2019-07-24 Nr. AB-14917-3-61-3-01463-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-466-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01463-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „SD statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „SD statyba“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo D. A. (D. A.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „SD statyba“ (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. balandžio 15 d. su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2019 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (23.1-08) RNA „Dėl UAB „SD statyba“ prašymo“; 2) panaikinti VMI 2019 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. (23.21-08) 324-1143; 3) leisti pareiškėjui patikslinti PVM deklaracijas dėl grąžintino PVM.

Kadangi pareiškėjo paduotas skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 ir 25 straipsniuose nustatytų reikalavimų, teismas 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. balandžio 30 d. skundo trūkumams pašalinti.

Pareiškėjas 2019 m. balandžio 30 d. pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame suformulavo reikalavimus: 1) panaikinti VMI 2019 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (23.1-08) RNA „Dėl UAB „SD statyba“ prašymo“; 2) panaikinti VMI 2019 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. (23.21-08) 324-1143.

Teismas, remdamasis pareiškėjo pateiktais duomenimis apie VMI 2019 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. (23.21-08) 324-1143 (toliau – ir Sprendimas) gavimo datą (2019 m. sausio 28 d.), nustatęs, kad terminas skundui dėl šio Sprendimo apskundimo paduoti yra praleistas, 2019 m. gegužės 2 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. gegužės 13 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui prašymą atnaujinti skundo dėl VMI Sprendimo panaikinimo padavimo terminą, nurodant termino praleidimo priežastis ir pateikiant šias priežastis patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas 2019 m. gegužės 13 d. pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui dėl VMI Sprendimo paduoti.

Prašyme nurodė, kad Sprendimas į pareiškėjo Mano VMI paskyrą buvo įkeltas 2019 m. sausio 17 d., tačiau jis su juo susipažino 2019 m. sausio 28 d. Nepasibaigus Sprendimo apskundimo terminui, 2019 m. vasario 18 d. pareiškėjo atstovas susiekė su Sprendimą priėmusia vyr. specialiste dėl Sprendimo įsigaliojimo ir jo panaikinimo galimybės, siekiant išsiaiškinti ar šiuo atveju Sprendimo apskundimas buvo vienintelė galimybė panaikinti priimtą Sprendimą ir pareiškėjui, kaip mokestinės nepriemokos sutarties šaliai, atšaukti sudarytą mokestinės nepriemokos sutartį. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad pageidaujant atšaukti mokestinės nepriemokos sutartį, jam pakanka pateikti prašymą atsisakyti sudarytos mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties, nurodant atsisakymo priežastis. Todėl pareiškėjas, atsižvelgdamas į VMI paaiškinimus, 2019 m. vasario 18 d. pateikė prašymą, kad atsisako 2018 m. lapkričio 7 d. mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties, kurios pagrindu buvo priimtas Sprendimas.

Pareiškėjas, jau pasibaigus Sprendimo apskundimo terminui, 2019 m. kovo 15 d. gavo VMI sprendimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjo prašymo netenkino. Pareiškėjas nurodė, kad jis sąžiningai, rūpestingai bei atidžiai siekė apginti savo pažeistas teises, t. y. dar nesuėjus Sprendimo apskundimo terminui kreipėsi į Sprendimą priėmusią vyriausiąją specialistę siekiant išsiaiškinti galimybes atšaukti pasirašytą mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį, tačiau išimtinai dėl VMI veiksmų, nurodant jog tokiu atveju pakanka pateikti prašymą, pareiškėjas buvo suklaidintas dėl tinkamo savo teisių gynybos būdų. Pareiškėjas ne tik kreipėsi į VMI, bet ir pateikė nurodytą prašymą, pagrįstai tikėdamasis apginti savo teises, todėl, jo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju veikė sąžiningai ir rūpestingai, bet buvo suklaidintas.

Pažymėjo, kad tiek Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), tiek Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 51 patvirtintos mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo taisyklės numato mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties sudarymo tvarką, tačiau visiškai nenumato tokios sutarties atšaukimo ar panaikinimo tvarkos, todėl pareiškėjas vadovavosi VMI pateiktu paaiškinimu, jog tokiu atveju reikia pateikti prašymą dėl mokestinės nepriemokos sutarties atsisakymo. Atitinkamai pateikus prašymą VMI, pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad prašymas nebus patenkintas ir juo labiau, neišnagrinėjus prašymo kreiptis į teismą dėl Sprendimo panaikinimo. Be to, VMI pareiškėjo prašymą išnagrinėjo jau pasibaigus administracinės procedūros terminui, tokiu būdu nepalikdama galimybės apginti savo teises ir pateikti skundą teismui nesuėjus Sprendimo apskundimo terminui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl VMI 2019 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. (23.21-08) 324-1143 panaikinimo paduoti ir skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, jog praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą skundui dėl VMI Sprendimo panaikinimo paduoti, prašo šį terminą atnaujinti. Teismas, įvertinęs pareiškėjo su skundu teismui pateiktus dokumentus, taip pat skundžiamo Sprendimo turinį, sprendė, kad pareiškėja ne vėliau nei 2019 m. sausio 28 d. žinojo turinti teisę dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo kreiptis į teismą arba Lietuvos administracinių ginčų komisiją (Sprendime aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminas), jai nebuvo sudarytos jokios kliūtys šia teise pasinaudoti, tačiau ji laisva valia ir savo rizika nusprendė šia teise pasinaudoti ne iškart ir pirmiausiai siekti susidariusios situacijos sprendimo ne teismo būdu.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika sprendžiant dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, vadovaudamasis aktualiomis ABTĮ nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis mėgino susidariusią situaciją išspręsti ne teismo būdu, kreipdamasi į VMI, nagrinėjamu atveju nelaikytina svarbia priežastimi, sukliudžiusia per ABTĮ nustatytą terminą, t. y. per vieną mėnesį nuo Sprendimo gavimo dienos, kreiptis į teismą su skundu.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 18 d. sudarė atstovavimo sutartį su advokatų profesine bendrija „Legalit“, kurios įgaliotas teisininkas 2019 m. vasario 18 d. ir kreipėsi į VMI dėl Sprendimo panaikinimo. Taigi pareiškėjos interesus atstovavo advokatas, kuriam, kaip savo srities profesionalui, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartai, nei asmenims, kasdienėje veikloje nesusiduriantiems su administraciniu procesu ir jo reikalavimais. Taigi advokato neatidumas ar nerūpestingumas, vertinant jį trečiųjų asmenų atžvilgiu, taip pat laikytinas paties pareiškėjo neatidumu ar nerūpestingumu.

Teismas pareiškėjo argumentus, kad teisės aktai nenumato mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties atšaukimo ar panaikinimo tvarkos, vertino kaip teisiškai nereikšmingus, nes šiuo atveju Sprendime buvo nurodyta jo apskundimo tvarka ir vien tik dėl pareiškėjo (jo atstovo) laisva valia pasirinkto elgesio modelio laiku nebuvo pasinaudota teise apskųsti Sprendimą per ABTĮ nustatytą terminą.

Teismas, atsižvelgdamas nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos termino skundui dėl Sprendimo panaikinimo paduoti praleidimo priežastys negali būti vertinamos kaip nepriklausiusios nuo pareiškėjo valios. Teismas vertino, kad pareiškėjas (jo atstovas) nesilaikė rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų. Nenustačius objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė pareiškėjui laiku kreiptis į teismą ir kurios gali būti pripažintos svarbiomis, ekstraordinariomis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste, pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo dėl Sprendimo panaikinimo padavimo terminą netenkino ir šią skundo dalį atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundžiamo VMI 2019 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. (23.1-08) RNA „Dėl UAB „SD statyba“ prašymo“ turinį, nurodė, kad šiuo raštu VMI informavo pareiškėją, jog mokesčių administratorius neturi teisės atlikti veiksmų, susijusių su priimto sprendimo dėl nepriemokos perėmimo panaikinimu. Paaiškino, kad ginčai, kilęs iš sutartinių santykių, turi būti nagrinėjami civiline tvarka ir pareiškėjas, manydamas, jog yra pažeistos jo teisės, turi teisę kreiptis į teismą civiline tvarka ir prašyti atlyginti patirtą žalą arba panaikinti sudarytą mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį. Teismas vertino, kad šiuo raštu VMI pateikė pareiškėjui tam tikrus informacinio bei konstatuojamojo pobūdžio faktus, tačiau juo nebuvo pareiškėjai sukurtos jokios pareigos, jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) šiame rašte nėra. Pažymėjo, kad iš pareiškėjo skundo teismui turinio matyti, jog pareiškėjo kreipimosi į teismą siekis yra Sprendimo panaikinimas, skunde pareiškėjas pateikė motyvus, susijusius su Sprendimo neteisėtumu. Prašyme atnaujinti skundo dėl Sprendimo panaikinimo padavimo terminą pareiškėjas patvirtino, kad VMI 2019 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. (23.1-08) RNA „Dėl UAB „SD statyba prašymo“ panaikinimas pareiškėjo pažeistų teisių neapgins, nes liktų galioti Sprendimas, kuriuo mokestinės nepriemokos perėmimo sutartis buvo patvirtinta.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti VMI 2019 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (23.1-08) RNA „Dėl UAB „SD statyba prašymo“ yra nenagrinėtinas teismų, kadangi šis sprendimas nėra administracinis aktas, darantis įtaką pareiškėjo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams (ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 1 dalis) ir negali būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu. Dėl šių priežasčių pareiškėjos skundą dėl reikalavimo panaikinti VMI 2019 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (23.1-08) RNA „Dėl UAB „SD statyba prašymo“ atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Aplinkybė, kad VMI 2019 m. kovo 15 d. rašte nurodyta, jog jis gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo šį sprendimą vertinti kitaip. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius.

III. Pareiškėjas UAB „SD statyba“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - atnaujinti terminą paduoti skundą, o skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad jis sąžiningai, rūpestingai bei atidžiai siekė apginti savo pažeistas teises, t. y. dar nesuėjus Sprendimo apskundimo terminui kreipėsi į Sprendimą priėmusią vyriausiąją specialistę siekiant išsiaiškinti galimybes atšaukti pasirašytą mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį, tačiau išimtinai dėl pačios VMI veiksmų, nurodant jog tokiu atveju pakanka pateikti prašymą, pareiškėjas buvo suklaidintas dėl tinkamo savo teisių gynybos būdų. Pareiškėjas ne tik kreipėsi į VMI, bet ir pateikė prašymą, pagrįstai tikėdamasis apginti savo teises, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju veikė sąžiningai ir rūpestingai.

Nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi LVAT praktika, tačiau šiuo atveju faktinė situacija nėra įprasta, dėl to ir įprastai taikoma teismų praktika neatitinka susidariusios situacijos. Pareiškėjas buvo suklaidintas valstybės institucijos išaiškinimo ir patvirtinimo dėl galimybės apginti savo pažeistas teises nesikreipiant į teismą, todėl siekdamas nedidinti papildomų išlaidų, tikėjosi susidariusią situaciją išspręsti be teismo. Be kita ko, faktinės aplinkybės patvirtina, kad ne pats pareiškėjas nusprendė pasirinkti tokį savo pažeistų teisių gynybos būdą (kreiptis į netinkamas institucijas), o pati institucija nurodė tokį pažeistų teisių gynybos būdą, taigi ir nurodyta teismų praktika šioje neįprastoje situacijoje negali būti taikoma laikant, jog pareiškėjas pats nusprendė kreiptis į VMI.

Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjo subjektyvus situacijos suvokimas ir jo vidiniai motyvai, dėl kurių jis laiku nepasinaudojo savo teise į teisminę gynybą, nelaikytini objektyviomis aplinkybėmis, sukliudžiusiomis teisės aktų nustatytu terminu kreiptis į teismą. Šiuo atveju situacijos suvokimas nebuvo subjektyvus, jis buvo sąlygotas neteisėtų ir žalingų VMI specialisto išaiškinimų, kurie būtent ir nulėmė tolesnį pareiškėjo elgesį. Jei VMI atstovė nebūtų suklaidinusi pareiškėjo, jis neabejotinai būtų kreipęsis į teismą, kadangi ne tik buvo suinteresuotas pažeistų teisių gynimu, bet ir aktyviai to siekė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra suinteresuotas apginti savo pažeistas teises - panaikinti sudarytą mokestinės nepriemokos sutartį. Būtent toks rezultatas ir būtų pasiektas teismui panaikinus Sprendimą ir VMI patenkinus prašymą atsisakyti sudarytos mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties. Šiuo atveju išimtinai dėl klaidingo VMI išaiškinimo, neatnaujinus praleisto termino, pareiškėjas prarastų teisę apginti savo pažeistas teises.

Pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog svarbia įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimi laikytinos tik termino eigos metu buvusios aplinkybės, nepriklausančios nuo terminą praleidusio asmens valios ir objektyviai sutrukdžiusios jam laiku pačiam ar per atstovą atlikti teisinį veiksmą, kuriam nustatytas terminas, pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, ūmios ligos, teismų ar kitų valstybės institucijų veiksmai. Šiuo atveju būtent VMI veiksmai, t. y. išaiškinimas dėl mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties atšaukimo galimybės suklaidino dėl galimo jo pažeistų teisių gynybos būdo, todėl pareiškėjui negali būti taikomos dėl to kilusios neigiamos pasekmės. VMI veiksmai, kuriais pareiškėjas buvo suklaidintas, akivaizdžiai prieštarauja gero administravimo principui, kadangi išaiškinimas buvo pateiktas veikiant nerūpestingai ir neatidžiai, ir dėl tokių veiksmų pareiškėjas neturėtų prarasti teisės ginčyti neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus.

Pareiškėjas nurodo, kad sudaryta mokestinės nepriemokos perėmimo sutartis, kuri buvo patvirtinta Sprendimu, pažeidžia jo interesus, dėl to jo teisės turėtų būti ginamos, o praleistas Sprendimo apskundimo terminas atnaujintas. Valstybinei institucijai, tvirtinančiai sudarytas mokestinės nepriemokos perėmimo sutartis - VMI, akivaizdžiai turi būti keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai ir ji negali veikti tokiu būdu, kai asmenys yra tiesiogiai klaidinami teikiant klaidingus nurodymus ir konsultacijas. Sprendime buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau susisiekus su Sprendimą priėmusią VMI vyr. specialiste, buvo nurodyta ne apskundimo tvarka, bet visiškai kitokia galimybė - pateikti prašymą dėl tokios savanoriškai sudarytos mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties atsisakymo, tai buvo įvertinta kaip racionaliausia ir ekonomiškiausia priemonė apginti pareiškėjo pažeistas teisės, išvengiant ilgo ir brangaus bylinėjimosi proceso. Jeigu pareiškėjas nebūtų buvęs suklaidintas, būtų Sprendimą apskundęs teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartį, kuria pareiškėjui neatnaujintas terminas skundui paduoti ir skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktų pagrindais.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad terminą skundui paduoti praleido dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, t. y. dėl to, kad buvo suklaidintas VMI dėl savo teisių gynimo būdo ir galimybės.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje sprendė, kad pareiškėjo nurodytos termino skundui dėl Sprendimo paduoti praleidimo priežastys yra subjektyvios, todėl nesudaro pagrindo terminą atnaujinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1029-1062/2017). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (nauja redakcija nuo 2016 m. liepos 1 d.) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. <...>.

Teisėjų kolegija pažymi, jog svarbi priežastis, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas, turi būti išskirtinė, nuo asmens valios nepriklausanti aplinkybė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi nuostatos, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012; 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje AS552-642/2013; 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-184-41582019 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme nurodytas termino skundui dėl Sprendimo paduoti praleidimo priežastis, teismų praktiką sprendžiant tokio pobūdžio klausimus, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažįstamos objektyviomis priežastimis, sukliudžiusioms pareiškėjui kreiptis į teismą, kad būtų apgintos galbūt pažeistos pareiškėjo teisės.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, atstovaujamas profesionalaus teisininko, advokato, šiuo atveju galėjo ir turėjo pasirinkti tokius savo elgesio būdus, kad skundą teismui paduotų per nustatytą terminą. Aplinkybė, kad pareiškėjas pasirinko kitokį savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdą, nors ir VMI darbuotojo pasiūlymu, negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo nurodyta, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia termino skundui paduoti praleidimo priežastimi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime yra aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminas, pareiškėją atstovauja profesionalus teisininkas advokatas, todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjo nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis laikyti objektyviomis ir nepriklausiusiomis nuo pareiškėjo valios. Aplinkybė, kad pareiškėjas bandė ne teismine tvarka išspręsti klausimą, nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti. Kitos pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos termino skundui dėl Sprendimo paduoti praleidimo priežastys taip pat nelaikytinos objektyviomis ir pateisinančiomis skundo padavimo termino praleidimą, kadangi jos priklausė nuo pareiškėjo valios, todėl nesudaro pagrindo praleistą terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartį, tačiau nurodo argumentus tik dėl nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, kaip paduotą praleidus ABTĮ nustatytą terminą. Skundžiama nutartimi taip pat atsisakyta priimti ir pareiškėjo skundo reikalavimą dėl VMI 2019 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. (23.1-08)RNA „Dėl UAB „SD statyba“ prašymo“ panaikinimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo jokių argumentų, dėl kurių nesutinka su minėta nutarties dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl teismo nutarties dalies, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti VMI 2019 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (23.1-08)RNA „Dėl UAB „SD statyba“ prašymo“, atskirai nepasisako.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, įvertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teismų praktiką nagrinėjamu klausimu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „SD statyba“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas