2K-439/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-439/2012

Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00342-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.2.3;

1.1.4.4.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nutarties.

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendžiu A. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2011 m. birželio 22 d. iki rugpjūčio 22 d.

Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteista A. B., tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nutartimi nuteistosios A. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

A. J. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad 2011 m. birželio 22 d., apie 12.00 val., iš anksto susitarusi ir veikdama bendrininkų grupe su A. B., viešoje vietoje – parduotuvėje UAB „Gausa“, esančioje Šiaulių r., Kuršėnuose, L. Ivinskio a. 6, slapta pagrobė svetimą turtą iš nukentėjusiajai A. J. priklausančios rankinės, t. y. 50 Lt vertės piniginę su joje buvusiais 267 Lt ir asmens tapatybės kortele, išduota A. J. vardu; taip nukentėjusiajai A. J. padarė 317 Lt turtinės žalos.

Kasaciniu skundu nuteistoji A. J. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nutartį ir pakeisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendį – jos padarytą veiką, kvalifikuotą pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį bei sušvelninti paskirtą bausmę.

Skunde kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes neįsigilino į jos apeliaciniame skunde išdėstytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo argumentus.

Taip pat kasatorė teigia, kad jos padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kaip baigta kišenvagystė, o pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį kaip pasikėsinimas padaryti šį nusikalstimą. Šį teiginį ji motyvuoja tuo, kad A. B. perdavė jai vogtą piniginę su joje buvusiais pinigais išnešti iš parduotuvės, tačiau ji to nepadarė, nes parduotuvėje ją sulaikė darbuotoja. Be to, apeliacinės instancijos teismas pats pripažino, kad kasatorė su pagrobtu svetimu turtu nebuvo išleista iš parduotuvės, nes kelią jai pastojo parduotuvės darbuotoja, paprašiusi parodyti, ką ji turinti rankinėje. Kasatorės rankinėje radus A. J. piniginę, ši ir joje esantys daiktai buvo grąžinti savininkei.

Kita vertus, kasatorės nuomone, jos padaryta nusikalstama veika galėjo būti kvalifikuojama kaip baigta, tačiau pagal BK 189 straipsnio 3 dalį, nes byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ji įgijo nedidelės vertės nusikalstamu būdu gautą turtą. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog ji suprato, kad A. B. jai perduota piniginė buvo vogta, ir bandė išeiti iš parduotuvės, bet buvo sulaikyta. Darydamas tokią išvadą, teismas pripažino, kad ji įgijo nusikalstamu būdu gautą turtą, tačiau savo sprendime dėl to detaliau nepasisakė. Nors apeliaciniame skunde ir nebuvo prašoma veiką perkvalifikuoti pagal BK 189 straipsnį, tačiau buvo prašoma sušvelninti padėtį, todėl teismas, nepažeisdamas įstatymų reikalavimų, galėjo veiką perkvalifikuoti pagal BK 189 straipsnio 3 dalį.

Kasatorė taip pat nurodo, kad skirdamas bausmę teismas nesilaikė BK 54 straipsnio reikalavimų. Paskirdamas vienerių metų laisvės atėmimo bausmę trijų mažamečių vaikų motinai už nedidelės vertės svetimo turto vagystę, teismas pasielgė neteisingai. Paskirta bausmė per griežta. Kasatorė nurodo, kad ji visiškai prisipažino padariusi nusikaltimą, galėjosi ir gailisi dėl to, ką padarė, padėjo bendrininkei atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Šiuo metu jos padėtį dar labiau sunkina tai, kad ji yra nėščia. Nors teismas privalėjo paskirtą bausmę bendrinti su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausme, tačiau baudžiamasis įstatymas nedraudžia ir antrą kartą taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Šiuos argumentus kasatorė buvo nurodžiusi savo apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl BK 75 straipsnio taikymo nepasisakė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistosios A. J. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nesutinkama su nuteistosios A. J. teiginiais dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo. BK 58 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kurioms esant teisėjas ar teisėjų kolegija negali būti laikomi nešališki ir galintys konkrečioje byloje vykdyti teisingumą. Tačiau prokuroras teigia, kad byloje nėra jokių duomenų – jų nenurodo ir kasatorė, – kurie patvirtintų, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjai turėjo išankstinę nuomonę dėl nuteistosios kaltės ir kitų byloje sprendžiamų klausimų ar kad tokią nuomonę galėjo susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teisėjų elgesio bylos proceso metu. Taigi apeliacinės instancijos teismas nebuvo šališkas nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasmėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad vien tai, jog teismas priėmė kaltinamajam nepalankų sprendimą, negali būti vertinama kaip teismo šališkumą patvirtinanti aplinkybė. Be to, skirtingai nei nurodo kasatorė, apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo jos apeliacinį skundą ir padarė motyvuotas išvadas dėl visų apeliantės skundo argumentų, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Taip pat atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo teiginiais dėl neteisingos A. J. veikos kvalifikacijos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Anot prokuroro, A. J. neteisėtų veiksmų nebuvo pagrindo kvalifikuoti kaip pasikėsinimo padaryti kišenvagystę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, nes bylos duomenys patvirtina nuteistajai inkriminuotos vagystės baigtumo faktą. Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir įgyja galimybę neteisėtai jį valdyti, naudotis bei disponuoti juo pagal savo valią. Bendrininkės A. J. ir A. B., būdamos parduotuvėje, pagrobė svetimą kitam asmeniui priklausiusį turtą ir ne tik turėjo galimybę juo disponuoti savo nuožiūra (pvz., išimti iš piniginės svetimus pinigus, jais atsiskaityti už prekes, o kitus daiktus ir piniginę paslėpti parduotuvėje, numesti ir pan.), tačiau ir disponavo šiuo turtu, perduodamos jį viena kitai. Be to, nors tiek A. J., tiek A. B. neigė išankstinį susitarimą pavogti parduotuvėje iš nukentėjusiosios rankinės piniginę, tačiau A. J. pripažino, kad, parduotuvėje gavusi iš A. B. piniginę, suprato, jog ši vogta ir ji turi išeiti iš parduotuvės, todėl įsidėjo vogtą piniginę į savo rankinę. Abiejų nuteistųjų veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip bendrininkavimas padarant kišenvagystę. Bendrininkavimo atveju nusikalstama veika padaroma kelių asmenų bendromis pastangomis, kurios yra bendro susitarimo rezultatas. Toks susitarimas gali būti išreikštas ne tik žodžiu, raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, gali būti suplanuotas iš anksto arba kilęs staiga, spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214/2011). Susitarti veikti bendrai gali būti susitariama iki bus pasiektas norimas rezultatas, t. y. iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos. Atsižvelgdamas į tai, prokuroras teigia, kad kasacinio skundo teiginiai dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 189 straipsnio 3 dalį kaip nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas yra nepagrįsti.

Tokiais pat nepagrįstais atsiliepime laikomi kasacinio skundo argumentai dėl nuteistajai A. J. paskirtos bausmės švelninimo. Prokuroras nurodo, kad, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę nuteistajai, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus ir visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir nėra per griežta. Pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį nebuvo, nes teismai nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, būtinų skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę šios normos pagrindu. Teismai pagrįstai kasatorę laikė recidyviste (BK 27 straipsnio 1 dalis) ir taikė BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl bausmės tokiam asmeniui skyrimo. Tai, kad kasatorė yra nėščia, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių kontekstą, negali būti vertinama kaip išimtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą švelninti jai paskirtą bausmę. Be to, priešingai nei nurodo kasatorė, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl BK 75 straipsnio taikymo negalimumo nagrinėjamu atveju ir prokuroras tokiai teismo išvadai bei ją pagrindžiantiems argumentams pritaria.

Prokuroro nuomone, iš nuteistosios kasacinio skundo turinio matyti, kad abiejų instancijų teismų sprendimai skundžiami ne tik dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, nurodant tai pagrindžiančius argumentus, bet ir kitu pagrindu – esminių BPK pažeidimų padarymo. Tačiau pastarasis teiginys skunde nemotyvuojamas, t. y. nurodomas formaliai, nepateikiant šį teiginį pagrindžiančių teisinių argumentų. Dėl to ši nuteistosios kasacinio skundo dalis neatitinka kasaciniam skundui keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 368 straipsnio 2 dalyje, todėl turi būti palikta nenagrinėta.

Nuteistosios A. J. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį

Kasaciniame skunde nuteistoji A. J. veikos kvalifikavimą ginčija dviem aspektais. Kasatorė mano, kad jai inkriminuota vagystė nebuvo baigta, t. y. nutrūko pasikėsinimo stadijoje, todėl turėjo būti kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, arba padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 189 straipsnio 1 dalį kaip nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas.

Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai jį valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią.

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nusikalstamos veikos metu A. J. ir A. B. buvo dėvėtų rūbų parduotuvėje. A. B. iš nukentėjusiosios A. J. rankinės ištraukus šios piniginę su pinigais ir kitais daiktais, ji po kelių minučių šiuos daiktus perdavė A. J., sakydama paimti ir liepdama eiti iš parduotuvės. A. J. patvirtino supratusi, kad A. B. pavogė piniginę ir nenori jos laikyti pas save, todėl paėmusi ją įsidėjo į rankinę ir abi su A. B. nuėjo link išėjimo, tačiau parduotuvės personalas jas sustabdė ir iš parduotuvės neišleido. Pardavėjai paprašius parodyti, kas yra A. J. rankinėje, ji parodė vogtą piniginę, kuri buvo grąžinta nukentėjusiajai.

Šios faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad A. J. ir A. B. įvykdyta kišenvagystė buvo baigta, todėl teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Byloje nustatyti faktai patvirtina, kad parduotuvėje A. B. pavogus piniginę, ji kelias minutės ją su savimi nešiojosi po parduotuvę, vėliau perdavė A. J., abi turėjo galimybę nukentėjusiosios pinigais atsiskaityti už perkamas prekes, piniginę ir joje buvusius daiktus paslėpti parduotuvėje ir pan., t. y. po svetimo turto neteisėto paėmimo laisvai jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti, nepaisant to, kad buvo apibrėžtoje vietoje – parduotuvėje. Šiuo atveju padarytą veiką būtų galima kvalifikuoti kaip pasikėsinimą padaryti vagystę tik tuo atveju, jeigu grobiamas turtas būtų parduotuvės nuosavybė, nes tokiu atveju nebūtų galima konstatuoti, kad kaltininkas, nepasišalinęs iš svetimo turto savininko teritorijos, turėjo galimybę neteisėtai šį turtą valdyti, juo naudotis ar disponuoti pagal savo valią.

Atmestini ir kasacinio skundo argumentai, kad A. J. padarytą veiką galima kvalifikuoti pagal BK 189 straipsnio 3 dalį. BK 189 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto nedidelės vertės turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą. Nuo vagystės ši nusikalstama veika pirmiausia skiriasi objektyviaisiais požymiais. Šios veikos atveju kaltininkas turto nepagrobia, nes turtas jau anksčiau būna pagrobtas, užvaldytas ar pasisavintas, o kaltininkas prie to niekaip neprisidėjo (nebendrininkavo padarant nusikalstamą veiką). Nors byloje nėra konkrečių ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad A. J. ir A. B. dar iki vagystės iš anksto susitarė dėl jos padarymo, tačiau bendrininkų susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali būti sudaromas bet kokia forma, bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas norimas rezultatas. Kolegijos vertinimu, tai, kad neteisėtai užvaldžiusi svetimą turtą A. B. jį beveik iš karto perdavė A. J. ir ši suprato, kad daiktas yra vagiamas, patvirtina A. J. suvokimą ir norą prisijungti prie daromos nusikalstamos veikos, todėl jos veiksmai teisingai buvo įvertinti kaip bendrininkavimas su A. B. pagrobiant svetimą turtą pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o ne kaip nusikalstamu būdu gauto nedidelės vertės turto įgijimas pagal BK 189 straipsnio 3 dalį.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas, A. J. padarytą veiką kvalifikuojant pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, buvo pritaikytas teisingai.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasacinio skundo teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo atmestini. BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos aplinkybės, kurioms esant teisėjas (teismas) negali būti laikomas nešališkas ir galintis konkrečioje byloje vykdyti teisingumą. Kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į nuteistosios apeliacinio skundo motyvus, todėl buvo šališkas, prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui ir kitai bylos medžiagai, taigi yra nepagrįstas bei neatitinka nė vieno iš BPK 58 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytų teisėjo (teismo) nušalinimo pagrindų. Pažymėtina, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai. Nepalankaus teismo sprendimo priėmimas kaltininkui, net jeigu ir nustatomos tam tikros teismo padarytos teisės aiškinimo ar taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, savaime, nesant kitų teismo šališkumą patvirtinančių aplinkybių, negali būti laikoma aplinkybe, keliančia pagrįstų abejonių teisėjo (teismo) nešališkumu pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Taigi bausmės dydžio klausimas savaime nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasatorės teiginys, kad jai paskirta bausmė per griežta, nenustačius netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo fakto, paliktinas nenagrinėtas.

Negalima sutikti su kasacinio skundo teiginiais dėl bausmės nuteistajai paskyrimo pažeidžiant BK 54 straipsnio reikalavimus. Tiek pirmosios instancijos teismas parinkdamas nuteistajai bausmės rūšį bei jos dydį, tiek apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas žemesnės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės individualizavimo tinkamumo, kitų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių kontekste įvertino tai, kad kasatorė yra trijų mažamečių vaikų motina, tačiau vien šios aplinkybės nelaikė pakankamu pagrindu gerokai švelninti jos padėtį, parenkant švelnesnę nei laisvės atėmimo bausmės rūšį. Laikydamasis BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, pirmosios instancijos teismas įvertino ir kitas skunde minimas kasatorę palankiai apibūdinančias aplinkybes, būtent tai, kad ji visiškai prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi bei atlygino padarytą žalą. Skirtingai nei nurodo nuteistoji, apeliacinės instancijos teismas apsvarstė BK 75 straipsnio taikymo galimybę, tačiau, atsižvelgęs į padarytos veikos aplinkybes ir ypač į kasatorės pavojingumą apibūdinančius požymius bei išdėstęs motyvuotas išvadas, nenustatė pagrindo manyti, kad šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo.

Kita vertus, nustatęs, kad A. J. nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, teismas neteisingai nauju nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu bendrino su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausme. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu A. J. buvo nuteista pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, vadovaujantis BK 75 straipsniu, jos vykdymą atidedant vieneriems metams. Naują nusikalstamą veiką (BK 178 straipsnio 2 dalis) ji padarė 2011 m. birželio 22 d., t. y. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Pagal BK 63 straipsnio 9 dalies taisykles bausmė skiriama tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Tais atvejais, kai asmuo naują nusikalstamą veiką padaro bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bausmės skyrimą reglamentuoja BK 64 straipsnio nuostatos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės skyrimo nuteistajai A. J. klausimą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – vietoje BK 64 straipsnio nepagrįstai taikė BK 63 straipsnio nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas šios baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos neištaisė, todėl keistini abiejų instancijų teismų sprendimai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nutartį.

Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis, kuriomis, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį A. J. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį A. J. paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti iš dalies sudedant su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę palikti nepakeistą – laisvės atėmimą vieneriems metams trims mėnesiams.

Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti galioti nepakeistas.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Jonas Prapiestis

Armanas Abramavičius