2019-02-20 Nr. AB-4648-3-64-3-00804-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-572-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00804-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 36; 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK, atsakovas) 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 17-IL-86-00216-e „Dėl leidimo laikyti (nešioti) ginklus“ (toliau – ir Sprendimas), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde, teismo posėdyje ir jo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad Sprendimas, kuriuo panaikinamas pareiškėjo turimas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas. Atsakovas faktiniu turimo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo pagrindu Sprendime nurodė duomenis apie pareiškėjo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn 2015 m. vasario 12 d. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį, tačiau pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro 2015 m. vasario 12 d. nutarimu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir ikiteisminis tyrimas, pradėtas pareiškėjo atžvilgiu, buvo nutrauktas.

Ši aplinkybė nebuvo kliūtimi priimti skundžiamą Sprendimą. Sprendime plečiamai bei prieštaraujant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai administracinėje byloje Nr. A-143-974/2014, aiškinamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas. Šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms.

Vertinant duomenis, yra reikšmingas ir jų atsiradimo laiko požiūriu aspektas. Nagrinėjamai bylai yra reikšmingos aplinkybės dėl pareiškėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn laiko, kada tai buvo padaryta, bei jo padaryto nusižengimo įvertinimas pagal „kokybinį“ ir aktualumo kriterijus. Pareiškėjas laikomas neteistu. Sprendimas buvo priimtas praėjus daugiau nei dvejiems metams po pareiškėjo atžvilgiu priimto sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Be to, nėra jokių duomenų apie pareiškėjo padarytus nusižengimus po 2015 m. vasario 12 d.

Todėl sprendimo išvada, jog pareiškėjas, turėdamas ginklus, gali kelti realią grėsmę teisės normose įtvirtintoms vertybėms, yra deklaratyvi ir nepagrįsta, neatitinkanti kokybinio ir aktualumo kriterijų. Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn faktas yra reikšmingas asmens nepriekaištingos reputacijos, taip, kaip ji yra apibūdinta Įstatymo 18 straipsnyje, turėjimo ar jos neturėjimo, prasme. Tačiau Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo požiūriu tokios reikšmės ši aplinkybė neturi. Ji gali turėti tik tam tikrą papildomą kartu su kitomis faktinėmis aplinkybėmis įrodomąją reikšmę.

Pagal BK 11 straipsnio 3 dalies nuostatas, BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, o už jos įvykdymą įstatymų leidėjo numatyta griežčiausia iš alternatyvių bausmių yra laisvės atėmimas iki dvejų metų. Tai reiškia, kad tokios nusikalstomos veikos padarymas pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatas neturi jokios įtakos nepriekaištingos reputacijos vertinimui. Konkrečiu atveju pareiškėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn faktas, įvykęs prieš daugiau nei dvejus metus, nors ir neigiamai charakterizuojantis pareiškėją „kokybinio“ ir aktualumo kriterijų taikymo požiūriu, nėra pakankamas ir tiek reikšmingas, kad pareiškėjui būtų galima taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą.

Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nesutrukdė Telšių AVPK 2016 m. spalio 17 d. išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai, kuris galioja iki 2020 m. lapkričio 4 d. Be to, pareiškėjui 2015 m. gegužės 29 d. buvo išduotas ir medžiotojo bilietas, kurio galiojimas buvo pratęstas iki 2016 m. birželio 30 d. Išskyrus neigiamai pareiškėją charakterizuojantį faktą – Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro 2015 m. vasario 12 d. nutarimą, daugiau nėra jokių kitų pareiškėją neigiamai charakterizuojančių duomenų, kurių visuma galėtų lemti asmens grėsmės, nurodytos Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte, atsiradimą.

Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje neegzistuoja Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytas pagrindas panaikinti leidimą nešiotis ir laikyti ginklus ir šaudmenis. Pareiškėjas tapo grėsme kitų asmenų ar savo gyvybei arba sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui tik Sprendimo priėmimo metu. Todėl priimant Sprendimą, neatsiradus jokių naujų teisiškai reikšmingų aplinkybių, buvo pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai.

3. Atsakovas Telšių AVPK atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad 2015 m. lapkričio 4 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, kurio galiojimo laikas iki 2020 m. lapkričio 4 d. 2017 m. balandžio 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 86-IS-25 „Dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiklos skyriuje atliekamų licencijavimo funkcijų įvertinimo“ (toliau – ir Išvada) nustatyta, jog buvo nesiimta priemonių, kad būtų neišduoti arba panaikinti leidimai laikyti (nešiotis) ginklus asmenims (tarp jų ir pareiškėjui), kai buvo turima duomenų, kad tokie asmenys kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Leidimas laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui buvo išduotas neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatų taikymą. Ištaisant Išvadoje nustatytus trūkumus 2017 m. balandžio 25 d. Telšių AVPK buvo priimtas Sprendimas panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, išduotą pareiškėjui, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17, 18, 30 straipsnių nuostatos rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.

Šio įstatymo 40 straipsnyje nustatyti atvejai, kada leidimai laikyti (nešiotis) ginklus yra panaikinami, 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokiu atveju policija nurodo leidimo panaikinimo motyvus. Sprendimo panaikinimą lėmė gauti duomenys apie pareiškėjo veiksmus (Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2015 vasario 12 d. nutarimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-06788-15), kai jis 2015 m. sausio 31 d. apie 17.30 val.

ūkinio pastato virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,76 promilės), tarpusavio konflikto metu sudavė kumščiu savo sugyventinei ne mažiau dviejų smūgių į dešinę kaktos pusę, tokiais veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą. Pareiškėjas prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir su nukentėjusiąja susitaikė. Šis faktas charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata leidžia smurtą artimoje aplinkoje vertinti kaip pakankamą įrodymą, pagrindžiantį smurtautojo pavojingumą aplinkiniams.

Todėl, turint duomenų apie smurtinio pobūdžio asmens veiksmus artimoje aplinkoje (pareiškėjas smurtavo prieš savo žmoną), siekiant užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnis įpareigoja imtis prevencijos priemonių tokiam smurtui ateityje užkirsti, t. y. neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikinti turimus leidimus. Pareiškėjas 2015 m. kovo 18 d. taip pat baustas administracine tvarka už tai, kad vairuodamas automobilį sustojo ir paliko jį stovėti vietoje, paženklintoje geltona ištisine linija, bei 2016 m. liepos 10 d. baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 134 straipsnio 1 dalį – keleivis važiuojamoje transporto priemonėje nesegėjo saugos diržo.

Šie duomenys neigiamai charakterizuoja pareiškėjo asmenybę, todėl yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjas yra linkęs pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles ir tai liudija jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams, moralės normoms. Todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas iš 2017 m. balandžio 7 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 86-IS-25 „Dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiklos skyriuje atliekamų licencijavimo funkcijų įvertinimo“ nustatė, kad 2015 m. lapkričio 4 d. G. M. išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus nepilnai įvertinus visas aplinkybes dėl jo keliamos grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Skundžiamu sprendimu atsakovas, vadovaudamasis surinkta medžiaga, t. y. Telšių AVPK 2017 m. balandžio 7 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 86-IS-25, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Lietuvos policijos generalinio komisariato 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (2011 m. kovo 1 d. Lietuvos policijos generalinio komisariato įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo 92.3, 95, 104 punktais, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu, nusprendė panaikinti G. M. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0001864, paimti laikinam saugojimui šaunamuosius ginklus, leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, šaudmenis, ginklų pažymėjimus, įpareigoti G. M. realizuoti šaunamuosius ginklus ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo įstatymų nustatyta tvarka, apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją.

7. Teismas nurodė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintas Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisykles (toliau – ir Taisyklės). Atkreipė dėmesį į Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte, 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, Taisyklių 92.3 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Akcentavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimo išaiškinimus dėl pareigos užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką nustatant ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką.

8. Teismas pažymėjo, kad Įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai. Šioje byloje svarbu yra nustatyti, ar atsakovas turėjo duomenų, kad pareiškėjas kelia grėsmę ir, remiantis jais, priėmė sprendimą.

9. Teismas nurodė, kad Telšių AVPK skundžiamu sprendimu nustatė, kad 2015 m. lapkričio 4 d. Telšių AVPK G. M. išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0001864, jo vardu registruoti šaunamieji ginklai, leidimas laikyti (nešiotis) ginklus galioja iki 2020 m. lapkričio 4 d. 2015 m. vasario 2 d. G. M. buvo pareikšti įtarimai ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-06788-15 pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui). Ikiteisminis tyrimas pradėtas po to, kai G. M. 2015 m. sausio 31 d. apie 17.30 val. ūkinio pastato virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,76 promilės) tarpusavio konflikto metu sudavė kumščiu savo sugyventinei ne mažiau dviejų smūgių į dešinės kaktos pusę, tokiais veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą. G. M. prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir su nukentėjusiąja susitaikė.

10. Teismas bylos medžiaga nustatė, kad 2015 m. vasario 12 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros nutarimu G. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, taikant BK 38 straipsnį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 214 straipsnio 2 ir 3 dalis, 216 straipsnį, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam susitaikius, ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Pastarąjį nutarimą 2015 m. vasario 19 d. patvirtino Mažeikių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2015 m. vasario 12 d. nutarime nurodyta, kad atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu surinktą baudžiamosios bylos medžiagą G. M. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, priskiriama prie nesunkių tyčinių nusikaltimų ir dėl šios veikos padarymo įtariamasis kaltu prisipažino pilnai, todėl yra pagrindo manyti, kad jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, susitaikė su nukentėjusiąja, tikslinga G. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir ikiteisminį tyrimą nutraukti.

11. Teismas, akcentuodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra laikytinas tinkamu, pareiškėjo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos patvirtinančiu dokumentu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies taikymo prasme bei tuo pačiu pabrėždamas, kad ginčijamo atsakovo sprendimo dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo pareiškėjui pagrįstumas turi būti vertinamas nepriklausomai nuo asmens (pareiškėjo) kaltės ir pasekmių vertinimo ikiteisminio tyrimo metu, sprendė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas naudojo fizinį smurtą prieš savo sugyventinę, dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl šį faktą vertinant ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto, pagal kurį tokia aplinkybė yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas taikyti pareiškėjui smurto artimoje aplinkoje prevencinę priemonę – panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, taikymo požiūriu, atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą.

12. Teismas, įvertinęs Taisyklių 93 punkto, XIII skyriaus nuostatas, darė išvadą, kad įstatymų leidėjas nenustato konkretaus termino, per kurį turi būti priimtas sprendimas panaikinti neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, tačiau jo priėmimo momentas yra siejamas su objektyvių įrodymų (medžiaga) apie aplinkybes, dėl kurių jis gali būti panaikinamas, surinkimu. Teismas vertino, kad nors atsakovas objektyvius įrodymus turėjo priimdamas sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešioti) ginklą Nr. L1-0001864, o Sprendimą priėmė 2017 m. balandžio 25 d., tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti sprendimą neteisėtu. Kadangi ginčijamas sprendimas atitinka materialinės teisės normų reikalavimus, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti sprendimo. Darydamas tokias išvadas, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką bylose dėl institucijų, atsakingų už ginklų ir šaudmenų kontrolę, priimtų sprendimų, kuriais apribojamos asmens teisės į ginklų įsigijimą ir turėjimą.

13. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl, vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo reikalavimus. Ginčijamas sprendimas atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą administracinį aktą.

III. 14. Pareiškėjas G. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15. Apeliaciniame skunde sutinkama su teismo taikytu teisiniu reglamentavimu. Tačiau, pareiškėjo teigimu, teismas nenurodė jokių argumentų, kodėl pareiškėjas laikomas asmeniu, keliančiu grėsmę sau ir aplinkiniams. Be to, teismas neatsakė į skunde nurodytus argumentus, kad medžiotojo bilieto išdavimo ir jo pratęsimo metu, leidimo laikytis (nešiotis) ginklus, kuris galioja iki 2020 m. lapkričio 4 d., išdavimo metu pareiškėjas nebuvo laikomas asmeniu, keliančiu realią grėsmę. Nėra aišku, kodėl tokiu asmeniu pareiškėjas tapo tik po 2017 m. balandžio 17 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 86-IS-25. Vien formalus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto taikymas, praėjus daugiau nei dvejiems metams po pareiškėjo atžvilgiu priimto sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, negali būti pagrindu vertinimui, kad ateityje, turėdamas ginklus, pareiškėjas galės kelti realią grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei arba sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Atsakovui 2015 m. lapkričio 4 d. išduodant pareiškėjui leidimą įsigyti, laikyti ginklus medžioklei buvo žinomi objektyvūs duomenys, jog pareiškėjas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąja, todėl būtina spręsti, kokių naujų duomenų buvo gauta Telšių AVPK, kurie buvo pagrindas išvadai, jog pareiškėjas ateityje, turėdamas ginklus, galės kelti realią grėsmę. Teismas nevertino atsakovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo padarytis kelių eismo taisyklių pažeidimus, todėl nėra pagrįsta teismo išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės. Teismas sprendime taip pat nepasisakė dėl asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų pažeidimo.

16. Atsakovas atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas Telšių AVPK nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

19. Ginčas byloje kilo dėl atsakovo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 17-IL-86-00216-e „Dėl leidimo laikyti (nešioti) ginklus“, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, padaręs išvadą, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įgyvendino teisės aktų reikalavimus.

21. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo pagrįstumą, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

22. Ginčijamo Telšių AVPK Sprendimo teisinis pagrindas – Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktas (Valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, pagal kompetenciją imasi šių prevencijos priemonių – neišduoda leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikina turimus leidimus), Lietuvos policijos generalinio komisariato 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (2011 m. kovo 1 d. Lietuvos policijos generalinio komisariato įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 92.3 punktas (leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas, atsiradus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 8 punktą, nurodytoms sąlygoms), Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas (B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus), 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas (leidimai panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; tokiu atveju policija nurodo leidimo panaikinimo motyvus).

23. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi 2011 m. kovo 1 d.) tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus,visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.).

24. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018, 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. sausio 25 d. nutarime konstatavo, jog ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, anter alia (be kita ko) nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo. Konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

26. Nors Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūra 2015 m. vasario 12 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-06788-15, tačiau šioje byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas 2015 m. sausio 31 d., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu sudavė savo sugyventinei L. B. kumščiu ne mažiau dviejų smūgių į dešinę kaktos pusę, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Aplinkybė, kad dėl pareiškėjo veiksmų ikiteisminis tyrimas nutrauktas tuo pagrindu, kad pareiškėjas su nukentėjusiąja susitaikė, nėra reikšminga, nes tai nėra pagrindas manyti, kad pareiškėjas ateityje, turėdamas ginklus, negalės kelti realios grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

27. Pažymėtina, jog Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata leidžia smurtą artimoje aplinkoje vertinti kaip pakankamą įrodymą, pagrindžiantį smurtautojo pavojingumą aplinkiniams. Todėl turint duomenų apie smurtinio pobūdžio asmens veiksmus artimoje aplinkoje, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnis įpareigoja instituciją imtis prevencijos priemonių tokiam smurtui ateityje užkirsti. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjas su nuo smurto nukentėjusiąja susitaikė, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjo charakteristika tapo nepriekaištinga, nei daryti išvadą, jog nebereikia taikyti prevencinių priemonių smurtui artimoje aplinkoje išvengti.

28. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokio pobūdžio situacijos kelia pavojų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, o pats paminėtas faktas charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardytiems teisiniams gėriams. Taigi nurodytos aplinkybės, paaiškėjusios atlikus tarnybinį patikrinimą ir užfiksuotos 2017 m. balandžio 7 d. išvadoje Nr. 86-IS-25 „Dėl Telšių apskrities policijos komisariato Veiklos skyriaus atliekamų licencijavimo funkcijų įvertinimo“, įpareigojo atsakovą taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą.

29. Akcentuotina, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018). Tačiau pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės ir pateikti įrodymai šiuo konkrečiu atveju priešingos išvados prieš tai nustatytų aplinkybių kontekste nesuponuoja.

30. Įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgusi į prieš tai nurodytą pareiškėjo padarytą veiką, jos pobūdį bei padarymo laiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ir pagrįstai panaikino jo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

31. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-3555/2011).

32. Atsižvelgiant į tai, kad kiti pareiškėjo nurodomi apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepaneigiantys skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė