2015-11-12 Nr. BB-4659-1-13-3-00023-2013-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-480-489/2015

Teisminio proceso Nr. 1-13-3-00023-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.8.1;

2.1.14 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant nukentėjusiajai (privačiai kaltintojai) R. V.,

nukentėjusiosios (privačios kaltintojos) atstovui advokatui Liutaurui Lukošiui,

išteisintajam J. D.,

išteisintojo gynėjai Jūratei Matonienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios (privačios kaltintojos) R. V. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo sudėties.

Nukentėjusiosios (privačios kaltintojos) R. V. prašymas dėl 10 000 Lt (t. y. 2896,20 Eur) priteisimo neturtinei žalai atlyginti ir bylos vedimo išlaidų atlyginimo atmestas.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 24 d. nutartis, kuria atmestas nukentėjusiosios (privačios kaltintojos) R. V. apeliacinis skundas.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendis pakeistas nurodant, kad nukentėjusiosios R. V. civilinis ieškinys dėl 10 000 Lt (t. y. 2896,20 Eur) priteisimo neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Priteista iš nukentėjusiosios (privačios kaltintojos) R. V. išteisintajam J. D. 150 Eur advokato atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, nukentėjusiosios (privačios kaltintojos) ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

\

n u s t a t ė :

J. D. buvo kaltinamas privataus kaltinimo tvarka tuo, kad 2012 m. lapkričio 4 d. pareiškimu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) savivaldybės Švietimo skyrių, paskleisdamas apie R. V. tikrovės neatitinkančią informaciją neva tai ji 2012 m. balandžio mėn., (duomenys neskelbtini), atliekant žemės sklypo ženklinimo darbus, vartojo J. D. atžvilgiu necenzūrinius žodžius, išvadino jį „debilu“, „psichiniu, turinčiu baltą bilietą“. Baltą bilietą reikėtų suprasti kaip 1991 m. sausio 13 d. įvykių dalyvio pažymėjimą. To ji nedariusi. Šie J. D. teiginiai yra neteisingi, prasimanyti. Kadangi ji dirbo (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje ir (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje istorijos mokytoja, jo pareiškimo tyrimas, medžiagos rinkimas pažemino ją kolegų, moksleivių ir jų tėvų akyse, ji prarado jų pasitikėjimą. Be to, J. D. savo pareiškime nurodė ir 2010 m. sausio mėn. laikraščio „A. n.“ straipsnį, kurio ji nerašė. J. D. prašė įvertinti jos, kaip istorijos mokytojos, elgesį ir spręsti klausimą dėl jos atitikties einamoms pareigoms.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji (privati kaltintoja) R. V. prašo nuosprendį bei nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui arba pripažinti J. D. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje, ir priteisti iš jo bylinėjimosi išlaidas.

Kasatorė nurodo, kad skundžiami nuosprendis ir nutartis yra nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant įrodymus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnis).

Nukentėjusiosios manymu, byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad J. D. padarė BK 154 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką ir jo veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji šios veikos požymiai. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti ir objektyvias aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo socialine aplinka, taip pat kaltinamojo elgesiu konkrečioje socialinėje aplinkoje. Šioje byloje teismai neįvertino, kad privati kaltintoja gyvena mažame mieste, paskleistas šmeižtas padarė realią įtaką jos ir jos artimųjų gyvenimui. Anot kasatorės, nuolatinės patyčios, žeminimas prieš bendruomenę ir sudaro tą aplinką, kurioje tam tikri veiksmai gali ir turi būti įvertintini baudžiamosios atsakomybės kontekste.

Apeliacinės teismas formaliais motyvais nurodė, kad buvo žodinis konfliktas tarp privačios kaltintojos ir kaltinamojo, ir vien ta aplinkybė, kad kaltinamasis (išteisintasis) nusprendė ją apskųsti valstybės institucijoms tėra asmens, kuris žmogiškai pyksta, rezultatas (pateikiama nuomonė). Su tokiais argumentais kasatorė nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino to, ar J. D. (duomenys neskelbtini) savivaldybės Švietimo skyriui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją ir ar ji gali paniekinti ar pažeminti kitą žmogų. Šie požymiai yra svarbūs nustatant veikos buvimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į nukentėjusiosios skunde nurodytas priešiškumo tarp šalių atsiradimo aplinkybes, kad iki tol ji su išteisintuoju nekonfliktavo. Teismas nepagrįstai netikėjo liudytojų A. K. ir D. K. parodymais, kad J. D. nuolat įžeidinėjo nukentėjusiąją, o ne ši jį. Teismai klaidingai įvardijo susidariusią situaciją kaip „konfliktus“. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir to, kad J. D. artimųjų parodymai yra tendencingi – tai matyti iš liudytojų T. J., A. S. rašytinių paaiškinimų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. D. paskleista žinia, apie tai, kad nukentėjusioji jį yra išvadinusi „debilu, psichiniu, turinčiu baltą bilietą“, yra tikrovės neatitinkanti informacija, nes ji nebuvo patvirtinta įstatymo nustatyta tvarka teismo posėdyje. Kasatorė nurodo, kad ji, kaip privati kaltintoja, įrodė visas aplinkybes, reikalingas kaltinimui pagrįsti, tačiau apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK normą, numatančią baudžiamąją atsakomybė už šmeižtą.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad tuo atveju, kai atitinkamo turinio žinios tampa žinomos pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems asmenims. Neabejotina, kad šioje byloje šmeižikiška informacija, visiškai nesusijusi su profesinėmis pareigomis švietimo įstaigoje, buvo pateikta tretiesiems asmenims – savivaldybės darbuotojams, mokyklos vadovybei ir pedagogams.

Nukentėjusioji teigia, kad ji buvo priversta iškęsti pažeminimą, kai jai reikėjo aiškintis savo darbdavio sudarytai komisijai dėl to, ar ji kažką sakiusi išteisintajam, nors tai nieko bendro neturi su jos darbo funkcijomis. Darbdavio sudaryta komisija buvo tik dėl to, kad J. D. pateikė melagingą ir šmeižikišką informaciją rajono švietimo skyriui, o ne dėl darbo drausmės pažeidimų. Dėl to apie šmeižikiškos informacijos turinį sužinojo nukentėjusiosios darbdavys, mokytojų kolektyvas, mokiniai ir jų tėvai. Teismas neįvertino, kad Švietimo skyrius sureagavo į J. D. pareiškimą, persiuntė jį (duomenys neskelbtini) mokyklos administracijai, kuriai nukentėjusioji privalėjo žeminančiai teikti paaiškinimus raštu ir žodžiu dėl nebūtų žodžių; J. D. taip pat buvo kviečiamas į mokyklą.

Nukentėjusioji teigia, kad ji buvo pažeminta, jos garbė ir orumas suterštas prieš kolegas, darbdavį, suabejota jos tinkamumu eiti istorijos mokytojos pareigas. Kasatorė nurodo, kad itin skaudus motyvas jai yra naudojimasis Sausio 13-osios gynėjo vardu. Tai ją ypač pažemino, kai ji buvo įtarta asmens, kuris gynė ir kovojo už Lietuvos laisvę, žeminimu. Kasatorė mano, kad J. D. ir šališki teismai pažeidė jos konstitucines teises atsakingai bei sąžiningai reikšti savo nuomonę, tikėtis padorumo iš kitų asmenų bei galimybę apginti savo pažeistą garbę ir orumą – tai padarė neįkainojamą moralinę žalą jai, kaip asmeniui ir kaip mokytojai.

Apeliacinės instancijos teismas į šiuos apeliacinio skundo motyvus neatsakė, nepasisakė dėl moralinės žalos nukentėjusiajai, tinkamai neanalizavo pateiktų įrodymų, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Privati kaltintoja pateikė pakankamai objektyvių duomenų, kaip šmeižikiška informacija buvo paskleista ir kokias realias pasekmės tai sukėlė.

Nukentėjusiosios (privačios kaltintojos) R. V. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 154 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo

BK 154 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, pažeidžiant jo garbę ir orumą. Objektyviai šmeižimas reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu, t. y. perdavimu kuriuo nors būdu bent vienam trečiajam asmeniui. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios, paskleistos konstatuojant faktus, teikiant duomenis apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Paskleistų faktų ir duomenų teisingumas (neteisingumas), jų egzistavimas (neegzistavimas) gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla.

Be to, šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-187-677/2015 ir kt.).

Visų pirma baudžiamosiose bylose, kuriose sprendžiami BK 154 straipsnio taikymo klausimai, svarbu nustatyti, ar tekste, kuris buvo paviešintas, buvo reiškiama nuomonė apie kitą asmenį ar dėstomi aiškiai neteisingi faktai, t. y. skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija.

Nagrinėjamoje byloje teismai teisingai sprendė, kad J. D. surašytas pareiškimas, kuriame apibūdinami R. V. veiksmai, nelaikytinas šmeižimu BK 154 straipsnio 1 dalies prasme. Šiame pareiškime kalbama apie tikrovėje, t. y. 2012 m. balandžio mėn., (duomenys neskelbtini) laukuose, atliekant žemės sklypo ženklinimo darbus įvykusioje konfliktinėje situacijoje (apsižodžiavime su R. V.) subjektyviai J. D. suvoktus faktus. Iš bylos medžiagos aišku, kad dėl įvykusios konfliktinės situacijos ir dėl atskirų išsakytų išsireiškimų privataus kaltinimo bylos proceso šalys turi skirtingas nuomones. Kokius konkrečius žodžius J. D. ir R. V. išsakė vienas kitam šio konflikto metu, teismai neturėjo galimybės nustatyti. Dalis liudytojų patvirtino, kad J. D. pareiškime išdėstė išties tikrovėje buvusią konfliktinę situaciją. Tokios aplinkybės suponuoja situaciją, kad J. D. pateikė (duomenys neskelbtini) savivaldybės Švietimo skyriui ne žinomai melagingą informaciją, o buvusių įvykių subjektyvią interpretaciją ir taip išsakė neigiamą nuomonę apie R. V.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal R. V. apeliacinį skundą, dar kartą įvertino byloje surinktus įrodymus, patikrino nustatytas faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad J. D. priimtas išteisinamasis nuosprendis pagal BK 154 straipsnio 1 dalį yra teisėtas bei pagrįstas, nes nenustatyta, jog jis turėjo tikslą pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją, taip pat nėra nustatyta, kad šis asmuo tyčia siekė pažeminti, paniekinti R. V. kaip mokytoją jos darbdavių, kolegų ir mokinių bei jų tėvų akyse ar pakirsti kitų asmenų pasitikėjimą ja.

Patikrinus skundžiamus nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad byloje įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes šis teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant, ar išteisintojo J. D. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymiai, įvertintos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių. Esant byloje nenustatytoms aplinkybėms, kad J. D. tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, aiškiai neteisingus faktus, kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su atskiru įrodymų vertinimu, siūloma vertinti J. D. pareiškimo turinį, atkreipti dėmesį į informacijos paskleidimo padarinius, nukentėjusiosios socialinę aplinką, nesudaro pagrindo manyti, kad teismų priimtuose sprendimuose iš esmės pažeistos BPK nuostatos ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Dėl proceso išlaidų

Kasatorės R. V. prašymas atlyginti 600 Eur išlaidas už kasacinio skundo surašymą netenkintinas, nes pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas tik iš kaltinamojo (nuteistojo) gali išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atmetus nukentėjusiosios R. V. kasacinį skundą, privataus kaltinimo byloje J. D. yra išteisintasis ir BPK normos nenumato galimybės iš tokio asmens išieškoti nukentėjusiojo turėtų advokato atstovavimo išlaidų.

Kasacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis J. D. prašė priteisti 600 Eur turėtų išlaidų už kasaciniame bylos procese pakviesto advokato paslaugas ir pateikė jas patvirtinantį banko sąskaitos išrašą. Toks prašymas atitinka BPK 103 straipsnio 6 dalies, 104 straipsnio 2 dalies ir 105 straipsnio 6 dalies sąlygas. Pagal šiose normose esančias proceso išlaidų pripažinimo ir išieškojimo taisykles teismas privataus kaltinimo bylos procese gali nustatyti asmeniui, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas, atlyginti dalį ar visas proceso išlaidas, kurias turėjo išteisintas asmuo, pakvietęs dalyvauti procese gynėją. Atsižvelgiant į tai, kad iš J. D. pateiktos sąskaitos neaišku už kokį konkretų advokato atliktą darbą prašoma atlyginti, kad privataus kaltinimo baudžiamoji byla teisės taikymo požiūriu nesudėtinga ir yra nedidelės apimties, išteisintojo J. D. prašoma priteisti 600 Eur mažintina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiosios (privačios kaltintojos) R. V. kasacinį skundą atmesti.

Priteisti iš R. V. J. D. 300 Eur proceso išlaidų, skirtų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Olegas Fedosiukas

Tomas Šeškauskas