2022-07-20 Nr. AB-18942-3-61-3-01386-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3304-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01386-2022-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis H. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 22S9910 (toliau – ir Sprendimas, Departamento sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata tiek, kiek nesuteikia Departamentui teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo individualių užsieniečio aplinkybių bei nesuteikia teisės, esant Įstatymo 54 straipsnyje 1 dalies 3 punktu nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jam buvo išduotas leidimas nuolat gyventi (duomenys neskelbtini), galiojęs iki 2022 m. kovo 10 d. Minėtas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. tuo pagrindu, jog pareiškėjas atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys. Skundžiamu Sprendimu atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje (toliau – ir Leidimas), nes pareiškėjas pastaraisiais metais negyveno Lietuvos Respublikoje, t. y. nuo 2019 m. spalio 18 d. iki 2021 m. spalio 16 d. – ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės nebuvo Lietuvos Respublikoje, o tai sudaro pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, kaip numato Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos.

2.2. Dėl susiklosčiusios pasaulinės pandemijos daugelyje pasaulio valstybių buvo taikomi griežti judėjimo tarp valstybių ribojimai, kurie taip pat sąlygojo tiek Lietuvos Respublikos piliečių, tiek užsieniečių negalėjimą grįžti į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, ir šioje situacijoje būtina spręsti, ar Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata nepažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto imperatyvi nuostata yra įtraukta į Lietuvos Respublikos teisinį reguliavimą, įgyvendinant 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvą 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES (toliau – ir Direktyva). Direktyvos 9 straipsnio „Statuso panaikinimas arba praradimas“ 1 dalies c papunktyje yra numatyta, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nukrypstant nuo šios nuostatos, valstybės narės gali nustatyti, kad prabuvus išvykoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės arba dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas arba prarandamas.

2.3. Direktyvos tikslas yra suvienodinti Europos Sąjungos valstybių narių piliečių ir trečiųjų šalių piliečių, turinčių ilgalaikio gyventojo leidimą, statusą. Deja, bet šiuo metu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis sukuriama tokia teisinė situacija, kai susidarius ypatingoms, nuo asmens nepriklausančioms aplinkybėms, jo teisės nepagrįstai apribojamos vien dėl to, kad jis yra ne Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės narės pilietis. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje yra numatyta galimybė valstybei į teisinį reguliavimą įtraukti nuostatą, jog dėl ypatingų ar išskirtinių aplinkybių atitinkamoms institucijoms suteikiama teisė nepanaikinti leidimo nuolat gyventi asmeniui, kuris ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės praleido išvykęs iš Bendrijos teritorijos, galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatoje numatė imperatyvą, nesuteikiantį jokios teisės individualiai vertinti kiekvieno užsieniečio situacijos. Tuo metu Įstatymo 104 straipsnio 5 dalyje, reglamentuojančioje Europos Sąjungos piliečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, yra nustatyta, kad nebuvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpis, viršijantis 6 mėnesius per metus, gali būti pagrindas nesuteikti teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai nebuvimas Lietuvos Respublikoje yra susijęs su svarbiomis priežastimis. Taigi šiems asmenims įstatymų leidėjas numato, kad tam tikros svarbios priežastys gali pateisinti ES piliečių nebuvimą Lietuvos Respublikoje, tuo metu trečiųjų valstybių piliečiams tokia išimtis nėra numatyta.

2.4. Pareiškėjo šeimoje susidarė tokia situacija, kuomet jis iš Lietuvos Respublikos 2019 m. spalio 18 d. išvyko į (duomenys neskelbtini), dėl to, kad minėtoje valstybėje nuo 2019 m. studijuoja pareiškėjo sutuoktinės sūnus. Nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 17 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. birželio 30 d. buvo taikomi įvairūs suvaržymai užsienio piliečiams (draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką arba atvykus reikalaujama privalomai izoliuotis), o nuo 2021 m. liepos 1 d. iki šiol visoje šalyje galioja valstybės lygio ekstremalioji situacija. Dėl šios priežasties pareiškėjas neturėjo jokių realių galimybių per 12 mėnesių nuo išvykimo dienos, t. y. iki 2020 m. spalio 18 d. grįžti į Lietuvos Respubliką ir nuo minėto laikotarpio pripažintinas atitinkančiu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Be kita ko, pareiškėjas tik 2020 m. spalio 22 d. gavo (duomenys neskelbtini) skiepo nuo (duomenys neskelbtini) dozę, o (duomenys neskelbtini) – 2020 m. lapkričio 12 d., tačiau 2021 m. vasario 27 d. jam buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini) liga, po kurios pareiškėjas sunkiai atsigavo.

2.5. Ginčijamu Sprendimu yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą. Pareiškėjui panaikinus Leidimą yra paneigiama jo teisė nuolat gyventi su sutuoktine jos kilmės valstybėje. Pareiškėjas su Lietuvos Respublikos piliete yra susituokę jau 15 metų. Jų gyvenamoji vieta deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini), šis butas priklauso pareiškėjo sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise. Be to, Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinės tėvai, kuriais rūpinasi tiek pareiškėjo sutuoktinė, tiek jis pats. Būtent Lietuvos Respublika yra pareiškėjo socialinių interesų centras. Tuo metu (duomenys neskelbtini) pareiškėjas būna tik tol, kol vyksta sūnaus mokslai. Valstybei egzistuoja pozityvi pareiga užtikrinti pareiškėjo privatų ir šeimos gyvenimą. Atsisakymas pratęsti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje yra nesuderinamas ir neproporcingas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 8 straipsnio 2 dalyje numatytomis sąlygomis. Atsisakius pratęsti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjui taip pat yra apribojama jo nuosavybės teisė nuolat naudotis priklausančiu nekilnojamuoju turtu.

2.6. Pareiškėjas visą Leidimo galiojimo laikotarpį moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, tuo metu valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėti neprivalo, nes Lietuvoje nedirba ir neužsiima individualia veikla.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas nuo 2017 m. deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje adresu: (duomenys neskelbtini), ir nuo 2017 m. kovo 10 d. turi Leidimą. Tyrimo metu, įvertinus pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas pastaraisiais metais negyveno Lietuvos Respublikoje. Esant tokiai situacijai, kai jis nuo 2019 m. spalio 18 d. iki 2021 m. spalio 16 d., t. y. ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, negyveno Lietuvos Respublikoje, atsakovas priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

3.2. Atsakovas nesutinka su pareiškėju, kad pareiškėjo nurodomos Direktyvos tikslas yra suvienodinti Europos Sąjungos piliečių ir trečiųjų šalių piliečių, turinčių ilgalaikio gyventojo leidimą, statusą. Tai, kad Europos Sąjungos piliečiai negali būti vienodai traktuojami, kaip trečiųjų šalių piliečiai, būtent ir patvirtina jo minima Direktyva, kuri reglamentuoja trečiųjų šalių piliečių teisinę padėtį Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje. Direktyvos preambulės 6 punkte nurodyta, kad pagrindinis kriterijus, jog būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat.

3.3. Įstatymų leidėjas, pasinaudojęs Direktyvos nustatyta galimybe, ją įtvirtino Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte (leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Jeigu užsienietis, kuris gavo leidimą nuolat gyventi šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės), t. y. įstatymų leidėjas aiškiai nustatė, jog jeigu asmuo, gavęs leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkto pagrindu, įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, jam terminas pratęsiamas iki 24 mėnesių. Pareiškėjas nebuvo gavęs leidimo nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 pagrindu, neišvyko į savo kilmės valstybę dirbti ar studijuoti, negyveno Lietuvoje ilgiau negu 24 mėnesius. Įstatymo V skyrius reguliuoja būtent Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, o ne trečiųjų šalių piliečių.

3.4. Pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra visiškai nepagrįstas ir neatitinkantis Europos Sąjungos įkūrimo tikslų ir principų. Direktyvos nuostatos akcentuoja, kad pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Pareiškėjas negyveno nei Lietuvos Respublikoje, nei kitoje Europos Sąjungoje valstybėje, jam Leidimas buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atžvilgiu nėra jokio pagrindo taikyti Direktyvos išimties, kadangi jis niekada nuolat negyveno nei Lietuvos Respublikoje, nei kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje.

3.5. Pareiškėjo skunde nenurodoma, kodėl pareiškėjas privalo būti kartu su jo sutuoktinės pilnamečiu sūnumi, kai pastarasis studijuoja. Ši pareiškėjo nurodoma priežastis, kaip ir ta, kad Lietuvos Respublikoje buvo paskelbta COVID-19 pandemija ir jis iki 2020 m. spalio 18 d. niekaip negalėjo grįžti į Lietuvos Respubliką, yra tiesiog pasirinkta pareiškėjo gynybinė pozicija, siekiant pagrįsti savo neveikimą (negyvenimą Lietuvos Respublikoje). Pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad jo interesų centras yra Lietuvos Respublika, paneigia tai, jog pareiškėjas ne tik, kad negyveno 2 metus Lietuvoje, bet čia nedirba, nemoka jokių mokesčių (jis pats tai patvirtina skunde). Pareiškėjas tik trumpam atvykdavo į Lietuvos Respubliką, o jo trumpi vizitai į Lietuvą nesuponuoja jo teisės turėti leidimą nuolat gyventi, tam, atsakovo teigimu, pakanka gauti Šengeno ar nacionalinę vizą.

3.6. Departamentas, išsamiai išnagrinėjęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo Departamento sprendimo išvadas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

5.1. 2017 m. kovo 10 d. pareiškėjui buvo išduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas, galiojantis iki 2022 m. kovo 10 d., Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (pareiškėjas atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys). 2022 m. kovo 1 d. pareiškėjas Departamento Kauno skyriui pateikė prašymą pakeisti jo Leidimą, išduotą Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjo prašymas buvo priimtas ir siekiant nustatyti, ar yra / nėra Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas, pareiškėjo buvo paprašyta pateikti paaiškinimą, kuriame jis nurodytų, kada išvyko iš Lietuvos Respublikos ir kur gyveno 2020 m. Pareiškėjas atsakovui pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad jo ir jo sutuoktinės sūnus studijuoja (duomenys neskelbtini), todėl jis su žmona turi daug laiko praleisti šioje šalyje. Sūnaus mokslai baigsis 2022 m. kovo mėn., tuomet jie planuoja persikelti į Lietuvą gyventi visam laikui. Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. negalėjo atvykti į Lietuvą dėl ligos ir kitų tuo metu buvusių apribojimų. Apie šią situaciją jis buvo pranešęs Departamentui ir buvo atsakyta, kad situacija bus įvertinta. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad į Lietuvos Respubliką atvyko 2022 m. kovo 1 d. iš (duomenys neskelbtini), tačiau pase dėl nepaaiškinamų priežasčių nėra atvykimo dienos spaudo.

5.2. Tyrimo metu Departamentas, įvertinęs pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinėje sistemoje (toliau – ir VSATIS), padarė išvadą, kad pareiškėjas pastaraisiais metais negyveno Lietuvos Respublikoje, t. y. pareiškėjas 2018 m. spalio 12 d. atvyko, o 2018 m. spalio 23 d. išvyko (po 13 dienų); 2019 m. spalio 12 d. atvyko, o 2019 m. spalio 18 d. išvyko (po 6 dienų); 2021 m. spalio 16 d. atvyko, o 2021 m. lapkričio 6 d. išvyko (po 22 dienų); 2022 m. kovo 1 d. atvyko. Išvykęs 2019 m. spalio 18 d., pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko tik 2021 m. spalio 16 d. Remiantis šiais duomenimis, pareiškėjo Lietuvos Respublikoje nebuvo du metus. Įvertinęs tai ir atsižvelgęs pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2019 m. spalio 18 d. iki 2021 m. spalio 16 d., t. y. ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, negyveno Lietuvos Respublikoje, todėl priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

6. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė Įstatymo nuostatas (2 str. 15 d., 53 str. 1 d. 81 p., 54 str. 1 d. 3 p.). Teismas pažymėjo, kad leidimą nuolat gyventi užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Jeigu užsienietis, kuris gavo leidimą nuolat gyventi šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Aprašas), 104 punkte numatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje nustatytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir priima Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.

7. Teismas nurodė, kad Departamento Sprendime padarytą išvadą, jog pareiškėjas negyveno Lietuvoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, patvirtina byloje esantys duomenys apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus VSATIS. Teismas abejoti šių duomenų teisingumu neturi jokio pagrindo. Teismas tuo pačiu pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija šių atsakovo į bylą pateiktų duomenų apie jo atvykimo ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos datas (laikotarpius), kas leidžia daryti išvadą, jog jis pripažįsta Departamento sprendime nustatytą aplinkybę, jog pareiškėjas nuo 2019 m. spalio 18 d. iki 2021 m. spalio 16 d., t. y. ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, negyveno Lietuvos Respublikoje. Įstatyme nėra apibrėžta „gyvenimo Lietuvos Respublikoje“ sąvoka, tačiau šiuo atveju teismas sutiko su atsakovu, jog atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, kurioje numatyta, kad leidimas nuolat gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtina jo nuolatinio gyventojo statusą, galima pagrįstai teigti, jog užsienietis Lietuvos Respublikoje turėtų gyventi nuolat. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra imperatyvi. Įstatymas nenumato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas. Šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėn. užsieniečiams, įgijusiems leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti. Teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad pareiškėjas nebuvo gavęs leidimo nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 pagrindu, pareiškėjui Leidimas buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Kadangi pareiškėjas Lietuvoje negyveno daugiau nei 12 mėnesių, ir kitokių duomenų nei atsakovui, nei teismui nepateikė, teismo vertinimu, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėtai ir pagrįstai panaikino Leidimą.

8. Teismas pažymėjo ir tai, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus). Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos. Ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui išbuvus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

9. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo nuostatų konstitucingumo yra nepagrįstas. Visų pirma, Įstatymas reglamentuoja Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje (ne trečiųjų šalių piliečių). Trečiųjų šalių piliečių teisinę padėtį Europos Sąjungoje reguliuoja Direktyva. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva 2004/38/EB) reglamentuoja Europos Sąjungos piliečių teisinę padėtį. Įstatymų leidėjas perkėlė minėtų direktyvų nuostatas į Įstatymą, atsižvelgdamas į tai, kad egzistuoja skirtingas teisinis reguliavimas, taikomas Europos Sąjungos piliečių ir trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, dėl to sutiktina, jog paminėtų atskirų grupių teisinės padėtis pagrįstai ir teisėtai reguliuojama skirtingai. Teismo vertinimu, pareiškėjo manymas, kad šiuo atveju įstatymų leidėjas nepagrįstai Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatoje numatė imperatyvą, nesuteikiantį jokios teisės individualiai vertinti kiekvieno užsieniečio situacijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Vertinant Direktyvos nuostatas, pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas negyveno nei Lietuvos Respublikoje, nei kitoje Europos Sąjungoje valstybėje, be to, jam Leidimas buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys, kas suponuoja išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra jokio pagrindo taikyti Direktyvos išimties. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

10. Teismo vertinimu, taip pat nepagrįstas ir pareiškėjo skundo argumentas, jog skundžiamas Sprendimas pažeidžia žmogaus (pareiškėjo) teisę į pagarbą šeimos gyvenimui. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjui nėra kliūčių įgyvendinti šią teisę kitais Įstatyme numatytais pagrindais.

11. Teismas pabrėžė tai, kad aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas negyveno Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamu atveju jokios teisinės reikšmės neturi. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu dėl COVID-19 pandemijos galiojo tam tikri apribojimai, tačiau jais rėmėsi tik deklaratyviai, t. y. konkrečiai nenurodė, kaip jie buvo susiję su pareiškėjo situacija – ar siekė atvykti į Lietuvą, ar jam nebuvo leista atvykti, pan.

12. Apibendrinęs išdėstytus motyvus, teismas priėjo prie išvados, kad Departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, Aprašo nuostatų nepažeidė. Skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, jo panaikinti nėra pagrindo.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; kreiptis į Konstitucinį Teismą, su prašymu spręsti, ar Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, ta apimtimi, kad nesuteikia Departamentui teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo individualių užsieniečio aplinkybių bei nesuteikia Departamentui teisės, esant Įstatymo 54 straipsnyje 1 dalies 3 punktu nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakcija nėra keista nuo 2012 m. birželio 30 d., kuomet buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1, 2, 6, 9, 10, 11, 121, 17, 19, 21, 22, 24, 26, 33, 37, 38, 40, 43, 49-1, 50, 53, 54, 55, 57, 58, 89, 97, 98, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 128, 131, 133, 139, 140-1, 141-1 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 44-1, 49-3, 98-1, 99-1, 103-1, 105, 105-1, 105-2, 105-3, 105-4, 106-1 straipsniais ir 12-2, 13, 14, 15,16,18, 20, 145 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas. Per minėtą laikotarpį susiklostė iki tol nenumatyta situacija – pasaulinė pandemija, dėl kurios daugelyje pasaulio valstybių buvo taikomi griežti judėjimo tarp valstybių ribojimai, sąlygoję tiek Lietuvos Respublikos piliečių, tiek užsieniečių negalėjimą grįžti į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę.

13.2. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, ta apimtimi, kad nesuteikia institucijai diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo individualių užsieniečio aplinkybių bei nesuteikia teisės, esant Įstatymo 54 straipsnyje 1 dalies 3 punktu nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnį. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teismo sprendimas nesikreipti į Konstitucinį Teismą yra visiškai nemotyvuotas. Teisės aktai, nurodyti kaip reglamentuojantys trečiųjų asmenų padėtį, parinkti netinkamai, kadangi, pirmosios instancijos teismo teigimu, trečiųjų asmenų teisinės padėties Įstatymas nereglamentuoja, nors remiantis būtent Įstatymo nuostatomis (54 str. 1 d. 3 p.) ir panaikintas pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

13.3. Nepaisant teismo išvados, kad trečiųjų šalių piliečių ir ES piliečių teisinis statusas reguliuojamas skirtingomis direktyvomis, tai savaime neleidžia daryti išvados, jog vien dėl minėtos priežasties ES piliečių atžvilgiu gali būti atsižvelgiama į ypatingas, išskirtines aplinkybes, o trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu – ne. Akivaizdu, jog Europos Sąjungos Taryba, priimdama Direktyvą, numatė, kad ir trečiųjų šalių atžvilgiu gali būti atsižvelgiama į minėtas aplinkybes (9 str. 2 d.), tik Lietuvos Respublikos įstatymu leidėjas minėtos nuostatos neperkėlė į įstatymą. Direktyvos dėl trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso preambulėje yra įtvirtinta, kad šia Direktyva siekiama, jog trečiųjų šalių piliečių juridinis statusas turėtų būti derinamas su valstybių narių piliečių statusu ir, kad tam tikrą laikotarpį valstybėje narėje teisėtai gyvenančiam ir turinčiam ilgalaikio gyventojo leidimą toje valstybėje narėje asmeniui suteiktos tam tikros vienodos teisės, kurios kaip galima labiau atitinka ES piliečių teises. Taigi, Direktyvos tikslas yra suvienodinti ES valstybių narių piliečių ir trečiųjų šalių piliečių, turinčių ilgalaikio gyventojo leidimą, statusą. Šiuo metu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis sukuriama tokia teisinė situacija, kai susidarius ypatingoms, nuo asmens nepriklausančioms aplinkybėms, jo teisės nepagrįstai apribojamos vien dėl to, kad jis yra ne ES valstybės narės pilietis.

13.4. Vadovaujantis Europos Teisingumo Teismo praktika, Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingos institucijos ir teismai privalo taikyti nacionalinę teisę, aiškindami ją atsižvelgiant į direktyvų nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje yra numatyta galimybė valstybei į teisinį reglamentavimą įtraukti nuostatą, jog dėl ypatingų ar išskirtinių aplinkybių atitinkamoms institucijoms suteikiama teisė nepanaikinti leidimo nuolat gyventi asmeniui, kuris ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės praleido išvykęs iš Bendrijos teritorijos, galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatoje numatė imperatyvą, nesuteikiantį jokios teisės institucijai individualiai vertinti kiekvieno užsieniečio situacijos. Įstatymo 104 straipsnio 5 dalyje, reglamentuojančioje Europos Sąjungos piliečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, yra nustatyta, kad nebuvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpis, viršijantis 6 mėnesius per metus, gali būti pagrindas nesuteikti teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai nebuvimas Lietuvos Respublikoje yra susijęs su svarbiomis priežastimis. Taigi, šiems asmenims įstatymų leidėjas numato, kad tam tikros svarbios priežastys gali pateisinti ES piliečių nebuvimą Lietuvos Respublikoje, tuo metu trečiųjų valstybių piliečiams tokia išimtis nėra numatyta. Dėl tokio teisinio reguliavimo trečiųjų šalių piliečiai atsiduria nepalankesnėje situacijoje, nei ES valstybių narių piliečiai, dėl ko yra pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui principas. Teismas neįsigilino į esamos situacijos teisinį reguliavimą ir visiškai nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

13.5. Pareiškėjo šeimoje susidarė tokia situacija, kuomet jis iš Lietuvos Respublikos 2019 m. spalio 18 d. išvyko į (duomenys neskelbtini), dėl to, kad minėtoje valstybėje nuo 2019 m. studijuoja pareiškėjo sutuoktinės sūnus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės. Vadovaujantis Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 ir 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226, Lietuvos Respublikos teritorijoje karantinas galiojo laikotarpiais nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 17 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. birželio 30 d., ir šiais laikotarpiais buvo taikomi įvairūs suvaržymai užsienio piliečiams, kaip tam tikru metu užsieniečiams buvo apskritai draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką arba atvykus reikalaujama privalomai izoliuotis. Nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2022 m. gegužės 1 d. visoje šalyje galiojo valstybės lygio ekstremalioji situacija dėl koronaviruso pandemijos. Koronaviruso pandemijos pradžioje įvairūs judėjimo suvaržymai galiojo tiek Lietuvos Respublikoje, tiek (duomenys neskelbtini), tačiau ir juos atlaisvinant nebuvo galima numatyti į ateitį, ar, suplanavus skrydį į kitą valstybę, šis nebus atšaukiamas dėl naujų ribojimų įvedimo. Atsižvelgiant į tokią neapibrėžtą situaciją, pareiškėjas buvo atidus ir rūpestingas, jis siekė išsiaiškinti, ką daryti tokiu atveju, kai dėl pasaulinės pandemijos jis neturėjo realių galimybių atvykti į Lietuvą – jo sutuoktinė skambino į instituciją, klausė informacijos ir jai buvo paaiškinta, kad dėl ekstremalios force majeure (įvykis, nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti) situacijos Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos nebus taikomos, pareiškėjui atvykus į Lietuvą pakaks pateikti rašytinį paaiškinimą. Be to, tik 2020 m. spalio 22 d. pareiškėjas gavo (duomenys neskelbtini) skiepo nuo (duomenys neskelbtini) dozę, (duomenys neskelbtini) – 2020 m. lapkričio 12 d., tačiau 2021 m. vasario 27 d. jam buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini) liga, po kurios pareiškėjas sunkiai atsigavo.

13.6. Lietuvos Respublika yra įsipareigojusi gerbti teises, kylančias iš Konvencijos 8 straipsnio. Ginčijamu Sprendimu yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą. Įstatymo taikymo kontekste šeimos nariais laikomi sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama (Įstatymo 2 str. 26 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui panaikinus leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, yra paneigiama jo teisė nuolat gyventi su sutuoktine jos kilmės valstybėje bei pareiškėjo socialinių ir ekonominių interesų centre – Lietuvoje. Pareiškėjas su Lietuvos Respublikos piliete yra susituokę jau 15 metų (nuo (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjo ir jo sutuoktinės gyvenamoji vieta deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini), šis butas priklauso pareiškėjo sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise. Be to, Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinės tėvai, kurie yra garbaus amžiaus, jais rūpinasi tiek pareiškėjo sutuoktinė, tiek jis pats. Taigi, būtent Lietuvos Respublika yra pareiškėjo socialinių interesų centras. Tuo metu (duomenys neskelbtini) pareiškėjas būna tik tol, kol vyksta pareiškėjo sutuoktinės sūnaus mokslai.

13.7. Valstybei egzistuoja pozityvi pareiga užtikrinti pareiškėjo privatų ir šeimos gyvenimą. Atsisakymas pratęsti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje yra nesuderinamas ir neproporcingas su Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje numatytomis sąlygomis. Šioje normoje yra įtvirtinta, kad valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. Šiuo atveju nėra nustatyta tokių aplinkybių. Priešingai, atsisakius pratęsti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo atžvilgiu sukeliami nepagrįstai dideli apribojimai. Be to, Lietuvos Respublika yra ir pareiškėjo ekonominių interesų centras. Tiek Lietuvos Respublikos teisės aktai, tiek Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis numato nuosavybės teisės apsaugą. Pareiškėjas kartu su sutuoktine 2021 m. gruodžio 23 d. įgijo butą/patalpą-butą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat 2022 m. kovo 18 d. įgijo butą/patalpą-butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsisakius pratęsti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjui yra apribojama jo nuosavybės teisė nuolat naudotis priklausančiu nekilnojamuoju turtu.

13.8. Teismui neįvertinus ypatingos situacijos, t. y., kad pareiškėjas negalėjo per 12 mėn. laikotarpį grįžti į Lietuvos Respubliką dėl pasaulinės pandemijos ir savo ligos, jam yra nepagrįstai atimta teisė plėtoti savo socialinius bei šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju nesutiktina, jog Leidimo panaikinimas nesukelia pareiškėjui didelių nepatogumų. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog užsieniečiui, kuriam buvo <...> atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, <...> gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Be to, Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje numatytas ribojimas, jog užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo. Taigi, akivaizdu, jog pareiškėjas negalės pateikti prašymo dėl naujo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo dar bent vienerius metus, be to, egzistuoja tikimybė, kad pareiškėjui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Be to, neturėdamas leidimo gyventi Lietuvoje, pareiškėjas, jeigu jam nebus uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, į ją galės atvykti tik turėdamas kelionės dokumentą (vizą). Minėto kelionės dokumento išdavimui būtina pateikti įvairius dokumentus, institucijų sprendimų priėmimas užtrunka, kai tuo metu gyvenime susidaro situacijų (pvz.: Lietuvoje esančių artimųjų liga, mirtis ar pan.), kuomet vykti į Lietuvą tenka skubiai.

13.9. Departamento sprendimas iš esmės apsunkina pareiškėjo ketinimus įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka, nes tokiu atveju iki šiol Lietuvoje išgyventas laikotarpis nebus įskaitomas į teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje metus, kuriuos asmuo privalo išgyventi, siekdamas įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 19 str.). Taigi, akivaizdu, jog ginčijamas Sprendimas ir jį patvirtinęs pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

14. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti.

15. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas skunde nepagrįstai bando sutapatinti Europos Sąjungos piliečius ir trečiųjų valstybių piliečius. Tai, kad Europos Sąjungos piliečiai negali būti vienodai traktuojami, kaip trečiųjų šalių piliečiai, patvirtina ir nurodyta Direktyva, kurį reglamentuoja būtent trečiųjų šalių piliečių teisinę padėtį Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje. Pačios Direktyvos preambulės 6 punkte nurodyta, kad pagrindinis kriterijus, jog būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė.

Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. Reikėtų numatyti prielaidas tam tikram lankstumui, kas leistų atsižvelgti į tokias aplinkybes, dėl kurių asmeniui gali tekti laikinai išvykti iš tos teritorijos. Direktyva numato ne tik ilgalaikio gyventojo statuso suteikimą, bet ir jo panaikinimą. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyveno net 24 mėnesius, todėl Departamentas turėjo objektyvią pareigą panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi. Direktyvoje nėra kalbama apie suteikimą institucijai vertinti yra/nėra išskirtinės aplinkybės dėl statuso panaikinimo.

Direktyvoje yra nurodyta teisė valstybei narei (nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos Seimui) Įstatyme nustatyti išimtį dėl statuso panaikinimo. Įstatymų leidėjas pasinaudojo šia Direktyvos nustatyta galimybe ir ją įtvirtino tame pačiame Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Įstatymo V skyrius, į kurį patenka pareiškėjo minimas 104 straipsnis, reglamentuoja būtent Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, o ne trečiųjų šalių piliečių. Atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos piliečiai ir trečiųjų šalių piliečiai turi skirtingą teisinę padėtį Europos Sąjungos struktūros kontekste, todėl šių dviejų atskirų grupių teisinės padėtis pagrįstai ir teisėtai reglamentuojama skirtingai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra visiškai nepagrįstas ir neatitinkantis Europos Sąjungos įkūrimo tikslų ir principų. Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Pareiškėjas (apeliantas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu (žr. nutarties 4 p.), kadangi mano, jog nebuvo atsižvelgta į nenumatytą situaciją (žr. nutarties 13.1 p.), pareiškėjo šeimines aplinkybes (žr. nutarties 13.5 p.), paneigta pareiškėjo teisė į privatų ir šeimos gyvenimą (žr. nutarties 13.7–13.8 p.). Laiko, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, ta apimtimi, kad nesuteikia institucijai diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo individualių užsieniečio aplinkybių bei nesuteikia teisės, esant Įstatymo 54 straipsnyje 1 dalies 3 punktu nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnį (žr. nutarties 13.2 p.), tarptautines teisės normas (žr. nutarties 13.3 p., 13.6 p.), taip pat nesuderinama su Europos Teisingumo Teismo praktika (žr. nutarties 13.4 p.).

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, pagrįstais išsamia atsakovo surinktų bei pareiškėjo pateiktų duomenų analize, kuriais grindžiama išvada dėl Sprendimo. Šiame kontekste primintina, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegija, vengdama pasikartojimo, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų neatkartoja, tačiau pasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kurie iš esmės yra analogiški skundo argumentams.

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pareiškėjui buvo išduotas Leidimas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (pareiškėjas atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys), o panaikintas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

19. Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte, Sprendimo priėmimo metu, buvo nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Jeigu užsienietis, kuris gavo leidimą nuolat gyventi šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės.

20. Pažymėtina, kad kaip teisingai nurodė atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, Įstatymas nenumato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas. Šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėn. užsieniečiams, įgijusiems leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, tačiau pastaroji nuostata negali būti taikoma, turint omenyje leidimo išdavimo pagrindą (žr. nutarties 18 p.).

21. Tikrinamu atveju pareiškėjas ne Europos Sąjungos valstybėje narėje gyveno ilgiau negu 12 mėnesių ir dėl to ginčo nėra. Išvykimo priežastis negali būti laikoma svarbi, kadangi tai gyvenimiška niekuo neišsiskirianti aplinkybė. Apeliacija į pandemiją, kaip aplinkybę paneigusią galimybę grįžti į Lietuvos Respubliką, galbūt ir galėtų būti pateisinama tam tikrą laiko tarpą, tačiau ne visą išvykimo laikotarpį. Reikia pažymėti, jog nepaisant pandemijos, asmenų judėjimas tarp šalių visiškai, nors ir su ribojimais, nebuvo paneigtas. Visuotinai žinoma ir neįrodinėtina aplinkybė, kad, įvykdžius atitinkamus reikalavimus, patekimas į Lietuvos Respubliką buvo galimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad į administracinę bylą nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų, jog pandemijos laikotarpiu, ar jau sušvelnėjus reikalavimams, pareiškėjas bandė atvykti į Lietuvos Respubliką susijungimui su sutuoktine, tačiau dėl valdžios institucijų veiksmų pastarajam tokia galimybė buvo atimta. Nebuvo gauta duomenų ir apie tai, kad sutuoktinė bandė atvykti pas pareiškėją į jo buvimo vietą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad prieš pareiškėjui išvykstant iš Lietuvos Respublikos, jis čia gyveno tik epizodiškai (žr. nutarties 5.2 p.) ir grįžo į Lietuvos Respubliką jau baigiantis galioti Leidimui (žr. nutarties 2.1 p.). Nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo tvirtinimas dėl paneigto šeimos susijungimo negali būti pripažintas pagrįstu.

22. Pažymėtina, kad pareiškėjas (apeliantas), siekdamas naudotis Leidimu, turėjo ne tik teises, bet ir pareigas, kurių nesilaikant ir buvo priimtas Sprendimas. Administracinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės buvo pakankamos leidimui nuolat gyventi (duomenys neskelbtini) panaikinimui, o apelianto pateikti argumentai negali suponuoti kitokio sprendimo priėmimo, nepaisant ir tos aplinkybės, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė.

23. Be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad EŽTK neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.

24. Pavyzdžiui, EŽTT yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimo byloje X prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Tokiu atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Kita vertus, teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, nebuvo pagrindo konstatavimui, jog tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.).

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

27. Pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste pareiškėjo kvestionuojamas teisinis reguliavimas teisėjų kolegijai nekelia abejonių, t. y. neįžvelgia teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai. Šiuo atveju esminę reikšmę turi nustatyti fakto klausimai, nulėmę ginčo teisinio reguliavimo taikymą. Esant kitokioms faktinėms aplinkybėms teismui nebūtų atimta teisė priimti ir kitokio pobūdžio sprendimą nei apskųstas (Konstitucijos 109 str. 1 d.), todėl apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą pripažintinas nepagrįstu ir yra atmestinas.

26. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti – apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė