2018-06-13 Nr. AB-11535-3-61-3-02853-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-488-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02853-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas) 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. sausio 16 d. atlieka laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN. Per visą šį laikotarpį Vilniaus PN administracijos jis ne kartą buvo diskriminuojamas. Detalizavo, kad mokosi Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje avalynės gamintojo specialybės. Jį ir kitus mokinius už gerą mokymąsi ir darbą mokytojai Vilniaus PN administracijai siūlė skatinti, tačiau Vilniaus PN jo neskatino. Pareiškėjo nuomone, jis yra neskatinamas todėl, kad priklauso nuskriaustųjų kastai, dažnai rašo skundus administracijai. Akcentavo, kad dėl Vilniaus PN egzistuojančių kastų ir diskriminacijos yra pasisakęs ir Seimo kontrolierius pažymoje Nr. 1-1593.

3. Pažymėjo, kad jis ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl skatinimo, tačiau gavo atsakymus, kurie neatitinka tikrovės. Tuo pačiu klausimu jis kreipėsi ir į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), kuris taip pat pateikė neigiamus atsakymus. Nurodė, kad siekia paskatinimo, kadangi nori būti anksčiau išleistas į laisvę, taip pat, gavęs paskatinimą, jis galėtų patekti į lengvąją nuteistųjų grupę ir neribotai palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais ir draugais. Vilniaus PN nepagrįstai užkerta tam kelią, dėl tokių veiksmų jis jaučiasi menkinamas, kankinamas, diskriminuojamas. Skundo reikalavimą pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 140 straipsnio 1 dalyje numatytos paskatinimo priemonės skyrimas yra įgalioto pataisos pareigūno teisė, bet ne pareiga. Nurodė, kad pasiūlymai dėl paskatinimo priemonių skyrimo nuteistiesiems svarstomi laisvės atėmimo vietų įstaigos Drausmės komisijoje (toliau – ir Drausmės komisija). Paskatinimo priemonės skiriamos kompleksiškai įvertinus nuteistųjų elgesį laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu. Pasiūlymai (teikimai) dėl paskatinimo priemonių skyrimo nuteistiesiems registruojami teisės aktuose nustatyta tvarka, o priėmus sprendimą skirti arba neskirti paskatinimą, įsiuvami į nuteistojo asmens bylą.

6. Atsakovo atstovo teigimu, iki 2016 m. birželio 10 d. Drausmės komisija negavo nei vienos rekomendacijos, kuria būtų teikiama svarstyti Ž. R. paskatinimo klausimą. Atsižvelgusi į Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos 2016 m. birželio 10 d. teikimą Nr. R3-149 dėl siūlymo skatinti Ž. R., Drausmės komisija 2016 m. liepos 14 d. protokole Nr. 41-163(1) įformintu sprendimu siūlė skatinti nuteistąjį Ž. R. skiriant jam padėką. Vilniaus PN direktorius 2016 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 7-242, vadovaudamasis BVK 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, už sėkmingą Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos avalynės gamintojo kursų baigimą, pareiškėjui skyrė padėką. Pagal BVK 141 straipsnio 7 dalį, paskatinimas, kuriuo pareiškiama padėka, suteikia teisę paskambinti telefonu, gauti papildomai tris pašto arba perduodamus siuntinius per vienerius metus, suteikiami trys papildomi trumpalaikiai arba ilgalaikiai pasimatymai per vienerius metus, prieš terminą panaikinama paskirta nuobauda, pailginamas pasivaikščiojimo laikas <...>.

7. Atsakovo atstovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais dėl Vilniaus PN administracijos toleruojamų nuteistųjų subkultūros apraiškų. Pažymėjo, kad nuteistųjų priskyrimas vienai ar kitai subkultūros grupei yra reiškinys, kurį suponuoja nuteistųjų tarpusavio santykiai ir toleruojamas tik nuteistųjų socialinėje terpėje. Nuteistųjų subkultūros apraiškų Vilniaus PN administracija netoleruoja, vykdydama savo funkcijas ji vadovaujasi išskirtinai galiojančiais teisės aktais, o ne nuteistųjų bendruomenėje vis dar gyvuojančiais nerašytais įstatymais. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais.

8. Vilniaus PN nuomone, nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 8 d. su prašymu kreipėsi į Departamentą nurodydamas, kad Vilniaus komunalinių paslaugų mokykla du kartus teikė Vilniaus PN administracijai raštus dėl jo paskatinimo, tačiau Vilniaus PN administracija į tai nereaguoja ir jo neskatina. Departamentas 2016 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 2S-2156 konstatavo, kad nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. Vilniaus komunalinių paslaugų mokykla su oficialiu raštu dėl nuteistųjų skatinimo į Vilniaus PN administraciją nesikreipė bei pareiškėjas iki 2016 m. balandžio 1 d. įstaigai nepateikė prašymo paaiškinti paskatinimų skyrimo tvarką. Išaiškino, jog klausimą dėl paskatinimo priemonių skyrimo ir jų rūšies parinkimo sprendžia Vilniaus PN administracija. Pažymėjo, kad paskatinimo priemonių skyrimas yra įstaigos administracijos teisė, bet ne pareiga, jos nuteistiesiems yra skiriamos kompleksiškai, įvertinus jų elgesį laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 13 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, prašydamas paaiškinti dėl skatinimo priemonių skyrimo, nurodyti jų neskyrimo jam priežastis. Šiame prašyme pareiškėjas nurodė, kad 2015 m., prieš Šv. Kalėdas jo specialybės mokytoja teikė siūlymą jį paskatinti, tačiau paskatintas jis nebuvo. Jis jaučiasi diskriminuojamas, kadangi kiti nuteistieji buvo skatinami ne kartą. Vilniaus PN administracija 2016 m. gegužės 10 d. rašte Nr. 42- 572(1) pareiškėjui išaiškino skatinimo priemonių nuteistiesiems skyrimo tvarką ir pagrindus bei nurodė, kad įstaigos Drausmės komisija negavo nei vienos rekomendacijos, kuria būtų teikiama svarstyti pareiškėjo paskatinimo klausimą. Atkreipė dėmesį, kad faktas, jog pareiškėjas atitinka kriterijus, išvardintus BVK 140 straipsnio 1 dalyje, nereiškia, kad šiuo metu įstaigos darbuotojai, mokytojai ar kiti su pareiškėjo resocializacija susiję asmenys turi teikti Drausmės komisijai pasiūlymą dėl paskatimo, o ši atitinkamai pritarti jam.

11. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 18 d. dar kartą kreipėsi į Departamentą, teigdamas, jog Vilniaus PN administracija jo neskatina, nors iš Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos buvo teiktas siūlymas jį skatinti. Departamentas 2016 m. birželio 13 d. rašte Nr. 2S-3366 konstatavo, kad BVK nuostatos nenumato pataisos įstaigos administracijos pareigos už tam tikrus nuopelnus nuteistiesiems privalomai skirti BVK numatytas paskatinimo priemones. Nustatė, kad Vilniaus PN iš Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos 2015 m. lapkričio – gruodžio mėn. ir 2016 m. kovo – balandžio mėn. oficialiai negavo prašymų paskatinti nuteistuosius, taip pat ir Ž. R., todėl Vilniaus PN Ž. R. teisių nepažeidė, pareiškėjui Vilniaus PN 2016 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 42- 572(1) pateiktas atsakymas yra teisingas.

12. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis BVK normomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-286 patvirtintų Paskatinimo priemonių Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžiose įstaigose laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo metodinėmis rekomendacijomis, pažymėjo, kad siūlymus skirti paskatinimo priemones gali teikti tik įgalioti tai daryti pareigūnai. Šiuos siūlymus svarsto pataisos įstaigos Drausmės komisija, kuri teikia siūlymą skirti arba neskirti paskatinimo priemonę pataisos įstaigos direktoriui arba jį pavaduojančiam pareigūnui. Pagal teisės aktų nuostatas, bet kurios paskatinimo priemonės skyrimas yra įgalioto pataisos įstaigos pareigūno teisė. BVK nenumato pataisos įstaigos administracijos pareigos už tam tikrus nuopelnus nuteistiesiems privalomai skirti BVK numatytas paskatinimo priemones.

13. Teismas nurodė, kad paskatinimo priemonių skyrimo tvarka ir sąlygos pareiškėjui buvo detaliai paaiškinti tiek Departamento 2016 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 2S-2156 ir 2016 m. birželio 13 d. rašte Nr. 2S-3366, tiek Vilniaus PN 2016 m. gegužės 10 d. rašte Nr. 42-572(1), atsakant į pareiškėjo skundus. Pareiškėjas tiek skunduose Departamentui ir Vilniaus PN, tiek teismui nurodė, kad jį skatinti ne kartą siūlė Vilniaus komunalinių paslaugų mokykla, tačiau konkrečių datų nenurodė. Kaip šią faktinę aplinkybę patvirtinantį įrodymą pareiškėjas pateikė Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos direktoriaus pavaduotojo 2016 m. kovo 23 d. prašymo, kuriuo, be kita ko, už gerą mokymąsi ir elgesį, pamokų lankomumą prašoma paskatinti pareiškėją, kopiją.

Teismui šio dokumento autentiškumas sukėlė abejonių, kadangi pateikta šio dokumento kopija be institucijos rekvizitų, pavadinimo, adreso, kodo, registracijos numerio. Be to, Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad tokio prašymo neregistravo ir jo originalo neturi, iki 2016 m. birželio 10 d. jokių teikimų dėl pareiškėjo paskatinimo Vilniaus komunalinių paslaugų mokykla nebuvo pateikusi. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog aptariamas dokumentas neįrodo pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos kreipimųsi į Vilniaus PN dėl pareiškėjo skatinimo.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Vilniaus komunalinių paslaugų mokykla oficialų teikimą Nr. R3-149 dėl siūlymo skatinti Ž. R. Vilniaus PN pateikė 2016 m. birželio 10 d. Šį teikimą Vilniaus PN Drausmės komisija svarstė ir 2016 m. liepos 14 d. protokole Nr. 41-163(1) įformintu sprendimu siūlė skatinti Ž. R. skiriant jam padėką. Atsižvelgdamas į šį siūlymą, Vilniaus PN direktorius 2016 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 7-242, vadovaudamasis BVK 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, už sėkmingą Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos avalynės gamintojo kursų baigimą, pareiškėjui skyrė padėką.

Byloje kitų objektyvių įrodymų, kad įgalioti siūlyti skirti paskatinimo priemones nuteistiesiems pareigūnai ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN administracijai būtų teikę siūlymus paskatinti pareiškėją, nėra. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad Vilniaus PN iki 2016 m. birželio 10 d. neturėjo pareigos svarstyti pareiškėjo paskatinimo klausimą, nes negavo įgaliotų pareigūnų siūlymų, ir pareiškėjo teisių šiuo aspektu nepažeidė. Paskatinimo priemonės pareiškėjui skyrimo klausimas buvo sprendžiamas tik tada, kai buvo gautas įgaliotos institucijos siūlymas.

Pareiškėjas, esant įstatyminiam pagrindui, paskatintas.

14. Teismas pareiškėjo argumentus, kad jis nebuvo skatintas dėl to, jog priklauso „nuskriaustųjų“ kastai, vertino kaip nepagrįstus. Byloje jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjui paskatinimo priemonė neskirta dėl jo priskyrimo atitinkamai nuteistųjų kastai ar dėl galimai egzistuojančio kitokio pobūdžio neigiamo nusistatymo pareiškėjo atžvilgiu, nėra. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad kai tik atsirado pagrindas svarstyti pareiškėjo paskatinimo klausimą, jis buvo svarstomas ir pareiškėjo atžvilgiu, jam atitikus įstatymo kriterijus, buvo paskirta paskatinamoji priemonė. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad paskatinimo priemonės buvo skiriamos kitiems nuteistiesiems, taip pat nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu. Paskatinimo priemonės skiriamos išimtinai pataisos įstaigos vadovo diskrecija ir atsižvelgus į individualias kiekvieno nuteistojo asmens savybes, elgesį, aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose ir pan. Todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl diskriminacijos jo atžvilgiu laikė nepagrįstais. Teismas abstrakčiais ir neįrodytais laikė pareiškėjo skundo teiginius ir dėl jam kilusių neigiamų pasekmių: dėl neskatinimo jis negalėjo pasinaudoti teise būti pervestas į lengvąją nuteistųjų grupę arba anksčiau būti paleistas į laisvę, kadangi tai, kad jis nebuvo skatinamas, neapribojo jo teisės kreiptis dėl lygtinio paleidimo arba siekti būti pervestam į lengvąją nuteistųjų grupę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją nurodytais klausimais ir, kad jo atžvilgiu buvo priimti neigiami sprendimai tuo pagrindu, jog pareiškėjas nebuvo skatintas.

15. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neturtinės žalos fakto, priežastinio ryšio ir kilusių neigiamų pasekmių. Pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą, grindžiami bendro pobūdžio teiginiais, be to, atsakovo veiksmai negali būti pripažinti tokiais, kurie galėtų nulemti pareiškėjo nurodytas pasekmes. Nenustačius visų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas.

III. 16. Pareiškėjas Ž. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

17. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neįvertino visų jo skunde nurodytų aplinkybių, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Jis pateikė teismui Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos 2016 m. kovo 23 d. prašymą paskatinti nuteistuosius, taip pat ir jį. Ši pažyma buvo teikiama Vilniaus PN kaip rekomendacija. Remiantis šia pažyma galima nustatyti, ar kiti joje nurodyti nuteistieji buvo skatinami, tačiau teismas šios pažymos nevertino kaip įrodymo. Be to, teismas neapklausė jo mokytojos, kuri teikė prašymą dėl jo skatinimo ir gali paaiškinti nurodytas aplinkybes. Teismas ignoravo jo prašymus dėl įrodymų išreikalavimo apie kitų nuteistųjų skatinimą, jo atžvilgiu buvo šališkas.

18. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN administracija jį diskriminavo, jo prašymus ignoravo, kadangi jis atsisakė teikti informaciją apie kitus nuteistuosius. Jis taip pat nebuvo skatintas dėl to, kad gina savo teises, kreipia dėmesį į pažeidimus. Dėl to, kad jis nėra skatinamas, kreipėsi su skundais į Departamentą, kuris atsakė, kad Vilniaus PN veiksmai teisėti. Dėl nurodytų Vilniaus PN veiksmų jam atimta galimybė išeiti anksčiau į laisvę, t. y. taikyti lygtinį paleidimą jo atžvilgiu. Tik kai kreipėsi su skundu į teismą, jis buvo paskatintas.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai yra nepagrįsti. Pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu jokios psichinės prievartos nenaudoja, jam negrasina ir neverčia bendradarbiauti – teikti informaciją apie kitus nuteistuosius. Duomenų apie tai, kad pareiškėjui buvo grasinama, Vilniaus PN neturi, pareiškėjas dėl to į administraciją nesikreipė. Jokios diskriminacijos pareiškėjo atžvilgiu nėra, su juo elgiamasi kaip ir su visais kitais nuteistaisiais.

21. Pažymi, kad pareiškėjas iki 2016 m. gruodžio 5 d. prašymo Vilniaus PN dėl jo lygtinio paleidimo nėra pateikęs. Nesutinka su pareiškėjo reikalavimu atlyginti jam neturtinę žalą, kadangi nenustatyti Vilniaus PN neteisėti veiksmai. Be to, pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos neturtinės žalos, neindividualizuoja ir nepagrindžia subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių, jo nurodytų tariamų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų dėl sveikatos būklės, fizinių ir psichinių savybių, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

22. Akcentuoja, kad pareiškėjas Vilniaus PN laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti nuteistieji, jokių išimčių, kad būtų pablogintos jo kalinimo sąlygos, nebuvo. Jokių įrodymų, kad Vilniaus PN žemintų jo orumą ar kitaip žiauriai su juo elgtųsi, pareiškėjas nepateikė. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas į teismą kreipėsi siekdamas pasipelnyti iš valstybės. Vilniaus PN jokiais veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jokios žalos nepadarė, todėl nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui klausimą. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

24. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo pateikti argumentai ir reikalavimai nepagrįsti, apeliantas iš esmės pateikia tik savo subjektyvią nuomonę. Departamentas palaiko visus pirmosios instancijos teismo motyvus ir mano, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino procese dalyvavusių šalių argumentus, detaliai išnagrinėjo surinktą byloje dokumentinę medžiagą, teisingai taikė teisės normas ir priėmė sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

25. Departamente buvo gauti ir išnagrinėti apelianto 2016 m. kovo 8 d. prašymas bei 2015 m. gegužės 18 d. skundas dėl paskatinimų nesuteikimo Vilniaus PN. Departamentas 2016 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 2S-2156 „Dėl parašymo išnagrinėjimo“ ir 2016 m. birželio 13 d. rašte Nr. 2S-3366 „Dėl skundo nagrinėjimo“ pažymėjo, kad ginčijamu laikotarpiu Vilniaus komunalinių paslaugų mokykla oficialiu raštu dėl apelianto skatinimo į Vilniaus PN nesikreipė. Be kita ko, minėtuose raštuose apeliantui buvo išaiškinta paskatinimo priemonių suteikimo tvarka, nurodyta šių atsakymų apskundimo tvarka. Pažymi, kad pareiškėjas Departamento atsakymų įstatymų nustatyta tvarka neginčijo.

26. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus komunalinių paslaugų mokykla 2016 m. birželio 10 teikimu Nr. R3-149 Vilniaus PN pasiūlė skatinti Ž. R.. Vilniaus PN Drausmės komisija svarstė ir 2016 m. liepos 14 d. protokole Nr. 41-163(1) įformintu sprendimu siūlė skatinti nuteistąjį Ž. R. skiriant jam padėką. Atsižvelgdamas į šį siūlymą, Vilniaus PN direktorius 2016 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 7-24, vadovaudamasis BVK 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, už sėkmingą Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos avalynės gamintojo kursų baigimą, pareiškėjui skyrė padėką. Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas, teisės aktų nustatyta tvarka Vilniaus PN buvo paskatintas, ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad jis nėra kokiu tai būdu nepagrįstai išskiriamas iš kitų nuteistųjų.

27. Departamento nuomone, Vilniaus PN laikėsi BVK II skyriuje įtvirtintų bausmių vykdymo principų. Byloje nenustatyta, kad Vilniaus PN administracija nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų, kad būtų pažeidę imperatyvias teisės aktų nuostatas, susijusias su pataisos įstaigos vidaus tvarka. Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus. Nenustatyta, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui Ž. R. atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų atsisakant skirti jam paskatinimą.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus.

31. Pažymėtina, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

32. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo reikalavimus grindė tuo, kad Vilniaus PN administracija, Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklai 2016 m. kovo 23 d. pateikus prašymą dėl nuteistųjų, taip pat ir pareiškėjo, skatinimo, atsisakė skirti jam paskatinimą. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė liudytojais apklausti Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos mokytoją ir direktoriaus pavaduotoją, kurie galėtų paaiškinti, kad Vilniaus PN buvo teikiamas prašymas skatinti pareiškėją, išreikalauti įrodymus, susijusius su jo bei kitų nuteistųjų skatinimu.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Vilniaus PN neatliko neteisėtų veiksmų, susijusių su pareiškėjo (ne)skatinimu, todėl nėra būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teismas nurodė, kad Vilniaus PN nėra gavęs Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos 2016 m. kovo 23 d. prašymo pareiškėją skatinti, o pareiškėjo pateiktą 2016 m. kovo 23 d. Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos prašymą vertino kritiškai.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą teigia, kad teismas neįvertino visų jo skunde nurodytų aplinkybių, neapklausė mokytojos, kuri teikė prašymą dėl jo skatinimo, ignoravo jo prašymus dėl įrodymų išreikalavimo apie kitų nuteistųjų skatinimą, jo atžvilgiu buvo šališkas.

36. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Diskriminacija Konstitucijos 29 straipsnio prasme reiškia skirtingą elgesį su asmenimis, esančiais panašiose situacijose, nesant objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo.

37. Jeigu valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrina pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigos veiklą reglamentuojančių normų laikymosi, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, yra pagrindas toliau spręsti žalos atlyginimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016, 2014 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-64/2014).

38. Pareiškėjo tvirtinimu, jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, nes įkalinimo įstaiga nesilaikė jo atžvilgiu teisės aktų reikalavimų, pareiškėjui nebuvo taikomos skatinimo priemonės, dėl to neatsirado prielaidos naudotis kitomis laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims garantuojamomis teisėmis (būti paleistam lygtinai ir kt.). Pareiškėjo tvirtinimu, jis buvo nevienodai traktuojamas kaip kiti nuteistieji, kuriems buvo taikomos paskatinimo priemonės. Kitaip tariant, pareiškėjas tvirtina, kad jam nebuvo užtikrintos nacionalinės teisės taisyklės dėl kalinimo sąlygų taikant jas kartu su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygybės prieš įstatymą principu. Minėta, kad pagal Konstituciją negalima skirtingai elgtis su asmenimis, esančiais panašiose situacijose, nesant objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo. Asmeniui tvirtinant, kad jis yra diskriminuojamas, valstybės institucijos ar pareigūnai privalo įrodyti, kad su asmeniu buvo elgiamasi nepažeidžiant konstitucinio asmenų lygybės principo, t. y., kad asmuo nebuvo diskriminuojamas. Įrodymais, paneigiančiais asmens diskriminavimą, yra faktiniai duomenys, kurių pagrindu galima palyginti, kaip (ar vienodai) buvo traktuojami asmenys, esantys panašioje situacijoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui prašant išreikalauti iš atsakovo įrodymus, patvirtinančius, kad jis nebuvo diskriminuojamas, o teismui netenkinant šio prašymo, teismas pažeidė minėtas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, taikytinas konkrečiai ginčo kategorijai (kurioje keliamas klausimas dėl diskriminavimo), todėl kartu pažeidė ir ABTĮ normas dėl įrodymų byloje rinkimo. Dėl šio pažeidimo, būtent dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla.

39. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjo skundo aplinkybių, susijusių su Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos 2016 m. kovo 23 d. prašymu, kuriame siūloma pareiškėją skatinti. Teismas pareiškėjo pateiktą Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos 2016 m. kovo 23 d. prašymą vertino kaip keliantį abejonių, kadangi pateikta dokumento kopija be įstaigos rekvizitų, pavadinimo, adreso, kodo, registracijos datos, numerio ir antspaudo, tačiau jų (abejonių) nepašalino, neišreikalavo objektyviai patvirtinančių arba paneigiančių įrodymų, susijusių su 2016 m. kovo 23 d. prašymu, neapklausė pareiškėjo nurodytų liudytojų, kurie galimai galėtų paaiškinti dėl minėto prašymo (ne)teikimo Vilniaus PN skatinti nuteistuosius, taip pat ir pareiškėją. Teismas vadovavosi tik atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos 2016 m. kovo 23 d. prašymo Vilniaus PN nebuvo gauta.

40. Nuteistųjų skatinimo priemonės ir jų skyrimo pagrindai nustatyti BVK 140 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, stropų darbą bei mokymąsi laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems gali būti skiriamos šios paskatinimo priemonės: 1) padėka; 2) premija už geriausius darbo rezultatus; 3) teisės vieną kartą papildomai paskambinti telefonu suteikimas; 4) leidimas papildomai gauti tris pašto arba perduodamus siuntinius per vienerius metus; 5) trijų papildomų ilgalaikių arba trumpalaikių pasimatymų per vienerius metus suteikimas; 6) paskirtos nuobaudos panaikinimas prieš terminą; 7) pasivaikščiojimo laiko pailginimas iki dviejų valandų kalėjime laikomiems nuteistiesiems; 8) leidimas nepilnamečiams pasimatymo su tėvais, globėjais (rūpintojais), artimaisiais giminaičiais ar kitais pasitikėjimo vertais asmenimis metu išeiti iki aštuonių valandų už nepilnamečių pataisos namų teritorijos ribų; 9) leidimas atostogų metu parvykti į namus; 10) trumpalaikės išvykos į namus suteikimas; 11) atlikusiems ne mažiau kaip vienerius metus, o nepilnamečiams, atlikusiems ne mažiau kaip šešis mėnesius paskirtos bausmės, - perkėlimas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę ir iš drausmės grupes į paprastąją grupę. BVK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytos paskatinimo priemonės skiriamos tam įgalioto pareigūno nutarimu arba įsakymu. Turinčių teisę skirti paskatinimo priemones laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems pareigūnų sąrašą ir jų įgaliojimus skiriant paskatinimo priemones nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XXXIII skyriaus „Pareigūnai, turintys įgaliojimus skirti nuteistiesiems paskatinimo priemones ir nuobaudas“ 199 punkte nustatyta, kad teisę nuteistiesiems skirti visas paskatinimo priemones, nustatytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse turi pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas.

41. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-286 patvirtintų Paskatinimo priemonių Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžiose įstaigose laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo metodinių rekomendacijų 6 punkte numatyta, kad pasiūlymus (teikimus) dėl nuteistųjų skatinimo pareigūnams, turintiems įgaliojimus skirti nuteistiesiems paskatinimo priemones, teikia: už stropų darbą valstybės įmonėje prie pataisos namų – įmonės direktorius arba įmonės padalinio, kuriame dirba nuteistasis, vadovas (6.1. papunktis); už stropiai atliekamus ūkio darbus – minėtus darbus organizuojančio laisvės atėmimo įstaigos administracinio padalinio vadovas (6.2. papunktis); už stropų mokymąsi – bendrojo lavinimo ar profesinės mokyklos, vykdančios nuteistųjų mokymą laisvės atėmimo įstaigoje, direktorius arba jo įgaliotas atstovas (6.3. papunktis); už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, pasiektą pažangą dalyvaujant pataisos programose – Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas (6.4. papunktis). Šių rekomendacijų 9 punkte numatyta, kad pasiūlymai dėl paskatinimo priemonių skyrimo nuteistiesiems svarstomi laisvės atėmimo vietų įstaigos Drausmės komisijoje. Taip pat šių rekomendacijų 4.1. punkte numatyta, kad „<...> nuteistasis gali būti skatinamas ne dažniau kaip kartą per tris mėnesius <...>“, o 4.4 papunktyje numatyta, kad skiriant paskatinimo priemones nuteistiesiems, BVK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos vertinamos kompleksiškai.

42. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Vilniaus PN turi teisę, bet ne pareigą, skirti skatinimo priemones nuteistiesiems, tačiau pabrėžtina, kad ši diskrecijos teisė yra saistoma ir bendrųjų konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.).

43. Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesilaikė minėtų ABTĮ 56 straipsnio, 80 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimų, t. y. neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, nepašalino iškilusių abejonių, neapklausė pareiškėjo nurodytų liudytojų bei neišreikalavo įrodymų, susijusių su pareiškėjo (ne) skatinimu, dėl to galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

45. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir neišnagrinėjo ginčo pagal pareiškėjo skundo ribas, nenustatė ir neįvertino teisiškai reikšmingų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, o joms išsiaiškinti ir nustatyti būtini papildomi įrodymai, kuriuos turėtų pateikti bylos šalys. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.). Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. panaikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla perduodama tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Veslava Ruskan