2018-01-10 Nr. AB-836-3-62-3-02271-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-289-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02271-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui už neatitinkančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymą laikotarpyje periodiškai nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2016 m. sausio 21 d. (reikalavimus patikslino teismo posėdžio metu).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2016 m. sausio 21 d. Alytaus PN jis buvo laikomas kamerų tipo patalpų (toliau – ir KTP) kameroje Nr. 42. Paskirtos drausminės nuobaudos teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 12 d. jis buvo etapuotas iš Alytaus PN. 2015 m. spalio 16 d. jis susižalojo abi kojas. Koja buvo sugipsuota, o vaikščiojimui jam buvo išduoti ramentai. KTP įrengtos 2 pastato aukšte, grindys suvirintos iš metalinių strypų ir dėl to labai sunku vaikščioti, nes reikia užlipti į antrą aukštą, o ramentas stringa tarp grindų suvirintų strypų tarpų. Laiptai, vedantys į pasivaikščiojimo kiemelius, taip pat suvirinti iš metalinių strypų. Dėl to pareiškėjui praktiškai tapo su ramentais neįmanoma išeiti pasivaikščioti. Maistas į kamerą paduodamas pro duryse esantį langelį. Pareiškėjas negalėjo judėti ir, tuo pačiu, pasiimti maisto. Dėl to jis tapo priklausomas nuo kitų asmenų, pas kuriuos prašydavo paimti maisto davinį. Be to, dėl sveikatos būklės pareiškėjas neįstengdavo nueiti į dušo patalpas, kurios įrengtos pastato koridoriaus gale. Dušo patalpos nepritaikytos žmonėms su ramentais, kadangi grindys slidžios, neįrengta kėdės atsisėdimui, o administracijos pareigūnai į prašymus nereaguodavo.

3. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantys Alytaus pataisos namai atsiliepime į prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–15).

4. Nurodė, kad kamerų tipo talpos įrengtos antrame pastato aukšte. Prieš patalpinant pareiškėją į KTP jis buvo apžiūrėtas gydytojo, kuris konstatavo, jog pareiškėjas pagal sveikatos būklę gali atlikti drausminę nuobaudą ir gali būti patalpintas į KTP, esančias pastato antrame aukšte. Pablogėjus sveikatos būklei pareiškėjas iš karto buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Dėl kojų traumų pareiškėjas buvo apžiūrėtas Sveikatos priežiūros tarnyboje ir buvo nustatyta, kad jam stacionarus gydymas nereikalingas. Pareiškėjas galėjo judėti (vaikščioti) su ramentais. Be to, 2015 m. spalio 21 d. jis pats atsisakė gydytojų apžiūros ir pareiškė, kad sveikata nesiskundžia. Dėl to pareiškėjas ramentų pagalba galėjo išeiti į pasivaikščiojimų kiemelį, judėti kameroje, nueiti į dušo patalpas ir nusiprausti.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Administracinės bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2016 m. sausio 21 d. atliko laisvės atėmimo bausmę KTP kameroje Nr. 42, taip pat buvo etapuotas iš Alytaus PN nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 12 d. Prieš patalpinant į KTP pareiškėjas buvo apžiūrėtas gydytojo, kuris konstatavo, jog pareiškėjas dėl savo sveikatos būklės gali atlikti drausminę nuobaudą KTP. Atsakovo atsakymų pareiškėjui duomenys patvirtino, kad pareiškėjas po traumos buvo apžiūrėtas medikų, jam nustatyta diagnozė, suteikti ramentai, paskirtas gydymas, taip pat buvo išaiškinta, jog stacionarus gydymas jam nereikalingas.

Be to, teismo posėdžio metu pats pareiškėjas parodė, jog periodiškai jis buvo apžiūrimas gydytojo. Išrašai iš medicininių dokumentų, taip pat iš Vilniaus apygardos administracinio teismo gautų dokumentų duomenys patvirtino, jog pareiškėjas gali judėti su ramentais, stacionarus gydymas nereikalingas, jis buvo periodiškai apžiūrimas gydytojų, etapuojamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Iš to sekė, kad atsakovas jokių neteisėtų veiksmų, patalpinant pareiškėją į KTP kamerą Nr. 42, neatliko. Teismas taip pat konstatavo, kad KTP kameros Nr. 42 įrengimo atitikimas teisės aktų reikalavimams nagrinėjamas Kauno apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-2050-406/2016, todėl šioje administracinėje byloje negali būti vertinamas iš naujo.

Be to, teismas taip pat pažymėjo, kad dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas galėjo patirti dėl netinkamo ir nekokybiško gydymo, jis turi teisę pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio nuostatas su pareiškimu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti.

Pareiškėjas ikiteismine tvarka į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją nesikreipė, todėl teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo šių aplinkybių nevertino (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 str., 57 str.). Dėl paminėtų priežasčių teismas darė išvadą, kad pagal sveikatos stovį pareiškėjas turėjo realią galimybę pasiimti maistą kameroje, nueiti į dušo patalpas bei nusiprausti. Dėl dušo patalpų grindų pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad jos slidžios.

Atkreiptas dėmesys, jog dušo patalpose prausiasi daug nuteistųjų ir jiems grindys nėra slidžios. Akivaizdu, kad dušo patalpoje naudojamas vanduo ir pareiškėjas, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, privalo būti atsargus. Dėl to jo teiginiai atmesti kaip nepagrįsti. Teismas taip pat akcentavo, kad jokie teisės aktai neįpareigoja atsakovo duše pastatyti kėdę, kad ant jos galėtų atsisėsti pareiškėjas, todėl negalima konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl netinkamo dušo patalpų įrengimo.

7. Įvertinus byloje esančius duomenis, spręsta, kad pareiškėjas neįrodė Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

III. 8. Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

9. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus atmetė nemotyvuotai.

10. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-546/2014, kurioje buvo vertinama, jog pažeidimo konstatavimas nėra pakankama satisfakcija, nes kalinant asmenis, turinčius sveikatos sutrikimų, turi būti suteiktos geresnės sąlygos, nei kitiems kaliniams.

11. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

12. Pažymi, kad pareiškėjas dėl savo padėties (kalinimo laisvės atėmimo įstaigoje) objektyviai neturi galimybės surinkti įrodymus, patvirtinančius jo teiginius, todėl paneigiančius įrodymus turėtų pateikti atsakovas.

13. Alytaus pataisos namai, atstovaujantys Lietuvos valstybę, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14. Nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti Kauno apygardos administraciniam teismui, ir buvo teismo išnagrinėta bei įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, patirtos atliekant bausmę Alytaus PN kamerų tipo patalpose laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2016 m. sausio 5 d. ir nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 21 d., atlyginimo.

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

17. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą iš esmės siejo su tuo, kad nors abi jo kojos buvo sužalotos, jis buvo patalpintas į KTP Nr. 42, kur buvo sunku judėti koridoriuje, lipti laiptais einant į pasivaikščiojimo kiemelį, eiti į dušą, pasiimti maistą.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

20. Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, mano, jog jis motyvuotas, išsamus, teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ir priimti naują sprendimą tenkinant pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

21. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsniu, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

23. Pareiškėjas į kamerų tipo patalpą buvo perkeltas dėl jam paskirtos nuobaudos. Ant į bylą pateikto Alytaus PN direktoriaus 2015 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 49-3198 dėl nuteistojo nubaudimo yra 2015 m. spalio 21 d. gydytojo parašas, kad pareiškėjas nuobaudą atlikti gali (b. l. 56–57). Taigi matyti, kad nagrinėjamu atveju, prieš pareiškėją patalpinant į KTP, jis buvo apžiūrėtas gydytojo, kuris nenustatė, jog pareiškėjas pagal jo sveikatos būklę negalėtų atlikti jam skirtos nuobaudos (būti kamerų tipo patalpoje). Nėra duomenų, kad Alytaus PN, patalpinant pareiškėją į KTP Nr. 42, būtų atlikę kokius neteisėtus veiksmus.

24. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo susižalojęs abi kojas, todėl judėti galėjo tik su ramentais. Kaip buvo paaiškinta Alytaus PN 2015 m. lapkričio 19 d. rašte Nr. 8-16810 (b. l. 21), kaulų lūžimas nėra stacionarinis susirgimas. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo išduoti ramentai, su kuriais jis galėjo judėti. Taigi nors pareiškėjas dėl tokios savo būklės ir galėjo patirti tam tikrų nepatogumų judant, nėra duomenų, kad konkrečiu atveju pareiškėjas nebūtų galėjęs nueiti į pasivaikščiojimo kiemelį, dušą ar valgyklą. Šiuo atveju nėra nustatyta jokių neteisėtų Alytaus pataisos namų veiksmų.

25. Išvada, jog šiuo atveju nėra nustatyta Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, buvo padaryta remiantis byloje surinktų duomenų visuma, t. y. tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo pateiktais duomenimis. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad tik iš jo buvo reikalaujama pateikti įrodymus dėl jo paaiškinimų.

26. Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo skunde nurodytų laikymo sąlygų Alytaus PN KTP pažeidimų. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

27. Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys