2017-01-25 Nr. AB-2025-3-61-3-03994-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-151-520/2017 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03994-2016-7 Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. sausio 25 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2016 m. spalio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei

prokuratūrai ir Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos Prezidentė, Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas) dėl neteisėtų veiksmų, neveikimo ir sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydamas:

1) priimti skundą byloje dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų ir neveikimo, vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, suteiktų įgaliojimų, funkcijų ir pareigų neatlikimo, netinkamo viešojo administravimo ir netinkamo aptarnavimo piliečių viešojo administravimo institucijoje, nagrinėjant jų pareiškimus, prašymus ir skundus (1 reikalavimas);

2) pripažinti viešojo administravimo subjekto – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) – Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) ir jam pavaldžių prokurorų neteisėtus veiksmus ir neveikimą, vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, suteiktus įgaliojimus, funkcijų ir pareigų neatlikimą, netinkamą viešąjį administravimą ir netinkamą aptarnavimą piliečių viešojo administravimo institucijoje, nagrinėjant jų pareiškimus, prašymus ir skundus (2 reikalavimas);

3) panaikinti skundžiamus teisės aktus: Generalinės prokuratūros 2015 m. rugsėjo 5 d. aktą Nr. 17.2-10079, 2015 m. rugsėjo 19 d. aktą Nr. 17.2-10577, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) 2016 m. rugpjūčio 9 d. aktą Nr. 4-01-6486 bei įpareigoti juos priėmusius viešojo administravimo subjektus pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (3–5 reikalavimai);

4) imtis realių veiksmų dėl Generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų neteisėtų procesinių ir neprocesinių veiksmų bei nusikalstamo neveikimo, neteisėtų teisės aktų panaikinimų, prokuroro įgaliojimų, funkcijų ir pareigų neatlikimo, šiurkščių Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), tarptautinių sutarčių, įstatymų, kitų teisės aktų pažeidimų ir prokuroro priesaikos sulaužymo, padarytų veikų, turinčių aukščiausio lygio sisteminės, politinės ir teisinės korupcijos ir kitų nusikaltimų požymius, nustatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228, 229 ir 237 straipsniuose (6 reikalavimas); 5) įpareigoti viešojo administravimo subjektą – Generalinį prokurorą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir greitumo principais, per teismo nustatytą laiką priimti tam tikrą sprendimą – baudžiamojo proceso nustatyta tvarka procesinį sprendimą, surašyti procesinį dokumentą nutarimą pradėti ikiteisminį tyrimą ir įpareigoti atlikti viešojo administravimo subjekto kompetencijai priklausančias funkcijas ir pareigas, ištirti Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnų bei kitų asmenų veikas, turinčias aukščiausio lygio sisteminės, politinės, teisinės korupcijos ir kitų nusikaltimo požymių, nustatytų BK 182, 183, 186, 228, 229, 294 ir 300 straipsniuose (7 reikalavimas);

6) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymais spręsti pareiškėjo pateiktus klausimus (8–24 reikalavimai);

7) priimti procesinius sprendimus – nutarimus pradėti ikiteisminius tyrimus dėl reikalavime nurodytų pareigūnų veiksmų (25–26 reikalavimai). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo V. K. skundą. Teismas, nustatęs, kad skundo 1 ir 2 reikalavimai yra prašymai, susiję su faktinių aplinkybių konstatavimu, arba apskritai bendro, abstraktaus pobūdžio reikalavimai, kurių patenkinimas neapgintų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, sprendė, jog tokie prašymai negali būti nagrinėjami administraciniame teisme Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d.

įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) nustatyta tvarka, todėl skundo dalį dėl 1 ir 2 reikalavimų atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Teismas vadovavosi ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir konstatavo, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų veiksmų, susijusių su veiksmais vykdant teisingumą. Įvertinęs skundo 3–4 ir 6–7 reikalavimus bei juos pagrindžiančius argumentus, teismas darė išvadą, kad jie kildinami ne iš viešojo administravimo teisinių santykių, o dėl prokurorų veiksmų (neveikimo), susijusių su ikiteisminiu tyrimu, t. y. grindžiami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatomis, o tokie reikalavimai negali būti nagrinėjami administraciniame teisme.

Teismas pažymėjo, kad Generalinės prokuratūros sprendimai, kuriais atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus, gali būti skundžiami BPK X skyriuje nustatyta tvarka, o ABTĮ administraciniam teismui nesuteikia teisės įpareigoti tam tikrų institucijų BPK nustatyta tvarka atlikti su ikiteisminiu tyrimu susijusius veiksmus. Atsižvelgęs į tai, teismas skundo dalį dėl 3–4 ir 6–7 reikalavimų atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Teismas atsisakė priimti skundo 5 reikalavimą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punktą, nes nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m.

rugsėjo 8 d. nutartimi analogišką pareiškėjo reikalavimą (panaikinti STT 2016 m. rugpjūčio 24 d. aktą Nr. 4-01-6486

ir įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą) jau yra priėmęs nagrinėti, t. y. teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su skundu nepateikė ginčijamo STT 2016 m. rugpjūčio 24 d. akto Nr. 4-01-6486 ir neteisingai nurodė ginčijamo akto priėmimo datą, tačiau teismas tai vertino kaip rašymo apsirikimą. Teismo vertinimu, skundo reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą yra ne materialaus, bet procesinio pobūdžio (ABTĮ 4 str. 2 d.). Todėl teismas skundo reikalavimus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vertino kaip procesinius prašymus, kurie būtų sprendžiami, jeigu pareiškėjo skundas teisme būtų priimtas. Dėl to teismas skundo dalį dėl 18–24 reikalavimų atsisakė priimti. Teismas, konstatavęs, kad skundo 25–26 reikalavimai yra susiję su baudžiamojo proceso bei BK nuostatų įgyvendinimu, sprendė, kad jie negali būti nagrinėjami administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka, todėl skundo dalį dėl 25–26 reikalavimų taip pat atsisakė priimti.

II.

Pareiškėjas V. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartį ir priimti skundą. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas toleruoja ir slepia Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnų aukščiausio lygio sisteminę, politinę, teisinę korupciją ir kitus nusikaltimus, žmogaus teisių diskriminaciją ir moralinius kankinimus, valstybės ir viešojo intereso pažeidimus. Pareiškėjo teigimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, neteisinga, neargumentuota ir nemotyvuota, priimta šališko teismo, sudaryto ne pagal įstatymą, t. y. neteisėtos sudėties teismo, savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio

1 ir 2 dalims, Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo bei kitiems konstituciniams principams. Pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, atėmė teisę į viešą, žodinį teismo procesą, taip pat teisę dalyvauti bylos procese asmeniškai. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ir skundžiamą nutartį priėmusi teisėja netinkamai reagavo į informaciją, pateiktą 2016 m. spalio 7 d. skunde, apie korupciją ir nusikaltimus, nepagrįstai ignoravo šią informaciją ir nesiėmė jokių veiksmų, kad nusikaltimai ir korupcija būtų ištirti, nesiėmė korupcijos ir nusikaltimų prevencijos priemonių. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič nuo 1993 m. liepos mėnesio iki 1995 m. birželio mėnesio dirbo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje, o nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2016 m. birželio mėnesio dirbo Vilniaus miesto apylinkės teisme ir šios aplinkybės neleidžia šiai teisėjai būti nepriklausoma ir nešališka, todėl ji skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje neobjektyviai ir šališkai gina prokurorus, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjus, slepia prokurorų ir teisėjų piktnaudžiavimą, įgaliojimų, funkcijų ir pareigų neatlikimą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič turėjo pareigą nusišalinti nuo skundo ir administracinės bylos Nr. I-9454-535/2016 nagrinėjimo, tačiau to nepadarė ir taip šiurkščiai pažeidė Konstitucijos 30 ir

109 straipsnius bei teismo ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo šališkumą ir neobjektyvumą įrodo tai, jog pareiškėjui nebuvo leista susipažinti su administracine byla Nr. I-9454-535/2016, nors pareiškėjas buvo atvykęs į pirmosios instancijos teismą susipažinti su byla. Pareiškėjo teigimu, procesas administracinėje byloje Nr. I-9454-535/2016 vyko absoliučiai nesąžiningai, atimant teisę į teismą, teisę susipažinti su byla, teisę į informaciją, kuri buvo slepiama nuo pareiškėjo, nes pareiškėjas susipažinti su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi galėjo tik po to, kai sumokėjo teismui

21 centą. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, būdamas šališkas ir neobjektyvus, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias asmens teisę kreiptis į teismą, todėl skundžiama nutartimi atėmė iš pareiškėjo teisę į teismą ir teisę į Konstitucinį Teismą, nes tiesiogiai netaikė Konstitucijos 18 ir 30 straipsnių, Konstitucijos viršenybės ir kitų konstitucinių principų. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ABTĮ teisės normas, nes nesivadovavo Konstitucijos viršenybės ir kitais konstituciniais principais. Pirmosios instancijos teismas ir skundžiamą nutartį priėmusi teisėja ignoravo pareiškėjo argumentus, negynė šiurkščiai pažeistų žmogaus teisių ir motyvų dėl to nepateikė. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas ir skundžiamą nutartį priėmusi teisėja ignoravo skundo argumentus, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 9 d. – 2016 m. rugsėjo 16 d. Generaliniam prokurorui pateikė net kelis skundus, tačiau šių skundų Generalinis prokuroras įstatymo nustatytais terminais ir tvarka tinkamai ir greitai, visapusiškai ir išsamiai neišnagrinėjo, Generalinio prokuroro kompetencijai priskirtų veiksmų ir procesinio sprendimo nepriėmė, neįvykdė suteiktų įgaliojimų, funkcijų ir pareigų neatliko, laiku nepriėmė būtinų sprendimų, kuriuos galėjo priimti tik Generalinis prokuroras, nuslėpė valdžios pareigūnų ir kitų asmenų nusikaltimus. Vilniaus apygardos administracinis teismas ir skundžiamą nutartį priėmusi teisėja toleravo ir nuslėpė Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės I. I. ir Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R.

P. kompetencijai suteiktų įgaliojimų, funkcijų ir pareigų neatlikimą, piktnaudžiavimą valdžia, atsisakymą ginti šiurkščiai pažeistas žmogaus teises ir laisves, valstybės ir viešąjį interesą, taip pat nuslėpė 2016 m. rugsėjo 1 d. aktą Nr. 13.12-6.6, 2016 m. rugsėjo 5 d. aktą Nr. 17.2-10079, 2016 m. rugsėjo 9 d. aktą Nr. 17.2-10272, 2016 m. rugsėjo 19 d. aktą Nr. 17.2-10572 ir nusikalstamus sprendimus neveikti, prieštaraujančius Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ir skundžiamą nutartį priėmusi teisėja toleravo ir nuslėpė Generalinio prokuroro padarytus šiurkščius Konstitucijos, konstitucinių principų, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo pažeidimus ir motyvų dėl to nepateikė. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad viešojo administravimo subjektas – Generalinė prokuratūra pažeidė pareiškėjo teisę į gerą viešąjį administravimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas ir skundžiamą nutartį priėmusi teisėja taip pat toleravo ir nuslėpė, kad Generalinis prokuroras ir jam pavaldūs prokurorai netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo teisės normas ir motyvų dėl to nepateikė. Vilniaus apygardos administracinis teismas ir skundžiamą nutartį priėmusi teisėja toleravo ir nuslėpė, kad Generalinis prokuroras padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso normų ir baudžiamojo proceso principų pažeidimų, neišnaudojo visų ikiteisminio tyrimo metodų nusikaltimui atskleisti ir nusikalstamai veikai užkardyti.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjas su skundu nepateikė ginčijamo STT 2016 m. rugpjūčio 24 d. akto Nr. 4-016486 ir neteisingai nurodė ginčijamo akto priėmimo datą, yra nemotyvuotas ir tai nėra pagrindas nepriimti skundo nagrinėti. Pareiškėjas pripažįsta, kad jis 2016 m. rugpjūčio 30 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, tačiau teigia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisėtai užvilkino 2016 m. rugpjūčio 30 d. skundo nagrinėjimą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, taikė ABTĮ, kuris savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: III.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V.

K. skundą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka) ir 6 (teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu) punktus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju atsisakė priimti administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėti pareiškėjo skundą, nes sprendė, jog: skundo 1 ir 2 reikalavimai yra susiję su faktinių aplinkybių konstatavimu; skundo 3–4 ir 6–7 reikalavimai kildinami ne iš viešojo administravimo teisinių santykių; skundo 18–24 reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą yra ne materialaus pobūdžio reikalavimai, o procesinio pobūdžio prašymai; skundo 25–26 reikalavimai yra susiję su baudžiamojo proceso bei BK nuostatų įgyvendinimu; skundo reikalavimas dėl STT akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus yra tapatus reikalavimui, kuris jau yra priimtas nagrinėti kitoje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka. Teisėjų kolegija, vertindama atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę į viešą, žodinį teismo procesą, taip pat teisę dalyvauti bylos procese asmeniškai, kad toleravo ir slėpė nusikaltimus bei kitus teisės aktų pažeidimus, kad skundžiama nutartis nėra motyvuota, kad buvo pažeistos materialiosios teisės normos, pirmiausia akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsprendė pareiškėjo skundo priėmimo nagrinėti administraciniame teisme klausimą, t. y. byla nebuvo nagrinėjama iš esmės, todėl skundžiamoje nutartyje neturėjo būti nurodyti motyvai dėl ginčo esmės. Pažymėtina, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016).

Taigi pirmosios instancijos teismas šiuo atveju skundžiamoje nutartyje pagrįstai vertino, ar pareiškėjo skunde suformuluoti reikalavimai gali būti priimti nagrinėti administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 2 d.), nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą yra ne materialaus pobūdžio reikalavimai, o procesinio pobūdžio prašymai, kurie būtų sprendžiami, jeigu pareiškėjo skundas teisme būtų priimtas. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad dėl šių motyvų atsisakytina priimti skundo 18–24 reikalavimus, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog ir skundo 8–17 reikalavimai taip pat yra prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą, kurie dėl tų pačių argumentų nevertintini kaip savarankiški skundo reikalavimai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo skundo priėmimo stadijoje tenkinti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 21 d. pareiškime suformuluotų prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Neabejotina, kad skundo 1 reikalavimas priimti skundą nėra savarankiškas skundo reikalavimas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015).

Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skundo

2 reikalavimas (pripažinti neteisėtus veiksmus) yra prašymas, susijęs su faktinių aplinkybių konstatavimu, kurio patenkinimas neapgintų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo nurodomo fakto (neteisėtų veiksmų) konstatavimas gali būti tik skundo motyvu, o ne savarankišku ginčo administracinėje byloje dalyku. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punktą administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina ir pareiškėjas atskirajame skunde neneigia fakto, kad skundo 4 reikalavimas (panaikinti STT 2016 m. rugpjūčio 9 d. aktą Nr. 4-01-6486 bei įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą) yra tapatus reikalavimui, kuris jau yra priimtas nagrinėti kitoje byloje – Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-977-815/2017. Atskirojo skundo argumentas, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisėtai užvilkino 2016 m. rugpjūčio 30 d. skundo nagrinėjimą toje byloje, šiuo atveju nėra reikšmingas, nes atsisakant priimti skundą (jo dalį) pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies

6 punktą tikrintina tik tai, ar skundas (reikalavimas), kurį atsisakoma priimti, yra tapatus tam, kuris jau yra priimtas nagrinėti kitoje byloje. Dėl skundo 3, 5–7 ir 25–26 reikalavimų teisėjų kolegija primena, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013). ABTĮ nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. ABTĮ 18 straipsnio

2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turėjo pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas.

Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog ginčas dėl skundžiamų Generalinės prokuratūros raštų pagrįstumo ir teisėtumo bei Generalinės prokuratūros ir Generalinio prokuroro įpareigojimo atlikti veiksmus priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundo priėmimo medžiagą, nenustatė teisinio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo siekiamos teisinės pasekmės bei skundo 3, 5–7 ir 25–26 reikalavimai nėra siejami su viešojo administravimo sritimi, o siejami būtent su prokurorų veiksmais (neveikimu), susijusiais su ikiteisminiu tyrimu, t. y. grindžiami BK ir BPK nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šią aplinkybę patvirtina pareiškėjo atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas ir skundžiamą nutartį priėmusi teisėja toleravo ir nuslėpė, jog Generalinis prokuroras padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso normų ir baudžiamojo proceso principų pažeidimų, neišnaudojo visų ikiteisminio tyrimo metodų nusikaltimui atskleisti ir nusikalstamai veikai užkardyti. Teisėjų kolegija pažymi, jog ikiteisminio tyrimo atlikimą, baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio priėmimą ir kitus su asmens patraukimu baudžiamojon atsakomybėn susijusius veiksmus, reglamentuoja BPK.

Kaip jau minėta, administraciniai teismai neturi kompetencijos tirti prokurorų veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, t. y. tokie reikalavimai nėra priskirti nagrinėti administracinio teismo teisėjams, įskaitant ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį

priėmusią teisėją Jūratę Gaidytę-Lavrinovič (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios

kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2017 m. sausio 9 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-3/2017). Atmestinas pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, neteisėta,

neteisinga, neargumentuota ir nemotyvuota, priimta netinkamai aiškinant ir taikant ABTĮ normas, reglamentuojančias asmens

teisę kreiptis būtent į administracinį teismą. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai dėl ABTĮ prieštaravimo Konstitucijai yra deklaratyvaus pobūdžio ir abstraktūs bei nesudaro pagrindo konstatuoti, kad skundo priėmimo klausimas buvo išspręstas neteisingai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo atskirajame skunde nėra jokių teisiškai pagrįstų argumentų dėl netinkamo ABTĮ normų aiškinimo ar taikymo, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog šiuo atveju yra kilęs ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinas ginčas ir dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo priimti pareiškėjo skundą ir jį nagrinėti.

Nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič turėjo pareigą nusišalinti nuo skundo

administracinėje byloje Nr. I-9454-535/2016 priėmimo klausimo sprendimo, teisėjų kolegija akcentuoja, jog nėra pateikti jokie įrodymai, kad šią

teisėją sieja ryšiai su Generaline prokuratūra ar Generaliniu prokuroru, o jokie reikalavimai dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ar teisėjų skunde nėra pareikšti.

Atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo susipažinimu su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi,

nepatvirtina šios nutarties nepagrįstumo ir (ar) neteisėtumo. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2016 m. spalio 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė