2016-12-07 Nr. AB-22972-3-64-3-01439-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-902-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01439-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. Š. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Š. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims C. Š. ir S. K. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas J. Š. 2016 m. birželio 16 d. per atstovą paštu Šiaulių apygardos administraciniam teismui išsiuntė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Telšių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 78-4200; 2) panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 78-9614; 3) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2004 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1066 1.9 punktą; 4) įpareigoti atsakovą svarstyti klausimą dėl nuosavybės teisių į 6,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), J. Š. atkūrimo natūra.

Vykdydamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį, pareiškėjas pateikė 2016 m. birželio 10 d. prašymą (b. l. 56–57), kuriame nurodė, kad terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2016 m. gegužės 17 d., ir jis nėra praleistas. J. Š. pažymėjo, kad 2016 m. kovo 1 d. dėl prašomų panaikinti aktų bei išvadų dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kuriomis remiantis buvo priimti prašomi panaikinti aktai, suteikiant ginčo žemės sklypą neatlygintinai nuosavybėn kitiems asmenims, pateikimo buvo kreiptasi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyrių. Dokumentus, išskyrus Telšių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 78-4200 (buvo nurodyta, kad jis taip pat išsiųstas), J. Š. gavo 2016 m. kovo 26 d. Telefonu Telšių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 78-4200 neišsiuntimo aplinkybių pareiškėjui nepavyko išsiaiškinti. Šis aktas, J. Š. pakartotinai kreipusis į atsakovą, buvo pateiktas tik 2016 m. gegužės 17 d. Atsižvelgęs į tai, kad reikėjo ginčyti visus sprendimus, kuriais remiantis neliko galimybės pareiškėjui atkurti nuosavybės teisių į 6,5 ha ginčo žemės sklypą, o paskutinį sprendimą jis gavo 2016 m. gegužės 17 d., mano, kad 2016 m. birželio 16 d. paduodamas skundą teismui, nebuvo praleidęs vieno mėnesio jo padavimo termino. J. Š. nuomone, ankstesni pranešimai, kodėl jam nebegalima atkurti nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą, buvo gana abstraktūs, tik nurodant, kad nuosavybės teisės į ginčo žemę atkurtos kitiems asmenims, nenurodant nei jų pavardžių, nei adresų.

2016 m. liepos 19 d. prašyme (b. l. 71–73) pareiškėjas taip pat tvirtino, kad termino skundui paduoti nėra praleidęs. Nurodė, kad ruošdamas 2016 m. kovo 1 d. prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriui dėl prašomų panaikinti sprendimų pateikimo, J. Š. atstovas vadovavosi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. raštu, kuriame buvo nurodyti tik prašomų panaikinti sprendimų priėmimo datos ir numeriai, todėl turėdamas tik tokią informaciją, jis negalėjo pateikti teismui skundo su tinkamai nurodytomis administracinių bylų proceso šalimis. Tvirtino, kad teismo teiginys, jog pareiškėjas 2016 m. kovo 1 d. buvo susipažinęs su Telšių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 78-4200, yra visiškai nepagrįstas. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyrius, 2015 m. balandžio 23 d. rašte teikdamas informaciją apie ginčo sprendimus, tačiau nepateikdamas pačių sprendimų bei duomenų, kam konkrečiai tais sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. J. Š. taip pat pažymėjo, kad dėl ginčo sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo jis neprivalėjo kreiptis išankstine ne teismo tvarka.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 27 d. nutartimi pareiškėjo skundo dalį dėl 1996 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 78-4200, 2000 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 78-9614 ir Telšių apskrities viršininko 2004 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1066 1.9 punkto panaikinimo atsisakė priimti, konstatavęs, kad skundas paduotas praleidus nustatytą jo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. J. Š. skundo dalį dėl atsakovo įpareigojimo svarstyti klausimą dėl nuosavybės teisių į 6,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo natūra buvo atsisakyti priimti, kadangi pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskundimo tvarka yra nustatyta specialiojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau –Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnio 1 dalyje. Šio įstatymo nuostata dėl sprendimų įteikimo yra skirta piliečiams, kurių atžvilgiu priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises pagal jų pateiktus prašymus. Pareiškėjas nėra asmuo, kuriam pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalies nuostatas turėjo būti įteikti Telšių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. 78-4200 ir Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. 78-9614. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas padarė išvadą, kad kai dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo į teismą kreipiasi asmuo, kuriam šis sprendimas neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Tokiu atveju skundas administraciniam teismui turi būti paduotas per vieno mėnesio terminą.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas „Dėl 2015-04-15 prašymo sugrąžinti žemę“ patvirtina, kad pareiškėjas buvo informuotas apie tai, jog iki nacionalizacijos valdytas K. Š. 6,5 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra grąžintas kitiems asmenims 1996 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 78-4200, 2000 m. gegužės 1 d. sprendimu Nr. 78-9614 ir 2004 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 1066, todėl nėra galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę, sugrąžinant natūra 6,5 ha K. Š. turėtą žemės sklypą. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. sprendime taip pat buvo pažymėta, kad apie tai pareiškėjas buvo informuotas 2014 m. spalio 22 d. raštu Nr. 37SD-(14.37.104.). Teismas sprendė, kad J. Š. iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo galėjo ir turėjo suprasti skundžiamų sprendimų turinį (aplinkybes, turinčias reikšmės jo teisiniam statusui, 1996 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 78-4200, 2000 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 78-9614 ir 2004 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1066 esmę), todėl skundo padavimo administraciniam teismui vieno mėnesio terminas turi būti skaičiuojamas nuo sužinojimo apie 1996 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 78-4200, 2000 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 78-9614 ir 2004 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1066 esmę, o ne nuo 2016 m. gegužės 17 d., kai J. Š. gavo paskutinį skundžiamą aktą. Teismo vertinimu, pareiškėjas apie skundžiamų aktų esmę žinojo jau tada, kai gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą, todėl į teismą kreipdamasis tik 2016 m. birželio 16 d., buvo praleidęs įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti.

Teismas atkreipė dėmesį, kad J. Š. atstovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriui teikto 2016 m. kovo 1 d. prašymo turinys patvirtina, kad pareiškėjas, teikdamas šį prašymą, jau žinojo apie Telšių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 78-4200, Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 78-9614 bei Telšių apskrities viršininko 2004 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. 1066. Atsakydamas į minėtą prašymą, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2016 m. kovo 23 d. rašte Nr. 37SD-1074-(14.37.104.) „Dėl informacijos ir dokumentų kopijų pateikimo“ pareiškėjo atstovą informavo, jog Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 78-9614 atkurtos nuosavybės teisės C. Š., o Telšių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 78-4200 – S. K.. Kartu su 2016 m. kovo 23 d. raštu pareiškėjo atstovui buvo pateikti Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. 78-9614 bei Telšių apskrities viršininko 2004 m. gegužės 4 d. įsakymas Nr. 1066. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2016 m. kovo 23 d. raštą Nr. 37SD-1074-(14.37.104.) pareiškėjo atstovas gavo 2016 m. kovo 26 d., tačiau į teismą buvo kreiptasi praėjus daugiau kaip vienam mėnesiui nuo dviejų skundžiamų aktų (2000 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 78-9614 bei 2004 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1066) gavimo, t. y. 2016 m. birželio 16 d. Apie 1996 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 78-4200 esmę J. Š. buvo informuotas 2015 m. balandžio 23 d. ir 2016 m. kovo 23 d. raštuose.

Pripažinęs, kad skundas buvo paduotas praleidus jo padavimo terminą, o pareiškėjas neprašė jo atnaujinti, teismas skundą atsisakė priimti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad J. Š. ir jo atstovui Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. bei 2016 m. liepos 11 d. nutartimis buvo išaiškinta, jog pareiškėjas turi teisę prašyti atnaujinti terminą skundui paduoti, pateikdamas motyvuotą prašymą bei atitinkamus termino praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 26 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos žemės reformos 18 straipsnių 2–3 dalimis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, tvirtino, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos tam tikrais atvejais yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Teismas 2016 m. birželio 22 d. nutartimi pareiškėją įpareigojo pateikti rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovas nesprendė klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo jam natūra į 6,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), arba atsisakė atlikti minėtus veiksmus.

J. Š., šalindamas nustatytus skundo trūkumus, be kita ko, pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. raštą „Dėl 2015-04-15 prašymo sugrąžinti žemę“. Teismas 2016 m. liepos 11 d. nutartimi pareiškėją įpareigojo kartu su patikslintu skundu pateikti rašytinius įrodymus, jog yra pasinaudota privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, jei mano, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. raštas yra neteisingas.

Teismo vertinimu, J. Š., keldamas reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo svarstyti klausimą dėl nuosavybės teisių į 6,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo natūra, iš esmės išreiškia nesutikimą su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. raštu „Dėl 2015-04-15 prašymo sugrąžinti žemę“, kuriame nurodyta, jog atkurti nuosavybės teises į žemę, sugrąžinant natūra 6,5 ha K. Š. turėtą žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), nėra galimybės, išaiškinant teisę šį atsakymą per 30 dienų apskųsti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatyta tvarka.

Iš skundo turinio akivaizdu, kad ginčas iš esmės kilo dėl nuosavybės teisių pareiškėjui atkūrimo konkrečioje jo nurodytoje vietoje, todėl teismas padarė išvadą, ginčui dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Š. į 6,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), yra privaloma išankstinė ikiteisminė tvarka, tačiau nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad šia tvarka buvo pasinaudota ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. raštas buvo apskųstas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Kadangi pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, jo skundo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus buvo atsisakyta priimti.

III. Pareiškėjo J. Š. atstovas pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartį ir pareiškėjo skundą priimti.

Paaiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas klausimą dėl termino skundui administraciniam teismui paduoti eigos sprendžia nevienareikšmiškai. Pažymėjo, kad taikant Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį bei ginčijant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skundas bet kokiu atveju turi būti paduodamas per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo dienos ir netaikoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis.

J. Š. pažymi, kad prašomais panaikinti sprendimais buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises, todėl išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, jo nuomone, nebuvo reikalinga.

Pareiškėjas atkartoja 2016 m. birželio 10 d. ir liepos 19 d. prašymuose Šiaulių apygardos administraciniam teismui nurodytas aplinkybes dėl prašomų panaikinti sprendimų gavimo ir tvirtina, kad anksčiau nei 2016 m. gegužės 17 d. jam nebuvo žinoma apie ginčo sprendimų esmę ir turinį, todėl terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyrius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas paaiškina nuosavybės teisių atkūrimo J. Š. į buvusio savininko A. Š. iki nacionalizacijos valdytą žemę aplinkybes ir pažymi, kad pareiškėjas su 2014 m. vasario 17 d. pareiškimu dėl įstatymu nustatytų praleistų terminų atnaujinimo kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, kuris 2014 m. balandžio 23 d. sprendimu jo prašymą tenkino ir atnaujino praleistus terminus prašymui ir dokumentams pateikti. Po teismo sprendimo įsiteisėjimo, 2014 m. gegužės 26 d. J. Š. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyrių ir prašė atkurti nuosavybės teises į žemę natūra – iki nacionalizacijos buvusioje vietoje, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas, kadangi toje vietoje Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 78-9614 buvo atkurtos nuosavybės teisės C. Š., o Telšių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 78-4200 – S. K.. C. Š. ir S. K. neatlygintinai suteikta žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei, į kurią pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktą nuosavybės teisės neatkuriamos. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyrius 2014 m. spalio 22 d. raštu Nr. 37SD-(14.37.104.)-3900 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ pareiškėjui pasiūlė pateikti prašymą dėl kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkimo. J. Š. 2016 m. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės C. Š. ir S. K., panaikinimo, tačiau teismas 2016 m. liepos 27 d. nutartimi jo skundą atsisakė priimti. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo jos panaikinti.

Atkreiptinas dėmesys, kad atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties buvo pateikęs ir pats pareiškėjas J. Š., tačiau jo pateiktas bei vėliau tikslintas atskirasis skundas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi buvo laikomas nepaduotu. Ši nutartis Lietuvos Respublikos administraciniam teismui nebuvo apskųsta ir yra įsiteisėjusi.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas J. Š. skundą atsisakė priimti dviem pagrindais – skundo dalį dėl ginčijamų aktų panaikinimo buvo atsisakyta priimti konstatavus, kad yra praleistas skundo padavimo terminas, o skundo dalį dėl atsakovo įpareigojimo svarstyti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra – padarius išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Atkreiptinas dėmesys, kad ši informacija asmenims gali tapti žinoma ne tik tiesiogiai iš tokio akto teksto, tačiau ir kitokiais būdais. Skundžiamų aktų kopijų neturėjimas (negavimas) negali būti tapatinamas su nežinojimu apie prašomus panaikinti aktus.

Nustatyta, kad atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyrius, atsakydamas į pareiškėjo 2015 m. balandžio 15 d. prašymą, 2015 m. balandžio 23 d. rašte (b. l.

58) pareiškėją informavo, kad pagal D. J. įmonės parengtą ir pateiktą 2014 m. rugsėjo 10 d. žemės sklypo ribų nustatymo schemą bei aktą, suderintą su J. Š., iki nacionalizacijos valdytas K. Š. 6,5 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra grąžintas kitiems asmenims 1996 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 78-4200, 2000 m. birželio sprendimu Nr. 78-9614 ir 2004 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 1066, todėl nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių į žemę, grąžinant natūra 6,5 ha K. Š. turėtą žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini).

Šiame rašte taip pat pažymėta, kad apie tai pareiškėjas buvo informuotas 2014 m. spalio 22 d. raštu Nr. 37SD-(14.37.104.), kuriame Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyrius nurodė, kad nėra galimybės susigrąžinti žemę natūra, kadangi ji grąžinta kitiems asmenims ir priskiriama valstybės išperkamai žemei. Išanalizavus šio rašto turinį, akivaizdu, kad apie tai, jog nėra galimybės jam atkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, J. Š. vėliausia tapo žinoma 2015 m. balandžio mėnesio pabaigoje arba gegužės mėnesio pradžioje, kai jis gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. raštą.

Ginčo dėl to, kad pareiškėjas šio rašto negavo, nekyla. Šiame rašte buvo aiškiai nurodyta, kokias sprendimais remiantis buvo padaryta tokia išvada. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. rašto turinys patvirtina, kad iš jo J. Š. tapo prieinama informacija apie esminius aktų, kuriais remiantis buvo padaryta išvada, jog nėra galimybės tenkinti jo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, elementus – sprendimų datas, numerius, aktais nustatomas teises ir pareigas, t. y. kad žemė yra atkurta kitiems asmenims.

Tai reiškia, kad iš minėto rašto J. Š. sužinojo apie jam teisines pasekmes sukeliančius sprendimus, todėl būtent nuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. rašto įteikimo pareiškėjui dienos turi būti skaičiuojamas terminas skundui dėl Telšių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 78-4200, Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 78-9614 ir Telšių apskrities viršininko 2004 m. gegužės 4 d.

įsakymo Nr. 1066 dalies panaikinimo paduoti. Teisėjų kolegijos nuomone, tokios tuo metu pareiškėjo turėtos informacijos pakako kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių ir interesų gynimo. Kadangi atsakovo 2014 m. spalio 22 d. raštas Nr. 37SD-(14.37.104.) teismui nebuvo pateiktas, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad aptarta informacija J. Š. tapo žinoma dar anksčiau.

Jeigu pareiškėjui vis dėl to nebuvo aiškus prašomų panaikinti aktų turinys ir jis manė, kad yra būtina gauti pačius aktus, jis į instituciją privalėjo kreiptis kuo skubiau. Teisėjų kolegijos nuomone, J. Š. delsimas ir dėl ginčo aktų pateikimo kreipimasis į atsakovą tik su 2016 m. kovo 1 d. prašymu, t. y. praėjus beveik metams nuo informacijos apie šiuos aktus sužinojimo, negali būti laikomas pakankamai rūpestingu, sąžiningu, atidžiu elgesiu, atitinkančiu pakankamai rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartą. Formalus teisės aktų aiškinimas, kad terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo ginčijamų aktų įteikimo pareiškėjui dienos, nagrinėjamu atveju neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų bei sudaryti sąlygas jam piktnaudžiauti savo teisėmis.

Nors J. Š. tvirtina, kad apie galbūt pažeistas savo teises sužinojo vėliau, negu gavo informacijos apie prašomus panaikinti aktus, tačiau tai nesudaro pagrindo kitaip skaičiuoti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią, negu išaiškinta šioje nutartyje. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodytos aplinkybės galėtų būti vertinamos sprendžiant klausimą, ar yra svarbios termino atnaujinimo priežastys, o ne nustatant termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią, kuris skaičiuojamas nuo asmens sužinojimo apie skundžiamų aktų priėmimą (jo esmę) dienos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundas teismui dėl Telšių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 78-4200, Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 78-9614 ir Telšių apskrities viršininko 2004 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1066 dalies panaikinimo, atsižvelgiant į protingą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. rašto įteikimo J. Š. terminą, turėjo būti pateiktas dar 2015 m. gegužės mėnesio pabaigoje arba birželio mėnesio pradžioje, todėl paduodamas skundą teismui tik 2016 m. birželio 16 d., pareiškėjas buvo daugiau nei metais praleidęs jo padavimo terminą.

Atkreiptinas dėmesys, kad nors pirmosios instancijos teismas 2016 m. birželio 22 d. ir 2016 m. liepos 11 d. nutartyse (b. l. 26–28, 67–69) J. Š. išaiškino teisę prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo, todėl jam tenka visos iš tokių savo paties veiksmų kilusios teisinės pasekmės.

Konstatavęs, kad yra praleistas skundo padavimo terminas ir jis neatnaujinamas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl ginčijamų aktų panaikinimo. Atsisakius priimti pagrindinius J. Š. skundo reikalavimus, turėjo būti atsisakyta priimti ir išvestinį reikalavimą, kuriame pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą svarstyti klausimą dėl nuosavybės teisių į 6,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), jam atkūrimo natūra. Nors pirmosios instancijos teismas netinkamu pagrindu atsisakė priimti ketvirtąjį J. Š. skundo reikalavimą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus įpareigojimo atlikti veiksmus, tačiau tai jam nesutrukdė priimti iš esmės teisingą nutartį, kurios pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartis paliekama nepakeista, o J. Š. atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d.) 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. Š. atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė