3cfdcadf-c7e7-4aab-9071-1dcfabfc833e · Kauno apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr                                                                                          Administracinė byla Nr. I-3713-414/2014                                                                                     Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01385-2014-8                                                                                            Procesinio sprendimo kategorija 24; 74 (S) KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. gruodžio 22 d.Kaunas Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Dainos Kukalienės, sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui A.

B., atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atstovui, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo A. B. skundÄ atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, n u s t a t ė: PareiÅ¡kėjas A. B. kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydamas panaikinti atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimÄ Nr. TP-2-(2.2)-14-N-3193-3823 ir įpareigoti skirti jam antrinę teisinę pagalbÄ .

Pareiškėjas skunde (b. l. 6-9;

27) nurodė, kad pagal 2013 m. kovo 5 d. praÅ¡ymÄ jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba toje pačioje byloje dėl paprastojo neprotestuotino vekselio pripažinimo negaliojančiu. Antrinė teisinė pagalba buvo skirta parengti procesinius dokumentus ir atstovauti pirmos instancijos teisme. Atsakovas suteikęs teisinę pagalbÄ ir skyręs advokatę G. M. atstovauti Kauno apygardos teisme, vėliau atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbÄ ir skirti advokatÄ kasaciniam skundui parengti. PareiÅ¡kėjas nesutinka, kad jam buvo suteiktas kreditas jo vykdytai Å«kinei veiklai, nes į teismÄ buvo kreiptasi dėl neteisėto vienaÅ¡aliÅ¡ko AB „Citadelė“ banko sutarties nutraukimo.

Visi teismai, kurie nagrinėjo ieÅ¡kinį, neturėjo duomenų apie paraiÅ¡kÄ kreditui gauti, todėl nenagrinėjo komercinės-Å«kinės veikos aplinkybių. PareiÅ¡kėjo nuomone, 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-14-N-3193-3823, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisine pagalbÄ , argumentai mažai susiję su jo praÅ¡ymo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo esme, todėl su tokiu sprendimu nesutinka ir praÅ¡o jį panaikinti. Atsakovas su skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, jog 2007 m. lapkričio 12 dienÄ pareiÅ¡kėjas, vykdydamas Å«kinę komercinę veiklÄ , sudarė su AB „Citadele“ kreditavimo sutartį Nr. VE/1762/002, pagal kuriÄ pareiÅ¡kėjui buvo suteiktas kreditas. 2009 m. vasario 3 d. susitarimu Nr. VE/1762/002.1 dėl 2007 m. lapkričio 12 d. kreditavimo sutarties Nr. VE/1762/002 sÄ lygų pakeitimo, AB „Citadele“ pareiÅ¡kėjui papildomai suteikė kreditÄ , skirtÄ esamų pradelstų mokėti sumų pagal kreditavimo sutartį Nr. VE/1762/002 padengimui bei bÅ«simų mokėjimų mokėjimui. 2009 m. vasario 3 d. pareiÅ¡kėjas ir AB „Citadele“ papildomai susitarė dėl papildomų pareiÅ¡kėjo prievolių pagal 2007 m. lapkričio 12 d. sutartį Nr. VE/1762/002 užtikrinimo priemonių, t. y. pareiÅ¡kėjas iÅ¡davė paprastÄ jį neprotestuotinÄ vekseli gauto kredito sumai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - ir LAT) 2012 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012 konstatavo, kad tarp pareiÅ¡kėjo ir AB „Citadele“ 2007 m. lapkričio 12 d. sudaryta kreditavimo sutartimi Nr. VE/1762/002 pareiÅ¡kėjui suteiktas kreditas skirtas pareiÅ¡kėjo vykdytai Å«kinei komercinei veiklai, o pareiÅ¡kėjas sutarties sudarymo metu buvo UAB „Kietmedis“ ir UAB „Pramogų era“ direktorius. PareiÅ¡kėjas su ieÅ¡kiniu kreipėsi į Kauno apygardos teismÄ dėl 2007 m. lapkričio 12 d. kreditavimo sutartyje Nr. VE/1762/002 nustatytų sÄ lygų ginčijimo, kreditavimo sutarties pagrindu iÅ¡duoto 2009 m. vasario 3 d. paprastojo neprotestuotino vekselio ginčijimo.

Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiÅ¡kėjo ieÅ¡kinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1079/2014 Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeitė, o kitus pareiÅ¡kėjo ieÅ¡kinio reikalavimus atmetė. 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiÅ¡kėjas pateikė Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai praÅ¡ymÄ suteikti antrinę teisinę pagalbÄ skundžiant kasacine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2A-1079/2014.

Atsiliepime pažymėta, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

Kadangi LAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012 nustatė, jog 2007 m. lapkričio 12 d. sudaryta kreditavimo sutartimi Nr. VE/1762/002 pareiÅ¡kėjui suteiktas kreditas jo vykdytai Å«kinei komerciniai veiklai, pareiÅ¡kėjo reikalavimas skųsti kasacine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2A-1079/2014, kurioje nagrinėtas pareiÅ¡kėjo skundas dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1608-230/2013, kyla iÅ¡ pareiÅ¡kėjo vykdytos Å«kinės komercinės veiklos.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiÅ¡kėjo reikalavimas kyla iÅ¡ jo vykdytos Å«kinės komercinės veiklos, atsakovas, vadovaudamasis Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-N-3193-3823 atsisakė pareiÅ¡kėjui suteikti antrinę teisinę pagalbÄ . Prašė skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Skundas tenkintinas iÅ¡ dalies. Ginčas yra kilęs dėl atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno tarnyba) 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-14-N-3193-3823 (b. l. 55), kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbÄ A.

B., pagrįstumo. Taip pat pareiÅ¡kėjas kelia iÅ¡vestinį reikalavimÄ - įpareigoti atsakovÄ skirti jam advokatÄ kasaciniam skundui parengti. PareiÅ¡kėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir ribas, kuriose pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti bylÄ .Byloje nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas A. B. 2014 m. rugpjūčio 13 d. praÅ¡ymu (b. l. 32-34) kreipėsi į Kauno tarnybÄ dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Lietuvos apeliacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1079/2014 apskundimui kasacine tvarka.

Kauno tarnyba 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-N-3193-3823 nusprendė atsisakyti teikti valstybės garantuojamÄ antrinę teisinę pagalbÄ pareiÅ¡kėjui A. B. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Ä®statymas) 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, motyvuodama tuo, jog pareiÅ¡kėjo reikalavimas kyla iÅ¡ jo vykdytos Å«kinės komercinės veiklos ir Å¡iÄ aplinkybę patvirtina LAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartyje nustatytos aplinkybės, kurių pagal Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 punktÄ Ä¯rodinėti nereikia (prejudiciniai faktai).

           LR Konstitucijos 30 straipsnis laiduoja asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismÄ . Tokia asmens teisė gali bÅ«ti realizuota, pasinaudojant valstybės garantuojama teisine pagalba, kurios teikimÄ nustato Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Ä®statymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog Å¡is įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimÄ asmenims, kad Å¡ie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, o to paties Ä®statymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesÄ , atstovavimas iÅ¡ankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokiÄ tvarkÄ nustato įstatymai ar teismo sprendimas.

Minėto Įstatymo 9 straipsnis nustato, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra valstybės institucijos, kurių uždavinys – užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimÄ pagal šį įstatymÄ . Ä®gyvendindamos nurodytÄ uždavinį, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimÄ , priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, sudaro sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbÄ , kontroliuoja antrinės teisinės pagalbos teikimÄ , atlieka kitas Å¡io įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. Vienas iÅ¡ valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų yra draudimas piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (Ä®statymo 3 str. 4 p.).

Ä®statymo 3 straipsnio 2 punkte numatyta, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiÅ¡kumo principu. Å io principo įgyvendinimui, Ä®statyme nurodyti atvejai, kada valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama (Ä®statymo 11 str. 6 ir 7 d.). Taigi, teisė į valstybės garantuojamÄ teisinę pagalbÄ nėra absoliuti. Nagrinėjamai bylai yra aktualus Ä®statymo 7 dalies 4 punktas, kuris numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu praÅ¡ymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiÅ¡kėjo Å«kinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiÅ¡kos profesinės veiklos.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamÄ praktikÄ , analizuojant Kauno Tarnybos sprendimo, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbÄ Ä®statymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto pagrindu, pagrįstumÄ , pirmiausia bÅ«tina atskleisti sÄ vokos „ūkinė komercinė veikla“ reikÅ¡mę bei turinį. Teisės doktrinoje Å«kinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiÅ¡ka, t. y. savo rizika plėtojama, asmens veikla siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu-pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimÄ (žr.

Valentinas Mikelėnas ir kt., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002. P. 23). AiÅ¡kinant paminėtÄ Å«kinės komercinės veiklos sÄ vokÄ lingvistiÅ¡kai, iÅ¡skirtini tokie pagrindiniai Å«kinei komercinei veiklai bÅ«dingi požymiai: pirma, tęstinumas, nuolatinis veikos pobÅ«dis; antra, savarankiÅ¡kumas, t. y. veikimas savo rizika ir savo vardu; trečia, atlygintinumas, t. y. veikla siekiama pelno, tam tikros ekonominės naudos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011).

A. B. kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, siekdamas kasacine tvarka ginčyti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1079/2014. Civilinis ginčas tarp ieÅ¡kovų A. B. ir L. D. bei atsakovo AB „Citadele“ bankas kilo dėl tarp Å¡alių sudarytos 2007 m. lapkričio 12 d. kreditavimo sutarties Nr. VE/1762/002 (toliau – ir Kreditavimo sutartis), 2009 m. vasario 3 d. susitarimo Nr. VE/1762/002.1 (toliau – ir Susitarimas) sÄ lygų bei su minėta Kreditavimo sutartimi ir Susitarimu susijusių 2009 m. vasario 6 d. ir 2007 m. lapkričio 14 d. hipotekos sutarčių ir Kreditavimo sutarties pagrindu iÅ¡duoto 2009 m. vasario 3 d. paprastojo neprotestuotino vekselio pripažinimo negaliojančiais.

Dėl minėto ginčo tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog pagrindinė Kreditavimo sutartis ir Susitarimas nepripažintini vartojimo sutartimis. Teismai rėmėsi LAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-189/2012), kurioje, nagrinėjant A. B. ir L. D. kasacinį skundÄ civilinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo AB „Citadelė“ banko pareiÅ¡kimÄ suinteresuotiems asmenims A. B. ir L. D., pagrindinė Kreditavimo sutartis buvo nelaikoma vartojimo sutartimi, ir Å¡iÄ aplinkybę pripažino prejudicinę reikÅ¡mę turinčiu faktu.

LAT, pasisakydamas dėl kitose administracinėse ar civilinėse bylose nustatytų aplinkybių prejudicinės galios (CPK 182 str. 2 p.), yra pažymėjęs, kad spręsdami faktų pripažinimo prejudiciniais klausimÄ , teismai turi nustatyti:

1) ar abiejose bylose dalyvavo tie patys asmenys ir kokiu procesiniu statusu;

2) ar reikÅ¡mingi faktai Å¡ioje byloje buvo įrodinėjimo dalykas kitoje byloje. Nagrinėjančiam bylÄ teismui privalomÄ reikÅ¡mę turi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės, tačiau tai nevaržo teismo kitaip negu ankstesnėje byloje aiÅ¡kinti taikytinÄ nagrinėjamoje byloje įstatymÄ ir kitaip teisiÅ¡kai kvalifikuoti ankstesnėje byloje nustatytas aplinkybes. TokiÄ teismo diskrecijos teisę gali nulemti kitokie nagrinėjamos bylos ieÅ¡kinio pagrindas ar dalykas ar kitokios aplinkybės nei nustatyta nagrinėjamoje byloje (žr., pvz., Lietuvos aukščiausiojo teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2014; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014 ir pan.).

Taigi prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikÅ¡minga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis. Nagrinėjamu atveju LAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-189/2012) buvo analizuojama, ar Kreditavimo sutartis gali bÅ«ti laikoma vartojimo sutartimi ir nebuvo analizuojama ar Kreditavimo sutartį ir SusitarimÄ galima priskirti pareiÅ¡kėjo vykdomai Å«kinei komercinei veiklai, kuriai nustatyti bÅ«tini pirmiau minėti požymiai – veiklos tęstinumas, savarankiÅ¡kumas, atlygintinumas.

Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, LAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartyje nustatytos aplinkybės Kreditavimo sutarties ir Susitarimo nelaikant vartojimo sutartimi, negali bÅ«ti vertinamos kaip prejudicinę reikÅ¡mę turinčios nustatytos aplinkybės, jog Kreditavimo sutartis ir Susitarimas yra priskirtinos pareiÅ¡kėjo vykdomai Å«kinei komercinei veiklai. Dėl to atsakovas, priimdamas ginčijamÄ sprendimÄ , negalėjo daryti vienareikÅ¡miÅ¡kos iÅ¡vados, kad pareiÅ¡kėjo reikalavimas kyla iÅ¡ jo vykdytos Å«kinės komercinės veiklos ir vertinti, jog Å¡i aplinkybė, kaip prejudicinę reikÅ¡mę turintis faktas, yra nustatyta LAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi.Pažymėtina, kad ir pats civilinis ginčas, kuriame pareiÅ¡kėjas praÅ¡o suteikti antrinę teisinę pagalbÄ kasaciniam skundui parengti, iÅ¡ esmės yra dėl Kreditavimo sutarties ir Susitarimo pripažinimo arba nepripažinimo vartojimo sutartimi.

Be to, Kauno tarnyba 2013 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-T-905-1102 (b. l.

12) jau teikė pareiÅ¡kėjui antrinę teisinę pagalbÄ civilinėje byloje dėl Kreditavimo sutarties pagrindu iÅ¡duoto 2009 m. vasario 3 d. paprastojo neprotestuotino vekselio pripažinimo negaliojančiu ir pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymo nesiejo su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiÅ¡kėjo Å«kinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiÅ¡kos profesinės veiklos (Ä®statymo 11 str. 7 d. 4 p.), nors Kauno tarnybai priimant 2013 m. kovo 6 d. sprendimÄ LAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012 jau buvo priimta.

Taigi, pareiÅ¡kėjas pagrįstai tikėjosi, jog jam antrinė teisinė pagalba bus teikiama ir tÄ pačiÄ bylÄ nagrinėjant kasacinės instancijos teisme.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas Å¡ios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimÄ (Ä®statymo 9 str.), sprendimÄ dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju iÅ¡tyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikÅ¡mingų aplinkybių visumÄ .

Atlikti tokį vertinimÄ yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Ä®statymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus Å¡io įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Nors valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiklÄ reglamentuoja Ä®statymas, kuriame nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai tokie, kaip antai, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu praÅ¡ymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiÅ¡kėjo Å«kinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiÅ¡kos profesinės veiklos, tačiau nagrinėjamu atveju vertintina, kad Kauno Tarnyba, priimdama ginčijamÄ sprendimÄ , savo iÅ¡vadų dėl, jos nuomone, pareiÅ¡kėjo vykdytos Å«kinės komercinės veiklos tinkamai nemotyvavo, neįvertino pareiÅ¡kėjo veiksmų Å«kinės komercinė veiklos požymių aspektu, nors tik Å¡ių požymių visuma (tęstinumas, savarankiÅ¡kumas ir atlygintinumas) sudaro pagrindÄ pripažinti fizinį asmenį verslininku – Å«kinės komercinės veiklos vykdytoju.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija, galiojanti nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi bÅ«ti keičiama ir naujos teisės aiÅ¡kinimo taisyklės analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose gali bÅ«ti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neiÅ¡vengiama ar objektyviai bÅ«tina. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011 yra reikÅ¡minga Å¡iai administracinei bylai, kadangi aplinkybės iÅ¡ esmės sutampa su Å¡ios bylos aplinkybėmis. Todėl teismas neturi pagrindo tokias pat faktines aplinkybes vertinti kitaip.PareiÅ¡kėjas prašė įpareigoti atsakovÄ skirti jam advokatÄ , tačiau teismas negali kiÅ¡tis į vieÅ¡ojo administravimo subjekto, Kauno tarnybos, veiklÄ pareiÅ¡kėjo praÅ¡omu bÅ«du, todėl Å¡is pareiÅ¡kėjo reikalavimas negali bÅ«ti tenkinamas.

Atsižvelgus į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad yra pagrindas panaikinti ginčijamÄ Kauno tarnybos 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimÄ Nr. TP-2-(2.2)-14-N-3193-3823 (ABTÄ® 89 str. 2 d.) ir Kauno tarnybÄ Ä¯pareigoti pareiÅ¡kėjo 2014 m. rugpjūčio 13 d. praÅ¡ymÄ iÅ¡nagrinėti iÅ¡ naujo. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a: A. B. skundÄ tenkinti iÅ¡ daliesKauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimÄ Nr. TP-2-(2.2)-14-N-3193-3823 panaikinti ir įpareigoti atsakovÄ Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybÄ pareiÅ¡kėjo 2014 m. rugpjūčio 13 d. praÅ¡ymÄ iÅ¡nagrinėti iÅ¡ naujo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismÄ . Teisėjai                                                                                                                            Rimantas Giedraitis                                                                                                                     Daina Kukalienė                                                                                                            Janina Vitunskienė