2022-05-11 Nr. AB-12044-3-62-3-03576-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2359-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03576-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audraus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. F. H. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. F. H. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. F. H. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 21S43508 (toliau – ir Sprendimas) ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 6K-2471 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjo tėvai yra (duomenys neskelbtini), bet tėvas buvo (duomenys neskelbtini), o motina – (duomenys neskelbtini). Konfliktas šeimoje kilo dėl (duomenys neskelbtini) religijos pakraipos skirtumų. Tėvas vertė motiną atsiversti į (duomenys neskelbtini) tam, kad patektų į rojų. Motina nesutiko, ji tvirtai teigė, kad kiekvienas turi pasilikti prie savo religijos. Tėvui ir toliau verčiant motiną priimti (duomenys neskelbtini), įsikišo pareiškėjo dėdės iš motinos pusės. Dėdės nurodė pareiškėjo tėvui, kad šis neturėtų daryti spaudimo sutuoktinei dėl kitokios religinės pakraipos ir perspėjo, kad priešingu atveju gali būti pralietas kraujas, tačiau pareiškėjo tėvas, manydamas, kad (duomenys neskelbtini) religija yra vienintelis teisingas kelias, tęsė savo spaudimą ir vertė sutuoktinę atsisakyti (duomenys neskelbtini) tikėjimo. 2014 m. pareiškėjo motina, neatlaikiusi spaudimo ir palaikoma savo brolių, paliko sutuoktinį, nors vėliau grįžo. Prie pareiškėjo tėvo reikalavimų priimti (duomenys neskelbtini) prisidėjo grasinimai sutuoktinei, kad ji pasidavė brolių įtakai ir buvo palikusi sutuoktinį, nors tai prieštarauja (duomenys neskelbtini) įstatymams. Vienas iš pareiškėjo motinos brolių 2014 m. jo akyse nužudė tėvą. Tuo metu pareiškėjui buvo (duomenys neskelbtini) metų. Pareiškėjas turi 7 brolius ir seseris, kurie liko našlaičiai. Už padarytą nusikaltimą dėdė buvo 6 mėnesiams pasodintas į kalėjimą, vėliau tarp šeimų buvo stengiamasi sudaryti taiką. Pareiškėjas negalėjo atleisti dėdėms iš motinos pusės, ir nenorėdamas trukdyti susitaikymo procesui, nusprendė išvykti iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas ieškojo nedidelės šalies, kurioje jaustųsi saugus ir galėtų ramiai gyventi. Pareiškėjas dėl neapykantos dėdei nenori grįžti į kilmės valstybę, nes grįžęs gali atkeršyti dėdei už tėvo mirtį, dėl ko vėliau galėtų būti nužudytas ir pats.

2.2. Pareiškėjas nurodė, jog turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašyta atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Asmens teisė į tiesioginį ir teisingą procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas Sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

2.3. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos argumentais, kad nėra pagrindo jam suteikti pabėgėlio statuso, nes jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes – religiją ir (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) susipriešinimą, buvo grasinama, jog bus nužudytas. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) būna grasinimų ir nužudymų, susijusių su religiniais motyvais, todėl gali kilti grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

3. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad nori būti saugus ir gyventi taikiai. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjas, pasakodamas savo istoriją, nenurodė jokių individualaus pobūdžio (duomenys neskelbtini) kylančių grėsmių. Tikėtina, kad pareiškėjas iš kilmės šalies išvyko ieškodamas geresnio pragyvenimo šaltinio, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Pareiškėjo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, o išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų

3.2. Žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pareiškėjas. Vien tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

3.3. Nors pareiškėjas nurodė, kad jo tėvas nužudytas 2014 m., tačiau ši faktinė aplinkybė, kaip ir jo istorija apie šeimos konfliktus, savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Tėvo mirtis įvyko 2014 m., pareiškėjui tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) metų, o šiuo metu pareiškėjas yra pilnametis, jo deklaruojama neapykanta dėdei, tariamai nužudžiusiam jo tėvą, trunka jau 6 metus. Paklaustas, ar kreipėsi psichologinės pagalbos savo šalyje, pareiškėjas atsakė, kad yra „normalus“. Būdamas pilnametis, pareiškėjas galėjo pakeisti gyvenamąją vietą, imtis veiksmų savo emocinės ir psichologinės būsenos gerinimui, tačiau to nedarė. Pareiškėjas nenurodė jokių individualaus pobūdžio (duomenys neskelbtini) kylančių grėsmių, o Migracijos departamentas nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei tikslų ir motyvų persekioti pareiškėją dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių. Atsižvelgiant į prieštaravimus dėl tėvo mirties aplinkybių ir jo paties amžiaus, pastangos įrodinėjant prieglobsčio prašymo pagrįstumą nėra nuoširdžios. Tikėtina, kad pareiškėjas iš kilmės šalies išvyko ieškodamas naujo, geresnio, patikimesnio pragyvenimo šaltinio. Prieglobsčio prašytojo siekis ir noras patirti geresnį bei sotesnį gyvenimą yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui, o bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių.

3.4. Migracijos departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta. Pareiškėjui tenka pareiga įrodyti jam kylančias grėsmes ir jų realumą. Konvencija ir Įstatymas nustato apsaugos režimą asmeniui, kuriam gresia persekiojimas dėl jo individualių savybių, kurių jis negali pakeisti arba negali būti verčiamas atsisakyti. Pareiškėjo pateikti paaiškinimai, jų visuma nepagrindžia išvados, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Šiuo atveju nei pareiškėjo pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (kad pareiškėjas ateityje nesusidurs su grėsmėmis, grasinimais), nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas.

3.5. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjo atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Ši grėsmė pagrįsta paties pareiškėjo faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvos Respublikoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas nori savanoriškai grįžti, jis gali kreiptis į Migracijos departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, t. y. jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismo Šiaulių rūmai 2022 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 21S43508 3 punktą (sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 2 metų) ir 4 punktą (dėl perspėjimo įvedimo į Šengeno informacinę sistemą). Atitinkamai pakeista ir Komisijos sprendimo dalis. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Konvencija, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) ir kitais teisės aktais, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

6. Teismas įvertino, kad Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai. Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į jo kilmės valstybę. Atsakovas apklausoje siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Migracijos departamentas nustatė, kad prieglobsčio prašytojo nurodytos aplinkybės apie šeimos konfliktus savaime nelemia pabėgėlio statuso suteikimo. Pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys įrodo, jog jam kilmės valstybėje negresia pavojus, o tokio pavojaus atsiradimas būtų nulemtas ne dėl kitų, o būtent dėl pareiškėjo netinkamai pasirinktų veiksmų. Pareiškėjas tiek prašyme suteikti prieglobstį, tiek apklausoje nurodė, kad grėsmę savo sveikatai ir gyvybei sieja su tuo, jog negalėtų susilaikyti nuo keršto veiksmų prieš dėdę, kuris nužudė jo tėvą. Pažymėtina, kad pareiškėjo tėvas nužudytas 2014 m., todėl pareiškėjas per 7 metų laikotarpį iki atvykstant į Lietuvos Respubliką galėjo kreiptis psichologinės pagalbos kilmės valstybėje. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjo niekas nepersekioja, jam nėra grasinama, todėl jis galėjo persikelti į kitą (duomenys neskelbtini) regioną, siekdamas būti toliau nuo dėdės.

7. Teismas pažymėjo, jog prieglobstis suteikiamas asmeniui, siekiant jį apsaugoti nuo pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, tačiau ne sulaikyti asmenį nuo jo paties ketinimų atlikti nusikalstamus veiksmus kilmės valstybėje. Kiekvienas prieglobsčio prašymas yra individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo teiginius, surinko visą aktualią, išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių.

8. Įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Informacijos apie tai, kad šiuo metu pareiškėjui galėtų grėsti persekiojimas, nerasta. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Migracijos departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktų faktų tikrumu, jog pareiškėjui kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados. Teismas nusprendė, kad atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, jog pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

9. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios darytų įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negalėjo būti laikomas proporcingu ir protingu. Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl pakeista, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažinta iki 2 metų, padaryta išvada, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 10. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi. Pareiškėjas bylą apeliacinės instancijos teisme prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi turėtų būti tiesiogiai išklausytas ir turėtų galimybę teikti paaiškinimus.

11. Apeliaciniame skunde nurodo:

11.1. Pareiškėjas nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus. Pareiškėjas nurodė individualias aplinkybes, dėl kurių jis privalėjo bėgti iš savo kilmės šalies. Pareiškėją galima priskirti socialinei grupei asmenų, kurių atžvilgiu gali būti taikomas Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos. Pareiškėjas nuolat patiria baimę, kad smurtas gali pasikartoti, kenčia nuo diskriminacijos bei depresijos. Pareiškėjo pateiktas aplinkybes patvirtino tyrimo metu surinkta informacija apie kilmės valstybę ir pareiškėjo asmenines aplinkybes. Pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą Konvencijos prasme yra visiškai pagrįsta, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimą ir jam suteiktinas pabėgėlio statusas. Pareiškėjas negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo.

11.2. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Laikytina, kad šis terminas nėra proporcingas. Pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Pareiškėjo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjas laikėsi nustatytų tvarkų, o išvykimas iš kilmės valstybės buvo įtakotas siekiant suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo.

11.3. Pasakojimas neturi formos ir turinio trūkumų, o atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją, yra nustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra ne hipotetinio pobūdžio, o laikytina visiškai pagrįsta. „Visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra įvykdyta ir pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus, o Migracijos departamentas pareiškėjui nepagrįstai nesuteikė pabėgėlio statuso. Vertinant pareiškėjo individualią situaciją ir nurodytus aspektus bei aplinkybes, buvo galbūt pažeistas Tvarkos aprašo 99 punktas. Atsakovo surinkta ribota informacija, kuria rėmėsi teismas, yra neobjektyvi ir prieštarauja pareiškėjo kilmės šalies realybei.

12. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime pažymima:

12.1. Tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore (kartu), nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pasakojimas buvo bendro pobūdžio, abstraktus, nedetalus, nebuvo nustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Atsižvelgiant į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenis, pareiškėjas, sulaikytas kirtęs sieną prisistatė esantis nepilnametis (nurodė gimęs (duomenys neskelbtini)) ir pateiktame paaiškinime nurodė, kad 2014 m. genčių konflikto metu nežinomi asmenys nužudė jo tėvą, o jo motina išvyko į (duomenys neskelbtini) padėti jam sukurti geresnį gyvenimą. Apklausos metu pareiškėjas savo atvykimo į Lietuvos Respubliką pasakojimą modifikavo, nurodęs, kad mamos brolis nužudė tėvą todėl, kad šis vertė jo mamą atsiversti į (duomenys neskelbtini), todėl jis šiuo metu jaučia priešiškumą ir keršto troškimą dėdei.

Dėl minėtos priežasties pareiškėjas nusprendė pabėgti iš šalies, kad nesukeltų didesnių problemų. Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjo pasakojimas Migracijos departamentui ne tik nepagrįstas dokumentais, bet jam trūksta ir loginės sekos. Anot pareiškėjo, jo tėvas pradėjo versti motiną perimti jo religiją staiga, kas kelia abejonių, nes pareiškėjo motinai jau 60 metų, jie kartu santuokoje turi 8 vaikus, todėl logiška manyti, kad konfliktas dėl išpažįstamos religijos turėjo prasidėti daug anksčiau. Nors pareiškėjas nurodė, kad jo tėvas nužudytas 2014 m., tačiau ši faktinė aplinkybė kaip ir jo istorija apie šeimos konfliktus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo.

Tėvo mirtis įvyko 2014 m., pareiškėjui tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) metų, o šiuo metu pareiškėjas yra pilnametis, jo deklaruojama neapykanta dėdei, tariamai nužudžiusiam jo tėvą, trunka jau 6 metus. Pareiškėjo prieglobsčio prašymo esmė, kad jis grįžęs į kilmės valstybę negalės susilaikyti nuo noro atkeršyti savo dėdei, tačiau akivaizdu, jog savo ateities pasirinkimas ir ateityje kilsiančių veiksmų pasirinkimas priklauso tik nuo paties pareiškėjo. Tyrimo metu pareiškėjas pripažino, kad dėl psichologinės pagalbos niekur nesikreipė, tokio noro nebuvo išreiškęs, nėra duomenų, kad to kilmės valstybėje negalėtų daryti.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjo niekas nepersekioja, jam nėra grasinama, todėl jis galėjo persikelti į kitą (duomenys neskelbtini) regioną, siekdamas būti toliau nuo dėdės ir nuo noro jam atkeršyti. Konvencija ir Įstatymas nustato apsaugos režimą asmeniui, kuriam gresia persekiojimas dėl jo individualių savybių, kurių jis negali pakeisti arba negali būti verčiamas atsisakyti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

Informacijos apie tai, kad šiuo metu pareiškėjui galėtų grėsti persekiojimas, nerasta. Šiuo atveju nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, Migracijos departamentas objektyviai ir išsamiai atlikęs tyrimą dėl prieglobsčio prašymo pagrįstumo vertinimo pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam kilmės šalyje gresia persekiojimas dėl konvencinių priežasčių, o jo baimė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama išimtinai tik spėlionėmis, todėl nėra visiškai pagrįsta, jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje numatytų kriterijų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų pareiškėjas skunde nepateikė, o deklaratyvūs skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas tariamai netinkamai išnagrinėjo jo skundą, vertintini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

12.2. Šiuo atveju įvertinęs pareiškėjo individualią situaciją, pateiktus paaiškinimus bei surinktą kilmės valstybės informaciją, Migracijos departamentas nenustatė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, žeminantis elgesys. Taip pat nepatvirtinta, kad grįžus į kilmės šalį jam nebus sudarytos sąlygos dirbti pagal jo gebėjimus ar jis bus diskriminuojama, nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybės kontekstas sąlygotų pareiškėjo diskriminavimą visuomenėje, priešingai, atsižvelgiant į jo paties paaiškinimus, jis visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, savęs neidentifikuoja kaip išsiskiriančio kultūriniame šalies kontekste. Remiantis EPPB pateikiama informacija, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. EPPB 2021 m. gairės apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ne tik EPPB, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste.

12.3. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimą. Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjas skunde nepateikė. Pareiškėjas turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

14. Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti, skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir pasakojimą patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, atsakovas rėmėsi neobjektyvia informacija.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A822-1321/2013).

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

19. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

20. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kita).

21. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

22. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3615- 789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3776- 415/2021).

24. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

25. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo, ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą bei įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) bei konkrečioje vietovėje (duomenys neskelbtini) tyrimą, atsižvelgė į pareiškėjui galinčias kilti grėsmes, vertino skirtumus tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei jų santykius.

Remiantis EPPB 2021 m. ataskaita, (duomenys neskelbtini) miestuose egzistuoja beatodairiškas smurtas, tačiau jo lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kai „vien buvimo“ šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pažymėtina, jog (duomenys neskelbtini) yra vienas iš trijų miestų, kuriame valstybė gali apsaugoti civilį nuo persekiojimo. Šiuo atveju nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Tyrimo metu nenustatytas ir persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Pareiškėjas nurodė, kad tėvas vertė motiną priimti (duomenys neskelbtini) religiją, kurią jis išpažino. Dėl religinių nesutarimų šeimoje kilo konfliktas ir pareiškėjo dėdė nužudė tėvą. Pareiškėjo nurodoma istorija yra nepagrįsta įrodymais. Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo istorija dėl šeimos konfliktų savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Pareiškėjo deklaruojama neapykanta dėdei, kuris nužudė tėvą, trunka keletą metų. Pažymėtina, jog pareiškėjo tėvas žuvo 2014 m., pareiškėjas yra pilnametis asmuo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys įrodo, jog pareiškėjui kilmės valstybėje negresia pavojus, o tokio pavojaus atsiradimas būtų nulemtas ne kitų asmenų, o būtent dėl pareiškėjo netinkamai pasirinktų veiksmų. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes tinkamai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir asmeniui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, prieglobsčio prašytojas taip pat nėra pažeidžiamas asmuo.

28. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, rėmėsi visapusiška informacija: EPPB 2021 m. ataskaita, nevyriausybinės organizacijos duomenimis, kitais tarptautiniais šaltiniais, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nors (duomenys neskelbtini) vyksta vidaus ginkluotas konfliktas, kaip matyti iš 2021 m. EPPB ataskaitos, šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Remiantis pareiškėjo pateikta informacija, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas yra iš (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties Migracijos departamentas rėmėsi aktualia informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti.

29. Atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Nors pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas rėmėsi neobjektyvia ir prieštaraujančia pareiškėjo kilmės valstybei informacija, iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas vertino aktualią EPPB 2021 m. ataskaitą, taip pat kitus tarptautinius šaltinius, o pareiškėjas 2021 m. išvyko iš kilmės šalies ir 2021 m. rugsėjo 30 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodė, jog buvo pažeistas Tvarkos aprašo 99 punktas, vertinant pareiškėjo individualią situaciją ir nurodytus aspektus. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, įvertino pareiškėjo individualią padėtį. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų ir padarytų išvadų nepaneigia.

30. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl asmens išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei duomenų įvedimo į Šengeno informacinę sistemą terminų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms nurodytais aspektais, laiko nustatytus terminus proporcingais, todėl palieka nepakeistus.

31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančius teisės aktus, naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. F. H. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė