2021-12-29 Nr. AB-28169-3-61-3-00010-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2098-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00010-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. Š., D. G. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. Š., D. G. ir R. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjos D. Š., D. G. ir R. M. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2019 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (10.8)VPE_SP5-1320, 2019 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (10.12)VPE_SP5-1554 ir 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. (10.12)VPE_SP5-1902; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimus Nr. (6.5)I-8490, Nr. (6.5)I-8492 ir Nr. (6.5)I-8493; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai D. Š. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1981 m. liepos 20 d. – 1991 m. gegužės 11 d., 1991 m. rugsėjo 1 d. – 1992 m. sausio 11 d. ir 1994 m. liepos 12 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpius, pareiškėjai akcinėje bendrovėje (toliau – ir AB) „Ekranas“ atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas; 4) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai D. G. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. liepos 20 d., 1991 m. birželio 14 d. – 1991 m. spalio 29 d. ir 1994 m. rugpjūčio 30 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpius, pareiškėjai AB „Ekranas“ atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas; 5) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai R. M. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. gegužės 24 d., 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. balandžio 28 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. – 1992 m. gegužės 31 d. ir 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpius, pareiškėjai AB „Ekranas“ atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas.

2. Pareiškėjos nurodė, kad atsakovas skundžiamais sprendimais netenkino jų prašymų dėl kompensacijos skyrimo už darbą AB „Ekrane“ ypatingomis darbo sąlygomis, kadangi jos neatitinka nė vienos iš teisės gauti kompensaciją sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1995 m. sausio 1 d. pareiškėjos nėra išdirbusios 7,5 metų ar 3 metų 9 mėnesių 1988-1994 m. laikotarpiu darbų ypatingomis sąlygomis, nurodytų Lietuvoje galiojusiame Gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1 (toliau – ir Sąrašas Nr. 1), taip pat nėra išdirbusios 10 metų iki 1995 m. sausio 1 d. ar 5 metų 1988-1994 m. laikotarpiu kitų darbų sunkiomis sąlygomis, nurodytų sąraše Nr. 2 (toliau – ir Sąrašas Nr. 2).

3. Pareiškėjos paaiškino, kad pareiškėja D. Š. laikotarpiais 1981 m. liepos 20 d. – 1991 m. gegužės 11 d., 1991 m. rugsėjo 1 d. – 1992 m. sausio 11 d. ir 1994 m. liepos 12 d. – 1994 m. gruodžio 31 d., t. y. 10 metų 7 mėnesius ir 20 dienų, dirbo stiklo gamybos kontroliere; pareiškėja D. G. laikotarpiais 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. liepos 20 d., 1991 m. birželio 14 d. – 1991 m. spalio 29 d. ir 1994 m. rugpjūčio 30 d. – 1994 m. gruodžio 31 d., t. y. 7 metus 8 mėnesius ir 16 dienų, dirbo stiklo gamybos kontroliere; pareiškėja R. M. laikotarpiais 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. gegužės 24 d., 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. balandžio 28 d., 1991 m. gegužės 31 d. – 1992 m. gegužės 31 d. ir 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d., t. y. 9 metus 8 mėnesius 27 dienas, dirbo stiklo gamybos kontroliere. Pareiškėjos stiklo gamybos kontrolierėmis pradėjo dirbti Panevėžio gamykloje „Ekranas“ nuo 1981 m. liepos 20 d. techninės kontrolės skyriuje (vėliau pakeistas pavadinimas į Kokybės kontrolės barą, baro kodas 31180). Techninės kontrolės skyriaus kontrolierės tikrino stiklo detales stiklo cechuose. Pareiškėjos iš esmės atliko stiklo detalių kontrolierių (brokuotojų) darbą, šio darbo aplinkoje vyravo kenksmingas faktorius – švinas.

4. Pareiškėjos pažymėjo, kad tuo metu buvo du Stiklo cechai: ceche Nr. 1 buvo presuojami kūgiai ir gaminami krištolo gaminiai, o ceche Nr. 2 gaminami ekranai ir stiklo indai. Pareiškėjos, dirbdamos stiklo gamybos kontrolierėmis Stiklo cecho Nr. 1 gamybiniame bare, atliko presuotų kūgių kontrolę (juos brokavo). Toks pareiškėjų darbo pobūdis faktiškai atitiko Sąrašo Nr. 1 XIII skyriaus „Radiotechninė gamyba“ 2 punkte „Elektrovakuuminė gamyba“ nurodytą pareigybę – darbininkai, atliekantys darbus, kuriuose naudojama švino raudė: brokuotojai, nes pareiškėjos dirbo kontrolierėmis-brokuotojomis. Pažymėjo ir tai, kad reikalui esant pareiškėjos buvo perkeliamos ir į Stiklo cechą Nr. 2.

5. Pareiškėjos teigė, kad stiklo gamybos (detalių) kontrolierių (brokuotojų) pareigybė buvo veikiama ypatingų (kenksmingų) faktorių, nes įkrovos bare buvo maišomos žaliavos su švinu ir perduodamos į krosnis, lydymo bare krosnyje lydomos žaliavos su švinu, o presų bare formuojamas stiklo lašas, nukerpamas presuotam kūgiui, ir kūgis dedamas į krosnį (lerą 400 °C temperatūros), toliau vyko atkaitinimas, kad išlyginti siūles. Pareiškėjos, būdamos kontrolierėmis-brokuotojomis, po atkaitinimo brokavo (tikrino) kūgius. Stiklo ceche Nr. 1 šalia vienas kitos buvo trys atkaitinimo krosnys (lerai), detalės, indai kaitinami su švinu, skleidė garus ir nuodijo aplinką. Į stiklo lydymo krosnis buvo pilamos žaliavos su švino raude (gletu), dulkės su švino raude nuodijo aplinką. Stiklo lydymo krosnyse buvo lydomas elektrovakuuminis stiklas ir pasiekiama aukšta temperatūra iki 1220 C, o tai ypatingai skleidė nuodus į darbo aplinką, kadangi kuo aukštesnė temperatūra, tuo labiau aplinkoje vyravo švino oksido (gleto) garai. Nurodo, kad apsinuodijus švino suriku (švino oksidu), pakenkiamos nervų, kraujotakos, kvėpavimo, virškinimo, šlapimo ir kitos žmogaus organizmo sistemos, todėl Sąraše Nr. 1 jis ir yra įvardijamas kaip sveikatai kenksmingas ir pavojingas rizikos veiksnys. Stiklo lydymo krosnys, presai ir lerai buvo vienoje patalpoje, be jokių pertvarų, o tai reiškia, kad pareiškėjos dirbo ypač pavojingomis sąlygomis.

6. Pareiškėjos vertino, kad joms už darbą stiklo gamybos (detalių) kontrolierių (brokuotojų) pareigose kenksmingomis sąlygomis turi būti skiriama kompensacija, nepriklausomai nuo to, tiksliai ar ne ši pareigybė buvo įvardinta darbo knygelėse, juo labiau, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog siekiant nustatyti, ar asmuo dirbo ypatingomis sąlygomis, turi būti vertinama ne darbo knygelėje įrašyta pareigybė, o faktiškai egzistavusi situacija ir faktiškai dirbtas darbas, t. y. darbuotojo darbo aplinka (darbo vieta, pobūdis). Šiuo atveju tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo sprendimus priėmė apsiribodami tik formaliu situacijos vertinimu, neatsižvelgė į faktiškai egzistavusią situaciją ir faktiškai dirbtą darbą (darbuotojo darbo aplinką). Atkreipė dėmesį, kad Panevėžio gamykloje „Ekranas“ stiklo gamybos kontrolierėms buvo mokami priedai prie darbo užmokesčio, skiriami pieno produktai, suteikiamos ilgesnės atostogos, buvo privalomi periodiniai sveikatos patikrinimai. Administracinių teismų praktikoje šios aplinkybės taip pat yra vertinamos kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių, jog asmuo dirbo kenksmingomis sąlygomis.

7. Pareiškėjos pažymėjo, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 191 straipsnį moterims oficialiai buvo draudžiama dirbti kenksmingomis sąlygomis, todėl tikėtina, kad moterų, faktiškai dirbančių kenksmingomis sąlygomis darbo knygelėse įrašai neatspindėjo realios padėties, todėl ir pareiškėjų darbo knygelėse galėjo būti neteisingai nurodomos pareigybės.

8. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad kompensacijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymo 62 straipsniu bei Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (toliau – ir Nuostatai). Pagal šių teisės aktų nuostatas, teisę gauti kompensaciją turi asmenys, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, nurodytus Lietuvoje galiojusiuose Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, patvirtintuose buvusios SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1990 m. kovo 11 d.). Pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas moterys, kurios iki 1994 m. gruodžio 31 d. ne mažiau kaip 7 metus 6 mėnesius dirbo darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1, turi teisę gauti kompensaciją už 10 metų, o moterys, kurios iki 1994 m. gruodžio 31 d. ne mažiau kaip 10 metų dirbo darbus, nurodytus Sąraše Nr. 2, turi teisę gauti kompensaciją už 5 metus. Teisę gauti kompensacijos dalį, proporcingą dirbtam laikui, turi moterys, kurios 1988-1994 metų laikotarpiu ne mažiau kaip 3 metus 9 mėnesius dirbo darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1, arba ne mažiau kaip 5 metus dirbo darbus, nurodytus Sąraše Nr. 2. Darbo ypatingomis sąlygomis trukmė ir pobūdis įrodomi darbo knygelėmis, darbo stažo pažymėjimais, darbo pobūdį ypatingomis sąlygomis patikslinančiomis pažymomis, išduotomis remiantis darbdavių ar valstybės archyvų sistemos įstaigų turimais dokumentais.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pagal pareiškėjos D. Š. byloje esančius dokumentus nustatyta, jog ji laikotarpiu nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo Panevėžio gamykloje „Ekranas“. Laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 12 d. iki 1994 m. liepos 11 d. pareiškėjai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Kadangi darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę (Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalis), minėtas laikotarpis į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitytinas. Laikotarpiais nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1991 m. gegužės 11 d., nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1992 m. sausio 11 d. ir nuo 1994 m. liepos 12 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėja D. Š. dirbo Panevėžio gamyklos „Ekranas“ Stiklo ceche Nr. 2 stiklo gamybos kontroliere. Minėti laikotarpiai į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaityti, nes stiklo gamybos kontrolierės pareigybė nenurodyta nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2 (1991 m. gegužės 12 d. – 1991 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėja dirbo krovėja, pagalbine darbininke ir ginčo dėl šių darbų pobūdžio nėra).

11. Atsakovas paaiškino, kad pagal pareiškėjos D. G. byloje esančius dokumentus nustatyta, kad ji laikotarpiu nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo Panevėžio gamykloje „Ekranas“. Laikotarpiais nuo 1988 m. liepos 21 d. iki 1991 m. birželio 13 d. ir nuo 1991 m. spalio 30 d. iki 1994 m. rugpjūčio 29 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, todėl remiantis Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalimi, šie laikotarpiai į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitytini. Laikotarpiais nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1988 m. liepos 20 d., nuo 1991 m. birželio 14 d. iki 1991 m. spalio 29 d. ir nuo 1994 m. rugpjūčio 30 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėja dirbo Techninės kontrolės skyriuje stiklo gamybos kontroliere. Šie laikotarpiai į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaityti, nes stiklo gamybos kontrolierės pareigybė nenurodyta nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2.

12. Atsakovas taip pat nurodė, kad pagal pareiškėjos R. M. byloje esančius dokumentus nustatyta, kad ji nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1994 m. kovo 24 d. dirbo Panevėžio gamykloje „Ekranas“. Laikotarpiu nuo 1988 m. gegužės 25 d. iki 1991 m. kovo 29 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, o nuo 1991 m. balandžio 29 d. iki 1991 m. gegužės 31 d., nuo 1992 m. sausio 21 d. iki 1992 sausio 25 d., nuo 1992 m. spalio 27 d. iki 1992 m. spalio 31 d., nuo 1993 m. spalio 31 d. iki nuo 1993 m. lapkričio 1 d. ir nuo 1994 m. sausio 18 d. iki 1994 m. sausio 22 d. – nemokamos atostogos. Kadangi darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę (Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalis), minėti laikotarpiai į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitytini. Pareiškėja laikotarpiais nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1988 m. gegužės 24 d., nuo 1991 m. kovo 30 d. iki 1991 m. balandžio 28 d., nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1992 m. sausio 20 d., nuo 1992 m. sausio 26 d. iki 1992 m. gegužės 31 d. dirbo Techninės kontrolės skyriuje stiklo gamybos kontroliere, nuo 1992 m. birželio 1 d. iki 1992 m. spalio 26 d., nuo 1992 m. lapkričio 1 d. iki 1992 m. lapkričio 3 d., nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. spalio 30 d., nuo 1993 lapkričio 2 d. iki 194 m. sausio 17 d. ir nuo 1994 m. sausio 23 d. iki 1994 m. kovo 24 d. laikotarpiais dirbo Stiklo cecho Nr. 2 cechinės kontrolės baro stiklo gamybos kontroliere. Šie laikotarpiai į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaityti, nes stiklo gamybos kontrolierės pareigybė nenurodyta nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2 (1992 m. lapkričio 4 d. – 1992 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pareiškėja dirbo krovėja ir ginčo dėl šio darbo pobūdžio nėra).

13. Atsakovas teigė, kad pareiškėjos nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jų darbo pobūdis faktiškai atitiko Sąrašo Nr. 1 XIII skyriaus „Radiotechninė gamyba“ 2 punkte nurodytą pareigybę – darbininkai, atliekantys darbus, kuriuose naudojama švino raudė. Pareiškėjų darbo knygelių įrašuose apie priėmimą į darbą, perkėlimą į kitą darbą bei įsakymuose apie priėmimą į darbą esantys duomenys taip pat nepatvirtina jų darbo fakto Stiklo ceche Nr. 1, t. y. minėtuose dokumentuose nurodyta, kad stiklo gamybos kontrolierėmis pareiškėjos dirbo: D. Š. – Stiklo ceche Nr. 2, D. G. – Techninės kontrolės skyriuje (tai buvo atskiras (ne cecho) struktūrinis padalinys), R. M. – Techninės kontrolės skyriuje, o nuo 1992 m. birželio 1 d. – Stiklo cecho Nr. 2 cechinės kontrolės biure. Taigi, pareiškėjos nedirbo Stiklo ceche Nr. 1, kuriame vyko elektrovakuuminio stiklo gamyba naudojant švino raudę.

14. Atsakovas paaiškino, kad pagal Sąrašo Nr. 1 XIII skyriaus „Radiotechninė gamyba“ 2 punktą teisę į kompensaciją turi darbininkai, atlikę darbus, kuriuose naudojama švino raudė, t. y. turėjo betarpiškai dirbti su švino raude, o ne dirbti su gaminiais, pagamintais naudojant švino raudę. Aplinkybę, kad pareiškėjos nedirbo su švino suriku, be kita ko, patvirtina gamyklos „Ekranas“ direktoriaus 1989 m. rugpjūčio 28 d. įsakymas Nr. 491-k, kurio priede pateiktas visų darbuotojų, dirbusių nuo 1979 m. spalio 5 d. su švino raude (suriku), vardinis sąrašas. Šiame sąraše neįvardytos nei pareiškėjos, nei jų pareigybė. Švino raudė buvo naudojama tik Įkrovos bare, kuris buvo Stiklo cecho Nr. 1 struktūrinis padalinys, o, pareiškėjos nepateikė įrodymų, kad dirbo Stiklo ceche Nr. 1.

15. Atsakovas akcentavo, kad kiekvienoje įmonėje, kurioje buvo atliekami darbai, savo pobūdžiu atitinkantys darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1 arba Sąraše Nr. 2, buvo sudaromas pareigybių, turinčių teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis, sąrašas. Minėtas sąrašas buvo derinamas su socialinio aprūpinimo skyriumi ir įmonės profsąjunga ir tvirtinamas įmonės vadovo. Gamykloje „Ekranas“ Darbuotojų, specialybių ir pareigybių, turinčių teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis sąraše, kuris buvo patvirtintas kaip 1989 metų kolektyvinės sutarties priedas (skaitmeninis vaizdas pridedamas), stiklo gamybos kontrolierės pareigybė nėra nurodyta.

16. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl priedų prie atlyginimo, pieno skyrimo, ilgesnių atostogų ar privalomų periodinių sveikatos patikrinimų teisės aktuose, reglamentuojančiuose kompensacijų skyrimą, neįvardytos, todėl nustatant teisę į kompensaciją į jas neatsižvelgiama. Vertinant tik šiuos faktus ir nevertinant kenksmingų veiksnių poveikio pareiškėjoms trukmės bei tų veiksnių pavojingumo ir neigiamo poveikio sveikatai dydžio (o būtent nuo to priklauso, ar atitinkamas darbas įrašytas į Sąrašą Nr. 1 ar Sąrašą Nr. 2, kurį dirbus Pensijų įstatyme nustatytą laiką įgyjama teisė gauti kompensaciją) būtų pažeistas teisingumo, protingumo ir proporcingumo principas. Todėl jeigu faktiškai asmens darbo sąlygos buvo kenksmingos, bet pareigos ar profesija į šiuos sąrašus nebuvo įtraukta, arba asmuo dirbo kitokiomis sąlygomis, negu tai nustatyta Sąraše Nr. 1 ar Sąraše Nr. 2, atsakovo teigimu, kompensacija negali būti paskirta.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime nesutiko su pareiškėjų skundu ir prašė jį atmesti.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutikimą su skundu grindė iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir atsakovas. Papildomai nurodė, kad Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 yra nustatytas baigtinis gamybos šakų, darbų, profesijų ir pareigų sąrašas, suteikiantis teisę į kompensaciją. Į šiuos sąrašus neįtrauktos profesijos, pareigos ir gamybos šakos teisės į lengvatinį pensinį aprūpinimą nesuteikė, nepaisant faktinio darbo sąlygų pobūdžio ar už darbo kenksmingumą taikomų lengvatų. Taip pat nurodė, kad pareiškėjos nagrinėjamu atveju nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad dirbdamos stiklo gamybos kontrolierėmis, jų darbo pobūdis faktiškai atitiko Sąrašo Nr. 1 ir Sąrašo Nr. 2 nurodytas pareigybes, todėl pagrįstai pripažintos neturinčiomis teisės į kompensaciją.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

20. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad:

20.1. D. Š. 2019 m. gegužės 15 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti jai kompensaciją už darbą kenksmingomis sąlygomis laikotarpiais 1981 m. liepos 20 d. – 1991 m. gegužės 11 d., 1991 m. rugsėjo 1 d. – 1992 m. sausio 11 d. ir 1994 m. liepos 12 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas AB „Ekranas“. VSDFV Vilniaus skyrius, įvertinęs kompensacijos byloje esančius dokumentus, nustatė, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės gauti kompensaciją sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. nedirbo nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2 nurodytų darbų, 2019 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. (10.8) VPE_ SP5-1320 atsisakė skirti D. Š. kompensaciją. Nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, pareiškėja jį apskundė VSDFV. VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8490 VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. liepos 5 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu;

20.2. Pareiškėja D. G. 2019 m. liepos 19 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti jai kompensaciją už darbą kenksmingomis sąlygomis laikotarpiais 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. liepos 20 d., 1991 m. birželio 14 d. – 1991 m. spalio 29 d. ir 1994 m. rugpjūčio 30 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas AB „Ekranas“. VSDFV Vilniaus skyrius, įvertinęs kompensacijos byloje esančius dokumentus, nustatė, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės gauti kompensaciją sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. nedirbo nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2 nurodytų darbų, ir 2019 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. (10.12) VPE_SP5-1554 atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją. Nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, pareiškėja jį apskundė VSDFV. VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8492 VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. liepos 30 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu;

20.3. Pareiškėja R. M. 2019 m. liepos 26 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti jai kompensaciją už darbą kenksmingomis sąlygomis laikotarpiais 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. gegužės 24 d., 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. balandžio 28 d., 1991 m. gegužės 31 d. – 1992 m. gegužės 31 d. ir 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas AB „Ekranas“. VSDFV Vilniaus skyrius, įvertinęs kompensacijos byloje esančius dokumentus, nustatė, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės ją gauti sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. nedirbo nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2 nurodytų darbų, ir 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. (10.12) VPE_ SP5-1902 atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją. Nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, pareiškėja jį apskundė VSDFV. VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8493 VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

21. Teismas nurodė, kad pagal Pensijų įstatymo ir Nuostatas teisę gauti kompensaciją turi asmenys, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, nurodytus Lietuvoje galiojusiuose Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, patvirtintuose buvusios SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1990 m. kovo 11 d.).

22. Teismas pažymėjo, kad Pensijų įstatymo 62 straipsnyje įstatymų leidėjas išskiria dvi būtinas sąlygas nurodytai kompensacijai gauti: pirma – pareiškėjas turi būti dirbęs darbus, įtrauktus į Sąrašą Nr. 1 ar Sąrašą Nr. 2; antra – šiuos darbus jis turi būti dirbęs nustatytą terminą – atitinkamai 7,5 metų ar 10 metų (teisei į kompensacijos dalį įgyti – Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą šioje dalyje nurodytu laikotarpiu – atitinkamai ne mažiau kaip 3 metus ir 9 mėnesius 1988-1994 metų laikotarpiu ar ne mažiau kaip 5 metus 1986-1994 metų laikotarpiu).

23. Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 62 straipsnio 8 ir 11 dalyse, Nuostatų 41 punkte įtvirtintu reglamentavimu, ir pažymėjo, kad darbo ypatingomis sąlygomis kompensacijai skirti trukmė ir pobūdis įrodomi darbo knygelėmis, darbo stažo pažymėjimais, darbo pobūdį ypatingomis sąlygomis patikslinančiomis pažymomis, išduotomis remiantis darbdavių ar valstybės archyvų sistemos įstaigų turimais dokumentais (Nuostatų 6.4.1-6.4.4 ir 40.1 papunkčiai).

24. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentų, kad joms būtų skirta kompensacija už darbą, dirbtą laikotarpiu nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1994 m. lapkričio 3 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) Panevėžio „Ekranas“ gamykloje, pagrįstumą, iš bylos medžiagos nustatė, kad „Ekranas“ gamykloje produkcijos gamybai buvo naudojama švino raudė (švino surikas). Jos naudojimas siejamas su darbais, tiesiogiai susijusiais su gamykloje Stiklo ceche Nr. 1 1979 metais sumontuotos švininės stiklo lydymo krosnies aptarnavimu, ką patvirtina ir Gamyklos direktoriaus 1989 m. rugpjūčio 28 d. įsakymas Nr. 491–K, su vėlesniu papildymu. Minėtame įsakyme ne tik nurodytos darbo su švino suriku aplinkybės, šį darbą dirbančiųjų pareigybės (įkrovos paruošėjai bei specialistai), tačiau šiuo įsakymu buvo nurodyta patikslinti konkrečių darbuotojų, dirbusių su švino suriku, įrašus darbo knygelėse, dėl ko darytina išvada, kad toks Gamyklos darbuotojų darbo pobūdis (darbas su švino suriku) buvo privalomas nurodyti ir dirbančių su švino suriku darbuotojų darbo knygelėse.

25. Teismas vertino pareiškėjos D. Š. darbo knygelę, kuri patvirtina, jog pareiškėja 1981 m. liepos 20 d. priimta dirbti į Panevėžio valstybinės gamyklos „Ekranas“ Stiklo cecho Nr. 2 III (trečios) kategorijos stiklo gamybos kontrolierės pareigas. 1986 m. vasario 1 d. jai suteikta IV (ketvirta) stiklo gamybos kontrolierės kategorija. Taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 12 d. iki 1994 m. liepos 11 d. pareiškėjai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, todėl pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalį šis laikotarpis į D. Š. darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitomas. Laikotarpiu nuo 1991 m. gegužės 12 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėja dirbo krovėja, pagalbine darbininke.

26. Teismas vertino pareiškėjos D. G. darbo knygelę, kuri patvirtina, kad pareiškėja nuo 1981 m. liepos 20 d. priimta dirbti Panevėžio gamykloje „Ekranas“ Techninės kontrolės skyriaus III (trečios) kategorijos stiklo gamybos kontrolierės pareigose. Laikotarpiais nuo 1988 m. liepos 21 d. iki 1991 m. birželio 13 d. ir nuo 1991 m. spalio 30 d. iki 1994 m. rugpjūčio 29 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Remiantis Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalimi, šie laikotarpiai į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitytini.

27. Teismas vertino pareiškėjos R. M. darbo knygelę, kuri patvirtina, kad pareiškėja nuo 1981 m. liepos 20 d. dirbo Panevėžio gamykloje „Ekranas“ Techninės kontrolės skyriuje stiklo gamybos kontroliere, nuo 1992 m. birželio 1 d. iki 1992 m. spalio 26 d., nuo 1992 m. lapkričio 1 d. iki 1992 m. lapkričio 3 d., nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. spalio 30 d., nuo 1993 lapkričio 2 d. iki 194 m. sausio 17 d. ir nuo 1994 m. sausio 23 d. iki 1994 m. kovo 24 d. laikotarpiais dirbo Stiklo cecho Nr. 2 cechinės kontrolės baro stiklo gamybos kontroliere. Laikotarpiu nuo 1988 m. gegužės 25 d. iki 1991 m. kovo 29 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, o nuo 1991 m. balandžio 29 d. iki 1991 m. gegužės 31 d., nuo 1992 m. sausio 21 d. iki 1992 sausio 25 d., nuo 1992 m. spalio 27 d. iki 1992 m. spalio 31 d., nuo 1993 m. spalio 31 d. iki nuo 1993 m. lapkričio 1 d. ir nuo 1994 m. sausio 18 d. iki 1994 m. sausio 22 d. – nemokamos atostogos. Kadangi darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę (Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalis), pastarieji laikotarpiai į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitytini.

28. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos teisę į kompensaciją sieja su darbu kenksmingomis sąlygomis gamyklos „Ekranas“ Stiklo ceche Nr. 1, kuriame buvo stiklo lydymo krosnys. Tačiau jokių duomenų apie pareiškėjų darbą šiame ceche nėra. Taip pat nėra jokių kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog skunde nurodytais laikotarpiais pareiškėjos dirbo darbus, kuriuose naudojama švino raudė (surikas). Byloje esančiame Panevėžio gamyklos „Ekranas“ 1974 m. kovo 20 d. įsakymo priedėlyje Nr. 1, nors ir nurodyta, kad Ekranų gamybos ir poliravimo bare buvo stiklo gaminių kontrolieriaus pareigybė, tačiau nėra nurodyta, kad Stiklo ceche Nr. 1 tuo laiku buvo techninės kontrolės skyrius. Pareiškėjų pavardžių Panevėžio gamyklos „Ekranas“ 1989 m. rugpjūčio 28 d. įsakyme Nr. 491-K, kuriame nurodyti asmenų sąrašai dėl pensijų lengvatinėmis sąlygomis suteikimo, nėra nurodyta. Pareiškėjos į teismo posėdį neatvyko ir nepaaiškino, kur konkrečiai ir kokiomis sąlygomis jos dirbo.

29. Teismas vertino, kad vien tik liudytojų J. V. ir V. B. parodymų, kad pareiškėjos dirbo su švino raude, nesant kitų rašytinių įrodymų apie pareiškėjų darbą skunde nurodytame Stiklo ceche Nr. 1 ir jų darbo pobūdį, nepakanka daryti išvadą, kad pareiškėjų darbo pobūdis atitinka Sąrašo Nr. 1 įrašytus darbus.

30. Teismas pažymėjo, kad pagal ginčui aktualų teisinį reglamentavimą teisė į kompensaciją, visų pirma, įrodinėjama pateikiant atitinkamus dokumentus. Pareiškėjos, siekdamos įrodyti, kad jų skunde nurodytu laikotarpiu jos dirbo Stiklo ceche Nr. 1 stiklo gamybos kontrolierėmis su švino raude, turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

31. Teismas nurodė, kad pareiškėjos savo skundą grindžia ir tuo, kad jos ginčo laikotarpiu dėl to, kad dirbo kenksmingomis sąlygomis, turėjo papildomų garantijų – joms nemokamai buvo skiriamas pienas, priedas prie atlyginimo, suteikiamos ilgesnės trukmės atostogos. Teismas vertino, kad nesant kitų rašytinių objektyvių įrodymų apie pareiškėjų darbo pobūdį, šios aplinkybės pačios savaime nepatvirtina pareiškėjų teisės į kompensaciją. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos dirbo kenksmingomis sąlygomis, tačiau teisei į kompensaciją būtina sąlyga, kad pareiškėjų darbo pobūdis atitiktų Sąraše Nr. 1 nurodytus darbus. Šiuo gi atveju, byloje tokių įrodymų nėra.

32. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjos neįrodė, kad ginčo laikotarpiu dirbo darbus, įrašytus į Sąrašą Nr.1 ir Sąrašą Nr.2, todėl jos neatitinka būtinųjų sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnyje teisei į kompensacijos mokėjimą įgyti, ir tai yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjos neįgijo teisės į kompensacijos mokėjimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str.)). Todėl atsakovo sprendimai, kuriais atsisakyta skirti pareiškėjoms kompensaciją, bei VSDFV sprendimai, priimti išnagrinėjus ginčą išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, yra teisėti ir pagrįsti, naikinti ginčijamus sprendimus nėra pagrindo, taip pat, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo priteisti pareiškėjoms bylinėjimosi išlaidas.

III. 33. Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą ir skundo reikalavimus tenkinti, priteisti pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

34. Pareiškėjos nurodo, kad tiek teismas, tiek atsakovas su trečiuoju asmeniu Sąrašą Nr. 1 ir Sąrašą Nr. 2 taikė tik formaliai, tinkamai nesiaiškindami aplinkybių, susijusių su pareiškėjų darbo vieta, pobūdžiu, o teismas atsietai ir netinkamai įvertino pareiškėjų ir jų atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus ir visus kitus byloje esančius įrodymus, sudarančius pagrindą spręsti apie pareiškėjų dirbtą darbą pagal Sąrašą Nr. 1. Be to, pats teismas suabejojo savo akto teisingumu, nurodęs, kad pareiškėjos turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jei siekia įrodyti, kad dirbo Stiklo ceche Nr. 1 stiklo gamybos kontrolierėmis su švino raude.

35. Pareiškėjos akcentuoja jų dirbto darbo Stiklo cecho Nr. 1 gamybiniame bare, atliekant presuotų kūgių kontrolę (juos brokavo), pobūdį, kuris, jų teigimu, atitiko Sąrašo Nr. 1 XIII skyriaus „Radiotechninė gamyba“ 2 punkte „Elektrovakuuminė gamyba“ nurodytą pareigybę – darbininkai, atliekantys darbus, kuriuose naudojama švino raudė. Pareiškėjos, detalizuodamos darbo procesą, laikosi pozicijos, kad jų pareigybė (brokuotojų) buvo veikiama kenksmingo faktoriaus – darbo aplinkoje buvo švino gleto (suriko) garų, todėl pripažintina, kad jos dirbo ypač pavojingomis sąlygomis ir joms turi būti paskirtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, nepriklausomai nuo to, tiksliai ar ne, ši pareigybė buvo įvardinta darbo knygelėse. Švino raudės naudojimą jų darbo procese patvirtina knygose „Spalvotieji kineskopai“ ir „Stiklo technologija“ užfiksuota informacija. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro interneto svetainėje pateikta informacija patvirtina, kad švino surikas (švino oksidas) yra sveikatai kenksmingas ir pavojingas, todėl Sąraše Nr. 1 jis ir yra įvardijamas kaip sveikatai kenksmingas ir pavojingas rizikos veiksnys.

36. Pareiškėjos pažymi, kad liudytojų V. B. ir J. V. paaiškinimų turinys patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjos dirbo su švino raude. Teismas, nurodydamas, kad liudytojų parodymų nepakanka, paneigė vieną iš įrodymų šaltinių teisme. Teismo motyvacija dėl to, kad pareiškėjos į teismo posėdį neatvyko ir nepaaiškino, kur konkrečiai ir kokiomis sąlygomis jos dirbo, yra perteklinė bei prieštarauja įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėms, kadangi pareiškėjos skunde pateikė išsamius paaiškinimus, be to, skundą teisme palaikė jų atstovai.

37. Pareiškėjos atkreipia dėmesį, kad teismas neturėjo teisės atmesti skundo, nes yra kompetentingas nagrinėti tokio pobūdžio bylas, be to, privalėjo visas abejones aiškinti pareiškėjų naudai. Teismas, pasiūlydamas pareiškėjoms kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, pažeidė pareiškėjų teises, nes nustatant juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjos netektų dalies kompensacijos už laikotarpį, kada atsakovas atsisakė skirti kompensaciją, be to, sudaromos prielaidos neekonomiškam teismo procesui.

38. Pareiškėjos pabrėžia, kad Panevėžio gamykloje „Ekranas“ stiklo gamybos kontrolierėms buvo mokami priedai prie darbo užmokesčio, skiriami pieno produktai, suteikiamos ilgesnės atostogos, buvo privalomi periodiniai sveikatos patikrinimai, tačiau į tai liko neatsižvelgta, nors administracinių teismų praktikoje šios aplinkybės taip pat vertinamos kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių, jog asmuo dirbo kenksmingomis sąlygomis. Prie skundo buvo pateiktas AB „Ekranas“ direktoriaus patvirtintas darbuotojų, dirbančių kenksmingomis darbo sąlygomis, kuriems priklauso piniginės išmokos pieno ir kefyro įsigijimui sąrašas, iš kurio matyti, be kita ko, matyti, kad pareiškėjų darbo aplinkoje vyravo švinas.

39. Pareiškėjų teigimu, teismas padarė klaidingą išvadą, konstatuodamas, kad nėra jokių duomenų, kad visos pareiškėjos yra dirbusios Panevėžio gamyklos „Ekranas“ Stiklo ceche Nr. 1. Formaliai vertinant darbo knygelės įrašus, galima būtų sutikti su teismo argumentais, jog pareiškėja D. Š. nėra dirbusi Stiklo ceche Nr. 1, kadangi jos darbo knygelės įrašuose nurodoma, kad ši 1981 m. liepos 20 d. priimta į Stiklo cecho Nr. 2 III kategorijos stiklo gamybos kontrolierę, tačiau toks formalus vertinimas nebūtų tikslus ir teisingas, kadangi pareiškėja D. Š. kartu su kitomis pareiškėjomis buvo priimta į darbą tą pačią dieną ir tose pačiose pareigybėse ir visos dirbo Stiklo ceche Nr. 1, kuriame buvo stiklo lydymo krosnys. Dėl ko padarytas toks įrašas nežinoma.

40. Pareiškėjos akcentuoja, kad 1980 m. rugsėjo 1 d. į Panevėžio 28 profesinės technikos mokyklą atėjo mokytis apie 30 asmenų. Šioje mokykloje buvo ruošiami asmenys kontrolierių- brokuotojų pareigoms Panevėžio gamyklai „Ekranas“. Išlaikius kvalifikacinius egzaminus su suteiktomis kategorijomis, 1981 m. liepos 20 d. pareiškėjos įdarbintos Techninės kontrolės skyriuje (gamyklinė kontrolė) bei paskirtos dirbti stiklo detalių kontrolierėmis. Taigi, teismas, vertindamas formaliai darbo knygelės įrašus, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, konstatavęs, kad nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjos yra dirbusios Stiklo ceche Nr. 1. Net pats atsakovas atsiliepime nėra nurodęs, kad pareiškėjos D. G. ir R. M. nedirbo Stiklo ceche Nr. 1.

41. Pareiškėjų nuomone, vertinimas, vadovaujantis gramatiniu pareigybės pavadinimu darbo knygelėje ir tuo, kad nėra jokių Panevėžio gamyklos „Ekranas“ dokumentų, patvirtinančių pareiškėjų darbą su švino raude (suriku), pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principą ta prasme, kad nevertinamas visų asmenų, dirbusių kenksmingomis sąlygomis, darbo pobūdis, intensyvumas ir trukmė, nepriklausomai nuo pareigybės įrašo asmens darbo knygelėje.

42. Pareiškėjos atkreipia dėmesį, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Darbo kodekso 191 straipsnį moterims oficialiai buvo draudžiama dirbti kenksmingomis sąlygomis, todėl tikėtina, kad pareiškėjų darbo knygelėse galėjo būti ir neatvaizduojamas jų dirbtas kenksmingas stiklo gamybos (detalių) kontrolierių darbas su švino raude (suriku). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl esančių abejonių pareiškėjos naudai buvo vertinama ir pripažinta, kad ši Panevėžio gamykloje „Ekranas“ dirbo darbą ypatingomis sąlygomis, atitinkantį Sąrašo Nr. 1 XIII skyriaus 2 punkte nurodytas pareigas (dirbo su švino raude ir atliko kontrolierės (brokuotojos) pareigas kineskopų surinkimo cechuose).

43. Pareiškėjų nuomone, skundžiami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, prieštarauja teismų praktikai, yra neteisingi, prieštaringi ir nelogiški, o skundžiamas teismo sprendimas neteisingas bei pažeidžiantis pareiškėjų teises.

44. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

45. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjų darbo knygelių įrašuose apie priėmimą į darbą, perkėlimą į kitą darbą bei įsakymuose apie priėmimą į darbą esantys duomenys nepatvirtina jų darbo fakto Stiklo ceche Nr. 1, nes minėtuose dokumentuose nurodyta, kad stiklo gamybos kontrolierėmis pareiškėjos dirbo: D. Š. – Stiklo ceche Nr. 2, D. G. – Techninės kontrolės skyriuje (tai buvo atskiras (ne cecho) struktūrinis padalinys), R. M. – Techninės kontrolės skyriuje, o nuo 1992 m. birželio 1 d. – Stiklo cecho Nr. 2 cechinės kontrolės biure, o kitų dokumentų pareiškėjos nepateikė. Taigi, pareiškėjos nedirbo Stiklo ceche Nr. 1, kuriame vyko gamyba naudojant švino raudę. Švino raudė buvo naudojama tik Įkrovos bare, kuris buvo Stiklo cecho Nr. 1 struktūrinis padalinys.

46. Atsakovas pažymi, kad aplinkybę, jog pareiškėjos nedirbo su švino suriku, patvirtina ir gamyklos „Ekranas“ direktoriaus 1989 m. rugpjūčio 28 d. įsakymas Nr. 491-k, kurio priede pateiktas visų darbuotojų, dirbusių nuo 1979 m. spalio 5 d. su švino raude (suriku), vardinis sąrašas, nes šiame sąraše nenurodytos nei pareiškėjų pavardės, nei jų pareigybės (stiklo gamybos kontrolierė).

47. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad kiekvienoje įmonėje, kurioje buvo atliekami darbai, savo pobūdžiu atitinkantys darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1 arba Sąraše Nr. 2, buvo sudaromas pareigybių, turinčių teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis, sąrašas (iki 1994 m. gruodžio 31 d. už darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1 arba Sąraše Nr. 2, buvo suteikiama teisė gauti lengvatinę pensiją, t. y. gauti senatvės pensiją nesukakus senatvės pensijos amžiaus, kuri nuo 1995 m. sausio 1 d. buvo panaikinta ir pradėtos skirti kompensacijos). Minėtas sąrašas buvo derinamas su socialinio aprūpinimo skyriumi ir įmonės profsąjunga ir tvirtinamas įmonės vadovo. Gamykloje „Ekranas“ Darbuotojų, specialybių ir pareigybių, turinčių teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis, sąraše, kuris buvo patvirtintas kaip 1989 metų kolektyvinės sutarties priedas, stiklo gamybos kontrolierės pareigybė nėra nurodyta.

48. Atsakovas nurodo, kad nesant kitų rašytinių objektyvių įrodymų apie pareiškėjų darbo pobūdį, pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kaip priedai prie atlyginimo, pieno skyrimas, ilgesnės atostogos ar privalomi periodiniai sveikatos patikrinimai, pačios savaime nepatvirtina pareiškėjų teisės į kompensaciją. Vertinant tik šiuos faktus ir nevertinant kenksmingų veiksnių poveikio pareiškėjams trukmės bei tų veiksnių pavojingumo ir neigiamo poveikio sveikatai dydžio būtų pažeistas teisingumo, protingumo ir proporcingumo principas. Todėl, jeigu faktiškai asmens darbo sąlygos buvo kenksmingos, bet pareigos ar profesija į šiuos sąrašus nebuvo įtraukta, arba asmuo dirbo kitokiomis sąlygomis, negu tai nustatyta Sąraše Nr. 1 ar Sąraše Nr. 2, kompensacija negali būti paskirta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 49. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sprendimų, kuriais atsisakyta pareiškėjoms skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, teisėtumo ir pagrįstumo.

50. Pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas moterys, kurios iki 1994 m. gruodžio 31 d. ne mažiau kaip 7 metus 6 mėnesius dirbo darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1, turi teisę gauti kompensaciją už 10 metų, o moterys, kurios iki 1994 m. gruodžio 31 d. ne mažiau kaip 10 metų dirbo darbus, nurodytus Sąraše Nr. 2, turi teisę gauti kompensaciją už 5 metus. Teisę gauti kompensacijos dalį, proporcingą dirbtam laikui, turi moterys, kurios 1988-1994 metų laikotarpiu ne mažiau kaip 3 metus 9 mėnesius dirbo darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1, arba ne mažiau kaip 5 metus dirbo darbus, nurodytus Sąraše Nr. 2.

51. Pareiškėjos siekia, kad joms būtų skirta kompensacija už darbą, dirbtą laikotarpiu nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1994 m. lapkričio 3 d. Panevėžio „Ekranas“ gamykloje. Pareiškėjos teigia, kad jų darbas atitinka Sąrašo Nr. 1 XIII skyriaus 2 punkte „Elektrovakuuminė gamyba“ nurodytus darbus: darbininkai, atliekantys darbus, kuriuose naudojama švino raudė: brokuotojai.

52. D. Š. 2019 m. gegužės 15 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti jai kompensaciją už darbą kenksmingomis sąlygomis laikotarpiais nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1991 m. gegužės 11 d., nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1992 m. sausio 11 d. ir nuo 1994 m. liepos 12 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas AB „Ekranas“. VSDFV Vilniaus skyrius nustatė, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės gauti kompensaciją sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. nedirbo nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2 nurodytų darbų, 2019 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. (10.8) VPE_SP5-1320 atsisakė skirti D. Š. kompensaciją. VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8490 minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. liepos 5 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

53. Pareiškėja D. G. 2019 m. liepos 19 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti jai kompensaciją už darbą kenksmingomis sąlygomis laikotarpiais nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1988 m. liepos 20 d., nuo 1991 m. birželio 14 d. iki 1991 m. spalio 29 d. ir nuo 1994 m. rugpjūčio 30 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas AB „Ekranas“. VSDFV Vilniaus skyrius nustatė, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės gauti kompensaciją sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. nedirbo nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2 nurodytų darbų, ir 2019 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. (10.12) VPE_SP5-1554 atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją. VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8492 minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. liepos 30 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

54. Pareiškėja R. M. 2019 m. liepos 26 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti jai kompensaciją už darbą kenksmingomis sąlygomis laikotarpiais nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1988 m. gegužės 24 d., nuo 1991 m. kovo 30 d. iki 1991 m. balandžio 28 d., nuo 1991 m. gegužės 31 d. iki 1992 m. gegužės 31 d. ir nuo 1992 m. birželio 1 d. iki 1994 m. kovo 24 d. atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas AB „Ekranas“. VSDFV Vilniaus skyrius nustatė, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės ją gauti sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. nedirbo nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2 nurodytų darbų, ir 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. (10.12) VPE_ SP5-1902 atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją. VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8493 minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

55. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu pareiškėjų skundą atmetė. Pabrėžė, kad teisė į kompensaciją, visų pirma, įrodinėjama pateikiant atitinkamus dokumentus, o pareiškėjos, siekdamos įrodyti, kad jų skunde nurodytu laikotarpiu jos dirbo Stiklo ceche Nr. 1 stiklo gamybos kontrolierėmis su švino raude, turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad Panevėžio gamyklos „Ekranas“ 1974 m. kovo 20 d. įsakymo priedėlyje Nr. 1 nors ir nurodyta, kad Ekranų gamybos ir poliravimo bare buvo stiklo gaminių kontrolieriaus pareigybė, tačiau nėra nurodyta, kad Stiklo ceche Nr. 1 tuo laiku buvo techninės kontrolės skyrius. Pareiškėjų argumentai dėl to, kad jos ginčo laikotarpiu dirbo kenksmingomis sąlygomis ir turėjo papildomų garantijų – joms nemokamai buvo skiriamas pieno, priedas prie atlyginimo, suteikiamos ilgesnės trukmės atostogos, teismo laikyti nepakankamais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjų atveju darbo knygelės patvirtina, kad jos priimtos dirbti į Panevėžio valstybinės gamyklos „Ekranas“ stiklo cechą Nr. 2.

56. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas yra pripažinęs, kad „Ekranas“ gamykloje produkcijos gamybai buvo naudojama švino raudė (švino surikas). Jos naudojimas siejamas su darbais, tiesiogiai susijusiais su gamyba Stiklo ceche Nr. 1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos dirbo kenksmingomis sąlygomis, tačiau teisei į kompensaciją būtina sąlyga, kad pareiškėjų darbo pobūdis atitiktų Sąraše Nr. 1 nurodytus darbus. Teismo nuomone, šiuo gi atveju, byloje tokių įrodymų nėra.

57. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėjos, dirbdamos stiklo gamybos kontrolierėmis Stiklo cecho Nr. 1 gamybiniame bare, atliko presuotų kūgių kontrolę (juos brokavo). Atliekamas darbas pagal savo pobūdį, pareiškėjų teigimu, atitiko Sąrašo Nr. 1 XIII skyriaus „Radiotechninė gamyba“ 2 punkte „Elektrovakuuminė gamyba“ nurodytą pareigybę – darbininkai, atliekantys darbus, kuriuose naudojama švino raudė. Tvirtina, kad ginčui aktualiu darbo laikotarpiu už kenksmingas sąlygas jos gaudavo pieno, pailgintas atostogas bei priedą prie atlyginimo. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas iš esmės nesiaiškino aplinkybių, susijusių su pareiškėjų darbo vieta, pobūdžiu, netinkamai įvertino pareiškėjų ir jų atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus ir visus kitus byloje esančius įrodymus, sudarančius pagrindą spręsti apie pareiškėjų dirbtą darbą pagal Sąrašą Nr. 1.

58. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės remdamasis gramatiniu pareigybės pavadinimu ir stiklo cecho numeriu darbo knygelių įrašų pagrindu (tiesa, tokią išvadą leidžia padaryti tik R. M. ir D. Š. darbo knygelių išrašai, nes D. G. darbo knygelės išraše nėra nurodytas stiklo cecho, į kurį yra priimama dirbti pareiškėja, numeris), yra padaręs formalią išvadą, kad pareiškėjų pareigos neatitiko Sąrašo Nr. 1. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atitinkamas formalus pirmosios instancijos teismo vertinimas pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principą ta prasme, kad nevertinamas visų asmenų, dirbusių kenksmingomis sąlygomis su švino raude darbo pobūdis, intensyvumas ir trukmė, nepriklausomai nuo pareigybės įrašo asmens darbo knygelėje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Darbo kodekso 191 straipsnį moterims oficialiai buvo draudžiama dirbti kenksmingomis sąlygomis, todėl tikėtina, kad moterų, faktiškai dirbančių kenksmingomis sąlygomis darbo knygelėse įrašai neatspindėjo realios padėties. Atitinkamai ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad remiantis Gamyklos direktoriaus 1989 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 491– K, su vėlesniu papildymu, kuriuo buvo nurodyta patikslinti konkrečių darbuotojų, dirbusių su švino suriku, įrašus darbo knygelėse, gamyklos darbuotojų darbo pobūdis (darbas su švino suriku) buvo privalomas nurodyti ir dirbančių su švino suriku darbuotojų darbo knygelėse, vertintinas kritiškai.

59. Taip pat iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad dokumentų, kuriais teisme gali būti įrodinėjamas darbo ypatingomis sąlygomis pobūdis ir trukmė, sąrašas yra platus ir nebaigtinis, todėl pirmosios instancijos teismas turi atsižvelgti ir įvertinti visus pateiktus dokumentus bei liudytojų parodymus, taip pat turi būti atsižvelgta ir į pareiškėjos asmens byloje buvusius įrašus ir dokumentus dėl ilgesnės atostogų trukmės, periodinius sveikatos tikrinimus bei į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjos gaudavo pieno produktus, nes administracinių teismų praktikoje šios aplinkybės taip pat vertinamos kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių, jog asmuo dirbo kenksmingomis sąlygomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1996/2012, 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019).

60. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos pareiškėjos teisę į kompensaciją sieja su darbu kenksmingomis sąlygomis gamyklos „Ekranas“ Stiklo ceche Nr. 1, kuriame buvo stiklo lydymo krosnys. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pareiškėjų darbo knygelių išrašais, kuriuose nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjos dirbo Stiklo ceche Nr. 1, padarė formalią ir nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjų darbo pobūdis neatitiktų Sąraše Nr. 1 nurodytų darbų. Tuo tarpu liudytojos J. V. ir V. B. parodė, kad pareiškėjos dirbo su švino raude. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nenagrinėjęs pareiškėjų darbo pobūdžio ir konkrečiai atliktų funkcijų ginčo laikotarpiu, padarė formalią išvadą, kad pareiškėjų darbo pobūdis neatitinka Sąrašo Nr. 1 įrašytų darbų, ir nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjos, siekdamos įrodyti, kad jų skunde nurodytu laikotarpiu jos dirbo Stiklo ceche Nr. 1 stiklo gamybos kontrolierėmis su švino raude, turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Kaip jau ir buvo minėta teismas turi įvertinti visus dokumentus, kuriais įrodinėjami darbo ypatingomis sąlygomis pobūdis ir trukmė, bei liudytojų parodymus, taip pat turi būti atsižvelgta ir į pareiškėjų asmens byloje buvusius įrašus ir dokumentus dėl ilgesnės atostogų trukmės, periodinius sveikatos tikrinimų bei į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjos gaudavo pieno produktus, nes atsižvelgiant į aktualiu laikotarpiu galiojančius teisės aktų reikalavimus įrašai darbo knygelėse apie gamyklos darbuotojų darbo pobūdį (darbą su švino raude), nors ir buvo privalomi nurodyti, bet galėjo būti ir nenurodomi. Teismas turi įvertinti pareiškėjų, dirbusių kenksmingomis sąlygomis, darbo pobūdį, tai ar jos realiai dirbo su švino raude, ar ne, jų darbo intensyvumą bei trukmę, nepriklausomai nuo pareigybės įrašo asmens darbo knygelėje.

61. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

62. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, susijusių su tuo, ar pareiškėjos ginčo laikotarpiu dirbo darbus, įrašytus į Sąrašą Nr.1 ir Sąrašą Nr.2, bei ar jos neatitinka būtinųjų sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnyje teisei į kompensacijos mokėjimą įgyti, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Apibendrinus nurodytus argumentus, darytina išvada, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

63. Įvertinusi tai, kad byla pirmosios instancijos teismui perduodama nagrinėti iš naujo, t. y. bylos nagrinėjimas nėra pasibaigęs, teisėjų kolegija pažymi, jog bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų D. Š., D. G. ir R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė