2018-09-18 Nr. AB-15921-3-61-3-00812-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4876-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00812-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.1; 22.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo dalies bei sutarties panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro (toliau – ir Ministras) 2018 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. P-247 „Dėl mjr. V. K. atleidimo iš pareigų, jo išleidimo į atsargą ir skyrimo atlikti tarnybą rezerve“ 3 punktą (toliau – ir ginčijamas įsakymas, Įsakymas); 2) panaikinti Ministro 2018 m. vasario 19 d. kario mokymo, profesinio parengimo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidų grąžinimo sutartį Nr. VL-100; 3) panaikinti Ministro 2018 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. P-508.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viršininko 2016 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. KKM-45, 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. KKM-117, 2017 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. KKM-50 ir 2017 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. KKM-106 buvo siunčiamas į įvairius kursus, vykstančius uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Baltijos kompiuterių akademija“, o 2017 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. KKM-60 – į kursus, vykstančius „IT ProTraining“ mokymo centre, priklausančiame mažajai bendrijai (toliau – ir MB) „Endorsa“. Teigė, kad 2017 m. gruodžio 21 d. Ministrui pateikė prašymą nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį Nr. DS-819 ir išleisti jį į atsargą. Pažymėjo, kad su 2018 m. sausio 15 d. tarnybiniu pranešimu kreipėsi į Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo personalo valdybos J1 viršininką, prašydamas apskaičiuoti su jo mokymu, profesiniu parengimu ir kvalifikacijos kėlimu susijusias išlaidas, patirtas tik paskutinės profesinės karo tarnybos sutarties galiojimo metu, nes pagal anksčiau sudarytą terminuotą profesinės karo tarnybos sutartį savo įsipareigojimus įvykdė. Akcentavo, kad UAB „Baltijos kompiuterių akademija“ nėra Lietuvos mokymo įstaiga, ji turi tik švietimo teikėjo statusą, o MB „Endorsa“ pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą taip pat nėra užregistruota Švietimo ir mokslų ministerijos Švietimo ir mokslų institucijų registre, dėl ko išlaidų apskaičiavimas už dalyvavimą šių įmonių organizuotuose kursuose neatitiko krašto apsaugos ministro 2016 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. V-691 patvirtinto Išieškomų mokymo, profesinio parengimo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidų apskaičiavimo tvarkos ir išlaidų sudėties aprašo (toliau – ir Išlaidų apskaičiavimo tvarkos ir sudėties aprašas) 5.2 papunkčio nuostatų. Mano, jog Lietuvos kariuomenės Gynybos štabas nepagrįstai neatsižvelgė į minėtame tarnybiniame pranešime pateiktą informaciją.

3. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos kariuomenės Gynybos štabas neatsižvelgė į teismų praktiką, pagal kurią Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – ir DK) ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) vertintini kaip antriniai teisės šaltiniai, reglamentuojantys tas tarnybinių ginčių aplinkybes, kurių nereguliuoja pagrindinis karo tarnybą reglamentuojantis teisės aktas – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (toliau – ir KASOKTĮ, Įstatymas) bei specialieji teisės aktai, kurie reguliuoja tarnybinę veiklą (pvz., Karo tarnybos statutas, Drausmės statutas ir kt.), ir įstatymus įgyvendinantys teisės aktai (pvz., Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2016 m. liepos 14 d. įsakymas Nr. V-691).

4. Pareiškėjo nuomone, patirtos išlaidos negali būti pripažintos susijusiomis su darbuotojo žiniomis ar gebėjimais, viršijančiais darbo veiklai keliamus reikalavimus, kadangi Ryšių ir informacinių sistemų saugumo skyriaus viršininko pareigybės aprašyme nustatytas reikalavimas būti baigus specialiuosius kursus, į kurios buvo siunčiamas Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viršininko įsakymais.

5. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas pažymėjo, kad pagal KASOKTĮ 31 straipsnį profesinės karo tarnybos sutartis yra Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) ir Lietuvos Respublikos piliečio rašytinis susitarimas, kuriuo KAM priima pilietį į profesinę karo tarnybą, o pilietis savanoriškai įsipareigoja ją atlikti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka ir vykdyti visas kario pareigas. Teigė, kad pareiškėjas į profesinę karo tarnybą buvo priimtas nuo 1999 m. vasario 17 d., sudarius profesinės karo tarnybos (toliau – ir PKT) sutartį Nr. 688, kuri pratęsta iki 2022 m. sausio 4 d. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, savanoriškai pasirašydamas PKT sutartį Nr. 819, įgijo profesinės karo tarnybos kario statusą ir įsipareigojo tarnauti profesinėje karo tarnyboje iki 2022 m. sausio 4 d. KASOKTĮ ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

7. Atsakovo teigimu, pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutartį nutraukus KASOKTĮ 37 straipsnio 1 dalies pagrindu, pareiškėjas, vadovaudamasis KASOKTĮ 44 straipsnio 2–3 dalimis, privalo atlyginti KAM išlaidas, susijusias su jo mokymu, profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu. Akcentavo, kad pareiškėjas prašyme nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį sutiko ir patvirtino, jog PKT sutartis būtų nutraukta Ministro 2012 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-231 patvirtinto Profesinės karo tarnybos nutraukimo kario iniciatyva prieš terminą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 punkto pagrindu.

8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad jis neprivalo grąžinti mokymo išlaidų, patirtų mokantis UAB „Baltijos kompiuterių akademija“ ir MB „Endorsa“ organizuojamuose (teikiančiuose mokymo paslaugas) kursuose, kadangi pagal KASOKTĮ 44 straipsnio 3 dalį išlaidų, susijusių su kario profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu, atlyginimas nepriklauso nuo to, kokioje mokymo įstaigoje ar įmonėje, teikiančioje mokymo paslaugas, vyko kario profesinis parengimas ir kvalifikacijos tobulinimas. Atsakovas taip pat nesutiko su teiginiais, jog pareiškėjas turėtų grąžinti išlaidas, patirtas tik galiojant paskutinei PKT sutarčiai, t. y. nuo 2017 m. vasario 18 d., nes pareiškėjas į profesinę karo tarnybą priimtas nuo 1999 m. vasario 17 d. ir PKT buvo tęsiama nepertraukiamai iki pat PKT sutarties nutraukimo (atleidimo iš tarnybos) dienos, sutartyse nurodant, kad jos yra PKT sutarties Nr. DS-819 tęsinys.

9. Atsakovas akcentavo, kad profesinės karo tarnybos karių tarnybos santykius, profesinės karo tarnybos sutarčių sudarymo ir nutraukimo pagrindus bei karių atleidimo tvarką nustato KASOKTĮ, todėl darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi (KASOKTĮ 21 str. 2 d.).

10. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsakovas nurodė, kad jeigu su kariu prieš terminą nutraukiama tarnybos sutartis, jis turi iš karto ar dalimis, sudarius su paskutinės tarnybos vietos vadovu susitarimą, atlyginti ne didesnes kaip už trejų paskutinių metų laikotarpį jo atžvilgiu patirtas išlaidas, tiesiogiai susijusias su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos tobulinimu, kai ši grąžintina suma nurodoma kario išleidimo į atsargą įsakyme. Kadangi pareiškėjo PKT sutartis nutraukta jo iniciatyva prieš PKT sutartyje įsipareigotą terminą, t. y. KASOKTĮ 37 straipsnio 1 dalies pagrindu, atsakovo įsitikinimu, pareiškėjui taikytinos KASOKTĮ 44 straipsnio 2–3 dalių nuostatos ir jis turėtų atlyginti jo mokymui (kvalifikacijos tobulinimui ir profesiniam parengimui) išleistas lėšas.

12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, sudarydamas PKT sutartį, savanoriškai įsipareigojo karo tarnybą atlikti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas, be kita ko, tobulinti kvalifikaciją, gilinti profesines žinias ir lavinti įgūdžius. Akcentavo, kad pareiškėjas į informacinių technologijų specialistams skirtus kursus (2016 m. gegužės 3–5 d., 2016 m. lapkričio 14–17 d., 2017 m. gegužės 15–18 d., 2017 m. birželio 26–30 d., 2017 m. gruodžio 11–13 d.) buvo siunčiamas įsakymais, kai vykdė Ryšių ir informacinių sistemų saugumo skyriaus viršininko pareigas, todėl grąžintinų mokymo išlaidų suma skirta pareiškėjo reikiamai kvalifikacijai įgyti ir palaikyti.

13. Atsakovo vertinimu, Lietuvos mokymo įstaigos samprata neturėtų būti apribojamai vertinama tik per formalumo prizmę ir nepagrįstai laikoma, kad jeigu papildomas kompetencijas suteikianti įmonė, įstaiga ar organizacija nėra įtraukta į valstybės registrą, tai jos suteikiamos paslaugos nėra priskirtinos tinkamam mokymui ir savo iniciatyva nutraukiančio karo tarnybą kario neturėtų būti atlyginamos. Pabrėžė, kad PKT karių mokymą, profesinį parengimą ar kvalifikacijos tobulinimą ar išlaidų grąžinimą visapusiškai sureguliuoja kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys KASOKTĮ, Karo tarnybos statutas bei Aprašas, o KASOKTĮ išieškomas išlaidų sumas nesieja su mokymusi švietimo / mokymo įstaigose.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog PKT sutartis prieš terminą nutraukta pareiškėjo iniciatyva, todėl, vadovaujantis KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, jis turėtų atlyginti krašto apsaugos sistemos išlaidas, susijusias su jo mokymu, profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu. Teismas pažymėjo, kad pareiga kariui atlyginti išlaidas, susijusias su jo mokymu, profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu, nekyla trimis atvejais. Pirmu ir antru atveju svarbus profesinėje karo tarnyboje ištarnautas laikas (treji ir penkeri metai), trečiu atveju turi būti pripažintos svarbios priežastys ir nuo kario valios nepriklausančios bei nepašalinamos aplinkybės (KASOKTĮ 44 str. 3 d.).

16. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodyta priežastis (dėl sutuoktinės nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo dėl darbo) galėtų patekti į Aprašo 2.1 papunktyje išvardytą svarbių nuo kario valios nepriklausančių ir nepašalinamų priežasčių sąrašą, tačiau atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nei atsakovams, nei teismui nepateikė rašytinių įrodymų apie šios aplinkybės egzistavimą, dėl ko nurodytos priežasties nepripažino svarbia. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pareigines nuostatas, patvirtintas Jungtinio štabo viršininko 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. V-344, ir PKT 2012 m. sausio 9 d. bei 2017 m. vasario 18 d. sutarčių 1, 3 punktų nuostatas, pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo pareigą kelti kvalifikaciją ir tai žinojo tiek iš profesinės karo tarnybos sutarčių, tiek iš pareiginių nuostatų.

17. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta KASOKTĮ 37 straipsnio 1 dalies pagrindu (t. y. pareiškėjo iniciatyva prieš profesinės karo tarnybos sutartyje įsipareigotą terminą), pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis KASOKTĮ 44 straipsnio 2–3 dalimis, ir nenustatęs nuo pareiškėjo valios nepriklausančių ir nepašalinamų aplinkybių, padarė išvadą, jog pareiškėjas privalo atlyginti atsakovui jo mokymui (kvalifikacijos tobulinimui ir profesiniam parengimui) išleistas lėšas. Teismas, vertindamas, ar ginčijamo įsakymo 3 punkte nurodyta suma pagrįsta, vadovavosi KASOKTĮ 44 straipsnio 4 dalies bei Išlaidų apskaičiavimo tvarkos ir sudėties aprašo nuostatomis. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo nustatyta pareiškėjo mokymų kursų kaina, t. y. 6 900 Eur.

18. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad šiuo atveju turėtų būti taikomos DK nuostatos, kadangi pagal KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalį kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Pažymėjo, kad išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad išlaidų, susijusių su kario profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu, atlyginimas nepriklauso nuo to, kokioje mokymo įstaigoje ar įmonėje, teikiančioje mokymo paslaugas, vyko kario profesinis parengimas ir kvalifikacijos tobulinimas, kadangi KASOKTĮ 44 straipsnio 3 dalyje ir Išlaidų apskaičiavimo tvarkos ir sudėties apraše tokios įstaigos nedetalizuotos.

19. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad Ministras, vadovaudamasis KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, ginčijamu įsakymu pagrįstai nurodė pareiškėjui grąžinti išlaidas, tiesiogiai susijusias su jo mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, kurios apskaičiuotos teisingai ir pagrįstai, dėl ko pareiškėjo skundą atmetė.

III. 20. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

21. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad pagal 2012 m. sausio 9 d. profesinės karo tarnybos sutarties Nr. DS819 1 punktą KAM priima karį į profesinę karo tarnybą penkeriems metams, o 7 punkte nurodyta, jog pasibaigus sutarties 1 punkte nustatytam tarnybos laikotarpiui, sutartis laikoma nutraukta. Mano, jog minėta nutartis nustojo galioti 2017 m. vasario 18 d., todėl jis, kaip profesinės karo tarnybos karys, pagal sudarytą terminuotą profesinės karo tarnybos sutartį savo įsipareigojimus įvykdė. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, jog profesinės karo tarnybos nepertraukiamumas traktuojamas kaip profesinės karo tarnybos sutarčių pratęsimas, kas prieštarauja KASOKTĮ 31 straipsnio nuostatoms ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai administracinėje byloje Nr. A-1008-1062/2017.

22. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus, įrodančius, jog KAM, įgyvendindama KASOKTĮ 44 straipsnio 4 dalies nuostatas, sąmoningai apsiribojo vien išlaidų, susijusių su mokymu kitose Lietuvos mokymo įstaigose išieškojimu, taip pat neįvertino esminių skirtumų tarp įstaigos ir įmonės kaip organizacijos formos. Pažymėjo, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos administracinėje byloje Nr. A-4171-492/2016, kurioje išaiškinta, jog karys po profesinės karo tarnybos lieka rezerve ir jo įgūdžiai esant būtinumui gali būti panaudoti krašto apsaugos tikslams.

23. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pareiškėjas turėtų grąžinti išlaidas, patirtas tik paskutinės profesinės karo tarnybos sutarties galiojimo metu. Atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodytos administracinės bylos Nr. A-1008-1062/2017 ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios. Pažymi, kad pagal KASOKTĮ 31 straipsnio 3 dalį karių profesinės karo tarnybos sutartys pratęsiamos tęsiant profesinę karo tarnybą, todėl paskutinė ir priešpaskutinė profesinės karo tarnybos sutartys yra sutarties Nr. DS-819 tęsinys. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutartis ir jų pratęsimo pagrindus, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas profesinę karo tarnybą iki prašymo ją nutraukti tęsė nepertraukiamai.

25. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad išlaidų, susijusių su kario profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu, atlyginimas nepriklauso nuo to, kokioje mokymo įstaigoje ar įmonėje vyko kario profesinis parengimas ir kvalifikacijos tobulinimas.

26. Atsakovo nuomone, nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad jis po profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo lieka karo tarnybos rezerve, dėl ko neprivalo grąžinti mokymo išlaidų, kadangi KASOKTĮ 44 straipsnio 2–4 dalyse nėra numatytos sąlygos, kai iš tarnybos atleistas profesinės karo tarnybos karys įrašomas į karinę įskaitą ir atliekantis nenuolatinę karo tarnybą parengtojo rezervo kariniame vienete arba po atleidimo iš tarnybos įstoja į savanorio kario tarnybą, neturi grąžinti jo parengimo profesinėje karo tarnyboje išleistų lėšų.

27. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai pritaikius teisės normas, visapusiškai išanalizavus bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus bei nenukrypstant nuo teismų praktikos tokios kategorijos administracinėse bylose.

29. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas profesinę karo tarnybą iki prašymo ją nutraukti tęsė nepertraukiamai, KASOKTĮ nenumato išieškomų išlaidų kilmės susiejimo su Lietuvos mokymo įstaigomis, taip pat su vertinimu, jog pareiškėjo PKT sutarties nutraukimo priežastys nepripažintinos svarbiomis.

30. Atsakovas pažymi, kad kario savanorio sutarties sudarymas neatleidžia pareiškėjo nuo KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos atlyginti krašto apsaugos sistemos išlaidas, tiesiogiai susijusias su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos tobulinimu, jeigu prieš terminą nutraukiama PKT sutartis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2018 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. P-247 3 punkto, kuriuo pareiškėjui nurodyta grąžinti 6 900 Eur mokymo išlaidų iš karto arba dalimis, pasirašius su Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo viršininku Kario mokymo, profesinio parengimo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidų grąžinimo sutartį, bei šios sutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 1999 m. vasario 17 d. su KAM sudarė PKT sutartį Nr. 688, pagal kurią KAM pareiškėją priėmė į karo tarnybą 5 metams, o pareiškėjas įsipareigojo tarnauti PKT Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas. Šios sutarties 8 punkte nustatyta, kad sutartis gali būti pratęsta krašto apsaugos ministrui sutikus ir laikantis KASOKTĮ nustatytų sąlygų ir tvarkos. Iš esmės tokio paties turinio PKT sutartys tarp pareiškėjo ir KAM buvo sudarytos 2004 m. vasario 13 d. (įsigaliojimo data 2004 m. vasario 17 d.), 2009 m. vasario 17 d. (įsigaliojimo data 2009 m. vasario 18 d.), 2012 m. sausio 9 d. (įsigaliojimo data 2012 m. vasario 18 d.) ir 2017 m. vasario 18 d. Paskutiniuoju pratęsimu (2017 m. vasario 18 d. sutartis Nr. DS-819) KAM įsipareigojo pareiškėją priimti į PKT iki 2022 m. sausio 4 d., o V. K. įsipareigojo minėtą laikotarpį PKT profesinę karo tarnybą atlikti krašto apsaugos sistemos institucijose, taip pat Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatytais atvejais kitose valstybėse, užsienio valstybių ar tarptautinėse institucijose ir tinkamai vykdyti visas kario pareigas.

33. KASOKTĮ 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Profesinės karo tarnybos sutartis yra Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos piliečio rašytinis susitarimas, kuriuo Krašto apsaugos ministerija priima pilietį į profesinę karo tarnybą, o pilietis savanoriškai įsipareigoja ją atlikti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas. Sutartis, sudaryta įstatymo pagrindu, pasižymi tuo ypatumu, kad jos šalių teises ir pareigas, sutarties vykdymo sąlygas, didžiąją dalimi nulemia KASOKTĮ ir su šiuo įstatymu susijęs teisinis reglamentavimas bei tikslai, kuriems pasiekti ji sudaryta. Tiek šalių diskrecija susitarti dėl sutarties vykdymo sąlygų, tiek galimi šalies (pareiškėjo) tam tikri subjektyvūs lūkesčiai yra reglamentuojami viešosios teisės (konkrečiu atveju – administracinės teisės) normų, todėl ginčams, kilusiems iš tokios sutarties įgyvendinimo, tarp jų ir dėl PKT sutarties nutraukimo, paprastai negali būti taikomos privatinės (civilinės, darbo, kt.) teisės normos ir principai. Pareiškėjas, tiek sudarydamas PKT sutartį, tiek ją siekdamas nutraukti, turėjo aiškiai suvokti jos sudarymo tikslą, vykdymo sąlygas ir savo atsakomybės mastą bei galimas sutarties nutraukimo teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5053-492/2017). Pareiškėjo dalyvavimas atsakovo organizuojamuose mokymuose laikytinas neatsiejama Profesinės karo tarnybos sutarties vykdymo sąlyga, tai laikytina pareiškėjo pareiga ir negali būti siejama su jo laisvu valiniu pasirinktu tiek mokymų pobūdžio, tiek sutikimo į juos vykti aspektu.

34. KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad karys, su kuriuo prieš terminą nutraukiama profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis jo iniciatyva, arba karys, su kuriuo profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis nutraukiama šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5, 6, 8 punktuose ir 2 dalies 3, 4, 7, 8, 9, 10, 11 punktuose numatytais atvejais, privalo, atsižvelgiant į šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas sąlygas, atlyginti krašto apsaugos sistemos išlaidas, susijusias su jo mokymu, profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, mokymo karo mokymo įstaigoje, Lietuvos aukštojoje mokykloje arba užsienio valstybės aukštojoje mokykloje įgyjant aukštojo mokslo kvalifikaciją, išlaidos atlyginamos tik tuo atveju, jeigu karys profesinėje karo tarnyboje neištarnauja 5 metų po mokymo baigimo. Išlaidos, susijusios su kario profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu, atlyginamos tik tuo atveju, jeigu karys neištarnauja profesinėje karo tarnyboje ar tarnyboje aktyviajame rezerve 3 metų po profesinio parengimo ar kvalifikacijos tobulinimo pabaigos. Mokymo, profesinio parengimo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidos neatlyginamos, jeigu karys krašto apsaugos ministro sprendimu nutraukia profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartį prieš terminą dėl pripažintų svarbių priežasčių ir nuo kario valios nepriklausančių bei nepašalinamų aplinkybių.

35. Kuomet pareiga atlyginti kario mokymo, profesinio parengimo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidas nustatyta įstatymu, sprendžiant dėl atlygintinų išlaidų dydžio ir pagrįstumo reikšmingomis laikytinos tos sąlygos, kurios tiesiogiai nurodytos įstatyme. Aptariamu atveju tai reiškia, kad išlaidų atlyginimas ribojamas tam tikrais terminais ir jos turi būti susiję su kario mokymu, profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos aplinkybės (t. y. kad profesinės tarnybos kario sutartis prieš terminą nutraukiama dėl pripažintų svarbių priežasčių ir nuo kario valios nepriklausančių bei nepašalinamų aplinkybių), kurių pagrindu pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo pareigos atlyginti mokymo, profesinio parengimo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidas.

36. Anot pareiškėjo jis privalo grąžinti tik paskutinės profesinės karo tarnybos metu patirtas išlaidas, susijusias su kario profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu, t. y. tik nuo 2017 m. vasario 18 d., nes pagal anksčiau sudarytas terminuotas profesinės karo tarnybos sutartis jis savo įsipareigojimus yra įvykdęs. KASOKTĮ 44 straipsnio 3 dalyje išlaidų atlyginimas yra siejamas su tam tikru tarnybos laikotarpiu (5 ar 3 metai) profesinėje karo tarnyboje ar tarnyboje aktyviajame rezerve po profesinio parengimo ar kvalifikacijos tobulinimo pabaigos arba svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo kario valios, atsiradimu. Tuo tarpu anksčiau paminėti V. K. argumentai nesietini su įstatyme nustatytomis išlaidų atlyginimo sąlygomis, todėl neturi sprendžiant šį ginčą teisinės reikšmės, kas reiškia, kad jie nėra grindžiami įstatymu ir šiuo atveju neginami. Pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1008-1062/2017 (teismas konstatavo, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebuvo nutrūkę, todėl ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai) ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos (nagrinėjamu atveju iš PKT sutarčių teksto turinio matyti, kad pareiškėjas PKT iki prašymo ją nutraukti tęsė nepertraukiamai), todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo tokio pobūdžio bylose suformuotos praktikos.

37. Apeliaciniame skunde V. K. pažymėjo, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos administracinėje byloje Nr. A-4171-492/2016, kurioje išaiškinta, jog karys po profesinės karo tarnybos lieka rezerve ir jo įgūdžiai esant būtinumui gali būti panaudoti krašto apsaugos tikslams. Nurodomos bylos ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos (pareiškėjas po PKT nutraukimo lieka karo tarnybos rezerve, be to, jis įsidarbino pilotu civilinėje aviacijoje, todėl jo lakūno įgūdžiai bus tobulinami toliau ir, esant būtinumui, panaudoti krašto apsaugos tikslams), todėl ji nėra reikšminga. Priešingai, šiuo aspektu aktualesnė yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika 2017 m. liepos 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1086-756/2017, kurioje konstatuota, jog KASOKTĮ 44 straipsnio, reglamentuojančio kario parengimo išlaidų grąžinimo klausimus, 2 ir 3 dalyse įtvirtintų normų sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, jog krašto apsaugos sistemos išlaidos, tiesiogiai susijusios su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos tobulinimu (išskyrus išlaidas, susijusias su karininko parengimu karo mokymo įstaigoje), išieškomos iš profesinės karo tarnybos kario, kario savanorio ar kito aktyviojo rezervo kario, su kuriuo prieš terminą nutraukiama profesinės karo tarnybos sutartis. <...> Kaip teisingai nurodo atsakovas, KASOKTĮ 44 straipsnio 2-4 dalyse nėra numatytos sąlygos, kai iš tarnybos atleistas profesinės karo tarnybos karys (praradęs profesinės karo tarnybos kario statusą ir tapęs civiliu) įrašomas į karinę įskaitą ir atliekantis nenuolatinę karo tarnybą parengtojo rezervo kariniame vienete (KASOKTĮ 2 str. 28 d., Karo prievolės įstatymo 2 str. 8., 21 str. 2 d. 2 p.) arba po atleidimo iš tarnybos įstoja į savanorio karo tarnybą, neturi grąžinti jo parengimui profesinėje karo tarnyboje išleistų lėšų. Taigi pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jo įgytas žinias siekiama panaudoti atliekant tarnybą rezerve ir jis nuo 2016 m. vasario 2 d. tarnauja savanoriu, nesudaro pagrindo panaikinti krašto apsaugos ministro 2015 m. gruodžio 8 d. įsakymo Nr. P-1344 3 punktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1086-756/2017, 2018 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3107-492/2018).

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino esminių skirtumų tarp įstaigos ir įmonės kaip organizacijos formos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad išlaidų, susijusių su kario profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu, atlyginimas nepriklauso nuo to, kokioje mokymo įstaigoje ar įmonėje, teikiančioje mokymo paslaugas, vyko kario profesinis parengimas ir kvalifikacijos tobulinimas, nes, kaip matyti, KASOKTĮ 44 straipsnio 3 dalyje ir Išlaidų apskaičiavimo tvarkos ir sudėties apraše tokios įstaigos nedetalizuotos Taigi KASOKTĮ 44 straipsnio 3 dalyje nei įstaigos, nei įmonės nėra įvardijamos, kas rodo, kad išlaidų, susijusių su kario profesiniu parengimu ir kvalifikacijos tobulinimu, atlyginimas nesiejamas su mokymus vykdžiusios organizacijos forma.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė