3d8a21bb-cb0a-4b9f-b550-83d3218caae8 · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-214-202/2017Proceso Nr. 1-01-1-33566-2015-4Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.1.1. (S) LIETUVOS Apeliacinis teismas N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. kovo 13 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Elenos Vainienės ir Lino Žukausko,sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorei Ligitai Valentukevičienei,nuteistajam A.

V.,nuteistojo gynėjui advokatui A. P.,nukentėjusiajam Vėjui M. Å .,nukentėjusiojo atstovei advokatei G. G.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo A. V. gynėjo advokato A. P. ir nukentėjusiojo V. M. Å . apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams.

Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. V. visÄ bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba bÅ«ti užsiregistravus darbo biržoje, taip pat per vienerius metus atlyginti V. M. Å . ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytÄ turtinę žalÄ .IÅ¡ A. V. priteista: Vilniaus teritorinei ligonių kasai – 2 869,45 Eur turtinei žalai atlyginti, V. M. Å . – 2 616,25 Eur turtinei žalai atlyginti, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur advokato iÅ¡laidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė:

1. A. V. nuteistas už tai, kad 2015 m. birželio 15 d. apie 6.30 val. prie pastato, esančio Didžioji g. 28, Vilniuje, Å¡alia naktinio klubo „Salento“ įėjimo, tyčia kairės rankos kumščiu vienÄ kartÄ sudavė V. M. Å . į galvos deÅ¡inio smilkinio sritį ir Å¡iuo smÅ«giu nukentėjusiajam padarė sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu: poodinę kraujosruvÄ deÅ¡iniame smilkinyje, deÅ¡inio momenkaulio apatinio priekinio kvadranto bei deÅ¡inio smilkinkaulio žvyno virÅ¡utinės dalies įspaustinį lūžį, kraujas iÅ¡siliejo po voratinkliniu galvos smegenų dangalu virÅ¡ deÅ¡inės pusės momeninės ir smilkininės skilčių, buvo sumuÅ¡tos galvos smegenys, pasireiÅ¡kusios kontuziniu židiniu deÅ¡inėje smilkininėje skiltyje.

2. Nuteistojo A. V. gynėjas advokatas A. P. apeliaciniame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendį panaikinti ir nuteistÄ jį A. V. iÅ¡teisinti.2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, todėl nepagrįstai A. V. nuteisė pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų E. P. (E. P.) ir K. A. parodymus vertino kaip patikimus, o liudytojų M.

V. ir Å . V. parodymus pripažino nenuosekliais. Apelianto nuomone, liudytojų M. V. ir Å . V. parodymai turi bÅ«ti vertinami itin kritiÅ¡kai. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistojo A. V. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklÅ«s ir nekėlė jokių abejonių. Tačiau nukentėjusysis V. M. Å . negalėjo tinkamai nurodyti faktinių įvykio aplinkybių, todėl nėra jokio pagrindo remtis jo parodymais. Gynėjas praÅ¡o atsižvelgti į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigÅ«nai darė spaudimÄ liudytojams K.

A. ir E. P.. Å iÄ aplinkybę patvirtino patys liudytojai ir paaiÅ¡kino, kad pareigÅ«nai vertė duoti atitinkamus parodymus, grasino taikyti suėmimÄ . Be to, E. P. buvo neteisėtai priverstas pripažinti kaltę, nors jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Å ios aplinkybės patvirtina, kad liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra nepatikimi. 2.2.1. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje nebuvo nustatyti ir apklausti asmenys, taksi vairuotojai, kurie taip pat buvo įvykio liudytojai ir, anot gynėjo, neabejotinai galėjo nurodyti reikÅ¡mingus duomenis.2.3.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pagal bylos duomenis įvykio metu pats nukentėjusysis, bÅ«damas neblaivus, siekė pradėti konfliktÄ su nuteistuoju, o pastarasis siekė konflikto iÅ¡vengti, t. y. A. V. lengvai stumtelėjo nukentėjusįjį nuo savęs ir liepė nusiraminti. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad po Å¡ių veiksmų nukentėjusysis, sugniaužęs kumščius, staigiai ir agresyviai prisiartino prie A. V., bandė jam įspirti, tačiau nepataikė. Po to A. V. taip pat bandė įspirti nukentėjusiajam, tačiau to padaryti nepavyko – nuteistasis nukrito ant žemės. Apeliaciniame skunde pažymima, kad A.

V. parodymai apie tai, jog nuteistajam nukritus ant žemės, nukentėjusysis sudavė jam smÅ«gius kumščiais, byloje nepaneigti, todėl jie laikytini patikimais. Be to, nors A. V. dėl Å¡ių nukentėjusiojo veiksmų pajuto fizinį skausmÄ , tačiau į medicinos darbuotojus nesikreipė. Apeliantas teigia, kad bandydamas apsiginti nuo smÅ«gių A. V. atsikėlęs vienÄ kartÄ trenkė nukentėjusiajam į galvos deÅ¡inę pusę, tačiau daugiau jokio fizinio smurto prieÅ¡ nukentėjusįjį nenaudojo.

Gynėjas nurodo, kad šios faktinės bylos aplinkybės nustatytos remiantis ne tik nuteistojo A. V. parodymais, bet ir liudytojų K. A. ir iš dalies E. P. parodymais. 2.3.1. Gynėjo manymu, nagrinėjamu atveju egzistavo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio A. V. turėjo gintis. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo būtinosios ginties pagrįstumo klausimo. Skunde pažymima, kad besiginančiojo veiksmai dėl objektyvių priežasčių gali būti efektyvesni, tačiau tai nepaneigia būtinosios ginties situacijos.2.4.

Be to, gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė in dubio pro reo principÄ (abejonės turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos nuteistojo naudai). Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad V. M. Å . po konflikto su A. V. pasiÅ¡alino iÅ¡ ligoninės tuo metu, kai dar nebuvo nustatytas jo gyvybei pavojingas sužalojimas. Liudytoja Ž. R. patvirtino, kad atvykus greitosios medicinos pagalbai nukentėjusysis buvo sÄ moningas, pats atėjo iki greitosios pagalbos automobilio, nurodė, kad patyrė galvos sužalojimus krisdamas.

Vizualiai apžiÅ«rėjus nukentėjusįjį, jokių sužalojimų nesimatė. Nukentėjusysis buvo nugabentas į Respublikinę Vilniaus Universiteto ligoninę, tačiau vėliau iÅ¡ jos savavaliÅ¡kai pasiÅ¡alino. IÅ¡ liudytojos S. U. parodymų matyti, kad nuvykus pagal iÅ¡kvietimÄ , buvo rastas gulintis nukentėjusysis V. M. Å ., buvo matyti, kad jis sumuÅ¡tas, todėl pakartotinai pristatytas į ligoninę. Atsižvelgiant į tai, skunde konstatuojama, kad byloje nėra galimybės objektyviai nustatyti, kas padarė nukentėjusiajam specialisto iÅ¡vadoje nustatytus sužalojimus.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti būtent tada, kai jis savavališkai paliko ligoninę, kol nepažįstamas asmuo pastebėjo jį gulintį Oslo gatvėje, juolab kad nukentėjusysis apie tai nieko neprisimena, o byloje nėra liudytojų, galinčių paneigti ar patvirtinti aplinkybę, jog nukentėjusysis nustatytus sužalojimus patyrė būtent pasišalinęs iš ligoninės.2.4.1. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad A.

V. objektyviai negalėjo padaryti itin sunkių sužalojimų nukentėjusiajam, suduodamas tik vienÄ smÅ«gį kumščiu, nes jis neturi jokio fizinio parengtumo. Be to, A. V. suduotas smÅ«gis buvo gynybinis, t. y. jis specialiai nesiekė sužaloti nukentėjusįjį. Tai, kad vienu smÅ«giu negalėjo bÅ«ti sukelti aukščiau paminėti padariniai, konstatuota ir specialisto iÅ¡vadoje. Liudytoja Ž. R. taip pat patvirtino, kad atvykus greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, nukentėjusysis nesiskundė jokiais ypatingais sužalojimais ir iÅ¡ pirminės apžiÅ«ros neatrodė itin smarkiai sužalotas. 2.4.2.

Gynėjas ginčija nukentėjusiojo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie tai, kad A. V. konflikto metu rankoje laikė žiebtuvėlį. Anot gynėjo, tokius parodymus nukentėjusysis davė tik dėl to, kad specialisto iÅ¡vadoje buvo konstatuota, jog sunkiai tikėtina, kad nukentėjusiajam sužalojimas buvo padarytas kumščiu. Be to, Å¡iÄ aplinkybę nukentėjusysis nurodė tik apklaustas pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusiojo nurodytas A. V. elgesys, t. y. kad prieÅ¡ smurto panaudojimÄ jis metė ant žemės rankinę, bet rankoje pasiliko žiebtuvėlį, bei ligoninėje nukentėjusiajam pasakojo sau (A.

V.) nepalankias faktines aplinkybes, yra nelogiÅ¡kas, todėl tokie nukentėjusiojo parodymai kelia pagrįstų abejonių. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nei vienas įvykį matęs liudytojas nepastebėjo A. V. rankose jokių daiktų.2.4.3. Apelianto nuomone, byloje nėra pakankamai įrodymų, objektyviai patvirtinančių nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, todėl abejonės turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos nuteistojo naudai. Be to, apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

3. Nukentėjusysis V. M. Å . apeliaciniame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendį pakeisti: nepripažinti nuteistojo A. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte; pripažinti, kad nuteistasis A. V. nusikaltimÄ padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia; paskirti A. V. griežtesnę laisvės atėmimo bausmę; iÅ¡ nuteistojo A. V. priteisti nukentėjusiajam V. A. Å . 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur advokato iÅ¡laidoms atlyginti.3.1.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis nesutinka su pirmosios instancijos teismo pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi. Nukentėjusysis pabrėžia, kad konstatuojant Å¡iÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, bÅ«tina nustatyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų sÄ lygų visumÄ . Be to, visais atvejais kaltininko prisipažinimas turi bÅ«ti toks, kad padėtų ne tik tinkamai iÅ¡nagrinėti bylÄ , bet ir priimti teisingÄ sprendimÄ .3.1.1.

Nukentėjusiojo nuomone, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme A. V. nepripažino savo kaltės, nes tvirtino, kad sužalojimus nukentėjusiajam galėjo padaryti kiti asmenys, be to, teigė, jog gynėsi nuo nukentėjusiojo. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. V. gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ar stengiasi sumažinti nusikalstamos veikos padarinius. 3.1.2. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad duodamas parodymus nuteistasis siekė pateisinti savo veiksmus, o ligoninėje aplankė nukentėjusįjį tik norėdamas paklausti, ar pastarasis prisimena kurias nors įvykio aplinkybes.

Nukentėjusysis praÅ¡o atsižvelgti į tai, kad nuteistasis jo neatsiprašė, neatlygino nei dalies turtinės ar neturtinės žalos, pasiÅ¡alino iÅ¡ įvykio vietos, nukentėjusiajam netekus sÄ monės nuo smÅ«gio, neiÅ¡kvietė medicininės pagalbos. Å ios aplinkybės rodo nuteistojo abejingumÄ , todėl nėra pagrindo pripažinti A. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. 3.2. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijama pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia.

Apeliantas nurodo, kad esant neapibrėžtai tiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatÄ , tačiau tik bendrai numato, jog kils neigiami padariniai, jų nedetalizuoja. Apelianto manymu, nuteistasis, bÅ«damas suaugęs asmuo, normalaus protinio iÅ¡sivystymo, pakaltinamas, atletiÅ¡ko sudėjimo, buvęs profesionalus sportininkas, matydamas, kad nukentėjusysis stovi ant asfaltuoto grindinio, suvokė, kad suduodamas smÅ«gį į veidÄ kelia realų pavojų nukentėjusiojo sveikatai.

Nors iÅ¡ bylos duomenų matyti, kad A. V., suduodamas smÅ«gį, nesitaikė į konkrečiÄ nukentėjusiojo kÅ«no vietÄ , tačiau, anot apelianto, galėjo numanyti, jog gali pataikyti ir į gyvybiÅ¡kai svarbiÄ kÅ«no dalį. Apelianto teigimu, nuteistajam buvo priimtini bet kokie nusikalstamos veikos padariniai. Jis buvo abejingas kilusiems padariniams, nes iÅ¡ įvykio vietos pasiÅ¡alino, neiÅ¡kvietė greitosios medicinos pagalbos. Todėl Å¡i nusikalstama veika buvo padaryta veikiant neapibrėžta tyčia.

Apeliantas praÅ¡o atsižvelgti į Å¡iÄ aplinkybę, skiriant nuteistajam bausmę.3.3. Nukentėjusiojo manymu, nuteistajam paskirta bausmė yra per Å¡velni. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad A. V. nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymÄ , už kurį nustatyta griežta bausmė – tik laisvės atėmimas iki deÅ¡imties metų. Be to, Å¡is nusikaltimas padarytas tiesiogine neapibrėžta tyčia, o byloje nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teisme nepagrįstai nuteistajam paskyrė minimaliÄ Ä¯statyme nurodytÄ bausmę.

Be to, bausmės vykdymo atidėjimas A. V. neatitinka teisingumo principo bei BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bausmės paskirties. Apeliantas mano, kad nuteistajam turi bÅ«ti paskirta sankcijos vidurkį atitinkanti ar jam artima bausmė.3.4. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tik iÅ¡ dalies tenkino civilinį ieÅ¡kinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisė tik 3 000 Eur neturtinės žalos. Nukentėjusiojo nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimÄ dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į visas reikÅ¡mingas aplinkybes, tačiau nepakankamai įvertino pažeistos vertybės – sveikatos – reikÅ¡mingumÄ , t. y. kad nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, sukėlęs fizinius ir dvasinius iÅ¡gyvenimus, apribojantis jam galimybę pasirinkti norimÄ dirbti darbÄ (iki Å¡iol nėra galimybės tiksliai nustatyti nedarbingumo lygį dėl diagnozės tikslinimo, po patirto sužalojimo pasikeitė jo darbo pobÅ«dis), turėti sveikÄ Å¡eimÄ .

Byloje yra duomenys apie ilgalaikius nukentėjusiojo sveikatos sutrikimo padarinius ateityje, sumažėjusias bendravimo galimybes, nemigÄ . Be to, nukentėjusysis iki Å¡iol vartoja vaistus nuo skausmo, nes kenčia skausmus, sutrikusi jo kairės pusės koordinacija, rankos valdymas, atmintis, jam diagnozuota vidutinio sunkumo depresija. Jo gyvybei buvo iÅ¡kilusi grėsmė, todėl po įvykio jis buvo skubiai operuotas. Dėl nuteistojo veiksmų buvo pažeistos nukentėjusiojo smegenys – svarbiausias žmogaus kÅ«no organas, ir Å¡ie pažeidimai gali įtakoti viso organizmo funkcionavimÄ .

Nukentėjusiajam teko iÅ¡kęsti ilgÄ gydymosi procesÄ ir lankytis pas įvairius specialistus. Taip pat apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino nuteistojo kaltės rūšį (veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia), jo veiksmų intensyvumÄ ir elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (neigė savo kaltę, neatsiprašė nukentėjusiojo, neatlygino padarytos žalos, neiÅ¡kvietė greitosios medicinos pagalbos). Skunde praÅ¡oma atsižvelgti ir į tai, kad nuteistasis pirmas bandė įspirti nukentėjusiajam, o V.

M. Š. konflikto neinicijavo.3.4.1. Apeliaciniame skunde pažymima, kad iš teismų praktikos matyti, jog esant panašioms bylos faktinėms aplinkybėms, asmenims, kuriems buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, priteisiamos sumos neturtinės žalos atlyginimui yra didesnės nei nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo priteista suma, t. y. 14 481 Eur, 20 273 Eur, 28 962 Eur (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5/2013, Nr. 2A-7-3/2011, Nr. 2K-44/2011, Nr. 2K-368/2009, Nr. 2K-571/2007, Nr. 2K-605/2012, Nr. 2K-459/2011).

Todėl skundžiamas nuosprendis Å¡ioje dalyje neatitinka teismų formuojamos praktikos.3.5. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje padarė techninę klaidÄ , t. y. neatsižvelgė į byloje esančius dokumentus, patvirtinančius, kad nukentėjusysis patyrė ne 1 000 Eur, o 2 000 Eur atstovavimo iÅ¡laidų, todėl praÅ¡o papildomai priteisti 1 000 Eur sumÄ proceso iÅ¡laidoms atlyginti.4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundÄ patenkinti.

Nukentėjusysis ir jo atstovė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundÄ patenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundÄ atmesti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundÄ patenkinti iÅ¡ dalies.5. Nuteistojo A. V. gynėjo ir nukentėjusiojo V. M. Å . apeliaciniai skundai tenkinami iÅ¡ dalies. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 punktas).5.1.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, jog A. V. padarė nusikalstamÄ veikÄ , nurodytÄ BK 135 straipsnio 1 dalyje, ir ginčija pirmosios instancijos teismo atliktÄ Ä¯rodymų vertinimÄ . Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme iÅ¡tirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiÅ¡kai iÅ¡tyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos iÅ¡samiai iÅ¡analizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl V.

M. Å . sunkaus sveikatos sutrikdymo. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstė motyvuotas iÅ¡vadas dėl A. V. kaltės, padarius jam inkriminuotÄ nusikaltimÄ , nustatytÄ BK 135 straipsnio 1 dalyje. 5.1.2. Aplinkybė, kad V. M. Å . sveikata buvo sunkiai sutrikdyta, objektyviai patvirtina specialisto iÅ¡vada Nr. G 2834/15(01), iÅ¡ kurios matyti, kad V. M. Å . buvo padaryti Å¡ie sužalojimai: poodinė kraujosruva deÅ¡inio smilkinio srityje, deÅ¡inio momenkaulio apatinio priekinio kvadranto ir deÅ¡inio smilkinkaulio žvyno virÅ¡utinės dalies įspaustinis lūžis, kraujo iÅ¡siliejimas po voratinkliniu galvos smegenų dangalu virÅ¡ deÅ¡inės pusės momeninės ir smilkininės skilčių, galvos smegenų sumuÅ¡imas, pasireiÅ¡kęs kontuziniu židiniu deÅ¡inėje smilkininėje skiltyje (2 t., 7-11 b. l.).

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde neginčija nustatytų sužalojimų pobÅ«džio, tačiau tvirtina, kad A. V. negalėjo V. M. Å . padaryti sunkaus sveikatos sutrikdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡is apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde bylos įrodymus vertina vienpusiÅ¡kai, atsietai vienÄ nuo kito, nesieja jų tarpusavyje bei su kitais objektyviais bylos duomenimis. Byloje esantys įrodymai, t. y. specialisto iÅ¡vada, paties nuteistojo A. V., iÅ¡ dalies nukentėjusiojo V.

M. Å ., liudytojų M. V., Å . V., K. J. A. ir E. P. parodymai, paneigia apeliacinio skundo teiginį, kad sunkų sveikatos sutrikdymÄ nukentėjusiajam padarė ne A. V.. 5.1.3. Aukščiau paminėtoje specialisto iÅ¡vadoje Nr. G 2834/15(01) konstatuota, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti nusikalstamos veikos padarymo metu (2015 m. birželio 15 d.), vienu trauminiu poveikiu, suduodant smÅ«gį į nejudančiÄ galvÄ kietu, buku, ribotÄ pavirÅ¡ių (žymiai mažesnį nei galvos pavirÅ¡iaus plotas) turinčiu daiktu ir nėra bÅ«dingi griuvimui.

Apeliaciniame skunde neteisingai interpretuojama specialisto išvada, nes, priešingai nei nurodo nuteistojo gynėjas, ji nepatvirtina, kad A. V. negalėjo vienu smūgiu sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatos. Nors specialisto išvadoje nenustatytas konkretus sužalojimų padarymo būdas (kumščiu ar koja, apauta batu), o pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė J. Gincman – Dorošenko teigė, kad retai kaukolės kaulo skliauto lūžis padaromas smūgiuojant kumščiu (3 t., 54-56 b. l.), tačiau tiek nuteistojo A.

V., tiek liudytojų M. V., Å . V., K. J. A. ir E. P. parodymai patvirtina, jog A. V. nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus padarė suduodamas vienÄ smÅ«gį kumščiu. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, buvęs sportininkas (profesionaliai žaidė futbolÄ ). Å ių aplinkybių svarbÄ patvirtino ir ekspertė, nurodydama, kad asmens fizinis parengtumas turi reikÅ¡mės, sprendžiant dėl sužalojimų padarymo bÅ«do. 5.1.4. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į liudytojos Ž.

R. parodymus, iÅ¡ kurių matyti, kad į įvykio vietÄ atvykus greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, nukentėjusysis V. M. Å . buvo sÄ moningas ir pats atėjo iki automobilio (1 t., 145-146 b. l.; 3 t., 53-54 b. l.), tačiau tai nepanaikina A. V. kaltės dėl padaryto nusikaltimo. Tiek liudytoja Ž. R., tiek liudytojas S. Å ., neurochirurgas, atlikęs nukentėjusiajam operacijÄ , patvirtino, kad toks nukentėjusiojo elgesys po traumos yra galimas, nes po fragmentinio impresinio (skeveldrinio įspaustinio) galvos kaulų (smilkinkaulio) lūžio, pažeidusio smegenis, kraujavimas pažeistų galvos smegenų srityje vyksta laipsniÅ¡kai, todėl kuo daugiau priteka kraujo, tuo labiau didėja galvos skausmai ir blogėja paciento bÅ«klė (1 t., 86-87 b. l.; 3 t., 64-65 b. l.).

Be to, liudytoja Ž. R. nurodė, kad galvos kaulų lūžio galėjo nesimatyti dėl to, jog audinių patinimas sumuÅ¡imo vietoje kompensavo galvos kaulų įdubimÄ . Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad pristatytas į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę nukentėjusysis pasiÅ¡alino, taip pat nepatvirtina nuteistojo gynėjo pateiktos versijos, jog nukentėjusįjį sužalojo ne A. V.. Vadovaujantis liudytojų S. U. ir S. T. parodymais, byloje nustatyta, kad V. M. Å . buvo rastas gulintis tik apie 150 m atstumu nuo Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės priėmimo skyriaus, į kurį buvo pristatytas pirmÄ kartÄ (1 t., 142-143, 148-149 b. l.; 2 t., 39-40 b. l.).

Objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tuo metu nukentėjusiajam sužalojimus padarė kiti nenustatyti asmenys, byloje nėra. Pažymėtina, kad liudytoja S. U., kuri antrÄ kartÄ apžiÅ«rėjo iÅ¡ ligoninės pasiÅ¡alinusį nukentėjusįjį, matė sumuÅ¡imÄ deÅ¡inėje V. M. Å . galvos pusėje. Å ie liudytojos parodymai sutampa su nuteistojo A. V. ir liudytojo E. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad nuteistasis sudavė smÅ«gį kumščiu nukentėjusiajam bÅ«tent į deÅ¡inę galvos pusę (2 t., 36-38, 88-90, 95-96 b. l.).

IÅ¡ skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nagrinėjo nuteistojo gynėjo versijÄ dėl nukentėjusiojo sužalojimo pasiÅ¡alinimo iÅ¡ ligoninės metu ir pagrįstai nustatė, jog nuteistojo, o ne kitų asmenų, veiksmais buvo sunkiai sutrikdyta V. M. Å . sveikata.5.1.5. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijami nukentėjusiojo parodymai, kad A. V. smÅ«gį sudavė kumščiu, kuriame suspaudęs laikė žiebtuvėlį. Tačiau pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad nuteistasis ligoninėje jam pasakojo, jog smÅ«gį sudavė rankoje laikydamas žiebtuvėlį, vertino kaip nepatikimus, kurių nepatvirtina byloje esančių duomenų visuma.

Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl Å¡ios aplinkybės (žiebtuvėlio laikymo rankoje) iÅ¡samiau nenagrinėjami.5.2. BK 28 straipsnyje nustatyta asmens teisė į bÅ«tinÄ jÄ gintį. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusiÄ bÅ«tinosios ginties sampratÄ ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ teismų praktikÄ bÅ«tinÄ ja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Asmuo neatsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ , jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ , gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Å iÄ teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo iÅ¡vengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus bÅ«tinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi bÅ«ti nustatytos aplinkybės, atitinkančios Å¡io straipsnio keliamas sÄ lygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. kėsinimasis nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobÅ«dį ir pavojingumÄ .

Kėsinimosi pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatÄ , lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan., o kėsinimosi realumas nustatomas tuomet, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, tačiau ne besiginančiojo vaizduotėje.

Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tuo pačiu pažymėtina, kad ne bet kokia konfliktinė situacija reiškia, kad jau yra pradėtas ar gresia pavojingas kėsinimasis. Būtinosios ginties situacija taip pat nėra konstatuojama ir tuomet, kai kilus abipusiam konfliktui, smurtas naudojamas ne gynimosi tikslais, bet puolimo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėse besiginančiųjų paprastai nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, Nr. 2K-273/2012, Nr. 2K-501/2013).

MuÅ¡tynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, bÅ«dinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtÄ naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muÅ¡tynėse nėra besiginančiųjų; muÅ¡tynių metu teisė į bÅ«tinÄ jÄ gintį nekyla (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylos Nr. 2K-501/2013, Nr. 2K-25-942/2015).5.2.1. Ä®vertinus nuteistojo A. V., nukentėjusiojo V. M. Å . ir liudytojų M. V., K. J. A., E. P. bei Å . V. parodymus, matyti, kad nagrinėjamoje byloje neįmanoma tiksliai nustatyti faktinių aplinkybių bei jų eiliÅ¡kumo.

Pažymėtina, kad aukščiau paminėti liudytojai įvykį matė epizodiÅ¡kai, o nukentėjusysis dėl patirtos traumos negali atsiminti įvykio (1 t., 29, 34-35, 91-92, 101-102, 109-110, 112-113, 116-117, 125-126, 128-129 b. l.; 2 t., 18-19, 26, 36-38 b. l.; 3 t., 27-28, 40-42, 66-68 b. l.). Atsižvelgiant į tai, Å¡ių asmenų parodymai vertinami tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais įrodymais. Å ių duomenų visuma leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad įvykio metu tarp V. M. Å . ir A. V. kilo konfliktas, po kurio jie susimušė.

Nuteistojo ir liudytojo K. J. A. parodymais patvirtinta, kad nukentėjusysis prieÅ¡ muÅ¡tynes K. J. A. ir E. P. sakė, jog ketina naudoti smurtÄ prieÅ¡ nuteistÄ jį („ar ten jÅ«sų draugas, ar galiu į galvÄ duoti, nes jis užknisa“) (1 t., 125-126 b. l.; 2 t., 88-90, 95-96 b. l.; 3 t., 15-18, 66-68 b. l.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad liudytojas E. P. nepatvirtino Å¡ios aplinkybės, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai nesudaro pagrindo iÅ¡vadai, kad nukentėjusiojo elgesys prieÅ¡ muÅ¡tynes nebuvo agresyvus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iÅ¡ nukentėjusiojo V. M. Å . parodymų matyti, jog A. V., atvykęs į ligoninę, Å¡iÄ aplinkybę, t. y. dėl grasinimo suduoti smÅ«gius nuteistajam bei muÅ¡tynių inicijavimo, nurodė ir V. M. Å . (1 t., 34-35 b. l.; 2 t., 18-19 b. l.). Visgi tokie nukentėjusiojo veiksmai nepatvirtina bÅ«tinosios ginties situacijos. Liudytojas M. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įvykus žodiniam konfliktui, jis bandė A. V. ir V. M. Å . nuraminti, tačiau jie nekreipė į jį dėmesio (1 t., 91-92 b. l.).

Byloje nustatyta, kad A. V. įvykio metu taip pat elgėsi agresyviai, t. y. dar neprasidėjus muÅ¡tynėms pastÅ«mė nukentėjusįjį. Be to, liudytojų M. V., K. J. A., E. P. parodymai patvirtina, kad A. V. koja spyrė nukentėjusiajam, tačiau nepataikė ir pats nugriuvo (1 t., 101-102 b. l.; 2 t., 26, 36-38 b. l.; 3 t., 27-28, 41-42, 66-68 b. l.). Å ie duomenys leidžia atmesti kaip nepagrįstÄ apeliacinio skundo argumentÄ , kad nuteistasis siekė konflikto iÅ¡vengti. Nuteistojo teigimu, V. M. Å . jį nugriuvusį mušė rankomis į įvairias kÅ«no vietas, tačiau, prieÅ¡ingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytojas E. P., apklaustas pirmosios instancijos teisme, Å¡iÄ aplinkybę paneigė (3 t., 27-28 b. l.).

Kiti liudytojai taip pat nepatvirtino šios aplinkybės. Todėl tokia situacija vertintina kaip abipusės muštynės, kurių metu abi konfliktuojančios pusės vadovaujasi agresyviais interesais ir noru pulti, o ne gintis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusysis konflikto su nuteistuoju metu neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Dėl šios priežasties nuteistajam nebuvo būtinybės nuo tokio kėsinimosi gintis.5.3.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde ginčijamas liudytojų K. J. A. ir E. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, patikimumas, nurodant, kad ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai darė jiems spaudimÄ . Tačiau iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Å¡iÄ aplinkybę ir nesivadovavo aukščiau paminėtų liudytojų parodymais, kurie buvo nepalankÅ«s nuteistajam ir kurių nepatvirtino kiti bylos duomenys, t. y. kad po suduoto smÅ«gio nukentėjusiajam į galvÄ A.

V. spyrė ar norėjo įspirti be sÄ monės gulinčiam V. M. Å .. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai įvertino liudytojų M. V. ir Å . V. parodymų patikimumÄ , o nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nenurodoma, kokia apimtimi Å¡ių liudytojų parodymai turėtų bÅ«ti atmesti kaip nepagrįsti. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino nukentėjusiojo parodymus neinformatyviais, todėl apeliacinio skundo teiginys, kad jie yra nenuoseklÅ«s, neturi reikÅ¡mės nuteistojo teisinei padėčiai.

Dėl skundo argumento, kad byloje nebuvo nustatyti ir apklausti įvykio liudytojai taksi vairuotojai, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visus bylos duomenis ir padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad jų pakanka A. V. kaltei dėl BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo pagrįsti.5.4. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, ir teigia, jog A. V. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas Å¡iuos nukentėjusiojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. 5.4.1. BK 15 straipsnyje nustatytos dvi tyčios rÅ«Å¡ys – tiesioginė ir netiesioginė. Asmenų, padariusių materialiuosius nusikaltimus, t. y. nusikaltimus, į kurių sudėtį įeina veikos padariniai, tiesioginė tyčia yra tada, kai jie numatė BK nustatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti.

Baudžiamosios teisės teorijoje žinomos ir kitos tyčios rÅ«Å¡ys (apibrėžta, neapibrėžta, iÅ¡ anksto apgalvota ir staiga atsiradusi), tačiau baudžiamasis įstatymas jų nereglamentuoja, todėl teismai, spręsdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl tyčios rÅ«Å¡ies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas. Pagal BK 15 straipsnio 3 dalį netiesioginė tyčia yra tada, kai kaltininkas, darydamas veikÄ , suvokė savo daromos veikos pavojingÄ pobÅ«dį, numatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti įstatyme įtvirtinti pavojingi padariniai ir, nors jų nenorėjo, tačiau sÄ moningai leido jiems kilti.

Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glÅ«di valiniame elemente: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sÄ moningai leidžia jiems atsirasti, – veikia netiesiogine tyčia (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2008, Nr. 2K-402/2013, Nr. 2K-244-942/2015). Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamÄ veikÄ , iÅ¡aiÅ¡kinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobÅ«dį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymÄ ir kokių padarinių Å¡ia veika buvo siekiama.

Kaltės forma, rÅ«Å¡is, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir iÅ¡orinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, intensyvumÄ , bÅ«dÄ , situacijÄ , kuriai esant Å¡ie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę gali bÅ«ti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-176/2014, Nr. 2K-202/2014, Nr. 2K-7-27-746/2015, Nr. 2K-P-498-746/2015). 5.4.2.

PrieÅ¡ingai nei mano nukentėjusysis, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad A. V. nusikalstamoje veikoje bÅ«tų tiesioginė neapibrėžta tyčia. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad V. M. Å . sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas abipusių muÅ¡tynių metu, kurias iÅ¡provokavo pats nukentėjusysis, suduodant nukentėjusiajam tik vienÄ smÅ«gį kumščiu į galvos sritį. IÅ¡ A. V. parodymų galima spręsti, kad suduodamas smÅ«gį jis nesitaikė į konkrečiÄ nukentėjusiojo kÅ«no vietÄ .

Nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistasis neiÅ¡kvietė greitosios medicinos pagalbos, nepaneigia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados dėl nuteistojo tyčios rÅ«Å¡ies. Be to, byloje nustatyta, kad nuteistasis ne pasiÅ¡alino iÅ¡ įvykio vietos, o tik pasitraukė į Å¡alį ir nesislėpė nuo į įvykio vietÄ atvykusių policijos pareigÅ«nų. Todėl skundžiamame nuosprendyje teisingai nustatyta, kad A. V. veikė netiesiogine tyčia, t. y. darydamas nusikalstamÄ veikÄ , suvokė, kad savo veiksmų pavojingÄ pobÅ«dį, numatė, kad dėl to gali atsirasti įstatyme įtvirtinti pavojingi padariniai ir, nors jų nenorėjo, tačiau sÄ moningai leido jiems kilti.5.5.

Skirdamas nuteistajam A. V. bausmę pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi. Teismas nustatė, kad A. V. apklausų metu nurodė tokias aplinkybes, kurios ir buvo nustatytos pirmosios instancijos teismo. Be to, iÅ¡ jo parodymų matyti, kad dėl įvykio jis nuoÅ¡irdžiai gailisi, lankė nukentėjusįjį ligoninėje.5.5.1. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama esant bent vienam iÅ¡ trijų alternatyvių pagrindų:

1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi;

2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo iÅ¡aiÅ¡kinti nusikalstamÄ veikÄ ;

3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo iÅ¡aiÅ¡kinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamÄ veikÄ pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriÅ¡kai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kartu turi bÅ«ti nustatyta, kad kaltininkas nuoÅ¡irdžiai gailisi dėl padarytos veikos, t. y. pats pripažįsta padaręs nusikalstamÄ veikÄ , kritiÅ¡kai vertina savo elgesį ir stengiasi suÅ¡velninti padarytos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotinÄ pagalbÄ , jo atsipraÅ¡o, grÄ Å¾ina pagrobtÄ daiktÄ ir pan.). 5.5.2.

IÅ¡ nuteistojo A. V. parodymų matyti, kad nors jis pripažino sudavęs smÅ«gį nukentėjusiajam, tačiau tvirtino, jog nesijaučia kaltas dėl įvykio, nes gynėsi nuo nukentėjusiojo veiksmų, neigė, kad dėl Å¡io smÅ«gio nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, nuteistasis pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nesigaili dėl savo veiksmų, kuriuos vertina kaip savigynÄ . Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, kad A. V. lankėsi ligoninėje pas V. M.

Å ., nesudaro pagrindo teigti, jog nuteistasis nuoÅ¡irdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, juolab kad nukentėjusiojo apeliaciniame skunde teigiama, jog A. V. ligoninėje tik norėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar V. M. Å . prisimena įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis taip pat tvirtina, kad nuteistasis jo neatsiprašė ir neatlygino nei dalies turtinės ar neturtinės žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę. 5.6.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, nepagrįstai nepripažino A. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys). Å i aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sÄ moningai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį.

Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabÅ«diÅ¡kai tiki, kad jo elgesys neiÅ¡provokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieÅ¡ jį, arba iÅ¡ viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamÄ kaltininko veikÄ prieÅ¡ jį (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iÅ¡ esmės prieÅ¡taravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininkÄ ar jo artimÄ asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iÅ¡ dalies nulėmę kaltininkÄ nusikalsti prieÅ¡ nukentėjusįjį (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-440/2013, Nr. 2K-412/2014).5.6.1.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis V. M. Å . prieÅ¡ muÅ¡tynes buvo agresyvus ir pats inicijavo konfliktÄ , t. y. klausė A. V. draugų, ar gali sumuÅ¡ti nuteistÄ jį, elgėsi iÅ¡Å¡aukiančiai, kabinėjosi ir provokavo pradėti muÅ¡tynes. Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad toks nukentėjusiojo elgesys pripažintinas provokuojančiu ir rizikingu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. 5.7. IÅ¡ skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad A. V. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį buvo paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A.

V. visÄ bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba bÅ«ti užsiregistravusiam darbo biržoje, taip pat per vienerius metus atlyginti V. M. Å . ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytÄ turtinę žalÄ . Nukentėjusiojo manymu, tokia nuteistajam paskirta bausmė yra per Å¡velni. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo keisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio dėl neteisingai paskirtos bausmės. Byloje nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

A. V. nuteistas už sunkų nusikaltimÄ , padarytÄ veikiant netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis yra neteistas, baustas administracine tvarka, jauno amžiaus, dirba. Ä®vertinus Å¡ių aplinkybių visumÄ , darytina iÅ¡vada, kad artima sankcijoje nustatytam minimumui bausmė nuteistajam nėra per Å¡velni. 5.8. Be to, nėra pagrindo sutikti su nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pagal BK 75 straipsnio nuostatas atidėjo A.

V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ . Pažymėtina, kad atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymÄ , teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų (Kasacinė nutartis Nr. 2K-66-303/2015). BK 75 straipsnio nuostatų taikymo atveju turi bÅ«ti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«dis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys Å¡eimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumÄ ir kritiÅ¡kai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė iÅ¡vengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų (Kasacinės nutartys Nr. 2K-28/2013, Nr. 2K-91/2014, Nr. 2K-536/2014).

Teismas Å¡iÄ iÅ¡vadÄ gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstÄ , t. y. turi bÅ«ti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įvertino bylos aplinkybių, susijusių tiek su nuteistojo A. V. padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, visumÄ ir pagrįstai nustatė, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.5.9.

Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydis yra per mažas. Šioje dalyje nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmetamas. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis V. M. Š. buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas šį civilinį ieškinį tenkino iš dalies. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į reikšmingas bylos aplinkybes, t. y.

į nusikalstamos veikos padarinius (padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio nukentėjusiajam teko iÅ¡kęsti gydymÄ , jis iki Å¡iol jaučia pasekmes) nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrÄ , sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, formuojamÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ , ir neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažino iki 3 000 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi Å¡iuos skundžiamo nuosprendžio motyvus, nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentus bei aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl neturtinės žalos dydžio. 5.10.

IÅ¡ nukentėjusiojo apeliacinio skundo matyti, kad jis patyrė 2 000 Eur atstovavimo iÅ¡laidų (3 t., 12 , 75 b. l.). Nors pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs byloje esančio mokėjimÄ patvirtinančio dokumento (3 t., 12 b. l.), proceso iÅ¡laidomis pripažino tik 1 000 Eur, tačiau tenkinti nukentėjusiojo apeliacinį skundÄ ir proceso iÅ¡laidomis pripažinti 2 000 Eur sumÄ nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo ar jo atstovo nurodomas patirtų atstovavimo iÅ¡laidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iÅ¡ aplinkybių, į kuriÄ atsižvelgiama, nustatant proceso iÅ¡laidų dydį.

Teismas proceso dalyvio praÅ¡omÄ atstovavimo iÅ¡laidų sumÄ gali sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo iÅ¡laidų suma yra per didelė (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Å¡i baudžiamoji byla yra nedidelės apimties (trys tomai), nėra ypatingai sudėtinga (buvo nagrinėjama viena nusikalstama veika), nukentėjusiojo atstovė dalyvavo Å¡eÅ¡iuose posėdžiuose pirmosios instancijos teisme. Ä®vertinus Å¡ias aplinkybes, advokatės darbo sÄ naudas, vadovaujantis proporcingumo kriterijumi, nukentėjusiojo praÅ¡ymas priteisti 2 000 Eur už advokatės pagalbÄ netenkinamas, o skundžiamas nuosprendis Å¡ioje dalyje nekeičiamas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nuosprendį pakeisti:Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria pripažinta A. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Pripažinti A. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys.Kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Teisėjai                                                                  Valdimaras Bavėjanas Elena Vainienė Linas Žukauskas