2022-03-30 Nr. AB-8326-3-61-3-04768-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1691-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04768-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo W. H. H. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo W. H. H. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas W. H. H. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 21S38041 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 6K-1994 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nesutinka su atsakovo argumentais, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teigė, kad nurodė realias aplinkybes, kad yra (duomenys neskelbtini) ir dėl to yra diskriminuojamas, bėgdamas nuo persekiojimų, išvyko į Lietuvą. Nurodė, kad pagrindė savo prašymą, prieglobsčio prašymas atmestas nepagrįstai, neįvertinta jo individuali ekonominė būklė ir jo padėtis kilmės valstybėje, nesurinkta visa aktuali kilmės valstybės informacija, neatliktas atskyrimas nuo ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

3. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas nepagrįstai pritaikė išimtį ir nesuteikė pareiškėjui laikotarpio savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo atveju išimtis negalėjo būti taikoma, nes pareiškėjas savo elgesiu neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvams nustatyti, nebuvo padaręs pažeidimų, o pasakojimą ir išvykimą iš kilmės valstybės lėmė baimė būti nužudytam.

4. Pareiškėjas nesutiko su sprendimu išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos. Teigė, kad savo kilmės šalyje nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos. Tuo pačiu teigė, jog maksimalus draudimo atvykti laikotarpis pritaikytas nepagrįstai ir neproporcingai, pažeista teisė būti išklausytam, atliekant vertinimą, galbūt buvo pažeistos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo nuostatos ir dėl to Sprendime padaryta neteisinga ir nepagrįsta išvada, jog nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nurodė iš esmės analogiškus argumentus ir dėl Komisijos sprendimo neteisėtumo.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neteisėtai kirto Lietuvos sieną, pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kurį grindė aplinkybe, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), todėl negali įsidarbinti, neturi darbo, todėl pareiškėjui nėra galimybės gyventi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė paskutinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini), kuris yra jo gimtasis miestas. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas pateikė bendro pobūdžio informaciją, jog kiekvienais metais (duomenys neskelbtini) atsitinka kažkokios nelaimės, jų niekas nenori, dėl karo veiksmų, susirėmimų jiems tenka keliauti iš vieno miesto į kitą. Pareiškėjas nurodė, kad teko gyventi (duomenys neskelbtini), tačiau, pareiškėjo teigimu, ten gyvena (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nėra galimybės susirasti darbo. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas teigė, kad, norėdamas pradėti naują gyvenimą, nusprendė atvykti į Lietuvą. Pažymėjo, kad pareiškėjas apklausoje nurodė, jog asmeniškai jam nėra kilę problemų dėl išpažįstamos religijos.

7. Atsakovo teigimu, pagal Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pateiktą informaciją, nebuvo duomenų, kad pareiškėjo buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

8. Atsakovas pažymėjo, jog pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje pareiškėjui nesuteiktas, kadangi jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu Migracijos departamentas konstatavo, jog įžvelgiama grėsmė pareiškėjui iš esmės siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Teigė, kad tyrimo metu nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Be to, nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

9. Atsakovas tvirtino, kad, atsižvelgiant į prieglobsčio prašymo motyvus, buvo surinkta, ištirta aktuali, su pareiškėjo individualia situacija susijusi informacija. Pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, o tai, kad surinkta informacija netenkina pareiškėjo, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo Sprendimą nepagrįstu. Nurodė, kad pareiškėjas iš esmės neįvardijo jokių priežasčių, dėl kurių jam asmeniškai būtų pavojinga gyventi (duomenys neskelbtini). Todėl Sprendime pagrįstai nuspręsta, jog pareiškėjui nekilo reali ir individuali grėsmė, o kilmės valstybės informacija nesudarė pagrindo spręsti, kad kyla poreikis pareiškėjui suteikti tarptautinę apsaugą.

10. Atsakovas nurodė, kad, pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. ataskaitą, (duomenys neskelbtini) įtraukti į padidintos rizikos asmenų sąrašą, tačiau ne visi šiame sąraše esantys asmenys susiduria su tokio lygio rizika, kad jų baimė patirti persekiojimą būtų laikoma visiškai pagrįsta. Teigė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas nei tikėtinas persekiotojas, nei jo tikėtini motyvai ir tikslai persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuotos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tvirtino, jog pareiškėjo gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini) – nevaldo (duomenys neskelbtini) valstybė (toliau – ir (duomenys neskelbtini)), pareiškėjas nėra pažeidžiamas asmuo, paskutinė jo gyvenamoji vieta nėra riziką didinantis veiksnys. Pareiškėjas nurodė, kad dėl išpažįstamos religijos jo gyvenimui nekyla grėsmė. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) negali įsidarbinti, tačiau, atsakovo vertinimu, tai negali būti prilyginta grėsmei ar persekiojimams dėl asmens individualių savybių. Pareiškėjas yra darbingo amžiaus jaunas vyras (gimęs (duomenys neskelbtini)), visą laiką gyveno (duomenys neskelbtini), gerai pažįsta vietinius papročius ir kultūrą ir, nors pastaruosius metus pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nedirbo, tačiau galėtų dirbti ir save išlaikyti. Atsakovo vertinimu, kadangi pareiškėjas nenurodė, kad jam realiai kiltų grėsmė (duomenys neskelbtini), yra pagrįsta tikėtis, kad jis galėtų saugiai gyventi (duomenys neskelbtini).

11. Atsakovas teigė, kad Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtino, kad (duomenys neskelbtini) valstybėje šiuo metu yra persekiojami (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini). Teigė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio. Migracijos departamento tyrimo metu buvo įvertinta surinkta kilmės valstybės informacija ir nustatyta, kad tiek tarptautinė bendruomenė, tiek (duomenys neskelbtini) vyriausybė teikia pagalbą (duomenys neskelbtini): padeda nukentėjusiems nuo (duomenys neskelbtini) grįžti ir įsikurti savo prieš tai gyventose vietovėse, teikia humanitarinę, psichologinę pagalbą, (duomenys neskelbtini) vyriausybė yra priėmusi įstatymus, siekdamas integruoti nukentėjusias (duomenys neskelbtini) į visuomenę, (duomenys neskelbtini) bendruomenė, kaip religinė grupė, pripažinta įstatymu ir įregistruota Vyriausybėje. (duomenys neskelbtini) valdžia imasi priemonių spręsti (duomenys neskelbtini) problemas ir nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų apsaugoti pareiškėjo, kaip (duomenys neskelbtini), nuo tariamo persekiojimo ar nuo iš kitų visuomenės narių kylančios diskriminacijos bei kad tokį negalėjimą ar nenorą sąlygotų „konvencinės“ priežastys (pareiškėjo rasė, religija, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei arba politiniai įsitikinimai).

12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Teigė, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai pėsčiomis, kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Todėl atsakovas padarė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Manė, jog yra tikėtina, kad, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti, todėl, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo taikyta išimtis ir pareiškėjui buvo nesuteiktas terminas savanoriškai išvykti, nuspręsta jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Teigė, kad iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tačiau šiuo klausimu gali kreiptis į Migracijos departamentą ar VSAT.

13. Atsakovas nurodė, kad draudimo atvykti laikotarpis pareiškėjui nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturėjo jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pažymėjo, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Atsakovo manymu, tai patvirtino, jog pareiškėjas kėlė nelegalios migracijos grėsmę.

14. Atsakovas vadovavosi Tvarkos aprašo 222 punktu ir teigė, kad pareiškėjo prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka atsakovui nebuvo privalomas. Tvirtino, kad pareiškėjas skunde nenurodė, taip pat Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo skundas negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka ir kad buvo būtina rengti žodinį skundo nagrinėjimą.

15. Atsakovas manė, kad buvo atliktas išsamus, visapusiškas situacijos tyrimas, tinkamai pritaikyti Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsniai, išnagrinėtos ir įvertintos visos individualios pareiškėjo aplinkybės.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo W. H. H. H. skundą patenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 21S38041 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus, juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 6K-1994 dalį. Teismas netenkino kitos pareiškėjo skundo dalies.

17. Teismas nustatė, kad:

17.1. VSAT Varėnos pasienio rinktinės A. B. pasienio užkardos specialisto 2021 m. liepos 28 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog pareiškėjas 2021 m. liepos 28 d. neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 24 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

17.2. 2021 m. rugpjūčio 24 d. prašyme suteikti prieglobstį Nr. 2108-AS-0262 matyti, jog pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, jis nenurodė išpažįstamos religijos, jos krypties, atšakos ar pakraipos, taip pat informacijos, kad priklauso politinei partijai. Prašymą suteikti prieglobstį grindė aplinkybe, kad (duomenys neskelbtini) nesaugu dėl karo, taip pat nurodė, kad neturi darbo. Teigė, kad, kirsdamas sieną, pametė asmens dokumentus, nurodė paskutinę gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini).

17.3. Apklausos, vykusios 2021 m. spalio 18 d., metu pareiškėjas paaiškino, jog yra (duomenys neskelbtini), kaip (duomenys neskelbtini) buvo priverstas keliauti dėl vykstančių susirėmimų, gyveno (duomenys neskelbtini), po to persikėlė į (duomenys neskelbtini) miestą, tačiau jame gyvena (duomenys neskelbtini), todėl (duomenys neskelbtini) neįmanoma gauti darbo. Kadangi kilmės valstybėje nieko neturi, nutarė išvykti iš šalies ir pradėti naują gyvenimą. Pareiškėjas patvirtino, kad jis, kaip (duomenys neskelbtini), dėl išpažįstamos religijos asmeniškai neturėjo jokių problemų.

17.4. Migracijos departamentas sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į centrinę Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17.5. Nesutikdamas su Migracijos departamento sprendimu, pareiškėjas 2021 m. lapkričio 23 d. pateikė skundą Komisijai, kuri Komisijos sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas vadovavosi Įstatymo (71 str. 3 d. 4 p., 86 ir 87 str.), taip pat 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis.

19. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo paaiškinimų apklausų metu bei jo nurodytų aplinkybių teismo posėdyje matyti, kad pirminėje apklausoje pareiškėjas nenurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini), o savo prieglobsčio prašymą grindė nesaugumo situacija kilmės valstybėje dėl karo bei aplinkybe, kad kilmės valstybėje nėra darbo. Antrosios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini), nesaugumą siejo su būtinybe keliauti iš vienos vietos į kitą bei negalėjimu gauti darbo. Pareiškėjas neindividualizavo savo pavojaus gyventi kilmės valstybėje dėl jo priklausymo (duomenys neskelbtini) religinei mažumai, jokių konkrečių grasinimų nenurodė, paaiškinimus grindė bendro pobūdžio teiginiais, kad vyksta įvairios nelaimės. Teismo posėdyje taip pat nedetalizavo aplinkybių, susijusių su jo priklausymu (duomenys neskelbtini) bendruomenei, tik apsiribojo teiginiu, kad jam yra nesaugu dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini), tačiau paaiškino, kad asmeniškai jam niekas negrasino. Pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad turi pradinį išsilavinimą, todėl tikėtina, kad jam nėra lengva gauti darbą kilmės valstybėje, tačiau vien ši priežastis nebuvo pagrindas suteikti prieglobstį pareiškėjui. Kaip tvirtino pats pareiškėjas, dėl jo išpažįstamos religijos jis asmeniškai jokios grėsmės nėra patyręs, su jokiomis problemomis kilmės valstybėje šiuo aspektu nėra susidūręs, o išvykimą iš kilmės valstybės lėmė ekonominės priežastys – noras įsikurti ekonomiškai stipresnėje šalyje. Taigi teismas sutiko su atsakovo išvada, kad ši išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja būtinybės suteikti tarptautinę apsaugą.

20. Įvertinęs atsakovo Sprendime nurodytą kilmės valstybės informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad nenustatytos aplinkybės, kurios galėtų patvirtinti prielaidą, kad, pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, kiltų reali individualaus persekiojimo rizika dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Migracijos departamento sprendimu taip pat pagrįstai nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai ar mirties bausmė. Nors pagal EPPB 2021 m. sausio mėn. parengtas gaires (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiško smurto lygis yra gana aukštas, tačiau jis nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

21. Teismas sprendė, kad nors pareiškėjas, kaip (duomenys neskelbtini), priklauso asmenims, į kuriuos reikėtų atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio, tačiau jo paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys. Pareiškėjas yra darbingo amžiaus jaunas vyras, visą laiką gyveno (duomenys neskelbtini), žino vietos papročius ir kultūrą, nėra priskiriamas prie pažeidžiamų asmenų, todėl yra pagrįsta tikimybė, kad jis gali įsikurti ir saugiai gyventi (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu pareiškėjas gali pasinaudoti įvairių organizacijų pagalba, taip pat (duomenys neskelbtini) valstybės finansuojamomis programomis.

22. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų reikalavimų, todėl pagrįstai jam nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga.

23. Teismas pažymėjo tai, kad atsakovas atliko detalią pareiškėjo apklausą, sudarė jam sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus. Nagrinėjamu atveju nėra svarbi aplinkybė, kad pareiškėjas neturėjo galimybės būti išklausytas nagrinėjant jo skundą Komisijoje, nes teisė pasisakyti asmeniškai pareiškėjui buvo sudaryta nagrinėjant šią administracinę bylą teismo posėdyje, kuriame dalyvavo pareiškėjo atstovas advokatas ir vertėjas, ir šia teise pareiškėjas pasinaudojo.

24. Teismas nurodė, kad Sprendime taip pat nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi Įstatyme imperatyviai nurodyta, kad, priėmus sprendimą užsienietį išsiųsti, turi būti uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatant draudimo atvykti laikotarpį.

25. Migracijos departamentas Sprendime vadovavosi Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų tvarka) 5 punktu ir maksimalų draudimo atvykti terminą motyvavo neteisėtos migracijos grėsme, kurią kelia pareiškėjas, t. y. jis tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį„ neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.

26. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima priskirti pareiškėją bent vienai iš Kriterijų tvarkos nuostatose nurodytų asmenų, kuriems taikomas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis, grupei. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra nustatytos jokios išskirtinės aplinkybės Kriterijų tvarkos 5 punkto taikymui, todėl šiuo atveju Kriterijų tvarkos 44.3.1 punkte nustatytas 2 metų draudimo laikotarpis laikytinas adekvačiu. Skundžiamas Migracijos departamento sprendimas keistinas, uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

27. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pagrįstai priėmė sprendimą įvesti į Antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui, tačiau, nustačius, kad adekvatus draudimo atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką terminas yra 2 metai nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, keistina Migracijos departamento sprendimo dalis, nustatant įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismas nustatė, kad buvo priimtas motyvuotas (tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės normomis) Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį.

29. Teismas konstatavo, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai taikė teisės normas, todėl skundžiamas Sprendimas, išskyrus keistinas jo dalis, laikytinas teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo jį naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, nebuvo pagrindo tenkinti išvestinį pareiškėjo reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. 30. Pareiškėjas W. H. H. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

31. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas paaiškina, jog jis gyveno (duomenys neskelbtini) ir priklauso religinei mažumai – (duomenys neskelbtini) bendruomenei, todėl yra persekiojamas ir jaučiasi nesaugus. Pareiškėjas remiasi EPPB 2021 m. ataskaita, publikacijomis apie kilmės valstybę ir teigia, kad dėl priklausymo religinei mažumai, kurios atžvilgiu buvo naudojama intensyvi prievarta, kuri (duomenys neskelbtini) yra diskriminuojama, vyko genocidas, todėl atsakovas turėjo suteikti prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą. Be to, (duomenys neskelbtini) atžvilgiu atliekami veiksmai, požiūris gali būti prilyginami kankinimui ir žmogaus orumo negerbimui, žiauriam elgesiui, tai sąlygoja papildomos apsaugos suteikimo poreikį. Pareiškėjo duotus parodymus patvirtina ir Migracijos departamento tyrime užfiksuoti aspektai – „(duomenys neskelbtini)“ vykdomas pasaulinių religijų tyrimas. Pareiškėjo nuomone, jis priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, o Migracijos departamentas turėjo atsižvelgti, kad pareiškėjui dėl jo religijos gresia reali individuali grėsmė gyvybei. Pareiškėjo teigimu, nepagrįsti argumentai, kad (duomenys neskelbtini) nebėra (duomenys neskelbtini) grėsmės, nes šiuo metu (duomenys neskelbtini) grėsmė nėra visiškai išnykusi, tik yra sumažėjęs (duomenys neskelbtini) aktyvumas ir strateginis pajėgumas, atsakovas tai ne kartą yra pripažinęs savo sprendimuose. Pareiškėjo tvirtinimu, jam kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas.

32. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius, nėra pagrindo atsakovo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

33. Pareiškėjas nurodo, kad jo gyvenamojoje vietoje vyksta karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, apšaudomos teritorijos. Dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų. Pažymi, kad, pareiškėjo gyvenamojoje vietoje vykstant kariniams veiksmams ir (duomenys neskelbtini) valstybei nesugebant suvaldyti jos teritorijoje vykstančių karinių išpuolių, pareiškėjas negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga ir pagrįstai bijo sugrįžti į savo kilmės šalį, pagrįstai bijodamas tiek vykstančių karo veiksmų, tiek persekiojimo dėl savo tikėjimo.

34. Pareiškėjo nuomone, panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

35. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

36. Atsakovas nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

37. Atsakovas informuoja, kad pareiškėjas 2022 m. vasario 23 d. pateikė prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, sutiko su sprendimu nesuteikti jam prieglobsčio ir nereiškė noro jį skųsti, tokiais veiksmais patvirtindamas, kad kilmės valstybėje jam negresia persekiojimas. 2022 m. kovo 2 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 22S6415, kuriuo nusprendė pripažinti Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33942 rezoliucinės dalies 2–4 punktus netekusiais galios; grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. 2022 m. kovo 8 d. pareiškėjas Migracijos departamento sprendimą įvykdė ir išvyko į kilmės valstybę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33942 ir Migracijos departamento Komisijos 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 6K-1994 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą išnagrinėti iš naujo pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstumo.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pareiškėjo skunde teismui, tiek pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodyta, kad yra ginčijamas Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimas Nr. 21S38041, tačiau iš atsakovo bei pareiškėjo pateiktų procesinių dokumentų turinio bei pateiktų ginčijamų aktų ir įrodymų matyti, kad yra ginčijamas Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimas Nr. 21S33942. Šis netikslumas procesiniuose dokumentuose laikytinas rašymo apsirikimo klaida.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, kitų su šiuo prašymu susijusių motyvų nenurodo.

41. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra, nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

42. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra išvykęs į kilmės šalį. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, bylą nutariama nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

43. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Migracijos departamento sprendimu nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjo prašymas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, bei konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau vertino, jog pareiškėjui nustatytas 5 metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį terminas yra neproporcingas, todėl sumažintas iki 2 metų, atitinkamai pakeistas ir Komisijos sprendimas.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

45. Iš atsakovo Migracijos departamento su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2022 m. vasario 23 d. pateikė prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Migracijos departamentas 2022 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 22S6415 nusprendė: 1) pripažinti 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33942 rezoliucinės dalies 2–4 punktus netekusiais galios; 2) grąžinti W. H. H. į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – (duomenys neskelbtini); 3) pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išmokėti W. H. H. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 93 punkte nustatytą vienkartinę piniginę išmoką. Prieglobsčio prašytojas su Migracijos departamento sprendimu bei teise apskųsti šį sprendimą teismui per 7 dienas nuo jo įteikimo ABTĮ nustatyta tvarka buvo supažindintas 2022 m. kovo 2 d. pasirašytinai. Prieglobsčio prašytojas nepasinaudojo minėto sprendimo apskundimo teise. Remiantis Migracijos departamento pateiktais duomenimis, Migracijos departamentas šį sprendimą įvykdė ir 2022 m. kovo 8 d. pareiškėjas išvyko į kilmės šalį.

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde suformuluotą reikalavimą, įvertinusi tai, kad Migracijos departamento 2022 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 22S6415 buvo pripažinti netekusiais galios skundžiamo Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33942 2–4 punktai, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pasisakyta dėl Migracijos departamento sprendimo 2–4 punktų (išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, perspėjimo įvedimo į C.SIS II dėl draudimo atvykti ir apsigyventi) ir dėl atitinkamos Komisijos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo, neturi teisinės reikšmės (ABTĮ 103 str.), todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama ir byla nurodytais aspektais nutraukiama.

47. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjos skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).‏‏‎

48. Teisėjų kolegija, ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje pritarta Migracijos departamento sprendimui nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), sutinka su teismo išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino teismas.

49. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

50. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

51. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

52. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

53. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

54. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

55. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjas motyvavo tuo, kad jis yra (duomenys neskelbtini), jam, kaip (duomenys neskelbtini), nėra galimybės gyventi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo atvykimą į Lietuvą lėmė tai, kad jis negali įsidarbinti (duomenys neskelbtini), teigė, kad neturi darbo todėl, nes yra (duomenys neskelbtini). Apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad jo paskutinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini), tai yra jo gimtasis miestas. Pareiškėjas pateikė bendro pobūdžio informaciją, kad (duomenys neskelbtini) kasmet įvyksta kokios nors nelaimės, jų niekas nenori, dėl karo veiksmų, visokių susirėmimų jiems tenka keliauti iš vieno į kitą miestą. Pareiškėjui teko gyventi (duomenys neskelbtini), bet, jo teigimu, ten gyvena (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) neįmanoma gauti jokio darbo. Pareiškėjas teigia, kad (duomenys neskelbtini) iš viso nieko neturi, todėl ir nusprendė atvykti į Lietuvą, kad pradėtų naują gyvenimą. Paklausus pareiškėjo, ar jam asmeniškai kilo problemų dėl religijos, jis atsakė, kad nekilo. Pareiškėjas neturėjo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento.

56. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ir, įvertinęs kilmės valstybės informaciją apie (duomenys neskelbtini) padėtį bei paties prieglobsčio prašytojo pasakojimą, neidentifikavo faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju asmenims kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjo gyvenimas ir jo kokybė buvo paveikta bendra situacija (duomenys neskelbtini), tačiau nei jo pasakojimas, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog asmeniui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, nurodo, kad pareiškėjas rėmėsi tik bendro pobūdžio pasakojimu apie jam galbūt gresiančio persekiojimo baimę. Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, kad, nors pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, tačiau tyrimo metu nebuvo nustatytas persekiojimas – nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taigi nepaisant to, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto ar pareiškėjo grįžimo į kilmės šalį atveju kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

58. Teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento vertinimu, kuriam pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad nustatytos aplinkybės nesuponuoja individualios pareiškėjo persekiojimo grėsmės Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies kontekste. Kaip teisingai pastebėjo Migracijos departamentas, ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme.

59. Pareiškėjui nenurodžius kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Kaip matyti iš Migracijos departamento sprendimo, tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybė jo gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, rėmėsi EPPB 2021 m. gairėmis, kuriose nurodyta, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

60. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Migracijos departamento surinkti duomenys (EPPB 2021 m. gairės) buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo surinkti informaciją iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų, kurie paneigtų EPPB 2021 m. gairėse padarytas išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės šalį buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų.

61. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).

62. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

63. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas dėl prieglobsčio pareiškėjui nesuteikimo yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo W. H. H. H. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta palikti nepakeistus Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33942 (klaidingai nurodyta „2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 21S38041“) 2–4 punktus, tai pat kuria nuspręsta, kad Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 6K-1994 dalis, kuria nuspręsta, jog Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33942 (klaidingai nurodyta „2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 21S38041“) 2–4 punktai yra teisėti ir pagrįsti, panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė