2018-06-19 Nr. AB-11821-3-65-3-00667-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1911-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00667-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. E. E. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. E. E. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui dėl raštų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. E. E. su skundu (b. l. 2–3) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Panevėžio skyrius) 2016 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. 2D-16478-(18.2) (toliau – ir Raštas), įpareigoti atsakovą per teismo nustatytą terminą pateikti atsakymą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 23 straipsnio 5 dalies, 34 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad su skundu dėl galimai neteisėtų statybų jis kreipėsi į Panevėžio miesto merą, tačiau Panevėžio miesto savivaldybės administracija pareiškėjo skundą pagal kompetenciją persiuntė Inspekcijos Panevėžio skyriui, kuris atsisakė skundą nagrinėti, motyvuodamas tuo, jog teismai ginčą jau išsprendė. Pareiškėjas tvirtino, jog, visų pirma, Inspekcijos Panevėžio skyrius Rašte nenurodė, kokie klausimai buvo perduoti nagrinėti. Be to, pareiškėjo skundas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, kadangi ginčijamame rašte atsakovas nenurodė, kokiu teismo sprendimu ir jame suformuluotomis išvadomis vadovaudamasis atsisako tirti pareiškėjo skunde nurodytas faktines aplinkybes bei suformuluotus klausimus. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas Raštas turi būti panaikintas, kadangi prieštarauja VAĮ nuostatoms.

3. Atsakovas Inspekcijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas atsiliepime (b. l. 14–17) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija, remdamasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 27 straipsnio 1 dalies nuostatomis, 2016 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 19-2595(4.10.) persiuntė pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 29 d. skundo „Dėl galimai neteisėtų statybų (duomenys neskelbtini)“ kopiją ir prašė Inspekcijos Panevėžio skyriaus pagal kompetenciją jį išnagrinėti. Pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas remiantis Inspekcijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 patvirtintų Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 27.5 punktą, skunde (pranešime), kuriuo kreipiamasi į Inspekciją, turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis asmuo grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys dokumentai, tuo tarpu pareiškėjas, kreipdamasis į Panevėžio miesto savivaldybę, nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų jo nurodytas aplinkybes dėl galimai neteisėtų statybų (duomenys neskelbtini). Vėliau paaiškėjo, kad skunde išdėstytos aplinkybės dėl statybos darbų vykdymo (duomenys neskelbtini)teisėtumo jau buvo nagrinėtos Panevėžio miesto apylinkės teisme ir Panevėžio apygardos teisme. Atsižvelgęs į tai, jog teismas tais pačiais klausimais jau yra priėmęs sprendimą, o asmuo nepateikė naujų faktinių aplinkybių, Inspekcijos Panevėžio skyrius, vadovaudamasis Taisyklių 46.1. punktu, pareiškėjo skundą nagrinėti atsisakė ir, nepraleisdamas VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje nustatyto termino pareiškėjui išsiuntė Raštą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Raštą yra nepagrįstas, kadangi Inspekcijos Panevėžio skyrius veikė vadovaudamasis teisės aktais, priėmė teisėtą ir pagrįstą atsakymą. Taip pat pažymėjo, kad Inspekcijos kompetencijai nepriskirtina aiškinti ir komentuoti teismų sprendimų. Tai, jog pareiškėjas nesutinka su Rašte nurodytomis aplinkybėmis, atsakovo nuomone, nėra pagrindas jį pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu, bei panaikinti.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo G. E. E. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 28 d. skundu „Dėl galimai neteisėtų statybų (duomenys neskelbtini)“ Panevėžio miesto merui, Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje gautu ir užregistruotu 2016 m. spalio 17 (toliau – ir Skundas), prašė atlikti objektyvų skunde nurodytų aplinkybių tyrimą bei imtis priemonių neteisėtos statybos padariniams likviduoti (b. l. 20–24). Skunde pareiškėjas nurodė, kad su jam nuosavybės teise priklausančia namų valda, adresu (duomenys neskelbtini), besiribojančiame žemės sklype, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, buvo pastatytas statinys. Panevėžio miesto savivaldybės administracija, 2016 m. lapkričio 4 d. raštu pareiškėjo Skundą pagal kompetenciją persiuntė Inspekcijos Panevėžio skyriui ir prašė jį išnagrinėti (b. l. 19). Skundžiamu 2016 m. lapkričio 14 d. Raštu Panevėžio skyrius informavo pareiškėją apie jo skundo palikimą nenagrinėtinu, tokį sprendimą pagrindė tuo, jog statybų (duomenys neskelbtini), teisėtumo klausimas buvo išnagrinėtas teismine tvarka (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis Nr. 2A-10-755/2016). Skundžiamu Raštu pareiškėjui buvo paaiškinta, kad sprendimas nenagrinėti skundo priimtas vadovaujantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, taip pat Taisyklių 46.1. punktu. Taip pat pareiškėjui nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarką (b. l. 4).

7. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349 „Dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 2 punktu, vertino, ar Inspekcijos Panevėžio skyrius skundžiamu Raštu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo Skundą VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu pagrindu.

8. Vadovaudamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenims, teismas nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjamas pareiškėjo ieškinys, kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 3 d. statybos leidimą Nr. LNS-51-14203-00203 ir įpareigoti pastato savininką UAB „Sigitos balansai“ per teismo nustatytą terminą nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 2 d. duotą sutikimą A. B. statyti dviejų aukštų pastatą ant esamų pamatų (duomenys neskelbtini), pripažinti niekiniu sandoriu nuo jo sudarymo momento ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 17 d. pareiškėjo ieškinį atmetė (b. l. 56–70). Pareiškėjas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą apskundė Panevėžio apygardos teismui, kuris 2016 m. kovo 2 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą.

9. Atsižvelgęs į pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų įsiteisėjusiuose galutiniuose procesiniuose dokumentuose konstatuotas faktines aplinkybes bei išdėstytus motyvus, teismas sprendė, jog pareiškėjo Skunde išdėstyti reikalavimai iš esmės yra tapatūs išnagrinėtiems teismo civilinėje byloje, be to, pareiškėjas Skunde naujų aplinkybių ar faktinių duomenų, kurių nebūtų ištyręs ir įvertinęs Panevėžio miesto apylinkės teismas, nenurodė, skundą grindė subjektyviu faktinių aplinkybių vertinimu ir vieninteliu reikalavimu – ginčo statinį nugriauti. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad Inspekcijos Panevėžio skyrius, skundžiamame Rašte nurodydamas, kad pareiškėjo prašymas nebus pakartotinai nagrinėjamas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

III. 10. Pareiškėjas G. E. E. apeliaciniame skunde (b. l. 92–95) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nenustatė pagrindinių teisinių ir faktinių aplinkybių, bylą išnagrinėjo dėl visai kitų aplinkybių. Teismas privalėjo tirti, ar Raštas atitinka VAĮ 34 straipsnio 1 dalies reikalavimus, o ne nagrinėti, ar pareiškėjas galėjo kreiptis į instituciją, ar bylos aplinkybės sutapo su nagrinėtomis Panevėžio apylinkės teisme. Tokiu būdu teismas, pareiškėjo nuomone, pažeidė jo teises ir teisėtus interesus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį.

12. Pareiškėjas pažymi, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas yra nemotyvuotas, t. y. teismas tik atpasakojo Panevėžio apylinkės teismo sprendime nurodytas aplinkybes, tačiau jos nesutampa su jo skunde nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis.

13. Atsakovas Inspekcijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 101–106) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas, aiškus, atitinka teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Atsakovo nuomone, apeliacinio skundo motyvai nėra aiškūs, jis grindžiamas ne teisiniais argumentais, bet emocijomis, subjektyvia pareiškėjo nuomone, niekuo nepagrįstais teiginiais, nesiejamas su jokiomis teisės normomis.

15. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nenurodo jokio aiškaus pagrindo, kuris leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Atsakovas pareiškėjo argumentą dėl sprendimo nemotyvuotumo laiko nepagrįstu, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs bylos aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, padarė motyvuotą išvadą, kad Inspekcijos Panevėžio skyrius veikė nustatyta tvarka, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį galiojančių teisės aktų nuostatas.

16. VAĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu, Inspekcija privalėjo vadovautis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-10-755/2016.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. 2D-16478-(18.2) nurodyto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti atsakovą per teismo nustatytą terminą pateikti pareiškėjui atsakymą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies, 34 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės sutikęs su atsakovo ginčijamo sprendimo, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą, argumentacija, 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19. Apeliaciniame skunde, grįsdamas savo reikalavimą panaikinti skundžiamą sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismo nagrinėti iš naujo, pareiškėjas, be kita ko, teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, bylą išnagrinėjo visai kitu aspektu nei skunde, kuris ir apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, buvo prašoma, privalėjo tirti, ar raštas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostatas.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pateikto apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą: byloje duomenimis, pareiškėjas, dėl galimai neteisėtų statybų su jam priklausančiu žemės sklypu besiribojančiame, valstybei priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), 2016 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į Panevėžio miesto merą, nurodydamas, kad jį tenkintų tik neteisėtos statybos padarinių pašalinimo būdas – statinio nugriovimas. Atsižvelgdama į tai, kad skundas yra susijęs statybos valstybine priežiūra, kurią vykdo Inspekcija, Panevėžio miesto savivaldybės administracija mero pavedimu jį perdavė nagrinėti pagal kompetenciją Inspekcijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, kuris jį ginčijamu sprendimu, nurodytu Rašte, atsisakė nagrinėti vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, t. y. statybos (duomenys neskelbtini) teisėtumo klausimui esant išnagrinėtam teisme.

22. Taigi, priešingai nei savo procesiniuose dokumentuose teigia pareiškėjas, iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2016 m. lapkričio 4 d. rašto ir pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 28 d. skundo turinio yra aiškios ir priežastys, ir perduodamų pagal kompetenciją nagrinėti klausimų – statybos valstybinė priežiūra – apimtys, juo labiau, kad pareiškėjas, teigdamas, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsakovui persiuntė tik dalį jo skundo, t. y. kad kažkokia apimtimi jį nagrinėjo, tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nenurodė ir nepateikė.

23. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo pirmosios instancijos sprendimo motyvacija ir išvadomis, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo skundo dėl statybos darbų (duomenys neskelbtini) neteisėtumo turinį, ir ginče, išspręsto įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015, kurioje Inspekcijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, spęstus klausimus, pareiškėjo skundą pagrįstai atsisakė nagrinėti VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje numatytu pagrindu. Šiuo aspektu teisėju kolegija tik pažymi, kad pareiškėjas skunde teismui ir nenurodė, kokios jo 2016 m. rugsėjo 28 d. Panevėžio miesto merui adresuotame skunde nurodytos aplinkybės galėtų būti vertinamos kaip nepatenkančios į minėtos civilinės bylos nagrinėjimo dalyko – statybos darbų (duomenys neskelbtini) teisėtumas – ribas bei sudarančios pagrindą Inspekcijai pradėti statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo tikrinimą, nes skirtingas su klausimo išsprendimu susijusių aplinkybių išdėstymas ar jų papildymas detalėmis, nekeičia esmės, t. y. šiuo klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą.

24. Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su rašto neatitikimu VAĮ 34 straipsnio 1 daliai, nėra reikšmingi, kadangi, kaip jau minėta, atsakovas ne pradėjo administracinę procedūrą, o pagrįstai priėmė sprendimą jo (skundo) nenagrinėjo VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje numatytu pagrindu, tokio sprendimo pagrindimas yra pakankamas suprasti jo esmę bei priėmimo motyvus.

25. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ir naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

26. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjui klausimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. E. E. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Ramutė Ruškytė