A-552-2706-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-2706/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00104-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. J., jo atstovui advokatui Mindaugui Vaičiūnui,

atsakovo atstovei Dianai Jasinavičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1-11) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) viršininko 2011 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. 1P-554 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. J.“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje (toliau – ir Inspekcijos Vilniaus skyrius) 2011 m. birželio 28 d. buvo gautas prašymas patvirtinti deklaraciją apie statybos užbaigimą. Pareiškėjas, vadovaudamasis Statybos įstatymo 24 straipsniu, STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 37–39 punktais bei Inspekcijos viršininko 2010 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. 1V-139, patvirtino gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. 4400-2180-5752, esančio Žirgupės g. 3, Vilniuje (toliau – ir gyvenamasis namas), statybos užbaigimo deklaraciją Nr. DSU-2939 (toliau – ir Deklaracija).

Aplinkos ministerija 2011 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. (16-4)-D8-8214 informavo, kad gauta informacija, jog šio gyvenamojo namo statyba nėra baigta, o Nekilnojamojo turto registre įregistruotas statinio 100 proc. baigtumas, ir prašė ištirti pranešime nurodytas aplinkybes. Tai padaryti buvo pavesta pareiškėjui, kuris 2011 m. rugsėjo 22 d. vietoje patikrino faktinius duomenis ir surašė aktą Nr. (23.31)-FAK-3281 (toliau – ir Aktas). Inspekcijos Vilniaus skyrius 2011 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. (23.18)-2D-12133 pranešė ministerijai patikrinimo rezultatus (ministerija prašė pranešti iki 2011 m. rugsėjo 27 d.).

Po to pareiškėjui 2011 m. spalio 11 d. buvo pateiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, kuriame nurodyta, kad yra pažeistas Statybos įstatymas, kadangi Aplinkos ministerijos raštas nebuvo tinkamai išnagrinėtas. Inspekcijoje 2011 m. lapkričio 7 d. parengta išvada Nr. (2.33)-4D-1933 „Dėl A. J. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – Išvada) , kuria konstatuota, kad pareiškėjas, rengdamas atsakymą į Aplinkos ministerijos raštą, nesurinko visų rašte nurodytoms aplinkybėms ištirti reikalingų duomenų, peržengė savo kompetencijos ribas, pripažindamas, kad gyvenamojo namo baigtumas atitinka teisės aktų reikalavimus, netinkamai atliko Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktuose nustatytus reikalavimus, savo pareigybės aprašymo 7.26 punkte nustatytas valstybės tarnautojo pareigas, nesivadovavo Asmenų prašymų, skundų (pranešimų) nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo inspekcijoje taisyklių, patvirtintų inspekcijos viršininko 2010 m. gegužės 17 d.

įsakymu Nr. 1V-84, 46.5 punkte ir Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1, 2.3, 2.5 punktuose nustatytais reikalavimais. Be to, Išvadoje nurodyta, kad patvirtinęs 2011 m. birželio 28 d. deklaraciją, pareiškėjas neįvertino, kad deklaracija nebuvo tinkamai užpildyta, nenustatė, kad gyvenamojo namo statyba vykdoma neturint statybą leidžiančio dokumento, nesivadovavo Statybos įstatymo 20 ,23 ir 28 straipsniais. Nurodyta, kad už pažeidimus pareiškėjui skirtina tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Inspekcijos viršininkė 2011 m. gruodžio 7 d.

įsakymu Nr. 1P-554 pripažino, kad pareiškėjas padarė Išvadoje nurodytus pažeidimus, ir už juos abu skyrė jam tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

Pareiškėjas nurodė, kad su Įsakymu visiškai nesutinka. Dėl atsakymo į Aplinkos ministerijos raštą paaiškino, kad vertinant, ar jis teisingai atsakė į raštą, visų pirma, būtina įvertinti rašto turinį, t. y. aplinkybes ir faktus, kuriuos prašoma ištirti. Jo nuomone, rašte nurodyta pranešimo esmė yra abejonė dėl gyvenamojo namo faktinio statybos baigtumo, todėl pareiškėjas nedelsdamas organizavo ir atliko faktinių duomenų patikrinimą. Rezultatai užfiksuoti Akte, kuriame konstatuota, kad skyriuje turima informacija leidžia daryti išvadą, kad gyvenamojo namo baigtumas atitinka teisės aktų reikalavimus. Jis neprivalėjo organizuoti pakartotinį kadastro duomenų nustatymą. Inspekcija, jau vėliau atlikdama gyvenamojo namo statybos teisėtumo patikrinimą, 2011 m. lapkričio 17 d. organizavo naują gyvenamojo namo faktinių duomenų patikrinimą vietoje, kurio metu nustatė, kad gyvenamojo namo išorės sienų matmenys atitiko kadastro duomenis, fiksuotus namo byloje. Pareiškėjas kadastro duomenų nustatymo darbų neatliko, todėl negalima teigti, kad jis viršijo savo kompetenciją. Taip pat nenurodomos aplinkybės, kurios galėjo sukelti pagrįstų abejonių, kad kadastro duomuo – namo 100 proc. baigtumas – yra neteisingas. Inspekcija įsakymą grindžia ir tuo, kad, atsakydamas ministerijai, pareiškėjas rėmėsi netinkamomis teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjas su tokiais teiginiais nesutinka. Pažymi, kad atsakymas buvo grindžiamas ne vien STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 32 ir 42 punktų nuostatomis, bet ir STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ nuostatomis. Todėl nebuvo pagrindo teigti, kad atsakymas buvo nemotyvuotas. Be to, inspekcija nepaneigė, kad šiuo atveju taikytinos ir STR „Statybos užbaigimas“ nuostatos. Pareiškėjo nuomone, šio STR nuostatos turėjo būti taikomos. Todėl teiginiai, kad rengdamas atsakymą ministerijai, pareiškėjas nesurinko visų rašte nurodytoms aplinkybėms ištirti reikalingų duomenų, rėmėsi netinkamomis teisės aktų nuostatomis ir peržengė savo kompetencijos ribas, yra nepagrįsti ir neteisėti.

Dėl Deklaracijos patvirtinimo nurodė, kad Įsakyme nepagrįstai nurodyta, jog jis neįvertino, kad deklaracija nėra tinkamai užpildyta, ir nenustatė, kad statyba vykdyta neturint statybą leidžiančio dokumento. 2011 m. birželio 28 d. Inspekcijos Vilniaus skyriuje buvo gautas prašymas, kartu pateikti du deklaracijos egzemplioriai, gyvenamojo namo projektas su statybą leidžiančiu dokumentu, statinio kadastro duomenų bylos kopija ir pažyma apie energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimą. Taigi buvo pateikti visi dokumentai, kuriems esant deklaracija turėjo būti tvirtinama, kaip tai nustato STR „Statybos užbaigimas“. Pagal to paties STR 37 ir 8.3 punktą pareiškėjas turėjo teisę tvirtinti ir teikti registruoti Deklaraciją. Pareiškėjui nėra žinomos teisinės nuostatos, kurios suteiktų jam teisę atsisakyti tvirtinti deklaraciją tuo atveju, jeigu į deklaraciją tik nėra įrašyti tam tikri duomenys, bet juos galima nustatyti iš pateiktų dokumentų. Pareiškėjas nesutinka su Inspekcijos teiginiais, kad pareiškėjas privalėjo netvirtinti ir neregistruoti deklaracijos, nes namas pastatytas be statybą leidžiančio dokumento. Statybą leidžiantis dokumentas buvo pateiktas kartu su statytojo prašymu kaip 2 priedas. Pagal minėto STR 40 punktą, net ir nesant statybą leidžiančio dokumento, pareiškėjas privalėjo tvirtinti deklaraciją.

Pareiškėjas, remdamasis VTĮ 2 straipsnio 12 dalimi, pažymėjo, kad jo veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo sudėties, visas jam pavestas užduotis jis vykdė tinkamai, teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais, nepažeidė jokių Išvadoje ir Įsakyme nurodytų teisės aktų. Todėl jo veiksmai negalėjo būti pripažinti tarnybiniu nusižengimu.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime (t. I, b. l. 73-82) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog Inspekcija 2011 m. spalio 3 d. gavo tarnybinį pranešimą Nr. 4D-1670 dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo. Inspekcijos viršininko 2011 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 1P-461 pradėtas tirti Inspekcijos Vilniaus skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyriausiojo specialisto A. J. tarnybinis nusižengimas. Pareiškėjas apie tai informuotas 2011 m. spalio 10 d. pranešimu Nr. (2.33)–4D-1733 ir paprašytas pateikti paaiškinimą. Pareiškėjui pateikti įtarimai pažeidus VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktus, Valstybės tarnautojų etikos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2002 06 24 nutarimu Nr. 968 (toliau – ir Valstybės tarnautojų etikos taisyklės) 2.1, 2.3, 2.5 punktus, Asmenų prašymų, skundų (pranešimų) nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2010 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1V-84 (toliau – ir Taisyklės), 46.5 punktą ir statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, patvirtinto aplinkos ministro 2010 09 28 įsakymu Nr. D1-828 (toliau – ir STR „Statybos užbaigimas“) nuostatas. A. J. 2011 m. spalio 14 d. paaiškinime nurodė, kad nepadarė tarnybinio nusižengimo. Inspekcijos vyriausioji specialistė, atlikusi tarnybinio nusižengimo tyrimą, surašė Išvadą, kuria remdamasis Inspekcijos viršininkas 2011 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 1P-554 pripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, ir paskyrė jam tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Inspekcija nustatė, kad pareiškėjas tarnybinius nusižengimus padarė, nagrinėdamas Aplinkos ministerijos 2011 m. rugsėjo 13 d. raštą ir 2011 m. birželio 28 d. tvirtindamas Deklaraciją.

Atsakovo nuomone, Aplinkos ministerijos 2011 m. rugsėjo 13 d. rašte buvo prašoma išnagrinėti gyvenamojo namo Žirgupės g. 3, Vilniuje, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre teisėtumą esant nebaigtiems šio gyvenamojo namo statybos ir apdailos darbams. Taigi Inspekcijos Vilniaus skyrius (konkrečiai A. J.), gavęs pranešimą apie galimus pažeidimus, susijusius su statinio (kuris galimai nebuvo baigtas statyti) statybos užbaigimu ir registravimu Nekilnojamojo turto registre, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais statybos teisinius santykius (taip pat statybos valstybinės priežiūros atlikimą), privalėjo patikrinti, ar statinys yra užbaigtas statyti, ir, ar pagrįstai įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

A. J. tarnybinio nusižengimo tyrimo metu remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2011 m. spalio 7 d. išrašu buvo nustatyta, kad pranešime nurodytas statinys įregistruotas A. J. patvirtintos Deklaracijos ir 2011 m. rugpjūčio 25 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos pagrindu. Taigi A. J. turėjo nustatyti, ar pagrįstai statytojai pateikė Inspekcijai tvirtinti minėtą Deklaraciją. A. J. parengtame Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2011 m. rugsėjo 22 d. rašte nurodyta, kad gyvenamojo namo baigtumas atitinka teisės aktų reikalavimus.

Šią išvadą rašte A. J. pagrindė STR „Statybos užbaigimas“ 32 ir 42 punktų nuostatomis. Minėtos nuostatos reglamentuoja statybos užbaigimo procedūras, kurias atlikus surašomas statybos užbaigimo aktas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju po statinio statybos užbaigimo turėjo būti surašoma (ir buvo surašyta) deklaracija apie statybos užbaigimą. Taigi minėtomis STR „Statybos užbaigimas“ nuostatomis A. J. negalėjo vadovautis. Nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2011 m. rugsėjo 22 d. raštas taip pat galėjo būti grindžiamas STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d.

įsakymu Nr. D1-708, 8 priedo 8.3 punktu, nes ši teisės norma apibrėžia tik bendrąsias statinio techninio projekto sudedamąsias dalis. Tuo tarpu Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2011 m. rugsėjo 22 d. rašte nėra užsimenama apie tai, ar šis statybos techninis reglamentas galiojo konkretaus tikrinto statinio Žirgupės g. 3, Vilniuje, statybos metu, ar apskritai buvo parengtas ir Vilniaus skyriui pateiktas šio statinio techninis projektas, kas yra numatyta konkretaus tikrinto statinio techniniame projekte, ar A. J. tokį projektą tikrino, ar faktiškai atlikti statybos darbai atitinka projekto sprendinius.

Atkreipė dėmesį, kad Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2011 m. rugsėjo 22 d. rašte yra pabrauktos STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 8 priedo 8.3 punkto nuostatos, susijusios su reikalavimais daugiabučių gyvenamųjų namų vidaus apdailos darbais, nors 2011 m. birželio 28 d. deklaracija, kuria remiantis statinys buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, buvo surašyta ne dėl daugiabučio gyvenamojo namo, o dėl dvibučio gyvenamojo namo statybos užbaigimo. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, atsakovas teigė, kad Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2011 m. rugsėjo 22 d. rašte padaryta išvada, kad gyvenamojo namo baigtumas atitinka teisės aktų reikalavimus, nepagrįsta teisės aktų nuostatomis, todėl nemotyvuota.

Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, statinio 100 procentų baigtumas buvo nustatytas 2011 m. rugpjūčio 25 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje (kadastrinius matavimus atliko UAB „NT matavimai“). Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka, 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti.

Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 9 dalį, statinio baigtumo procentas yra vienas iš statinio kadastro duomenų. Inspekcijos kompetencijai nėra priskirta kadastrinių matavimų atlikimo kontrolė, todėl Inspekcija negali nustatyti, ar statinio 100 procentų baigtumas 2011 m. rugpjūčio 25 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje buvo nustatytas pagrįstai. Inspekcija, kaip statybos valstybinę priežiūrą atliekanti institucija, gali nustatyti tik tai, ar atlikti visi statybos darbai, numatyti statinio projekte, t. y. nustatyti atliktų statybos darbų mastą.

Atsižvelgiant į tai, A. J., Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2011 m. rugsėjo 22 d. rašte padaręs išvadą, kad gyvenamojo namo baigtumas atitinka teisės aktų reikalavimus, taip pat peržengė savo kompetencijos ribas. Nei Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2011 m. rugsėjo 22 d. rašte, nei prie jo pridėtame 2011 m. rugsėjo 22 d. patikrinimo akte nėra nurodytas atliktų darbų mastas, t. y. konkretūs duomenys apie tai, ar atlikti visi darbai, numatyti statinio projekte. Šiuos duomenis A. J. privalėjo nustatyti vykdydamas statybos valstybinę priežiūrą.

Iš A. J. darytų nuotraukų, pridėtų prie 2011 m. rugsėjo 22 d. patikrinimo akto, matyti, kad patikrinimo vietoje atlikimo metu nebuvo visiškai baigti statinio stogo statybos darbai, tačiau šios aplinkybės A. J. nebuvo aprašytos. Nenagrinėdamas statinio projekto sprendinių, A. J. negalėjo padaryti išvados, kad teisės aktų pažeidimų nėra. Todėl Išvadoje ir Įsakyme pagrįstai buvo pripažinta, kad A. J. netinkamai įvertino Aplinkos ministerijos 2011 m. rugsėjo 13 d. rašte nurodytas aplinkybes, neatliko visų būtinų atlikti veiksmų, tinkamai neatsakė į šiame rašte keliamus klausimus, vadovavosi netinkamomis teisės aktų nuostatomis.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad jis tinkamai atliko savo pareigas, tvirtindamas Deklaraciją, nes teisės aktų analizė ir Inspekcijoje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti priešingą išvadą. Inspekcijoje tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo nustatyta, kad Deklaraciją patvirtino pareiškėjas. Statinio statytojai M. R., Virginija B. D., V. S., J. M. ir V. M. pateikė Inspekcijos Vilniaus skyriui 2011 m. birželio 23 d. prašymą patvirtinti deklaraciją apie statinio statybos užbaigimą ir užpildytą deklaraciją apie statinio statybos užbaigimą.

Nagrinėjamu atveju Inspekcijos dokumentų valdymo informacinėje sistemoje „Avilys“ prie įregistruoto prašymo patvirtinti deklaraciją apie statybos užbaigimą nebuvo pridėti jokie dokumentai. Deklaracijoje nurodyta, kad baigta neypatingo statinio gyvenamojo namo (2 butų pastato), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis gyvenamoji, statyba. Šioje Deklaracijoje nenurodytas nei statybą leidžiantis dokumentas, nei statinio projektas (nors dvibučiam gyvenamajam namui jie yra privalomi pagal Statybos įstatymo 20, 23 straipsnių, statybos techninių reglamentų nuostatas), nenurodytas statinio statybos vadovas.

Taip pat nenurodytos statinio bendrųjų rodiklių reikšmės pagal statinio projektą, kurios gali būti nenurodomos tik tais atvejais, kai statinio projektas nebuvo rengiamas (šiuo atveju jis privalėjo būti rengiamas, todėl minėti duomenys privalėjo būti pateikti). Kadangi Deklaracija nebuvo užpildyta pagal STR „Statybos užbaigimas“ 5 priedo reikalavimus, dėl šios priežasties ji negalėjo būti laikoma dokumentu (neatitiko visų deklaracijai, kaip dokumentui, keliamų reikalavimų dėl minėtų rekvizitų nebuvimo) ir negalėjo būti tvirtinama.

Inspekcija, siekdama išsamiai ištirti visas tarnybinio nusižengimo tyrimui svarbias aplinkybes ir atsižvelgdama į tai, kad Inspekcijos dokumentų valdymo informacinėje sistemoje „Avilys“ prie įregistruoto prašymo patvirtinti deklaraciją apie statybos užbaigimą nebuvo pridėti jokie dokumentai, 2011 m. spalio 7 d. raštu Nr. (1.6)-2D-12990 kreipėsi į Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą, prašydama pateikti statinio 2011 m. rugpjūčio 25 d. kadastrinių matavimų bylos kopiją, remiantis kuria statinys buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

Prašomus dokumentus Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas pateikė su 2011 m. spalio 27 d. raštu Nr. IN(12.5.1.15.)-29752. Inspekcija 2011 m. spalio 11 d. raštu Nr. (7.9)-2D-13123 taip pat kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama pateikti statinio projekto ir statybą leidžiančių dokumentų patvirtintas kopijas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2011 m. spalio 26 d. raštu Nr. A51-41719 informavo Inspekciją, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nuo 2002 m. liepos 1 d. nėra išdavusi minėtam statiniui statybos leidimo.

Inspekcijos Statybos valstybinės priežiūros skyrius 2011 m. spalio 26 d. organizavo statinio faktinių duomenų patikrinimą vietoje, Inspekcijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė I. J. žodžiu A. J. paprašė pateikti su 2011 m. birželio 28 d. deklaracija susijusius dokumentus, tačiau šie dokumentai nebuvo pateikti. Šių dokumentų A. J. nepateikė ir teikdamas paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo. Faktinių duomenų patikrinime dalyvavo statytojų atstovu prisistatęs T. K., jis su statinio statybos darbais susijusių dokumentų nepateikė, tačiau pažadėjo juos pateikti iki 2011 m. lapkričio 2 d.

Inspekcijos Vilniaus skyriui 2011 m. lapkričio 2 d. buvo pateiktos 1989 m. parengto dvibučio gyvenamojo namo sklype Nr. 13, Tarandėje, projekto ir Vilniaus m. Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Lenino rajono vyriausiojo architekto 1989 10 23 išduoto leidimo vykdyti individualią statybą Nr. 111/89 (toliau – ir 1989 m. leidimas) nepatvirtintos kopijos. 1989 m. leidimas išduotas L. Z., jame nurodyta, kad statytojas statybą privalo užbaigti ir pateikti valstybinei priėmimo komisijai iki 1992 m. spalio 23 d. 1989 m. leidime taip pat yra padarytas įrašas „Leidimas Nr. 111/89 pratęstas iki 2012.01.30“ ir yra Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus vyriausio specialisto P. Š. spaudas ir parašas.

Inspekcija 2011 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (7.9)-2D-14640 ir 2011 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. (7.9)-2D-15930 kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, prašydama suteikti informaciją apie tai, ar buvo išduodami ar pratęsiami statybos leidimai statinių statybai žemės sklype Žirgupės g. 3, Vilniuje (buvęs sklypas Nr. 13, Tarandėje). Vilniaus rajono savivaldybės administracija Inspekcijai atsakė 2011 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. A33-5694-(4.20) ir 2011 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. A33-6122-(4.20), kuriuose buvo nurodyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija statybos leidimų statinių statybai minėtame žemės sklype nėra nei išdavusi, nei pratęsusi (nurodė, kad neturi tokių duomenų), taip pat informavo, kad negali paaiškinti, kodėl ant 1989 m. spalio 23 d. leidimo vykdyti individualią statybą Nr. 111/89 yra Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus vyriausio specialisto P. Š. spaudas ir parašas, kadangi šis asmuo yra miręs (2005 m.).

Inspekcijos surinkti įrodymai patvirtina tai, kad Deklaracijoje nurodytas statinys buvo pastatytas neturint statybą leidžiančio dokumento. Inspekcijos Vilniaus skyriui 2011 m. lapkričio 2 d. pateiktas 1989 m. leidimas buvo išduotas ne šioje deklaracijoje nurodytiems statytojams, o buvusiam žemės sklypo, kuriame pastatytas statinys, savininkui L. Z., kuris Nekilnojamojo turto registro duomenimis sklypo nuosavybės teise nevaldo nuo 2000 m. liepos 27 d. Nei 2000 m., kai L. Z. perleido žemės sklypą P. P., nei 2011 m., kai P. P. perleido žemės sklypą statinio statytojams, teisės aktai nenumatė galimybės žemės sklypą įsigijusiam asmeniui vykdyti statybą pagal buvusiam žemės sklypo savininkui išduotą statybos leidimą, jei statyba pagal šį statybos leidimą nebuvo pradėta iki žemės sklypo perleidimo.

Be to, 1989 m. leidime buvo nurodyta, kad statyba turi būti užbaigta ir pateikta valstybinei priėmimo komisijai iki 1992 m. spalio 23 d., todėl šis leidimas neteko galios 1992 m. spalio 23 d. Juridinių asmenų registro duomenimis, Vilniaus rajono savivaldybės administracija įregistruota Juridinių asmenų registre 1997 m., todėl įrašas apie 1989 m. leidimo galiojimo pratęsimą galėjo būti padarytas tik po 1997 m. Kadangi tuo metu minėto 1989 m. leidimo galiojimo terminas buvo pasibaigęs, jo pratęsti jau nebuvo galimybės. Daro išvadą, kad 1989 m. leidime padarytas įrašas apie jo galiojimo tariamą pratęsimą neturi jokios juridinės galios.

Remiantis prašymo patvirtinti Deklaraciją pateikimo Inspekcijos Vilniaus skyriui metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 20 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 23 straipsnio 1 dalies 1 punktu, naujo ypatingo ir neypatingo statinio statybai turi būti rengiamas statybos projektas ir gautas leidimas statyti naują statinį. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 28 dalį, statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, kai jis yra privalomas, draudžiama ir, remiantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalimi, laikoma savavališka statyba.

Vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis, statinio statytojai neturėjo teisės pateikti deklaracijos apie savavališkai pastatyto statinio statybos užbaigimą Inspekcijos Vilniaus skyriui, o A. J. neturėjo teisės jos tvirtinti. A. J. skunde nurodė, kad vadovaujantis teisės aktų nuostatomis jis privalėjo patvirtinti Deklaraciją (t. y. negalėjo atsisakyti jos tvirtinti), taip pat nurodo, kad neprivalėjo tikrinti statybos teisėtumo. STR „Statybos užbaigimas“ 5 priede nustatyta deklaracijos, teikiamos Inspekcijai, forma yra patvirtinta tam, kad asmenys, teikiantys deklaracijas, jos laikytųsi, o Inspekcijos pareigūnai, kurie šias deklaracijas registruoja ar tvirtina, galėtų patikrinti, ar jos tinkamai užpildytos.

Tai, jog Deklaracija nebuvo tinkamai užpildyta, tik įrodo, kad A. J. negalėjo jos tvirtinti, o vadovaudamasis bendrosiomis teisės aktų, reglamentuojančių prašymų nagrinėjimo tvarką nuostatomis turėjo atsisakyti tenkinti statytojų prašymą. A. J. skunde teigė, kad jis nežino jokių teisės aktų, kurie suteiktų teisę netvirtinti Deklaracijos, jei ji užpildyta neteisingai, tačiau prie jos pridėti reikiami dokumentai. Pareiškėjas nurodė, kad jis neva gilinosi į Deklaracijos priedus, tačiau šiuo atveju jis turėjo pastebėti ir nustatyti, kad pateiktas 1989 m. leidimas yra išduotas ne asmenims, kurie Deklaracijoje nurodyti kaip statytojai, taip pat, kad 1989 m. leidimas yra negaliojantis.

Esant akivaizdiems įrodymams, kad statyba yra savavališka, A. J. turėjo atsisakyti tenkinti prašymą patvirtinti Deklaraciją ir imtis veiksmų, nustatytų statybos techniniame reglamente STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtintame aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827 ( toliau –ir STR „Statybos sustabdymas“).

Pažymėjo, kad pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo sudėtis buvo nustatyta ir išsamiai aprašyta Išvadoje, kuria remiantis buvo priimtas Įsakymas. Pareiškėjo veiksmuose buvo nustatyti visi privalomi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, t. y. pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs subjektas, nusižengimą padariusio asmens kaltė, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Nustačius visus privalomus tarnybinio nusižengimo požymius, konkreti tarnybinė nuobauda parinkta atsižvelgiant į VTĮ 29 straipsnyje nurodytas aplinkybes.

Atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimą Inspekcijoje buvo nustatyta, kad A. J. tarnybinę atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo, A. J. savo kaltės nepripažino. Tyrimo metu buvo nustatyta VTĮ 301 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta valstybės tarnautojo tarnybinę atsakomybę sunkinanti aplinkybė – per vienus metus nuo tarnybinės nuobaudos paskyrimo padarytas kitas tarnybinis nusižengimas. A. J. išvados surašymo metu turėjo (ir šiuo metu turi) dvi galiojančias tarnybines nuobaudas dėl netinkamai vykdytų valstybės tarnautojo pareigų (Inspekcijos viršininko 2011 m. vasario 4 d.

įsakymu Nr. 1P-55 buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, o 2011 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1P-272 skirta tarnybinė nuobauda – pastaba). Buvo įvertinta ir tai, kad 2010 m. tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo išvadoje A. J. tiesioginis vadovas – Inspekcijos Vilniaus skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vedėja D. V. A. J. tarnybinę veiklą įvertino gerai. Buvo įvertinti A. J. netinkamo pareigų vykdymo sukelti padariniai. A. J. tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamus padarinius, t. y. Aplinkos ministerijai buvo pateiktas nepagrįstas atsakymas į jos 2011 m. rugsėjo 13 d. raštą, be to, Inspekcijos Statybos valstybinės priežiūros skyrius turėjo nagrinėti Aplinkos ministerijos 2011 m. rugsėjo 13 d. rašte nurodytas aplinkybes iš naujo, tai sudarė papildomą darbo krūvį šio skyriaus specialistams, nors minėti klausimai galėjo ir turėjo būti išspręsti Inspekcijos Vilniaus skyriuje gavus Aplinkos ministerijos 2011 m. rugsėjo 13 d. raštą.

Remiantis neteisėtai patvirtinta Deklaracija statinys buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Todėl Inspekcija turėjo inicijuoti Deklaracijos teisminį panaikinimą, kaip yra nustatyta Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje, 6 dalyje, STR „Statybos užbaigimas“ 48 punkte. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Pažymi, kad pareiškėjo pažeidimai padaryti vykdant įprastas A. J. funkcijas (o ne sudėtingas ir naujas užduotis), todėl jis gerai išmanė tokių pareigų atlikimo reikalavimus ir privalėjo jų laikytis, tačiau nesilaikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu (II t., b. l. 53-74) pareiškėjo A. J. skundą tenkino iš dalies: panaikino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2011 gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 1P-554 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. J.“ 1 punktą; pakeitė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2011 gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 1P-554 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. J.“ 3 punktą, nurodant, kad už įsakymo 2 punkte nurodytą tarnybinį nusižengimą skiriama tarnybinė nuobauda – papeikimas. Kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo tarnybinis pažeidimas nagrinėjant Aplinkos ministerijos 2011 m. rugsėjo 13 d. rašte Nr. (16-4)-D8-8214 nurodytas aplinkybes Išvadoje motyvuotas tuo, kad Aplinkos ministerijos 2011 09 13 rašte Nr. (16-4)-D8-8214 buvo prašoma išnagrinėti gyvenamojo namo, esančio Žirgupės g. 3, Vilniuje, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre teisėtumą, kai yra nebaigti šio gyvenamojo namo statybos ir apdailos darbai. A. J. 2011 09 22 rašte Nr. (23.18)-2D-12133 išvadą, kad gyvenamojo namo baigtumas atitinka teisės aktų reikalavimus, grindė STR „Statybos užbaigimas“ 32 ir 42 punktų nuostatomis. Tačiau minėtos nuostatos reglamentuoja procedūras, kurias atlikus surašomas statybos užbaigimo aktas. Nagrinėjamu atveju gyvenamasis namas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ne statybos užbaigimo akto, o deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu, todėl minėtomis nuostatomis negalėjo būti vadovaujamasi. Dėl to A. J. išvada, kad gyvenamojo namo baigtumas atitinka teisės aktų reikalavimus, netinkamai motyvuota ir todėl nepagrįsta. Gyvenamojo namo 100 proc. baigtumas buvo nustatytas 2011 m. rugpjūčio 25 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje. Inspekcijos kompetencijai nėra priskirta kadastrinių matavimų atlikimo kontrolė, todėl Inspekcija negalėjo nustatyti, ar gyvenamojo namo 100 proc. baigtumas 2011 m. rugpjūčio 25 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje buvo nustatytas pagrįstai ir A. J., 2011 m. rugsėjo 22 d. rašte padaręs išvadą, kad gyvenamojo namo baigtumas atitinka teisės aktų reikalavimus, peržengė savo kompetencijos ribas. Nei 2011 m. rugsėjo 22 d. rašte, nei prie jo pridėtame Akte nėra nurodytas atliktų statybos darbų mastas. Iš A. J. darytų nuotraukų, pridėtų prie Akto, matyti, kad patikrinimo metu nebuvo visiškai baigti gyvenamojo namo statybos darbai. Pareiškėjas, nagrinėdamas Aplinkos ministerijos 2011 m. rugsėjo 13 d. rašte nurodytas aplinkybes ir rengdamas 2011 m. rugsėjo 22 d. atsakymą, neturėjo gyvenamojo namo projekto, neįsitikino, ar gyvenamojo namo statybai buvo parengtas projektas, nesikreipė dėl jo gavimo į savivaldybės administraciją ar statytojus. Neturėdamas projekto, pareiškėjas negalėjo nustatyti, kokia dalis darbų, numatytų projekte, yra užbaigta, ir tuo pačiu padaryti išvadą, kad nėra teisės aktų pažeidimų.

Teismas nustatė, kad Aplinkos ministerija 2011 m. rugsėjo 13 d. rašte prašė išnagrinėti gyvenamojo namo, esančio Žirgupės g. 3, Vilniuje, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre teisėtumą, kai yra nebaigti šio gyvenamojo namo statybos ir apdailos darbai. Tačiau, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, nei Inspekcija, nei jos padaliniai nėra Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją kontroliuojančios institucijos. Dėl nurodyto teisinio reglamentavimo pareiškėjui pagal jo užimamas pareigas negalėjo būti pavesta paruošti atsakymą dėl gyvenamojo namo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre teisėtumo, tuo labiau, dėl to, kad jis nėra teisininkas, pagal pareigybės aprašymą jis privalo turėti aukštąjį universitetinį technologijos mokslo studijų srities statybos inžinerijos studijų krypties išsilavinimą (6.1. punktas). Pagal pareiškėjo pareigybės aprašymo 6.3 punktą pareiškėjas turi būti susipažinęs su įstatymais ir Vyriausybės nutarimais, o gerai išmanyti privalo tik Teritorijų planavimo, Statybos įstatymus ir šių įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus. Taigi, atsižvelgiant į pareigybės aprašymą, pareiškėjas negalėjo atsakyti į klausimą, ar pagrįstai pastatas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, be to, pagal įstatymą jis negalėjo kvestionuoti įregistravimo fakto.

Teismas nurodė, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėjui būtų pavesta patikrinti statybos baigtumą, o tuo labiau - ar nėra savavališkos statybos fakto. Iš ant 2011 m. rugsėjo 13 d. Aplinkos ministerijos rašto esančios rezoliucijos galima tik teigti, kad jam buvo pavesta tik „patikrinti ir parengti išvadas“. Tačiau nėra aiškaus nurodymo, ką reikia patikrinti: ar pastato įregistravimo teisėtumą, ar statybos baigtumo procentą, ar kitus su statybos teisėtumu susijusius dalykus, tuo labiau nėra nurodymo patikrinti, ar pati statyba buvo vykdoma teisėtai.

Nėra jokios šio rašto rezoliucijos, iš kurios galima būtų spręsti, kad pareiškėjas, kaip statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyriausiasis specialistas, būtų įpareigotas nuvykti į statybos vietą ir tikrinti statinio baigtumą, kaip to reikalauja statybą reglamentuojantys teisės aktai – lyginti projektą ir realiai atliktus statybos darbus. Taigi galima spręsti, kad pareiškėjui buvo duota nekonkreti ir neaiški užduotis. Pareiškėjas savo nuožiūra atliko, jo manymu, būtinus veiksmus ir surašė aktą bei rašto projektą.

Iš pareiškėjo jo vadovai aktą priėmė, negana to, kartu su pareiškėjo parengtu raštu išsiuntė Aplinkos ministerijai, atsakydami į gautą pranešimą apie galimus pažeidimus. Tai reiškia, kad pareiškėjo vadovybė aktą įvertino kaip tinkamą. Pareiškėjas parengė atsakymą, kuriame išvardino teisės aktus, kuriuos jis privalo išmanyti pagal minėtą pareigybės charakteristiką – nurodė statybą reglamentuojančius teisės aktus. Pareiškėjas nurodė Statybos įstatymo normą – 24 straipsnio 6 dalį, kuri iš tiesų yra tinkama, norint panaikinti statybos užbaigimo aktą ar deklaraciją apie statybos užbaigimą.

Šiuo atveju rašte teisingai nurodytas teisinis reglamentavimas, nes vėliau, Inspekcija, gavusi pakartotinį Aplinkos ministerijos raštą tuo pačiu klausimu, atlikusi išsamesnį tyrimą, iš tiesų kreipėsi į teismą dėl deklaracijos panaikinimo. Be to, pareiškėjo parengtą atsakymą pasirašė Inspekcijos Vilniaus skyriaus vadovas. Kadangi klausimas iš dalies buvo teisinis, vadovas turėjo galimybę pateikti atsakymą vizuoti Inspekcijos, ar Vilniaus skyriaus teisininkams, taip pat turėjo galimybę nurodyti pareiškėjui pateikti konkretesnį atsakymą, labiau sietiną su Aplinkos ministerijos rašte nurodytu atveju, minėta, kad galėjo duoti ir nurodymą patikrinti statybos baigtumą taip, kaip numato pareiškėjo pareigybės charakteristika.

Tačiau atsakymas vadovui tiko, tiko ir prie atsakymo pridedamas faktinių duomenų konstatavimo aktas, todėl pareiškėjas negali būti kaltinamas padaręs tarnybinį nusižengimą.

Teismo manymu, šioje situacijoje svarbi aplinkybė yra ir tai, kad pareiškėjui buvo duotas nurodymas atsakyti į Aplinkos ministerijos raštą dėl statinio, kuriam jis pats patvirtino deklaraciją apie statybos užbaigimą. Toks nurodymas prieštaravo Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nuostatoms, draudžiančioms persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami. Pareiškėjas ir pats galėjo nusišalinti nuo šios užduoties vykdymo, tačiau jis nėra kaltinamas dėl to, kad nenusišalino, tos aplinkybės nebuvo tiriamos, todėl negalima konstatuoti esant tarnybinį nusižengimą (nenusišalinimą).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad skundžiamo Įsakymo 1 punktas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pareiškėjas nepadarė tarnybinio nusižengimo, nurodyto šiame punkte, nėra kaltas dėl šiame punkte nurodytų teisės aktų pažeidimo, todėl šią Įsakymo dalį panaikino, kaip savo turiniu prieštaraujančią aukštesnės galios teisės aktams (VTĮ 2 straipsnio 12 daliai, 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktams, VAĮ 23 straipsnio 5 daliai).

Pareiškėjo tarnybinis pažeidimas tvirtinant 2011 m. birželio 28 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. (23.35)DSU-2939 tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje motyvuotas tuo, kad deklaracija nebuvo užpildyta pagal STR „Statybos užbaigimas“ 5 priedo reikalavimus. Todėl vien dėl šios priežasties Deklaracija negalėjo būti tvirtinama. Tyrimo metu surinkti duomenys (pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos) patvirtina, kad deklaracijoje nurodytas gyvenamasis namas buvo pastatytas neturint statybą leidžiančio dokumento. Statybos leidimas buvo išduotas ne deklaracijoje nurodytiems statytojams, o buvusiam žemės sklypo savininkui L. Z., kuris Nekilnojamojo turto registro duomenimis žemės sklypo nuosavybės teise nevaldo nuo 2000 m. liepos 27 d. Remiamasi prašymo patvirtinti deklaraciją apie statybos užbaigimą pateikimo metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 20 straipsnio 1 dalies punktu, 23 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 23 straipsnio 28 dalimi, Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 1 dalimi ir daroma išvada, kad gyvenamojo namo statytojai neturėjo teisės pateikti deklaracijos apie savavališkai pastatyto gyvenamojo namo užbaigimą, o pareiškėjas neturėjo teisės jos tvirtinti. Gyvenamojo namo kadastro duomenų byla buvo parengta vėliau nei Vilniaus skyriuje buvo patvirtinta Deklaracija, nors pagal STR „Statybos užbaigimas“ 37 punktą, statinio kadastro duomenų bylos kopija turi būti pateikta Inspekcijos padaliniui kartu su prašymu patvirtinti deklaraciją. Pareiškėjas neįvertino, kad pateikta deklaracija nėra tinkamai užpildyta, nenustatė, ar gyvenamojo namo statyba vykdyta neturint projekto, statybą leidžiančio dokumento.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo patvirtintoje Deklaracijoje nurodyta, kad baigta neypatingo statinio gyvenamojo namo (2 butų pastato), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis gyvenamoji, statyba. Statytojais nurodyti M. R., Virginija B. D., V. S., J. M. ir V. M.. Deklaracijoje nenurodytas nei statybą leidžiantis dokumentas, nei statinio projektas, nors pagal minėtus teisės aktus, t. y. Statybos įstatymo 20 ir 23 straipsnius, statybos techninių reglamentų nuostatas, dvibučiam gyvenamajam namui jie yra privalomi. Nenurodytas gyvenamojo namo statybos vadovas, taip pat nenurodytos statinio bendrųjų rodiklių reikšmės pagal statinio projektą, kurios gali būti nenurodomos tik tais atvejais, kai statinio projektas nebuvo rengiamas. Tai reiškia, kad deklaracija nebuvo užpildyta pagal STR „Statybos užbaigimas“ 5 priedo reikalavimus ir vien dėl šios priežasties negalėjo būti tvirtinama. Be to, kaip jau minėta, tokios Deklaracijos tvirtinimas sukėlė neigiamas pasekmes – Inspekcija vėliau turėjo aiškintis dėl statybos leidimo teisėtumo, dėl faktinio statybos baigtumo, galiausiai kreiptis į teismą.

Inspekcijos surinkti minėti įrodymai patvirtina tai, kad Deklaracijoje nurodytas statinys buvo pastatytas neturint statybą leidžiančio dokumento. Pateiktas 1989 m. leidimas buvo išduotas ne deklaracijoje nurodytiems statytojams, o buvusiam žemės sklypo, kuriame pastatytas statinys, savininkui L. Z., kuris Nekilnojamojo turto registro duomenimis sklypo nuosavybės teise nevaldo nuo 2000 metų. Nei 2000 m., kai L. Z. perleido žemės sklypą, nei vėliau teisės aktai nenumatė galimybės žemės sklypą įsigijusiam asmeniui vykdyti statybą pagal buvusiam žemės sklypo savininkui išduotą statybos leidimą, jei statyba pagal šį statybos leidimą nebuvo pradėta iki žemės sklypo perleidimo.

Be to, 1989 m. leidime buvo nurodyta, kad statyba turi būti užbaigta ir pateikta valstybinei priėmimo komisijai iki 1992 m. spalio 23 d. Tai reiškia, kad šis leidimas neteko galios 1992 m. spalio 23 d. Juridinių asmenų registro duomenimis, Vilniaus rajono savivaldybės administracija įregistruota Juridinių asmenų registre 1997 m., todėl įrašas apie 1989 m. leidimo galiojimo pratęsimą galėjo būti padarytas tik po 1997 m. Kadangi tuo metu minėto 1989 m. leidimo galiojimo terminas buvo pasibaigęs, jo pratęsti jau nebuvo galimybės. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad 1989 m. leidime padarytas įrašas apie jo galiojimo tariamą pratęsimą neturi jokios juridinės galios, nes leidimas turėjo būti pratęstas 1992 metais.

Remiantis 2011 m. birželio 23 d. prašymo patvirtinti Deklaraciją pateikimo Inspekcijos Vilniaus skyriui metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 20 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 23 straipsnio 1 dalies 1 punktu, naujo ypatingo ir neypatingo statinio statybai turi būti rengiamas statybos projektas ir gautas leidimas statyti naują statinį. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 28 dalį, statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, kai jis yra privalomas, draudžiama ir, pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalimi, laikoma savavališka statyba.

Atsižvelgiant į tokias teisės aktų nuostatas, statinio statytojai neturėjo teisės pateikti Deklaracijos, o A. J. neturėjo teisės jos tvirtinti. Į pareiškėjo pareigas patenka visų nurodytų klausimų patikrinimas (Pareigybės charakteristikos 7.1.1., 7.3., 7.6., 7.19. punktai), taip pat ir tai, ar statyba buvo vykdyta teisėtai, o tai reiškia, ar statytojai turėjo galiojantį statybos leidimą, t. y. pareiškėjas privalėjo įvertinti ir šio dokumento turinį, o ne tik faktą, kad tokiu pavadinimu dokumentas yra pateiktas.

A. J. teigia, kad jis negalėjo atsisakyti tvirtinti Deklaraciją, taip pat nurodo, kad neprivalėjo tikrinti statybos teisėtumo. STR „Statybos užbaigimas“ 5 priede nustatyta deklaracijos, teikiamos Inspekcijai, forma yra patvirtinta tam, kad asmenys, teikiantys deklaracijas, jos laikytųsi, o Inspekcijos pareigūnai, kurie šias deklaracijas registruoja ar tvirtina, galėtų patikrinti, ar jos tinkamai užpildytos. Pagal nurodytą pareiškėjo pareigų aprašymą, pagal Statybos įstatymo nuostatas, akivaizdu, kad pareiškėjas privalo ne tik reikalauti, kad deklaracija būtų tinkamai užpildyta, bet ir patikrinti, ar būtini dokumentai yra tikri, ar jie galioja. Pagal pareiškėjo paaiškinimus, tvirtinant deklaraciją statytojai galėtų pateikti Inspekcijai bet kokius dokumentus, bet kokius projektus, o statybos valstybinę priežiūrą vykdantis valstybės tarnautojas neturėtų teisės tikrinti, ar tie dokumentai autentiški, ar jie atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, ar projektas atitinka statybos leidimą ir pan. Tačiau tokiu atveju deklaracijos tvirtinimas prarastų bet kokią prasmę, tai reikštų, kad deklaracijų pateikimui galioja paprasta pareikštinė forma. Tuo tarpu pagal minėtų teisės aktų reikalavimus ginčo atvejui yra nustatytas privalomas deklaracijos tvirtinimas, tai reiškia, kad jos tikrumas (su visais būtinais priedais) turi būti patikrintas. Tačiau ir vien tai, kad Deklaracija nebuvo tinkamai užpildyta, įrodo, kad pareiškėjas negalėjo jos tvirtinti. Atsisakyti tenkinti statytojų prašymą pareiškėjas galėjo vadovaudamasis bendrosiomis teisės aktų, reglamentuojančių prašymų nagrinėjimo viešojo administravimo institucijose tvarką, nuostatomis, t. y. atsisakyti tvirtinti deklaraciją ir nurodyti, kokie yra pateiktų dokumentų trūkumai.

A. J. taip pat skundą grindė tuo, kad jis nežino jokių teisės aktų, kurie suteiktų teisę netvirtinti deklaracijos, jei ji užpildyta neteisingai, tačiau prie jos pridėti reikiami dokumentai. Teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo pastebėti ir nustatyti, kad pateiktas 1989 m. leidimas yra išduotas ne asmenims, kurie Deklaracijoje nurodyti kaip statytojai, taip pat, kad 1989 m. leidimas yra negaliojantis. Esant akivaizdiems įrodymams, kad statyba yra savavališka, A. J. turėjo atsisakyti tenkinti prašymą patvirtinti deklaraciją apie statybos užbaigimą ir imtis veiksmų, nustatytų STR „Statybos sustabdymas“,. Šio STR redakcijos, galiojusios Deklaracijos tvirtinimo metu, 23 punkte buvo nustatyta, kad Inspekcijos įgaliotas pareigūnas, gavęs informacijos apie galimą savavališką statybą, privalo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo informacijos gavimo patikrinti šią statybą. Teismas pažymėjo, kad apklausta liudytoja pareiškėjo tiesioginė vadovė D. V. parodė, kad pagal tuo metu galiojusią tvarką, prašymo blanke nereikėjo nurodyti pridedamų dokumentų, tačiau specialistas, priimdamas dokumentus, turėjo patikrinti, ar visi dokumentai pateikiami.

Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad A. J. veiksmuose yra pažeidimo sudėtis. Pareiškėjas netinkamai atliko savo pareigas, netinkamas pareigų atlikimas sukėlė pasekmes: Inspekcijai vėliau teko aiškintis dėl statybos teisėtumo, dėl faktinio statybos baigtumo (kiti valstybės tarnautojai nustatinėjo statybos baigtumą, kas iš esmės turėjo būti aiškiai nurodyta tvirtinamoje deklaracijoje, t. y. lyginant projektinius ir kadastrinių matavimų duomenis), galiausiai inicijuoti Deklaracijos panaikinimo procedūrą teisme. Pareiškėjo netinkamas tarnybinių pareigų atlikimas su kilusiomis neigiamomis pasekmėmis susietas tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Kaltė pasireiškė netiesiogine tyčia. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo netinkamas pareigų neatlikimas atitinka VTĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatytą tarnybinio nusižengimo apibrėžimą ir todėl pareiškėjas pagrįstai dėl nurodyto tarnybinio nusižengimo patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, jam pagrįstai taikyta poveikio priemonė.

Atskirai teismas pažymėjo, kad tyrimo procedūra vykdyta nepažeidžiant Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 06 25 nutarimu Nr. 977, nuostatų, tarnybinė nuobauda paskirta nustatytais terminais. Padarė išvadą, kad skundžiamas Įsakymas yra tinkamai motyvuotas, nes jo sudėtine dalimi yra ir Išvada, kuri nurodyta pačiame įsakyme, todėl nėra pagrindo teigti, kad įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Teismas nurodė, kad tarnybinė nuobauda individualizuota, paskirta atsižvelgiant į VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad teismas panaikino kaltinimą dėl vieno nusižengimo padarymo, taip pat į tai, kad visgi Deklaracijos tvirtinimas sukėlė neigiamas pasekmes, teismas padarė išvadą, kad nuobauda keistina iš griežto papeikimo į papeikimą.

III. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 76-78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimo dalį, kuria atmesti jo skundo reikalavimai ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai, t. y. panaikinti visą Inspekcijos viršininko 2011 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. 1P-554.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas pažeidimo sudėties apelianto veiksmuose buvimą, netinkamai aiškino ir taikė Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas; Nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų apelianto veiksmų, nes šiai išvadai padaryti pagrindas atsirastų tik tuo atveju, jeigu nustatyta tvarka būtų paneigtas patvirtintos Deklaracijos ar kartu su prašymu dėl deklaracijos patvirtinimo pateiktų dokumentų (pvz. statybos leidimo) galiojimas.

2. Teismas neįvertino, jog priimant Įsakymą buvo iš esmės pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Inspekcija tyrimo metu neatliko elementarių veiksmų – nepaprašė Inspekcijos Vilniaus skyriuje esančios bylos medžiagos, nesusipažino su dokumentais, kuriuos vertino pareiškėjas.

3. Vienintelis pagrindas teigti, kad patvirtinta tinkamai neužpildyta Deklaracija, yra vien formalių jos užpildymo reikalavimų nesilaikymas. Tokie veiksmai vertintini tik kaip nežymus nustatytos formos nesilaikymas, kai neužpildomi privalomi laukai, kuriuose nurodyta privaloma informacija pateikiama prie pildomo dokumento pateikiamuose dokumentuose. Nors kai kurie statinio duomenys į Deklaraciją ir nebuvo įrašyti, tačiau visi jie buvo nustatyti pagal dokumentus, pateiktus kartu su Deklaracija. Tokią aplinkybę patvirtina 2012 m. kovo 23 d. Inspekcijos Vilniaus skyriaus atsakymas į 2012 m. kovo 20 d. apelianto atstovo prašymą pateikti visus dokumentus, gautus su prašymu, be to, tokios aplinkybės neginčija ir Inspekcija.

4. Deklaracijose nurodytų statinių statybos teisėtumas, atsižvelgiant į finansavimą, administracinius išteklius, pasirinktinai patikrinamas pagal Inspekcijos padalinių metinius darbo planus ne vėliau kaip per vienerius metus; apie tai, grąžinant patvirtintą Deklaraciją, informuojamas Deklaracijos pateikėjas. Tuo tarpu duomenų, apie tai, kad deklaracijos tvirtinimo metu į Inspekcijos planus buvo įtrauktas nagrinėjamos statybos teisėtumo patikrinimas ar duotas pavedimas dėl neplaninio statybos teisėtumo patikrinimo, nėra.

5. . Nesutinka su teismo išvada, kad iki Deklaracijos patvirtinimo apeliantas privalėjo kreiptis į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą bei Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kad išsiaiškinti statybos leidimo galiojimą bei statybos baigtumą. Apelianto nuomone, pagal STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 39 punktą turėdamas pareigą per 3 darbo dienas patvirtinti deklaraciją, jis privalo tik nustatyti, ar kartu su prašymu tvirtinti deklaraciją yra pateikti visi reikalaujami dokumentai ir priimti dėl to sprendimą. Visi reikalaujami dokumentai buvo pateikti, akivaizdžių esminių trūkumų nebuvo, todėl Deklaracija buvo patvirtinta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Statybos teisėtumo tikrinimui, kaip minėta, numatytas vienerių metų laikotarpio terminas atsižvelgiant į metinį darbo planą. Susirašinėjimas su atitinkamos institucijomis truktų kur kas daugiau nei teisės akte numatytas terminas apeliantui tvirtinti deklaraciją.

6. Teismas, sprendime padarydamas išvadą, jog Deklaracijoje nurodytas statinys buvo pastatytas neturint statybą leidžiančio dokumento, peržengia bylos nagrinėjimo ribas ir pasisako dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, o tai sudaro pagrindą pripažinti teismo sprendimą negaliojančiu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pabrėžia, jog klausimas dėl statybos leidimo galiojimo ar negaliojimo byloje apskritai sprendžiamas nebuvo. Priešingai nei nurodo teismas, aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima pastebėti, jog leidimas yra negaliojantis, apelianto įsitikinimu, neužfiksuota, nes leidimo apačioje padarytas įrašas apie leidimo pratęsimą yra patvirtintas kompetentingos institucijos specialisto spaudu ir parašu. Jokios informacijos apie galimą savavališką statybą apeliantas nebuvo gavęs, todėl teismo teiginys, jog apeliantas privalėjo imtis veiksmų pagal STR „Statybos sustabdymas ” 23 punktą yra nepagrįstas.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 83-91) prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Inspekcija pakartojo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus, papildomai nurodžiusi šiuos motyvus:

1. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad tinkamai neužpildžius deklaracijos buvo padaryti tik formalūs pažeidimai. Pažymi, kad tinkamas deklaracijos užpildymas yra esminis reikalavimas, kadangi šios deklaracijos pagrindu yra atliekama statinių registracija Nekilnojamojo turto registre, deklaracijos privalomojo tvirtinimo (o šiuo atveju deklaracijos tvirtinimas buvo privalomas) atveju ji tampa oficialiu dokumentu tik patvirtinus ją Inspekcijoje. Patvirtinus deklaraciją Inspekcijoje šis dokumentas santykiuose su trečiaisiais asmenimis naudojamas kaip įrodymas, kad statybos darbai baigti, todėl statybos valstybinę priežiūrą atliekančio pareigūno negali būti traktuojamas kaip formalumas. A. J. turėdamas pareigą užtikrinti teisėtą statybos teisinių santykių dalyvių elgesį ir realią galimybę šią pareigą įgyvendinti, nevykdė minėtos pareigos, šis pažeidimas buvo nustatytas tarnybinio nusižengimo tyrimo metu.

2. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad Inspekcija tarnybinę atsakomybę jam taikė Vilniaus skyriuje neišreikalavusi deklaracijos priedų, nesusipažinusi su dokumentų turiniu. Inspekcija būtent iš A. J. 2011 m. lapkričio 2 d. išreikalavo dokumentus, kurie buvo pateikti kartu su deklaracija, todėl jų turinys priimant sprendimą tarnybinio nusižengimo tyrime buvo vertinamas. Šią aplinkybę vyriausioji specialistė A. J. patvirtino teisminio nagrinėjimo metu.

3. Apeliantas buvo tas pareigūnas, kuris pagal savo kompetenciją tvirtino deklaraciją, šio deklaracijos tvirtinimo neprivalėjo patvirtinti ar peržiūrėti kiti Inspekcijos valstybės tarnautojai. Dėl šios priežasties galimai padaryto tarnybinio nusižengimo (tvirtinant deklaraciją apie statybos užbaigimą) tyrimo procedūra buvo pradėta būtent A. J., o nustačius tarnybinio nusižengimo sudėtį apelianto veiksmuose – paskirta nuobauda.

4. Nepagrįstas apelianto motyvas dėl to, kad dėl deklaracijos nuginčijimo Inspekcija turėjo kreiptis į teismą. Teisės aktai, reglamentuojantys tarnybinių nusižengimų tyrimą ir nuobaudų skyrimą, nenustato tokio reikalavimo, pagal kurį tik teismui panaikinus tam tikrus aktus, būtų galima nustatyti padarytą tarnybinį nusižengimą. Tokiu būdu būtų pernelyg apsunkinta tarnybinės atsakomybės pritaikymo galimybė. Nustatant tarnybinio nusižengimo sudėtį tarnautojo veiksmuose turi būti tik surinkta pakankamai įrodymų apie tai, kad jis netinkamai atliko savo pareigas.

5. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad statybos teisėtumas tikrinamas pagal metinius patikrinimų planus, vadovaujantis STR „Statybos užbaigimas“ 40 punktu nustatyta tvarka, todėl jis neprivalėjo atlikti jokio statybos teisėtumo tikrinimo. Tai, jog Inspekcija tikrina statybos teisėtumą pagal patikrinimų planus, nepaneigia statybos valstybinę priežiūrą atliekančių tarnautojų pareigos tinkamai vykdyti savo pareigas priimant ir tvirtinant deklaracijas.

6. Apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė skundo nagrinėjimo ribas ir sprendime nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo Inspekcijos viršininko įsakymo, kuriuo konstatuotas A. J. tarnybinis nusižengimas ir jam paskirta tarnybinė nuobauda, teisėtumą, bet ne statybą leidžiančio dokumento teisėtumą. Šis dokumentas nėra (ir negali būti) ginčijamas teisme, kadangi jis apskritai negalioja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje nagrinėtas ginčas dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2011 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 1P-554 A. J. paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies ir konstatavęs, kad A. J. nepadarė vieno iš Įsakyme nurodytų pažeidimų, panaikino atitinkamą Įsakymo dalį. Ši teismo sprendimo dalis nėra apskųsta apeliacine tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą. Patikrinęs bylą, apeliacinės instancijos teismas akivaizdžių šios sprendimo dalies pakeitimo ar panaikinimo pagrindų nenustatė, todėl plačiau dėl šios sprendimo dalies nepasisakys.

Apeliantas nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jo skundas buvo atmestas, manydamas, kad jis nėra padaręs jokio tarnybinio pažeidimo ir jam iš viso neturėtų būti skiriama tarnybinė nuobauda.

Pirmosios instancijos teismo ir atsakovo nuomone, apeliantas tarnybinį nusižengimą padarė, tvirtindamas 2011 m. birželio 28 d. deklaraciją apie gyvenamojo namo, esančio Žirgupės g. 3, Vilniuje statybos užbaigimą (registracijos Nr. (23.35)DSU-2939).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ši Deklaracija nebuvo tinkamai užpildyta, t.y. joje nenurodytas nei statybą leidžiantis dokumentas, nei statinio projektas, nenurodytas statinio statybos vadovas bei statinio bendrųjų rodiklių reikšmės pagal statinio projektą. Pareiškėjo nuomone, tai yra formalūs pažeidimai, nekliudę tvirtinti Deklaraciją, nes visus duomenis galima nustatyti iš kartu su Deklaracija pateiktų dokumentų.

Teisėjų kolegija su tokia nuomone nesutinka, nes STR „Statybos užbaigimas“ 8.3 punktas nustato, kad deklaracija apie statybos užbaigimą – statytojo (užsakovo, savininko, valdytojo, paveldėtojo) ir kitų statybos dalyvių pasirašytas dokumentas, kuriuo paskelbiama, kad statybos darbai (išskyrus Reglamento 8.2 punkte nurodytus) užbaigti ar statinio (patalpų) paskirtis pakeista pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas; To paties STR 44 punktas nustato, kad deklaracija yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnio 4 punktas nustato, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą. Taigi deklaracijos patvirtinimas ir registracija IS „Infostatyba“ yra kompetentingos valstybės institucijos administracinis sprendimas, ne tik patvirtinantis naujo daikto teisėtą sukūrimą, bet ir suteikiantis asmeniui teisę įregistruoti naujai sukurtą daiktą ir nuosavybės teisės į jį.

Prieš priimdamas tokį administracinį sprendimą, t.y. veikdamas kaip oficialus valstybės pareigūnas, apeliantas privalėjo atlikti STR „Statybos užbaigimas“ 39 punkte numatytus veiksmus, inter alia įsitikinti, kad Deklaracija užpildyta pagal nustatytus reikalavimus. To apeliantas nepadarė. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Deklaracija ir prašymas nėra pasirašytas vieno iš statytojų – V. M., todėl kyla dar didesnių abejonių, ar šie dokumentai atspindi visų statinio savininkų ir statytojų valią paskelbti apie statybos užbaigimą. A. J. turėjo pareikalauti iš statytojų, kad šie tinkamai užpildytų deklaraciją, o to nepadarius – atsisakyti ją tvirtinti, nes ji neatitiko bendrųjų reikalavimų, keliamų dokumentams.

Apelianto argumentai, susiję su statybos teisėtumo tikrinimu per vienerius metus nuo Deklaracijos patvirtinimo, nėra pagrįsti. Atrankinis statinio statybos teisėtumo patikrinimas, numatytas STR „Statybos užbaigimas“ 40 punkte, yra skirtas visapusiškam ir detaliam statybos teisėtumo patikrinimui, t.y. įsitikinimui, kad pastatytas statinys faktiškai atitinka statybos projektą, jis pastatytas numatytoje vietoje, jo statybos dokumentai yra tvarkingi ir t.t. Tuo tarpu Inspekcijos pareigūnas, prieš tvirtindamas deklaracijas apie statybos užbaigimą, privalo atlikti ne statybos teisėtumo patikrinimą, o pateiktų dokumentų patikrinimą, įsitikinti deklaracijos užpildymo teisingumu ir pateikiamų dokumentų teisėtumu. Atsižvelgiant į A. J. išsilavinimą, užimamas pareigas valstybės tarnyboje, jo darbo pobūdį bei įprastai Inspekcijos Vilniaus skyriuje atliekamas funkcijas, darytina išvada, kad jis galėjo nustatyti akivaizdžius Deklaracijos ir pridedamų dokumentų trūkumus ir privalėjo tai padaryti.

Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir, konstatuodamas, kad statybos leidimas gyvenamajam namui negalioja, pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, tačiau teisėjų kolegija šiuos jo argumentus pripažįsta nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas nesprendė statybos leidimo galiojimo klausimo ir statybos nepripažino savavališka. Teismas padarė išvadą, kad statybos leidimas, atsižvelgiant į jo išdavimo datą, adresatą, galiojimo laikotarpį bei pratęsimo datą, turėjo sukelti pareiškėjui pagrįstų ir akivaizdžių abejonių, todėl pastarasis privalėjo, prieš tvirtindamas Deklaraciją, papildomai tikrinti jo teisėtumą, o to nepadaręs, jis netinkamai atliko savo pareigas.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad A. J., patvirtindamas Deklaraciją neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ir pareigybės aprašymą turėjo veikti, todėl yra pagrįstai pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą.

Atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūras, esminių procesinių pažeidimų nenustatyta. Apelianto argumentus, kad Inspekcija skyrė tarnybinę nuobaudą, nesusipažinusi su bylos dokumentais, paneigia tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga bei liudytojų, apklaustų pirmosios instancijos teismo posėdyje parodymai.

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog tais atvejais, kai yra nustatoma, kad valstybės tarnautojas (pareigūnas) yra padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta tarnybinė (drausminė) nuobauda yra neadekvati padarytam pažeidimui (per griežta), teismas privalo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. A552-2748/2012). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino A. J. padaryto pažeidimo pobūdį, kitas reikšmingas aplinkybes ir teisėtai pakeitė paskirtąją tarnybinę nuobaudą švelnesne.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis