2017-02-28 Nr. AB-4658-3-64-3-00112-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1194-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00112-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. sausio 8 d., kiekvieną kartą atvykus ar išvykstant jis buvo patalpinamas į trumpalaikio laikymo (paskirstymo) kameras, kuriose nėra langų, vėdinimo sistemos, labai blogas apšvietimas, žema temperatūra, nuolat tvyro drėgmė, smarvė, purvas. Į šias kameras buvo patalpinama 7–10 suimtųjų, būdavo labai ankšta, trūko oro. Šiose kamerose jis buvo laikomas ilgiau nei 3–4 valandas, nors turi būti laikoma iki 2 val. Kamerų sienos dengtos nelygiu aštriabriauniu tinku, į kurį galima lengvai susižaloti, tokių sienų negalima valyti drėgnu būdu, todėl jos dulka, pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti dulkėmis. Paskirstymo kamerose sanitariniai mazgai neatitverti nuo bendros kameros erdvės, todėl buvo pažeidžiamas privatumas, nėra įrengta praustuvių – kriauklių, vandens kranas įrengtas virš sanitarinės skylės. Dušo patalpose itin slidi grindų danga, pareiškėjas buvo priverstas praustis ant slidžios dangos, tai sukėlė nepatogumus, baimės susižaloti jausmą. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. sausio 8 d. skirtingose kamerose su dar 1-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,14 iki 10,5 kv. m. Išskyrus vieną dieną, visą kitą pareiškėjo kalinimo laikotarpį kamerų plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrino kamerą Nr. 101, nustatyta, kad reikalingas paprastasis remontas. Vadovavosi Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktu, Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktu.

Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsako patys nuteistieji. Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo Šiaulių TI administracija neturi galimybės visas gyvenamąsias patalpas aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams.

Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Rėžiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1-9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas, suimtieji (nuteistieji) iš paskirstymo kamerų į gyvenamąsias paskirstomi tą pačią dieną.

Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į rėžiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras. Sanitariniai mazgai laikino sulaikymo kamerose bei rėžiminiame korpuse esančiose kamerose neatitverti. Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, o priėmimo – paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos.

Pareiškėjas buvo laikomas laikino sulaikymo kamerose Nr. PK-5 (4 kartus) ir PK-6 (vieną kartą). Laikino sulaikymo kamera Nr. PK-5 buvo tikrinama 2015 m. balandžio 20 d., užfiksuoti oro temperatūros ir dirbtinės apšvietos pažeidimai. 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 nustatyta, kad laikino sulaikymo, paskirstymo kameros buvo išvalytos, išvėdintos, tačiau tualetai neatitverti. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos:

Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Iš 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo akto Nr. EP-289 matyti, kad dušai suremontuoti 2014 m., grindys padengtos plytelėmis. 2015 m. pradžioje buvo sudėti ir kilimėliai.

Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 5 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsniu.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktas numato, kad į Tardymo izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras.

Iš byloje esančios 2016 m. sausio 20 d. pažymos Nr. 60/09-2366 matyti, kad pareiškėjas A. L. Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. sausio 8 d., o į paskirstymo kameras patalpintas penkis kartus: į kamerą Nr. PK-5 – 2015 m. gegužės 19 d., 2015 m. birželio 11 d., 2015 m. rugsėjo 24 d. ir 2015 m. lapkričio 10 d., į kamerą Nr. PK-6 – 2015 m. spalio 6 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centras tikrino laikino laikymo, paskirstymo, karantino kameras. 2015 m. balandžio 20 d. patikrinimo metu nustatyta, kad karantino kameroje Nr. 5 per žema oro temperatūra, per mažas dirbtinis apšvietimas, dangos nelygios, nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, kameroje reikalingas paprastasis remontas, sanitarinis mazgas be pertvarų, karantino kameroje Nr. 6 per žema oro temperatūra, per mažas dirbtinis apšvietimas (pažeidžiami HN 76:2010 22 p., 26 p., 28 p., 62 p.). 2015 m. gegužės 7 d. patikrinimo metu nustatyti analogiški pažeidimai. Iš 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo akto matosi, kad 2015 m. birželio 19 d. patikrinimo metu kamerose Nr. PK-5 ir PK-6 oro temperatūra buvo nuo 16,3 iki 17,9 °C, oro drėgmė nuo 65,2 iki 76,4 proc., laikino laikymo kameroje oro drėgmė 64,8 proc. (HN 76:2010 26 p. pažeidimas), karantino kamerose, laikino laikymo kamerose vandens čiaupai įrengti, praustuvių nėra, sanitariniai mazgai neatitverti – pažeidžiamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimas, sienos dengtos nelygiu tinku, dažytos nusitrinančiais dažais, paviršiai netinkami lengvai valyti, kamerose nešvaru (pažeidžiami HN 76:2010 28 p., 54 p. reikalavimai). 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo metu paskirstymo kamerose dirbtinis apšvietimas nustatytas nuo 3 iki 4 ± 1,3 lx (pažeidžiamas HN 76:2010 22 p.), laikino laikymo, paskirstymo kameros išvalytos, išvėdintos, metaliniai kamerose esantys paviršiai aprūdiję (pažeidžiamas HN 76:2010 54 p.), laikino laikymo ir paskirstymo kamerose tualetai neatitverti, veidrodžių nėra – pažeidžiamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimas. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas darė išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai laikė pareiškėją laikino laikymo, paskirstymo kamerose, neatitinkančiose Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad paskirstymo kamerose jis buvo laikomas po 3–4 valandas, nors galima laikyti ne daugiau kaip po 2 val. Atsakovas šių pareiškėjo teiginių nepaneigė nei į bylą pateiktais dokumentais, nei atsiliepime išdėstytais paaiškinimais, todėl laikyta, kad atsakovas pažeidė Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir dėl netinkamo dušo įrengimo – nurodė, kad dušo patalpose itin slidi grindų danga, buvo priverstas praustis ant slidžios dangos, tai sukėlė nepatogumus, baimės susižaloti jausmą. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punktu, HN 76:2010 68 punktu. Iš byloje esančios 2016 m. sausio 21 d. Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos Nr. 62/08-69 matosi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, kabyklos rūbams, dubenys, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurio metu atliekama patalpos dezinfekcija. Į bylą pateiktas 2015 m. Šiaulių TI atliktų remonto darbų aprašymas, kuriame nurodyta, kad 2015 m. 02 mėn. atliktas pirties remontas – pakabinamų lubų montavimas, sienų plytelėmis klijavimas, o 09 mėn. – šildymo vamzdynų keitimas, ventilių montavimas. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, atlikdamas Šiaulių TI patalpų atitikties HN 76:2010 patikrinimus, 2015 m. balandžio 20 d. patikrinimo metu (2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktas Nr. EP-153) nustatė, kad dušų patalpoje grindų danga slidi (pažeidžiamas HN 76:2010 39.4 p.). 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo akte Nr. EP-289 užfiksuota, kad dušai suremontuoti 2014 m., grindys padengtos plytelėmis, kurios sušlapusios tampas slidžios – pažeidžiamas HN 76:2010 39.3 punkto reikalavimas. Taigi konstatuoti higienos normos pažeidimai dušo patalpose dėl grindų dangos sudarė pagrindą konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, daryta išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas laikino laikymo, paskirstymo kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, kiti nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 5000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžta, jog pareiškėjas dėl laikymo sąlygų nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms nesiskundė (2015 m. liepos 27 d. skundas tik dėl apsipirkimo parduotuvėje), iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nesimato, kad dėl nustatytų pažeidimų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuomet Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną, kai ženkliai pažeidžiami reikalavimai nustatytam minimaliam gyvenamosios kameros plotui, yra priteisiamas vidutiniškai apie 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur.

III. Pareiškėjas A. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 102–103).

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo aplinkybių dėl patalpinimo į kameras pareiškėjui išvykstant iš Šiaulių TI. Tvirtina, kad į teismo minėtas kameras buvo patalpintas ne 5, o 10 kartų.

Teigia, kad teismas neįvertino pažeidimo dėl dušų sąlygų intensyvumo. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu dušu naudojosi apie 33 kartus.

Nurodo, jog su skundu buvo kreipęsis į Šiaulių TI direktorių.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 110–112).

Teigia, kad apeliacinis skundas grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas, pasak jo, patyrė laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. sausio 8 d. jį laikant Šiaulių TI netinkamomis kalinimo sąlygomis, atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI laikino laikymo, paskirstymo kamerose, neatitinkančiose Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, paskirstymo kamerose jis buvo laikomas po 3–4 valandas, nors galima laikyti ne daugiau kaip po 2 val., taigi, atsakovas pažeidė Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punkto reikalavimus. Be to, konstatavęs higienos normos pažeidimus dušo patalpose dėl grindų dangos, teismas nusprendė, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia teiginiais, kad į pirmosios instancijos teismo minėtas kameras jis buvo patalpintas ne 5, o 10 kartų, be to, teismas neįvertino pažeidimo dėl dušų sąlygų intensyvumo, kadangi skundžiamu laikotarpiu jis naudojosi dušu apie 33 kartus.

Pažymėtina, kad atsakovas į bylą buvo pateikęs 2016 m. sausio 20 d. pažymą dėl A. L. Nr. 60/09-2366 (b. l. 10–15), kurioje išvardinta kiekviena ginčo laikotarpio diena atskirai ir atitinkamai nurodyta, kokiose kamerose Šiaulių TI buvo laikomas pareiškėjas. Būtent remiantis šios pažymos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas iš viso 5 dienas buvo laikomas paskirstymo kamerose. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde ir nesutinka su šiuo dienų skaičiumi, jis tik apibendrintai teigia, kad tokiose kamerose jis buvo laikomas 10 dienų, ir nepateikia jokių detalesnių paaiškinimų, kurie galėtų pagrįsti jo teiginius: pavyzdžiui, nenurodo konkrečių datų, kada papildomai, be atsakovo nurodytų dienų, jis taip pat buvo laikomas paskirstymo kamerose. Todėl šis pareiškėjo teiginys dėl pažeidimo dienų skaičiaus atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad teismas, nustatydamas atlygintinos žalos dydį, neįvertino, kad ginčo laikotarpiu dušu jam teko naudotis iš viso 33 kartus, visų pirma pažymėtina, kad tokio pažeidimo (neužtikrinimas, kad dušo grindų danga būtų neslidi) konstatavimas savaime nesudaro pagrindo manyti, kad asmuo dėl to būtinai turi patirti neturtinę žalą. Pareiškėjo teiginiai dėl atsiradusių pasekmių naudojantis dušu, kurio grindų danga buvo slidi, visgi nevertintini kaip visiškai atitinkantys tikrovę, todėl manyti, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pažeidimo, nėra pagrindo.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. sausio 8 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 patvirtinta 300 Eur, 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 615 – 325 Eur, 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1240 – 350 Eur minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną kalint Šiaulių TI teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 9 eurus (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2200-822/2016; 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1347-662/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 50 Eur suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padarytų pažeidimų jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypęs nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė