2018-08-31 Nr. AB-14941-3-64-3-01986-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-792-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01986-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė skundą (kurį tikslino), kuriuo prašė priteisti jai iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus (toliau – ir Šiaulių skyrius) neišmokėtą 1 000,41 Eur valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) 2 straipsnio nuostatos, kurios numato neišmokėtų darbo užmokesčio dalių grąžinimo mechanizmą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėja nurodė, kad prašoma priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalis susidarė dėl neteisėto – prieštaraujančio Konstitucijai – valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacinę klasę sumažinimo. Savo reikalavimą pareiškėja grindė tuo, kad darbo užmokestis buvo sumažintas remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriuo numatė neišmokėtų darbo užmokesčio dalių grąžinimo mechanizmą. Pagal darbdavio pateiktą pažymą pareiškėjai buvo paskaičiuota grąžinti 1 000,41 Eur (3 454,23 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio dalis, tačiau pagal Grąžinimo įstatymu nustatytą mechanizmą yra paskaičiuota pareiškėjai grąžinti tik 63,08 Eur suma. Ši išmokama darbo užmokesčio dalis paskaičiuota pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą nepateisina pareiškėjos lūkesčių gauti visą neišmokėtą darbo užmokestį.

3. Atsakovas Šiaulių skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių skyrius nurodė, kad su pareiškėjos reikalavimu nesutinka. Apskaičiuodamas pareiškėjai darbo užmokestį, taikė tuo metu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pripažino, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatavo, kad institucijai, kurioje pareiškėja dirbo, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

7. Išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, teismui nekilo abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikimo Konstitucijai teismas netenkino.

III. 8. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėja taip pat prašo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, kurios numato neišmokėtų darbo užmokesčio dalių grąžinimo mechanizmą, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepaisė, jog Konstitucinis Teismas jau pasisakė, jog įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teisme. Teismas negalėjo taikyti Grąžinimo įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

10. Pareiškėja pabrėžia, kad pagal darbdavio pateiktą pažymą dėl neproporcingai sumažinto atlyginimo jai turėtų būti grąžinta 1 000,42 Eur suma, tačiau pagal Grąžinimo įstatymu nustatytą mechanizmą jai grąžintina tik 63,08 Eur suma. Todėl, pareiškėjos nuomone, įstatymų leidėjas pažeidė jos turtines teises ir teisėtą lūkestį gauti visą neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio dalį.

11. Pareiškėjos teigimu, Grąžinimo įstatymu nustatytas toks mechanizmas, pagal kurį kuo didesnė neišmokėto darbo užmokesčio dalis, tuo kompensacijos mažinimo proporcija mažesnė ir priešingai – kuo mažesnė neišmokėto darbo užmokesčio dalis, tuo kompensacijos mažinimo proporcija didesnė. Taip pat kituose įstatymuose nustatytuose kompensavimo mechanizmuose, (pvz., dėl neteisėtai sumažintų pensijų) nenumatytos grąžintinos išmokos sumažinimo proporcijos. Todėl Grąžinimo įstatymas pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmenų lygybės principą. Pareiškėjos nuomone, Grąžinimo įstatymui prieštaraujant Konstitucijai, aukščiausią teisinę galią turinčio Lietuvos Respublikos įstatymo nuostatoms taip pat prieštarauja ir Grąžinimo įstatymą įgyvendinantis teisės aktas, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimas Nr. 903 „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“, kuriuo patvirtintas Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas ir Valstybinio socialinio draudimo išmokų ir valstybinių pensijų, kurių dydis priklausė nuo neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), neišmokėtos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas. Pareiškėja pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra aktualūs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateikti išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo.

12. Atsakovas Šiaulių skyrius atsiliepime nurodo, kad dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas turi spręsti savo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai (valstybės tarnautojai) 2009–2013 metais taikant teisinį reguliavimą, vėliau pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

14. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėja kreipėsi į teismą, manydama, jog neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimas pagal Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo nuostatas efektyviai neapgina pažeistų jos teisių ir, pareiškėjos nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Todėl pareiškėja prašo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį, kuri susidarė dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų. Tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde pareiškėja reiškia prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Grąžinimo įstatyme reglamentuota dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka neprieštarauja Konstitucijai.

15. Pasisakydama dėl pareiškėjos teiginių, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos ir šį įstatymą įgyvendinančio teisės akto (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 903 „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“, kuriuo patvirtintas Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas ir Valstybinio socialinio draudimo išmokų ir valstybinių pensijų, kurių dydis priklausė nuo neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), neišmokėtos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas) nuostatos, pagal kurias jai nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Šiuo atveju teisėjų kolegijai išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualią Konstitucinio Teismo praktiką (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą), nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai pareiškėjos išdėstytų argumentų pagrindu.

16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos akcentuojama aplinkybė, jog jai pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi negrąžinama neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-662/2018).

18. Dėl pareiškėjos argumento, kad Grąžinimo įstatymu nustatytas toks mechanizmas, pagal kurį kuo didesnė neišmokėto darbo užmokesčio dalis, tuo kompensacijos mažinimo proporcija mažesnė ir priešingai – kuo mažesnė neišmokėto darbo užmokesčio dalis, tuo kompensacijos mažinimo proporcija didesnė, pabrėžtina, jog kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.

19. Tai, kad kituose įstatymuose nustatytuose kompensavimo mechanizmuose (pvz., dėl neteisėtai sumažintų pensijų) nenumatytos grąžintinos išmokos sumažinimo proporcijos, taip pat nereiškia, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos yra neteisingos. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą). Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją asmens teisė į pensijos išmoką yra prilyginama teisei į nuosavybę (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimą, 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimą, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą), o teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės teisę (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, 2007 m. kovo 20 d. nutarimą, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą), tačiau teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą savaime nėra ir teisė į nuosavybę. Būtent skirtingas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą ir teisės į pensiją pobūdis lemia ir šių teisų gynimo mastą, todėl skirtingas reglamentavimas dėl sumažintų darbo užmokesčių ir pensijų išmokų kompensavimo yra pateisinamas.

20. Įvertinus pareiškėjos argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, darytina išvada, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti savo abejonę dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, nepateikė jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme ir šį įstatyme įgyvendinančiame teisės akte (minėtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime) nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės ir teisinės valstybės principams.

21. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-754-520/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-752-438/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-662/2018).

22. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos I. J. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Milda Vainienė

Skirgailė Žalimienė