3d847159-d1ea-4b05-b6df-a001fe2e1279 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2-1397/2013 Teismo proceso Nr. 2-58-3-00189-2012-1 Procesinio sprendimo kategorija:110.;(S)                                                                                                                                                                                   LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. gegužės 9 d.

Vilnius             Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa GudžiÅ«nienė, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo Zenono V. Ž. atskirÄ jį skundÄ dėl Å iaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 1 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-465-368/2013 pagal ieÅ¡kovo Zenono V. Ž. ieÅ¡kinį atsakovei antstolei V. Å . dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Intractus“.

         Teisėja, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ ,  n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydamas pripažinti antstolės V. Å . 2011 m. gegužės 10 d. vykdytas varžytines negaliojančiomis; taikyti restitucijÄ ir antstolės V. Å . 2011 m. gegužės 10 d. varžytynių aktu Nr. 71-887/2010 perleistÄ turtÄ grÄ Å¾inti ieÅ¡kovo nuosavybėn; pripažinti antstolės veiksmus neteisėtais ir priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

IeÅ¡kinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones – sustabdyti bet kokius vykdymo veiksmus, nukreiptus į ginčijamÄ turtÄ . II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Å iaulių apygardos teismas 2013 m. kovo 1 d. nutartimi ieÅ¡kovo Z. V. Ž. praÅ¡ymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad praÅ¡ymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepakankamai motyvuotas. Be to, ginčijamas varžytynių aktas 2011 m. birželio 23 d. buvo patvirtintas teisėjo rezoliucija (89 b. l.).

Vadovaujantis aktualia CPK 725 straipsnio 6 dalies redakcija, įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtintas varžytynių aktas, laikoma, kad turtas parduotas. Å io straipsnio 8 dalyje buvo įtvirtinta, kad teisėjo rezoliucija ar nutartimi patvirtintas turto pardavimo iÅ¡ varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Ginčijamu varžytynių aktu perleistas turtas 2011 m. liepos 13 d. – 2011 m. liepos 18 d. laikotarpiu buvo įregistruotas UAB „Intractus“ vardu ir Å¡i įmonė minėtÄ turtÄ valdo nuosavybės teise, todėl ieÅ¡kovo praÅ¡omų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal praÅ¡ymo ribas, nesukeltų jokių teisinių pasekmių ir neatitiktų Å¡ių priemonių taikymo paskirties, nes ginčo turtas jau yra realizuotas ir vykdomojoje byloje neatliekami jokie vykdymo veiksmai, susiję su ginčo turtu.

Teismas, preliminariai įvertinęs ieÅ¡kinį taip pat sprendė, kad nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai             IeÅ¡kovas Z. V. Ž. atskiruoju skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartį ir klausimÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grÄ Å¾inti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. AtskirÄ jį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:           1.

IeÅ¡kovas teismo prašė areÅ¡tuoti ginčijamÄ turtÄ , nes byloje yra kilęs ginčas dėl turto perleidimo teisėtumo. Tuo tarpu teismas neteisingai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sritį, jų funkcijas bei tikslÄ .          2. IeÅ¡kovas yra silpnesnė ginčo Å¡alis, todėl teismas turi siekti apsaugoti ieÅ¡kovÄ nuo galimų nesÄ Å¾iningų atsakovo veiksmų. Tuo atveju, jeigu ieÅ¡kinys bus tenkintinas ir teismas nebus pritaikęs laikinųjų apsaugos priemonių, yra reali grėsmė, jog atsakovas iki ieÅ¡kinio tenkinimo dienos gali bÅ«ti realizavęs ginčo turtÄ .

Tokiu atveju bus pažeistos ieÅ¡kovo teisės.          3. VieÅ¡ojo intereso apsauga lemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymÄ .          Trečiasis asmuo UAB „Intractus“ atsiliepimu į ieÅ¡kovo atskirÄ jį skundÄ praÅ¡o skundžiamÄ nutartį palikti nepakeistÄ . AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:          1. Teismas teisingai nurodė, kad ieÅ¡kovo praÅ¡ymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nemotyvuotas ir teisingai nustatė, kad ieÅ¡kovo praÅ¡omų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal praÅ¡ymo ribas nesukeltų jokių teisinių pasekmių ir neatitiktų Å¡ių priemonių taikymo paskirties, kadangi ginčo turtas yra realizuotas, o vykdomojoje byloje neatliekami jokie vykdymo veiksmai, susiję su ginčo turtu.

         2 Tikimybės, kad ieÅ¡kovui bus priimtas palankus teismo sprendimas nebuvimas, eliminuoja sprendimo neįvykdymo rizikÄ .          Atsakovė antstolė V. Å . atsiliepimo į atskirÄ jį skundÄ nepateikė. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados          Šioje apeliacijoje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo procese. Å is klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).           Nagrinėjamu atveju byloje kilęs ginčas dėl antstolės veiksmų ir varžytinių akto teisėtumo. IeÅ¡kovas, praÅ¡ydamas užtikrinti galimo jam palankaus teismo sprendimo įvykdymÄ , prašė taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones - sustabdyti bet kokius vykdymo veiksmus, nukreiptus į ginčo turtÄ . Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieÅ¡kovo praÅ¡ymas savo esme atitinka CPK 145 straipsnio, įtvirtinančio laikinųjų apsaugos priemonių sÄ raÅ¡Ä , 1 dalies 10 punkte numatytÄ procesinę galimybę teismui sustabdyti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ vykdymo procese, todėl negalima sutikti su apelianto argumentais, jog tokio turinio praÅ¡ymas turėjo bÅ«ti vertinamas, kaip praÅ¡ymas areÅ¡tuoti ginčo turtÄ ir teismas neteisingai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sritį, jų funkcijas bei tikslÄ .

         Apeliantas teisingai pažymi, kad byloje yra kilęs ginčas dėl turto perleidimo teisėtumo. Tačiau ieÅ¡kinio reikalavimo ir jį užtikrinančių priemonių taikymo suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieÅ¡kovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiÅ«ra disponuoja (CPK 42 str. 1 d.). Teismas privalo ginÄÄ spręsti pagal ieÅ¡kovo pareikÅ¡tus reikalavimus ir negali pats suformuluoti už ieÅ¡kovÄ ieÅ¡kinio dalyko ir pagrindo ar jo užtikrinimo priemonių, taip pat savo nuožiÅ«ra parinkti alternatyvius, ieÅ¡kovo nepraÅ¡omus ieÅ¡kinio užtikrinimo bÅ«dus.

Kitaip tariant, teismas, priimdamas bet kokio pobÅ«džio procesinį sprendimÄ , negali savo nuožiÅ«ra disponuoti ieÅ¡kovo procesinėmis teisėmis, nes pati Å¡alis, įgyvendindama civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principÄ , Å¡iomis teisėmis disponuoja. Å iuo atveju ieÅ¡kovo praÅ¡ymas pirmosios instancijos teismo iÅ¡nagrinėtas, atsižvelgiant į jame suformuluotus praÅ¡ymus.          Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčijamas varžytynių aktas 2011 m. birželio 23 d. buvo patvirtintas teisėjo rezoliucija.

Vadovaujantis aktualia CPK 725 straipsnio 6 dalies redakcija, įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtintas varžytynių aktas, laikoma, kad turtas parduotas, o teisėjo rezoliucija ar nutartimi patvirtintas turto pardavimo iÅ¡ varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. VÄ® Registrų centro duomenimis, ginčijamu varžytynių aktu perleistas turtas nuosavybės teise įregistruotas trečiojo asmens vardu, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad realizavus turtÄ , vykdomojoje byloje neatliekami jokie vykdymo veiksmai, atitinkamai nėra teisinio pagrindo taikyti ieÅ¡kovo praÅ¡omos laikinosios apsaugos priemonės- stabdyti vykdymo veiksmus, kurie nebėra vykdomi.           Pažymėtina, kad apeliacinis procesas nelaikomas nauju bylos nagrinėjimu, todėl, tikrindamas pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , apeliacinės instancijos teismas paprastai negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, nustatytų pirmosios instancijos teismo.

Tai reiÅ¡kia, kad apeliacinės instancijos teismas negali reikalavimų nagrinėti kitu faktiniu pagrindu, nei iÅ¡nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliantas atskiruoju skundu iÅ¡ esmės praÅ¡o visai kitų laikinųjų apsaugos priemonių – ginčijamu varžytynių aktu perleisto turto areÅ¡to. Kadangi tai yra kita laikinoji apsaugos priemonė, kurios taikymo pirmosios instancijos teisme nebuvo praÅ¡yta, toks praÅ¡ymas tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui negali bÅ«ti reiÅ¡kiamas, ir, atitinkamai, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , toks praÅ¡ymas negali bÅ«ti tenkinamas.

         Vadovaujantis iÅ¡dėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiÅ¡kino procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ nutartį, kurios naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.          Nustačius, kad skundžiama nutartis priimta vadovaujantis ieÅ¡kovo reikalavimais, apeliacinės instancijos teismas nebepasisako dėl kitų apelianto argumentų, susijusių su vieÅ¡ojo intereso apsauga, ar trečiojo asmens galimybėmis perleisti ginčo turtÄ tretiesiems asmenims, nes Å¡ie argumentai tampa teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi.

                    Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Å iaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Teisėja                                                                                                                     Rasa GudžiÅ«nienė