2K-39/2013 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-39/2013

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00282-2010-9 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.1; 1.2.23.2; 2.1.2.3; 2.1.3.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams dviems mėnesiams.

Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nuosprendis, kuriuo, iš dalies patenkinus nuteistojo T. B. apeliacinį skundą, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. nuosprendis pakeistas: T. B. nusikalstamos veikos perkvalifikuotos iš BK 260 straipsnio 1 dalies į 259 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas septyniems mėnesiams; panaikintas 130 Lt proceso išlaidų priteisimas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. B. nuteistas už dviejų nusikaltimų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą, t. y. už tai, kad 2010 metų balandžio 2 ir 13 dienomis neteisėtai įgijo ir Kaune, Varnių g. prie 24-ojo namo, neteisėtai pardavė narkotines medžiagas (heroiną) įslaptintam liudytojui Nr. 1, veikusiam pagal nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (toliau – NVIV), numatytus BPK 159 straipsnyje.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo T. B. skundą, nustatė, kad įslaptinto liudytojo Nr. 1 veiksmai buvo provokuojantys, todėl T. B. veiksmus, pirmosios instancijos teismo kvalifikuotus kaip du nusikaltimus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavo į 259 straipsnio 1 dalį. Šis teismas nustatė tokias aplinkybes: T. B., veikdamas vieninga tyčia, 2010 metų balandžio 2 ir 13 dienomis, iš nenustatyto asmens savo reikmėms be tikslo parduoti ar kitaip platinti neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė narkotinę medžiagą (heroiną).

Kasaciniu skundu nuteistasis T. B. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie suvaržė įstatymų garantuotas jo teises ir sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

Kasatoriaus teigimu, iš jo paaiškinimų ir kaltinime nurodytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių akivaizdu, kad NVIV taikyti neteisėtai, jis nusikalstamas veikas padarė sukurstytas liudytojo, veikusio pagal NVIV, todėl, tai nustačius, baudžiamoji byla jam turėjo būti nutraukta BPK 3 straipsnio l dalies l punkto pagrindu. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog NVIV prieš jį buvo taikyti neteisėtai ir dėl šios priežasties byloje surinktų duomenų nelaikė įrodymais, tačiau dalimi jų, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, grindė apkaltinamąjį nuosprendį, pripažindamas jį kaltu įgijus, gabenus ir laikius narkotines medžiagas be tikslo parduoti ar kitaip platinti (BK 259 straipsnio 1 dalis). Teismas neįvertino, kad abiem atvejais (2010 m. balandžio 2 ir 13 d.) narkotinę medžiagą kasatorius įgijo kurstomas liudytojo, veikusio pagal NVIV; jeigu šis liudytojas primygtinai nebūtų kasatoriaus prašęs ir reikalavęs, kur nors surasti ir jam parduoti narkotinių medžiagų, jis kaltinime nurodytų medžiagų nebūtų pirkęs. Pasak kasatoriaus, jam pačiam narkotinių medžiagų nereikėjo, nes jis gydėsi nuo narkomanijos pagal metadono programą, todėl apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už išprovokuotą veiką, nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimo nuostatų.

Kasatorius pažymi, kad ikiteisminis tyrimas dėl narkotinės medžiagos įgijimo, gabenimo ir laikymo 2010 m. balandžio 13 d. nebuvo pradėtas, dėl to jam nebuvo pareikštas įtarimas ir kaltinimas, taip pat už šią veiką jis nebuvo nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas jį dėl šios veikos, iš esmės pažeidė BPK 257 straipsnio nuostatas.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų, jog jis buvo sukurstytas nupirkti ir parduoti narkotinę medžiagą, taip pat neatliko įrodymų tyrimo, neapklausė liudytojų, neištyrė garso ir vaizdo įrašų, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Kasatorius teigia, kad narkotinių medžiagų nevartoja nuo 2010 m. kovo mėnesio, partnerystės pagrindais sukūrė šeimą, turi mažametį vaiką, todėl be pagrindo pritaikytas baudžiamasis įstatymas griauna jo gyvenimą.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Nijolė Frolova prašo nuteistojo kasacinį skundą tenkinti.

Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog NVIV nuteistajam taikyti neteisėtai, konstatavo, kad jis pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) nuteistas nepagrįstai. Šios instancijos teismas, motyvuodamas tuo, kad T. B. yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, sprendė, jog jis vieninga tyčia įgijo narkotinių medžiagų be tikslo platinti, todėl jo abi veikas perkvalifikavo į BK 259 straipsnio 1 dalį. Prokurorės manymu, ši teismo išvada pagrįsta tik prielaida, t. y. tik tuo, kad T. B. yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų. Bylos duomenimis, kasatorius narkotines medžiagas įgijo liudytojo, veikusio pagal NVIV, prašymu. Teismas NVIV sankcionavimą pripažino nepagrįstu, o pagal jį veikusio liudytojo veiksmus – provokuojančiais, todėl, prokurorės manymu, kasatoriaus veiksmai – narkotinių medžiagų įgijimas po kontakto su liudytoju, veikusiu pagal NVIV, turėtų būti vertinami kaip išprovokuoti.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl provokacijos metu gautų duomenų vertinimo

Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo T. B. skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, kuriuo jis buvo nuteistas už tai, kad 2010 metų balandžio 2 ir 13 dienomis, Kaune, Varnių g. prie 24-ojo namo, neteisėtai pardavė narkotines medžiagas (heroiną) įslaptintam liudytojui Nr. 1, veikusiam pagal NVIV, nustatė šias faktines aplinkybes: 2010 m. kovo 29 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kuria leista įslaptintam liudytojui Nr. 1 atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (numatytus BPK 159 straipsnyje), susijusius su narkotinių medžiagų disponavimu, dviprasmiška, nepagrįsta faktiniais duomenimis; teismui nepavyko išreikalauti ir susipažinti su informacija, kurios pagrindu T. B. buvo inicijuotos ir taikytos procesinės prievartos priemonės (NVIV, slaptas sekimas ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė), todėl pripažinta, kad šių veiksmų metu gauti duomenys neteisėti; pareigūnai siekė dirbtinai sukurti faktinius duomenis, tam, kad pagrįstų pradėtą ikiteisminį tyrimą. Įvertinęs šiuos duomenis teismas padarė išvadą, kad T. B. buvo išprovokuotas parduoti narkotines medžiagas įslaptintam liudytojui Nr. 1 (pastarojo prašomas jas įgijo iš nenustatyto asmens, t. y. tarpininkavo jas įgyjant). Remdamasis šia aplinkybe apeliacinės instancijos teismas T. B. veiksmus, pirmosios instancijos teismo kvalifikuotus kaip du nusikaltimus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavo į BK 259 straipsnio 1 dalį, nes: T. B. pripažino, kad nupirkęs narkotines medžiagas įslaptintam liudytojui Nr. 1 iš jo gautais pinigais už šią paslaugą nusipirko ir sau tų medžiagų; be to, jis yra narkomanas, todėl vieninga tyčia įgijo narkotines medžiagas savo reikmėms.

2008 m. vasario 5 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija, išnagrinėjusi bylą Ramanauskas prieš Lietuvą (Ramanauskas v. Lithuania, no 74420/01, judgment of 5 February 2008), savo sprendime priėmė teismų praktikai reikšmingą išaiškinimą, kad visi įrodymai, gauti kurstymo veiksmais, privalo būti atmesti, kaltinamojo prisipažinimas taip pat negali būti naudojamas išprovokuotam padaryti nusikalstamą veiką asmeniui nepalankioms teismo išvadoms pagrįsti. Taigi tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją (nutartis Nr. 2A-P-6/2008) suformuota teismų praktika patvirtina, kad: nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokavimo metu, turi būti pripažįstami neleistinais; kaltinamojo prisipažinimas nepaneigia provokacijos fakto bei jo padarinių, prisipažinimas tokioje situacijoje nėra tinkamas įrodymas kaltinamojo kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs provokacijos faktą, gautus duomenis vertino prieštaringai: dėl narkotinių medžiagų pardavimo įslaptintam liudytojui Nr. 1 juos pripažino neteisėtais, o T. B. abstraktų prisipažinimą, kad už šią paslaugą gavęs pinigų nusipirko ir sau tų medžiagų, jau pripažino teisėtu. Toks įrodymų vertinimas pagal suformuotą teismų praktiką netinkamas, be to, narkotinė medžiaga nebuvo rasta, nenustatyta, kokia tai medžiaga bei koks jos kiekis, taigi kaltė grindžiama iš esmės prielaidomis.

Dėl baudžiamosios bylos nutraukimo pagrindų

Materialinės teisės aspektu teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamoji teisė neatlieka savo paskirties, kai baudžiamoji atsakomybė taikoma už veikas, kurios padaromos pačios valstybės iniciatyva. Valstybė turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos, ir jokiu atveju pati nekurstyti tokių veikų darymo. Už valstybės sukurstytą veiką negali būti baudžiama ir todėl, kad tokia veika dėl valstybės kontroliavimo bei jos indėlio ją darant negali būti laikoma tiek pavojinga, jog pateisintų baudžiamųjų sankcijų taikymą. Tokia veika BK 11 ir 12 straipsnių prasme negali būti laikoma nusikalstama.

Baudžiamojo proceso normų aspektu pažymėtina, kad baudžiamasis procesas turi prasidėti, kai turima tikėtina informacija apie asmens nusikalstamą veiką, tačiau proceso ar jam prilygstantys veiksmai pagal Operatyvinės veiklos įstatymą ar kitus įstatymus negali būti atliekami siekiant paskatinti asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus. Taip pradėtas procesas negali baigtis išprovokuoto asmens nubaudimu. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad „Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika“. Ši BPK nuostata aiškiai apibrėžia valstybės subjektų pareigas pradedant baudžiamąjį procesą: proceso veiksmai privalo būti atliekami, paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo persekiojimo veiksmai negalimi, norint tokius požymius dirbtinai „sukonstruoti“.

Be to, nagrinėjamoje situacijoje baudžiamoji byla nutrauktina ir dėl to, kad neleistinais pripažinus visus įrodymus, kuriais buvo grindžiama nuteistojo kaltė, byloje nelieka jokių kaltinančių įrodymų.

Įvertinus tiek materialiuosius, tiek procesinius teisinius aspektus, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje negali būti nustatyta, jog buvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, t. y. egzistuoja BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas nutraukti baudžiamąjį procesą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nuosprendžius ir T. B. baudžiamąją bylą nutraukti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Vladislovas Ranonis

Vytautas Masiokas