2017-11-15 Nr. AB-21140-3-61-3-04495-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1902-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04495-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Nurodė, kad dėl netinkamų pareigūnų veiksmų ir sąlygų jį konvojuojant laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. spalio 7 d. buvo pažemintas jo orumas, jis patyrė kančias, baimę, psichologinę traumą. Nurodė, kad pareigūnai, demonstruodami ginklus, iš jo nuolatos tyčiodavosi, daiktų ir asmens apžiūras atlikinėdavo viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, per asmens apžiūras liepdavo išsirengti nuogai, rūbus sutepdavo su maisto produktais, konvojuodavo perpildytuose automobiliuose, kuriuose trūkdavo oro, automobiliuose jam neužtekdavo vietos, dėl to konvojavimo metu jo kojos tirpdavo ir traukdavo mėšlungis. A. L. nurodė, kad šios netinkamos konvojavimo sąlygos ir pareigūnų veiksmai lėmė jo neturtinės žalos atsiradimą. Nurodė, kad jis ginčijamu laikotarpiu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę ir atgal buvo konvojuojamas su žmonių pervežimui netinkama transporto priemone, kurioje nebuvo įrengti saugos diržai, nebuvo ventiliacijos ir šildymo. Dėl šios priežasties jam ne kartą buvo pasidarę bloga ir jį pykindavo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Nurodė, kad A. L. Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro Konvojaus būrio specialiaisiais automobiliais „Renault MIDLUM“ ir „Mercedes BENZ“, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę ir atgal nuo 2014 metų birželio 6 d. iki 2014 metų spalio 7 d. buvo konvojuotas 8 kartus. Minėti automobiliai įrengti vadovaujantis nustatytais higienos ir saugumo reikalavimais bei yra tinkami eksploatacijai. Transporto priemonės atitinka numatytus keliamus reikalavimus, kurie reglamentuoti Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (ginčo laikotarpiu aktuali redakcija: 2008 m. balandžio 24 d. įsakymas Nr. 1R-175/1V-146) (toliau – ir Konvojavimo taisyklės), 146 punkte. Konvojuojant pareiškėją leistinas konvojuojamųjų skaičius (12 ir 32) nebuvo viršytas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nėra kreipęsis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nei į Šiaulių AVPK konvojaus pareigūnus, nei dėl pablogėjusios sveikatos būklės – į medikus, taip pat į tai, jog pareiškėjas buvo konvojuojamas tvarkingais, konvojuojamųjų lydėjimui skirtais, techninius ir įrengimo reikalavimus atitinkančiais automobiliais, daryta išvada, kad konvojuojant pareiškėją Šiaulių AVPK konvojaus pareigūnai teisės aktų nuostatų nepažeidė, ir pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, kad konvojaus pareigūnai iš jo tyčiojosi demonstruodami ginklus, nėra pagrįstas jokiais faktiniais duomenimis. Konvojavimo taisyklių XII skyriuje yra reglamentuotos šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygos, kurių Šiaulių AVPK pareigūnai nepažeidė. Taip pat pažymėjo, jog konvojaus pareigūnai, vykdydami planinius konvojus, atlieka tik dalinę (neišsirengiant) asmens kratą bei atlieka drabužių (avalynės, galvos apdangalų), daiktų ir maisto produktų apžiūrą.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas iš esmės nenurodė nei konkrečių konvojavimo datų, laikotarpių, maršrutų, kada buvo padaryti pažeidimai, nei kitų šią aplinkybę ir galimai neteisėtus veiksmus detalizuojančių aplinkybių. Pažymėjo, jog iš administracinėje byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas vis dėlto buvo konvojuojamas tarp įkalinimo įstaigų, ir byloje nėra nustatyta duomenų, kad kažkuriuo laikotarpiu pareiškėjas buvo netinkamai konvojuojamas, kad konvojavimas buvo pažeidžiamas dėl atitinkamų organizacinių ar kitų aplinkybių. Tai lėmė, kad galimai pareiškėjo įvardinto neteisėtų veiksmų atlikimo laikotarpio, datų neįmanoma nustatyti iš byloje pateiktų duomenų. Be to, pareiškėjas taip pat neteigė, kad dėl šių aplinkybių skundėsi kompetentingoms institucijoms, kad būtų galima nustatyti bent apytikslį galimai neteisėtų veiksmų buvimo momentą. Atitinkamai, šių faktinių aplinkybių kontekste pareiškėjo teiginiai dėl galimai neteisėtų veiksmų ir teisės aktų pažeidimo buvo pernelyg abstraktūs ir atsakovui būtų pernelyg neproporcinga našta siekiant paneigti šį pareiškėjo nurodytą aspektą esant tokiems abstraktiems ir neapibrėžtiems pareiškėjo teiginiams.

7. Teismas rėmėsi Konvojavimo taisyklių 1, 3, 221, 148.2, 145, 109, 146.4 punktų nuostatomis. Pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. lapkričio 6 d. raštą Nr. 14/01-22769 bei Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro 2015 m. lapkričio 6 d. raštą Nr. 40-S-96614, pareiškėjas A. L. laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. spalio 7 d. iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio AVPK areštinę ir atgal buvo konvojuojamas 2014 m. birželio 30 d., 2014 m. liepos 4 d., 2014 m. rugpjūčio 20 d., 2014 m. rugpjūčio 25 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d., 2014 m. rugpjūčio 29 d., 2014 m. spalio 6 d. Pažymoje yra nurodyta, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro automobiliais „Renault MIDLUM“ ir „Mercedes BENZ“. Automobiliai įrengti vadovaujantis nustatytais higienos ir saugumo reikalavimais bei tinka eksploatacijai. Transporto priemonės atitinka numatytus keliamus reikalavimus, kurie reglamentuoti konvojavimo taisyklėse. Iš atsakovo atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas buvo konvojuotas Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro Konvojaus būrio specialiaisiais automobiliais iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę ir atgal 8 kartus. Minėti automobiliai įrengti vadovaujantis nustatytais higienos ir saugumo reikalavimais bei yra tinkami eksploatacijai. Transporto priemonės atitinka numatytus keliamus reikalavimus, kurie reglamentuoti Konvojavimo taisyklių 146 punkte. Šiaulių AVPK pareigūnams 2014 metais konvojuojant pareiškėją specialiaisiais automobiliais leistinas konvojuojamųjų skaičius (12 ir 32) nebuvo viršytas. Atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes patvirtino byloje esantys UAB „Šiaulių techninių apžiūrų centras“ 2015 m. lapkričio 12 d. raštas Nr. 64-205, VĮ „Regitra“ išduoti automobilio registracijos liudijimai C 197557 ir F 306185, Techninės apžiūros rezultatų kortelė (ataskaita) Nr. 601-0262122, Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimas AJA 6231455, Konvojuojamųjų apsaugos planas konvojuojant spec. automobiliu „Mercedes Benz“.

8. Teismas vadovavosi Konvojavimo taisyklių 74, 76, 78, 80 punktų nuostatomis. Atsakovas savo atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog Šiaulių AVPK pareigūnai asmens apžiūros metu liepdavo jam nusirengti visiškai, kad rūbus sutepdavo maisto produktais, yra visiškai nepagrįsti, nes Šiaulių AVPK konvojaus pareigūnai, vykdydami planinius konvojus, visos (išsirengiant) asmens kratos neatlieka, jie atlieka tik dalinę (neišsirengiant) asmens kratą bei atlieka drabužių (avalynės, galvos apdangalų), daiktų ir maisto produktų apžiūrą. Šiaulių AVPK atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas nėra kreipęsis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, dėl pablogėjusios sveikatos būklės (kojų tirpimo ar mėšlungio). Viešojo saugumo tarnyba pateiktame atsiliepime taip pat nurodė, kad neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. Teismas pasirėmė Konvojavimo taisyklių 106–107 punktais.

9. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, išdėstyta atsiliepime, kad pareiškėjo skundas dėl netinkamo konvojavimo neturi teisinio pagrindo, yra neįrodytas ir nepagrįstas byloje esančiais duomenimis, pareiškėjas dėl to nesiskundė ir niekam nereiškė pretenzijų. Byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro pareigūnai sąmoningai siekė pažeminti ar kankinti pareiškėją. Konstatuota, kad pažeidimų, susijusių su Šiaulių AVPK administracijos (darbuotojų) veiksmais, susijusiais su pareiškėjo konvojavimu, nenustatyta.

III. 10. Pareiškėjas A. L. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

11. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino teiginių, kad konvojavimo automobiliuose nebuvo saugos diržų, vėdinimo sistemos.

12. Tvirtina, kad kratos metu pareiškėjui liepdavo nuogai nusirengti, pareigūnai atlikdavo drabužių apžiūrą, suversdavo asmeninius daiktus, kartais juos sutepdavo aliejumi.

13. Pažymi, kad automobiliuose nebuvo vietos susidėti daiktams, todėl juos laikydavo ant kelių, dėl to kojos tirpdavo ir buvo jaučiamas mėšlungis. Pareiškėjas teismui neskundė, kad būtų konvojuojama daugiau nei buvo vietų, ar kad automobiliai būtų be registracijos liudijimų ar civilinės atsakomybės privalomojo draudimo.

14. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nebandė išsireikalauti jokių įrodymų. Todėl prašo atlikti įrodymų vertinimą objektyviai, išsireikalauti iš Šiaulių AVPK automobilių fotografijas, kratos Šiaulių tardymo izoliatoriuje protokolus su vaizdine medžiaga, Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, kokiomis sąlygomis atliekama krata, ir kitą informaciją.

15. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos teisės aktų reikalavimus atitinkančių konvojavimo sąlygų neužtikrinimu laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. spalio 7 d., atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pažeidimų, susijusių su Šiaulių AVPK administracijos (darbuotojų) veiksmais konvojuojant pareiškėją, skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

19. Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo teismo išsireikalauti papildomus įrodymus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu konkrečiai neprašė išreikalauti ir įvertinti apeliaciniame skunde nurodytų papildomų įrodymų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktų duomenų visuma yra pakankama teisingam sprendimui priimti, todėl išreikalauti ir vertinti papildomus duomenis nėra jokio pagrindo.

20. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

21. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo šioje dalyje nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus.

23. Pažymėtina, kad pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pats pripažįsta, kad nebuvo konvojuojama daugiau asmenų, nei buvo vietų. Taigi pareiškėjo bendro pobūdžio teiginys, kad trūkdavo vietos, yra nepagrįstas, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atvejais, kai byloje yra duomenų, patvirtinančių, jog konkretaus konvojavimo metu nebuvo vežama daugiau asmenų, nei yra sėdimų vietų, pareiškėjo argumentai dėl vietos trūkumo atmetami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-375-552/2017).

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad nebuvo įvertinti pareiškėjo teiginiai dėl saugos diržų, vėdinimo sistemos nebuvimo. Pažymėtina, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl transporto atitikties tokiems reikalavimams kaip tinkamos šildymo ar vėdinimo sistemos įrengimas, atsižvelgiama į specialiojo transporto pritaikymą asmenims vežti bei į tai, ar transportas atitiko techninius reikalavimus (patvirtintus, pvz., techninės apžiūros rezultatų kortelėse (ataskaitose) bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimuose) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-498-438/2017, 2017 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-375-552/2017). Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šių pareiškėjo teiginių, pagrįstai vadovavosi į bylą pateiktais automobilio registracijos liudijimais, techninės apžiūros rezultatų kortele, įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimu. Atsižvelgiant į specialiojo transporto pritaikymą kaliniams vežti bei į tai, kad transportas atitiko techninius reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti, jog juose nebūtų įrengtos šildymo ar vėdinimo sistemos. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Konvojavimo taisyklės (146 p.) reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus nenustato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-770-556/2017, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-619-552/2017). Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl saugos diržų neįrengimo pareiškėjas būtų nukritęs ir susižalojęs ar patyręs kitokių neigiamų pasekmių.

25. Pažymėtina, jog Konvojavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą; konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taigi konvojaus pareigūnai savo pareigas vykdo būdami ginkluoti, o pareiškėjo teiginių, kad konvojaus pareigūnai demonstratyviai, siekdami pažeminti ar pasityčioti, rodydavo kovinius ginklus, be jo paties paaiškinimo, nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Be to, ir pats pareiškėjas šių savo teiginių nedetalizuoja, nenurodo nei konkrečių įvykių, nei pareigūnų, kurie būtent su pareiškėju būtų netinkamai pasielgę.

26. Taip pat pastebėtina, jog Konvojavimo taisyklių 137 punkte įtvirtinta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Šiuo atveju duomenų, kad pareiškėjas būtų raštu ar žodžiu skundęsis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų ar pareigūnų elgesio, byloje nėra, to nenurodo ir pareiškėjas.

27. Pirmosios instancijos teismas taip pat išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo teiginius dėl Šiaulių AVPK konvojaus pareigūnų atliekamos apžiūros bei asmens kratos ir pagrįstai juos atmetė. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas jau nurodo teiginius dėl kratos Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su kratos atlikimo sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini. Pažymėtina, jog pareiškėjas, laikydamas, kad jis šiuo aspektu patyrė žalą, gali nustatyta tvarka su skundu kreiptis į teismą, reikšdamas reikalavimus, susijusius su Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmais.

28. Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių AVPK pareigūnai ginčui reikšmingu laikotarpiu būtų netinkamai vykdę pareiškėjo konvojavimą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

29. Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys