2017-12-22 Nr. AB-24454-3-61-3-02347-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-5294-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02347-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. (D. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. (D. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. birželio 28 d. sprendimą „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui D. A., panaikinimo“ Nr. (15/5-7)11U-960(01032) (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Druskininkų grupę (toliau – ir Migracijos valdyba) su prašymu pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas), tuo pagrindu, kad jis yra Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo (toliau – ir Lietuvos filialas, filialas) dalyvis. Kartu su prašymu pateikė Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotą 2016 m. vasario 10 d. raštą dėl ne pelno organizacijų finansavimo (toliau – ir Raštas), kuriame patvirtinama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“. Migracijos valdyba išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau atsakovas ginčijamu Sprendimu jį panaikino, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo išdavimo, pateikė suklastotą dokumentą apie ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo vykdomų savanorių programų finansavimą, pagrindinis pareiškėjo tikslas – ne siekis užsiimti teisėta savanoriška veikla Lietuvos Respublikoje, vykdant programą „Senjorai kompiuterių pasaulyje“, o įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

3. Pareiškėjo teigimu, tokia išvada buvo padaryta remiantis tik vienu dokumentu ir neįvertinus kitų turinčių reikšmės aplinkybių. Nurodė, kad Lietuvos filialas juridinių asmenų registre užregistruotas dar 2015 m. sausio 14 d., filialui suteiktas kodas, ne pelno organizacija jungia daugiau nei 60 narių ir dalyvių, kurių dalis turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ne pelno organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas nėra vienintelis ir pagrindinis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Lietuvos filialui gali būti perduotos organizacijos lėšos ir turtas, bet filialas nebūtinai privalo naudotis jomis savo vykdomoje veikloje.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Raštas yra patvirtintas pažyma (Apostille), todėl jis neturėjo pagrindo abejoti šio dokumento tikrumu. Rašto tikrumu buvo suabejota tik praėjus metams po leidimo išdavimo, nors po šio Rašto pateikimo atsakovas priėmė sprendimus išduoti užsieniečiams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, atsakovas apie Rašto netikrumą sprendė remdamasis tik vienu šaltiniu ir nepateikė jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pateiktas dokumentas suklastotas.

5. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovo teiginiai dėl minėtos keliamos grėsmės neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagristą.

7. Migracijos departamentas nurodė, kad, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjo ir kitų savanorių, atvykstančių į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą, pagrindinis tikslas yra užsiimti teisėta veikla minėtoje organizacijoje, kreipėsi į Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministeriją (toliau – ir Kultūros ministerija) su 2017 m. gegužės 15 d. prašymu Nr. (15/5-7)10K-20483 pateikti informaciją, ar dokumentą, kurį kreipdamasis dėl leidimo išdavimo pateikė pareiškėjas, iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija ir pasirašė jos darbuotojas. 2017 m. gegužės 29 d. Migracijos departamentas gavo Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, kad minėto dokumento Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas šios ministerijos darbuotojas, todėl Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį.

8. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo pateikto Rašto turinys buvo aiškiai ir vienareikšmiškai paneigtas Kultūros ministerijos, todėl Migracijos departamentas neturėjo pagrindo nesivadovauti iš Švedijos gautais duomenimis. Jokių kitų dokumentų pareiškėjas nepateikė nei iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, nei kartu su skundu teismui. Migracijos departamento teigimu, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, ar ne pelno organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis Lietuvos filialo pajamų šaltinis, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra tik tuo atveju, jei savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Pabrėžė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs užsieniečio pateiktus dokumentus, institucijų išvadas, t. y. duomenų visumą, padarė pagrįstą išvadą dėl užsieniečio keliamos nelegalios migracijos grėsmės.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas gavo iš Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos duomenis, jog pareiškėjo pateiktas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos darbuotojo pasirašytas 2016 m. vasario 10 d. raštas apie Švedijos Karalystės Vyriausybės finansinę paramą ne pelno organizacijos „Didaktik“ visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms yra galbūt suklastotas, nes minėtas Raštas nebuvo išduotas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos ir nėra pasirašytas nė vieno iš Kultūros ministerijos darbuotojų. Byloje pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu su Švedijos Karalystės ambasada taip pat patvirtina, kad nėra jokių duomenų apie Raštą pasirašiusį asmenį. Kultūros ministerijoje tokio darbuotojo nėra ir toks darbuotojas šioje institucijoje niekada nedirbo.

11. Teismo vertinimu, buvo surinkti pakankami ir objektyvūs duomenys, kuriais remiantis galima daryti išvadą, kad pareiškėjas, siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, suklastotus dokumentus apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Teismas neturėjo pagrindo abejoti tiek Migracijos departamento, tiek Kultūros ministerijos pateikta rašytine medžiaga dėl pareiškėjo pateikto Rašto netikrumo, todėl padarė išvadą, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą priimdamas Sprendimą vadovautis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, susijusias su Rašto tikrumu. Rašto turinys buvo aiškiai paneigtas pačios Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos, todėl tai, kad šis dokumentas buvo patvirtintas „Apostille“ žyma, Rašto tikrumo nepatvirtina.

12. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl kitų ne pelno organizacijos „Didaktik“ gaunamų lėšų iš kitų šaltinių nėra reikšmingi, nes pareiškėjas neįrodė esminės aplinkybės, kad ne pelno organizacijos „Didaktik“ vykdomos savanoriavimo programos yra remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių, šiuo atveju – Švedijos Karalystės Vyriausybės. Dėl to, teismo vertinimu, Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą pagristai vadovavosi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.

13. Tai, kad siekdamas gauti leidimą pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, teismo nuomone, yra pakankamas pagrindas išvadai, jog jis kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo prašė ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Todėl, teismo nuomone, atsakovas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą taip pat taikė pagrįstai.

14. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, leidimas pareiškėjui Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu panaikintas pagrįstai.

III. 15. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė šališką sprendimą, kadangi jį grindė tik išimtinai atsakovo argumentais. Pareiškėjas pažymi, kad Raštas buvo patvirtintas Švedijos Karalystės įgaliotos institucijos, kuri patvirtino, kad asmens, pasirašiusio šį dokumentą, parašas ir pareigos yra tikri. Pažymi, kad Įstatyme nėra įtvirtintos sąvokos „galimai suklastotas dokumentas“. Pareiškėjas neturėjo ir neturi pagrindo abejoti pateikto dokumento turiniu, kuris buvo išduotas ir patvirtintas vadovaujantis Švedijos Karalystės įstatymais, todėl nesutinka, kad abejonė dėl dokumento turinio yra esminis įrodymas sprendžiant klausimą dėl leidimo išdavimo. Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta jokių baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų išvadų, kad Raštas buvo suklastotas. Atsakovo teiginys, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo prašo ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, paneigiamas pačios ne pelno organizacijos „Didaktik“ ataskaitomis, kurios viešai skelbiamos tinklapyje www.didaktik-if.com, nagrinėjamoje byloje yra pateiktos ir paramos sutartys, patvirtinančios realią Lietuvos filialo veiklą. Be to, pareiškėjas neatitinka nei vieno iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtinto Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo punktų, kuriais vadovaujamasi sprendžiant dėl užsieniečio keliamos nelegalios migracijos grėsmes.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Migracijos departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo tinkamai, teismas apžvelgė ir įvertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktus paaiškinimus. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, ar ne pelno organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ne todėl, kad būtų nustatyta, jog organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialas nevykdo veiklos, o dėl to, kad pareiškėjas neįrodė esantis dalyviu savanorių programos, kuri būtų remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių.

19. Nors pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas nesirėmė nei vienu iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtintame Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos apraše nurodytų kriterijų, tačiau Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos yra tik viena iš institucijų, teikiančių nuomonę dėl užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės, o galutinį sprendimą priima Migracijos departamentas (Įstatymo 51 straipsnio 4 dalis). Nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad pareiškėjo nurodyti kriterijai būtų privalomi Migracijos departamentui priimant galutinį sprendimą.

20. Migracijos departamentas teigia, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, jog pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-960(01032) (I t., b. l. 8–9) teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. Priimdamas minėtą Sprendimą atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

23. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą pagrindai. Išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

24. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2018 m. rugpjūčio 22 d., pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindais.

26. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad leidimas gali būti išduodamas užsieniečiui, kai jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis.

27. Remdamasis tuo, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Migracijos valdybai pareiškėjas pateikė 2016 m. gegužės 5 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindais. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą, deklaravo, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvis ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filiale (b. l. 44–52, 148–149).

28. Su minėtu prašymu pareiškėjas taip pat pateikė C. E. iš Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos pasirašytą 2016 m. vasario 10 d. raštą, kuriame tvirtinama, jog Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“ (b. l. 61–62).

29. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. birželio 29 d. sprendimu nusprendė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas pareiškėjui buvo išduotas iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. (b. l. 87–88).

30. Migracijos departamentas nustatė, kad Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos (Kultūros ministerijos) išduotas 2016 m. vasario 10 d. raštas neatitinka tikrovės. Tokią išvadą atsakovas padarė remdamasis oficialiu Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. Ku2017/01371/D (b. l. 137), kuriame nurodyta, kad Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos (Kultūros ministerijos) 2016 m. vasario 10 d. raštas nebuvo išduotas Kultūros ministerijos ir nėra pasirašytas nei vieno iš Kultūros ministerijos darbuotojų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje pateiktas Migracijos departamento susirašinėjimas elektroniniu paštu su Švedijos Karalystės ambasada Lietuvoje taip pat patvirtina, kad nėra jokių duomenų apie Raštą pasirašiusį asmenį, Kultūros ministerijoje tokio darbuotojo nėra ir toks darbuotojas šioje institucijoje niekada nedirbo, o Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija savo archyvuose nerado jokių dokumentų, susijusių su ne pelno organizacija „Didaktik“ (b. l. 130–132).

31. Pareiškėjas byloje nepateikė jokių minėtus Migracijos departamento surinktus duomenis (informaciją) paneigiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, pripažintina pagrįsta aplinkybė, kad savanoriovimo programa, kurios dalyviu yra pareiškėjas, nėra remiama Švedijos Karalystės Vyriausybės, t. y. Europos Sąjungos valstybės narės. Byloje nėra ir kitų duomenų, patvirtinančių, kad ne pelno organizacija „Didaktik“ būtų remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių, dėl to nepatvirtinta, kad pareiškėjas atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti.

32. Taigi atsakovas priimdamas ginčijamą Sprendimą pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, t. y. pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti. Kadangi Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos (Kultūros ministerijos) 2016 m. vasario 10 d. raštas neatitinka tikrovės, Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą pagrįstai rėmėsi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Nustačius, kad pareiškėjas iš tiesų neturėjo ir neturi legalaus pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

33. Pažymėtina, kad pareiškėjo minimas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtintas Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašas yra teisės aktas, kuris skirtas taikyti būtent Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos jos kompetencijos ribose. Migracijos departamentui, sprendžiant užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės klausimus, minėtu aktu nėra privaloma vadovautis. Todėl tai, kad šiuo teisės aktu nebuvo vadovaujamasi priimant ginčijamą Sprendimą, nereiškia, jog Sprendimo išvada dėl pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmės yra nepagrįsta.

34. Nustačius, kad Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, konstatuotina, kad buvo pagrindas atsakovui panaikinti pareiškėjo turimą leidimą pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Todėl pripažintina, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

35. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog administracinę bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuota bylos baigtimi (subjektyvusis teisės į nešališką teismą aspektas), ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija aplinkybes vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu.

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo D. A. (D. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė