl Triukšmo prevencijos įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje numatytų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymo visais atvejais turi priimti savivaldybių institucijos ir Sveikatos apsaugos ministerija ar jos įgaliota institucija kartu; šis įstatymas suteikia teisę, o ne nustato pareigą, kai viršijami triukšmo ribiniai dydžiai, įgaliotoms institucijoms pasirinktinai riboti stacionarių triukšmo šaltinių veiklą ar taikyti kitas triukšmo mažinimo priemones. Pažymi, jog 2013-2015 metais buvo stengtasi kuo objektyviau išsiaiškinti pareiškėjo keliamas problemas.

Tuo tikslu Vilniaus miesto savivaldybės specialistai bendravo su pareiškėju, konsultavosi su VVSC ir Nacionaline visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, bendradarbiavo su AB „Grigeo Grigiškės“. Sprendžiant problemą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija AB „Grigeo Grigiškės“ ne kartą teikė įpareigojimus parengti ir įgyvendinti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių planą, kuriuos AB „Grigeo Grigiškės“ parengė ir įgyvendino, tačiau tikslo siekimą apsunkino paties pareiškėjo veiksmai, nenoras bendradarbiauti.

Nurodo, kad po VVSC organizuotų laboratorinių matavimų AB „Grigeo Grigiškės“ 2014 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 010-SK/2014-224 ir 2014 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. 010-SK/2014-272 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, nurodydamas, kad bendrovei įgyvendinus visas triukšmo mažinimo priemones Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos instituto Aplinkos apsaugos ir darbo laboratorija 2014 m. birželio 26 d. atliko bendrovės technologinio proceso metu kylančio triukšmo lygio tyrimus, kuriais nustatyta, kad veikiant bendrovės technologinei įrangai, triukšmo lygiai greta bendrovės vakarų kryptimi bendrovės atžvilgiu esančioje gyvenamųjų namų teritorijoje leistinų dydžių neviršijo, todėl VVSC užsakymu laboratorijai 2014 m. liepos 17 d. gyvenamosiose patalpose, esančiose adresu: (duomenys neskelbtini), nustačius žemo dažnio garso lygių viršijimus, bendrovė kreipėsi į laboratoriją dėl žemo dažnio garsų matavimo pareiškėjo kaimynystėje esančiose gyvenamosiose patalpose, esančiose adresu: (duomenys neskelbtini), kurios yra arčiau bendrovėje veikiančių įrenginių (kadangi pareiškėjas nesutiko įsileisti matavimų atlikti jo gyvenamosiose patalpose), kuriai 2014 m. rugsėjo 2 d. atlikus matavimus nustatyta, kad žemo dažnio garso lygiai, veikiant bendrovės technologinei įrangai, leistinų ribinių dydžių neviršijo.

Atsakovas nurodo, kad kadangi kaimynystėje esančiose gyvenamosiose patalpose, esančiose adresu: (duomenys neskelbtini), atliktų matavimų rezultatai skyrėsi, inicijuoti Triukšmo prevencijos įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje numatytų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymo neturėjo pakankamo pagrindo ir buvo dar kartą kreiptasi į VVSC dėl laboratorinių tyrimų atlikimo ir prašoma nustačius, kad yra viršijami nustatyti leistini triukšmo, infragarso ir žemo dažnio garsų, vibracijos dydžiai ir identifikavus triukšmo šaltinį, kuris sukelia triukšmą, viršijantį nustatytus leistinus dydžius, pareikšti siūlymus dėl Triukšmo prevencijos įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje numatytų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymo.

VVSC 2015 m. spalio 1 d. raštu informavo, kad 2015 m. rugsėjo 18 d. laišku pareiškėjas sutiko bendradarbiauti ir sudaryti sąlygas atlikti laboratorinius matavimus gyvenamojoje aplinkoje, adresu: (duomenys neskelbtini), todėl VVSC kreipsis dėl matavimų atlikimo. VVSC Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nėra informavęs, ar pakartotiniai matavimai yra atlikti, ir, jei atlikti, kokie jų rezultatai. Tik gavus minėtą informaciją bus galima spręsti dėl tolimesnių veiksmų, t. y. pagrindo AB „Grigeo Grigiškės“ taikyti Triukšmo prevencijos statymo 27 straipsnio 2 dalyje numatytas triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones buvimo ar nebuvimo, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovus laikinai apriboti AB „Grigeo Grigiškės“ stacionarių triukšmo šaltinių, viršijančių teisės aktų nustatytus leistinus dydžius, veiklą atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovas teigė, kad pareiškėjas nepagrindė neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų ir žalos realumo ir šį reikalavimą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Pabrėžė, kad pagal Triukšmo prevencijos įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, žalą, padarytą žmonių sveikatai, turtui, aplinkai, privalo atlyginti ją padaręs triukšmo šaltinio valdytojas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Grigeo Grigiškės“ pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad siekdama nustatyti konkrečias triukšmo atsiradimo aplinkybes ir konkrečius šaltinius bendrovė 2013 m. gruodžio 4 d. sudarė sutartį su Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Atlikus matavimus buvo nustatyta sąlyginė priklausomybė tarp bendrovės veiklos sąlygų ir triukšmo aplink pareiškėjo namą esančioje teritorijoje, buvo parengtos rekomendacijos dėl triukšmo prevencijos, kurias bendrovė įgyvendino 2014 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais. Po 2014 metais VVSC pavedimu atliktų matavimų name ir aplink jį bendrovė nutraukė popieriaus gamybos mašinos Nr. 3 darbą ir paleido naują popieriaus gamybos mašiną Nr. 6, apie tai informavo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją. 2014 m. rugsėjo 4 d. Nacionalinei visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijai atlikus tyrimus jų rezultatai parodė, kad name (duomenys neskelbtini), kuris nuo pareiškėjo namo yra apie 20 metrų atstumu ir tokiu pačiu atstumu nuo bendrovės teritorijos, neviršijami jokie higienos normoje nustatyti triukšmo ribiniai dydžiai. Bendrovei pradėjus popieriaus gamybos mašinos Nr. 6 veiklą, pasikeitė konkretūs stacionarūs triukšmo šaltiniai – neliko tų triukšmo šaltinių, kurie veikė atliekant triukšmo matavimus VVSC pavedimu, ir pradėjo veikti naujas modernesnis triukšmo šaltinis, apie kurio veikimo pasekmes triukšmui byloje nėra jokių duomenų. Pažymi, kad tokių duomenų nėra dėl paties pareiškėjo nesutikimo atlikti triukšmo lygio matavimus jo name. Pareiškėjo prašymas taikyti bendrovės stacionarių triukšmo šaltinių, viršijančių teisės aktų nustatytus dydžius, veikimo apribojimus siejamas ne su aktualiais faktiniais duomenimis, rodančiais, kad šalia pareiškėjo namo nėra viršijami teisės aktų nustatyti leistini triukšmo dydžiai, o su anksčiau buvusiomis aplinkybėmis, tai reiškia, kad tokiam apribojimui nėra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1-211 patvirtintų Triukšmo prevencijos viešose vietose taisyklių 40 punkte nustatyto faktinio pagrindo. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad triukšmo pareiškėjo name priežastis gali būti paties statinio projektiniai sprendimai arba netinkamas jų realizavimas, arba apskritai nesiėmimas priemonių, kurios turėtų užtikrinti esminių statinio reikalavimų tenkinimą įprastomis sąlygomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui V. G. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. ne kartą kreipėsi į VVSC ir Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl trečiojo suinteresuoto asmens AB „Grigeo Grigiškės“ skleidžiamo triukšmo lygio viršijimo pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. VVSC pagal pareiškėjo skundus atliko visuomenės sveikatos saugos kontrolę ir pareiškėjo gyvenamosiose patalpose organizavo laboratorinius matavimus ir nustatė, kad veikiant AB „Grigiškės“ technologinei įrangai garso slėgio lygiai viršijo Lietuvos higienos normoje HN 30:2009 „Infragarsas ir žemo dažnio garsai: ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose“ leidžiamus 14-21 dB ribinius dydžius, tuo tarpu neveikiant AB „Grigiškės“ technologinei įrangai ekvivalentinių garso slėgio lygių skirtumai pagal C ir A svertis buvo mažiau 20 dB, todėl pagal minėtą HN rezultatai nebuvo vertinami.

Dėl nustatytų aplinkybių VVSC nurodė AB „Grigiškės“ iki 2012 m. gegužės 28 d. numatyti ir įdiegti efektyvias žemo dažnio garsą mažinančias priemones. Pagal pareiškėjo skundus VVSC pareiškėjo gyvenamosiose patalpose organizavo ir kitus laboratorinius matavimus ir nustatė, kad pareiškėjo gyvenamosiose patalpose žemo dažnio garso lygiai, veikiant AB „Grigiškės“ technologinei įrangai viršijo leistinus ribinius dydžius 50 Hz, 80-200 Hz dažniuose. VVSC 2013 m. balandžio 5 d. patikrinimo akte nurodė AB „Grigiškės“ numatyti ir įgyvendinti efektyvias žemo dažnio garsus mažinančias priemones.

AB „Grigiškės“ 2013 m. gegužės 13 d. raštu informavo VVSC apie įgyvendintą priemonę – pailgintą bei virš pastato stogo linijos iškeltą popieriaus gamybos mašinos Nr. 5 vakuumsiurblių oro išmetimo į aplinką vamzdį. VVSC atlikus AB „Grigiškės“ grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, siekiant įvertinti įdiegtų žemo dažnio garsus mažinančių priemonių efektyvumą, 2013 m. liepos mėn. buvo atlikti žemo dažnio garsų laboratoriniai matavimai veikiant AB „Grigiškės“ technologinei įrangai gyvenamosiose patalpose nakties metu, kurių rezultatai parodė, kad AB „Grigiškės“ įgyvendintos priemonės buvo nepakankamai efektyvios, nes nustatyti žemo dažnio garso lygiai veikiant AB „Grigiškės“ technologinei įrangai viršijo leistinus ribinius dydžius 125-200 Hz dažniuose.

VVSC apie nustatytas aplinkybes 2013 m. rugsėjo 13 d. raštu informavo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama teisės aktų nustatyta tvarka spręsti klausimą dėl triukšmo prevencijos AB „Grigiškės“ veiklos metu bei efektyvaus susidariusios situacijos sprendimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013 m. rugsėjo 26 d. raštu kreipėsi į AB „Grigiškės“, prašydama skubos tvarka įgyvendinti prevencines priemones, užtikrinančias gyvenamosios aplinkos kokybę.

Be to, VVSC, vykdydamas operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, 2013 m. lapkričio 7 d. surašė patikrinimo aktą, kuriame nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo atlikti žemo dažnio garsų laboratoriniai matavimai pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje, kurių metu žemo dažnio garso šaltinio požymiai gyvenamajame kambaryje (duomenys neskelbtini) nebuvo nustatyti. Tuo tarpu 2013 m. spalio 11 d. atliktų laboratorinių matavimų duomenys AB „Grigiškės“ vykstant gamybos procesams (veikiant popieriaus gamybos, pjaustymo-pakavimo-paletavimo, dubliavimo mašinoms) parodė, kad AB „Grigiškės“ veikla daro įtaką (duomenys neskelbtini)fizikinei taršai.

VVSC patikrinimo akte nurodė AB „Grigiškės“ iki 2013 m. gruodžio 20 d. parengti triukšmo mažinimo planą, jame numatant konkrečias įrodymais pagrįstas triukšmą mažinančias priemones bei jų įgyvendinimui numatomus pagrįstus terminus. Dėl nustatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso 42 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo VVSC 2013 m. lapkričio 20 d. AB „Grigiškės“ atsakingam asmeniui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą su administraciniu nurodymu. Atitinkamai, VVSC 2013 m. lapkričio 28 d. raštu apie minėtus operatyviosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės rezultatus bei AB „Grigiškės“ atsakingo asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn informavo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas teisės aktų nustatyta tvarka spręsti klausimą dėl triukšmo prevencijos.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013 m. gruodžio 9 d. raštu kreipėsi į AB „Grigiškės“, prašydama iki 2013 m. gruodžio 31 d. parengti ir pateikti Vilniaus miesto savivaldybei triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių planą. AB „Grigiškės“ 2013 m. gruodžio 18 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama pratęsti nurodytus triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių plano rengimo ir įvykdymo terminus. AB „Grigiškės“ nurodė, kad nėra nustatytas konkretus triukšmo šaltinis, tiesiogiai įtakojantis gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) fizikinę taršą, dėl to AB „Grigiškės“ kreipėsi į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos institutą dėl technologinio proceso metu kylančio triukšmo lygio sklaidos tyrimo ir rekomendacijų parengimo, tačiau sutartis su institutu nevykdoma dėl V.

G. keliamų reikalavimų, reikalingų tyrimų atlikimui jo gyvenamosiose patalpose. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pratęsė triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių plano rengimo terminą iki 2014 m. vasario 10 d. AB „Grigiškės“ 2014 m. vasario 3 d. pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai technologinio proceso metu kylančio triukšmo mažinimo priemonių planą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. vasario 26 d. raštu, atsižvelgusi į AB „Grigiškės“ 2014 m. vasario 20 d. raštu pateiktą informaciją, kad pareiškėjas nėra suderinęs su AB „Grigiškės“ triukšmo lygio matavimų atlikimo gyvenamosiose patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini), nutraukė pareiškėjo 2013 m. spalio 2 d., 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. spalio 11 d., 2013 m. gruodžio 18 d. ir 2014 m. sausio 3 d. prašymų, kuriais pareiškėjas iš esmės siekė, kad savivaldybės administracija laikinai apribotų AB „Grigiškės“ veiklą, nagrinėjimą.

Teismas taip pat nustatė, kad AB „Grigiškės“ 2014 m. gegužės 14 d. pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Aplinkos apsaugos instituto parengtą ataskaitą „AB „Grigiškės“ technologinio proceso metu kylančio triukšmo lygio (žemo dažnio garsų) sklaidos tyrimai ir rekomendacijų parengimas“ bei 2014 m. gegužės 13 d. AB „Grigiškės“ technologinio proceso metu kylančio triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo planą, o 2014 m. birželio 3 d. raštu pateikė triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo plane nurodytų kai kurių darbų atlikimą patvirtinančius įrodymus. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. birželio 25 d. raštu informavo VVSC apie tai, kad 2014 m. birželio 30 d. baigiasi AB „Grigiškės“ patvirtinto technologinio proceso metu kylančio triukšmo mažinimo priemonių plano įgyvendinimo terminas, todėl prašė organizuoti laboratorinius triukšmo matavimus gyvenamojoje aplinkoje, adresu: (duomenys neskelbtini). VVSC 2014 m. rugpjūčio 27 d. raštu Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė informaciją, kad VVSC AB „Grigiškės“ informavus, kad triukšmą mažinančios priemonės įgyvendintos, 2014 m. liepos – rugpjūčio mėn. atliko AB „Grigiškės“ grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu laboratoriniais matavimais nustatyta, kad po įgyvendintų AB „Grigiškės“ triukšmą mažinančių techninių priemonių žemo dažnio garsų lygis gyvenamajame kambaryje (duomenys neskelbtini) sumažėjo, tačiau vis dar viršija HN 30:2009 leistinus lygius. VVSC Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pasiūlė imtis numatytų poveikio priemonių AB „Grigiškės“ atžvilgiu, taip pat AB „Grigiškės“ atsakingam asmeniui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarimu jam paskyrė baudą.

AB „Grigiškės“ 2014 m. rugsėjo 17 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu inicijuoti tyrimą, kurio metu būtų nustatyti konkretūs gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini) nustatyto HN 30:2009 leistinus ribinius dydžius viršijančio žemo dažnio garso šaltiniai. Nurodė, kad Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos instituto laboratorija 2014 m. birželio 26 d. atlikusi matavimus greta bendrovės vakarų kryptimi esančioje gyvenamųjų namų teritorijoje veikiant bendrovės technologinei įrangai žemo dažnio šaltinio požymių nenustatė. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijai 2014 m. rugsėjo 2 d. atlikus matavimus gyvenamosiose patalpose, esančiose adresu: (duomenys neskelbtini) (gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) kaimynystėje) žemo dažnio garso lygiai veikiant bendrovės technologinei įrangai HN 30:2009 nustatytų leistinų ribinių dydžių neviršija. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. rugsėjo 19 d. raštu informavo VVSC apie AB „Grigiškės“ pateiktus duomenis dėl 2014 m. rugsėjo 2 d. matavimų gretimose gyvenamosiose patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini), rezultatų ir, atsižvelgiant į pareiškėjo skundus, į tai, kad ankstesnių matavimų metu nebuvo nustatytas konkretus žemo dažnio garsų šaltinis bei į tai, kad arčiau bendrovės esančiame name leistini ribinių dydžių viršijimai nebuvo nustatyti, prašė atlikti pakartotinus triukšmo matavimus adresu: (duomenys neskelbtini). VVSC 2014 m. rugsėjo 30 d. raštu Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nurodė, kad visa informacija, susijusi su VVSC atliktų visuomenės sveikatos saugos kontrolių metu atliktais matavimais, yra pateikta, informavo, kad nurodytos tarnybinės pagalbos suteikti negali.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 8 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, be kita ko, prašydamas nedelsiant priimti sprendimus ir sustabdyti AB „Grigiškės“ triukšmą keliančios mašinos PGM-5 ir susijusių technologinių įrenginių, taip pat ir valymo įrenginio „Moldow“, darbą. AB „Grigiškės“ 2014 m. lapkričio 10 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, pakartodama 2014 m. rugsėjo 17 d. rašte pateiktą informaciją apie įgyvendintas triukšmo mažinimo priemonių plano priemones, 2014 m. birželio 26 d. atlikto Vilniaus Gedimino technikos universiteto matavimo rezultatus ir 2014 m. rugsėjo 2 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atlikto matavimo adresu: (duomenys neskelbtini), rezultatus.

Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius pagal pareiškėjo skundus atliko tyrimą ir 2015 m. gegužės 29 d. pažymoje konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, gavusi pareiškėjo 2014 m. spalio 8 d. skundą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, nes nepradėjo administracinės procedūros ir neatsakė pareiškėjui, be to, gavusi VVSC informaciją apie nustatytus pažeidimus, nesiėmė teisės aktuose numatytų priemonių, todėl pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui nedelsiant išnagrinėti 2014 m. spalio 8 d. pareiškėjo skundą ir prašymus sprendžiant problemą dėl triukšmo.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2015 m. birželio 17 d. raštu kreipėsi į pareiškėją ir nurodė, kad neturi naujos informacijos apie (duomenys neskelbtini) triukšmo lygių pasikeitimus po AB „Grigiškės“ prevencinių priemonių įgyvendinimo. Pareiškėjas 2015 m. birželio 21 d. raštu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, be kita ko, vėl prašė sustabdyti nuo 2012 m. vykdomą pažeidimą, stabdant PGM-5 bei susijusius technologinius įrengimus. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu kreipėsi į VVSC nurodydama, kad AB „Grigiškės“ 2015 m. rugpjūčio 5 d. raštu informavo, jog sustabdė dvi senas popieriaus gaminimo mašinas (PM2 ir PM3) ir pradėjo eksploatuoti naują popieriaus gaminimo mašiną (PM6) ir prašydama nustačius, kad yra viršijami nustatyti leistini triukšmo, infragarso ir žemo dažnio garsų, vibracijų dydžiai ir identifikavus triukšmo šaltinį, pareikšti siūlymus dėl Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje numatytų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymo.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2015 m. rugpjūčio 14 d. raštu, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. spalio 8 d. ir 2015 m. birželio 21 d. skundus, nurodė, kad pakankamo pagrindo sustabdyti AB „Grigiškės“ triukšmo šaltinį PGM5 mašiną ir su ja susijusius technologinius įrenginius nėra, nes atlikus žemo dažnio garsų matavimus adresu: (duomenys neskelbtini) šalia pareiškėjo gyvenamojo namo žemo dažnio garsai leistinų ribinių dydžių neviršijo, todėl, savivaldybės administracijos teigimu, ji neturi objektyvios informacijos, kad pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje triukšmo pažeidimai tikrai egzistuoja.

Šiame rašte pareiškėjui pateikta informacija, kad savivaldybės administracija kreipėsi į VVSC dėl pakartotinių laboratorinių matavimų ir siūlymų dėl Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje numatytų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymo.

Teismas, spręsdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, remdamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, teismų praktika tokio pobūdžio bylose, nurodė, kad dar 2012 m. vasario mėn. VVSC atlikus operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje buvo nustatyti žemo dažnio garsų ribinių dydžių, įtvirtintų Lietuvos higienos normoje HN 30:2009 „Infragarsas ir žemo dažnio garsai: ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose“, viršijimai, kuriems turėjo įtakos AB „Grigiškės“ technologinės įrangos veikimas.

Žemo dažnio garsų ribinių dydžių viršijimai veikiant įrangai buvo nustatyti ir 2012 m. lapkričio mėn. Taigi triukšmo kontrolės institucijoms kilo pareiga imtis protingų ir tinkamų priemonių, siekiant apsaugoti pareiškėją nuo AB „Grigiškės“ keliamo triukšmo. Nors VVSC AB „Grigiškės“ davė nurodymą numatyti ir įdiegti efektyvias žemo dažnio garsą mažinančias priemones, o AB „Grigiškės“ 2013 m. gegužės 13 d. raštu informavo VVSC apie įgyvendintą priemonę – pailgintą bei virš pastato stogo linijos iškeltą popieriaus gamybos mašinos Nr. 5 vakuumsiurblių oro išmetimo į aplinką vamzdį, tačiau VVSC pripažino, kad tokia priemonė nebuvo efektyvi, nes 2013 m. liepos mėn. atliktų matavimų duomenimis veikiant AB „Grigiškės“ technologinei įrangai žemo dažnio garso lygiai viršijo leistinus ribinius dydžius 125-200 Hz dažniuose.

Be to, VVSC vykdant operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę buvo nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. AB „Grigiškės“ sustabdžius gamybinę veiklą pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje žemo dažnio garso šaltinio požymiai nebuvo nustatyti, tuo tarpu 2013 m. spalio 11 d. AB „Grigiškės“ vykstant gamybos procesams, nustatyti žemo dažnio garso lygiai pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje viršijo leistinus ribinius dydžius 125 Hz, 160 Hz ir 200 Hz dažniuose. Nors VVSC AB „Grigiškės“ patikrinimo akte nurodė vadovaujantis Triukšmo valdymo įstatymo 22 straipsnio 8 dalimi parengti triukšmo mažinimo planą, jame numatant konkrečias įrodymais pagrįstas triukšmą mažinančias priemones bei jų įgyvendinimui numatomus pagrįstus terminus, planui pateikti numatė terminą iki 2013 m. gruodžio 20 d., o Vilniaus miesto savivaldybės administracija AB „Grigiškės“ įpareigojo skubos tvarka įgyvendinti prevencines priemones, užtikrinančias gyvenamosios aplinkos kokybę, o vėliau nurodė AB „Grigiškės“ parengti triukšmo mažinimo planą iki 2013 m. gruodžio 31 d., AB „Grigiškės“ nustatytais terminais triukšmo mažinimo plano nepateikė, jokių prevencinių priemonių skubos tvarka, kaip reikalavo savivaldybės administracija, neįgyvendino, 2013 m. gruodžio 18 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama pratęsti nurodytus triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių plano rengimo ir įvykdymo terminus.

Teismo vertinimu, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, vykdydama teisės aktuose nustatytas triukšmo kontrolės funkcijas, netinkamai įvertino AB „Grigiškės“ rašte nurodytas priežastis ir nesant tam pakankamo pagrindo, 2014 m. sausio 14 d. raštu AB „Grigiškės“ pratęsė triukšmo mažinimo plano pateikimo terminą iki 2014 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, priimdama šį sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad žemo dažnio garsų leistinų dydžių viršijimai dėl AB „Grigiškės“ veiklos pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje nustatomi jau nuo 2012 m. vasario mėn., o paskutinieji triukšmo lygio matavimai buvo atlikti VVSC atliekant operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę 2013 m. rugsėjo 30 d. (sustabdžius gamybinę veiklą) ir 2013 m. spalio 11 d. (vykstant gamybos procesams), šiais matavimais buvo nustatytas konkretus triukšmo šaltinis – AB „Grigiškės“ gamybiniai įrenginiai, nurodyti matavimo protokole.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus miesto savivaldybės administracija privalėjo imtis skubių triukšmo kontrolės priemonių ir taip apsaugoti pareiškėją nuo neigiamo triukšmo poveikio. Teismas pažymėjo, kad nors AB „Grigiškės“ negalimumą parengti triukšmo mažinimo plano nustatytu terminu motyvavo tuo, kad ji 2013 m. gruodžio 4 d. sudarė sutartį su Vilniaus Gedimino technikos universitetu dėl triukšmo sklaidos tyrimų ir rekomendacijų dėl triukšmo mažinimo priemonių pateikimo, kuri nevykdoma, nes pareiškėjas kelia reikalavimus dėl tyrimų atlikimo jo gyvenamojoje aplinkoje, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nebuvo šios sutarties šalimi, todėl ši sutartis jo neįpareigojo leisti atlikti minėtam subjektui skleidžiamo triukšmo analizę jo gyvenamojoje aplinkoje.

Pagal tuo metu galiojusio Tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento 44 punktą tik tuo atveju, kai atliekama operatyvioji kontrolė ir operatyviosios kontrolės metu esant poreikiui atlikti laboratorinius tyrimus (matavimus) pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje, pareiškėjui nurodoma, kad pareiškėjas turės sudaryti galimybę iš anksto suderintu laiku atlikti šiuos tyrimus (matavimus). Taigi teisės aktai neįpareigojo pareiškėjo leisti atlikti triukšmo matavimų gyvenamojoje aplinkoje triukšmo šaltinio valdytojo pasamdyto asmens.

Savivaldybės administracijai nebuvo pateikti jokie duomenys, kad nėra objektyvios galimybės parengti triukšmo mažinimo plano neatliekant matavimų pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje. VVSC vykdant visuomenės sveikatos saugos kontroles buvo atlikti visi reikiami matavimai ir nustatytas triukšmo šaltinis. Teismas sprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija AB „Grigiškės“ nepagrįstai pratęsė triukšmo mažinimo plano pateikimą iki 2014 m. vasario 10 d., taip pat, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. sausio 17 d. raštu nepagrįstai, nesant tam teisinio pagrindo, pareikalavo pareiškėją iki 2014 m. vasario 10 d. susiderinti su AB „Grigiškės“ dėl triukšmo lygio matavimų atlikimo adresu: (duomenys neskelbtini).

Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. vasario 26 d. raštu motyvuodama vien tik tuo, kad pareiškėjas nesuderino su AB „Grigiškės“ triukšmo lygio matavimų atlikimo pareiškėjo gyvenamosiose patalpose, nesivadovaudama jokiu teisiniu pagrindu, nutraukė pareiškėjo 2013 m. spalio 2 d., 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. spalio 11 d., 2013 m. gruodžio 18 d. ir 2014 m. sausio 3 d. prašymų, kuriais pareiškėjas iš esmės siekė, kad savivaldybės administracija laikinai apribotų AB „Grigiškės“ veiklą, nagrinėjimą, dėl pareiškėjo prašymų nepriėmė jokių administracinių sprendimų, tuo pažeidė Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia principus, nevykdė Viešojo administravimo įstatyme nustatytų pareigų išnagrinėti asmenų prašymus ir skundus bei dėl jų priimti administracinius sprendimus.

Teismo vertinimu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai AB „Grigiškės“ 2014 m. vasario 3 d. pateiktas technologinio proceso metu kylančio triukšmo mažinimo priemonių planas reikalavimų neatitiko, nes jame iš esmės tik buvo numatytas planuojamas laboratorinių matavimų atlikimas, bet ne konkrečios techninės, organizacinės ar kitos priemonės, leidžiančios efektyviai mažinti triukšmo lygį. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, gavusi minėtą planą, šio plano tinkamumo nevertino, jo trūkumų nenustatė, nepareikalavo AB „Grigiškės“ parengti triukšmo mažinimo plano, kuriame būtų numatytos konkrečios techninės, organizacinės ar kitos priemonės triukšmui sumažinti, taigi šiuo aspektu netinkamai vykdė aptartas teisės aktuose nurodytas triukšmo kontrolės funkcijas ir neužtikrino operatyvaus triukšmo lygio mažinimo pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje.

Teismas nustatė, kad tik 2014 m. gegužės 14 d. AB „Grigiškės“ pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Aplinkos apsaugos instituto parengtą ataskaitą „AB „Grigiškės“ technologinio proceso metu kylančio triukšmo lygio (žemo dažnio garsų) sklaidos tyrimai ir rekomendacijų parengimas“ bei 2014 m. gegužės 13 d. AB „Grigiškės“ technologinio proceso metu kylančio triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo planą su konkrečiai numatytomis atlikti techninėmis priemonėmis. Šiame plane numatytas priemonių įgyvendinimo terminas buvo nustatytas vienašališkai AB „Grigiškės“ iki 2014 m. birželio 30 d. AB „Grigiškės“ pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo plane nurodytų kai kurių darbų atlikimą patvirtinančius įrodymus, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijai AB „Grigiškės“ duomenų apie tai, kad buvo atlikti visi 2014 m. gegužės 13 d. parengtame triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo plane numatyti darbai (t. y. kad buvo įrengtas triukšmą slopinantis, izoliuojantis ekranas, kad pagal „Maldow“ atstovų rekomendacijas atliktas ortakio izoliavimas) nepateikė, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija tokių dokumentų nepareikalavo, taigi netinkamai kontroliavo parengto plano įgyvendinimą.

Teismas taip pat pažymėjo, kad VVSC 2014 m. rugpjūčio 27 d. raštu Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė informaciją, kad 2014 m. liepos–rugpjūčio mėn. atlikus grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę po įgyvendintų AB „Grigiškės“ triukšmą mažinančių techninių priemonių buvo nustatyta, kad žemo dažnio garsų lygis gyvenamajame kambaryje (duomenys neskelbtini) vis dar viršijo HN 30:2009 leistinus lygius, o 2014 m. liepos 17 d. atliktų laboratorinių matavimų metu nustatyta, kad žemo dažnio garsų lygis 80 Hz ir 100 Hz dažniuose viršijo HN 30:2009 leistinus lygius, kai iki triukšmą mažinančių priemonių įgyvendinimo žemo dažnio garsų lygių, viršijančių leistinus, minėtuose dažniuose nebuvo nustatyta.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija, gavusi VVSC 2014 m. rugpjūčio 27 d. raštą (pranešimą), privalėjo pradėti administracinę procedūrą ir priimti atitinkamą administracinį sprendimą. Teisės aktai savivaldybės administracijai suteikė plačias diskrecijos teises spręsti dėl poveikio priemonių AB „Grigiškės“ atžvilgiu taikymo, todėl savivaldybės administracija šiomis teisėmis, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, privalėjo pasinaudoti ne tik operatyviai, bet ir efektyviai, t. y. parinkti tokias priemones, kurios realiai užtikrintų pareiškėjo apsaugą nuo triukšmo ir būtų užtikrinta jo gyvenimo kokybė, ypač įvertinant aplinkybę, kad žemo dažnio garso leistini lygiai pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje viršijami jau nuo 2012 m. vasario mėn., tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija nei per Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytą terminą, nei iki šiol nėra priėmusi jokio administracinio sprendimo dėl VVSC 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigiškės“ atžvilgiu, todėl tokį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neveikimą teismas vertino kaip vilkinimą atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus.

Tokio vilkinimo nepateisina ir AB „Grigiškės“ 2014 m. rugsėjo 17 d. rašte Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikta informacija apie tai, kad Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos instituto laboratorija, 2014 m. birželio 26 d. atlikusi matavimus greta bendrovės vakarų kryptimi esančioje gyvenamųjų namų teritorijoje veikiant bendrovės technologinei įrangai, žemo dažnio šaltinio požymių nenustatė, taip pat apie tai, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija 2014 m. rugsėjo 2 d. nustatė, jog gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) (gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) kaimynystėje) žemo dažnio garso lygiai veikiant bendrovės technologinei įrangai HN 30:2009 nustatytų leistinų ribinių dydžių neviršija.

VVSC 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte Vilniaus miesto savivaldybės administracijai buvo pateikta visa reikiama informacija apie 2014 m. liepos– rugpjūčio mėn. atliktos grįžtamosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu nustatytas aplinkybes, todėl 2014 m. birželio mėn. (t. y. anksčiau) sutartiniu pagrindu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos instituto laboratorijos atlikti matavimai nesudarė pagrindo Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nesiremti VVSC nustatytomis aplinkybėmis. AB „Grigiškės“ pateikti duomenys apie 2014 m. rugsėjo 4 d.

Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atliktus žemo dažnio garsų matavimus gyvenamosiose patalpose, esančiose adresu: (duomenys neskelbtini), taip pat nesudarė teisėto pagrindo nesiremti VVSC grįžtamosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu nustatytomis aplinkybėmis. Teismas pažymėjo, kad šie matavimai buvo atlikti kitose patalpose, be to, 2014 m. rugsėjo 4 d. iš infragarso ir žemo dažnio garsų tyrimo protokolo Nr. F-TO-297 matyti, kad matavimai atlikti 2014 m. rugsėjo 2 d. nakties metu, esant išjungtam PGM-5 vakuumo siurbliui ir mašinai sukantis apie 300 m/min, t. y. galimai netapačioms, lyginant su kitais anksčiau atliktais matavimais, gamybos triukšmo sąlygoms (2013 m. spalio 11 d. matavimai buvo atliekami PGM-5 veikiant 900 apsisukimų per minutę režimu).

Savivaldybės administracija iš AB „Grigiškės“ duomenų apie laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. įdiegtas triukšmą mažinančias priemones negavo. Todėl, teismo vertinimu, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. rugsėjo 19 d. raštu nepagrįstai, neturėdama tam faktinio ir teisinio pagrindo, prašė VVSC atlikti pakartotinus triukšmo matavimus (duomenys neskelbtini). Kaip teisingai nurodė VVSC 2014 m. rugsėjo 30 d. raštu Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, visa informacija, susijusi su VVSC atliktų visuomenės sveikatos saugos kontrolių metu atliktais matavimais, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai jau buvo pateikta.

Taigi pakartotinių triukšmo matavimų neatlikimas negalėjo kliudyti priimti sprendimo dėl VVSC 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 8 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, be kita ko, prašydamas nedelsiant priimti sprendimus ir sustabdyti AB „Grigiškės“ triukšmą keliančios mašinos PGM-5 ir susijusių technologinių įrenginių, valymo įrenginio „Moldow“, darbą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, gavusi šį pareiškėjo skundą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, nes nepradėjo administracinės procedūros ir neatsakė pareiškėjui, sprendimo dėl pareiškėjo prašymo, nepriėmė. Tik Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius pagal pareiškėjo skundus atlikus tyrimą ir 2015 m. gegužės 29 d. priėmus pažymą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2015 m. rugpjūčio 14 d. raštu netenkino pareiškėjo prašymo ir nurodė, kad pakankamo pagrindo sustabdyti AB „Grigiškės“ triukšmo šaltinį PGM5 mašiną ir su ja susijusius technologinius įrenginius nėra. Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. spalio 8 d.–2015 m. rugpjūčio 14 d. laikotarpiu vilkino pareiškėjo 2014 m. spalio 8 d. prašymo nagrinėjimą.

Teismas, apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojai netinkamai vykdė Viešojo administravimo įstatyme, Triukšmo valdymo įstatyme, Triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklėse ir kituose teisės aktuose numatytas triukšmo kontrolės funkcijas, netinkamai įgyvendino suteiktas diskrecijos teises triukšmo kontrolės srityje, nesiėmė operatyvių, protingų ir tinkamų priemonių, siekiant apsaugoti pareiškėją nuo AB „Grigiškės“ keliamo triukšmo, tuo pažeidė pareiškėjo teisę į gerą administravimą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija, gavusi iš VVSC informaciją apie pareiškėjo teisių pažeidimus, nesiėmė skubių triukšmo kontrolės priemonių ir taip apsaugoti pareiškėją nuo neigiamo triukšmo poveikio, nesant tam pakankamo pagrindo AB „Grigiškės“ pratęsė triukšmo mažinimo plano pateikimo terminą, pareikalavo pareiškėją susiderinti su AB „Grigiškės“ dėl triukšmo lygio matavimų atlikimo (duomenys neskelbtini), 2014 m. vasario 26 d. raštu, motyvuodama vien tik tuo, kad pareiškėjas nesuderino su AB „Grigiškės“ triukšmo lygio matavimų atlikimo pareiškėjo gyvenamosiose patalpose, nesivadovaudama jokiu teisiniu pagrindu, nutraukė aukščiau minėtų pareiškėjo prašymų, kuriais pareiškėjas iš esmės siekė, kad savivaldybės administracija laikinai apribotų AB „Grigiškės“ veiklą, nagrinėjimą, dėl pareiškėjo prašymų nepriėmė jokių administracinių sprendimų, netinkamai įvertino AB „Grigiškės“ pateiktą technologinio proceso metu kylančio triukšmo mažinimo priemonių planą, nepareikalavo AB „Grigiškės“ parengti triukšmo mažinimo plano, kuriame būtų numatytos konkrečios techninės, organizacinės ar kitos priemonės triukšmui sumažinti, nepareikalavo, kad AB „Grigiškės“ pateiktų visus parengtame triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo plane numatytų darbų atlikimo dokumentus, iki šiol nepriėmė jokio administracinio sprendimo dėl VVSC 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigiškės“ atžvilgiu, vilkino pareiškėjo 2014 m. spalio 8 d. prašymo nagrinėjimą.

Šie neteisėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai (neveikimas) lėmė tai, kad nuo pat 2014 m. vasario 10 d., kai baigėsi savivaldybės administracijos nustatytas terminas triukšmo mažinimo plano parengimui, savivaldybė netaikė ir šiuo metu netaiko jokių triukšmo kontrolės priemonių AB „Grigiškės“ atžvilgiu, nors dar 2014 m. liepos–rugpjūčio mėn. buvo nustatyta, kad žemo dažnio garsai dėl AB „Grigiškės“ veiklos, nepaisant įdiegtų triukšmą mažinančių priemonių, viršija leistinas ribas, o duomenų, kad pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje žemo dažnio garsų lygis būtų sumažėjęs iki leistino, nėra.

Teismas pabrėžė, kad nežiūrint to, jog žemo dažnio garso lygių viršijimą pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje tiesiogiai lėmė AB „Grigiškės“ veikla, tuo atveju, jeigu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojai būtų veikę taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, t. y. tinkamai būtų išnagrinėję pareiškėjo prašymus, pareikalavę iš AB „Grigiškės“ operatyvaus triukšmo mažinimo plano pateikimo, tinkamai kontroliavę visų plane numatytų priemonių įgyvendinimą, gavę informaciją apie triukšmo šaltinio valdytojo įgyvendintų priemonių neefektyvumą bei pritaikytą administracinę atsakomybę atsakingiems asmenims, operatyviai būtų ėmęsi kitų efektyvių poveikio priemonių, numatytų Triukšmo valdymo įstatyme, Triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklėse ir kituose teisės aktuose (teikę triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimus, reikalavę tikslinti ir keisti triukšmo prevencijos veiksmų planus ir juos įgyvendinti, nurodę tikslinti ir keisti triukšmo šaltinių naudojimo trukmę, laiką, inicijavę laikiną stacionaraus triukšmo šaltinio veiklos apribojimą, kitų triukšmo mažinimo priemonių taikymą, kt.), pagrįstai tikėtina, kad žemo dažnio garso lygių viršijimo problema pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje būtų išspręsta. Dėl aptartų neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Šiuo atveju egzistuoja netiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos, nes nors neteisėti veiksmai (neveikimas) nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti.

Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas pareiškėjo teisėtas lūkestis, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija tinkamai išnagrinės jo prašymus dėl keliamos triukšmo problemos, imsis operatyvių ir efektyvių administracinio poveikio priemonių triukšmo šaltinio valdytojo atžvilgiu. Netinkamas triukšmo kontrolės funkcijos atlikimas nebuvo vienkartinio pobūdžio ir prisidėjo prie to, kad žemo dažnio garso lygių viršijimo problema pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje operatyviai nebuvo išspręsta. Pareiškėjo teisė į gerą administravimą buvo pažeista jautrioje, susijusioje su pareiškėjo sveikata, gyvenimo kokybe, srityje. Dėl padarytų pažeidimų nebuvo apsaugotos pareiškėjo teisės pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalį. Žemo dažnio garso lygių viršijimas akivaizdžiai turėjo neigiamos įtakos pareiškėjo gyvenimo kokybei, būsto neliečiamybei, pareiškėjas turėjo kentėti žemo dažnio garsus, patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Dėl susidariusios situacijos pareiškėjas buvo priverstas daug kartų kreiptis į viešojo administravimo institucijas, patyrė neigiamų išgyvenimų, susijusių su neteisėtais savivaldybės administracijos darbuotojų veiksmais (neveikimu). Iš pareiškėjo skundų turinio matyti, kad pareiškėjas ėmė nepasitikėti viešojo administravimo institucijomis, jų darbuotojų kompetencija vykdyti triukšmo kontrolės funkcijas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai buvo tokio intensyvumo, jog yra pagrindas juos atlyginti pinigais.

Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, t. y. į tai, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į gerą administravimą jautrioje triukšmo kontrolės srityje, susijusioje su pareiškėjo sveikatos, gyvenimo kokybės, būsto neliečiamumo apsauga. Pažeidimas nebuvo formalus ir lėmė, kad žemo dažnio garso lygių viršijimo problema pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje nebuvo operatyviai išspręsta net keletą metų, tai turėjo neigiamos įtakos pareiškėjo gyvenimo kokybei, būsto neliečiamybei. Nebuvo apsaugotos pareiškėjo teisės pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalį. Nors byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų (neveikimo) sutriko pareiškėjo sveikata, sumažėjo darbingumas (tai grindžiama tik paties pareiškėjo paaiškinimais), tačiau pareiškėjas neabejotinai patyrė intensyvius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Teismas pažymėjo, kad nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina į tai, jog žemo dažnio garso lygių viršijimą pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje tiesiogiai lėmė AB „Grigiškės“ veikla, tuo tarpu atsakovo veiksmai (neveikimas) tik netiesiogiai prisidėjo prie jos atsiradimo. Be to, pagal byloje nustatytas aplinkybes kita valstybinę triukšmo kontrolę vykdanti institucija VVSC 2014 m. liepos-rugpjūčio mėn. atlikusi AB „Grigiškės“ grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, nors ir taikė administracinę atsakomybę AB „Grigiškės“ atsakingam asmeniui, konkrečių triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo nurodymų taip pat nedavė.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, į formuojamoje teismų praktikoje priteisiamus neturtinės žalos, patirtos dėl valstybės institucijų vilkinimo atlikti kompetencijai priskirtus veiksmus, dydžius, remdamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 2 500 eurų sumos priteisimas, didesnės sumos priteisimas nebūtų adekvatus pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti atsakovus laikinai apriboti AB „Grigiškės“ stacionarių triukšmo šaltinių, viršijančių teisės aktų nustatytus leistinus dydžius, veiklą, teismas nurodė, kad galiojantys teisės aktai viešosios valdžios institucijoms suteikia plačius įgaliojimus kontroliuoti, kaip triukšmo šaltinių valdytojai vykdo pareigą laikytis galiojančių triukšmo ribinių dydžių. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas apriboti AB „Grigiškės“ stacionarių triukšmo šaltinių veiklą. Po Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus atlikto tyrimo Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2015 m. rugpjūčio 14 d. rašte nurodė, kad pakankamo pagrindo sustabdyti AB „Grigiškės“ triukšmo šaltinį PGM5 mašiną ir su ja susijusius technologinius įrenginius nėra. Pareiškėjas minėtame Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rašte išreikšto sprendimo atsisakyti sustabdyti AB „Grigiškės“ triukšmo šaltinį šioje administracinėje byloje neskundžia ir neprašo jo panaikinti, todėl teismas neturi pagrindo vertinti rašte išreikšto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, kad konkrečių veiksmų triukšmo kontrolės srityje atlikimas, tarp jų ir stacionarių triukšmo šaltinių veiklos apribojimas, priskirtinas viešojo administravimo subjektų, bet ne teismo kompetencijai, todėl teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovus taikyti konkrečią triukšmo mažinimo priemonę, t. y. laikinai apriboti AB „Grigiškės“ stacionarių triukšmo šaltinių, viršijančių leistinus dydžius, veiklą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija nei per Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytą terminą, nei iki šiol nėra priėmusi jokio administracinio sprendimo dėl VVSC 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigiškės“ atžvilgiu, todėl toks Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neveikimas vertintinas kaip vilkinimas atlikti kompetencijai priskirtus veiksmus. Teismas pabrėžė, kad Vilniaus miesto savivaldybei išlieka pareiga priimti administracinį sprendimą dėl VVSC 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigiškės“ atžvilgiu.

Teismas pareiškėjo prašymus dėl norminių teisės aktų teisėtumo tyrimo, konkrečiai, dėl Triukšmo prevencijos viešose vietose taisyklių 40.2 – 40.5 punktų ir HN 30:2009 5 punkto atitikties Triukšmo valdymo įstatymo atitinkamoms nuostatoms, netenkino, kadangi pareiškėjas nenurodė teisinių argumentų, kurių pagrindu būtų galima abejoti nurodytų normų teisėtumu.

Teismas dėl bylinėjimosi išlaidų nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas antruoju skundo reikalavimu prašė įpareigoti atsakovus laikinai apriboti AB „Grigiškės“ stacionarių triukšmo šaltinių veiklą. Teismui nepatenkinus šio pareiškėjo skundo reikalavimo pripažintina, kad tuo buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, todėl, formaliai vertinant, trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimą iš pareiškėjo. Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė duomenis, kad patyrė 2 508,85 Eur (be PVM) atstovavimo išlaidas. Byloje buvo nustatyta, kad VVSC, atlikdamas valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, nustatė, jog dėl AB „Grigiškės“ veiklos viršijami žemo dažnio garsų leistini dydžiai pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje, tačiau net ir AB „Grigiškės“ įdiegus triukšmą mažinančias priemones, žemo dažnio garso lygis viršijo leistiną. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas iš esmės pagrįstai reikalavo, jog atsakovas taikytų AB „Grigiškės“ atžvilgiu Triukšmo valdymo įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytas administracines priemones, tačiau pareiškėjo teisė į gerą administravimą buvo pažeista. Vilniaus miesto savivaldybei išlieka pareiga priimti administracinį sprendimą dėl VVSC 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigiškės“ atžvilgiu. Įvertinus byloje esančius duomenis, kad pareiškėjas yra bedarbis, 2013-2015 m. turėjo mažas pajamas, tuo tarpu trečiasis suinteresuotas asmuo yra stambi gamybos įmonė, teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, šiuo atveju yra būtina nukrypti nuo bendros bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų iš pareiškėjo nepriteisė.

III. Pareiškėjas V. G. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovus laikinai apriboti AB „Grigeo Grigiškės“ stacionarių triukšmo šaltinių, viršijančių teisės aktų nustatytus leistinus dydžius veiklą arba išspręsti ginčą kitu įstatymo nustatytų būdu bei priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 5 000 Eur neturtinę žalą. Taip pat pakeisti sprendimo dalį dėl išlaidų, susijusių su AB „Grigeo Grigiškės“ atstovavimu, jas sumažinant, o sprendimo dalį dėl norminių teisės aktų panaikinti ir išspręsti skundo dalį iš esmės.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu, kadangi VMSA 2015 m. rugpjūčio 14 d. raštas nėra laikytinas galutiniu atsakovės sprendimu administracinėje procedūroje, sukeliančiu pareiškėjui teisines pasekmes, rašte nėra nurodyta jo apskundimo tvarka, raštas yra vilkinimo įrodymas. Be to, raštu atsakoma į pareiškėjo 2014 m. spalio 8 d. ir 2015 m. birželio 21 d. raštus, kurie buvo pateikti esant kitoms aplinkybėms, nei atsakovei formuluojant atsakymą. Rašte nurodoma, kad apriboti bendrovės veiklą nėra pakankamai objektyvių duomenų, nes gretimame name nėra fiksuotas triukšmo normų viršijimas. Todėl VMSA kreipiasi į VVSC dėl pakartotinio triukšmo matavimų, atsižvelgiant į tai, kad pagal teisės aktus jis yra įgaliotas vykdyti Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalies funkcijas, prašoma pateikti siūlymus dėl įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje numatytų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymo. Naujų aplinkybių atsiradimas (popieriaus perdribimo mašinų pakeitimas) konstatuojamas ir atsakovės 2015 m. rugpjūčio 6 d. rašte pareiškėjui. VVSC, atsižvelgusi į VMSA 2015 m. rugpjūčio 14 d. raštą, 2015 m. spalio 15 d. atliko triukšmo kontrolinį matavimą ir fiksavo teisės aktų pažeidimą, todėl administracinė procedūra buvo tęsiama ir VMSA išliko pareiga priimti administracinį sprendimą. Teismas nenagrinėjo kontrolinio matavimo rezultato vertinimo, kuris buvo atliktas iki teismo 2015 m. spalio 16 d. nutarties priėmimo. VMSA 2015 m. rugpjūčio 14 d. raštu iš esmės pažeisti administracinės procedūros terminai, įtvirtinti Viešojo administravimo įstatyme. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tam tikro viešojo intereso buvimą administraciniame procese, teismas, pasiruošdamas nagrinėti bylą, galėjo pareiškėjui pasiūlyti patikslinti skundą, nes reikalavimas apriboti stacionarių triukšmo šaltinių veiklą buvo aiškiai suformuluotas ir patvirtintas kaip tinkamas, arba išspręsti ginčą įstatymų numatytu būdu neviršijant įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą patyrė dėl triukšmo normų viršijimo jo gyvenamojoje patalpoje, taip pat dėl netinkamos administracinės procedūros atlikimo, tačiau sprendime neturtinės žala įvertinta bendra suma, kuri yra nepagrįsta. Teismas taip pat nepasisakė ir dėl solidariosios VMSA ir trečiojo suinteresuoto asmens atsakomybės. Pareiškėjo vertinimu, atsižvelgiant į ilgalaikius teisės aktų pažeidimus, priteista neturtinės žalos suma turėtų būti padidinta iki 5 000 Eur.

Pareiškėjas dėl triukšmo šaltinio nustatymo nurodo, kad pagal Triukšmo valdymo įstatymo 2 straipsnio 26 dalį triukšmo šaltinis - bet koks įrenginys ar objektas, kuris kelia (skleidžia) triukšmą. Pagal VVSC pateiktas išvadas ir teismo nustatytas aplinkybes triukšmo viršijimo šaltinis yra AB „Grigeo Grigiškės“, nes nėra nustatytas gamyklos įrenginys, viršijantis leistinus triukšmo dydžius. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1-211 patvirtintų Triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklių nuostatas, triukšmo šaltinio apribojimą įgyvendina jo valdytojas. Todėl tuo atveju, jei bendrovė nenustatys konkretaus gamyklos įrenginio ar įrenginių, viršijančių leistinus triukšmo dydžius, triukšmo šaltiniu laikytina visa gamykla, kurios veikla ir turi būti apribota.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad šiuo atveju buvo teisėtai apgintos AB „Grigeo Grigiškės“ teisės teismui nepatenkinus skundo reikalavimo įpareigoti atsakovus apriboti bendrovės triukšmo šaltinių veiklą ar išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. Teismo sprendimu nustatyta, kad triukšmas buvo viršytas dėl trečiojo suinteresuoto asmens veiklos, nurodyta ir tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nesiėmė pakankamų priemonių, kad pašalinti teisės aktų nuostatų pažeidimą. Tai nėra laikytina sprendimo oberdictum, nes šiomis faktinėmis aplinkybėmis pasiremta teismui priimant rezoliucinę sprendimo dalį. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalį, atstovavimo išlaidos atlyginamos Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Trečiojo suinteresuoto asmens pateiktos atstovavimo išlaidos mažintinos jeigu bus sprendžiamas klausimas dėl paskirstymo kitaip negu teismo sprendime numatyta, kadangi neatitinka Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, įtvirtintų dydžių.

Pažymėjo, kad nesutinka su teismo sprendimu nepradėti norminių aktų teisėtumo tyrimo, kadangi teismas turėjo spręsti dėl norminių aktų teisėtumo išskiriant šį klausimą į atskirą bylą, be to, teismo sprendimas atsisakyti pradėti jų tyrimą turėjo būti motyvuotas.

Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą toje dalyje, kurioje pareiškėjo V. G. skundas tenkintas, ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo dalimi, kuria teismas skundą tenkino ir pareiškėjui priteisė 2 500 Eur neturtinę žalą, mano, kad sprendimas šioje dalyje neteistas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Pirmos instancijos teismas nenurodė teisiškai reikšmingų argumentų bei motyvų, sudarančių pagrindą pareiškėjui priteisti neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju nebuvo įsigilinta į ginčo esmę bei teisinį reglamentavimą, teismas itin formaliai taikė bei aiškino teisės aktus, reglamentuojančius ginčo santykius, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas, jame nėra pakankamų ir aiškių argumentų, kuriais remiantis padarė vienokią ar kitokią išvadą. Teismas skundžiamame sprendime pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojai netinkamai vykdė Viešojo administravimo įstatyme, Triukšmo valdymo įstatyme, Triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklėse ir kituose teisės aktuose numatytas triukšmo kontrolės funkcijas, netinkamai įgyvendino suteiktas diskrecijos teises triukšmo kontrolės srityje, nesiėmė operatyvių, protingų ir tinkamų priemonių, siekiant apsaugoti pareiškėją nuo AB „Grigiškės“ keliamo triukšmo. Atsakovų teigimu, teismas, konstatuodamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumą, neįsigilino į ginčo esmę, netinkamai vertino ginčo aplinkybes bei ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku, ar teismas priteisė neturtinę žalą už tai, kad AB „Grigiškės“ viršijo leistinus triukšmo lygius, ar už Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo pažeidimus nagrinėjant pareiškėjo skundus.

Skundžiamame sprendime teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija netinkamai įvertino AB „Grigiškės“ rašte nurodytas priežastis ir nesant tam pakankamo pagrindo 2014 m. sausio 14 d. raštu AB „Grigiškės“ pratęsė triukšmo mažinimo plano pateikimo terminą iki 2014 m. vasario 10 d. Pažymi, jog triukšmo kontrolės institucijų teisė pratęsti reikalavimų įgyvendinimo terminą (ne ilgiau kaip pusę atitinkamo termino laiko) yra įtvirtinta Triukšmo valdymo įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija netinkamai įvertino AB „Grigiškės“ 2014 m. vasario 3 d. pateikto technologinio proceso metu kylančio triukšmo mažinimo priemonių planą, nepareikalavo AB „Grigiškės“ parengti triukšmo mažinimo plano, kuriame būtų numatytos konkrečios techninės, organizacinės ar kitos priemonės triukšmui sumažinti, nepareikalavo, kad AB „Grigiškės“ pateiktų visus 2014 m. gegužės 13 d. parengtame triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo plane numatytų darbų atlikimo dokumentus, tačiau skundžiamame sprendime teismas nenurodė jokių konkrečių teisės aktų, numatančių savivaldybėms pareigą minėtus veiksmus atlikti ar reglamentuojančių tokių veiksmų atlikimo tvarką. Be to, skundžiamo sprendimo motyvą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neva nepagrįstai prašė pareiškėjo atlikti jo gyvenamosiose patalpose pakartotinius triukšmo matavimus, teismas formaliai grindė vien tuo, kad teisės aktai pareiškėjui tokios pareigos nenumato, tačiau visiškai neatsižvelgė į atsakovų argumentus, kad minėti matavimai buvo būtini identifikuoti konkrečius leistiną triukšmo lygį viršijančius įrenginius, kuriems nesant nustatytiems, triukšmo kontrolę vykdančios institucijos neturi galimybių taikyti efektyvias ir pagrįstas triukšmo prevencijos mažinimo priemones, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad individualūs administraciniai aktai turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Pabrėžia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog sprendžiant problemą, Vilniaus miesto savivaldybės specialistai bendravo su pareiškėju, konsultavosi su Vilniaus visuomenės sveikatos centru ir Nacionaline visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, bendradarbiavo su AB „Grigiškės“, teikė pastarajai įpareigojimus parengti ir įgyvendinti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių planus, kuriuos AB „Grigiškės“ parengė ir įgyvendino, tačiau tikslo siekimą apsunkino paties pareiškėjo veiksmai, nenoras bendradarbiauti. Pareiškėjas nesutiko su prašymu įsileisti į gyvenamąją patalpą atlikti būtinų papildomų matavimų, kurie leistų parinkti veiksmingiausias triukšmo mažinimo priemones, todėl paties pareiškėjo elgesys, kai teigiama, kad jo gyvenamojoje aplinkoje triukšmas viršija leistinus ribinius dydžius ir neigiamai įtakoja gyvenimo sąlygas, tačiau nesutinkama įsileisti atlikti matavimų, kuriais siekiama nustatyti konkretų triukšmo šaltinį bei parinkti efektyviausias triukšmo mažinimo priemones, yra nesuvokiamas ir vertintinas itin kritiškai, nors teismas ir vertino, kad teisės aktai pareiškėjui tokios pareigos nenustato.

Nesutinka su skundžiamo sprendimo motyvu, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrįstai Vilniaus visuomenės sveikatos centro prašė atlikti pakartotinius triukšmo matavimus adresu: (duomenys neskelbtini). Pastebi, kad po Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. liepos - rugpjūčio mėn. organizuotų laboratorinių matavimų AB „Grigiškės“ 2014 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 010- SK/2014-224 ir 2014 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. 010-SK/2014-272 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją nurodydama, kad bendrovei įgyvendinus visas triukšmo mažinimo priemones Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos instituto Aplinkos apsaugos ir darbo laboratorija 2014 m. birželio 26 d. atliko bendrovės technologinio proceso metu kylančio triukšmo lygio tyrimus, kuriais nustatyta, kad veikiant bendrovės technologinei įrangai, triukšmo lygiai greta bendrovės vakarų kryptimi bendrovės atžvilgiu esančioje gyvenamųjų namų teritorijoje leistinų dydžių neviršijo, todėl Vilniaus visuomenės sveikatos centro užsakymu Nacionalinei visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijai 2014 m. liepos 17 d. gyvenamosiose patalpose adresu: (duomenys neskelbtini), nustačius žemo dažnio garso lygių viršijimus, bendrovė kreipėsi į Nacionalinę visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją dėl žemo dažnio garsų matavimo pareiškėjo kaimynystėje esančiose gyvenamosiose patalpose adresu: (duomenys neskelbtini) (kadangi pareiškėjas nesutiko įsileisti matavimų atlikti jo gyvenamosiose patalpose), kuriai 2014 m. rugsėjo 2 d. atlikus matavimus nustatyta, kad žemo dažnio garso lygiai, veikiant bendrovės technologinei įrangai, leistinų ribinių dydžių neviršijo, nors yra arčiau bendrovėje veikiančių įrenginių nei gyvenamosios patalpos adresu: (duomenys neskelbtini), todėl bendrovė turi pagrindo manyti, kad nustatyto higienos normą viršijančio žemo dažnio garso šaltinis yra ne bendrovės teritorijoje.

Nors teismas vertino, kad minėtų matavimų aplinkybės buvo galimai skirtingos, atsakovų nuomone, toks kaimynystėje esančiose gyvenamosiose patalpose adresu: (duomenys neskelbtini), atliktų matavimų rezultatų skirtumas visiškai pagrįstai Vilniaus miesto savivaldybės administracijai sukėlė abejonių dėl Vilniaus visuomenės sveikatos centro organizuotų paskutinių laboratorinių triukšmo, infragarso ir žemo dažnio garsų, vibracijos matavimų, atliktų pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje, rezultatų aktualumo ir poreikio atlikti pakartotinius matavimus, siekiant taikyti objektyviai pagrįstas ir motyvuotas poveikio priemones trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu.

Akcentuoja, jog pareiškėjas ne tik nebendradarbiavo su triukšmo kontrolę vykdančiomis institucijomis, bet ir savo veiksmais skųsdamas kiekvieną veiksmą apsunkino atsakingoms institucijoms vykdyti teisės aktais nustatytas funkcijas. Byloje esantys Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. lapkričio 17 d. raštas Nr. 13-17(2.1 )-2-14209 „Dėl triukšmo lygio matavimų santakos g. 69, Grigiškėse“ ir 2015 m. gruodžio 31 d. raštas Nr. 13-17(2.1 )-2-l6274 „Dėl triukšmo lygio matavimų santakos g. 69, Grigiškėse“ patvirtina, kad 2015 m. spalio 15 d. nakties metu, veikiant trečiojo suinteresuoto asmens įrenginiams, atlikti laboratoriniai matavimai vaikų kambaryje (duomenys neskelbtini), nustatė leidžiamų ribinių dydžių 100-200 Hz dažniuose viršijimus, todėl siekiant įvertinti AB „Grigeo Grigiškės“ įrenginių triukšminės taršos įtaką gyvenamajai aplinkai, Vilniaus visuomenės sveikatas turėjo organizuoti pakartotinius laboratorinius triukšmo, infragarso ir žemo dažnio garsų matavimus, išjungus įmonės įrenginius, siekiant nustatyti liekamąjį triukšmą, tačiau pareiškėjas nesutiko su Vilniaus miesto savivaldybės kreipimusi dėl triukšmo šaltinio nustatymo ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro organizuojamais laboratoriniais matavimais, o Vilniaus visuomenės sveikatos centro pastangas dėl matavimų laiko derinimo įvardijo kaip spaudimą, todėl pareiškėjui nesudarius sąlygų atlikti laboratorinius matavimus jo gyvenamosiose patalpose, išjungus įmonės įrenginius, Vilniaus visuomenės sveikatos centras negalėjo įvertinti AB „Grigeo Grigiškės“ triukšmo šaltinių (įrenginių) keliamo triukšmo ir vibracijos atitikties Lietuvos higienos normų reikalavimams. Taigi dėl paties pareiškėjo kaltės iki šiol nėra identifikuoti konkretūs įrenginiai, turintys įtakos triukšmo ribinių dydžių viršijimams pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje, todėl atsakingos institucijos ir pati AB „Grigeo Grigiškės“ neturi galimybių išspręsti pareiškėjo problemą. Dėl to savivaldybė, neturėdama objektyvios informacijos, kad triukšmo pažeidimai pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje tikrai tebeegzistuoja, inicijuoti Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje numatytų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymo neturėjo pakankamo pagrindo.

Teismas, grįsdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi neaktualiais Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. liepos - rugpjūčio mėnesį atliktais matavimais, nes kaip matyti iš AB „Grigeo Grigiškės“ paaiškinimų, įmonė po minėtų matavimų atlikimo yra pakeitusi atitinkamus įrenginius, todėl faktinė situacija yra pasikeitusi. Taigi teismas negalėjo priteisti neturtinės žalos dėl neva AB „Grigiškės“ viršytų leistinų triukšmo lygių, nes tokiai išvadai daryti byloje nebuvo pateikta objektyvių įrodymų. Teismas ne tik kad nepagrįstai konstatavo Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus (neveikimą) esant neteisėtus, bet ir be jokio teisėto pagrindo privatų pareiškėjo interesą iškėlė aukščiau viešojo intereso vietoj šių interesų suderinimo. Kadangi konkretaus triukšmo šaltinio identifikavimas šioje byloje turi esminę reikšmę, mano, jog teismas turėjo pareiškėją įpareigoti sudaryti sąlygas jo gyvenamosiose patalpose atlikti visapusiškus laboratorinius matavimus, būtinus nustatyti konkrečius triukšmo šaltinius.

Nagrinėjamu atveju įvertinus visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, teismas nepagrįstai pripažino pareiškėją patyrus neturtinę žalą. Pareiškėjo skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyti argumentai dėl menamai patirtos neturtinės žalos yra abstraktūs ir nemotyvuoti. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad dėl menamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumo, atsisakymo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus bei vilkinimo juos atlikti turėjo pats ieškoti problemos sprendimo būdų, nes normalus gyvenimas nuosavame gyvenamajame name tapo nepakenčiamas, jis nuolat kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir kitas institucijas primindamas apie problemą, pradėjo nepasitikėti valdžios institucijomis, patyrė stresą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, buvo priverstas kreiptis į gydytojus, negalėjo dirbti, todėl neteko pajamų, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų, taip pat nenurodo kaip ir kokiais įrodymais remdamasis apskaičiuoja prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Vien dėl šios priežasties reikalavimą atlyginti neturtinę žalą teismas turėjo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovų įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo konstatuoti patirtos neturtinės žalos realumo. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui neturtinę žalą, rėmėsi tik paties pareiškėjo paaiškinimais, o tai nesudaro pagrindo pripažinti neturtinės žalos fakto. Akcentuoja, kad pagal galiojančią teismų praktiką vien tik paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Tuo tarpu teismas skundžiamame sprendime pripažino, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų (neveikimo) sutriko pareiškėjo sveikata, sumažėjo darbingumas (tai grindžiama tik paties pareiškėjo paaiškinimais), nepaisant to padarė išvadą, jog pareiškėjas neabejotinai patyrė intensyvius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Teismo išvada nėra pagrįsta, padaryta nevisapusiškai įvertinus byloje esančius įrodymus ir taip šalių kilusio ginčo aplinkybes. Be to, net tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog pareiškėjo menamai patirta žala yra reali, teismui nagrinėjamoje byloje pakaktų konstatuoti pareiškėjo neturtinių teisių pažeidimą. Pažeistų teisių pripažinimas aptariamu atveju būtų ne tik teisinga satisfakcija, bet ir atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžia, kad teismas skundžiamame sprendime ne tik nenurodė argumentų, kodėl jo nuomone, nagrinėjamu atveju nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto, bet apskritai šios galimybės nevertino.

Nurodo, kad jeigu būtų konstatuota, jog teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamoje byloje nepakanka pažeistai teisei apginti ir reikalinga neturtinę žalą atlyginti pinigais, teismo priteistas neturtinės žalos dydis (2 500 Eur) nagrinėjamu atveju neabejotinai yra per didelis, neadekvatus pareiškėjo menamai patirtai neturtinei žalai atlyginti, todėl neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad nustatydamas priteistinos žalos dydį atsižvelgia į pažeidimo pobūdį, į tai, kad žemo dažnio garso lygių viršijimą pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje tiesiogiai lėmė AB „Grigiškės“ veikla ir tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais, atlikęs grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, nors ir taikė administracinę atsakomybę AB „Grigiškės“ atsakingam asmeniui, tačiau konkrečių triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo nurodymų taip pat nedavė. Taigi teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, neįvertino visų kriterijų.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, neatsižvelgė tai, kad pareiškėjas nepatyrė jokios turtinės žalos, taip pat į CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios numato, kad atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas - nukentėjusiojo asmens veiksmai - veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo įvertinti paties pareiškėjo veiksmus, jo atsisakymą sudaryti sąlygas atsakingoms institucijoms atlikti visus reikiamus laboratorinius matavimus nustatant įrenginius, viršijančius leistinus triukšmo dydžius, ir parinkti tinkamiausias problemos sprendimo priemones.

Vilniaus miesto savivaldybė negali atsakyti už tai, kad pats pareiškėjas neleidžia pašalinti pažeidimų jo gyvenamojoje aplinkoje. Teismas nustatydamas priežastinį ryšį tarp menamai pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, netinkamai taikė CK 6.271 straipsnį, reglamentuojantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės, o to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje vaitojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Taigi įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė, kad žala, atsiradusi dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, turi būti atlyginta tik esant tiesioginiam priežastiniam ryšiui. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai kaip vieną iš Vilniaus miesto savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygų konstatavo netiesioginį priežastinį ryšį, motyvuodamas tuo, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti. Tai reiškia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, konkrečiai CK 6.271 straipsnio 3 dalį, o tai turėjo įtakos priežastinio ryšio, kaip vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų, neteisėtam konstatavimui.

Akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą žmonių sveikatai, turtui, aplinkai privalo atlyginti ją padaręs triukšmo šaltinio valdytojas.

Taigi netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus ir tarp šalių kilusio ginčo aplinkybes bei netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, teismas nepagrįstai konstatavo esant būtinas sąlygas civilinei atsakomybei taikyti ir nepagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Grigeo Grigiškės“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje surinkti duomenys sudaro pagrindą teigti, jog savivaldybė tinkamai vykdė Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio reikalavimus, t. y. siekdama apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, kai viršijami triukšmo ribiniai dydžiai, sprendė, ar, remiantis šio straipsnio 2 dalimi, kartu su Sveikatos apsaugos ministerija ar jos įgaliota institucija spręsti dėl laikino bendrovės stacionarių triukšmo šaltinių veiklos apribojimo, ar taikyti kitas triukšmo mažinimo priemones.

Dėl triukšmo šaltinio identifikavimo nurodo, kad nors teismo sprendime yra nurodyta, jog VVSC atliekant operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę 2013 m. rugsėjo 30 d. (sustabdžius gamybinę veiklą) ir 2013 m. spalio 11 d. (vykstant gamybos procesams), šiais matavimais buvo nustatytas konkretus triukšmo šaltinis - bendrovės gamybiniai įrenginiai, nurodyti matavimo protokole, mano, kad tokiai išvadai nėra pakankamo pagrindo. Pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo gyvenamajame name, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas), įvairiais laikotarpiais atliktų triukšmo lygio matavimų duomenimis, buvo nustatyti Sveikatos apsaugos ministro 2009 03 13 įsakymu Nr. V-190 „Dėl Lietuvos higienos normoje HN30:2009 „Infragarsas ir žemo dažnio garsai: ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma) nustatytų triukšmo ribinių dydžių viršijimai ir, kad šie dydžiai tam tikra priklausomybe sietini su bendrovės valdomų įrenginių veikimu.

Šios aplinkybės bendrovei tapo žinomos tiek iš paties pareiškėjo, tiek ir iš savivaldybės bei Centro. Bendrovė, gavusi duomenų apie triukšmą pareiškėjo Name ir suvokdama, kad jos valdomi įrenginiai gali būti potencialūs triukšmo šaltiniai, nedelsdama ėmėsi veiksmų, jog tokie šaltiniai būtų nustatyti. Tačiau to objektyviai nebuvo įmanoma padaryti, kadangi tiek bendrovės iniciatyva, tiek VVSC pavedimu atliekami matavimai nesuteikė išsamių duomenų dėl kurio nors konkretaus įrenginio/įrenginių skleidžiamo triukšmo, kuris galėtų būti siejamas su Name atsirandančiu triukšmu.

Nors, kaip nurodyta sprendime, triukšmo matavimų protokoluose yra nurodyta, kokiems bendrovės įrenginiams ir kokiu režimu veikiant buvo atliekami matavimai, tačiau šių įrenginių veikimo faktas savaime nereiškia, kad jie ir yra būtent tas triukšmo šaltinis, kuris sukelia neleistino dydžio triukšmą. Bendrovė neneigia, kad jos valdomų įrenginių skleidžiamas triukšmas galimai turi įtaką triukšmo lygiui Name, tačiau mano, kad visuminio triukšmo lygiui Name turi reikšmės ne tik bendrovės įrenginių skleidžiamas triukšmas, bet ir kitų bendrovei ir savivaldybei nežinomų triukšmo šaltinių skleidžiamas triukšmas.

Aplinkybę, kad triukšmą žemo dažnio garso juostoje skleidžia ne tik bendrovės įrenginiai, nurodyti matavimų protokoluose, patvirtina pačiuose triukšmo matavimų protokoluose užfiksuoti duomenys.

Bendrovė nuo sužinojimo apie triukšmo Name faktą nesiekė išvengti atsakomybės už galimai jos įrenginių keliamą triukšmą ir siekė išsiaiškinti, kokius veiksmus galima/reikia atlikti, kad triukšmas sumažėtų. Tačiau aptariamu atveju, viena vertus, numatyti ir pritaikyti atitinkamas priemones yra galima tik žinant, kokių konkrečiai įrenginių veikimą reikia modifikuoti, kita vertus, tam tikrų atliktų modifikavimo darbų efektyvumą galima patikrinti tik atlikus triukšmo lygio matavimus. Siekdama nustatyti konkrečias triukšmo atsiradimo aplinkybes ir konkrečius šaltinius, bendrovė 2013 m. gruodžio 4 d. sudarė sutartį su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos institutu (toliau – ir VGTU), pagal kurią turėjo būti atliekami tyrimai tiek bendrovės veiklos teritorijoje, tiek ir Name, kad būtų išsamiai, derinant bendrovės įrenginių darbo režimus, nustatyta kokiomis veikimo sąlygomis jie galimai sukelia triukšmą Name, kad galima būtų pritaikyti tinkamas priemones, siekiant išvengti triukšmo. Tačiau pareiškėjas nesutiko, kad tokie bendrovės iniciatyva organizuojami tyrimai būtų atlikti ir taip užkirto galimybę bendrovei efektyviai aiškintis triukšmo priežastis ir imtis priemonių jį pašalinti/sumažinti. Dėl nurodyto pareiškėjo trukdymo, o taip pat dėl paties triukšmo atsiradimo sąlygų nustatymo proceso sudėtingumo, bendrovė neturėjo galimybės operatyviai identifikuoti kurį nors konkretų įrenginį, kurio veikimas būtų triukšmo Name priežastis. Tačiau nežiūrint to, toliau buvo atliekami nauji triukšmo matavimai, bandomos skirtingos bendrovės įrangos veikimo sąlygos, keičiama pati įranga, tai patvirtina byloje esantys triukšmo matavimų protokolai, pranešimai savivaldybei apie įvestus į eksploataciją naujus įrenginius ir nutrauktą senų įrenginių naudojimą. Atsižvelgdama į tai teigia, kad esant tokioms aplinkybėms, bendrovės įsitikinimu nėra pagrindo vienareikšmiai teigti, kad yra identifikuotas aiškus triukšmo šaltinis ir, kad tai yra bendrovės įrenginiai, nurodyti triukšmo matavimo protokoluose.

Dėl savivaldybės pareigos priimti administracinį sprendimą dėl VVSC 2014 m. rugpjūčio 27 d. pranešime nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pasiūlymo imtis poveikio priemonių bendrovės atžvilgiu nurodo, kad byloje nustatyta, jog VVSC 2014 m. rugpjūčio 27 d. raštu savivaldybei pateikė informaciją, kad 2014 m. liepos - rugpjūčio mėn. atliko bendrovės grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu laboratoriniais matavimais nustatyta, kad žemo dažnio garsų lygis viršijo Higienos normoje nustatytus leistinus lygius, ir, vadovaudamasis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, 27 straipsnio 2 dalimi, pasiūlė imtis šiose teisinėse nuostatose numatytų poveikio priemonių bendrovės atžvilgiu. Teismas sprendime nurodė, kad savivaldybė tokiomis aplinkybėmis per Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytą terminą nėra priėmusi jokio administracinio sprendimo dėl rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis poveikio priemonių AB „Grigiškės“ atžvilgiu, todėl toks Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neveikimas vertintinas kaip vilkinimas atlikti kompetencijai priskirtus veiksmus. Teigia, kad tokiam savivaldybės elgesiui sudarė pagrindą eilė aplinkybių, ir, vertinant Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių taikymo požiūriu, savivaldybė elgėsi adekvačiai esamoms aplinkybėms.

Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nustatytos galimos poveikio priemonės taikytinos savivaldybės ir Sveikatos ministerijos dispozicijoje, todėl negalima daryti išvados, kad stacionarių triukšmo šaltinių veiklos neapribojimas yra nepagrįstas ir neteisėtas savivaldybės elgesys aptariamu atveju, kadangi ji turėjo teisę spręsti taip pat ir dėl kitų triukšmo mažinimo priemonių taikymo. Savivaldybė tokia teise naudojosi ir bendrovę įpareigojo parengti triukšmo mažinimo planą. Tačiau triukšmo šaltiniui nustatyti ir numatyti bei pritaikyti konkrečias priemones triukšmui sumažinti bendrovei objektyviai buvo sudėtinga dėl reikalingų tyrimų ir jų analizės apimties, be to, pareiškėjo veiksmai trukdė bendrovei realizuoti sutartį su VGTU, kuri ir buvo sudaryta siekiant įgyvendinti savivaldybės įpareigojimus bendrovei.

Nors teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas nebuvo bendrovės sutarties su VGTU šalimi, todėl iš jo nebuvo galima reikalauti sudaryti sąlygas ją vykdyti įsileidžiant specialistus į Namą, tačiau šios aplinkybės turi reikšmės sprendžiant dėl to, ar bendrovė ir savivaldybė dėjo pakankamai pastangų ir atliko adekvačius tokioje situacijoje veiksmus, kad būtų išspręsta triukšmo Name situacija. Teigia, kad iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog bendrovė pateikė savivaldybei VGTU parengtą ataskaitą bei technologinio proceso metu kylančio triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo planą su konkrečiai numatytomis atlikti techninėmis priemonėmis. Bendrovė 2014 m. liepos 16 d. raštu Nr. 010-SK/2014-181 informavo savivaldybę, kokiu metu ir kokie plano įgyvendinimo darbai buvo atlikti, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo daryti išvadą, kad bendrovė nepateikė savivaldybei duomenų apie įrengtą triukšmą slopinantį, izoliuojantį ekraną, „Moldow“ įrenginio ortakio izoliavimą. Net jei daryti prielaidą, kad bendrovė 2014 m. liepos 16 d. rašte ir priemonių įgyvendinimo plano 1 lape nurodytų darbų atlikimą patvirtinančių visų dokumentų (pvz. sąskaitų, aktų) nepateikė, tai jokiu būdu nesudarytų pagrindo savaime teigti, kad tokie darbai nebuvo atlikti. Pažymi, kad aplinkybės dėl šių darbų atlikimo fakto ir dėl jų apimties atitikimo plane nurodytoms apimtims bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatinėjamos, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo daryti išvadą, kad savivaldybė tam tikrų dokumentų iš bendrovės nepareikalavo, juo labiau spręsti, kad tai yra netinkamas savivaldybės elgesys.

Akcentavo, kad po 2014 metais VVSC pavedimu atliktų matavimų Name ir aplink jį, bendrovė nutraukė dviejų senų popieriaus gaminimo mašinų (PGM2 ir PGM3) darbą ir paleido naują popieriaus gaminimo mašiną (PGM6), tai reiškia, kad pasikeitė potencialūs stacionarūs triukšmo šaltiniai – neliko tų, kurie veikė atliekant triukšmo matavimus VVSC pavedimu, ir pradėjo veikti naujas įrenginys, todėl buvo objektyviai būtina ištirti, ar po tokių aplinkybių pasikeitimo vis dar buvo neįvykdyti teisės aktų reikalavimai, nustatantys leistinus skleidžiamo triukšmo ribinius dydžius.

Tačiau tokie duomenys nebuvo gauti dėl pareiškėjo nesutikimo atlikti triukšmo lygio matavimus jo Name, nes jis nuo 2014 metų pabaigos ir per visus 2015 metus aiškinosi savivaldybės ir VVSC ankstesnių veiksmų/neveikimo teisėtumo klausimus, nors aplinkybės jau buvo kitokios (gamybos įrangos pasikeitimai, triukšmo mažinimo rekomendacijų įgyvendinimas 2014 metų pabaigoje), lyginant su anksčiau buvusiomis. Todėl, kai tik pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 18 d. laišku sutiko bendradarbiauti ir sudaryti sąlygas atlikti laboratorinius matavimus Name, VVSC ėmėsi tirti triukšmo lygius Name ir jo aplinkoje.

Bendrovės manymu, tokios aplinkybės rodo, kad savivaldybės elgesį pagrįstai sąlygojo paties pareiškėjo elgesys, besikeičiančios faktinės aplinkybės, susijusios su bendrovės įrenginių pasikeitimu, todėl savivaldybė tinkamai sprendė, kad Triukšmo prevencijos statymo 27 straipsnio 2 dalyje numatytas triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonės – laikinai stabdyti bendrovės įrenginių veiklą, nėra svaraus pagrindo. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog dar vis tebeegzistuoja savivaldybės pareiga priimti administracinį sprendimą dėl 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pasiūlymo imtis poveikio priemonių bendrovės atžvilgiu.

Be to, nuo šio rašto datos faktinės aplinkybės, susijusios su bendrovėje esančiais potencialiais triukšmo šaltiniais pasikeitė, todėl savivaldybės prašymu yra atliekami papildomi VVSC organizuoti matavimai Name, po kurių bus gauti duomenys apie šiuo metu esamą situaciją. Atkreipia dėmesį į tai, kad tiek bendrovė, tiek savivaldybė dėjo ir šiuo metu deda pastangas, kad būtų nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, reikalingos išspręsti triukšmo Name situaciją. Be to, savivaldybė pareiškėjo 2014 m. spalio 8 d. prašymą nedelsiant priimti sprendimus ir sustabdyti bendrovės triukšmą keliančios mašinos PGM-5 ir susijusių technologinių įrenginių, taip pat ir valymo įrenginio „Moldow“ darbą, atmetė 2015 m. rugpjūčio 14 d. raštu ir nurodė, kad pakankamo pagrindo sustabdyti PGM5 mašiną ir su ja susijusius technologinius įrenginius nėra.

Taigi tokiu sprendimu savivaldybė iš esmės išdėstė savo poziciją dėl tų pačių pagrindų, kurie kilo iš VVSC 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašto ir taip buvo išspręstas klausimas dėl Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nustatytų poveikio priemonių taikymo/netaikymo. Šio sprendimo pareiškėjas neginčijo.

Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog pareiškėjas vėl nesutiko leisti atlikti VVSC organizuojamus matavimus jo Name, apie ką VVSC pranešė savivaldybei 2015 m. gruodžio 31 d. raštu ir nurodė, kad tokiomis aplinkybėmis VVSC negali įvykdyti savivaldybės 2015 m. rugpjūčio 6 d. prašymo atlikti pakartotinius triukšmo matavimus. Todėl administracinės procedūros pradėjimas ir vykdymas VVSC 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašto pagrindu šiuo metu būtų nesavalaikis, t. y. nukreiptas į praeitį, bet ne į aktualių aplinkybių vertinimą ir sprendimų priėmimą šių aktualių aplinkybių pagrindu.

Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai atsiliepime nurodo, kad teismų formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismas, vykdydamas teisingumą, neatlieka ir iš esmės negali prisiimti viešojo administravimo funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai. Be to, įstatymas suteikia teisę, o ne nustato pareigą, kai viršijami triukšmo ribiniai dydžiai, įgaliotoms institucijoms pasirinktinai riboti stacionarių triukšmo šaltinių veiklą ar taikyti kitas triukšmo mažinimo priemones, todėl pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti atsakovus laikinai apriboti AB „Grigiškės“ stacionarių triukšmo šaltinių, viršijančių teisės aktų nustatytus leistinus dydžius, t. y. taikyti konkrečią triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonę, teismas atmetė pagrįstai.

Atsakovių nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo, kad administracinis teismas, gavęs atitinkamą skundą dėl administracinio akto, turi teisę tikrinti skundžiamo sprendimo teisėtumą remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, bet negali atlikti veiksmų, kurie yra priskirti administravimo subjektui, taip pat, kad konkrečių veiksmų triukšmo kontrolės srityje atlikimas, tarp jų ir stacionarių triukšmo šaltinių veiklos apribojimas, priskirtinas viešojo administravimo subjektų, bet ne teismo kompetencijai.

Pažymėjo, kad nors teismas pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti atsakovus laikinai apriboti AB „Grigeo Grigiškės“ stacionarių triukšmo šaltinių, viršijančių teisės aktų nustatytus leistinus dydžius, veiklą, atmetė teisėtai ir pagrįstai, tačiau skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje visiškai nepagrįstai konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybei išlieka pareiga priimti administracinį sprendimą dėl Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigeo Grigiškės“ atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nepagrįstai rėmėsi neaktualiais Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. liepos–rugpjūčio mėnesį atliktais matavimais, nors byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad faktinė situacija yra pasikeitusi. Be to, kaip nurodyta skundžiamame sprendime, savivaldybė pareiškėjo 2014 m. spalio 8 d. prašymą nedelsiant priimti sprendimus ir sustabdyti Bendrovės triukšmą keliančios mašinos PGM-5 ir susijusių technologinių įrenginių, taip pat ir valymo įrenginio „Moldow“ darbą, atmetė 2015 m. rugpjūčio 14 d. raštu ir nurodė, kad pakankamo pagrindo sustabdyti PGM5 mašiną ir su ja susijusius technologinius įrenginius nėra. Tokiu sprendimu savivaldybė iš esmės išdėstė savo poziciją dėl tų pačių pagrindų, kurie kilo iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašto ir taip buvo išspręstas klausimas dėl Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nustatytų poveikio priemonių taikymo/netaikymo. Pareiškėjas šio sprendimo neginčijo, dėl to Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo motyvai dėl savivaldybės pareigos priimti administracinį sprendimą dėl Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. pranešime nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pasiūlymo imtis poveikio priemonių bendrovės atžvilgiu yra formalūs, konstatuoti neįvertinus, jog aplinkybės nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. yra pasikeitusios, todėl neatitinkantys viešojo administravimo esmės ir naikintini.

Atsakovai dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su priteista neturtinės žalos suma, nurodo, kad pareiškėjas skundu prašė priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą, o apeliaciniu skundu prašomos priteisti neturtinės žalos dydį sumažino per pusę. Tokiu veiksmu apeliantas iš esmės pripažino, kad skundo reikalavimas priteisti 10 000 Eur buvo nepagrįstas. Apeliantas nenurodo jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kuriais remiantis priteistina neturtinė žala galėtų būti padidinta iki 5 000 Eur. Priešingai, nagrinėjamu atveju įvertinus visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino pareiškėją patyrus neturtinę žalą.

Pareiškėjo skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyti argumentai dėl menamai patirtos neturtinės žalos yra abstraktūs ir nemotyvuoti. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad dėl menamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumo, atsisakymo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus bei vilkinimo juos atlikti turėjo pats ieškoti problemos sprendimo būdų, nes normalus gyvenimas nuosavame gyvenamajame name tapo nepakenčiamas, jis nuolat kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir kitas institucijas primindamas apie problemą, pradėjo nepasitikėti valdžios institucijomis, patyrė stresą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, buvo priverstas kreiptis į gydytojus, negalėjo dirbti, todėl neteko pajamų, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų, taip pat nenurodo kaip ir kokiais įrodymais remdamasis apskaičiuoja prašomos priteisti neturtinės žalos dydį.

Taigi vien dėl šios priežasties reikalavimą atlyginti neturtinę žalą teismas turėjo atmesti kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui neturtinę žalą, rėmėsi tik paties pareiškėjo paaiškinimais, o tai nesudaro pagrindo pripažinti neturtinės žalos fakto. Akcentavo, kad pagal galiojančią teismų praktiką vien tik paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, tuo tarpu teismas skundžiamame sprendime pripažino, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų (neveikimo) sutriko pareiškėjo sveikata, sumažėjo darbingumas (tai grindžiama tik paties pareiškėjo paaiškinimais), nepaisant to padarė išvadą, jog pareiškėjas neabejotinai patyrė intensyvius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus.

Atsakovų teigimu, teismo išvada yra nepagrįsta, padaryta nevisapusiškai įvertinus byloje esančius įrodymus ir tarp šalių kilusio ginčo aplinkybes. Net tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog pareiškėjo menamai patirta žala yra reali, teismui nagrinėjamoje byloje pakaktų konstatuoti pareiškėjo neturtinių teisių pažeidimą. Pažeistų teisių pripažinimas aptariamu atveju būtų ne tik teisinga satisfakcija, bet ir atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžia, kad teismas skundžiamame sprendime ne tik nenurodė argumentų, kodėl jo nuomone, nagrinėjamu atveju nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto, bet apskritai šios galimybės nevertino.

Akcentuoja, kad jeigu būtų konstatuota, jog teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamoje byloje nepakanka pažeistai teisei apginti ir reikalinga neturtinę žalą atlyginti pinigais, teismo priteistas neturtinės žalos dydis nagrinėjamu atveju yra neabejotinai per didelis, neadekvatus pareiškėjo menamai patirtai neturtinei žalai atlyginti, todėl neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neįvertino visų kriterijų, argumentuotai jų nepagrindė. Teismo sprendime kiekvienu atveju turi būti pateikti motyvuoti argumentai, kokiais kriterijais remdamasis teismas sprendžia, kad konkrečiu atveju neturtinė žala turi būti įvertinama būtent tokia pinigų suma, žala turi būti reali.

Šiuo atveju teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, neatsižvelgė tai, kad pareiškėjas nepatyrė jokios turtinės žalos, taip pat į CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatas. Atsakovų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo įvertinti paties pareiškėjo veiksmus, jo atsisakymą sudaryti sąlygas atsakingoms institucijoms atlikti visus reikiamus laboratorinius matavimus nustatant įrenginius, viršijančius leistinus triukšmo dydžius, ir parinkti tinkamiausias problemos sprendimo priemones.

Vilniaus miesto savivaldybė negali atsakyti už tai, kad pats pareiškėjas neleidžia pašalinti pažeidimų jo gyvenamojoje aplinkoje.

Atsakovų teigimu, teismas, nustatydamas priežastinį ryšį tarp menamai pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, netinkamai taikė CK 6.271 straipsnį, reglamentuojantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė, kad žala, atsiradusi dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, turi būti atlyginta tik esant tiesioginiam priežastiniam ryšiui. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai kaip vieną iš Vilniaus miesto savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygų konstatavo netiesioginį priežastinį ryšį, motyvuodamas tuo, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti. Tai reiškia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, konkrečiai CK 6.271 straipsnio 3 dalį, tai turėjo įtakos priežastinio ryšio, kaip vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų, neteisėtam konstatavimui. Pirmosios instancijos teismas 2 500 Eur neturtinę žalą pareiškėjui priteisė netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir tarp šalių kilusio ginčo aplinkybes bei netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl priteistos neturtinės žalos dydžio padidinimo iki 5 000 Eur taip pat yra visiškai nepagrįstas.

Nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai netenkino prašymo dėl norminių teisės aktų teisėtumo tyrimo, kadangi pareiškėjo prašymai ištirti minėtų teisės aktų teisėtumą grįsti išimtinai jo asmenine nuomone ir pasiūlymais, tačiau nėra pagrįsti teisiškai, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl norminių teisės aktų ištyrimo atmestini. Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto. Be to, atsakovų nuomone, pareiškėjo prašymas ištirti norminių teisės aktų teisėtumą nestabdant nagrinėjamos bylos, o išskiriant jų nagrinėjimą į atskirą bylą neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 99 straipsnio 3 punkto ir 111 straipsnio.

Atsakovas VVSC pateiktame atsiliepime į pareiškėjo, atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus nurodo, kad VVSC nagrinėdamas pareiškėjo skundus dėl triukšmo jo gyvenamojoje aplinkoje, ėmėsi visų Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme, Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatyme bei kituose teisės aktuose numatytų priemonių, kad būtų užtikrinta pareiškėjo teisė į sveiką aplinką. Atkreipė dėmesį, kad tikslo siekimą apsunkino paties pareiškėjo veiksmai, nesutikimas su prašymu įsileisti į gyvenamąsias patalpas atlikti būtinų papildomų triukšmo lygio matavimų, kuriais vadovaujantis būtų parinktos veiksmingos triukšmo valdymo priemonės. Teismas turėtų atsižvelgti į pareiškėjo V. G. veiksmus, jo atsisakymą bendradarbiauti su triukšmo kontrolę vykdančiomis institucijomis, sprendžiant susiklosčiusią situaciją. Pareiškėjas neargumentuoja savo teiginių, teikia nepagrįstus kaltinimus, esą institucijos atlieka neteisingą vertinimą ir priima neteisingas išvadas dėl triukšmo matavimų. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde taip pat kelia teisės aktų teisėtumo klausimą. Pažymi, kad VVSC, kaip viešojo administravimo subjektas savo veikloje, vykdydamas jam pavestas funkcijas ir kontroliuodamas, kaip laikomasi įstatymų, norminių teisės aktų reikalavimų, vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, tarnybinės pagalbos ir kitais principais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme. Todėl VVSC vertindamas objektų atitikimą visuomenės sveikatos saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams, sprendimus ir išvadas priima vadovaudamasis tik tuo metu galiojančiais teisės aktais.

Dėl neturtinės žalos dydžio nurodo, kad pareiškėjas nepateikia jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, jog jis patyrė realią žalą, taip pat nenurodo, kaip ir kokiais įrodymais remdamasis pareiškėjas apskaičiuoja prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo padidinti priteistinos neturtinės žalos dydį iki 5 000 eurų, tačiau konkrečiai nepagrindžia tokio žalos dydžio. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, dėl pareiškėjo, atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinių skundų prašė spręsti teismo nuožiūra.

Pareiškėjas pateiktame atsiliepime į atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus nurodo, kad su jais nesutinka ir prašo juos atmesti. Taip pat prašo įvertinti, ar nėra nusikaltimų požymių dėl AB „Grigeo Grigiškės“ bendrininkaujant atsakingoms valstybinėms institucijoms, ar tikslinga kreiptis ir perduoti bylos medžiagą nagrinėti ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ar kitai teisėsaugos institucijai dėl galimai darytų nusikaltimų pagal Baudžiamojo kodekso 228, 229 ir 300 straipsnius.

Atsiliepime nurodo, kad teismo sprendimas dalyje dėl neturtinės žalos yra teisėtas ir pagrįstas, bet nepakankamas dėl žalos dydžio, kadangi neturtinė žala nevisiškai teisingai įvertinta. Pareiškėjas patyrė labai skaudžias pasekmes, kadangi nuo 2012m. sausio mėn. negali tinkami pailsėti, gyvena strese, negali tinkamai planuoti darbo ir būti normaliai darbingu, patiria skausmą, susijusias ligas. Nuo 2015m. rugpjūčio mėn. buvo priversti išsikelti iš namo 3 mažamečiai vaikai, kiti gyventojai, pats pareiškėjas priverstas gyventi pavojingoje dėl triukšmo zonoje (name), pastoviai naudoti vaistus, kurie kaip ir triukšmas luošina pareiškėją. Pareiškėjas prarado apie 30% klausos, serga kraujotakos, vidaus organų susirgimais, kankina galvos skausmai ir tai tiesiogiai sieja su triukšmo pažeidimu, netinkamu triukšmo problemos administravimu. Pareiškėjas ilgą laiką negalėjo dirbti dėl triukšmo, pailsėti, pastoviai ieškojo darbo tinkamo prisitaikant prie triukšmo problemos, kai negali planuoti poilsio, darbo laiko, negali fiziškai dirbti pilną darbo laiką, yra išsekintas nuo pastovaus nuovargio. Buvo susiradęs darbą 2015 m. gruodžio mėn., bet privalėjo jo atsisakyti, nes negalėtų dėl triukšmo problemos tinkamai pailsėti, planuoti ir dirbti 8-12 val. per dieną. Apie tai pareiškė ir galimam darbdaviui per antrą pokalbį ir vėliau motyvuodamas atsisakymo priežastį. Pareiškėjas prieš atsisakydamas darbo pasiūlymo vertino ir variantą dėl būsto nuomos, bet pasiūlytas atlyginimas buvo nepakankamas spręsti būtent taip gyvenamosios vietos problemą. Dabartiniu metu namas tuščias nuo 2015 m. rugpjūčio mėn., bet pareiškėjas negali išnuomoti, parduoti dėl netinkamai administruojamos valstybės, savivaldybės institucijų triukšmo problemos sprendimo vilkinimo, neveikimo ar piktnaudžiavimo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas patiria tiesioginę ir netiesioginę didžiulę žalą.

Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju pažeistas viešasis interesas dėl Konstitucijoje saugomų gėrių, būtiniausių visuomenės ar jos narių poreikių tenkinimo, prigimtinių žmogaus teisių, pažeista visuomenės rimtis, sietina su asmenų teise į ramybę, poilsį, netrukdomą buvimą, kadangi VMSA neužtikrina teisės aktų teisingo vykdymo ir neapsaugo žmonių, vaikų teisių. Ilgalaikis triukšmas, pažeidimas negali būti traktuojamas kaip „nekaltas“ pažeidimas. Mano, kad žalą dėl triukšmo pažeidimo per ilgą laiką ir netinkamą Triukšmo valdymo įstatymo, kitų teisės aktų netinkamą taikymą pagal teismų praktiką turėtų būti vertinama pagal analogijas susietas su smurtiniais nusikaltimais, kai sukeliamas ilgalaikis skausmas, žmogus negali normaliai egzistuoti, dirbti ir gauti pajamas pragyvenimui, sukurtas turtas pasidaro bevertis. Teismas nepakankamai atsižvelgė, kad paminėtas triukšmo pažeidimas sukelia žmonėms fizinį skausmą, stresą, negalėjimą pailsėti, dirbti, esi psichologiškai sugniuždytas, išsekintas fiziškai ir tai tęsiasi 4 metus, t. y. nuo 2012 metų. Netinkamai nagrinėjami pareiškėjo skundai sukėlė neteisybės ir bejėgiškumo jausmą, frustraciją, nepatogumus, nerimą ir sielvartą. Per 4 metus, siejamus su triukšmu, daug kartų teko kreiptis į gydymo įstaigą, teko kviestis greitąją pagalbą dėl negalavimų, ligų nuo triukšmo. Paminėtas ligas, sveikatos sutrikimus tiesiogiai sieja su pastoviu triukšmo poveikiu, stresu, negalėjimu pailsėti ir pilnavertiškai dirbti. Pareiškėjas dėl triukšmo negali gauti pajamų dirbdamas, iš namo nuomos, pardavimo ir patiria išgyvenimus, nerimą, neteisybės ir bejėgiškumo jausmą, susietą dėl negalėjimo tinkamai valdyti turto. Priverstas būti name, pažeidimo zonoje dėl turto priežiūros, apsaugos. Pastoviai 4 metus naudoja vaistus, kurie, kaip ir triukšmas, luošina pareiškėją. Pareiškėjas prie žalos priskiria ir išgyvenimus, susirūpinimą būsimomis pasekmėmis dėl sveikatos, namo, sklypo.

Teismas tinkamai pagrindė netiesioginės neturtinės žalos, priežastinio ryšio, pasekmių buvimą, todėl skundo argumentai dėl neturtinės žalos ir jos dydžio atmestini.

Pareiškėjas dėl teiginių, jog jis nesuderino AB „Grigeo Grigiškės“ triukšmo matavimų savo name, nurodo, kad bendrovė nenorėjo sąžiningai vykdyti triukšmo matavimų, susitarti su pareiškėju, atmetė, nederino pareiškėjo pagrįstus prašymus, siekius atlikti triukšmo matavimus skaidriai sąžiningai, nes pareiškėjas turėjo pagrįstų abejonių dėl bendrovės sąžiningų veiksmų ir kėslų klastoti planuojamus triukšmo matavimus. Visus teiginius apie pareiškėjo kaltę, savo atsakomybės permetimą pareiškėjui, yra neteisingi, nesąžiningi. Pažymėjo, kad pareiškėjas daug kartų kreipėsi į VVSC, rašė dėl įvykdytų apgaulių, prašė kreiptis į teisėsaugą, bet VVSC, pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymą, nepersiuntė skundų dalyje dėl apgaulės nagrinėti teisėsaugai.

Pažymėjo, kad atsakovė nesant pagrindo skunde aptaria 2015 m. spalio 15 d. matavimų eigą, kai byloje nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su jos veiksmais iki 2015 m. rugpjūčio 6 d.

Pareiškėjas, jeigu bendrovė norės sąžiningais būdais ir aplinkybėmis atlikti matavimus, atsižvelgiant į pagrįstus pareiškėjo prašymus dėl ypatingos triukšmo sklaidos vertinimo, jis visą laiką pasiruošęs bendradarbiauti.

Dėl trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo nurodo, kad triukšmo šaltinis buvo ir yra žinomas teoriškai nuo triukšmo atsiradimo momento, kai buvo sumontuotas valymo įrenginys „Moldow“ ir padidintas PGM5 galingumas iki projektinio. Jeigu bendrovė nežinojo triukšmo šaltinio, pareiškėjui kyla klausimas, kodėl sumažino popieriaus gamybos mašinos apsisukimus, išjungė vakuumo siurblį (technologiškai susijęs), matavimą atliko PGM5 ne darbo režime. Dirbant popieriaus gamybos mašinai PGM5 laisva eiga, kai buvo vykdomi palyginamieji matavimai pas kaimyną, akivaizdu, kad nedirbo ir valymo įrenginys „Moldow“ , kuris akivaizdžiai įtakoja triukšmą aplinkoje nuo jo sumontavimo 2011 m.

Pagal VVSC pateiktas matavimų išvadas ir teismo nustatytas faktines aplinkybes triukšmo normų viršijimo šaltinis yra AB „Grigeo Grigiškės“ valdomos gamyklos įrenginiai (popieriaus gaminimo mašinos), jų konkrečiai neįvardinant. VVSC matavimais buvo nustatyta, kad triukšmo normas viršija bendrovės valdomos gamyklos įrengimai, netgi nurodant jų pavadinimus. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamas atvejis susijęs su pakankamai sudėtingu gamybiniu procesu, suprantama, kad valstybės institucijos negali išmanyti gamybos proceso ir neturi teisės kištis į jo procesą, stabdyti vieną ar kitą mašiną.

Taigi jos galimybės nustatyti triukšmo šaltinį apsiriboja gamyklos ir jos įrengimų visumos įvardinimu. Imtis priemonių dėl konkrečių įrengimų yra gamyklos valdytojo pareiga. Pagal Triukšmo valdymo įstatymo nuostatas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1-211 patvirtintų „Triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklių nuostatas“ triukšmo šaltinio valdytojas privalo parengti triukšmo mažinimo planą, vykdyti sprendimą apriboti triukšmo šaltinį. Tačiau jam to neatlikus, triukšmo šaltiniu turėtų būti laikomi visi gamyklos įrengimai arba visa gamykla.

Priešingu atveju susidariusi situacija galėtų tęstis be galo, nes trečiasis suinteresuotas asmuo nėra suinteresuotas stabdyti gamyklos veiklos, investuoti papildomas lėšas į triukšmo mažinimo priemones, taigi ir nustatyti konkretų triukšmo šaltinį. Pažymėjo, kad bendrovės vadovai buvo ne kartą bausti administracine tvarka, šių sprendimų bendrovė neginčijo. Sprendimai šiose administracinėse bylose turi res judicata galią ir prejudicinę reikšmę šioje byloje, nustatant neteisėtų bendrovės veiksmų, pasekmių ir priežastinio ryšio buvimą.

Pažymi, kad VGTU atlikti triukšmo lygio sklaidos tyrimai, pagal AB „Grigeo Grigiškės“ užsakymą, vertinti triukšmo matavimai kelia pagrįstų abejonių dėl jų teisingumo. AB „Grigeo Grigiškės“ skunde nurodo, kad savivaldybė negalėjo priimti administracinio sprendimo dėl VVSC 2014 m. rugpjūčio 27 d. pranešime nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo. Atkreipė dėmesį, kad nustatant triukšmo lygio leistinų dydžių pažeidimus ir juos šalinant, galimai aktyvus buvo tik VVSC, o savivaldybės administracija vengė taikyti poveikio priemones bendrovei, delsė priimti sprendimus, nepagrįstai atmesdavo pareiškėjo ir VVSC siūlymus, nekontroliavo plano dėl triukšmo mažinimo priemonių pateikimo ir jo įgyvendinimo terminų, nenustatinėjo ar numatytos mažinimo priemonės gali būti veiksmingos. Pagal nustatytas faktines aplinkybes po VVSC 2014 m. liepos-rugpjūčio mėn. atliktos grįžtamosios visuomenės sveikatos kontrolės, bendrovė triukšmo mažinančių priemonių neįgyvendino ir kito plano nepateikė, o vadovavosi tik prieš matavimus – 2014 m. birželio 3 d. įgyvendintomis priemonėmis. Savivaldybės administracija tik 2015 m. rugpjūčio 6 d., t. y. praėjus metams nuo triukšmo lygį viršijančių dydžių matavimų, kreipėsi į VVSC informuodama, kad bendrovė sustabdė dvi senas popieriaus gaminimo mašinas ir pradėjo eksploatuoti naują, prašydama nustatyti triukšmo lygį, be to prašė pareikšti siūlymus dėl poveikio priemonių numatytų Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje.

Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašė jį tenkinti.

Atsiliepime nurodo, kad palaiko savo apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, jog 2013 m. rugsėjo 30 d. ir 2013 m. spalio 11 d. matavimais buvo nustatytas konkretus triukšmo šaltinis, nors pagrindo vienareikšmiai teigti, kad yra identifikuotas aiškus triukšmo šaltinis ir, kad tai yra bendrovės įrenginiai, nurodyti triukšmo matavimo protokoluose, nebuvo. Dėl to, nors teismas turi pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, tinkamai taikyti materialinės teisės normas, laikytis teismo procesą reglamentuojančių teisės normų ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau priimdamas skundžiamą sprendimą neįsigilino į nagrinėjamos bylos esmę, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, dėl kurių padarė neteisingas išvadas. Visiškai sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog numatyti ir pritaikyti atitinkamas priemones yra galima tik žinant, kokių konkrečiai įrenginių veikimą reikia modifikuoti, o tam tikrų atliktų modifikavimo darbų efektyvumą galima patikrinti tik atlikus triukšmo lygio matavimus, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas nesutiko, jog tokie bendrovės iniciatyva organizuojami tyrimai būtų atlikti ir taip užkirto galimybę bendrovei efektyviai aiškintis triukšmo priežastis ir imtis priemonių jį pašalinti/sumažinti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog sprendžiant problemą pareiškėjas nesutiko su prašymu įsileisti į gyvenamąją patalpą atlikti būtinų papildomų matavimų, kurie leistų parinkti veiksmingiausias triukšmo mažinimo priemones, todėl paties pareiškėjo elgesys, kai teigiama, kad jo gyvenamojoje aplinkoje triukšmas viršija leistinus ribinius dydžius ir neigiamai įtakoja gyvenimo sąlygas, tačiau nesutinkama įsileisti atlikti matavimų, kuriais siekiama nustatyti konkretų triukšmo šaltinį bei parinkti efektyviausias triukšmo mažinimo priemones, yra nesuvokiamas ir vertintinas itin kritiškai, nors pirmosios instancijos teismas ir vertino, kad teisės aktai pareiškėjui tokios pareigos nenustato.

Akcentuoja, kad pareiškėjas ne tik nebendradarbiavo su triukšmo kontrolę vykdančiomis institucijomis, bet ir savo veiksmais skųsdamas kiekvieną veiksmą apsunkino atsakingoms institucijoms vykdyti teisės aktais nustatytas funkcijas. Dėl paties pareiškėjo kaltės iki šiol nėra identifikuoti konkretūs įrenginiai, sąlygojantys triukšmo ribinių dydžių viršijimus pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje, todėl atsakingos institucijos ir pati AB „Grigeo Grigiškės“ neturi galimybių išspręsti pareiškėjo problemą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo įvertinti paties pareiškėjo veiksmus, jo atsisakymą sudaryti sąlygas atsakingoms institucijoms atlikti visus reikiamus laboratorinius matavimus nustatant įrenginius, viršijančius leistinus triukšmo dydžius, ir parinkti tinkamiausias problemos sprendimo priemones. Vilniaus miesto savivaldybė negali atsakyti už tai, kad pats pareiškėjas neleidžia pašalinti pažeidimų jo gyvenamojoje aplinkoje, todėl šių aplinkybių neįvertinęs teismas visiškai nepagrįstai priteisė iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės pareiškėjo naudai net 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovai taip pat pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad nors siekiant išspręsti triukšmo name adresu: (duomenys neskelbtini), problemą, nebuvo identifikuotas konkretus triukšmo šaltinis, tačiau buvo atliekami nauji triukšmo matavimai, bandomos skirtingos Bendrovės įrangos veikimo sąlygos, keičiama pati įranga. Byloje esantys šias aplinkybes patvirtinantys duomenys neabejotinai rodo, jog Vilniaus miesto savivaldybės specialistai bendravo su pareiškėju, konsultavosi su Vilniaus visuomenės sveikatos centru ir Nacionaline visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, bendradarbiavo su AB „Grigeo Grigiškės“, teikė pastarajai įpareigojimus parengti ir įgyvendinti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių planus, o trečiasis suinteresuotas asmuo dėjo pastangas identifikuoti ir pašalinti priežastis, potencialiai sąlygojančias leistinų triukšmo lygių viršijimus pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje. Dėl to nėra pagrindo nesutikti su argumentais, jog savivaldybė elgėsi adekvačiai esamoms aplinkybėms, t. y. jos elgesį pagrįstai sąlygojo paties pareiškėjo elgesys, besikeičiančios faktinės aplinkybės, susijusios su bendrovės įrenginių pasikeitimu, todėl nesant tikslios informacijos apie konkretų triukšmo, viršijančio nustatytus leistinus dydžius, šaltinį, priimti sprendimą stabdyti visus potencialius triukšmo šaltinius būtų buvę nepagrįsta, neprotinga ir neadekvatu, vertinant pagal tokio sustabdymo pasekmes.

Pritaria AB „Grigeo Grigiškės“ nuomonei, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, jog vis dar tebeegzistuoja savivaldybės pareiga priimti administracinį sprendimą dėl Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pasiūlymo imtis poveikio priemonių bendrovės atžvilgiu. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Viešojo administravimo paskirtis reikalauja, kad geras administravimas būtų operatyvus, efektyvus ir ekonomiškas. Tai reiškia, kad administracinės procedūros turi būti atliekamos taip, kad jų rezultatas būtų siejamas su aktualių aplinkybių vertinimu ir jų pagrindu atsiradusių visuomeninių santykių sureguliavimu. Jeigu administracinės procedūros būtų atliekamos pavėluotai, jau po to, kai aktualios faktinės aplinkybės, dėl kurių tokios procedūros buvo ar turėjo būti atliekamos, pasikeitė, viešasis administravimas reguliavimą atliktų tik formaliai, tačiau jo poveikis nebūtų nukreiptas į realių egzistuojančių visuomeninių poreikių tenkinimą - einamuoju laiku egzistuojančių klausimų sprendimą. Tai reikštų, kad administracinėms procedūroms atlikti skiriami resursai būtų naudojami ne naudingoms reikmėms, o išleidžiami nebeaktualių klausimų sprendimui. Todėl administracinės procedūros pradėjimas ir vykdymas minėto rašto pagrindu šiuo metu būtų nesavalaikis, t. y. nukreiptas į praeitį, bet ne į aktualių aplinkybių vertinimą ir sprendimų priėmimą šių aktualių aplinkybių pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo, kuriuo teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 10 000 Eur neturtinę žalą ir įpareigoti atsakovus Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Vilniaus visuomenės sveikatos centrą laikinai apriboti AB „Grigeo Grigiškės“ stacionarių triukšmo šaltinių, viršijančių teisės aktų nustatytus leistinus dydžius, veiklą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui V. G. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė.

Pareiškėjas V. G. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovus laikinai apriboti AB „Grigeo Grigiškės“ stacionarių triukšmo šaltinių, viršijančių teisės aktų nustatytus leistinus dydžius veiklą arba išspręsti ginčą kitu įstatymo nustatytų būdu bei priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 5 000 Eur neturtinę žalą. Taip pat pakeisti sprendimo dalį dėl išlaidų, susijusių su AB „Grigeo Grigiškės“ atstovavimu, jas sumažinant, o sprendimo dalį dėl norminių teisės aktų panaikinti ir išspręsti skundo dalį iš esmės. Pareiškėjas iš esmės savo apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad VMSA 2015 m. rugpjūčio 14 d. raštas nėra laikytinas galutiniu atsakovės sprendimu administracinėje procedūroje, sukeliančiu pareiškėjui teisines pasekmes, rašte nėra nurodyta jo apskundimo tvarka, raštas yra vilkinimo įrodymas.

Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą toje dalyje, kurioje pareiškėjo V. G. skundas tenkintas, ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Savo apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė teisiškai reikšmingų argumentų bei motyvų, sudarančių pagrindą pareiškėjui priteisti neturtinę žalą. Taip pat, jog nebuvo įsigilinta į ginčo esmę bei teisinį reglamentavimą, teismas itin formaliai taikė bei aiškino teisės aktus, reglamentuojančius ginčo santykius, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Grigeo Grigiškės“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti. Savo reikalavimus grindžia tuo, jog savivaldybė tinkamai vykdė Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio reikalavimus, t. y. siekdama apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, kai viršijami triukšmo ribiniai dydžiai, sprendė, ar, remiantis šio straipsnio 2 dalimi, kartu su Sveikatos apsaugos ministerija ar jos įgaliota institucija spręsti dėl laikino bendrovės stacionarių triukšmo šaltinių veiklos apribojimo, ar taikyti kitas triukšmo mažinimo priemones.

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisakys tik dėl pareiškėjo, atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojai netinkamai vykdė Viešojo administravimo įstatyme, Triukšmo valdymo įstatyme, Triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklėse ir kituose teisės aktuose numatytas triukšmo kontrolės funkcijas, netinkamai įgyvendino suteiktas diskrecijos teises triukšmo kontrolės srityje, nesiėmė operatyvių, protingų ir tinkamų priemonių, siekiant apsaugoti pareiškėją nuo AB „Grigiškės“ keliamo triukšmo, tuo pažeidė pareiškėjo teisę į gerą administravimą. Šie neteisėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai (neveikimas) lėmė tai, kad nuo pat 2014 m. vasario 10 d., kai baigėsi savivaldybės administracijos nustatytas terminas triukšmo mažinimo plano parengimui, savivaldybė netaikė ir šiuo metu netaiko jokių triukšmo kontrolės priemonių AB „Grigiškės“ atžvilgiu, nors dar 2014 m. liepos–rugpjūčio mėn. buvo nustatyta, kad žemo dažnio garsai dėl AB „Grigiškės“ veiklos, nepaisant įdiegtų triukšmą mažinančių priemonių, viršija leistinas ribas, o duomenų, kad pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje žemo dažnio garsų lygis būtų sumažėjęs iki leistino, nėra.

Dėl nurodytų neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju egzistuoja netiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos, nes nors neteisėti veiksmai (neveikimas) nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti.

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos dydžio. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes (tai, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į gerą administravimą jautrioje triukšmo kontrolės srityje, susijusioje su pareiškėjo sveikatos, gyvenimo kokybės, būsto neliečiamumo apsauga, taip pat, kad žemo garso dažnio lygių viršijimo problema nebuvo operatyviai išspręsta net keletą metų) ir pagrįstai pareiškėjui priteisė 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, todėl pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos dydžio, nurodyti apeliaciniame skunde, atmetami kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog konkrečių veiksmų triukšmo kontrolės srityje atlikimas, tarp jų ir stacionarių triukšmo šaltinių veiklos apribojimas, priskirtinas viešojo administravimo subjektų, bet ne teismo kompetencijai, todėl administraciniai teismai neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovus laikinai apriboti AB „Grigeo Grigiškės“ stacionarių triukšmo šaltinių, viršijančių leistinus dydžius, veiklą. Tačiau kartu pabrėžtina, jog Vilniaus miesto savivaldybei išlieka pareiga priimti administracinį sprendimą dėl Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigeo Grigiškės“ atžvilgiu. Įvertinus šiuos argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. rugpjūčio 14 d. raštas yra galutinis ir sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, atmeta kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo atsisakymo tirti norminių aktų teisėtumo. Administracinių teismų praktikoje yra konstatuota, kad pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Pabrėžtina ir tai, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-529/2013). ABTĮ 111 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualią bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 111 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais. Taigi kreipimasis į administracinį teismą dėl byloje taikytino norminio administracinio akto (jo dalies) atitikimo aukštesnės galios teisės aktams yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-793-502/2015). Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių teisinių argumentų, kurių pagrindu būtų galima abejoti norminių aktų teisėtumu. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai taip pat atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas, atsižvelgė į suformuotą teismų praktiką bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo, atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniuose skunduose išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo, atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G., atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Grigeo Grigiškės“ apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė