2019-10-23 Nr. AB-20370-3-61-3-02071-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1068-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02071-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 29.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos prašymą (pareiškėjas – A. G.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2017 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 3R-158(AG-113/02-2017) (toliau – ir VAGK Sprendimas) ir palikti galioti Agentūros 2017 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. BR6-1703030 (toliau – ir Agentūros sprendimas).

2. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į VAGK su skundu, prašydamas panaikinti Agentūros sprendimą, VAGK sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Agentūros sprendimą. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 28 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraišką Nr. 14-1005578455-1 (toliau – ir Paraiška). Agentūra pareiškėją informavo, kad pagal Paraiškoje pateiktus duomenis yra skirta 2 228,97 Eur dydžio galutinė paramos suma. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija, nes jo deklaruotas plotas pagrindinei išmokai gauti buvo 15,36 ha, o faktiškai nustatytas – 15,35 ha. Be to, pareiškėjo deklaruotas mėsinių galvijų skaičius tiesioginėms išmokoms už mėsinius galvijus ir mėsines avis gauti buvo 11, o 2014 m. gruodžio 8 d. patikros vietoje metu faktiškai nustatytas skaičius – 0, todėl parama už mėsinius galvijus nebuvo skirta ir taikyta ilgalaikė 1 208,13 Eur dydžio sankcija. Atsakovas pažymėjo, kad VAGK sprendime nebuvo paminėta, jog Agentūra žodžiu informavo pareiškėją apie galimybę pateikti GŽ-2 formas Agentūrai po to, kai šias formas gaus iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir VMVT). Atsakovas nurodė, kad apie patikros vietoje rezultatus pareiškėjas informuotas Agentūros 2014 m. gruodžio 18 d. pranešimu Nr. 7052/1230. Pažymėjo, kad dėl dokumentacijos nepateikimo pareiškėjui buvo neskirta parama už mėsinius galvijus bei pritaikyta ilgalaikė sankcija, kadangi Agentūros darbuotojai gyvulių registracijos formų patikrinti negalėjo. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, teikdamas Paraišką, savo parašu patvirtino, jog įsipareigojo laikytis reikalavimų pagal Paraiškos deklaracijoje nurodytus punktus, bei nurodė, kad sutiko, jog buvo informuotas, kad su patikros vietoje ar nuotolinės patikros ataskaitos duomenimis gali susipažinti Agentūros informaciniame portale. Atsakovas nurodė, kad pareiga pateikti Agentūrai GŽ-2 formą buvo įtvirtinta teisės aktuose. Atsakovo teigimu, pareiškėjas privalėjo tvarkyti registracijos žurnalą, šiuo atveju GŽ-2 formą, kurioje registruojami visi su ūkiniais gyvūnais susiję pasikeitimai (gimimo data, laikymo pradžia ir pabaiga ir kt.). Pažymėjo, kad pareiškėjas po atliktos patikros vietoje nei Agentūrai, nei VAGK nepateikė GŽ-2 formų.

3. Pareiškėjas atsiliepime į skundą nurodė, kad Agentūra jo GŽ-2 formos dublikatų nereikalavo nei raštu, nei skambučiu, o suėjus trijų metų terminui jis neprivalėjo pateikti Agentūrai GŽ-2 formas galvijams, registruotiems ūkinių galvijų apskaitos žurnale.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimu Agentūros prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 28 d. pateikė Paraišką, kurioje prašė paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus, taip pat tiesioginių išmokų už visus valdoje laikomus valdos valdytojo ir (ar) partnerio mėsinius galvijus. Paraiškos III dalyje nurodė, kad yra susipažinęs su Mėsinių gyvulių taisyklėmis ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234 patvirtintu Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir juose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Agentūra, vykdydama Paraiškos vertinimą, 2014 m. gruodžio 8 d. atliko patikrą (toliau – ir Patikra), kurios metu buvo tikrinama 11 deklaruotų mėsinių galvijų, nustatyta 0 tinkamų paramai gauti mėsinių galvijų. Patikros ataskaitos pastabų pareiškėjas skiltyje nurodė „GŽ-2 formos neturiu. Sudraskė šuo.“ Agentūra 2014 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 7052/1230 informavo apie Patikros vietoje metu nustatytus neatitikimus, pareiškėjo teisę apskųsti Agentūros veiksmus, susijusius su Patikros atlikimu, ir persiuntė Patikros ataskaitos kopiją. Agentūra 2017 m. vasario 20 d. sprendime nurodė, kad pareiškėjui neskiriama parama už mėsinius galvijus ir taikoma 1 208,13 Eur ilgalaikė sankcija. Pareiškėjas teikė skundą VAGK, kuriame prašė panaikinti Agentūros sprendimą. VAGK sprendimu tenkino pareiškėjo skundą ir įpareigojo iš naujo administruoti pareiškėjo Paraišką ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

6. Teismo vertinimu, byloje pateikti duomenys patvirtino aplinkybę, kad Agentūra atliko Patikrą, kurios metu buvo tikrinama 11 deklaruotų mėsinių galvijų, nustatyta 0 tinkamų paramai gauti mėsinių galvijų. Minėta išvada padaryta atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atsakovui nepateikė GŽ-2 formos, kurioje registruojami visi su ūkiniais gyvūnais susiję pasikeitimai. VAGK sprendimas grindžiamas aplinkybe, kad negalima vienareikšmiškai spręsti, jog pareiškėjas GŽ-2 formos iš viso nepildė ir neturėjo. VAGK nusprendė, kad Agentūra turėjo galimybę raštu kreiptis į pareiškėją ir įpareigoti jį per Agentūros nustatytų laiką pateikti GŽ-2 formos kopiją, kurios pirmas egzempliorius turėtų būti saugomas VMVT teritoriniame skyriuje, ir tik po to atlikti galutinį Paraiškos administravimą.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog Patikros metu pareiškėjas atsakovui nepateikė GŽ-2 formos, t. y. nevykdė jam keliamos pareigos pagal Aprašo reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar atsakovas teisėtai ir pagrįstai sprendimu pareiškėjui neskyrė paramos bei pritaikė ilgalaikes sankcijas už nustatytą pažeidimą, t. y. GŽ-2 formos nepateikimą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas patikros vietoje metu faktiškai turėjo 11 mėsinių galvijų, jie buvo tinkamai suženklinti, turėjo gyvūnų pasus. Teismas pažymėjo, kad patikros vietoje metu pareiškėjas nenurodė, jog iš viso nepildo GŽ-2 formos, be to, pareiškėjas teismui pateikė GŽ-2 formas. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtino aplinkybes, jog pareiškėjas faktiškai turėjo mėsinius galvijus bei pildė nustatytos formos žurnalus. Teismo vertinimu, esant šioms aplinkybėms, kai pareiškėjas ūkyje faktiškai laikė tinkamą kiekį, t. y. 11 ūkinių galvijų, tačiau negalėjo pateikti GŽ-2 formos, Agentūrai kilo pareiga bendradarbiauti su pareiškėju ir informuoti jį apie galimybes pašalinti Patikros metu nustatytus trūkumus.

9. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje reikšminga aplinkybė yra tai, jog Agentūra neišaiškino pareiškėjui, jog jis gali gauti užpildytas GŽ-2 formas iš VMVT bei jų kopijas pateikti Agentūrai, taip išvengdamas sankcijos taikymo. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, (toliau – ir Taisyklės) 42.1.7 punkte nustatyta, jog ilgalaikės sankcijos gali būti pradėtos išskaičiuoti iš paramos pažeidimo nustatymo metais, tačiau gali būti išskaičiuojamos ne ilgiau nei trejus kalendorinius metus, po tų kalendorinių metų, kuriais nustatytas pažeidimas. Nagrinėjamu atveju pažeidimas nustatytas 2014 m. gruodžio 8 d., sankcija pareiškėjui pritaikyta Agentūros 2017 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. BR6-1703030. Pareiškėjui sankcija pritaikyta teisės aktuose nustatytais terminais, tačiau laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. vasario 20 d. Agentūra nei viename iš pareiškėjui skirtų dokumentų neinformavo pareiškėjo, kad, atsižvelgiant į Patikros rezultatus, bus sprendžiamas klausimas dėl sankcijos taikymo. Teismas padarė išvadą, kad 2014 m. gruodžio 8 d. atlikus Patikrą, tačiau po jos atlikimo išmokėjus paramos sumą ir nepareiškus pareiškėjui jokios pretenzijos pakankamai ilgą laiką (iki 2017 m. vasario 20 d. sprendimo priėmimo), pareiškėjas negalėjo žinoti, kad pagal Patikros rezultatus jam ateityje galimai bus pritaikytos sankcijos. Teismo vertinimu, tai buvo viena iš priežasčių, galėjusių lemti tai, kad pareiškėjas anksčiau nesikreipė į VMVT dėl GŽ-2 formų kopijų pateikimo ir jų nepateikė Agentūrai.

10. Teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui sankcija pritaikyta, vadovaujantis iš esmės teisingu kriterijumi, t. y. pareiškėjas Patikros metu nepateikė GŽ-2 formos ir taip pažeidė Aprašo reikalavimus. Tačiau teismas konstatavo, kad Agentūra neatliko pozityvios pareigos imtis aktyvių veiksmų informuojant pareiškėją apie galimybę pašalinti Patikros metu nustatytus pažeidimus. Teismas vertino, kad Agentūra, prieš taikydama sankciją, turėjo užtikrinti tinkamą paramos administravimą ir su tuo susijusį visapusišką faktinių aplinkybių įvertinimą. Sankcijos taikymas tokiomis aplinkybėmis neatitinka proporcingumo ir gero administravimo principų. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir galiojantį teisinį reglamentavimą padarė išvadą, kad VAGK sprendimu pagrįstai nusprendė panaikinti Agentūros sprendimą.

III. 11. Atsakovas Agentūra pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Agentūros sprendimą. Agentūra apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Agentūros teigimu, pirmosios instancijos teismas apsiribojo VAGK sprendimo perrašymu, o Agentūros argumentai dėl privalomo 2000 m. liepos 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1760/2000, nustatančio galvijų identifikavimo bei registravimo sistemą, reglamentuojančiu jautienos bei jos produktų ženklinimą ir panaikinančiu Tarybos reglamentą (EB) Nr. 820/97 (OL 2004 specialusis leidimas, 3 skyrius, 30 tomas, p. 248), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1791/2006 (OL 2006 L 363, p. 1) (toliau – Reglamentas), taikymo buvo apskritai ignoruoti, t. y. buvo pateikiamos aplinkybės, išskirtinai palankios pareiškėjui, o visos esminės aplinkybės, kurios privalėjo būti įvertinto nagrinėjant ginčą, pirmosios instancijos teismo apskritai paminėtos nebuvo.

11.2. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime (kaip ir VAGK) aiškino, jog pareiškėjas turi tik teises – teisę teikti paraiškas ir gauti išmokas. Tokiu atveju, atsakovui tampa neaišku, ką teismas sprendime norėjo pasakyti teikdamas prieštaringus argumentus, kai nurodo, kad GŽ-2 formos pateikimas buvo pareiškėjo pareiga, o vėliau konstatuoja, kad dėl neva Agentūros nebendradarbiavimo jam pareigų nereikia laikytis.

11.3. Agentūros nuomone, Lietuvos Respublikos administracinių teismų praktikoje yra pripažįstama, jog patikros vietoje yra vienas iš paramos administravimo etapų, todėl patikros metu nustatyti pažeidimai, jeigu jie nebuvo nuginčyti ar paneigti, yra pagrindas priimamiems sprendimams.

11.4. Agentūra nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pateikiami argumentai „<...> pareiškėjas faktiškai turėjo mėsinius galvijus bei pildė nustatytos formos žurnalus“, suformuoti klaidingai ir neteisingai ir prieštarauja Reglamento 7 straipsnio 4 punktui, kuriame nurodyta, kad pareiškėjai turi pateikti dokumentus Agentūrai. Teismo sprendimu yra keičiamas Reglamento nuostatų turinys. Agentūra laikosi pozicijos, kad pareiškėjas privalo pateikti (o ne kažkur turėti) dokumentus Patikros vietoje metu. Privalomumas pateikti GŽ-2 formą yra įtvirtintas Reglamente, dėl to jo taikymas yra visuotinis ir privalomas.

11.5. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neišsamus ir nedetalus, nors kalbama apie gero administravimo principą, tačiau visiškai neanalizuojama pareiškėjo atsakomybė šiuo klausimu – kodėl GŽ-2 formos nebuvo pateiktos Agentūrai iš karto po patikros. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu pateikė GŽ-2 formas, tačiau Agentūra jų iki tol niekada ir nebuvo gavusi. Agentūra teigia, kad pats pareiškėjas savo neveikimu sukėlė sau teisinius padarinius.

11.6. Agentūros teigimu, toks vertinimas, kad pareiškėjui turi būti mokama parama, nors jis neįvykdė įsipareigojimo pateikti dokumentaciją būtų akivaizdus lygiateisiškumo principo pažeidimas. Agentūra visiems pareiškėjams vienodai taiko Taisyklių nuostatas, taip užtikrinant lygiateisiškumo principo laikymąsi. Pats pareiškėjas, o ne kas kitas, turėjo elgtis atidžiai, sąžiningai, atsakingai ir laikytis teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, siekiant gauti paramą, t. y. pateikti nurodytas dokumentų formas.

11.7. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo yra klaidingi argumentai, jog „<...> 2014-12-08 atlikus Patikrą, tačiau po jos atlikimo išmokėjus paramos sumą ir nepareiškus pareiškėjui jokios pretenzijos, Pareiškėjas negalėjo žinoti, kad pagal Patikros rezultatus jam galimai ateityje bus pritaikytos sankcijos“, o trečiojo lapo pradžioje teigiama, kad „<...> Sprendimu pareiškėjui neskyrė paramos <...>“, nors vėliau teigiama, kad parama skirta ir išmokėta. Atsakovas paaiškino, kad Agentūra nurodė, jog dalis išmokų pagal Paraišką buvo išmokėtos, dalis paramos lėšų neišmokėta ir taikyta ilgalaikė sankcija. Pareiškėjas Paraiškoje prašė paramos lėšų ne tik už galvijus, bet ir už žemės ūkio naudmenas pagal pagrindinę tiesioginę išmoką už pirmuosius hektarus. Kadangi pareiškėjas prašė panaikinti visą sprendimą (o ne jo dalį), Agentūra atitinkamai ir atsakė į tai, kad pareiškėjui parama buvo išmokėta, bet ji buvo išmokėta už žemės ūkio naudmenas. Teismui pateiktoje lentelėje yra aiškiai nurodyta, kad pareiškėjui apskaičiuota suma už galvijus yra 0,00 Eur.

11.8. Agentūra nesutinka su pirmosios instancijos teiginiais dėl ilgo Paraiškos administravimo ir Agentūros sprendimo priėmimo, kadangi teisės aktų nuostatos neapibrėžia termino, per kurį paraiškos turi būti įvertintos.

11.9. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepaminėjo vieno svarbiausių momentų – GŽ-2 formos yra skirtos ligų prevencijai, kurios gali paliesti visą visuomenę. Pareiškėjas turėjo laikytis reikalavimo saugoti ir pateikti GŽ-2 formas, kadangi jos skirtos kontroliuoti užkrečiamas ligas, kurias nešioja naminiai gyvuliai. Kaip nurodyta Aprašo 4 punkte, vykdant ūkinių gyvūnų ženklinimą, registravimą ir apskaitą dalyvauja Žemės ūkio ministerija, VMVT, ausų įsagų, mikroschemų, ženklinimo ir nuskaitymo įrangos tiekėjai, laikytojai, savininkai ir kiti. Akivaizdu, kad pačiame Apraše įtvirtinta, jog pats pareiškėjas dalyvauja šioje administracinėje procedūroje, siekiant atitikti reikalavimus ir vykdyti užkrečiamų ligų plitimo prevenciją.

12. Pareiškėjas pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad Patikros vietoje nurodymo gauti GŽ-2 formas iš VMVT ir jas pateikti nebuvo ir paaiškina, kad Patikros vietoje metu pateikė visus prašomus dokumentus, išskyrus GŽ-2 formas, kurių negalėjo pateikti. Patikros dokumentuose nebuvo nurodymo GŽ-2 formas privalomai pateikti per 10 dienų. Patikros dieną visi 11 mėsiniai gyvūnai buvo registruoti teritorinėje VMVT. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad identiški duomenys pagal GŽ-2 formą VMVT surašomi Gyvūnų apskaitos žurnale (Ūkinių gyvūnų apskaitos žurnalo GAŽ-1 forma). Minėtą žurnalą Patikros vietoje administratorė patikrino, pažymėjo patikros žymekliu ir pasirašė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Agentūros sprendimo, kuriuo pareiškėjui neskirta parama bei pritaikyta ilgalaikė sankcija už nustatytą pažeidimą, t. y. GŽ-2 formos nepateikimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas sprendimu atmetė atsakovo skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog Agentūra neatliko pozityvios pareigos imtis aktyvių veiksmų informuojant pareiškėją apie galimybę pašalinti Patikros metu nustatytus pažeidimus, kadangi, prieš taikydama sankciją, Agentūra turėjo užtikrinti tinkamą paramos administravimą ir su tuo susijusį visapusišką faktinių aplinkybių įvertinimą. Teismo vertinimu, sankcijos taikymas tokiomis aplinkybėmis neatitinka proporcingumo ir gero administravimo principų, todėl VAGK sprendimu pagrįstai nusprendė panaikinti Agentūros sprendimą.

15. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remdamasis gerojo administravimo principu neanalizavo pareiškėjo atsakomybės klausimo. Agentūra teigia, jog pats pareiškėjas savo neveikimu sukėlė sau teisinius padarinius.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Atsakovas atlikęs Patikrą, kurios metu buvo tikrinama 11 deklaruotų mėsinių galvijų, nenustatė, kad pareiškėjas turi tinkamų paramai gauti mėsinių galvijų. Tokią išvadą Agentūra priėjo atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas atsakovui nepateikė GŽ-2 formos, kurioje registruojami visi su ūkiniais gyvūnais susiję pasikeitimai. Ginčijame VAGK sprendime nurodoma, kad negalima vienareikšmiškai spręsti, jog pareiškėjas GŽ-2 formos iš viso nepildė ir neturėjo. VAGK nuomone, Agentūra turėjo galimybę raštu kreiptis į pareiškėją ir įpareigoti jį per Agentūros nustatytų laiką pateikti GŽ-2 formos kopiją ir tik po to atlikti galutinį Paraiškos administravimą.

18. Nagrinėjamo ginčo dėl Agentūros sprendimo pareiškėjui netaikyti paramos už mėsinius galvijus ir taikyti ilgalaikę sankciją kontekste pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pabrėžia administravimo subjektų pareigą laikytis teisės principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-801/2014). Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, be kita ko, gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Taigi nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama viešojo administravimo subjekto pareiga imtis aktyvių veiksmų ir pareiga padėti asmeniui.

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo ir aiškinimo aspektu yra pažymėta, kad taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1050-756/2017). Taigi sankcijos taikymas turi būti motyvuotas ir proporcingas, o patys sankcijos rūšies, dydžio parinkimo ir jos proporcingumo aspektai turi būti pagrįsti būtent sprendime, kuriuo tokios sankcijos taikomos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-89-438/2017, 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017, 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1126-502/2017 ir kt.).

20. VAGK sprendime nurodyta, kad pareiškėjas Patikros vietoje metu turėjo 11 mėsinių galvijų, jie buvo tinkamai suženklinti, turėjo gyvūnų pasus, taigi VAGK nustatė, bei Agentūros atstovas patvirtino, kad pareiškėjas faktiškai turėjo mėsinius galvijus bei pildė nustatytos formos žurnalą, tačiau Patikros metu Agentūros atstovui nepateikė GŽ-2 formos, kadangi pareiškėjo turėtas egzempliorius buvo sunaikintas.

21. Sprendžiant dėl Agentūros veiksmų taikant pareiškėjui sankciją, svarbu yra ir tai, kad sankciją atsakovas paskyrė taip ir nesuteikęs galimybės pareiškėjui gauti užpildytas GŽ-2 formas iš VMVT ir jų kopijas pateikti Agentūrai. Pažymėtina, kad pareiškėjas turėdamas galimybę gauti GŽ-2 formas, jas gavo ir pateikė pirmosios instancijos teismui.

22. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent gerojo administravimo principas įpareigojo atsakovą priimant sprendimus tinkamai, atidžiai įvertinti nagrinėjamą situaciją. Kadangi Agentūra neatliko pozityvios pareigos imtis aktyvių veiksmų informuojant pareiškėją apie galimybę pašalinti Patikros metu nustatytus pažeidimus, todėl ginčijamas Agentūros sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu, todėl skundžiamu VAGK Sprendimu buvo pagrįstai panaikintas.

23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė