2018-01-10 Nr. AB-896-3-61-3-05324-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-253-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05324-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 dienos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad prokuratūroje tarnauja nuo 2008 m. vasario 20 dienos. Generalinės prokuratūros ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai sumažinti 2009 m. liepos 17 d. priimto Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu (2009 m. liepos 17 d. Nr. XI361 redakcija), įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 dieną. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir darė išvadą, kad jo darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, pažeista teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, sumažinus pareiginės algos koeficientą pažeistas konstitucinis prokurorų nepriklausomumo principas.

3. Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalis (2015 m. birželio 30 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas nenumatė kompensuoti visos darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų priėmimo ir taikymo, o nustatė formulę, kuri prieštarauja Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimui ir Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjo nuomone, pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą kompensacinį mechanizmą nustatytas neproporcingas prokurorų atlyginimų mažinimo mastas, pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų prokurorų pareigų atlyginimų dydžių proporcijos, prokurorų ir kitų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų (valstybės tarnautojų, valstybės politikų ir pareigūnų, prokurorų) atlyginimų dydžių proporcijos, kai kuriems asmenims nepriemokos kompensavimas nustatytas 0 Eur (t. y. išvis nenustatytas) tokiu būdu pažeidžiant Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstitucinį teisinės valstybės principą, todėl Grąžinimo įstatymas negali būti taikomas.

4. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, atstovaujanti ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nusprendus tenkinti skundą, atsakovas prašė mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus.

5. Atsakovas nurodė, kad prokurorų tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Prokuratūros įstatymas ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009 m. liepos 17 d. Nr. XI-361 redakcija) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. pareiškėjo pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas nuo 8,0 iki 7,76. Pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymo 2011 m. gruodžio 21 d. redakciją nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki atsiliepimo pateikimo (2013 m. lapkričio 5 d.) pareiškėjo pareiginės algos koeficientas nustatytas 9,03. Atsakovas pabrėžė, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais įstatymais. Atsakovo manymu, pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis turėtų būti išmokama ne daugiau kaip už trejus metus pritaikius ieškinio senatį (Darbo kodekso 301 str.).

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2008 m. vasario 20 d. ėjo Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro pareigas. Iki Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimų (iki 2009 m. rugpjūčio 1 d.) apskaičiuojant pareiškėjo darbo užmokestį buvo taikomas pareiginės algos koeficientas 8. Dėl Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimų faktiškai pareiškėjui kaip apylinkės prokuratūros prokurorui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. buvo taikomas koeficientas 7,76, o nuo 2012 m. gegužės 4 d. nustatytas pareiginės algos koeficientas – 9,03, tai matyti ir iš Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 2013 m. rugsėjo 19 d. pažymos apie pareiškėjo darbo užmokestį.

8. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą ir darė išvadą, kad pareiškėjui dėl antikonstituciniu pripažinto teisinio reglamentavimo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2012 m. gegužės 3 d. laikotarpiu buvo neproporcingai sumažintas pareiginės algos koeficientas ir dėl to išmokėtas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (įskaitant pareiginę algą, priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedą už kvalifikacinį rangą).

9. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir darė išvadą, kad būtent įstatymų leidėjui tenka pareiga nustatyti teisingą (kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi) prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo dydžius, terminus, kitus esminius elementus), o pagal Konstituciją patirtų praradimų kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytu kompensavimo mechanizmu.

10. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriuo, be kita ko, nustatė prokurorų patirtų praradimų dėl Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, galiojusių 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d., taikymo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Teismas darė išvadą, kad prokurorų patirtų praradimų dėl neproporcingai sumažintų pareiginės algos koeficientų taikymo teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.) yra sureguliuoti įstatymu.

11. Esant tokioms aplinkybėms, teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio pagal sumažintą pareiginės algos koeficiento dydį ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti taikant pareiginės algos dydžio koeficientą 8, kadangi pareiškėjo patirti praradimai kompensuotini remiantis įstatymų leidėjo nustatytu kompensavimo mechanizmu, t. y. jame nustatyta apimtimi ir terminais.

12. Teismas nurodė, kad Seimas Grąžinimo įstatymą priėmė inter alia atsižvelgdamas į tai, jog Konstitucinis Teismas nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos; nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Teismas pabrėžė, kad Grąžinimo įstatymu užtikrinamas proporcingas visų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą formulę apskaičiuojant tik tą kompensuotiną darbo užmokesčio dalį, kuria daugiau nei visiems asmenims taikomas mažinimo dydis buvo sumažintas darbo užmokestis. Teismo vertinimu, šios aplinkybės pašalina abejones dėl to, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos gali prieštarauti pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos normoms, konstituciniams principams, todėl teismas neturėjo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. 13. Pareiškėjas T. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

14. Pareiškėjas tvirtina, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai, todėl negali būti taikoma. Pareiškėjas atkreipia dėmesį Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą ir pažymi, kad Grąžinimo įstatymas nenumato kompensuoti visos darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl įstatymų, prieštaraujančių Konstitucijai, priėmimo, o nustatė formulę, įtraukdamas „tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientą“. Tai, pareiškėjo manymu, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimui ir Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas daro išvadą, kad pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą kompensacinį mechanizmą nustatytas neproporcingas prokurorų atlyginimų mažinimo mastas, pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų prokurorų pareigų atlyginimų dydžių proporcijos, prokurorų ir kitų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų atlyginimų dydžių proporcijos, kai kuriems asmenims nepriemokos kompensavimas nustatytas 0 Eur, tokiu būdu pažeidžiant Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstitucinį teisinės valstybės principą, todėl negali būti taikomas.

15. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, atstovaujanti ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui (prokurorui) T. B. 2009 – 2013 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, taikant Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintą teisinį reglamentavimą, priteisimo.

17. Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbo užmokestį apskaičiuodavo taikydama tuo metu galiojusiuose teisės aktuose įtvirtintus pareiginės algos koeficientus. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų / netaikant padidintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjas iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

18. Iš pareiškėjo procesinių dokumentų turinio matyti, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jo darbo užmokestis 2009–2012 metais buvo sumažintas dėl Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokurorų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo, t. y. dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų taikymo, o 2013 metais – dėl to, kad nebuvo taikomi padidinti pareiginių algų koeficientai, nes padidintų koeficientų įsigaliojimą nustatančio teisės akto įsigaliojimas buvo atidėtas, tačiau ir šis teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą, sprendė, kad, atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pareiškėjo dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo patirti praradimai turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundą atmetė.

20. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą, laikosi pozicijos, kad jam nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, t. y. kad apeliantui darbo užmokesčio nepriemoka turi būti kompensuojama ne pagal nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjas tokią poziciją grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai, todėl negali būti taikoma, be to, Grąžinimo įstatymu nebuvo nustatytas kompensacinis netektų pajamų, susijusių su prokuratūros reforma ir padidėjusiais pareiginės algos koeficientais, atlyginimo mechanizmas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė darbo užmokesčio nepriemokos už 2013 metus.

21. Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-59/2010; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo teisių tokiu būdu negynė ir nepriteisė jam darbo užmokesčio nepriemokos.

22. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime įvertino tiek iki prokuratūros pertvarkos, tiek ir po jos nustatytus prokurorų pareiginės algos koeficientus ir konstatavo, jog, įvykdžius Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarką, buvo ne tik pakeista prokuratūros sandara ir įsteigtos naujos prokurorų pareigybės, bet ir, atsižvelgiant į šią pertvarką, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio 2 straipsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvo nustatyti nauji prokurorų pareiginės algos koeficientai, o ginčijamame Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija, įsigaliojusi 2012 m. gegužės 1 d.) – dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, nustatytieji atlikus prokuratūros pertvarką. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija, įsigaliojusi 2012 m. gegužės 1 d.), kuriame įtvirtinti sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, nustatytieji atlikus prokuratūros pertvarką, nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas.

23. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime išaiškino, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų ir Įstatymo priedėlio IV skirsnyje išvardytų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti nurodytų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

24. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III ir IV skirsnių nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi Grąžinimo įstatymas apima ir pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamų 2013 metais patirtų praradimų kompensavimą. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti apelianto reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes ginčo laikotarpiu pareiškėjui darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

25. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimus priteisti 2009–2013 metais dėl tam tikrų pareiginės algos koeficientų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1583-520/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1648-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Apelianto teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apelianto prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje pakartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

27. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

28. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

29. Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą proporcingumo aspektu, 2013 m. liepos 1 d. nutarime paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo bei jais rėmėsi 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota).

30. Akcentuotina, kad kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto teiginiai apie tai, jog Grąžinimo įstatyme nustatyta vienoda formulė, taikoma tiek teisėjams, tiek prokurorams, tiek kitiems pareigūnams ir valstybės tarnautojams, taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta.

31. Pažymėtina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2017 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1583-520/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

32. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Dalia Višinskienė Virginija Volskienė