2023-02-01 Nr. AB-2660-3-62-3-00198-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-31-492/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00198-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 17.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės, ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2021 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 2D-660 „Dėl Jūsų prašymo“ (toliau –ir Sprendimas), ir atnaujinti terminą pateikti prašymui dėl 2017 m. birželio 19 d. privalomojo nurodymo įvykdymo pratęsimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcija ginčijamu 2021 m. sausio 15 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą pateikti prašymui dėl 2017 m. birželio 19 d. privalomojo nurodymo įvykdymo pratęsimo. Ginčijamas sprendimas yra formalus ir nepagrįstas, prieštaraujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatoms.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad įsigijo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio pardavėjas žadėjo, jog greta gyvenamojo namo bus įrengta ir tvora. Pareiškėjas, 2014 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, pastebėjo greta namo įrengtus tvoros stulpelius, su kurių įrengimu jis visiškai nesusijęs. Pareiškėjas 2016 m. rudenį užsisakė vartų konstrukciją, kurią pritvirtino prie įrengtų stulpelių. Inspekcija 2017 m. birželio 19 d. pareiškėjui surašė privalomąjį nurodymą Nr. PN-983-(15.2) pašalinti pažeidimus – iki 2017 m. gruodžio 16 d. nugriauti statinius – 67,00 m ilgio statomą tvorą ir 20,8 kv. m. ploto aikštelę, pastatytus už žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribos, valstybinėje žemėje, ir sutvarkyti statybvietę (toliau – ir Privalomasis nurodymas).

4. Pareiškėjas nurodė, jog gavęs Privalomąjį nurodymą, nuėmė vartus bei vartelius nuo stulpelių, kurie įrengti ne ant jam priklausančio žemės sklypo ribos, ir 2017 m. gruodžio 11 d., atsižvelgdamas į gautą Inspekcijos nurodymą, kreipėsi su prašymu į Kauno miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyrių dėl leidimo įrengtos įvažos naudojimui gavimo, kurį tą pačią dieną gavo. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Inspekciją dėl termino Privalomojo nurodymo įvykdymui pratęsimo trims mėnesiams, o 2017 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) dėl sutikimo / neprieštaravimo išdavimo įrengti įvažiavimo / išvažiavimo kelią. NŽT 2018 m. kovo 26 d. informavo pareiškėją, kad neprieštarauja įvažos įrengimui ir naudojimui. Inspekcija 2018 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo 2017 m. gruodžio 16 d. prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą netenkino. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 7 d. sprendimu Inspekcijos 2018 m. sausio 9 d. sprendimas panaikintas, konstatavus, kad sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų administraciniams aktams.

5. Pareiškėjas 2018 m. liepos 10 d. pateikė Inspekcijai prašymą dėl liudytojų, kurie galėtų patvirtinti pareiškėjo 2017 m. gruodžio 16 d. prašymo pateikimo Inspekcijai aplinkybes, apklausos. Inspekcija 2018 m. liepos 13 d. sprendimu, neapklaususi pareiškėjo nurodytų liudytojų, dar kartą nusprendė pareiškėjo 2017 m. gruodžio 16 d. prašymo netenkinti. Pareiškėjui apskundus šį Inspekcijos sprendimą, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 16 d. nutartimi šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

6. Pareiškėjas 2021 m. sausio 11 d. kreipėsi į Inspekciją su prašymu atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą dėl termino Privalomojo nurodymo įvykdymui pratęsimo, tačiau Inspekcija ginčijamu Sprendimu šio prašymo netenkino, konstatavusi, jog teisės aktai nenumato galimybės atnaujinti prašymo padavimo termino, nepriklausomai nuo jo praleidimo priežasčių. Inspekcija taip pat nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo jau buvo išnagrinėtas Inspekcijos 2018 m. liepos 13 d. sprendimu, kuris yra galiojantis, todėl atsisakė pakartotinai nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl termino pratęsimo.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo laikytis gero administravimo principo, įgyvendinančio Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Inspekcija turėjo pareigą imtis aktyvių veiksmų ir padėti asmeniui, tačiau ji atsisakė tirti ir vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių, taikant gero administravimo principą, turėjo būti atnaujintas terminas pateikti prašymą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Pareiškėjas įrodė priežastis, dėl kurių turėjo būti atnaujintas terminas kreiptis dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo: prašymo Inspekcijai padavimo metu (2017 m. gruodžio mėn.) šeima augino tris mažamečius vaikus, šeimos pajamos buvo labai ribotos, buvo didelis užimtumas, vykdant atsakingas darbines pareigas ir rūpinantis trimis mažamečiais vaikais.

8. Pareiškėjas akcentavo, kad Inspekcija, esant analogiškai situacijai, pareiškėjo kaimynui pratęsė terminą privalomajam nurodymui įvykdyti, todėl Inspekcija negali diskriminuoti pareiškėjo ir užkirsti kelią įteisinti įvažos į žemės sklypą naudojimą.

9. Pareiškėjas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas, Priežiūros įstatymas) 22 straipsnio 1 dalies 8 punktas bei 23 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato galimybę atnaujinti terminą kreiptis į teismą teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijoms ir Inspekcijai, vykdančioms valstybinę priežiūrą, todėl analogiškos nuostatos turtėtų būti laikomasi ir sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, kadangi priešingu atveju, Inspekcijai turint galimybę kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo, tačiau jos kontroliuojamiems subjektams tokios teisės nesuteikiant, yra neproporcingai suvaržomos tokių kontroliuojamų asmenų galimybės.

10. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalis, ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.117 straipsnio 4 dalis numato galimybę teismui atnaujinti praleistus terminus jiems pasibaigus, jei šie terminai buvo praleisti dėl svarbių priežasčių, ir nėra nustatyta imperatyvaus draudimo, kuris ribotų teismo diskreciją, įvertinus konkrečias pareiškėjo nurodomas aplinkybes, atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

11. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neįvertino visų objektyvių aplinkybių, visiškai nesigilino į faktinę situaciją, nesivadovavo gerojo administravimo principu, skundžiamas Sprendimas yra be motyvų. Taip pat buvo pažeistas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) steigimo sutarčių imperatyvas pagrįsti savo sprendimus. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – ir Chartija) turi tokią pačią galią kaip ir steigiamosios ES sutartys (ES Sutarties 6 str.), todėl privaloma Inspekcijai užtikrinti tinkamą Chartijoje nustatytų pareiškėjo teisių įgyvendinimą, o kai tokie imperatyvai pažeidžiami, pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl pažeistų teisių teisminės gynybos. Inspekcija Sprendime nenurodė faktinio pagrindo – kodėl Inspekcijos pareiga imtis aktyvių veiksmų ir padėti pareiškėjui bei pareiga priimti proporcingus sprendimus nėra pakankamas pagrindas tenkinti pareiškėjo 2021 m. sausio 11 d. prašymą.

12. Atsakovas Inspekcija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

12.1. Inspekcija, 2017 m. birželio 13 d. patikrinusi, ar tvora ir betoninės trinkelės žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), pastatyti teisėtai, ir nustačiusi, kad pareiškėjas nesuformuotoje valstybinėje žemėje pastatė įtvirtintus metalinius stulpus tvorai (aukštis ~ 2,0 m, tvoros ilgis ~ 67,0 m) ir betoninių trinkelių aikštelę (ilgis ~ 5,20 m, plotis ~ 4,00 m., plotas apie 20,8 kv. m), surašė pareiškėjui 2017 m. birželio 19 d. Privalomąjį nurodymą iki 2017 m. gruodžio 16 d. pašalinti pažeidimus, t. y. nugriauti 67,00 m ilgio statomą tvorą, išardyti 20,8 kv. m ploto betoninių trinkelių aikštelę, pastatytus už žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), ribos, valstybinėje žemėje ir sutvarkyti statybvietę.

12.2. Inspekcija, apžvelgusi pareiškėjo Inspekcijoje 2017 m. gruodžio 22 d. registruoto prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą nagrinėjimo ir Inspekcijos priimtų sprendimų dėl šio prašymo nagrinėjimo teismuose aplinkybes, pažymėjo, kad pareiškėjas 2021 m. sausio 11 d. pateikė Inspekcijai prašymą atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl termino pratęsimo Privalomojo nurodymo įvykdymui, ir pratęsti terminą įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Inspekcija ginčijamu Sprendimu informavo pareiškėją, kad Inspekcija prašymo pratęsti terminą pakartotinai nenagrinės, kadangi Inspekcijos 2018 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. RE-264-(15.2), kuriuo nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, yra nepanaikintas ir galiojantis, o aplinkybė, kad prašymas pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pateiktas jau po privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos, nepasikeitė. Inspekcija pažymėjo, kad Įstatymas nenumato galimybės Inspekcijai atnaujinti prašymo padavimo terminą, nepriklausomai nuo aplinkybių, lėmusių šio termino praleidimą.

12.3. Inspekcija nesutiko, kad ji pažeidė gero administravimo principą, ir pažymėjo, kad Inspekcija rūpestingai, atidžiai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo 2021 m. sausio 11 d. prašymą, pateikė faktais ir teisės aktais pagrįstą, motyvuotą, Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą.

12.4. Pareiškėjas skunde akivaizdžiai painioja du skirtingus institutus, reguliuojamus skirtingų įstatymų, nes skundžiamu Sprendimu Inspekcija išnagrinėjo prašymą atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl Privalomojo nurodymo, priimto vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatomis, įvykdymo termino pratęsimo ir pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, o pareiškėjas skundą grindžia ABTĮ numatyta galimybe asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, teikti teismui prašymą dėl termino atnaujinimo. Šioje ginčo situacijoje Įstatymas yra specialusis ABTĮ taikymo atžvilgiu ir paremtas imperatyviu reguliavimo metodu.

12.5. Pareiškėjas nesilaikė pareigos pateikti prašymą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka, todėl ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas. Be to, Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog privalomojo nurodymo, surašyto Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu, įvykdymo termino pratęsimas yra priskirtas Inspekcijos, t. y. viešojo administravimo subjekto, o ne administracinio teismo kompetencijai. Minėti teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13.1. Teismas byloje nustatė, kad Inspekcija, 2017 m. birželio 13 d. patikrinusi su pareiškėjui priklausančiu žemės sklypu besiribojančios tvoros ir įvažos įrengimo aplinkybes, surašė pareiškėjui Privalomąjį nurodymą iki 2017 m. gruodžio 16 d. pašalinti statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinius. Inspekcijoje 2017 m. gruodžio 22 d. buvo užregistruotas pareiškėjo prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, kurio Inspekcija 2018 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. RE-13-(15.2) netenkino, nes prašymas buvo pateiktas jau pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, kurio pratęsimas yra negalimas. Šį Inspekcijos sprendimą pareiškėjas apskundė Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, kuris 2018 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2631-644/2018 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, panaikino ginčijamą sprendimą, o skundo dalį dėl termino pratęsimo paliko nenagrinėtą. Inspekcija, įvertinusi teismo nurodytas aplinkybes, antrą kartą išnagrinėjo pareiškėjo prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, ir 2018 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. RE-264-(15.2) pareiškėjo prašymo netenkino, Privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsė. Pareiškėjas apskundė šį sprendimą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, kurie 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-332-644/2019 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o LVAT 2020 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2829-520/2020 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas 2021 m. sausio 11 d. pateikė Inspekcijai prašymą atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ir pratęsti terminą įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Inspekcija ginčijamu Sprendimu informavo pareiškėją, kad Inspekcija prašymo pratęsti terminą pakartotinai nenagrinės, kadangi ankstesnis Inspekcijos priimtas sprendimas šiuo klausimu yra nepanaikintas ir galiojantis, o aplinkybė, kad prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pateiktas jau po Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos, nepasikeitė.

14. Teismas byloje vadovavosi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6, 8, 11 dalimis, 14 straipsniu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

15. Teismas nustatė, kad galimybė pratęsti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminus yra susieta su pareiga šia galimybe pasinaudoti teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, konstruodamas teisės normas, yra išskyręs termino pratęsimo ir termino atnaujinimo institutus. Pirmuoju atveju yra pratęsiama tai, kas nėra pasibaigę, o antruoju atveju – tai, kas yra pasibaigę, gali būti atnaujinama esant aplinkybėms, paprastai nepriklausančioms nuo suinteresuoto asmens valios. Teismas, vadovaudamasis aktualia teismų praktika, padarė išvadą, kad šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o terminui pasibaigus jo pratęsimo galimybė išnyksta ir prašymo pratęsti tokį terminą padavimas nebetenka prasmės.

16. Teismas, įvertinęs Įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatas, pabrėžė, kad privalomajam nurodymui įvykdyti nustatyto termino pratęsimo procedūroje egzistuoja tik vienas elgesio variantas – asmuo turi teisę iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją ir prašyti nurodymo įvykdymo terminą pratęsti. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą Inspekcijoje buvo užregistruotas 2017 m. gruodžio 22 d., ir Inspekcija šio prašymo netenkino, konstatavusi, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas pasibaigė 2017 m. gruodžio 16 d. Įstatymo leidėjui nenustačius termino atnaujinimo instituto, sprendžiant šį ginčą pareiškėjo nurodytos ar bet kokios kitos ypatingos aplinkybės, susijusios su priežastimis, dėl kurių jis praleido Privalomajame nurodyme nustatytą terminą kreiptis dėl jo patęsimo, neturi jokios teisinės reikšmės, todėl pareiškėjo prašymo aplinkybės dėl termino atnaujinimo svarbių priežasčių, susijusių su procedūromis, kurių trukmei jis negali daryti įtakos, teisminių procesų eigos, šeimyninės ir turtinės padėties nenagrinėtinos kaip neturinčios reikšmės ginčui ir perteklinės.

17. Teismas netenkino pareiškėjo skundo, nustatęs, kad ginčijamas Inspekcijos Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo argumentai dėl galimybės aptartą terminą atnaujinti prieštarauja LVAT praktikai, formuojamai analogiško pobūdžio bylose.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 3 d. sprendimą (padarytas aiškus rašymo apsirikimas, nes skundžiamas 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimas), ir pareiškėjo skundą patenkinti: panaikinti Inspekcijos 2021 m. sausio 15 d. sprendimą ir atnaujinti terminą T. J. pateikti prašymą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo pratęsimo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuojant, kad pirmosios instancijos teismas, nesvarstydamas galimybės atnaujinti terminą kreiptis dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, nepriklausomai nuo faktinių aplinkybių, pažeidė gero administravimo, teisingumo, asmens teisės į teisminę gynybą, proporcingumo imperatyvus, įtvirtintus ES pagrindinių teisių chartijoje.

20. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl Inspekcijos pažeisto gerojo administravimo principo ir nevykdytos pareigos imtis aktyvių veiksmų ir padėti pareiškėjui, taip pat dėl skundžiamo Inspekcijos Sprendimo nemotyvuotumo ir nepagrįstumo, neatitikimo Chartijos reikalavimams; teismas neįvertino pareiškėjo nurodyto aiškaus teisinio pagrindo terminui atnaujinti (t. y. CK 1.117 str. 4 d.), dėl jo nepasisakė, netinkamai taikė bendrąją taisyklę dėl praleisto termino pratęsimo galimybės nebuvimo, ir nenurodė teisinio pagrindo, draudžiančio nagrinėti pareiškėjo nurodytas termino praleidimo aplinkybes ir spręsti dėl termino atnaujinimo, šios galimybės nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime taikyta teismų praktika. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas pažeidė reikalavimą atsakyti į visus skunde pareikštus reikalavimus, nes nenagrinėjo faktinių aplinkybių, pagrindžiančių termino keiptis į Inspekciją praleidimo priežastis; nepasisakė dėl Inspekcijos Sprendimu pažeisto proporcingumo imperatyvo, draudžiančio taikyti griežtesnes priemones nei būtina nustatytam tikslui pasiekti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio nuostatų, yra nemotyvuota ir nepagrįstas.

21. Atsakovas Inspekcija pateiktame atsiliepime nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo jį naikinti.

22. Inspekcija iš esmės pakartoja atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, ir pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde bando paneigti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2829-520/2020 nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo į Inspekciją kreipėsi jau po to, kai jis buvo pasibaigęs. Atsakovas nurodo kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, bei pagrįstai taikė bendrąją taisyklę, kad, pasibaigus terminui, jį pratęsti nėra galimybės. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, jame atskleista ginčo esmė, nurodytas aktualus teisinis reglamentavimas, sprendimo netenkinti pareiškėjo skundo motyvai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2021 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 2D-660, kuriuo atsisakyta atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo pratęsimo, bei atsisakyta nagrinėti prašymą pratęsti šį terminą, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

25. Byloje nustatyta, kad Inspekcija, vadovaudamasi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjui surašė 2017 m. birželio 19 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-983-(15.2) pašalinti nustatytus pažeidimus – iki 2017 m. gruodžio 16 d. nugriauti statinius – 67,00 m ilgio statomą tvorą ir 20,8 kv. m. ploto aikštelę, pastatytus už žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribos, valstybinėje žemėje, ir sutvarkyti statybvietę. Inspekcijoje 2017 m. gruodžio 22 d. buvo užregistruotas pareiškėjo prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, kurio Inspekcija 2018 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. RE-13-(15.2) netenkino, nes prašymas buvo pateiktas jau pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, kurio pratęsimas yra negalimas. Šį Inspekcijos sprendimą pareiškėjas apskundė Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, kurie 2018 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2631-644/2018 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir panaikino ginčijamą sprendimą, o skundo dalį dėl termino pratęsimo paliko nenagrinėtą. Inspekcija, įvertinusi teismo nurodytas aplinkybes, antrą kartą išnagrinėjo pareiškėjo prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, ir 2018 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. RE-264-(15.2) pareiškėjo prašymo netenkino, Privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsė. Pareiškėjas apskundė šį sprendimą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, kurie 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-332-644/2019 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. LVAT 2020 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2829-520/2020 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minimoje nutartyje nepripažino pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjas su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo terminą į Inspekciją kreipėsi laiku.

26. Pareiškėjas 2021 m. sausio 11 d. pateikė Inspekcijai prašymą atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ir pratęsti terminą įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Inspekcija ginčijamu Sprendimu informavo pareiškėją, kad Inspekcija prašymo pratęsti terminą pakartotinai nenagrinės, kadangi šiuo klausimu Inspekcijos priimtas 2018 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. RE-264-(15.2) yra nepanaikintas ir galiojantis, o aplinkybė, kad prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pateiktas jau po Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos, nepasikeitė. Inspekcija pažymėjo, kad Įstatymas nenumato galimybės Inspekcijai atnaujinti prašymo padavimo terminą, nepriklausomai nuo aplinkybių, lėmusių šio termini praleidimą.

27. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnis (straipsnio redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.), reglamentuojantis statybos patikrinimą, nustato atvejus, kada Inspekcija atlieka patikrinimus (1 d.); Inspekcijos pareigūnų veiksmus iki patikrinimo (3 d.) ir patikrinimo metu (4 d.). Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad užbaigus statybos patikrinimą, surašomas statybos patikrinimo aktas. Jeigu statybos patikrinimo metu nustatoma teisės aktų ar statinio projekto sprendinių (išskyrus šio straipsnio 11 dalyje nurodytus atvejus) pažeidimų, Inspekcijos pareigūnas surašo privalomąjį nurodymą statytojui, o jeigu jo nėra, – vienam iš šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, per privalomajame nurodyme nustatytą, bet ne ilgesnį negu 6 mėnesių terminą šiuos pažeidimus pašalinti: pagal privalomąjį nurodymą pakeisti statinio projektą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su projektine dokumentacija, atlikti reikalingus statybos darbus, kad statinys (jo dalis) atitiktų statinio projekto sprendinius ir (ar) teisės aktų reikalavimus, ar nugriauti statinį ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę, pašalinti kitus pažeidimus. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, jeigu dėl objektyvių nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, šio straipsnio 6 dalyje nurodytas asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcija, įvertinusi prašymo motyvus, priima sprendimą pratęsti arba atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Priėmus sprendimą pratęsti šį terminą, jis pratęsiamas, tačiau ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme, ir tik vieną kartą <...>. Pažymėtina, kad šiame įstatyme nėra įtvirtintų teisės normų, reglamentuojančių privalomųjų nurodymų vykdymo terminų atnaujinimą.

28. Taigi, pagal aptartas Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatas, kai dėl objektyvių nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, o tokio termino atnaujinimo galimybė nėra numatyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3576-624/2020).

29. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas pirminį prašymą atsakovui pratęsti terminą Privalomajam nurodymui įvykdyti pateikė jau pasibaigus jo įvykdymo terminui, t. y. po 2017 m. gruodžio 18 d. (prašymą dėl termino pratęsimo Inspekcijai pareiškėjas galėjo pateikti iki 2017 m. gruodžio 18 d. (gruodžio 16 d. buvo šeštadienis (nedarbo diena)). Šios aplinkybės pareiškėjas skunde neginčija, tačiau mano, kad yra pagrindas šį terminą atnaujinti.

30. Atsakovas skundžiamu Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2021 m. sausio 11 d. prašymo dalį dėl termino Privalomajam nurodymui įvykdyti pratęsimo, motyvuodamas tuo, kad tokio paties pobūdžio pareiškėjo 2017 m. gruodžio 22 d. Inspekcijoje užregistruotas prašymas jau yra išnagrinėtas, ir šiuo klausimu priimtas Inspekcijos 2018 m. liepos 13 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta pratęsti nurodomą terminą, yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Šią Sprendimo dalį atsakovas grindė Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo, kito įstatymų nustatytą specialų statusą turinčio fizinio asmens sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad dėl to paties klausimo atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą (3 p.); arba paaiškėja, kad skundą dėl to paties klausimo pradėjo nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija ar teismas (4 p.); bei Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 6 dalies 2 punkto nuostatomis, numatančiomis, kad skundai ar pranešimai dėl statybos užbaigimo aktų ar pažymų apie statinio nugriovimą išdavimo teisėtumo, deklaracijų apie statybos užbaigimą surašymo ar patvirtinimo teisėtumo, taip pat dėl kitų, negu nurodyti šio straipsnio 4 ir 5 dalyse, su statybos procesu susijusių administracinių sprendimų nenagrinėjami, apie tai raštu informuojant skundą ar pranešimą pateikusį asmenį, jeigu akto ar pažymos išdavimo, deklaracijos surašymo ar patvirtinimo arba administracinio sprendimo teisėtumo klausimas dėl tų pačių aplinkybių nagrinėjamas arba išnagrinėtas teisme.

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Inspekcijos 2018 m. liepos 13 d. sprendimo atsisakyti pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą teisėtumas buvo patikrintas administraciniuose teismuose (šios nutarties 25 p.) ir buvo pripažinta, kad šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, taip pat į tai, jog pareiškėjas 2021 m. sausio 11 d. prašyme nenurodė duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą, pažymi, jog atsakovas skundžiamame Sprendime pagrįstai atsisakė nagrinėti šią pareiškėjo 2021 m. sausio 11 d. prašymo dalį, ir šį atsisakymą tinkamai pagrindė teisės aktų nuostatomis bei faktinėmis aplinkybėmis.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, nustatytas bylos faktines aplinkybes, proceso dalyvių paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad atsakovo Sprendimas atsisakyti pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą yra teisėtas ir pagrįstas.

33. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi vienareikšmiškos pozicijos dėl byloje taikytinų teisės aktų aiškinimo. Asmuo, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, turi kreiptis į teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau jis tai gali padaryti tik iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Nustačius, kad į teismą buvo kreiptasi jau po to, kai jis buvo pasibaigęs, prašymas pratęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą negali būti patenkinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014, 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017 ir kt.). Remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, teismui pakanka konstatuoti šio termino pratęsimo praleidimo faktą, praleistų dienų skaičius ar laikotarpis neturi reikšmės ir teismas neturi pagrindo jo vertinti.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuluota bendrąja taisykle, kad pasibaigus Privalomojo nurodymo terminui, jo pratęsimo galimybė išnyksta, kadangi pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

35. Pareiškėjas 2021 m. sausio 11 d. prašyme Inspekcijos taip pat prašė atnaujinti terminą paduoti prašymą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, nurodydamas aplinkybes, lėmusias šio termino praleidimą (įtemptas darbas, sunki šeimos finansinė padėtis, kt.). Atsakovas skundžiamu Sprendimu atsisakė tenkinti šią pareiškėjo prašymo dalį, motyvuodamas tuo, kad Įstatymas Inspekcijai nenumato galimybės atnaujinti prašymo padavimo termino, nepriklausomai nuo priežasčių, lėmusių termino praleidimą. Atsakovas taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus.

36. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Priežiūros įstatyme nenumačius galimybės atnaujinti terminą kreiptis dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, pareiškėjo nurodytos ar bet kokios kitos ypatingos aplinkybės, susijusios su priežastimis, dėl kurių jis praleido privalomajame nurodyme nustatytą terminą kreiptis dėl jo patęsimo, neturi reikšmės. Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamame teismo sprendime nebuvo vertintos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindė praleistą terminą kreiptis į Inspekciją, nes nustačius aplinkybę, kad dėl termino pratęsimo į Inspekciją buvo kreiptasi praleidus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, nebuvo teisinio pagrindo vertinti pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių, lėmusių termino praleidimą (sudėtinga šeiminė ir finansinė padėtis, atsakingas pareiškėjo darbas), taip pat pareiškėjo nurodyto teisinio termino atnaujinimo pagrindo (CK 1.117 str., ABTĮ 30 str. 1 d.), atsakovo pažeistų gerojo administravimo, proporcingumo imperatyvo, teisingumo principų, taip pat aplinkybių, susijusių su gretimo sklypo nelegalių statinių įteisinimu.

37. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi bendrąja taisykle, kad galima pratęsti tik nepasibaigusius terminus, nes nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomos Civilinio kodekso 1.117 straipsnio 4 dalies nuostatos, numatančios, kad atnaujinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus teismas gali jį atnaujinti, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Pažymėtina, kad privalomasis nurodymas yra individualus administracinis aktas, su kuriuo susijusias procedūras reguliuoja specialus teisės aktas – Priežiūros įstatymas, kuriame nėra numatyta galimybės atnaujinti terminą kreiptis dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

38. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Nagrinėjamu atveju taip pat negalima teigti, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadas, suformuluotas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (t. y. atmesti pareiškėjo skundą), kadangi pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose; byloje nenustatyta priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose, kuriomis, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė.

39. Taigi, konstatuotina, kad ginčijamas Inspekcijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, ginčijamas Sprendimas yra aiškiai motyvuotas, t. y. atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu) nustatytus reikalavimus, t. y., kad administraciniame sprendime būtų nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

40. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi galutinis procesinis sprendimas iš esmės priimtas ne pareiškėjo naudai, tai jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė