3db308f2-b6be-4ac6-8dcb-b26b40fbb1fc · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. e2-3101-614/2017 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02263-2015-6 Procesinio sprendimo kategorija: 2.2.2.3.2.7.; 3.2.3.8. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 20 d. VilniusVilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieÅ¡kovei M. V., A. G. įgaliotai atstovei L. V., ieÅ¡kovų atstovui advokatui Nikui Borneikai, atsakovo BAB „Snoras“ atstovui advokatui Olegui Kalužinui, kitiems ieÅ¡kovams nesant, trečiajam asmeniui VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ nesant, vieÅ¡ame teismo posėdyje žodine proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovų M.

V., A. G., A. Å ., D. P., O. R. ieÅ¡kinį atsakovui BAB „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo - VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas nustatė: IeÅ¡kovai A. Å ., A. G., M. V., D. P. ir O. R. ieÅ¡kiniu ir pareiÅ¡kimu dėl ieÅ¡kinio pagrindo pakeitimo (patikslintu ieÅ¡kiniu) praÅ¡o pripažinti negaliojančiomis A. Å ., A. G., M. V., D. P. ir O. R. su AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis: 2011-07-08 Nr. FO20110708K990020, 2011-07-14 Nr. FO20110714K990020, 2011-09-26 Nr. FO20110926K990009, 2011-10-27 Nr. FO20111027U990002, 2011-06-29 Nr. FO20110629U990006, 2011-07-21 Nr. FO20110721U990002, 2011-07-21 Nr. FO20110721U990003, 2011-07-29 Nr. FO20110729U990003, 2011-09-08 Nr. FO20110908U990003, 2011-10-20 Nr. FO20111020K990007 ir 2011-04-18 Nr. FO20110418V990005 (toliau – Obligacijų sutartis), taikyti restitucijÄ pripažįstant ieÅ¡kovų pagal Obligacijų sutartis sumokėtus pinigus ieÅ¡kovų lėšomis jų sÄ skaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymÄ (toliau - IÄ®IDÄ®).IeÅ¡kovė A.

Å . 2011 metais sudarė su atsakovu tris obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis. IeÅ¡kovė prieÅ¡ investuodama į obligacijas, savo lėšas laikė kitame banke kaip terminuotus indėlius. Kadangi sumažėjo mokamos palÅ«kanos, ji nusprendė perkelti Å¡ias lėšas į bankÄ â€žSnoras“, nes jis siÅ«lė didesnes palÅ«kanas ir buvo pripažintas geriausiu Lietuvos banku. Banke darbuotoja pasiÅ«lė vietoje terminuotojo indėlio įsigyti obligacijas, nes tai patikimas ir pelningas taupymo bÅ«das.

Darbuotoja akcentavo tik obligacijų privalumus, nesupažindino su rizikomis. Nei obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyje, nei kitose sutartyse nebuvo paraÅ¡yta, kad obligacijos nėra apdraustos, o įsigyjant obligacijas kitus kartus tiesiog buvo paaiÅ¡kinta, kad galioja visos ankstesnės sÄ lygos ir garantijos. IeÅ¡kovė buvo pripažinta neprofesionalia kliente. Visus kartus pasiraÅ¡ant obligacijų sutartis, jokių kitų dokumentų banko darbuotojas nepasiÅ«lė perskaityti ar susipažinti, neįteikė nei obligacijų emisijos prospekto ar jų santraukos, nebuvo pateikta jokios smulkesnės informacijos.

IeÅ¡kovė A. G. pinigus nusprendė investuoti banke, nes namuose juos laikyti buvo nesaugu. Ji su atsakovu sudarė vienÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Banko darbuotoja vietoje terminuotojo indėlio pasiÅ«lė įsigyti obligacijas ir patikino, kad tai tas pats kaip indėlis, tik palÅ«kanos žymiai didesnės. IeÅ¡kovė žinojo, kad indėliams galioja valstybės draudimas, todėl tikėjo, kad jis galioja ir obligacijoms, kurios buvo pristatytos kaip lygiavertis produktas. PasiraÅ¡ant sutartį, jokių kitų dokumentų banko darbuotojas nepasiÅ«lė perskaityti ar susipažinti, buvo pateikta tik žodinė informacija ir nurodyta kuriose vietose reikia pasiraÅ¡yti.

IeÅ¡kovė buvo pripažinta neprofesionalia investuotoja, ji anksčiau nebuvo investavusi į vertybinius popierius, yra įgijusi pradinį iÅ¡silavinimÄ ir virėjos profesijÄ . IeÅ¡kovė dirbo vaikų darželyje, Å¡iuo metu yra pensininkė. IeÅ¡kovė M. V. su banku sudarė penkias obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis. Kadangi ieÅ¡kovė banke laikė pinigus kaip terminuotus indėlius, ji atvyko prasitęsti sutarties. IeÅ¡kovė prieÅ¡ sudarydama sutartis, banke „Snoras“ pinigus laikė kaip terminuotus indėlius.

Ä® bankÄ ji atvyko norėdama prasitęsti sutartį, tačiau buvo pasiÅ«lyta pinigus investuoti į obligacijas su didesnėmis palÅ«kanomis. IeÅ¡kovė, kaip ilgametė banko klientė pasitikėjo banko darbuotoja, tačiau jai nebuvo paaiÅ¡kinta, kad Å¡is produktas yra rizikingas ir jam netaikomas valstybės garantuojamas indėlių draudimas. IeÅ¡kovė buvo pripažinta neprofesionalia kliente. Visus kartus pasiraÅ¡ant obligacijų sutartis, jokių kitų dokumentų banko darbuotojai nepasiÅ«lė perskaityti ar susipažinti.

IeÅ¡kovės profesija – mokytoja. Å iuo metu ji pensininkė. IeÅ¡kovas D. P. sudarė vienÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį. PrieÅ¡ tai buvo SEB banko klientas, tačiau sumažėjus mokamoms palÅ«kanoms perkėlė lėšas į bankÄ â€žSnoras“. Jam taip pat buvo pasiÅ«lyta įsigyti obligacijas, nes už jas gaunamos didesnės palÅ«kanos. Banko darbuotojas patikino, kad investuoti į obligacijos patikima, nerizikinga ir neinformavo, kad sutartis skiriasi nuo terminuotojo indėlio. IeÅ¡kovas teigė įdėmiai perskaitęs sutartį, tačiau ja pasiraÅ¡ydamas buvo įsitikinęs, kad tai yra terminuotam indėliui lygiavertis produktas.

IeÅ¡kovas buvo pripažintas neprofesionaliu investuotoju. IeÅ¡kovo profesija kvantinės elektronikos specialistas, dirba UAB „Rytų projektai“ muitinės tarpininko atstovu. IeÅ¡kovė O. R. su atsakovu sudarė viena obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį. Sumažėjus mokamoms palÅ«kanoms, ji nusprendė lėšas perkelti į bankÄ â€žSnoras“. Atvykus į bankÄ , darbuotoja atkalbinėjo ieÅ¡kovė nuo terminuotojo indėlio sutarties pasiraÅ¡ymo ir siÅ«lė obligacijas dėl didesnių palÅ«kanų.

Darbuotoja neinformavo apie papildomas rizikas ar kad tai vertybinis popierius. Obligacijų pasirašymo sutartyje nei kitose sutartyse niekur nebuvo parašyta, kad obligacijos yra rizikingos, neapdraustos ar pan. Ieškovė buvo pripažinta neprofesionalia investuotoja. Pasirašant sutartis, jokių kitų dokumentų banko darbuotojas nepasiūlė perskaityti ar susipažinti, buvo pateikta tik žodinė informacija ir nurodyta kuriose vietose reikia pasirašyti. Ieškovė yra anksčiau pirkusi Lietuvos vyriausybės taupymo lakštus, nes žinojo, kad šios investicijos yra saugios.

Jokių kitų obligacijų ji niekada anksčiau nebuvo pirkusi, tai buvo pirmas kartas kai ji įsigijo obligacijas. IeÅ¡kovei lėšų saugumas buvo labai aktualus, todėl ji niekada neketino lėšų kažkur investuoti, norėjo jas laikyti saugiai, nors ir už mažesnę grÄ Å¾Ä . IeÅ¡kovė yra įgijusi aukÅ¡tÄ jį medicininį iÅ¡silavinimÄ , dirbo Kauno medicinos universiteto kardiologijos institute, Å¡iuo metu – pensininkė. Kaip matyti iÅ¡ to, kas aukščiau iÅ¡dėstyta, visi ieÅ¡kovai obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis su Atsakovu sudarė panaÅ¡iomis aplinkybėmis.Visiems ieÅ¡kovams vietoj pinigų laikymo terminuotoje indėlio sÄ skaitoje buvo pasiÅ«lyta sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, akcentuojant, kad obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams.

Be to, nei vienam ieÅ¡kovui nebuvo atskleistos aplinkybės, galinčios kelti abejonių dėl atsakovo finansinės bÅ«klės. Obligacijos visuomenei buvo pristatomos kaip alternatyva indėliams, t.y. naujas ir saugus pinigų taupymo bÅ«das. Tai, jog draudimo sÄ lygos obligacijoms yra mažiau palankios nei indėliams, straipsniuose nėra užsimenama. Obligacijos pristatomos kaip taupymo, o ne investicinė priemonė, obligacijų palÅ«kanos banke „Snoras“ lyginamos ne su to paties produkto, bet su indėlių palÅ«kanomis kituose bankuose.

Dėl atsakovo pasirinktos obligacijų pristatymo visuomenei politikos, kuria konsultuodami klientus, neabejotinai, vadovavosi ir banko darbuotojai, ieÅ¡kovams susidarė įspÅ«dis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga, kaip ir indėliams. IeÅ¡kovų suvokimÄ , kad obligacijos yra saugi finansinė priemonė, kuriai banko tapimo nemokiu atveju bÅ«tų taikoma draudimo apsauga, nulėmė ir tai, kad atsakovo pateiktose pasiraÅ¡yti sutartyse buvo aiÅ¡kiai nurodyta: siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grÄ Å¾inimÄ banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Be to, niekur vieÅ¡ai nebuvo skelbiama, kad priežiÅ«rÄ vykdanti institucija (Lietuvos bankas) 2010 metų pabaigoje atlikto inspektavimo metu atsakovo veikloje nustatė reikÅ¡mingus pažeidimus, veiklos trÅ«kumus ir įpareigojo juos paÅ¡alinti (tai patvirtina pridedamas 2011 m. sausio 18 d. nutarimas Nr. 03-02). Kaip dabar yra aiÅ¡ku, atsakovas nebuvo paÅ¡alinęs Å¡ių pažeidimų ginčijamų sutarčių sudarymo metu. Å ios informacijos neatskleidė ir banko darbuotojai, teikdami ieÅ¡kovams informacijÄ Å¾odžiu apie rizikas, kurias jie prisiima investuodami į obligacijas.

Jeigu ieÅ¡kovai bÅ«tų žinoję tikrÄ jÄ situacijÄ , jie niekada nebÅ«tų tokių sandorių sudarę. Tai sudaro pagrindÄ pripažinti ieÅ¡kovų ir banko sudarytas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis negaliojančiomis. IeÅ¡kovams sudarant ginčijamas sutartis, informacija jiems buvo teikiama žodžiu. IeÅ¡kovams nebuvo atskleistos visos galimos rizikos investuojant pinigus į obligacijas ir pasiraÅ¡ant sutartis buvo tik parodoma, kuriose vietose reikia uždėti paraÅ¡Ä , o sutarčių priedai realiai nebuvo įteikti.

Net jei sutarčių priedai ir bÅ«tų buvę pateikti ieÅ¡kovams susipažinti prieÅ¡ sutarčių pasiraÅ¡ymÄ , objektyviai vertinant, ieÅ¡kovai nebÅ«tų galėję visų Å¡ių dokumentų perskaityti, kadangi to padaryti nebÅ«tų buvę fiziÅ¡kai įmanoma dėl didžiulės dokumentų apimties - visÄ sutarčių ir jų priedų paketÄ turėjo sudaryti daugiau kaip 80 puslapių. Todėl pripažintina, jog ir Å¡iuo atveju atsakovas netinkamai vykdė pareigÄ aiÅ¡kiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliam investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius.

Pažymėtina, jog atsakovo pareiga informuoti banko produktus įsigyjančius asmenis apie Å¡iems produktams (ne)taikomÄ draudimo apsaugÄ kildinama ne iÅ¡ FPRÄ®, o iÅ¡ IÄ®IDÄ® nuostatų. IÄ®IDÄ® 13 straipsnio 1 dalis numato, jog draudėjas esamus ir bÅ«simus indėlininkus ir investuotojus lietuvių kalba aiÅ¡kiai ir lengvai suprantamai turi informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, draudimo sÄ lygas, įskaitant draudimo sumÄ , draudimo objektÄ ir IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalyje iÅ¡vardytus atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami.

Taigi įstatymas draudėjui (Å¡iuo atveju bankui) numato pareigÄ ne tik informuoti bÅ«simus klientus apie finansiniam produktui taikytinÄ draudimo apsaugÄ , bet ir aiÅ¡kiai bei suprantamai informuoti klientÄ apie tuos atvejus, kai Å¡i apsauga nėra taikoma. Å iuo atveju, laikytina, kad tokia vieÅ¡a informacija neatitiko ne tik aiÅ¡kumo ir nedviprasmiÅ¡kumo reikalavimų, bet ir FPRÄ® 22 straipsnio 2 dalies sÄ lygos, kuri numato, kad bet kokia informacija, įskaitant reklaminio pobÅ«džio informacijÄ , turi bÅ«ti neklaidinanti.

Atsakovas netinkamai vykdė FPRÄ® 22 straipsnyje nustatytÄ pareigÄ pateikti klientams aiÅ¡kiÄ , iÅ¡samiÄ bei koncentruotÄ informacijÄ apie obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties esmę ir galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius, taip pat neatliko IÄ®IDÄ® 13 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos aiÅ¡kiai ir lengvai suprantamai pateikti informacijÄ apie obligacijoms taikomas draudimo sÄ lygas. Kadangi ieÅ¡kovai įrodinėja, jog klydo dėl obligacijoms galiojusios draudimo apsaugos sÄ lygų, todėl Å¡iuo atveju turėtų bÅ«ti vertinama, ar ieÅ¡kovai, pritaikius normaliai atidaus ir protingo asmens standartÄ ir turint omenyje jų asmenines savybes, galėjo savarankiÅ¡kai suprasti visus obligacijoms taikomos draudimo apsaugos aspektus.

Svarbu tai, kad nei vienas iÅ¡ ieÅ¡kovų neturi specialių žinių, kurios bÅ«tų galėjusios jiems padėti savarankiÅ¡kai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sÄ lygas. Pažymėtina, kad ieÅ¡kovai neturi ekonominio iÅ¡silavinimo (viena iÅ¡ ieÅ¡kovų turi tik pradinį iÅ¡silavinimÄ ), o dalis sudarydami sutartis buvo senyvo amžiaus. IeÅ¡kovus bankas pripažino neprofesionaliais investuotojais, tačiau netaikė jiems FPRÄ® numatytos apsaugos. IÅ¡ viso to yra akivaizdu, jog tam, kad pačių ieÅ¡kovų bÅ«tų tinkamai suprastas įstatyminis reguliavimas, obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis sudarantiems ieÅ¡kovams reikėjo turėti gilių teisinių žinių, kad gebėtų patys savarankiÅ¡kai aiÅ¡kinti įstatymÄ .

Be to, ieÅ¡kovai turėjo bÅ«ti ypatingai apdairÅ«s bei atsargÅ«s ir suvokti, jog bankas (atsakovas) tinkamai nevykdo įstatyme jam nustatytų pareigų, t.y. nepateikia aiÅ¡kios ir visapusiÅ¡kos informacijos apie obligacijoms taikomÄ draudimÄ . Visos Å¡ios aplinkybės rodo, kad vidutinis normaliai protingas ir atidus žmogus niekaip nebÅ«tų galėjęs tinkamai įvertinti visų Å¡ių aplinkybių ir savarankiÅ¡kai nuspręsti, kad draustumo aspektu obligacijos yra labiau rizikingas produktas nei indėlis.

IeÅ¡kovai dėl informacijos trÅ«kumo klydo arba buvo suklaidinti dėl esminės sudaromo sandorio sÄ lygos – obligacijoms taikomos draudimo apsaugos. Atsakovo atlikti neteisėti veiksmai nulėmė ir turėjo esminę reikÅ¡mę ieÅ¡kovų suklydimui, dėl Å¡ios priežasties ieÅ¡kovų sudaryti sandoriai pripažintini negaliojančiais remiantis LR CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu. Atsakovo vadovybė nusprendė nuo 2011 m. II-ojo ketvirčio atnaujinti materialinį skatinimÄ už produktų, kurių pardavimui reikalingi aktyvÅ«s darbuotojų veiksmai, iÅ¡davimÄ , darbuotojai buvo skatinami už finansinių produktų, tame tarpe ir už obligacijų pardavimÄ .

Atsakovas jau 2011-01-18 Lietuvos Banko valdybos nutarimu buvo informuotas apie 2010 m. rugsėjo mėnesį atlikto inspektavimo metu nustatytus pažeidimus ir įpareigotas juos paÅ¡alinti. IeÅ¡kovų nuomone, inspektavimo metu Lietuvos Banko nustatyti pažeidimai ir nurodymai mažinti veiklos rizikÄ , laikytini esminiais įvykiais, apie kuriuos atsakovas turėjo informuoti tiek vieÅ¡ai, tiek individualiai kiekvienÄ obligacijų sutartį su banku ketinantį sudaryti klientÄ , kadangi tai bÅ«tų turėję lemiamÄ reikÅ¡mę ieÅ¡kovams vertinant atsakovo patikimumÄ ir apsisprendžiant dėl sandorio sudarymo.

To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nuslėpė itin reikÅ¡mingÄ informacijÄ ir tokiu bÅ«dų suklaidino ieÅ¡kovus dėl savo finansinės bÅ«klės ir veiklos perspektyvų. Pripažinus sutartis negaliojančiomis, taikytina restitucija - ieÅ¡kovų sumokėtos už obligacijas lėšos yra laikytinos piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sÄ skaitose ir laikytinos indėlių draudimo objektu, todėl įvykus draudiminiam įvykiui – banko „Snoras“ bankrotui, trečiasis asmuo VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo iÅ¡mokėti ieÅ¡kovams indėlių draudimo iÅ¡mokas.

Atsiliepimuose į ieÅ¡kinį atsakovas BAB bankas „Snoras“ prašė ieÅ¡kovų reikalavimus atmesti. Nurodė, kad nėra pagrindų, dėl kurių ginčo sandoriai galėtų bÅ«ti pripažinti negaliojančiais, kaip sudaryti dėl suklydimo ar apgaulės. Sutarčių sudarymo metu ieÅ¡kovų valia buvo nukreipta iÅ¡ esmės tik į didesnės finansinės naudos gavimÄ , kÄ iÅ¡ esmės pripažįsta ir patys ieÅ¡kovai. A. Å . su banku sudarė tris obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis.

Faktas, kad ji sudarė ne vienÄ sutartį per ilgesnį laiko tarpÄ , įrodo kryptingÄ ieÅ¡kovės siekį investuoti į banko leidžiamas finansines priemones. M. V. teigė, kad ginčo sutartis sudarė atvykusi pratęsti terminuotojo indėlio sutarčių, tačiau atsakovo nuomone, tai negali bÅ«ti laikoma tiesa, nes sutartys galėjo bÅ«ti pratęsiamos automatiÅ¡kai. Pažymėtina, kad ieÅ¡kovė anksčiau jau buvo naudojusi Å¡ia (automatiÅ¡ko pratęsimo) galimybe. Taip pat, ieÅ¡kovė ginčo sutarčių sudarymo dienÄ sudarė ir terminuotojo indėlio sutartis.

IÅ¡ bendros ieÅ¡kovės ir A. G. mokėjimo sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡o matyti, kad obligacijoms pagal ginčo sutartį įsigyti reikalingus pinigus į nurodytÄ sÄ skaitÄ pervedė A. G. iÅ¡ kito banko. TÄ pačiÄ dienÄ ieÅ¡kovė su A. G. sudarė ginčo sutartį. Atsižvelgiant į tai, ieÅ¡kovės tikrieji ketinimai buvo nukreipti į obligacijų įsigijimÄ . IeÅ¡kovas D. P. nurodė, kad investuotus pinigus prieÅ¡ tai laikė AB SEB banke, tačiau iÅ¡ ieÅ¡kovo mokėjimo sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡o matyti, kad ieÅ¡kovas banke „Snoras“ pirmiau sudarė terminuoto indėlio sutartį, o ne ginčo sutartį.

Obligacijų sutartis buvo sudaryta žymiai vėliau į sÄ skaitÄ pinigus įneÅ¡us grynais pinigais. Tai rodo, kad ieÅ¡kovo ketinimai buvo nukreipti bÅ«tent į obligacijų įsigijimÄ . IÅ¡ mokėjimo sÄ skaitos matyti, kad reikÅ¡mingÄ dalį į obligacijas investuotų pinigų O. R. jai pervedė V. R., o dar kitÄ dalį ieÅ¡kovė pervedė iÅ¡ savo sÄ skaitos „Swedbank“, AB. Tai įrodo, kad ieÅ¡kovės ketinimas buvo sudaryti bÅ«tent obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį. Atsakovo nuomone, ieÅ¡kovai nesuklydo.

IeÅ¡kovai galėjo pareikalauti banko darbuotojų (ar kitų specialistų) daugiau paaiÅ¡kinimų ir informacijos jiems aktualiais klausimais. Atsakovas nurodo, kad ginčo sutartyse nėra jokių sÄ lygų, reglamentuojančių obligacijų (ne)draudimÄ . Akivaizdu, kad aplinkybė dėl ieÅ¡kovų įsigytų obligacijų draudimo iÅ¡kilo ne ginčijamų sutarčių sudarymo metu, bet žymiai vėliau – ieÅ¡kovams pareiÅ¡kus ieÅ¡kinį. IeÅ¡kovai, puikiai suprasdami, kad siÅ«lomi investavimo produktai jiems nėra iki galo suprantami ir aiÅ¡kÅ«s, nepaisant banko darbuotojų realiai jiems suteiktos informacijos, nepareikalavę iÅ¡ juos aptarnavusių banko darbuotojų daugiau paaiÅ¡kinimų ir informacijos jiems aktualiais klausimais, nepasikonsultavę su kitais specialistais, nebÅ«dami bent minimaliai atsargiais, atidžiais ir rÅ«pestingais, vedami vien tik siekio gauti didesnę finansinę naudÄ sudarė ginčo sutartis.

Ginčo sutarčių sudarymo dienomis ieÅ¡kovai atvyko į bankÄ bÅ«tent ginčo sutarčių sudarymo tikslu, jie neįrodė kitaip. IeÅ¡kovų niekas nevertė ir neskubino sudaryti ginčo sutarčių. IeÅ¡kovų elgesys, nesirÅ«pinimas savo pačių interesais, neatitinka apdairaus, atidaus ir rÅ«pestingo asmens elgesio standartÄ , todėl tenkinti ieÅ¡kinį, pripažįstant ginčo sutartis negaliojančiomis, pagrindo nėra. Kiekvienos Aptarnavimo sutarties „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ dalį ir kiekvienÄ iÅ¡ ginčo sutarčių, kartu sudėjus, sudaro du puslapiai aiÅ¡kaus teksto, kuriame koncentruojamas pagrindinis kliento dėmesys, nes Å¡ioje Aptarnavimo sutarčių dalyje ir kiekvienoje iÅ¡ ginčo sutarčių klientas turi, pasiraÅ¡ydamas, aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡ti savo valiÄ konkrečiais klausimais.

Pažymėtina ir tai, kad savo turiniu Obligacijų sutartys nėra sudėtingesnės už terminuotojo indėlio sutartį, kuri be abejones yra aiški visiems klientams, įskaitant ieškovus, kaip patyrusius indėlininkus šiuo bylos aspektu. Taigi, klaidingas ieškovų įsivaizdavimas dėl jų įsigytų banko obligacijų draudimo indėlių draudimu yra išimtinai ieškovų neatsargaus, neapdairaus elgesio pasekmė. Dėl sandorio turinio ir dalyko ieškovai taip pat suklysti negalėjo. Obligacijų sutartyje skirtingai nei ieškovų turėtų terminuotojo indėlio sutartyse ieškovai vadinami ne indėlininku, o investuotoju.

Pagal terminuotojo indėlio sutartį ieškovai nieko neįgyja perdavę pinigus bankui, o pagal Obligacijų sutartis jie įsigijo obligacijas. Ieškovų teiginiai apie tai, kad jiems nėra žinoma apie investavimo į obligacijas rizikas, akivaizdžiai prieštarauja rašytiniams įrodymams. Ieškovai neginčija Prospektuose pateiktos informacijos aiškumo ir suprantamumo. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad dauguma ieškovų Aptarnavimo sutarčių „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ dalies 5 p. patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu.

Tai reiÅ¡kia, kad ieÅ¡kovai galėjo ir turėjo detaliau susipažinti su Prospektais bet juose apraÅ¡ytais rizikos veiksniais. Pažymėtina, kad tai jie galėjo padaryti kaip prieÅ¡ ateidami į bankÄ Ä¯sigyti obligacijų, taip ir po ginčo sutarčių sudarymo. Sudarydamas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį klientas pats sprendžia, ar jis norėtų gauti prospektÄ ir galutines sÄ lygas ir jei toks pageidavimas bÅ«tų iÅ¡reikÅ¡tas, nebÅ«tų jokių prielaidų Å¡io kliento pageidavimo nevykdyti, kÄ Ä¯rodinėja atsakovas pateikdamas 2008-02-08 obligacijų platinimo banke instrukcijÄ .

Atsakovo nuomone, nėra pagrindo visÄ Ä¯rodinėjimo naÅ¡tÄ perkelti atsakovui bei reikalauti iÅ¡ jo pateikti papildomų įrodymų, kad bankas tinkamai įgyvendino FPRÄ® nustatytÄ informavimo pareigÄ . Papildomai pažymėtina, kad bankas visose klientų aptarnavimo vietose platino obligacijų emisijoms skirtas informavimo skrajutes (pridedamos skrajučių kopijos). Obligacijų emisijoms skirtose skrajutėse buvo aiÅ¡kiai nurodyta, kad prieÅ¡ priimant sprendimÄ investuoti, bÅ«tina susipažinti su internetinėje svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko „Snoras“ obligacijų emisijos galutinėmis sÄ lygomis ir Baziniu prospektu bei jame apraÅ¡ytomis rizikos veiksniais, įvertinti ar Å¡i rizika priimtina.

Be to, sudarydami su banku Aptarnavimo sutartis ieÅ¡kovai kartu pasiraÅ¡ytinai patvirtino, kad gavo ir susipažino, be kita ko, su veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumÄ , apraÅ¡ymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamÄ indelių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu atsižvelgiant į jo vykdomÄ veiklÄ Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, apraÅ¡ymÄ .

Pagal IÄ®IDÄ® 3 str, 2 dalį įsipareigojimai investuotojams pripažįstami draudimo objektu, tačiau pagal IÄ®IDÄ® 3 str. 4 d, paties banko „Snoras“ iÅ¡leistos obligacijos nelaikomi draudimo objektu. Nei Aptarnavimo sutartyse, nei Obligacijų sutartyse nėra nurodoma, kad banko (draudėjo pagal IÄ®IDÄ®) obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu, o Aptarnavimo sutarčių „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ dalies 3 p. Å¡eÅ¡tame papunktyje pateiktos blanketinėmis sÄ lygos naudojimas yra pateisinamas ir negali bÅ«ti laikomas banko klientų, įskaitant ieÅ¡kovus, klaidinimu, todėl konstatuotina, kad bankas nepateikė ieÅ¡kovams klaidinančios informacijos ir ieÅ¡kovai nesuklydo.

M. V. Aptarnavimo sutarties priede Nr. 1-F nurodė turinti iki 1750000 Lt finansiniu priemonių portfeli, geras žinias apie prekyba finansinėmis priemonėmis ir kitas investicines paslaugas, taip pat geras žinias apie akcijas, obligacijas ir kitas finansines priemones bei turintį aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ . IeÅ¡kovė taip pat nurodė, kad jos investavimo į obligacijas ir kitas finansines priemones patirtis yra iki 1 metu, o vidutinė investavimo sandorio vertė yra 10000-50000 Lt, kas atitinka Å¡ios ieÅ¡kovės pagal visas ginčo sutartis sumokėtÄ sumÄ .

D. P. Aptarnavimo sutarties priede Nr. 1-F nurodė, kad vienu jo nuolatiniu pajamų Å¡altiniu yra investavimas. IeÅ¡kovas taip pat nurodė turintis žinių apie prekyba finansinėmis priemonėmis ir kitas investicines paslaugas, akcijas, ir kitas finansines priemones bei turintis aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ . A. Å . ilgÄ laikÄ yra MB (buv. UAB) „Apskaitos paslaugos ir konsultacijos“ savininke ir vadove. O. R. ilgÄ laikÄ yra O. R. firmos savininke ir vadove. Pagal nurodytas savybes bei vertinant tai, kad ieÅ¡kovai buvo sudarę ne vienÄ terminuotojo indelio sutartu įskaitant jų pratęsimus, bei tai, kad jie buvo sudarę ne vienÄ ginčo sutartį, Taigi nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovai galėjo klaidingai suvokti jiems pateiktų susipažinti ir pasiraÅ¡yti obligacijų sutarčių sÄ lygas.

Prie ieÅ¡kinio pridėti reklaminiai straipsniai ir ieÅ¡kovų patvirtinimas aplinkybės, kad bankas vykdė plačiÄ platinamų investicinių produktų reklaminę kampanijų kaip tik įrodo, kad perskaitę Å¡iuos straipsnius ginčijamų sandorių sudarymo dienomis IeÅ¡kovai atvyko į bankÄ bÅ«tent tuo tikslu, t. y. sudaryti ginčijamas sutartis. Kita vertus, net jei ir bÅ«tų nustatyta, kad sudaryti ginčijamas sutartis pasiÅ«lė banko darbuotojai, atsakovas įrodinėja, kad savo pareigas, nustatytas FPRÄ® ir kituose teisės aktuose, įvykdė tinkamai.

IeÅ¡kovai neturėjo tikslo sudaryti terminuotųjų indėlių sutarčių nes juos domino didesnė finansinė grÄ Å¾a. Bankas neskatino obligacijų įsigijimo vietoj indėlių, o reklaminė kampanija negalėjo sudaryti ieÅ¡kovų klaidingo įsitikinimo dėl draudimo apsaugos pagal IÄ®IDÄ® taikymo banko siÅ«lomų investicinių produktų atžvilgiu. IeÅ¡kovai nenurodo, dėl kokios konkrečiai banko finansinės bÅ«klės ir dėl kokių konkrečiai veiklos perspektyvų jie buvo apgauti, t. y. kokiÄ savo finansinę bÅ«klę ir veiklos neperspektyvumÄ bankas yra nuslėpęs ir tik formaliai cituoja Lietuvos banko 2011-01-18 nutarime Nr. 03-2 nustatytus pažeidimus banko veikloje, nesiedami Å¡ių aplinkybių ryÅ¡io su vienokia ar kitokia banko finansine bÅ«kle ir banko veiklos perspektyvomis.

Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu bankui nebuvo pritaikytos poveikio priemonės (BÄ® 72 str. 1 d.). Bankui buvo duoti privalomi nurodymai bei laikinai nustatyti individualÅ«s banko veiklos rizikÄ ribojančių normatyvų dydžiai ir papildomi reikalavimai dėl banko veiklos rizikos, kaip numatyta BÄ® 67 str. 2 ir 3 d., kuriose nustatyta, kad priežiÅ«ros institucija turi teisę duoti bankui raÅ¡tiÅ¡kus nurodymus ir laikinai nustatyti individualius banko veiklos rizikÄ ribojančių normatyvų dydžius ar papildomus reikalavimus dėl banko veiklos rizikos ribojimo nustačiusi teisės aktų pažeidimus ar banko veiklos trÅ«kumus arba jei banko veikla kelia grėsmę banko veiklos stabilumui ir patikimumui.

Lietuvos bankas nebuvo konstatavęs banko veiklos keliamos grėsmės banko veiklos stabilumui ir patikimumui, kas savo ruožtu reiÅ¡kia, kad nutarimo priėmimo metu valstybės priežiÅ«ros institucija neįžvelgė pagrindo konstatuoti, kad banko SNORAS veikla yra nestabili ir nepatikima.Å iame kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos banko tinklalapyje (žr. http://www.lb.lt/kredito_istaigu_veikla_2010_m_audituoti_rezultatai) vieÅ¡ai paskelbtose kredito įstaigų veiklos 2010 m. audituotuose rezultatuose buvo akcentuojama, kad 2010 m. visi bankai vykdė Lietuvos banko nustatytus veiklos rizikÄ ribojančius normatyvus (praneÅ¡imo kopija pridedama).

Bankas buvo kredito įstaiga, kuri užsiėmė finansine veikla, kuri yra rizikinga, nes priklauso nuo daugybės aplinkybių (tokių kaip banko kreditorių elgesys, jo skolininkų mokumas, banko atsakingų darbuotojų ir vadovų veiksmai ir pan.), apie šias ir kitas rizikas ieškovai buvo informuoti. Kredito įstaigos finansinė padėtis gali nuolat ir gana greitai kisti, o nuo paskutinio ginčo sandorio sudarymo iki banko nemokumo konstatavimo praėjo nemažas laiko tarpas. Byloje esantys įrodymai neleidžia teigti, kad viešai buvo prieinama tik atsakovui naudinga informacija.

Be to, aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu pripažino tam tikrus banko veiklos trÅ«kumus ir perspėjo dėl galimų likvidumo problemų (beje, informacija apie tokį Lietuvos banko priimtÄ nutarimÄ taip pat buvo paskelbta vieÅ¡ai), nereiÅ¡kia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siÅ«lyti obligacijas, nurodyti jų pranaÅ¡umus. Taigi ta aplinkybė, kad po minėto nutarimo bankas Snoras pradėjo platinti obligacijas ir siekė iÅ¡saugoti savo konkurencingumÄ , teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nepagrindžia ieÅ¡kovų pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus.

VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose į ieškinį prašė ieškovų reikalavimus atmesti. Nurodė, kad obligacijos nėra indėlių draudimo objektas. Ieškovai, įgydami obligacijų, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jiems (ieškovams) priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Bankas šiuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 str. 2 d.

Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrÄ Å¾inimÄ ieÅ¡kovams, nes investicinė įmonė (bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (banko) bankroto. Todėl tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grÄ Å¾inti klientui priklausančių vertybinių popierių iÅ¡skirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferÄ (direktyvos 2 str. 2 d.) ir Å¡ios direktyvos apsauga tokiu atveju negali bÅ«ti taikoma. Tai, kad ginčo sutartimis įsigyjama finansinė priemonė nėra draudžiama indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieÅ¡kovai negali teigti buvę suklaidinti.

IeÅ¡kovai nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad iki ginčo sutarties sudarymo teiravosi ar derėjosi su banko darbuotojais tik dėl iÅ¡imtinai indėlių draudimu apdraustų banko produktų. IeÅ¡kovų niekas nevertė skubėti pasiraÅ¡yti sutartis, jie turėjo neribotÄ galimybę susipažinti su sutarčių sÄ lygomis iki jų pasiraÅ¡ymo bei (esant abejonių dėl sÄ lygų) turėjo neribotÄ galimybę iÅ¡siaiÅ¡kinti obligacijų esmę ir tai, kad dėl Å¡ių banko produktų įgijimo netaikomas analogiÅ¡kas indėlių draudimui draudimas pagal IÄ®IDÄ®.

Taip pat turėjo galimybę kreiptis į teisininkus ir/ar banko darbuotojos papildomos konsultacijos.Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio Å¡alies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju Å¡alies suklydimo negalima pateisinti. IeÅ¡kovai nepagrįstai ginčija obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, motyvuodami suklydimu. Tikrieji Å¡ių ieÅ¡kinio reikalavimų pareiÅ¡kimo teismui motyvai - siekti dirbtinai įgyti draudiminę apsaugÄ pagal IÄ®IDÄ®.

Ieškovams su banku sudarant ginčijamas obligacijų sutartis esminiais šių sandorių elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas ir banko mokamos palūkanos. Ieškovai, sudarydami ginčo sutartis, suprato arba privalėjo suprasti, kad didesnes palūkanas jie gauna dėl padidintos rizikos. Aplinkybė, kad obligacijoms nėra taikomas indėlių draudimas, tapo svarbi tik po to, kai buvo sustabdyta banko veikla, t. y. ši aplinkybė neegzistavo sutarties sudarymo metu, nes bankas tuo metu nebuvo nemokus.

Byloje nėra jokių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad banko darbuotojai tyčia klaidintų ieÅ¡kovus. Trečiojo asmens žiniomis, banko atsakingi darbuotojai privalėjo kelti savo kvalifikacijÄ , tuo pačiu ir iÅ¡klausyti mokymus apie banko finansines priemones, kurias jie ketino siÅ«lyti banko klientams. Taip pat nėra žinoma, jog pats bankas tyčia klaidintų ieÅ¡kovus. IeÅ¡kovai pasiraÅ¡ytinai patvirtino, kad visos sutarčių sÄ lygos su jais buvo aptartos ir paaiÅ¡kintos prieÅ¡ pasiraÅ¡ant sutartis, patvirtino, kad sutinka su sutarčių sÄ lygomis ir jos iÅ¡reiÅ¡kia ieÅ¡kovų valiÄ .

Sutarčių sÄ lygos nėra deklaratyvios, o bet koks asmuo, pasiraÅ¡ytinai iÅ¡reiÅ¡kiantis patvirtinimÄ , kad yra susipažinęs su sandorio sÄ lygomis ir visa susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs tokios sutarties nuostatos esmės. Banko obligacijų prospekte buvo aiÅ¡kiai įvardyta atsiskaitymo rizika: „Investuotojai, įsigydami pagal šį ProspektÄ leidžiamas obligacijas, prisiima rizikÄ , kad bankas nustatytas terminais ir sÄ lygomis gali neatsiskaityti su investuotojais. Be to, ieÅ¡kovai patvirtino gavę apibendrintÄ finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ , kurio 8 p. nurodoma, kad „galima grėsmė, kad obligacijas iÅ¡leidęs subjektas neiÅ¡pirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika)“.

Pažymėtina, kad kai kurie ieÅ¡kovai ne tik turėjo banko obligacijas, bet ir laikė banke įprastus indėlius/lėšas sÄ skaitoje, už kuriuos gavo indėlių draudimo iÅ¡mokas. Tai patvirtina, jog ieÅ¡kovai diversifikavo investavimo rizikÄ , lėšas nukreipdami į skirtingo rizikingumo (ir pelningumo) bankinius produktus. Teismo posėdžio metu ieÅ¡kovė M. V. palaikė ieÅ¡kinį, prašė jį tenkinti. PaaiÅ¡kino, kad asmeniÅ¡kai gerai pažinojo banko skyriaus vadovÄ , kuris pasiÅ«lė pirkti obligacijas, nes buvo mokamos didesne palÅ«kanos.

Bankas skelbė, kad yra geroje finansinėje būklėje. Pakluso asmeniškai pažįstamų darbuotoju raginiams tik 2011 m. pabaigoje jau ragino obligacijų nepirkti. Niekas nesakė, kad nedrausta, darbuotojos įtikinėjo, kad didesnes palūkanos ir išsipirkti obligacijas yra naudinga. Prospekto nematė ir su juo nesusipažino, parašu dėl to nedėjo. Sutarčių taip pat neskaitė. Verslo žinios buvo parašyta kad neteisingai perketa direktyva, todėl prašė atlikti įstatymo ekspertizę ir įvertinti ar teisingai perkelta direktyva.

IeÅ¡kovės A. G. atstovė L. V. paaiÅ¡kino, kad jos tėvai G. A. ir A. G. pardavė butÄ ir padėjo pinigus į bankÄ . Jie tik trijų klasių iÅ¡silavinimo, ir juos įkalbėjo. Jie neatkreipė dėmesio į ta popieriaus lapÄ , kad indeliai ant mėlyno lapo, o Å¡itas buvo ant balto lapo. Jie nesuprato kÄ daro. Mama dirbo virėja vaiku darželyje, o tėtis dirbo statybose. Snore turėjo sÄ skaitÄ , akcijų ir kitu vertybiniu popierių neturėjo. IeÅ¡kovų atstovas advokatas palaike ieÅ¡kinį jame iÅ¡dėstytais motyvais ir prašė tenkinti.

Atsakovo atstovas prašė ieÅ¡kinį atmesti procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais. Trečiasis asmuo prašė nagrinėti bylÄ jo atstovui nesant. IeÅ¡kinys atmestinas.Byloje nustatyta, kad visi ieÅ¡kovai - M. V., A. G., A. Å ., D. P., O. R. buvo banko klientai, Å¡alis siejo sutartiniai santykiai. Visi ieÅ¡kovai sudarė su atsakovu AB banku SNORAS Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, pagal kurias atsakovas įsipareigojo teikti ieÅ¡kovams paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sÄ skaitas, vykdyti ieÅ¡kovų pavedimus dėl vertybinių popierių.

IeÅ¡kovai su banku sudarė ieÅ¡kinyje įvardintas Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, pagal kurias ieÅ¡kovai už sutartyse numatytas sumas įsigijo nurodytÄ kiekį 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palÅ«kanų obligacijų su 4,5 proc. ar 5 proc. metine palÅ«kanų norma. Sutartyse nurodyta obligacijų iÅ¡pirkimo data. BAB banko Snoras bankroto byloje yra patvirtinti visų ieÅ¡kovų finansiniai reikalavimai.Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimÄ iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti atsakovo AB banko Snoras veiklos apribojimÄ (moratoriumÄ ), o 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimÄ panaikinti visam laikui atsakovui iÅ¡duotÄ banko licencijÄ .

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. iÅ¡kėlė atsakovui bankroto bylÄ . Kaip jau buvo nurodyta, bankroto byloje teismo nutartimi buvo partvirtinti visų ieÅ¡kovų finansiniai reikalavimai.CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iÅ¡ obligacijÄ iÅ¡leidusio asmens joje nustatytais terminais nominaliÄ obligacijos vertę, metines palÅ«kanas ar kitokį ekvivalentÄ arba kitas turtines teises. 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d.

Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sÄ lygas. Å alių sudarytose Obligacijų sutartyse (1.22 punkte) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sÄ lygos su juo buvo aptartos ir paaiÅ¡kintos prieÅ¡ pasiraÅ¡ant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos iÅ¡reiÅ¡kia jo valiÄ .

PrieÅ¡ pasiraÅ¡ydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sÄ lygomis bei su jomis sutinka“.Kaip jau minėta, ieÅ¡kovai sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Å iose sutartyse ieÅ¡kovai savo paraÅ¡ais patvirtino, kad jie gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumÄ , apraÅ¡ymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamÄ indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu apraÅ¡ymu.

Nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, iÅ¡leidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, rizikÄ lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas iÅ¡leidęs subjektas neiÅ¡pirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika).

Nurodoma, kad praktiÅ¡kai nerizikingos yra tik valstybių iÅ¡leistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais bÅ«tina įvertinti galimÄ emitento bankroto rizikÄ . Be to, obligacijų reklaminėse skrajutėse atsakovas nurodė: „PrieÅ¡ priimdami sprendimÄ investuoti, bÅ«tinai susipažinkite su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko SNORAS obligacijÄ emisijos galutinėmis sÄ lygomis ir Baziniu prospektu bei jame apraÅ¡ytais rizikos veiksniais, įvertinkite, ar Jums Å¡i rizika priimtina".Teismas sprendžia, kad teisingam Å¡ios civilinės bylos iÅ¡nagrinėjimui reikÅ¡minga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (iki kurios iÅ¡nagrinėjimo Å¡i byla Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi buvo sustabdyta).

Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugÄ obligacijoms nustatančių teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko iÅ¡leistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvÄ ir Investuotojų direktyvÄ Ä¯gyvendino viename nacionalinės teisės akte – IÄ®IDÄ®.

Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktikÄ , neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvÄ , tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali bÅ«ti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi bÅ«ti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sÄ lygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali bÅ«ti taikoma kompensavimo sistema, turi bÅ«ti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis).

Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvÄ , Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad Å¡ie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimÄ , dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus.

Kompensacija pagal Å¡iÄ direktyvÄ mokama tada, kai investicinė įmonė negali grÄ Å¾inti investuotojams lėšų arba negali grÄ Å¾inti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grÄ Å¾inti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas „Snoras“) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo iÅ¡plėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei jÄ Ä¯gyvendinančio IÄ®IDÄ® tokia apimtimi, kad Å¡ie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos.

Pagal Investuotojų direktyvÄ emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Byloje nėra ginčo, kad paminėtos obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys tarp Å¡alių yra sudarytos, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas BAB bankas Snoras veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieÅ¡kovų reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimÄ dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvÄ ir Investuotojų direktyvÄ , nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IÄ®IDÄ®, darytina iÅ¡vada, kad Å¡iuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį – iÅ¡pirkti obligacijų (Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.).

Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).Teismas nesutinka su ieškovų išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma panaikinti pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės obligacijų pasirašymo sutartis (CK 1.90 str., 1.91 str.).

IeÅ¡kovai savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jie nėra profesionalÅ«s investuotojai (nors M. V. ir D. P. dokumentuose nurodė, kad ji turi investavimo patirtį), kÄ iÅ¡ esmės atspindi su ieÅ¡kovais pasiraÅ¡yta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, todėl jiems turėjo bÅ«ti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys buvo sudarytos atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiÅ¡kiÄ ir iÅ¡samiÄ informacijÄ apie obligacijas (FPRÄ® 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieÅ¡kovus, neturėjo jai teikti investicinių paslaugų (FPRÄ® 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.).

Be to, ieÅ¡kovai teigia, kad buvo tyčia suklaidinti dėl obligacijų saugumo ir banko sėkmingo veikimo, o žinodami visÄ informacijÄ tokių sutarčių nebÅ«tų sudarę.Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iÅ¡ esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir iÅ¡samios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovas pareigos aiÅ¡kiai ir suprantamai atskleisti ieÅ¡kovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.

Pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja iÅ¡vadÄ , kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti Å¡ias faktines aplinkybes:

1) ar atsakovas ieÅ¡kovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visÄ , iÅ¡samiÄ , aiÅ¡kiÄ informacijÄ apie obligacijas;

2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiÅ¡kai aiÅ¡kiai ir suprantamai atskleidė ieÅ¡kovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimÄ vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimÄ sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį. Tokia iÅ¡vada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra pakankamai esminis, kuris bÅ«tų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).

Ä®vertinęs byloje esančius duomenis, teismas, kaip jau buvo paminėta, nustatė, kad obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyse ieÅ¡kovai pasiraÅ¡ytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasiraÅ¡ytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ ir kitus dokumentus. Ä® bylÄ nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokiÄ iÅ¡vadÄ (CPK 178 str.).

Pagal formuojamÄ teismų praktikÄ dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iÅ¡ faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečiÄ informacijÄ , ieÅ¡kovas sandorį bÅ«tų vis tiek sudaręs, ieÅ¡kinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali bÅ«ti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

Teismas nesutinka su ieÅ¡kovų iÅ¡dėstytais argumentais, kuriais remiantis praÅ¡oma panaikinti pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis (CK 1.90 str., 1.91 str.). IeÅ¡kovai savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jie nėra profesionalÅ«s investuotojai, kÄ iÅ¡ esmės atspindi su ieÅ¡kovais pasiraÅ¡yta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, todėl jiems turėjo bÅ«ti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys buvo sudarytos atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiÅ¡kiÄ ir iÅ¡samiÄ informacijÄ apie obligacijas (FPRÄ® 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieÅ¡kovus, neturėjo jai teikti investicinių paslaugų (FPRÄ® 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.).

Be to, ieÅ¡kovai teigia, kad buvo tyčia suklaidinti dėl obligacijų saugumo ir banko sėkmingo veikimo, o žinodami visÄ informacijÄ tokių sutarčių nebÅ«tų sudarę.Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iÅ¡ esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir iÅ¡samios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovas pareigos aiÅ¡kiai ir suprantamai atskleisti ieÅ¡kovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.

Pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja iÅ¡vadÄ , kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti Å¡ias faktines aplinkybes:

1) ar atsakovas ieÅ¡kovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visÄ , iÅ¡samiÄ , aiÅ¡kiÄ informacijÄ apie obligacijas;

2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiÅ¡kai aiÅ¡kiai ir suprantamai atskleidė ieÅ¡kovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimÄ vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimÄ sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį. Tokia iÅ¡vada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra pakankamai esminis, kuris bÅ«tų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).

Ä®vertinęs byloje esančius duomenis, teismas, kaip jau buvo paminėta, nustatė, kad obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyse ieÅ¡kovai pasiraÅ¡ytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasiraÅ¡ytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ ir kitus dokumentus. Ä® bylÄ nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokiÄ iÅ¡vadÄ (CPK 178 str.).

Pagal formuojamÄ teismų praktikÄ dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iÅ¡ faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečiÄ informacijÄ , ieÅ¡kovas sandorį bÅ«tų vis tiek sudaręs, ieÅ¡kinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali bÅ«ti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

Teismas nesutinka su ieÅ¡kovų iÅ¡dėstytais argumentais, kuriais remiantis praÅ¡oma panaikinti pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis (CK 1.90 str., 1.91 str.). IeÅ¡kovai savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jie nėra profesionalÅ«s investuotojai, kÄ iÅ¡ esmės atspindi su ieÅ¡kovais pasiraÅ¡yta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys (nors ieÅ¡kovė M. V. ir nurodė, kad ji turi investavimo patirtį, D. P. turi pradines žinias apie investavimÄ ir apie obligacijas, M.

V. nurodė, jog turi geras žinias), todėl jiems turėjo bÅ«ti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys buvo sudarytos atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiÅ¡kiÄ ir iÅ¡samiÄ informacijÄ apie obligacijas (FPRÄ® 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieÅ¡kovus, neturėjo jai teikti investicinių paslaugų (FPRÄ® 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.).

Be to, ieÅ¡kovai teigia, kad buvo tyčia suklaidinti dėl obligacijų saugumo ir banko sėkmingo veikimo, o žinodami visÄ informacijÄ tokių sutarčių nebÅ«tų sudarę.Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iÅ¡ esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir iÅ¡samios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovas pareigos aiÅ¡kiai ir suprantamai atskleisti ieÅ¡kovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.

Pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja iÅ¡vadÄ , kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti Å¡ias faktines aplinkybes:

1) ar atsakovas ieÅ¡kovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visÄ , iÅ¡samiÄ , aiÅ¡kiÄ informacijÄ apie obligacijas;

2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiÅ¡kai aiÅ¡kiai ir suprantamai atskleidė ieÅ¡kovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimÄ vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimÄ sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį. Tokia iÅ¡vada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra pakankamai esminis, kuris bÅ«tų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).

Ä®vertinęs byloje esančius duomenis, teismas, kaip jau buvo paminėta, nustatė, kad obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyse ieÅ¡kovai pasiraÅ¡ytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasiraÅ¡ytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ ir kitus dokumentus. Ä® bylÄ nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokiÄ iÅ¡vadÄ (CPK 178 str.).

Pagal formuojamÄ teismų praktikÄ dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iÅ¡ faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečiÄ informacijÄ , ieÅ¡kovas sandorį bÅ«tų vis tiek sudaręs, ieÅ¡kinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali bÅ«ti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

Dalis ieÅ¡kovų turi aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ (pav. M. V., D. P., O. R.), ieÅ¡kovai buvo sudarę mokėjimo sÄ skaitos sutartis. Didžioji dalis ieÅ¡kovų iki obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių buvo sudarę ne vienÄ terminuotojo banko indėlio sutartį (pav. M. V. – nuo 2005 m., A. Å . – nuo 2006 m., A. G. nuo 2009 m.), M. V. sudarė net penkias obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, A. Å . – tris obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis. Beveik visi ieÅ¡kovai dokumentuose užpildė duomenis, jog jie naudojasi interneto ryÅ¡iu, kai kurie buvo sudarę naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistemos sutartis.

A. Å . ir O. R. turėjo verslÄ , vadovavo juridiniam asmeniui (b.l. 1-4, 19-20, 5 t.). Å ias aplinkybes patvirtina ir bylos duomenys. Bylos duomenys patvirtina, kad visi ieÅ¡kovai atitinka vidutinio vartotojo kategorijÄ , taigi, ieÅ¡kovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumÄ ir didesnį rizikingumÄ . Neatidumas ir (ar) nerÅ«pestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingÄ sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiÅ¡kia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iÅ¡ tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali bÅ«ti prilyginami suklydimui.

IeÅ¡kovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiÅ¡kai įvertinti sudarytų sandorių sÄ lygas, sutarčių jiems tinkamumÄ , kad juos kas nors skubino priimti sprendimÄ investuoti. PrieÅ¡ingai – kai kurie ieÅ¡kovai net nutraukė terminuoto indėlio sutartis ar persivedė lėšas iÅ¡ kitų bankų, kad galėtų įsigyti obligacijų su atsakovo banko siÅ«lomomis didesnėmis palÅ«kanomis. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovui iÅ¡keliant bankroto bylÄ ieÅ¡kovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieÅ¡kovų valios, nebuvo pareiÅ¡kę, ieÅ¡kovų ieÅ¡kinys teisme gautas 2015-11-12.

Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog Å¡ioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieÅ¡kinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtÄ ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sÄ lyga ieÅ¡kovams priimant sprendimÄ dėl sandorių sudarymo. Dėl Å¡ių aplinkybių teismas daro iÅ¡vadÄ , kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieÅ¡kovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sÄ lygų). Banko pareiga veikti geriausiais investuotojo interesais apima ne tik pareigÄ suteikti informacijÄ , bet ir surinkti informacijÄ apie klientÄ tam, kad investuotojui bÅ«tų galima pateikti labiausiai jo lÅ«kesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus.

IÅ¡ byloje esančios Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių matyti, kad ieÅ¡kovai (iÅ¡skyrus apie investvimÄ ir obligacijas žinių turinčius D. P. ir M. V., pastaroji nurodė, kad turi investavimo patirtį iki vienerių metų) atsisakė pateikti duomenis apie save. Å iame priede taip pat nurodyta, kad klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informacijÄ arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siÅ«lomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui.

Taigi, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieÅ¡kovus, atsakovas negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. BÅ«dami pakankamai atidÅ«s ir rÅ«pestingi ieÅ¡kovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiÅ¡kiai nurodytos. IeÅ¡kovai taip pat teigia, kad obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys turi bÅ«ti pripažintos negaliojančiomis ir kitu sandorių negaliojimo pagrindu – dėl apgaulės (CK 1.91 str.). TokiÄ pozicijÄ grindžia banko vieÅ¡ai skelbta informacija apie obligacijų saugumÄ (ir jų draustumÄ ), akcentuojant dideles palÅ«kanas (grÄ Å¾Ä ) bei kad buvo skleista klaidinga informacija apie banko finansinę padėtį.

Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylos medžiagÄ , neturi pagrindo sutikti, kad ieÅ¡kovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami, todėl sutiktina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir Å¡iuo pagrindu. Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį gali bÅ«ti sandorio Å¡alies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio Å¡alis nebÅ«tų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, tos aplinkybės turėjo bÅ«ti atskleistos kitai Å¡aliai, arba aktyvÅ«s veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitÄ sandorio Å¡alį dėl sandorio efekto, jo esminių sÄ lygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiÅ¡kumo bei kitų esminių aplinkybių.

Taigi, teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiÅ¡kiamas reikalavimas sudarytÄ sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi bÅ«ti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesÄ Å¾iningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieÅ¡kovÄ ), dėl kurių ieÅ¡kovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iÅ¡ tikrųjų siekė sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).

Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovui BAB bankui Snoras sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palÅ«kanų norma bÅ«tų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė iÅ¡saugoti savo konkurencingumÄ , savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. IeÅ¡kovų pateikti skaičiai apie banko turtÄ ir įsipareigojimus iÅ¡ bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiÅ¡kia, jog bankas ieÅ¡kovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siÅ«lyti obligacijas, nurodyti jų pranaÅ¡umus kaip antai didesnes palÅ«kanas.

Neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų ieÅ¡kovų nurodytas aplinkybes ir banko nemokumÄ Â anksčiau nei nurodyta bankroto byloje, į bylÄ nėra pateikta, o ieÅ¡kovų teiginiai deklaratyvÅ«s. Pažymėtina, kad ieÅ¡kovai įsigijo banko obligacijas iÅ¡ obligacijų emisijos banko Snoras Fiksuotų palÅ«kanų obligacijos Nr.1, 2, 4, 5, 7, 9, 11, 12, kurios buvo iÅ¡leistos pagal obligacijų programÄ , patvirtintÄ LR Vertybinių popierių komisijoje 2010-07-01 ir 2011-06-15. Teismo vertinimu, ieÅ¡kovų nurodyti argumentai nėra pakankami spręsti apie banko nemokumÄ ginčo sutarčių sudarymo metu.

Argumentai, kad bankas skleidė informacijÄ Å¾iniasklaidoje apie gerÄ savo finansinę padėtį ar reklamÄ taip pat nėra lemiami. Teismų praktikoje nurodoma, kad bet kuriam vidutiniam vartotojui (ieÅ¡kovai pagal bylos medžiagÄ tokiais laikytini) turi bÅ«ti aiÅ¡ku, kad reklamoje (tiek apie produktÄ , tiek apie jo pardavėjÄ ) nėra pateikiama iÅ¡sami informacija ir prieÅ¡ sandorio sudarymÄ atitinkamu produktu ar jo tiekėju bÅ«tina pasidomėti nuodugniau, siekiant iÅ¡vengti neigiamų padarinių. Lankstinukuose buvo nurodyta, jog iÅ¡samiÄ informacijÄ apie indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemÄ galima rasti interneto svetainėje www.iidraudimas.lt, apie Snoro banko obligacijas – banko tinklapyje www.snoras.lt.

IeÅ¡kovai turėjo galimybes pasinaudoti ir internetu. Teismo vertinimu, bÅ«tent ieÅ¡kovams kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami praneÅ¡imai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieÅ¡kovai įrodinėdami apgaulės faktÄ , buvo melagingi (CPK 178 str.). Kaip nustatyta Å¡ioje byloje, banko veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, bankroto byla bankui iÅ¡kelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2011 m. gruodžio 20 d.

Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iÅ¡kelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklÄ - tuo labiau apie veiklÄ 2009, 2010 metais yra akivaizdžiai melagingi. IeÅ¡kovai teigia, kad sudarant obligacijų sutartis atsakovas nuo ieÅ¡kovų nuslėpė reikÅ¡mingas aplinkybes apie savo tikrÄ jÄ finansinę padėtį. Norint obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl apgaulės ir ar suklydimo (CK 1.91 str., 1.90 str.) reikalinga įrodyti, kad jų sudarymo dienÄ bankas buvo nemokus, tačiau teismas pažymi, kad ieÅ¡kovų pateikti skaičiai ir argumentai to nepagrindžia, kaip ir Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimo Nr. 03-196 turinys, kadangi jame neatsispindi aktualus laikotarpis.

Iš esmės ieškovai jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė teiginio, jog metų ar pusės metų laikotarpį banko turtinė padėtis negalėjo labai pasikeisti. Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarime dėl akcinės bendrovės banko Snoras veiklos apribojimo Nr. 03-186 nurodyta, kad pagal Lietuvos banko turimus duomenis apie 2011 m. lapkričio 15-16 dienomis sparčiai prastėjo banko likvidumo situacija, todėl konstatuota, kad kyla reali grėsmė, jog bankas artimiausiu metu turės likvidumo problemų.

Vien tai, kad anksčiau buvo atliekamas AB banko Snoras inspektavimas, inspektavimo metu aptikti tam tikri banko veiklos trÅ«kumai, nereiÅ¡kia, kad bankas jau tada buvo nemokus. Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, iÅ¡skyrus ieÅ¡kovų teigimÄ , jog banko darbuotojai patikino apie obligacijų draustumÄ ar banko veiklos stabilumÄ , pelningumÄ , nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesÄ Å¾iningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieÅ¡kovus. Pažymėtina, kad ginčo aplinkybės turi bÅ«ti vertinamos retrospektyviai, nes, tikėtina, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovo bankrotui – nė vienas iÅ¡ obligacijas įsigijusių asmenų, patekusių į tokiÄ situacijÄ , tikėtinai nesudarytų analogiÅ¡kų sutarčių, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės argumentai apie darbuotojų suklaidinimÄ , nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pakankami spręsti dėl atsakovo nesÄ Å¾iningų ir neteisėtų veiksmų.IeÅ¡kovės M.

V. praÅ¡ymas dėl ekspertizės paskyrimo nėra konkretus, todėl nespręstinas. Papildomi ieÅ¡kovės argumentai, iÅ¡dėstyti jos raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose, įteiktuose teismui posėdžio metu atmetami. Teismas pažymi, kad nėra jokio pagrindo aiÅ¡kinti Aukščiausiojo Teismo iÅ¡vadas dėl draudimo apsaugos taikymo vertybiniams popieriams (indėlių sertifikatams ir obligacijoms) kitaip, nei iÅ¡aiÅ¡kino bylÄ iÅ¡nagrinėję teismai bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015.

Vienodos teismų praktikos formavimÄ Ä¯statymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis), t.y. Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimai dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo normų aiÅ¡kinimo ir taikymo teismams yra.Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sÄ moningų banko veiksmų, kuriais ieÅ¡kovai buvo suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorių draudiminė apsauga nebuvo esminė sÄ lyga, lėmusi ieÅ¡kovų apsisprendimÄ dėl sutarčių sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamų sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 str. ir  1.91 str. IeÅ¡kovai, sudarydami ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti Å¡ių sandorių esmę bei jo sukeliamas pasekmes ir rizikÄ .

Å iais argumentais ieÅ¡kinys atmetamas (CPK 178 str.).Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų:IeÅ¡kinį atmetus, ieÅ¡kovo patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Atsakovas BAB bankas Snoras ir trečiasis asmuo VÄ® Indėlių ir investicijų draudimas duomenų apie patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas nepateikė. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais, nusprendė: IeÅ¡kovų M. V., A. G., A. Å ., D. P., O. R. ieÅ¡kinį atmesti.Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundÄ per Vilniaus apygardos teismÄ .

Teisėja                                                                                                                  Eglė Surgailienė