2015-12-15 Nr. AB-24477-3-61-3-02440-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1117-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02440-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Philip Morris Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Philip Morris Baltic“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo arba pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Philip Morris Baltic“ (toliau – ir Bendrovė) pateikė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2014 m. kovo 20 d. nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2-25/14 (toliau – ir nutarimas Nr. ATK2-25/14); 2) teismui nusprendus taikyti Bendrovei administracinę atsakomybę už Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) reikalavimų pažeidimą, pakeisti nutarimo Nr. ATK2-25/14 dalį dėl Bendrovei paskirtos 15 000 Lt baudos ir paskirti mažesnę negu TKĮ 26 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas baudos vidurkis baudą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Departamentas, priimdamas skundžiamą nutarimą, neteisingai nustatė ir vertino faktines aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė TKĮ nuostatas, nepagrįstai plačiai aiškino tabako gaminių reklamos sampratą, ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką, kad pateiktas cigarečių „Marlboro Touch“ pakelio ženklinimas atitinka visus galiojančių teisės aktų reikalavimus, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neskatina vartotojo vartoti ir (ar) įsigyti šį produktą, neteigia apie pagerintas produkto savybes ar pan., juo labiau, neleidžia suprasti, kad šios cigaretės gali būti mažiau kenksmingos, lyginant su kitomis cigaretėmis, ant šių cigarečių pakelių nurodyti užrašai apie mažiau juntamą kvapą, kurie yra teisingi ir tikslūs, yra faktinė informacija, kuri niekaip negalėjo paskatinti vartotojų daugiau jų įsigyti ir (ar) vartoti, taigi, nutarimas Nr. ATK2-25/14 nepagrįstai išplečia pareiškėjo administracinę atsakomybę ir dėl to yra naikintinas.

Skundžiamame nutarime nepagrįstai konstatuota, kad Bendrovė pažeidė TKĮ 17 straipsnio 1 dalį, nes pateikiama informacija vartotojui apie cigaretes „Marlboro Touch“ vertintina kaip konkrečių tabako gaminių įsigijimo ir (ar) vartojimo skatinimas, kas atitinka TKĮ įtvirtintos tabako gaminių reklamos apibrėžimą. Ši nepagrįsta išvada grindžiama tuo, kad šios informacijos pateikimas, atsakovo nepagrįstu tvirtinimu, yra apie produkto esminį juslinį pasikeitimą, t. y. apie vieną iš pagrindinių vartotojų ekonominę elgseną lemiančių veiksnių. Be to, atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad dėl informacijos apie cigaretes „Marlboro Touch“, nurodant mažesnį dūmų kvapą kaip cigarečių privalumą, šie tabako gaminiai įgyja akivaizdų pranašumą, patrauklumą, t. y. išskirtinumą, lyginant su nepasikeitusiais tabako gaminiais, o tai draudžiama pagal tabako gaminių reklamos sąvoką. Nutarime Nr. ATK2-25/14 pateiktas aplinkybių interpretavimas ir vertinimas nepagrįstas, neparemtas jokiais objektyviais duomenimis.

Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimu, LVAT 2009 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-433/2009, be kita ko, nurodo, kad: kiekviena reklama yra informacija, tačiau ne kiekviena informacija yra reklama; TKĮ 17 straipsnio 1 dalis nedraudžia bet kokios informacijos apie tabako gaminius skleidimo; įstatymų leidėjas a priori nustatė, kad tam tikra informacija apie tabako gaminius yra leidžiama ir negali būti laikoma reklama; ar tam tikra informacija laikytina tabako gaminių reklama, kiekvienu atveju yra vertinamasis dalykas; TKĮ riboja tik komercinio, t. y. marketingo, pobūdžio informaciją apie tabako gaminius; tam tikra informacija gali būti pripažįstama tabako gaminių reklama tik jeigu yra visi šie elementai: skleidžiama informacija yra apie tabako gaminius, ši informacija tiesiogiai / netiesiogiai skatina įsigyti ir / ar vartoti tabako gaminius (skatinamasis informacijos poveikis vartotojų ekonominiam elgesiui – sprendimui dėl sandorio priimti). Taigi, atsakovas siekdamas ant cigarečių „Marlboro Touch“ esančią faktinę informaciją pripažinti tabako gaminių reklama, turėjo įrodyti minėtas dvi aplinkybes.

Faktinė informacinė žinutė „Less Smell“ ir tekstas „Less smell on your hair, clothes and fingers” (liet. Mažiau į plaukus, drabužius ir pirštus įsigėrusio kvapo”), kurios teisingumo neginčija Departamentas, pateikia tik faktinę informaciją suaugusiems vartotojams apie jutimines „Marlboro Touch“ cigarečių savybes, t. y. produkto skleidžiamą kvapą. Iš tikrųjų šis produktas gaminamas su specialios technologijos popieriumi, dėl kurio, naudojant šį produktą, mažiau juntamas dūmų kvapas; ši savybė niekaip nesusijusi su nauda sveikatai ir tai neteigiama, nurodymu tik norima informuoti suaugusįjį vartotoją apie produkto specifiškumą, t. y. kad rūkant šį konkretų produktą jausis mažiau kvapo ant plaukų, drabužių, pirštų. Tokia faktinė informacija negali būti laikoma komercinio pobūdžio informacija, nes neatitinka komercinės informacijos apibrėžimo (Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 2 str. 13 p.).

TKĮ neįtvirtintas draudimas tabako gaminių gamintojui ir (ar) platintojui suaugusiems vartotojams ant tabako gaminių pakuotės pateikti tokią informaciją, kuri nesusijusi su tabako gaminių įsigijimo ir (ar) vartojimo skatinimu, ir juo labiau nėra draudžiama pateikti suaugusiam vartotojui esminę faktinę informaciją apie produktą. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja tabako gaminių pakelio išvaizdos, apipavidalinimo (pakuočių medžiagos, formos, dydžio, logotipo, spalvos, grafinių elementų). Lietuvos rinkoje parduodamų cigarečių pakuotės ir jų ženklinimas yra įvairus, priklausomai nuo produkcijos gamintojo pateikiama įvairi vaizdinė, grafinė ir tekstinė informacija apie tabako gaminį, jo logotipas, rūšis.

Pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakyme Nr. 4-195 patvirtintas Įspėjamųjų užrašų apie tabako gaminių kenksmingą poveikį sveikatai, tabako gaminių partijos ir kenksmingų medžiagų kiekio nuorodų pateikimo, ženklinant Lietuvos Respublikoje parduodamus tabako gaminius, taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) įtvirtintus imperatyvus ant cigarečių „Marlboro Touch“ pakuotės pateikti visi privalomi ženklinimo rekvizitai, todėl cigarečių „Marlboro Touch“ pakelis atitinka TKĮ ir įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimus, o Lietuvos Respublikos įstatymai nereglamentuoja kitų tabako gaminių pakelio išvaizdos ir informacijos elementų, taigi, būtų visiškai nepagrįsta ir neteisinga plečiamai aiškinti teisės normas, nustatančias konkrečius tabako gaminių pakuotės ženklinimo reikalavimus, tai patvirtina ir LVAT praktika dėl draudimo plečiamai aiškinti viešosios teisės normas (2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2198/2011). Pažymėtina, kad minėtos faktinės informacijos pateikimo būdas ant cigarečių pakelio yra vienintelė teisėta priemonė informuoti suaugusius vartotojus apie produkto, kurį jie įsigyja, savybes.

Pareiškėjas remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 1990 m. kovo 7 d. sprendimu byloje Nr. C-362/88, TKĮ 14 straipsnio 3 dalies 6 punktu, 8 straipsnio 2 dalimi, LVAT 2010 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-896/2010, nurodo, kad pateikta tabako gaminio ženklinimo informacija siekta būtent suteikti svarbią informaciją suaugusiajam vartotojui apie esmines jo įsigyjamo produkto savybes, t. y. pareiškėjas siekė tinkamai vykdyti įstatymą ir užtikrinti draudimą klaidinti vartotojus; priešingu atveju tokios informacijos nepateikimas gali būti vertinamas kaip vartotojo klaidinimas, kurį draudžia įstatymas. Taigi, šiuo atveju, pateikta faktinė informacija buvo apie rūšiniais požymiais pasižymintį tabako gaminį, t. y. kiekvienam suaugusiajam vartotojui esminė informacija, ir ši informacija yra teisinga ir tiksli, ja jokiu būdu neskatinama vartoti šio tabako gaminio, nes nepateikiama jokios vartojimui įtaką darančios informacijos ir, svarbiausia, kad priešingai negu teigia atsakovas, nurodyta faktinė informacija nepateikiama kaip išskirtinumas tarp kitų tabako gaminių.

Tuo atveju, jeigu būtu vadovaujamasi nepagrįsta atsakovo pozicija, kad „Marlboro Touch“ cigaretės išskiriamos iš kitų tabako gaminių vien todėl, kad minėta objektyvi faktinė informacija pateikiama ant cigarečių pakelio, tokiu atveju tai turėtų galioti visiems kitiems rinkoje platinamiems tabako gaminiams, ant kurių pateikiama faktinė informacija apie produktą ir jo savybes. Taigi, nepagrįstai reikėtų teigti, kad iš kitų tabako gaminių taip pat išskiriamos mėtinės cigaretės ar kitokiu skoniu pasižymintys tabako gaminiai, taip pat kitokio formato cigaretės (plonosios, vadinamosios „slim“), nes tokia faktinė informacija apie produkto charakteristikas pateikiama ant nurodytų tabako gaminių pakuočių, o tokios informacijos pateikimą ant šių gaminių pakuotės taip pat reikėtų traktuoti kaip tabako gaminių reklamą, nepriklausomai nuo to, kad atitinkamas jutimines cigarečių savybes lemia produkto gaminimo technologijos specifika. Nei mėtų skonio, nei kitokiu skoniu pasižymintys tabako gaminiai, nei plonosios cigaretės pagal galiojančią teisę nepatenka į tabako gaminių reklamos apibrėžimą ir jos neuždraustos platinti. Akivaizdu, kad tokios informacijos pateikimas ant produkto pakuotės nėra ir negali būti laikoma tabako gaminių reklama. Taigi, ginčo cigaretės „Marlboro Touch“ neįgijo jokio akivaizdaus patrauklumo, išskirtinumo, lyginant su kitais tabako gaminiais. Kiekvienas cigarečių pakelis yra skirtingas, todėl būtų absurdiška ir nepagrįsta teigti, kad vien tik dėl to, jog kiekvienas iš šių pakelių yra skirtingas ir turi išsiskiriančių elementų, šie pakeliai yra laikytini reklama. Pažymėtina, kad rinkoje yra kitų tabako gamintojų platinamų cigarečių, pasižyminčių panašiomis kaip „Marlboro Touch“ jutiminėmis savybėmis (skleidžiančios mažiau kvapo jas vartojant) ir informacija apie šias savybes pateikiama ant tabako gaminio pakuotės, t. y. pareiškėjo platinamos negali būti traktuojamos kaip išsiskiriančios iš kitų tabako gaminių. Taigi, priimant skundžiamą nutarimą šiurkščiai pažeisti visų lygybės prieš įstatymą, sąžiningos konkurencijos principai.

Skirtingai negu nurodo atsakovas, pagal LVAT praktiką tabako gaminiai įgyja akivaizdų išskirtinumą ir dėl to patenka į draudžiamos reklamos apibrėžimą tik tais atvejais, kai tabako gaminiai įdedami į įvairius specialius laikiklius kartu su neleistina spalvine ar grafine informacija ir pan. (administracinės bylos Nr. A858-2308/2011, Nr. A525-2379/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju tabako gaminiai nebuvo jokiuose specialiuose laikikliuose, o tiesiog išdėstyti bendroje įrangoje, skirtoje tabako gaminiams išdėstyti, ši įranga atitinka visus galiojančius teisės aktų reikalavimus ir nepatenka į tabako gaminių reklamos apibrėžimą.

Atsakovas skundžiamame nutarime klaidingai ir šališkai nurodo, kad produkto juslinis pasikeitimas, t. y. dūmų kvapo pasikeitimas, yra vienas iš pagrindinių vartotojų ekonominę elgseną lemiančių veiksnių, nepagrįstai teigia, kad tiek esamam vartotojui, tiek potencialiam vartotojui nurodant privalumus, kad cigaretės turi mažiau dūmų kvapo, sukeliamos teigiamos emocijos, įspūdis, kad nuo šiol cigaretės bus geresnės, patrauklesnės negu anksčiau, o tai stimuliuoja įsigyti ir vartoti naujesnio poveikio cigaretes. Toks vertinimas visiškai nepagrįstas, neteisingas ir prieštarauja tarptautiniuose, Europos Sąjungos ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintai ir teismų praktikos išplėtotai reklamos, taip pat ir tabako gaminių, sampratai, kuri skatinamąjį šios informacijos poveikį vartotojų ekonominiam elgesiui laiko esminiu informacijos kvalifikavimo reklama požymiu.

Pagal Konstitucinio Teismo ir LVAT praktiką kiekviena reklama yra informacija, tačiau ne kiekviena informacija yra reklama, taigi, tabako gaminių reklamos draudimas gali būti taikomas ne visai, o tik tam tikrai informacijai. Pateikta „Less smell“ („Mažiau kvapo“) informacija yra išskirtinai faktinė ir jokiu būdu nėra girianti ar kitu būdu pabrėžianti privalumus, priešingai negu informacija, nagrinėta LVAT administracinėje byloje Nr. A556-433/2009, kuria neapgrįstai vadovaujasi atsakovas.

Objektyviai teisingos faktinės informacijos pateikimas nesuponuoja ir ja apibūdinimą produktą vertinti labiau teigiamai, palankiau ir pan., nei tiesiogiai, nei netiesiogiai negali turėti skatinamojo poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui, nes referuoja tik į jutimines „Marlboro Touch“ charakteristikas, t. y. produkto skleidžiamą kvapą, ir ši charakteristika niekaip nesusijusi su nauda sveikatai (ir to jokiais būdais nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neteigiama). Tokiame faktiniame informacijos pateikime nėra jokios informacijos, kuri vidutiniam vartotojui, kuris yra pakankamai informuotas apie tabako gaminių kenksmingumą, galėtų sudaryti įspūdį apie šia informacija apibūdinamo produkto privalumus ir paskatintų produktą įsigyti ir (ar) vartoti. Akivaizdu, kad pareiškėjo pateikta informacija negali būti vertinama kaip daranti įtaką vartotojo ekonominiam elgesiui.

Departamentas nutarime Nr. ATK2-25/14 nepagrįstai vadovaujasi ir kita LVAT praktika, kuri netapati ir nepanaši į šios bylos faktines aplinkybes ir ji nelaikytina precedentu šiuo atveju (2009 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A759-80/2009, 2012 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2788/2012).

Skundžiamame nutarime nepagrįstai konstatuota, kad Bendrovė pažeidė TKĮ 17 straipsnio 5 dalį, draudžiančią pateikti TKĮ 17 straipsnio 3 ir 4 dalyse nenustatytą vaizdinę informaciją, ši išvada grindžiama tuo, kad TKĮ 17 straipsnio 5 dalis nenustato išimčių ir nekonkretizuoja, kad tabako gaminių prekybos vietose apie tabako gaminius negali būti pateikiama jokia kita šio straipsnio 17 straipsnio 3 ir 4 dalyse nenustatyta vaizdinė ar grafinė informacija, išskyrus pačias tabako gaminių pakuotes. Atsakovas ydingai ir klaidingai teigia, kad pakuotė visais atvejais laikytina tokia pačia reklamos priemone kaip, pavyzdžiui, prekybos įranga.

TKĮ 17 straipsnio 3 dalyje nurodyta tik apie informacijos pateikimą prekybos vietose ir sukonkretinama šios informacijos pateikimo vieta, t. y. ant įrangos, skirtos tabako gaminiams išdėstyti, tačiau nieko nenurodoma apie kitos negu TKĮ 17 straipsnio 3 dalyje nurodytos informacijos pateikimą kitose, ne prekybos vietose, būtent ant tabako gaminių pakuotės. Taigi, įstatymų leidėjas neturėjo tikslo, kad TKĮ 17 straipsnio 3 dalis būtų taikoma patiems tabako gaminiams, o tik specialiai vaizdinei ar grafinei medžiagai pateikiamai prekybos vietoje.

TKĮ 17 straipsnio 3 dalyje nurodyta informacija turėtų būti vertinama kaip tabako gaminių reklamos draudimo prekybos vietoje išimtys, tačiau negali būti laikoma informacija, kuri gali arba negali būti pateikiama ant tabako gaminių pakuotės. Priešingu atveju, turėtų būti laikoma, kad bet kurios kitos informacijos, kuri nenurodyta TKĮ 17 straipsnio 3 dalyje, pateikimas suaugusiems vartotojams yra draudžiamas, pavyzdžiui, prekės ženklo pateikimas ant pakelio ar net paties pakelio pateikimas įrangoje. Toks aiškinimas ne tik prieštarautų, bet ir paneigtų Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.353 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vartotojo teisę į teisingos ir visapusiškos informacijos gavimą.

Be to, toks klaidingas aiškinimas suponuotų nepagrįstą ir ydingą išvadą, jog tabako gaminių išdėstymas įrangoje, kas yra esminis prekybinės veiklos elementas, ir kuri negali būti paneigta ar apribota, nesant teisėto pagrindo, o esant ribojimams, tai gali būti padaryta tik įstatymo leidėjo valia, yra visiškai neįmanomas, nes ant pakelių yra pateikiama įvairi TKĮ 17 straipsnio 3 dalyje nenurodyta tekstinė ir grafinė informacija. Produktų išdėstymas lentynoje yra esminis konstitucinės ūkinės veiklos laisvės bei saviraiškos teisės elementas, kuris suteikia galimybę gamintojams ir prekybininkams informuoti vartotojus apie prekyboje esančius gaminius, vartotojams leidžia sužinoti apie parduodamus produktus, taip vystoma prekyba, technologijos, padeda vystyti ir skatina kitą Konstitucijos saugomą gėrį – sąžiningą konkurenciją, padeda naujiems rinkos dalyviams lengviau įeiti į rinką ir pan.

Vadovaujantis minėta ydinga Departamento interpretacija, neteisėtai ir be jokio pagrindo apribotos rinkoje teisėtai veikiančių ir teisėtais produktais prekiaujančių gamintojų ir prekybininkų teisės, neteisėtai išplečiamos Departamento galios.

Taigi, nagrinėjamu atveju cigarečių „Marlboro Touch“ pakelis negali būti laikomas reklamos priemone, nes šiuo atveju jis atlieka išskirtinai funkcinę paskirtį (perduoti produktą suaugusiems vartotojams) ir ant jo neišsiskiriančia forma pateikiama tik teisinga, tiksli ir būtina informacija apie įsigyjamą produktą.

Departamentas nepagrįstai, be teisinių motyvų nutarime Nr. ATK2-25/14 atmetė Bendrovės argumentus dėl nepagrįsto saviraiškos laisvės ir suaugusių tabako gaminių vartotojų teisės gauti informaciją ribojimo. Nutarime cituojami ESTT sprendimai, Konstitucinio Teismo nutarimai, tačiau Departamentas jų neanalizuoja, niekaip nesusieja su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, nepateikia aiškinimo apie cigarečių „Marlboro Touch“ pateiktą faktinę informaciją teisės į saviraišką kontekste, nenurodo, dėl kokių priežasčių, Departamento nuomone, nebuvo apribota Bendrovės saviraiškos laisvė. Bendrovė, remdamasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsniu, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalimi, Konstitucinio Teismo praktika (2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimais), nurodo, kad priimant skundžiamą nutarimą ne tik nepagrįstai išplėstos administracinės atsakomybės ribos, bet neteisėtai, nepagrįstai ir neproporcingai apribota Bendrovės konstitucinė saviraiškos laisvė ir vartotojų teisė į teisingos ir visapusiškos informacijos gavimą. Toks ribojimas neįtvirtintas įstatyme. TKĮ įtvirtintas tik tabako gaminių reklamos draudimas. Informacija esanti ant pakelio ir pakelio viduje jokiu būdu negalėtų būti laikoma pareiškėjo tabako gaminių reklama, t. y. informacija skatinančia įsigyti ir (ar) vartoti pareiškėjo tabako gaminius. Atsakovas, priėmęs skundžiamą nutarimą ir paskyręs pareiškėjui ekonominę sankciją, siekia neteisėtai apriboti pareiškėjo Konstitucijoje įtvirtintą saviraiškos laisvę ir vartotojų konstitucinę teisę į informacijos laisvę, kurią, remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, riboti gali tik įstatymas. Departamentas nutarime Nr. ATK2-25/14 remiasi Konstitucinio Teismo praktika, kad informacijos laisvės ribojimo masto Konstitucija neapibrėžia, tačiau skundžiame nutarime visiškai nepagrįstai išplečia TKĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tabako gaminių reklamos draudimą. Remiantis Konstitucinio Teismo praktika, pasirinkti ir nustatyti ribojimo apimtį yra neabejotina įstatymų leidėjo prerogatyva. Tai reiškia, kad Departamentas skundžiamame nutarime peržengia savo kompetencijos ribas.

Analizuojant nutarimą Nr. ATK2-25/14 neaišku, kokiu būdu pareiškėjo pateikta faktinė informacija ant cigarečių „Marlboro Touch“ pakelio gali daryti įtaką vartotojų ekonominei elgsenai ir kaip tokios informacijos pateikimas gali būti vertinamas kaip konkrečių tabako gaminių įsigijimo ir / ar vartojimo skatinimas, nutarime nepateikiama argumentų, kodėl vidutinis vartotojas, pamatęs tokią informaciją ant cigarečių pakelio, supranta, kad šios cigaretės gali būti mažiau kenksmingos, lyginant su kitomis cigaretėmis. Atsakovas nutarime Nr. ATK2-25/14 neįrodė, kokiu būdu informacijos apie pasikeitusį tabako gaminio kvapą skleidimas gali pakenkti vartotojų sveikatai, nepateikė argumentų, pagrindžiančių tai, kad atsakovo taikomomis priemonėmis išlaikomas proporcingumas tarp teisės gauti ir skleisti informaciją bei žmogaus teisės į sveikatą. Todėl skundžiamas nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio, reikalavimų

Paskirta bauda neatitinka TKĮ nustatytų baudai taikytinų reikalavimų. Pareiškėjas remdamasis TKĮ 26 straipsnio 15 dalimi dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nurodo, kad netrukdė Departamentui atlikti tyrimą, pateikė visą turimą informaciją apie ginčo tabako gaminius ir ant jų pateiktą informaciją, kurios prašė Departamentas, į bylos medžiagos nagrinėjimo žodinį procesą atvyko pareiškėjo atstovė, nors jos dalyvavimas nebuvo privalomas. Taigi, visi nurodyti veiksmai laikytini pareiškėjo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

Departamentas nutarime Nr. ATK2-25/14 nustatė Bendrovės atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau šių aplinkybių egzistavimo nepagrindžia, cituoja savo priimtus nutarimus, kurie yra ginčijami ir neįsiteisėję. Visos atsakovo įvardytos aplinkybės yra išvestinės iš vienos, kad Bendrovė per 1 metus padaro pakartotinį TKĮ reikalavimų pažeidimą. Remiantis LVAT 2006 m. sausio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A4-696/2006, atsakomybė už TKĮ pažeidimus siejama su administracine atsakomybe, o ekonominės sankcijos už tokius pažeidimus pagal savo prigimtį prilyginamos nuobaudoms už administracinius nusižengimus (kartais ir kriminalinėms nuobaudoms). Aplinkybę, kad nutarime Nr. ATK2-25/14 nurodomos aplinkybės negali būti pripažįstamos atsakomybę sunkinančiomis, patvirtina ir tai, kad tiek TKĮ 26 straipsnio 9 dalyje (atsakomybė už TKĮ 17 straipsnio 1 dalies pažeidimą), tiek TKĮ 26 straipsnio 10 dalyje (atsakomybė už TKĮ 17 straipsnio 5 dalies pažeidimą), nustatyta ir bendra administracinio teisės pažeidimo sudėtis, ir kvalifikuota administracinio teisės pažeidimo sudėtis. TKĮ 26 straipsnio 9 ir 10 dalyse įtvirtinta kvalifikuota administracinio teisės pažeidimo sudėtis nustato administracinę atsakomybę už pakartotinai per 1 metus nuo baudos paskyrimo padarytą atitinkamą TKĮ 17 straipsnio 1 dalies ir TKĮ 17 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Atsakovas, nutarime Nr. ATK2-25/14 pareiškėjo veiksmus kvalifikuodamas pagal kvalifikuotą administracinio teisės pažeidimo sudėtį, nebeturi teisės, vertindamas ir skirdamas konkrečią baudą, remtis tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau lemia kvalifikuotos sudėties taikymą, ir jas papildomai pripažinti sunkinančiomis aplinkybėmis. Tokie atsakovo veiksmai, taikant pareiškėjui administracinę atsakomybę, vertintini kaip šiurkštus non bis in idem principo pažeidimas. Taigi, atsakovas visiškai nepagrįstai nurodytas aplinkybes pripažino egzistuojant ir jas kvalifikavo kaip pareiškėjo administracinę atsakomybę sunkinančias aplinkybes, nes nesant pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir egzistuojant atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, atsakovas turėjo paskirti baudą, kurios dydis yra ne didesnis negu sankcijos vidurkis (TKĮ 26 straipsnio 14 dalis).

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad vadovaujantis Departamento 2014 m. vasario 5 d. faktų fiksavimo protokolu Nr. ATK2-019 ir vėliau surinkta medžiaga nustatyta, kad Bendrovė pažeidė TKĮ 17 straipsnio 1 ir 5 dalis, draudžiančias Lietuvos Respublikoje tabako gaminių reklamą, taip pat ir paslėptą tabako gaminių reklamą, draudžiančias pateikti TKĮ 17 straipsnio 3 ir 4 dalyse nenustatytą vaizdinę ar grafinę informaciją.

Atlikus patikrinimą Širvintų vartotojų kooperatyvo „Veivera“ parduotuvėje, adresu: Vilniaus g. 142A, Širvintos, 2014 m. vasario 5 d. nustatyta, kad minėtoje parduotuvėje, parduodamos ir laikomos UAB „Sanitex“ platinamos cigaretės „Marlboro Touch“ (4 mg dervų), gautos pagal 2014 m. sausio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija SBL2 Nr. 727937 iš UAB „Sanitex“ sandėlio, Alšėnų g. 8, Kampiškių k., Kauno r. Minėto patikrinimo metu paimtas vienas pakelis cigarečių „Marlboro Touch“ (4 mg dervų), surašytas daiktų paėmimo protokolą. Apžiūrėjus minėtą cigarečių pakelį nustatyta, kad vienoje pakelio pusėje viršuje, melsvame fone, sidabro spalvos raidėmis pateiktas užrašas „Less smell“ (liet. „Mažiau kvapo“). Nuėmus celofaną ir atidarius pakelį po dangteliu melsvame fone baltai pateiktas vienas po kitu tekstas anglų kalba – „Less smell on your hair, clothesse and fingers“ ir „Less smell“ (liet. „Mažiau į plaukus, drabužius ir pirštus įsigėrusio kvapo“).

Ant Bendrovės platinamų cigarečių pakelių nurodytu būdu pateikiama informacija siekiama reklamuoti cigaretes „Marlboro Touch“ (4 mg dervų), skatinama įsigyti ir (ar) vartoti jas. Pateikta draudžiama komercine informacija apie tabako gaminius buvo išskiriamos „Marlboro Touch“ (4 mg dervų) kaip cigaretės, sukeliančios mažiau kvapo, sugebančios mažiau įsigerti į plaukus, drabužius ir pirštus. Vidutinis reklamos vartotojas, pamatęs tokią informaciją ant cigarečių pakelio, supranta, kad šios cigaretės gali būti mažiau kenksmingos negu kitos cigaretės, todėl yra skatinamas vartoti jas. Pagal TKĮ 8 straipsnio 3 dalį užrašai „mažai dervų“, „lengvos“, „ypač lengvos“, „švelnios“, bet kokie kiti užrašai, prekių ženklai, piešiniai, vaizdai ar kiti ženklai, pavadinimai, teigiantys ar darantys įspūdį, kad konkretus tabako gaminys yra mažiau kenksmingas už kitus, ant tabako gaminių pakuočių draudžiami. Tokią informaciją draudžiama pateikti ir tabako gaminių prekybos vietose, taip pat ant įrangos, skirtos tabako gaminiams išdėstyti, kartu su tabako gaminiais ar jų pakuotėmis pateikiamuose informaciniuose lapeliuose, lankstinukuose, skrajutėse ar bet kokiomis kitomis informacijos pateikimo priemonėmis. Šiuo atveju Bendrovė paskleidė papildomą TKĮ nenustatytą informaciją prekybos vietose apie tabako gaminius. Bendrovė reklamavo Lietuvoje platinamus tabako gaminius, pateikė draudžiamą informaciją apie tabako gaminius, platino reklaminę informaciją apie tabako gaminius, t. y. pažeidė TKĮ 17 straipsnio 1 ir 5 dalis.

Byloje nėra ginčo, kad Bendrovė platina „Marlboro Touch“ cigaretes ir yra tiesiogiai suinteresuota cigarečių įsigijimo ir vartojimo skatinimu, taip pat nėra ginčo, kad Bendrovė siekė būtent tokio turinio informaciją paskelbti ir platinti, taigi, Bendrovė yra tiesiogiai suinteresuota tokių cigarečių įsigijimo ir vartojimo skatinimu, jų tolesnio vartojimo palaikymu.

Atsakovas dėl tabako gaminių reklamos sąvokos remiasi TKĮ 2 straipsnio 18 dalimi, Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvencijos 1 straipsnio c punktu, LVAT praktika (administracinės bylos Nr. A556-1569/2008, Nr. A756-80/2009) dėl sąvokos „skleisti“ aiškinimo tabako reklamos draudimo kontekste, nurodo, kad asmenys, nuo kurių valios priklauso vartotojų galimybė prieinamai gauti draudžiamą informaciją apie tabaką (tabako reklamą), yra nurodytų TKĮ nuostatų veikimo, o tuo pačiu ir nustatytos už šių nuostatų pažeidimą atsakomybės tinkami subjektai. Draudžiamos tabako gaminių reklamos ir informacijos pateikimas buvo Bendrovės diskrecija, todėl ji atsako TKĮ nustatyta tvarka.

Atsakovas remiasi LVAT 2009 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-433/2009, nurodo, kad kritiškai vertintini Bendrovės argumentai, kad tokia pateikta informacija nelaikytina tabako gaminių reklama, o pakelis apskritai negali būti reklamos priemonė, nes tokia Bendrovės pozicija prieštarauja ne tik TKĮ, bet ir LVAT praktikai. Pareiškėjo pateikiama informacija vartotojui apie cigaretes „Marlboro Touch“ yra apie produkto esminį juslinį (dūmų kvapo, kiekio, poveikio ir pan.) pasikeitimą, t. y. apie vieną iš pagrindinių vartotojų ekonominę elgseną lemiančių veiksnių.

Šios informacijos pateikimas apie konkrečius tabako gaminius, cigaretes „Marlboro Touch“, vertintinas kaip konkrečių tabako gaminių platintojo produkcijos įsigijimo ir (ar) vartojimo skatinimas, siūlant ne tik esamiems vartotojams išbandyti naujo pobūdžio cigaretes, bet pritraukti ir potencialiai naujus tabako gaminių vartotojus išbandyti cigaretes, turinčias mažiau kvapo, t. y. įsigyti ir vartoti šiuos tabako gaminius, kas atitinka TKĮ įtvirtintos tabako gaminių reklamos apibrėžimą. Tokia pateiktos informacijos visuma yra nukreipta į konkrečių tabako gaminių tolimesnį įsigijimo ir vartojimo skatinimą, naujų vartotojų pritraukimą.

Pateikus komercinę informaciją apie konkrečius tabako gaminius, šiuo atveju – apie cigaretes „Marlboro Touch“, nurodant mažesnį dūmų kvapą kaip cigarečių privalumą, šie tabako gaminiai įgyja akivaizdų pranašumą, patrauklumą, t. y. išskirtinumą, lyginant su nepasikeitusiais tabako gaminiais, kas yra draudžiama pagal tabako gaminių reklamos sąvoką. Šį išskirtinumo iš kitų tabako gaminių įspūdį sustiprina ir pats tabako gaminio pateikimo būdas, cigarečių pakelio išoriniai požymiai, ant pakuotės ir ant vidinės pakuotės dalies pateikiant užrašus.

Tiek esamam vartotojui, tiek potencialiam vartotojui nurodant privalumus, kad cigaretės turi mažiau dūmų kvapo, sukeliamos teigiamos emocijos, įspūdis, kad nuo šiol cigaretės bus geresnės, patrauklesnės negu anksčiau, kas stimuliuoja įsigyti ir vartoti naujesnio poveikio cigaretes. Toks informacijos apie tabako gaminius pateikimas tiesiogiai skatina juos įsigyti ir vartoti, yra skirtas išimtinai tabako gaminių reklamai, pardavimų skatinimo tikslams. Logiška, kad taip skatinama vartoti būtent mažiau dūmų kvapo turinčius tabako gaminius, nes vartotojo sąmonėje susidaro įspūdis, kad tokiu būdu aplinkiniai gali neįtarti, kad asmuo rūko – turi žalingų įpročių, taip pat šie tabako gaminiai tampa daug patrauklesni ir pačiai jautriausiai visuomenės daliai – nepilnamečiams, nes tėvai ar kiti įstatyminiai globėjai gali neužuosti, kad vaikas vartoja tabako gaminius.

Departamento nustatytų TKĮ pažeidimų vertinimą, kada iš vienų tabako gaminių yra išskiriami kiti, pagrindžia ir LVAT praktika (administracinės bylos Nr. A858-2308/2011, Nr. A525>-2379/2011, Nr. A822-2263/2012, Nr. A858-2788/2012, Nr. A525-539/2013).

Bendrovė skleidė ne tik tabako gaminių reklamą, bet ir papildomą įstatyme nenustatytą informaciją. Bendrovės argumentai neatitinka jau suformuotos teismų praktikos dėl tabako gaminių reklamos ir draudžiamos informacijos pateikimo, nes tabako gaminių reklamos sąvokoje nėra išimčių, ar reklamuojami apskritai tabako gaminiai bendrąja prasme, ar nurodant konkretų prekės ženklą, kaip teigia Bendrovė. Šiuo atveju buvo išskirtas konkretus tabako gaminys – „Marlboro Touch“ – iš kitų tabako gaminių, pateikus draudžiamą reklamą ir draudžiamą informaciją, todėl Bendrovės argumentai vertintini kritiškai, kaip subjektyvi ir teismų praktika neparemta pozicija. Bendrovės skleista ir jos diskrecija pateikta vartotojams informacija vertintina kaip draudžiama tabako gaminių reklama, formuojanti palankų tabako gaminių įvaizdį ir tiesiogiai ar netiesiogiai skatina įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius.

Atsakovas remiasi LVAT 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-2263/2012, 2013 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A325-539/2013, nurodo, kad nagrinėjamu atveju informacijos apie mažesnį dūmų kvapą plaukuose, drabužiuose, pirštuose tikslas, padarinys ar pasekmė yra būtent skatinti įsigyti ir (ar) vartoti konkretų tabako gaminį – „Marlboro Touch“. Šiuo atveju buvo skatinama įsigyti ir vartoti išskirtinai Bendrovės platinamas cigaretes kaip geresnes, sudarant įspūdį apie mažesnį dūmų kvapą ir tuo cigaretes padarant patrauklesnes vartotojui, o vidutiniam vartotojui sudarant įspūdį, jog tokie tabako gaminiai dėl naujos gamybos technologijos gali būti netgi mažiau kenksmingi. Bendrovė neneigia, kad norėjo supažindinti vartotojus su nauju gaminiu, t. y. Bendrovė pripažįsta, jog siekė, kad jos produktas taptų labiau pastebimas, patrauklus dėl naujos technologijos ir vartotojai su šiuo nauju gaminiu susipažintų, todėl Departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teisėtai ir pagrįstai pripažįsta, kad apie Bendrovės platinamus tabako gaminius pateikta komercinė informacija neatitiko TKĮ nuostatų. Atsakovas taip pat remiasi LVAT administracine byla Nr. A556-1569/2008, nurodo, kad nagrinėjamu atveju Bendrovės pateikta informacija ant tabako gaminių pakuočių taip pat buvo pateikta specialiai aktyviai paveikti susidomėjimą „Marlboro Touch“ cigaretėmis, nors minėti tabako gaminiai iš tiesų yra tokie pat žalingi žmogaus sveikatai.

Atmestini pareiškėjo teiginiai, kad ji gali skleisti bet kokią informaciją, nes taip užtikrinamos vartotojų teisės ir pan. Ūkio subjektai privalo atsižvelgti, kad tabako gaminiams taikomas ypatingas teisinis reguliavimas, šių produktų reklama draudžiama, taip pat nustatyta daug kitų draudimų, susijusių su tabako gaminiais. Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad Departamentas nepagrįstai apriboja saviraiškos laisvę ir tabako gaminių vartotojų teisę gauti informaciją. Reikia atsižvelgti į tai, kad dėl moksliškai patvirtintos rūkymo žalos, įstatymų leidėjas uždraudė Lietuvos Respublikoje bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiamą tabako gaminių ir paslėptą tabako gaminių reklamą, šis draudimas vienodai taikomas ir nėra diskriminacinis, toks draudimas pateisinamas sveikatos apsaugos, kuri sudaro teisėtą visuomeninį interesą, išlyga, kuriai pagal ESTT praktiką taikoma teisėtumo prezumpcija (byla Nr. C-60/90), be to, šiuo atveju svarbios TKĮ 1 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos. Dėl saviraiškos laisvės ribojimo atsakovas remiasi ESTT 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimu byloje Nr. C-380/03, taip pat nurodo, kad Konstitucinis Teismas ne kartą pasisakė dėl akcizinių prekių (tabako gaminių ir alkoholio produktų) itin griežto reguliavimo būtinybės, remiasi Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d. nutarimais. Apribojimai gali būti taikomi, jeigu jie pateisinami visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos bei pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais.

Kritiškai vertintini Bendrovės teiginiai, kad TKĮ 17 straipsnio 3 dalyje nurodyti reikalavimai prekybos tabako gaminiais įrangai, bet ne tabako gaminių pakuotei, todėl Bendrovė negali būti patraukta atsakomybėn už Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Pagal TKĮ 17 straipsnio 5 dalį tabako gaminių prekybos vietose apie tabako gaminius negali būti pateikiama jokia kita 17 straipsnio 3 ir 4 dalyse nenustatyta vaizdinė ar grafinė informacija. Nagrinėjamu atveju Bendrovė paskleidė papildomą TKĮ nenustatytą informaciją prekybos vietose apie tabako gaminius. Tai, kad minėti tabako gaminiai buvo laikomi / parduodami prekybos vietoje Širvintų vartotojų kooperatyvo „Veivera“ parduotuvėje, adresu: Vilniaus g. 142A, Širvintos, byloje ginčo nėra. Taigi, darytina išvada, kad minėta tabako gaminių reklama ir papildoma įstatyme nenustatyta informacija prekybos vietoje apie tabako gaminius buvo paskleista. TKĮ 17 straipsnio 5 dalyje neįtvirtintos išimtys ir nekonkretizuojama, kad tabako gaminių prekybos vietose apie tabako gaminius negali būti pateikiama jokia kita 17 straipsnio 3 ir 4 dalyse nenustatyta vaizdinė ar grafinė informacija, išskyrus pačias tabako gaminių pakuotes, todėl kritiškai vertintini Bendrovės argumentai, kad cigarečių pakelis nepatenka nei į tabako gaminių reklamos priemonių sąrašą, nei yra priemonė papildomai draudžiamai informacijai pateikti. Atvirkščiai, pakuotė, jos užrašai, vaizdiniai, grafiniai sprendimai daro didelę įtaką vartotojams, nes formuoja tabako gaminių įvaizdį, ir vartotojams renkantis tabako gaminius, todėl visais atvejais ji laikytina tokia pačia reklamine priemone, esančia prekybos vietose, kaip ir kitos priemonės, pavyzdžiui, prekybos įranga.

Remiantis LVAT 2013 m. spalio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1204/2013, atsižvelgiant į tai, kad tabako gaminių reklamos draudimas TKĮ nustatytas imperatyvo būdu, šio TKĮ pagrindinį tikslą, nurodytą jo 1 straipsnio 2 dalyje, visi dviprasmiškumai ir neaiškumai, vertinant konkrečios faktinės situacijos aplinkybes, turi būti traktuojami viešojo intereso uždrausti tabako gaminių reklamą naudai.

Priimant nutarimą Nr. ATK2-25/14 nei materialinės, nei procesinės teisės normos nepažeistos, nutarimas Nr. ATK2-25/14 atitinka TKĮ 31 straipsnio 2 dalies reikalavimus, yra motyvuotas ir pagrįstas. Pareiškėjui ekonominė sankcija paskirta vadovaujantis TKĮ 26–31 straipsniais. Pareiškėjo Departamentui pateikti rašytinis ir žodiniai paaiškinimai buvo įvertinti. Vien tik subjektyvus pareiškėjo manymas, nepateikiant konkrečių argumentų, kad nutarimas Nr. ATK2-25/14 priimtas neteisėtai ir nepagrįstai, nepanaikina ginčijamo akto galiojimo. Departamentas nuosekliai surašė ginčijamą nutarimą, vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais.

Kritiškai vertintini Bendrovės argumentai dėl paskirtos ekonominės sankcijos dydžio. Pareiškėjas TKĮ 17 straipsnio 1, 5 dalių pažeidimą padarė 2 kartą per 1 metus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikytina tai, kad pareiškėjas nebe pirmą kartą padaro TKĮ pažeidimus, sistemiškai neužtikrina TKĮ reikalavimų laikymosi. Bendrovė TKĮ 17 straipsnio 1, 5 dalių pažeidimų nepripažįsta ir dėl jų nesigaili, piktybiškai nesilaiko teisės aktų reikalavimų ir ignoruoja licencijuojamą veiklą kontroliuojančių institucijų bei teismų taikomas poveikio priemones, todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes, baudos dydis skiriamas ne mažesnis kaip ekonominės sankcijos už padarytą pažeidimą vidurkis. Atsižvelgiant į pareiškėjo daromų pažeidimų sistemiškumą darytina išvada, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jam tokia ekonominė sankcija skirta du kartus, atsižvelgus į tas pačias aplinkybes. Skundžiamas nutarimas priimtas atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, į pažeidimo pavojingą pobūdį, daromų pažeidimų sistemiškumą, į tai, kad padarytas pažeidimas yra sudėtinis (TKĮ 17 straipsnio 1 dalies pažeidimas ir TKĮ 17 straipsnio 15 dalies pažeidimas). Departamentas, priimdamas nutarimą Nr. ATK2-25/14, vadovavosi teisingumo ir protingumo principais, skirta bauda individualizuota, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį. Departamentas pagal kompetenciją skyrė baudos vidurkį už pakartotinius aptariamų reikalavimų pažeidimus, todėl nėra pagrindo sumažinti paskirtą ekonominę sankciją. Pareiškėjo UAB „Philip Morris Baltic“ prašymas sumažinti paskirtą ekonominę sankciją atmestinas ir tuo pagrindu, kad pareiškėjas yra vienas iš didžiausių tabako verslo atstovų Lietuvos Respublikoje, kuriam yra žinomi TKĮ reikalavimai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vertino, kad ginčo teiginiai nėra tik informacija, nes jie yra pateikti ne neginčytinai objektyvia forma (pavyzdžiui, plonos cigaretės, mentolio kvapo cigaretės ir pan.), bet vertinamuoju kriterijumi („mažiau“), kuris vartotojui turi sudaryti teigiamą įspūdį, lyginant ginčo santykių cigaretes su kitais analogiškais gaminiais; todėl atsakovas teisingai įvertino ant cigarečių pakelio „Marlboro Touch“ (4 mg dervų) esančius užrašus „Less smell“ (liet. „Mažiau kvapo“), „Less smell on your hair, clothesse and fingers“ ir „Less smell“ (liet. „Mažiau į plaukus, drabužius ir pirštus įsigėrusio kvapo“) kaip reklamą, kuri sudaro teigiamą įspūdį vartotojams, todėl skatina vartotojus tuos gaminius pirkti.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad užrašai „mažai dervų“, „lengvos“, „ypač lengvos“, „švelnios“, bet kokie kiti užrašai, prekių ženklai, piešiniai, vaizdai ar kiti ženklai, pavadinimai, teigiantys arba darantys įspūdį, kad konkretus tabako gaminys yra mažiau kenksmingas už kitus, ant tabako gaminių pakuočių draudžiami. Ši nuostata nepateikia baigtinio sąrašo reklaminių teiginių, todėl, teismo vertinimu, užrašai „Less smell“ (liet. „Mažiau kvapo“), „Less smell on your hair, clothesse and fingers“ ir „Less smell“ (liet. „Mažiau į plaukus, drabužius ir pirštus įsigėrusio kvapo“), kaip sudarantys teigiamą įspūdį vartotojams, patenka į šios nuostatos reguliavimo sritį. Vadinasi, ginčo užrašai kaip tabako reklama pažeidžia Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, kad Lietuvos Respublikoje tabako gaminių reklama, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus, taip pat paslėpta tabako gaminių reklama draudžiama, 17 straipsnio 5 dalį, kad tabako gaminių prekybos vietose apie tabako gaminius negali būti pateikiama jokia kita šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nenustatyta vaizdinė ar grafinė informacija.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus teismas padarė išvadą, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2014 m. kovo 20 d. nutarimas taikyti ekonomines sankcijas už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2-25/14 yra visiškai pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Vertindamas skundžiamu nutarimu pareiškėjui paskirtą baudą, teismas pažymėjo, kad bauda atitinka sankcijos vidurkį, pareiškėjas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. gegužės 27 d. įsigaliojusiame nutarime Nr. ATK2-96/13 jau buvo nubaustas už TKĮ 17 straipsnio 1 bei 5 dalių pažeidimus (tai kvalifikuojantis pažeidimą požymis, o ne sunkinanti aplinkybė), atsakomybę lengvinančių aplinkybių šioje administracinėje byloje nenustatyta. Be to, nustatyta, kad pagal pareiškėjo duomenis nuo 2013 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. vasario 20 d. pareiškėjas tabako gaminių platintojams pardavė 336 720 vnt. „Marlboro Touch“ (4 mg dervų) cigarečių pakelių, taip pat pagal atsakovo duomenis pareiškėjas anksčiau ne kartą buvo baustas už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus, tačiau jokio pasitaisymo pareiškėjas savo elgesiu nedemonstruoja. Taigi, teismo vertinimu, tinkamiausia sankcija nagrinėjamu atveju yra Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 26 straipsnio 9 dalyje nustatytos sankcijos vidurkis.

III. Pareiškėjas UAB „Philip Morris Baltic“ padavė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamą atsakovo nutarimą arba nutarimą pakeisti, ir paskirti pareiškėjui mažesnę nei TKĮ 26 straipsnio 9 dalyje numatytos baudos vidurkis baudą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas palaiko savo skunde nurodytus argumentus, pažymi, kad teismo išvada, jog ginčo teiginiai ant „Marlboro Touch“ cigarečių pakelių yra tabako reklama, kuri pažeidžia TKĮ 17 straipsnio 1 dalį, paremta netinkamu tabako gaminių reklamos aiškinimu, kuris nepagrįstai, neteisėtai ir neproporcingai išplečia ūkio subjekto administracinę atsakomybę, tokiu būdu pažeidžiant konstitucinę ūkio subjekto teisę į saviraiškos laisvę, o taip pat vartotojų teisę gauti informaciją. Ginčo teiginiais pareiškėjas informavo „Marlboro Touch“ cigarečių vartotojus apie produkto savybes, neskatindamas įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius.

Remdamasis Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 179 teigia, kad tabako gaminių reklamos draudimas apima tik tam tikros rūšies informacijos draudimą, bet ne bet kurios informacijos apie tabako gaminius draudimą. Konstitucinio Teismo ir LVAT suformuota praktika patvirtina pareiškėjo argumentus, kad TKĮ riboja tik komercinio t. y. marketingo, pobūdžio informaciją apie tabako gaminius, tačiau ne faktinę ir neutralią informaciją. Ginčo teiginiai pateikė tiktai faktinę (ne komercinę) informaciją apie sensorines (jutimines) „Marlboro Touch“ cigarečių savybes, kuri yra objektyvi. Šios informacijos pateikimu vartotojai jokiu būdu negalėjo būti skatinami vartoti ir/ar įsigyti atitinkamų tabako gaminių. Taigi ginčo teiginiai nelaikytini tabako gaminių reklama.

„Marlboro Touch“ pakuotės dizainas, įskaitant ginčo teiginius, atitinka įstatyme numatytus reikalavimus, todėl bet koks papildomų reikalavimų, įskaitant draudimų teikti papildomą neuždraustą informaciją apie produktą, taikymas laikytinas neproporcingu ir įstatyme nenumatytų perteklinių ribojimų taikymu. Teismas sprendime nepagrįstai plečiamai aiškino galiojančias teisės normas ir iš esmės sukūrė naujus, teisės normomis nenustatytus reikalavimus, t. y. draudimą pateikti vartotojui bet kokią papildomą informaciją apie produktą.

Draudimas pareiškėjui ginčo teiginiais, kurie nėra reklama, žymėti savo gaminamą produkciją laikytinas neproporcingu ir nepagrįstu ūkio subjekto (pareiškėjo) saviraiškos laisvės bei vartotojų teisės į informaciją ribojimu. Teismas šio aspekto apskritai neįvertino ir dėl jo nepasisakė.

Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentą, jog TKĮ 17 straipsnio 5 dalis yra taikytina kalbant apie informacijos pateikimą tabako gaminių prekybos vietose (o ne ant gaminio pakuotės), o informacija ant tabako gaminio pakuotės yra draudžiama tik tais atvejais, kai ta kita informacija skatina įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. Teismas TKĮ 17 straipsnio 5 dalies pažeidimą grindžia vieninteliu teiginiu, jog ginčo teiginiai patenka į TKĮ 8 straipsnio 3 dalies apibrėžtį, tačiau nurodytas argumentas yra nerelevantiškas ir teismo išvados nepagrindžia, nes TKĮ 17 straipsnio 5 dalies reguliavimo dalykas nesutampa su numatytuoju TKĮ 8 straipsnio 3 dalyje. Taigi sprendime TKĮ 17 straipsnio 5 dalies pažeidimas buvo konstatuotas visiškai nepagrįstai, siejant jį ne su informacijos pateikimą tabako gaminių prekybos vietoje, kaip yra nurodyta šios normos dispozicijoje, o su neva sukeliamu mažesniu poveikiu sveikatai pagal TKĮ 8 straipsnio 3 dalį, kuri su TKĮ 17 straipsnio 5 dalimi apskritai nesietina.

Teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir savo išvadas sprendime išdėstė deklaratyviai, nemotyvuotai, neatsižvelgdamas į atitinkamų TKĮ normų taikymo sąlygas bei jas plėtojančią LVAT bei Konstitucinio teismo praktiką. Sprendimo argumentacija apsiribojo dviem argumentais, kurių vienas (dėl TKĮ 8 str. 3 d.) yra net nesusijęs su bylos esme.

Teismas ignoravo ir nevertino aplinkybių, kurios laikytinos lengvinančiomis pareiškėjo atsakomybę. Pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių egzistavimo nei atsakovas nutarime, nei teismas sprendime nepagrindė ir nenustatė. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, kad neproporcinga ir nepagrįsta skirti konkrečią baudą remiantis tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau sąlygoja kvalifikuotos sudėties taikymą (nebe pirmas pažeidimas per metus), ir jas papildomai pripažinti sunkinančiomis aplinkybėmis.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimą.

Atsakovas palaiko savo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytą poziciją, pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių naujų argumentų nepateikia, visi argumentai jau įvertinti ir išnagrinėti pirmosios instancijos teismo sprendime, kuris atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, nei materialinės nei procesinės teisės normų nepažeidė. EŽTT praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip pareiga atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2014 m. kovo 20 d. nutarimo taikyti ekonomines sankcijas už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2-25/14, kuriuo pareiškėjui už TKĮ 17 straipsnio 1 bei 5 dalių pažeidimus paskirta 15 000 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo santykius reglamentuoja 1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas Nr. I-1143 (nauja redakcija nuo 2004 gegužės 1 d.; ginčui aktuali 2012 m. birželio 21 d. akto redakcija Nr. XI-2102 galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d.).

Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje tabako gaminių reklama, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus, taip pat paslėpta tabako gaminių reklama, draudžiama.

Pagal TKĮ 2 straipsnio 18 dalį, tabako gaminių reklama laikoma bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie tabako gaminius, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinanti įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. Paslėpta tabako gaminių reklama laikoma bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie tabako gaminius, tabako gaminių gamintojus, importuotojus ar pardavėjus, jų firmos vardą (pavadinimą), prekės ženklą ar veiklą tokia forma, kuri gali suklaidinti reklamos vartotojus dėl šios informacijos pateikimo tikrojo tikslo (TKĮ 2 str. 5 d.).

Vadovaujantis TKĮ 17 straipsnio 2 dalies 1–4 punktais, reklamos draudimas netaikomas: 1) šio straipsnio 3 dalyje nurodytai informacijai, pateikiamai tabako gaminių prekybos vietose, kuriose tabako gaminiai parduodami vartotojui; 2) leidiniams, kurie skirti tik tabako verslo specialistams (profesionalams), taip pat leidiniams, išspausdinamiems ir skelbiamiems valstybėse, kurios nėra Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvės, kai šie leidiniai yra skirti ne Europos Bendrijos rinkai; 3) tabako gaminius gaminančių arba jais prekiaujančių juridinių asmenų ar užsienio juridinių asmenų filialų registruotiems pavadinimams ir prekių ženklams (jeigu tabako gaminio, tabako gaminių gamintojo pavadinimas ar prekių ženklas yra sudedamoji šių juridinių asmenų ar užsienio juridinių asmenų filialų registruoto pavadinimo dalis), kai šie pavadinimai ir prekių ženklai pateikiami iškabose ant šių juridinių asmenų ar užsienio juridinių asmenų filialų buveinės ar padalinio pastato; 4) juridinio asmens ar užsienio juridinio asmens filialo, gaminančio tabako gaminius arba kurio pagrindinė veikla yra prekyba tabako gaminiais, pavadinimo (firmos vardo) pateikimui šių juridinių asmenų ar užsienio juridinių asmenų filialų remiamų renginių metu ir šių renginių rėmėjų sąrašuose, išskyrus tokį pateikimą televizijos ir radijo programose.

TKĮ 17 straipsnio 3 dalis nustato, kad tabako gaminių prekybos vietose ant įrangos, skirtos tabako gaminiams išdėstyti, leidžiama pateikti tik šią informaciją: 1) gamintojo, pardavėjo pavadinimą ir buveinės adresą; 2) parduodamų tabako gaminių pavadinimus; 3) žodžius „Prekiaujame“ arba „Parduodame“; 4) dervų, nikotino, anglies monoksido kiekį cigaretėse; 5) tabako gaminių kainas.

TKĮ 17 straipsnio 5 dalis nustato, kad šio straipsnio 3 dalyje nurodytą informaciją leidžiama pateikti tik kartu su išdėstytais tabako gaminiais. Ji negali būti pateikiama lankstinukuose, skrajutėse ir kitokiomis reklamos priemonėmis, skirtomis vartotojams išsinešti; be to, tabako gaminių prekybos vietose draudžiama pateikti tabako gaminių ar jų pakuočių imitacijas ir atvaizdus. Tabako gaminių prekybos vietose apie tabako gaminius negali būti pateikiama jokia kita šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nenustatyta vaizdinė ar grafinė informacija.

TKĮ 8 straipsnio, numatančio reikalavimus tabako gaminių ženklinimui, 3 dalyje nustatyta, kad užrašai „mažai dervų“, „lengvos“, „ypač lengvos“, „švelnios“, bet kokie kiti užrašai, prekių ženklai, piešiniai, vaizdai ar kiti ženklai, pavadinimai, teigiantys arba darantys įspūdį, kad konkretus tabako gaminys yra mažiau kenksmingas už kitus, ant tabako gaminių pakuočių draudžiami. Tokią informaciją taip pat draudžiama pateikti tabako gaminių prekybos vietose, įskaitant įrangą, skirtą tabako gaminiams išdėstyti, taip pat kartu su tabako gaminiais ar jų pakuotėmis pateikiamuose informaciniuose lapeliuose, lankstinukuose, skrajutėse ar bet kokiomis kitomis informacijos pateikimo priemonėmis.

Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymu Nr. IX-2460 ratifikuotos Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvencijos 1 straipsnio c punkte tabako reklamos ir pardavimo skatinimo sąvoka yra apibrėžiama, kaip bet kokios formos komercinis pranešimas, rekomendacija ar veiksmas, kurio tikslas, poveikis ar galimas poveikis – tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti tabako gaminių pardavimą arba tabako vartojimą.

Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2382 redakcija) nustatyta, kad komercinė informacija yra bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, skirta prekėms, paslaugoms ar asmens, besiverčiančio ūkine komercine veikla arba reglamentuojama profesine veikla, įvaizdžiui tiesiogiai arba netiesiogiai reklamuoti. Komercine informacija savaime nėra laikoma: 1) informacija, leidžianti tiesiogiai susipažinti su asmens veikla, ypač interneto adresų srities simbolinis pavadinimas arba elektroninio pašto adresas; 2) nepriklausomai parengta informacija, susijusi su prekėmis, paslaugomis ar asmens įvaizdžiu.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. lapkričio 3 d. nutarime konstatavo, kad, kaip visuotinai žinoma, tabako vartojimas kenkia sveikatai, gali sukelti neigiamų socialinių padarinių. Dėl to tabakas ir jo gaminiai priskirtini ypatingiems produktams, kurių gamybą, apyvartą ir vartojimą valstybė, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją turinti inter alia priedermę rūpintis žmonių sveikata (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 str. 1 d.) ir įgaliojimus reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 d.), gali ir turi kontroliuoti. Įstatymų leidėjas, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją turintis teisę nustatyti tabako, kaip ypatingo produkto, kontrolės priemones ir tvarką, gali nustatyti specialų teisinį reguliavimą, inter alia tam tikrus draudimus, ribojimus ir kita, kurie nėra būdingi kitų produktų gamybos, apyvartos ir vartojimo santykių teisiniam reguliavimui.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog tabako gaminių reklaminių tikslų gali būti siekiama ir produkto pakuotės vaizdinių, užrašų ir panašiai pagalba. (2009 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-433/2009). Minėtoje byloje užrašai ant cigarečių pakelio, kuriais stengiamasi išskirti cigaretes iš kitų tokios pat rūšies produktų, ir kurie vidutiniam vartotojui turėtų būti suprantami kaip produkto reklama, laikymas minimo produkto priimtinesniu už kitus, nepaisant jo žalingo poveikio, pripažinti atitinkančiais tabako gaminių reklamos sąvoką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-2263/2012 aiškindama Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių nuostatas, pažymėjo, jog skleidžiamos informacijos kvalifikavimas kaip tabako reklamos tiesiogiai susietas su šios informacijos paskirtimi – tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. Todėl, kiekvienu atveju vertinant, ar atitinkama skleidžiama informacija yra tabako reklama, turi būti nustatyta, kad tokios informacijos paskirtis arba padarinys yra skatinti įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. Minimoje byloje buvo nuspręsta, kad konkrečių tabako gaminių išskyrimu iš esmės yra skatinama juos įsigyti ir (ar) vartoti, o toks informacijos skleidimas patenka į Tabako kontrolės įstatyme įtvirtintą tabako reklamos sąvoką. Teismas pažymėjo, kad kai atitinkama informacija, susijusi su tabako gaminiais, pateikiama šioje byloje nurodytu būdu išskiriant konkrečius tabako gaminius, taip iš esmės skatinant juos įsigyti ir (ar) vartoti, šis informacijos skleidimas patenka į Tabako kontrolės įstatyme įtvirtintą tabako reklamos sąvoką.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, jog teisėje laikomasi nuostatos, kad nustatytos tam tikros bendros taisyklės išimtys negali būti aiškinamos taip, kad paneigtų bendrąją taisyklę, todėl jos neturi būti aiškinamos plačiai. Atitinkamai Tabako kontrolės įstatymui įtvirtinus bendro pobūdžio taisyklę, draudžiančią tabako reklamą, įstatyme nustatytos šios taisyklės išimtys negali būti aiškinamos taip, kad būtų paneigtas pats bendro pobūdžio reklamos draudimas.

Sprendžiant, ar tam tikra pateikiama informacija laikytina draudžiama tabako gaminių reklama TKĮ 17 straipsnio 1 dalies prasme, be kita ko, vertinama, ar ja (nepriklausomai nuo formos – grafinė, tekstinė ar pan.) yra išskiriamas konkretus tabako gaminys, ir ar tokia informacija pagal savo formą, turinį, pateikimo vietą ir informacijos adresatą nėra leidžiama pagal kitas TKĮ 17 straipsnio nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nutartis byloje Nr. A858-2788/2012).

Nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių – cigarečių platinimo ir nurodyto turinio informacijos paskelbimo, tačiau pareiškėjas nesutinka su tabako gaminių reklamos aiškinimu, kuriuo rėmėsi tiek atsakovas, tiek bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Teigia, kad pateikė tik objektyvią faktinę (ne komercinę) informaciją, kurios tikslas – informuoti vartotoją apie produkto savybes, neskatinant įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. Tuo tarpu atsakovo nutarimas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiami netinkamu plečiamuoju TIK 17 straipsnio nuostatų aiškinimu.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas vertino, jog, ginčo teiginiai – ant cigarečių pakelio „Marlboro Touch“ (4 mg dervų) esantys užrašai „Less smell“ (liet. „Mažiau kvapo“), „Less smell on your hair, clothes and fingers“ ir „Less smell“ (liet. „Mažiau į plaukus, drabužius ir pirštus įsigėrusio kvapo“) nėra tik informacija, nes jie yra pateikti ne neginčytinai objektyvia forma (pavyzdžiui, plonos cigaretės, mentolio kvapo cigaretės ir pan.), bet vertinamuoju kriterijumi („mažiau“), kuris vartotojui turi sudaryti teigiamą įspūdį, lyginant ginčo santykių cigaretes su kitais analogiškais gaminiais.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, iš esmės pirmos instancijos teismo išvadoms pritaria. Ginčo užrašais vartotojui pateikiama informacija apie tai, kad cigaretės skleidžia mažiau dūmų kvapo, formuoja palankesnį būtent šio produkto įvaizdį, lyginant su nepasikeitusiais tos pačios rūšies gaminiais (išskirtinumo požymis). Nurodant šį privalumą (mažiau dūmų kvapo) tiek esamam, tiek potencialiam vartotojui sukeliamos teigiamos emocijos, įspūdis, kad šios cigaretės bus geresnės, patrauklesnės negu anksčiau, kas skatina jas įsigyti ir vartoti. Toks informacijos apie tabako gaminius pateikimas pagrįstai pripažintas tabako gaminių reklama, kuri draudžiama pagal įstatymą (TKĮ 17 str. 1 d.)

Apelianto teigimu, atsakovas ir teismas nepagrįstai vertino, jog ginčo teiginiai sudaro teigiamą įspūdį apie produktą ir jį sieja su mažesniu kenksmingumu sveikatai ir taip patenka į TKĮ 8 straipsnio reglamentavimo sritį. Todėl nepagrįsta ir teismo sprendimo išvada dėl TKĮ 17 straipsnio 5 dalies pažeidimo, jį siejant ne su informacijos pateikimu tabako gaminių prekybos vietoje, o su neva mažesniu poveikiu sveikatai. Apeliantas akcentuoja ir tai, kad draudimas pareiškėjui ginčo teiginiais, kurie nėra reklama, žymėti savo gaminamą produkciją laikytinas neproporcingu ir nepagrįstu ūkio subjekto (pareiškėjo) saviraiškos laisvės bei vartotojų teisės į informaciją ribojimu.

Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 26 d. nutarime yra pažymėjęs, jog žmogaus teisių ir laisvių, taigi ir teisės gauti ir skleisti informaciją, ribojimai yra galimi, jei jie nustatomi įstatymu, yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė, yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Tabako gaminiu reklamos draudimo tikslas – žmogaus sveikata, kaip viena svarbiausių visuomenės vertybių, konstitucinė vertybė (Konstitucijos 53 str. 1 d.). TKĮ 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsižvelgiant į tai, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, šio Įstatymo nuostatomis siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui.

Remiantis LVAT 2013 m. spalio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1204/2013, atsižvelgiant į tai, kad tabako gaminių reklamos draudimas TKĮ nustatytas imperatyvo būdu, šio TKĮ pagrindinį tikslą, nurodytą jo 1 straipsnio 2 dalyje, visi dviprasmiškumai ir neaiškumai, vertinant konkrečios faktinės situacijos aplinkybes, turi būti traktuojami viešojo intereso uždrausti tabako gaminių reklamą naudai.

Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad ginčo užrašais sudarant palankų konkrečių tabako gaminių įvaizdį, vidutiniam vartotojui gali susidaryti įspūdis, jog tokie tabako gaminiai dėl naujos gamybos technologijos gali būti mažiau kenksmingi.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo išvada, jog pirmosios instancijos teismas TKĮ 17 straipsnio 5 dalies pažeidimą siejo su TKĮ 8 straipsnio 3 dalimi, bet ne su informacijos pateikimu tabako gaminių prekybos vietoje. Pirmosios instancijos teismas tiesiog pritarė atsakovo išvadai dėl TKĮ 17 straipsnio 5 dalies pažeidimo, remdamasis nustatytu draudžiamos reklamos paskleidimo faktu, nekartodamas teismo sprendime prieš tai nurodytų atsakovo argumentų.

Pagal TKĮ 17 straipsnio 5 dalį tabako gaminių prekybos vietose apie tabako gaminius negali būti pateikiama jokia kita 17 straipsnio 3 ir 4 dalyse nenustatyta vaizdinė ar grafinė informacija. Kadangi cigaretės buvo laikomos / parduodamos prekybos vietoje, Širvintų vartotojų kooperatyvo „Veivera“ parduotuvėje, o 17 straipsnio 3 ir 4 dalyse nenustatyta informacija buvo pateikta ant cigarečių pakelių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai padarė išvadą, jog minėta tabako gaminių reklama ir papildoma įstatyme nenustatyta informacija prekybos vietoje apie tabako gaminius buvo paskleista (TKĮ 17 str. 5 d. pažeidimas).

Atsakomybė už TKĮ 17 straipsnio 1 dalies pažeidimą nustatyta TKĮ 26 straipsnio 9 dalyje, už šio draudimo pažeidimą, padarytą pakartotinai per 1 metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo 10 000 Lt iki 20 000 Lt bauda. Atsakomybė už TKĮ 17 straipsnio 5 dalies pažeidimą nustatyta TKĮ 26 straipsnio 10 dalyje, už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per 1 metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo 3 000 Lt iki 5 000 Lt bauda.

Remiantis TKĮ 26 straipsnio 14 dalimi, konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir atsakomybę lengvinančias / sunkinančias aplinkybes; jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, skiriamos baudos dydis neturi viršyti ekonominės sankcijos už padarytą pažeidimą vidurkio, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, skiriamos baudos dydis turi būti ne mažesnis kaip ekonominės sankcijos už padarytą pažeidimą vidurkis, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Pagal TKĮ 26 straipsnio 15 dalį atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad juridiniai asmenys, užsienio juridinių asmenų filialai ar ūkininkai, padarę pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingiems pažeidimo padariniams, padėjo kompetentingoms institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą; atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad juridiniai asmenys, užsienio juridinių asmenų filialai ar ūkininkai kliudė atlikti tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydami kompetentingos institucijos nurodymo nutraukti neteisėtus veiksmus; skirianti baudą institucija gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis / sunkinančiomis aplinkybėmis ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes.

Pareiškėjui 15 000 Lt bauda už TKĮ 17 straipsnio 1, 5 dalių pažeidimą paskirta atsižvelgus į tai, kad pažeidimą pareiškėjas padarė 2 kartą per 1 metus (įsigaliojęs atsakovo 2013 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. ATK2-96/13 dėl TKĮ 17 straipsnio 1, 5 dalių pažeidimo), pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikyta tai, kad pareiškėjas nebe pirmą kartą padaro TKĮ pažeidimus, sistemiškai neužtikrina TKĮ reikalavimų laikymosi (už panašaus pobūdžio TKĮ 17 straipsnio 1, 5 dalių pažeidimus taikytos ekonominės sankcijos: 2013 m. gruodžio 5 d. nutarimas ATK2-198 (neįsigaliojęs), 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimas Nr. ATK2-193/13 (neįsigaliojęs), 2013 m. spalio 3 d. nutarimas Nr. ATK2-165/13 (neįsigaliojęs), 2013 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. ATK2-93/13, 2012 m. kovo 22 d. nutarimas Nr. ATK2-65/12, 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. ATK2-31/12, 2012 m. sausio 26 d. nutarimas Nr. ATK2-19/12, 2012 m. sausio 5 d. nutarimas Nr. ATK2-04/12, 2010 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 3K10/59, 2010 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 3K10/26, 2008 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 3K08/260), pareiškėjas pažeidimų nepripažįsta ir dėl jų nesigaili, piktybiškai nesilaiko teisės aktų reikalavimų ir ignoruoja licencijuojamą veiklą kontroliuojančių institucijų bei teismų taikomas poveikio priemones.

Apeliantas teigia, kad teismas nevertino aplinkybių, kurios laikytinos lengvinančiomis pareiškėjo atsakomybę. Pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių egzistavimo nei atsakovas nutarime, nei teismas sprendime nepagrindė ir nenustatė. Bauda paskirta remiantis tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau sąlygoja kvalifikuotos sudėties taikymą (nebe pirmas pažeidimas per metus), ir jas papildomai pripažįstant sunkinančiomis aplinkybėmis.

Lengvinančiomis atsakomybę aplinkybėmis pareiškėjas laiko tai, kad netrukdė Departamentui atlikti tyrimą, pateikė visą turimą informaciją apie ginčo tabako gaminius ir ant jų pateiktą informaciją, kurios prašė Departamentas, į bylos medžiagos nagrinėjimo žodinį procesą atvyko pareiškėjo atstovė, nors jos dalyvavimas nebuvo privalomas, davė išsamius paaiškinimus, atsakė į atsakovo klausimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės nagrinėjamu atveju pagrįstai nepripažintos lengvinančiomis pareiškėjo atsakomybę. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl atsakomybę sunkinančių aplinkybių. TKĮ 26 straipsnio 15 dalyje numatyta, kad skirianti baudą institucija gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis / sunkinančiomis aplinkybėmis ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes. Šiuo atveju atsakovas sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad pareiškėjas sistemiškai neužtikrina TKĮ reikalavimų laikymosi, pažeidimų nepripažįsta, ignoruoja taikomas poveikio priemones. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad ta pati aplinkybė kuri sąlygoja kvalifikuotos sudėties taikymą (nebe pirmas pažeidimas per metus) buvo papildomai pripažinta sunkinančia. Pažymėtina, kad dėl šio pareiškėjo argumento pasisakė ir pirmosios instancijos teismas.

Skundžiamas nutarimas priimtas atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į pažeidimo pavojingą pobūdį, daromų pažeidimų sistemiškumą, į tai, kad padarytas pažeidimas yra sudėtinis (TKĮ 17 straipsnio 1 dalies ir 5 dalies pažeidimas), bauda individualizuota, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį. Teisėjų kolegijos vertinimu pareiškėjui pagrįstai paskirtas baudos vidurkis ir nėra pagrindo paskirtą ekonominę sankciją sumažinti.

Apelianto rašytiniuose paaiškinimuose papildomai pateiktas argumentas dėl naujausios administracinių teismų praktikos, nurodant vieną apygardos administracinio teismo neįsiteisėjusį sprendimą byloje, kurioje iš esmės analogiškas ginčo bylai teisinis klausimas pirmosios instancijos teismo išspręstas kitaip. Atsakydama į šį argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d.), o viena byla negali būti remiamasi kaip nuoseklia praktika.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino bylai reikšmingą teisinį reglamentavimą, pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Philip Morris Baltic“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė