2016-12-06 Nr. AB-23274-3-61-3-03625-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2187-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03625-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 2–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. su pertraukomis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nesilaikant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų. Kamerose Nr. 388, 389, 391, 397, 398, 400, 404 nebuvo įrengtas unitazas, visose kamerose nebuvo įrengta tualeto reikmenų lentynėlė. Tualetą skirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimo įvykdymas. Pareiškėjas teigė, kad dėl šių pažeidimų patyrė didelę neturtinę žalą, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Sutriko jo visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, iki šiol negali ramiai miegoti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 15–20) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad nėra valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Pažymoje dėl pareiškėjo skundo (I t., b. l. 176) nurodė, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra seniai statytas pastatas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimas, kad sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, veidrodį, tualeto reikmenų spintelę (lentynėlę), taikomas naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams. Teigė, kad 2010–2015 m. kamerų įrengimas atitiko galiojančius teisės aktus ir higienos normų reikalavimus. Kamerose yra sanitarinio mazgo patalpos su įrengtais tualetais. Kad suimtieji ir nuteistieji galėtų privačiai pasinaudoti sanitariniais įrengimais, patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu (II t., b. l. 20–23) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas pripažino, kad nuo 2010 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas gyvenimo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, o pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio mėn. padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 35 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad jis nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2014 m. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, tačiau nebuvo užtikrintos gyvenamųjų vietų buities sąlygos, atitinkančios higienos normas. Pareiškėjas nurodė, kad jam teko labai mažai ploto, kad asmens ar daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, kad buvo suteikiama galimybė pasivaikščioti tik vieną valandą. Šio skundo pagrindu buvo iškelta administracinė byla Nr. I-5563-331/2015. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2015 m. gegužės 15 d. priėmė sprendimą, kuriuo iš dalies patenkino skundą, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš šio teismo sprendimo turinio matyti, kad byloje buvo nagrinėjama, ar pareiškėjo gyvenimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d., kai pareiškėjas buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Byloje buvo vertinamas pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas, kamerose buvusi drėgmė, temperatūra, apšvietimas, pasivaikščiojimo trukmė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. gegužės 26 d., o skundo reikalavimo pagrindas tas, kad, pareiškėjo nuomone, buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, reikšdamas skundą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-5563-331/2015, reikalavimų šiomis aplinkybėmis negrindė, be to, nurodė iš dalies kitą laikotarpį, kuomet, jo teigimu, nebuvo užtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo turinio matyti, kad administracinėje byloje Nr. I-5563-331/2015 teismas nenagrinėjo sanitarinių mazgų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose įrengimo atitikties teisės aktų reikalavimams. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas nėra tapatus administracinėje byloje Nr. I-5563-331/2015 išnagrinėtam skundui. Taigi nebuvo pagrindo nutraukti šios bylos remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 punktu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas su pertraukomis nuo 2010 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. spalio 4 d., nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. ir nuo 2015 m. gegužės 12 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. kamerose Nr. 107, 108, 110, 111, 112, 113, 114, 115, 116, 117, 119, 120, 121, 122, 124, 204, 206, 262, 267, 274, 281, 289, 310, 311, 312, 314, 315, 356, 366, 379, 380, 388, 389, 391, 397, 398, 399, 400, 404.

Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2, 21 punktais, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktu. Pažymėjo, jog iš teismų praktikoje nusistovėjusių įrodinėjimo taisyklių tokio pobūdžio bylose matyti, kad pareiškėjui, pateikusiam reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tenka pareiga nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė pakankamai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pirmiausia, pareiškėjas nurodė, kad visose kamerose, kuriose jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, sanitariniuose mazguose nebuvo įrengtų tualeto reikmenų lentynėlių. Antra, pareiškėjas nurodė, kad konkrečiose kamerose (Nr. 388, 389, 391, 397, 398, 400, 404) nebuvo įrengtas unitazas. Taigi atsakovo atstovui tenka pareiga pateikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Tačiau atsakovo atstovas įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl sanitariniuose mazguose neįrengtų tualeto reikmenų lentynėlių, nepateikė, jų iš esmės neneigė. Kad tam tikrose kamerose, tarp jų kameroje Nr. 398, sanitariniuose mazguose nebuvo įrengtos tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), patvirtino Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugsėjo 22 d., 2013 m. rugsėjo 17 d. patikrinimo aktai. Atsakovo atstovo argumentai, kad tualeto reikmenų spintelių (lentynėlių) įrengimo reikalavimas šiuo atveju netaikomas, nepagrįsti. Tokių spintelių (lentynėlių) įrengimas nėra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte nustatyta išimtimi, kuomet netaikomi šios higienos normos reikalavimai, negalima vadovautis. Iš atsakovo atstovo į bylą pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 13 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 398 sanitariniame mazge buvo įrengtas unitazas. Kita vertus, duomenų, kad kitose pareiškėjo nurodytose kamerose buvo įrengtas unitazas, teismui nepateikta.

Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas teismui paaiškino, jog sanitarinis mazgas nuo likusio gyvenamosios patalpos ploto yra atskirtas pertvara. Ši aplinkybė yra matoma ir iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimas sanitarinius mazgus įrengti atskirose patalpose susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl, remiantis šios higienos normos 2 punktu, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui nėra privalomas. Vis dėlto, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02; ir kt.). Todėl Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas turėjo pareigą, net ir nesant galimybės atlikti pastato ar patalpų rekonstrukcijos ir įrengti sanitarinių mazgų atskirose patalpose, užtikrinti suimtųjų galimybę privačiai naudotis sanitariniais mazgais. Kaip paminėta, Taisyklių 14.5 punktas numatė pareigą, esant galimybių, sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto. Teismo vertinimu, vien tik pertvaros buvimas visiško privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrino. Atsakovo atstovas nepagrindė, kad nebuvo objektyvių galimybių visiškai izoliuoti sanitarinių mazgų. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pagrįstais pripažino pareiškėjo skundo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais.

Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.).

Teismas, apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu buvo neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, o sanitariniai mazgai buvo įrengti iš dalies netinkamai. Taigi šiais aspektais įrodyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas).

Teismo nuomone, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.). Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).

Nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgė į tai, kad nors byloje nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, tačiau šie išgyvenimai, nepatogumai, atsižvelgiant į jų pobūdį, nebuvo itin intensyvūs. Nėra duomenų, jog byloje nustatyti pažeidimai (netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniais mazgais) sukėlė pareiškėjui reikšmingas ar nepataisomas pasekmes. Pareiškėjo teiginiai, kad dėl šių pažeidimų patyrė didelę neturtinę žalą, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, kad sutriko jo visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, kad sumažėjo pasitikėjimas savimi, kad iki šiol negali ramiai miegoti, nėra pagrindžiami įtikinamais faktiniais duomenimis. Teismas atsižvelgė, kad pažeidimus lėmė ne sąmoningi atsakovo atstovo veiksmai, siekis išskirti pareiškėją iš kitų asmenų, bet objektyviai susiklosčiusi būklė įstaigoje. Be to, pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas epizodiškai, su pertraukomis, kai kuriais laikotarpiais pareiškėjas gyveno vienas, o tam tikrais laikotarpiais kartu su dar vienu asmeniu. Tokiomis aplinkybėmis pareiškėjo privatumo neužtikrinimas buvo minimalus. Kaip paminėta, administracinėje byloje Nr. I-5563-331/2015 teismas jau įvertino pareiškėjo nurodytų gyvenimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime visumą ir priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Atsižvelgęs į šiuos argumentus, teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju papildomos piniginės sumos neturtinės žalos atlyginimui priteisimas būtų neadekvatus pažeidimo pobūdžiui ir patirtiems neigiamiems išgyvenimams, o pakankama ir teisinga satisfakcija laikytina paties teisės pažeidimo pripažinimas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 29–31) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas be pagrindo skundą patenkino iš dalies. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teismas nepagrįstai rėmėsi tuo, jog administracinėje byloje Nr. I-5563-331/2015 jau priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigine išraiška. Tokie teismo argumentai prieštarauja paties teismo padarytai išvadai, kad skundai netapatūs. Teismo pareiga yra įvertinti pažeidimą kiekvienu atveju. Teismo argumentai, jog privatumo neužtikrinimas buvo minimalus, neatitinka tikrovės. Teismo sprendimas prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pabrėžia, kad ankstesnėje administracinėje byloje nebuvo vertinamas netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas. Nėra pagrindo konstatuoti, kad tai būtų papildomas neturtinės žalos priteisimas. Prašo remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 36–38) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Atsakovas nurodo, kad, nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2017/2012, 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012), reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą, jo teigimu, patirtą jam būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. gegužės 26 d.

Pasisakydama dėl nagrinėjamo administracinio ginčo esmės, kolegija pažymi, kad ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucijos) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijų (šiuo atveju Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad buvo laikomas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis: nebuvo įrengtas unitazas, kamerose nebuvo įrengta tualeto reikmenų lentynėlė, tualetą skirianti pertvara buvo netinkama.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumo klausimą, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo pas atsakovą sąlygas ir kitus pareiškėjo nurodytus tariamai padarytus pažeidimus. Aiškindamasis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą, ar šie pažeidimai gali būti laikomi pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimais ir ar CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu jie gali būti traktuojami kaip asmens kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, kuris galėjo sukelti (sukėlė) pareiškėjui pinigais atlygintiną neturtinę žalą.

Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems faktinių bylos aplinkybių (byloje esančių įrodymų) įvertinimo kriterijams, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008) yra pasakęs, jog tam, kad būtų konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, yra būtina nustatyti, kad konkrečioje situacijoje elgesyje su nuteistuoju buvo pasiektas minimalus žiaurumo laipsnis, kurį sąlygoja pats teisės akto pažeidimas bei tam tikrų aplinkybių visuma: tokio elgesio trukmė, jo pasekmės nuteistojo fizinei bei dvasinei būklei ir t. t. Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad CK 6.250 straipsnio saugomos vertybės pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistos nežymiai, kolegijos pripažintinos pagrįstomis. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais dėl būtinumo įvertinti faktinę pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime situaciją teisingumo ir protingumo principų taikymo požiūriu (nekartodama šių argumentų), pritaria teismo išvadai, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai ir neigiamos emocijos neturi būti išreikšti pinigais.

Atskirai pasisakydama dėl pareiškėjo skundo reikalavimo vertinimo Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme, kolegija pažymi, kad, spręsdamas šį ginčą, be Konvencijos 3 straipsnyje nurodytų neleistino elgesio su žmogumi kriterijų (kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys), pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai taikė nacionalinės teisės aktų specialiai nustatytus asmens laikymo laisvės atėmimo vietose tinkamumo kriterijus. Pasisakydama dėl nurodytų teisės aktų (jų atskirų normų) tarpusavio sąsajos ir jų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, jog Konvencijos ir paminėtos nacionalinės teisės normos (pirmosios instancijos teismo aptartos Lietuvos higienos normos HN 76:2010) negali būti tarpusavyje supriešinamos ta prasme, kad formalus nacionalinių teisės normų laikymasis savaime paneigtų galimybę taikyti Konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, jeigu, teismui įvertinus byloje surinktus įrodymus, būtų prieita prie išvados, kad tam tikras elgesys su žmogumi (šiuo atveju pareiškėju) turi Konvencijos 3 straipsnio draudžiamo elgesio požymius. Tačiau kartu pažymėtina, kad, spręsdamas Konvencijos 3 straipsnio laikymosi klausimus, teismas pirmiausia turi įvertinti tam tikro elgesio su žmogumi tinkamumą nacionalinės teisės, ypač teisės aktų, specialiai skirtų reglamentuoti nagrinėjamai bylai aktualius santykius, taikymo prasme. Tai yra būtina padaryti suponuojant, kad nacionalinės teisės leidėjai, priimdami tam tikrus teisės aktus, laikosi (privalo paisyti) šalyje būtinų taikyti tarptautinės teisės (kartu ir Konvencijos) pagrindinių nuostatų ir reikalavimų. Todėl teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo tinkamai laikomasi tam tikrų (byloje taikytinų) specialiųjų nacionalinės teisės normų, preziumuojama, kad buvo laikomasi ir tą teisės sritį reglamentuojančių tarptautinės teisės (Konvencijos) normų. Ir, priešingai, teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo pažeistos byloje taikytinos specialiosios nacionalinės teisės normos, galima preziumuoti, o, atsižvelgus į tokių pažeidimų mastą ir itin neigiamą pobūdį, – konstatuoti tam tikrų Konvencijos nuostatų pažeidimus.

Pasisakydama dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo (administracinė byla Nr. I-5563-331/2015) reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad, viena vertus, jame nebuvo aptarti pareiškėjo šioje administracinėje byloje keliami klausimai dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimo. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo skundas administracinėje byloje Nr. I-5563-331/2015 negali būti pripažintas tapačiu (skundo pagrindo aspektu) šioje administracinėje byloje nagrinėjamu skundu. Tačiau, kita vertus, kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog administracinėje byloje Nr. I-5563-331/2015 nagrinėjamame skunde pareiškėjas, taip pat siekdamas neturtinės žalos atlyginimo iš esmės už tą patį kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpį, neakcentavo su Lietuvos higienos normos HN 76:2010 taikymu sietinų aplinkybių, leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad dėl šioje administracinėje byloje jo nurodytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų jis nepatyrė pinigais išreikštos neturtinės žalos. Tai, kolegijos manymu, leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimo fakto konstatavimas yra tinkama (adekvati) neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui priemonė.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą teisingu ir pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė