2021-02-10 Nr. AB-3079-3-61-3-00104-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-431-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00104-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. (K. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. (K. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. M. (K. M.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2008 metų iki 2019 m. vasario 12 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas jo privatumas, todėl jis patyrė didelį diskomfortą, psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją ir nepilnavertiškumo jausmą.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad visose kamerose tualetas yra gyvenamojoje patalpoje, atskirtas ne aukštesne nei 1,5 m aukščio sienele, o nuo 2017 metų – ir užuolaida, kuri netrukdo pareigūnams per duryse esantį stebėjimo langelį matyti gamtinius reikalus atliekantį asmenį. Tokios gyvenimo sąlygos, pareiškėjo nuomone, pažeidžia žmogaus teises, kadangi jis buvo žeminamas kitų asmenų (administracijos darbuotojų) jiems užeinant į kamerą ar stebint pareiškėją per stebėjimo langelį. Pareiškėjo vertinimu, tokios žmogaus orumą žeminančios sąlygos prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai ir laikytinos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu.

4. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Taip pat atsakovo atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo priteisimo taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos higienos normos (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.5 punkte nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Atsakovo atstovo teigimu, įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m, ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus.

6. Atsakovo atstovas paaiškino, kad gyvenamosiose kamerose Nr. Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–426 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

7. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo K. M. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi 2020 m. sausio 9 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, kad nėra svarbių aplinkybių, leidžiančių atnaujinti ieškinio senaties terminą, teismas sprendė, jog pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2016 m. sausio 10 d.

10. Vadovaudamasis Higienos normos 76:2010 21 punkto nuostatomis bei nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nuostatomis, pagal kurias veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, teismas pažymėjo, jog Higienos norma HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

11. Įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, tai, kad nebuvo pateikti įrodymai, paneigiantys pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, visas abejones teismas vertino pareiškėjo naudai ir darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 m sienele. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 1 129 paras, iš kurių 1 128 buvo laikomas vienas, teismas sprendė, jog neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu pareiškėjas kalėjo vieną parą.

12. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Atsižvelgęs į tai, kad pažeidimas truko vieną dieną, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nurodė, kad pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

III. 13. Pareiškėjas K. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

14. Pareiškėjas teigia, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, o šiuo straipsniu saugoma teisė yra absoliuti, todėl tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė. Pareiškėjo vertinimu, visą ginčo laikotarpį nuo 2008 metų buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis tualetu. Teismas nepagrįstai siekia perkelti įrodinėjimo naštą pareiškėjui. Pagal EŽTT praktiką gyvenamosios patalpos ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažintinas nepriimtinu.

15. Pareiškėjas pažymi, kad tualetas yra įrengtas gyvenamojoje patalpoje, atskirtas 1,5 m sienele, kuri į tokį aukštį buvo pakelta tik 2017 metais atlikus kapitalinį remontą. Iki to laiko, sienelės aukštis buvo 1,2 m. Tačiau minėta sienelė, pareiškėjo teigimu, neapsaugo jo privatumo nuo pareigūnų stebėjimo pro durų langelį. Pareiškėjas nurodo, kad jis ne kartą pareigūnų buvo užtiktas atliekant gamtinius reikalus, ir atkreipia dėmesį, kad tarp pareigūnų yra nemažai moterų. Tokios kalinimo sąlygos, pareiškėjo manymu, prieštarauja žmogiškumui, pažeidė jo orumą ir visuotinai pripažintas žmogaus teises, t. y. pažeidė Konvencijos 3 straipsnį.

16. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovo atstovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kad lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui K. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų (privatumo naudojantis tualetu) Lukiškių TI-K nuo 2008 metų iki 2019 m. vasario 12 d.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde išdėstytas pretenzijas dėl privatumo neužtikrinimo, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 1 129 paras, iš kurių 1 128 paras jis kalėjo vienas, o vieną parą jis kalėjo ne vienas, t. y. kalėjo neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dėl nustatyto pažeidimo yra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas dėl privatumo kamerose neužtikrinimo, ir netenkinti skundo reikalavimo dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pareiškėjo reikalavimui atlyginti jo patirtą neturtinę žalą nuo 2008 metų iki 2016 m. sausio 9 d. (įskaitytinai) taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir šį reikalavimą atmetė.

20. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jam priteiti 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo ir dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisimo, akcentuoja, kad privatumas naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas visą laiką.

21. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo 12 000 Eur sumą, kai skundu prašė priteisti 10 000 Eur, tačiau visiškai nemotyvuoja skundo reikalavimo pakeitimo.

22. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; kt.).

24. Taigi nagrinėjamu atveju bus nagrinėjama ir vertinama, ar pirmosios instancijos teismo išvada nepriteisti pareiškėjui 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįsta ir teisėta.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia nurodo, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymu, atkreiptinas dėmesys į EŽTT jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių nustatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

27. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

28. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; kt.).

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2008 metų, tačiau skundą teismui padavė 2020 m. sausio 9 d., t. y. žymiai praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

30. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; kt.). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad taiko sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį, nustatė, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2008 metų iki 2016 m. sausio 9 d. (įskaitytinai), atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą ginama nuo 2016 m. sausio 10 d. ir nagrinėjo pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. sausio 10 d. iki 2019 m. vasario 12 d. (vertino pareiškėjo Lukiškių TI-K praleistas 1 129 paras).

33. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą 2020 m. sausio 9 d., argumentus, kad taikoma sutrumpinta 3 metų ieškinio senatis, matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą ginama nuo 2017 m. sausio 10 d., nenurodė, dėl kokių priežasčių nagrinėjamos pareiškėjo kalinimo sąlygos ne nuo 2017 m. sausio 10 d., o nuo 2016 m. sausio 10 d. Jei pirmosios instancijos teismas atnaujino pareiškėjui ieškinio senaties terminą, tai nėra aišku, dėl kokių priežasčių šis terminas buvo atnaujintas tik daliai laikotarpio, o ne visam laikotarpiui, o jei ieškinio senaties terminas visiškai nebuvo atnaujintas, nėra aišku, dėl kokių priežasčių buvo nagrinėjamas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2016 m. sausio 10 d. iki 2017 m. sausio 9 d. (įskaitytinai), atlyginimo priteisimo.

34. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš esmės pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu iš 1 129 parų buvo pažeistas tik vieną parą, kai pareiškėjas kameroje buvo ne vienas, nes visą kitą ginčo laikotarpį pareiškėjas kalėjo vienas, o tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas 1,5 m aukščio pertvara. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą yra nurodęs, kad Lukiškių TI-K pareigūnai nuolat stebėjo suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, o įrengtos pertvara ir užuolaidos uždengė sanitarinio mazgo matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, tačiau atsakovo atstovas nėra byloje pateikęs įrodymų, kada konkrečiai kamerose buvo įrengtos 1,5 m petvaros ir užuolaidos.

35. Kaip jau minėta, šioje byloje pirmosios instancijos teismas nagrinėjo pareiškėjo kalinimo sąlygas, buvusias nuo 2016 m. sausio 10 d., pagal pareiškėjo paaiškinimus, 1,5 m aukščio sienelės ir užuolaidos buvo įrengtos tik nuo 2017 metų, o tai reiškia, kad 2016 metais pareiškėjo privatumas galėjo būti neapsaugotas. Atsakovas byloje nepateikė įrodymų, kad iki 2017 metų buvo įrengtos 1,5 m aukščio pertvaros ir užuolaidos, kurios tinkamai uždengė sanitarinio mazgo matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Taip pat pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su tuo, kad pareigūnai įeidavo į kamerą ir jis (pareiškėjas) buvo užtiktas atliekant gamtinius reikalus. Atsakovas nėra pateikęs jokių atsikirtimų į šiuos pareiškėjo argumentus.

36. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų pareiškėjo aplinkybių, kurios sudaro skundo pagrindą, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su ieškinio senatimi ir pareiškėjo kalinimo sąlygomis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl panaikintinas.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

38. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. M. (K. M. ) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė