2013-11-20 Nr. AB-8450-3-61-3-00162-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1927/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00162-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijus Baranovas, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1) bei patikslintu skundu (b. l. 14), prašydamas panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2012 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. 62-1133 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo jam buvo paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirki maisto produktus, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 2S-6169 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad nuobauda jam paskirta už tai, kad 2012 m. lapkričio 24 d. ryte pasivaikščiojimo metu jis, pasak prižiūrėtojų, garsiai šūkaudamas bendravo su nuteistaisiais, esančiais kituose pasivaikščiojimo kiemeliuose. Ši nuobauda jam paskirta nepagrįstai. Be to, pareiškėjas buvo nubaustas du kartus, nes buvo ne tik nutrauktas jo pasivaikščiojimas, bet ir už tą patį pažeidimą jam papildomai uždrausta mėnesį pirkti maisto prekes.

Atsakovas Lukiškių TI-K su pateiktu skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 23–25) prašė pareiškėjo R. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnyje yra nurodytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, kurių nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. BVK 142 straipsnyje nustatytos už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems skiriamos nuobaudos. Pareiškėjas buvo supažindintas su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis ir dienotvarkės reikalavimais bei jam buvo išaiškintos jo teisės ir pareigos (įrašai Individualaus darbo knygelėje, psl. 3, 7). Pareiškėjas 2011 m. vasario 24 d., 2011 m. lapkričio 21 d., 2012 m. balandžio 25 d., 2012 m. rugpjūčio 20 d. buvo pakartotinai supažindintas su BVK bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis, dienotvarkės reikalavimais ir kt. 2012 m. lapkričio 24 d. pareiškėjas padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. 2012 m. lapkričio 24 d. apie 8 val. 35 min. R. V., iš kameros Nr. 92 išvestas į pasivaikščiojimo kiemelį, garsiai šaukdamas bendravo su kitais asmenimis iš kitų pasivaikščiojimo kiemelių. Nuteistasis į pareigūno pastabas nereagavo. Taigi tokiais veiksmais jis pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų reikalavimus, todėl jam Nutarimu buvo paskirta adekvati jo padarytam pažeidimui nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Nors pareiškėjas buvo supažindintas su visomis vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarkės reikalavimais, taip pat ir pakartotinai ne vieną kartą, nuteistasis vis tiek jų nesilaikė ir pažeidė, nors ir žinojo, kokios gali būti pasekmės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimo į skundą nepateikė, tačiau teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Kalėjimų departamentas išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl nuobaudos panaikinimo ir nustatė, kad nuobauda paskirta pagrįstai. Pasivaikščiojimo nutraukimas nėra nuobauda. Pasivaikščiojimas nutraukiamas ir nuteistasis grąžinamas į gyvenamąją patalpą remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 234 punkto reikalavimais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d.sprendimu (b. l. 64–67) pareiškėjo R. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K 2012 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 62-1133 pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus (b. l. 4, 26–27). Pareiškėjas Nutarimą apskundė Kalėjimų departamentui, kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2012 m. gruodžio 14 d. sprendime Nr. 22-3243 (taip nurodyta teismo sprendime) konstatavo, kad skundžiamu Nutarimu nuobauda jam yra paskirta pagrįstai (b. l. 3).

Taigi nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Nutarimo, kuriuo nuteistajam skirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo. Kartu ginčijamas ir Kalėjimų departamento Sprendimas, kuriuo, išnagrinėjus ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, buvo paliktas galioti Nutarimas ir pareiškėjo skundas dėl nuobaudos panaikinimo atmestas.

Byloje nustatyta, kad nuobauda pareiškėjui paskirta už tai, kad jis 2012 m. lapkričio 24 d. apie 8 val. 35 min. iš kameros Nr. 92 išvestas į pasivaikščiojimo kiemelį garsiai šaukdamas bendravo su kitais asmenimis, esančiais gretimuose pasivaikščiojimo kiemeliuose. Į pareigūnų daugkartinius reikalavimus liautis bendrauti nereagavo. Savo veiksmais nuteistasis pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Pataisos vidaus tvarkos taisyklių 234 punkto reikalavimus.

Pagal BVK 110 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos ir vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (1 ir 2 p.). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 233 punkte nustatyta, kad pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje kameroje esantys nuteistieji. Nuteistieji, kurie pasivaikščiojimo metu bando žodžiu ar kitais būdais palaikyti ryšius su nuteistaisiais, vaikštančiais kitose pasivaikščiojimų kiemų kamerose, naudoja fizinį ar psichinį smurtą kitų asmenų atžvilgiu, turi daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, įžeidinėja, užpuola ar priešinasi pataisos įstaigos personalui, pataisos įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo sprendimu gali būti pašalinti iš pasivaikščiojimų kiemų ir uždaryti į gyvenamąsias kameras (Vidaus tvarkos taisyklių 234 p.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas dėl 2012 m. lapkričio 24 d. pažeidimo pranešė, kad paaiškins raštu, tik ne įstaigos administracijai (b. l. 32). Savo 2012 m. lapkričio 28 d. rašytiniame paaiškinime Lukiškių TI-K direktoriui (b. l. 33), pareiškėjas paaiškino, kad su niekuo nekalbėjo, o pareigūnas nutraukė jo pasivaikščiojimą. Iš byloje esančių pareigūnų tarnybinių pranešimų (b. l. 28–31) matyti, kad budinčios pamainos prižiūrėtojai A. M. ir D. P. nurodė, jog 2012 m. lapkričio 24 d. apie 8.35 val. iš kameros Nr. 92 išvestas į pasivaikščiojimo kiemelį nuteistasis R. V. garsiai šaukdamas bendravo su kitais nuteistaisiais iš gretimų pasivaikščiojimo kiemelių ir į daugkartinius reikalavimus liautis bendrauti nereagavo. Apie tai D. P. pranešė korpuso vyresniajam R. K., kuris taip pat informavo apie įvykį Apsaugos budintį padėjėją I. N.. Pastarieji taip pat surašė tarnybinius pranešimus ir, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 234 punktu, nurodė R. V. pašalinti iš pasivaikščiojimo kiemelio ir palydėti atgal į gyvenamąją kamerą. Visi minėti pareigūnai iškviesti į teismo posėdį kaip liudytojai patvirtino tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes. Taigi, teisėjų kolegijai nurodytų faktinių aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad tai, jog pareiškėjas, išvestas į pasivaikščiojimo kiemelį, garsiai šūkavo, kalbino kitus nuteistuosius – pilnai pasitvirtino.

Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kad kuris nors iš pareigūnų asmeniškai būtų suinteresuotas nurodyti kitokias faktines aplinkybes, negu buvo. Teisėjų kolegija, vertindama faktines aplinkybes, pabrėžia, kad pagal Vidaus tvarkos taisykles nuteistiesiems griežtai draudžiama palaikyti ryšius su kitais nuteistaisiais, esančiais kituose pasivaikščiojimo kiemeliuose. Taisyklėse nenurodyta, kokio turinio pokalbiai leidžiami, o kokio – ne. Nėra nurodyta, kad būtinai turi būti pokalbis tarp kelių asmenų. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad pareiškėjas garsiai šūkavo kalbindamas kitus nuteistuosius yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą.

Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų ir liudytojų parodymų teismo posėdyje, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesilaikė bausmės atlikimo režimo reikalavimų, taip pažeisdamas BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei Vidaus tvarkos taisyklių 234 punkto reikalavimus. Todėl teisėjų kolegijai, įvertinus byloje esančius įrodymus, nekyla jokių abejonių, kad pareiškėjas 2012 m. lapkričio 24 d. garsiai šūkaudamas kalbino kitame pasivaikščiojimo kiemelyje esančius nuteistuosius ir dėl šios priežasties jis buvo pagrįstai išvestas iš pasivaikščiojimo kiemelio, nes nereagavo į prižiūrėtojo pastabas nutraukti bendravimą. Lukiškių TI-K į pasivaikščiojimų kiemus vedami ne tik nuteistieji, bet ir suimtieji, todėl vienu metu skirtinguose pasivaikščiojimų kiemuose gali būti tiek nuteistieji, tiek suimtieji. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, pareigūnai, siekdami užtikrinti Lukiškių TI-K vidaus tvarką, pagrįstai nutraukė pareiškėjo neteisėtus veiksmus.

Iš byloje esančios individualaus darbo su nuteistuoju knygelės įrašų (b. l. 36–40) matyti, kad nuteistasis R. V. buvo supažindintas su Vidaus tvarkos taisyklėmis ir dienotvarkės reikalavimais ir jam išaiškintos nuteistųjų teisės ir pareigos. Pareiškėjas 2011 m. vasario 24 d., 2011 m. lapkričio 21 d., 2012 m. balandžio 25 d., 2012 m. rugpjūčio 20 d. pakartotinai buvo supažindintas su BVK ir Vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis, o kartu ir dienotvarkės reikalavimais. Taigi pareiškėjui buvo žinoma, kad jei žodžiu ar kitais būdais palaikydamas ryšius su kitais kaliniais, nusižengs Vidaus tvarkos taisyklėms ir už tai bus nubaustas teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas rėmėsi BVK 142 straipsnio 1 dalimi, 143 straipsnio 2 dalimi ir, atsižvelgęs į nustatytų bylos faktinių aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjui paskirta nuobauda, nustatyta BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punkte – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus, nėra griežta nuobauda ir laikytina proporcinga jo padarytam pažeidimui, atitinkanti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį bei skirta įvertinus pažeidėjo asmenybę bei pažeidimo padarymo aplinkybes. Lukiškių TI-K Nutarime aiškiai nurodyta pažeidimo esmė, pažeidimas kvalifikuotas teisingai, nuobauda pareiškėjui paskirta tam įgalioto pareigūno, yra individualizuota, išaiškinta Nutarimo apskundimo tvarka. Nutarimas pagrįstas įstatymu, motyvuotas, atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Konstatavus, kad pareiškėjas padarė nustatyto režimo pažeidimą, Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs dėl pažeidimo surinktus įrodymus, neturėjo teisinio pagrindo panaikinti Nutarimą. Tai, kad pareiškėjas po pažeidimo padarymo buvo išvestas iš pasivaikščiojimo kiemelio – nėra nuobauda – ji nenumatyta BVK 142 straipsnyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo tinkamai įvertino ir taikė norminius teisės aktus, todėl Nutarimas ir Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas R. V. apeliaciniu skundu (b. l. 71–72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir šią aplinkybę patvirtina teismo posėdžio garso įrašas, iš kurio matyti, jog teismo posėdžio metu pareiškėjas buvo nuolat pertraukiamas. Iš teismo posėdžio metu liudytojų duotų paaiškinimų matyti, jog tarnybiniuose pranešimuose jie pateikė melagingus parodymus: prižiūrėtojas A. M. savo tarnybiniame pranešime teigė, jog pareiškėjas nevykdė jo bei prižiūrėtojo D. P. daugkartinių reikalavimų liautis bendrauti, o teismo posėdžio metu sakė, kad pareiškėjo nė karto nebuvo perspėjęs dėl bendravimo su kitais nuteistaisiais, tačiau tik girdėjo, kad tai padarė prižiūrėtojas D. P., kuris tuo metu buvo šalia. Šią aplinkybę galėtų paneigti stebėjimo kamerų vaizdo įrašai. Pareiškėjo manymu, prižiūrėtojas D. P. jį ne perspėjo dėl nebendravimo, o tiesiog paklausė jo pavardės, ir tai nėra perspėjimas. Korpuso vyresnysis R. K. taip pat melagingai teigia, jog girdėjo kaip pareiškėjas bendravo su kitais nuteistaisiais: jeigu būtų girdėjęs, būtų apie tai parašęs tarnybinį pranešimą. Tai, kad pareiškėjas nekalbėjo su kitais nuteistaisiais patvirtina ir ta aplinkybė, jog nenustatyta su kokiais būtent nuteistaisiais jis bendravo. R. K. šališkumą patvirtina tai, jog D. P. ir A. M. yra jo draugai ir bendradarbiai. Be to, šališkas buvo ir pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nurodęs, jog „taisyklėse nenurodyta, kokio turinio pokalbiai leidžiami, o kokio ne; nėra nurodyta, kad turi būti pokalbis tarp kelių asmenų“. Iš Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 234 punkto matyti, jog turi būti nustatytas bendravimo faktas arba bandymas bendrauti. Taigi, pareigūnai apšmeižė pareiškėją ir už jo nepadarytą nusižengimą ne tik nutraukė pasivaikščiojimą, bet ir buvo paskirta nuobauda, t. y. pareiškėjas nubaustas du kartus už tą patį tariamą nusižengimą.

Atsakovas Lukiškių TI-K su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 81) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo manymu, apeliantas nepateikia jokių naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2012 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 62-1133, kuriuo R. V. paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamu atsakovo nutarimu nuobauda pareiškėjui paskirta už tai, kad 2012 m. lapkričio 24 d. apie 8.35 val. iš kameros Nr. 92 išvestas į pasivaikščiojimo kiemelį, garsiai šaukdamas bendravo su kitais asmenimis, esančiais gretimuose pasivaikščiojimo kiemeliuose. Į pareigūnų daugkartinius reikalavimus liautis bendrauti nereagavo. Tokiais veiksmais R. V. pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 234 punkto reikalavimus (b. l. 4).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje nustatytų faktinių aplinkybių, ištirtų įrodymų visuma, pripažino, kad atsakovo nutarimas yra pagrįstas, pareiškėjui paskirta nuobauda proporcinga jo padarytam pažeidimui, ir skundą atmetė.

Pareiškėjas neigia padaręs pažeidimą, už kurį yra nubaustas. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismo šališkumu, pasireiškusiu jo pertraukinėjimu teismo posėdyje, taip pat Lukiškių tardymo izoliatoriaus prižiūrėtojų, kurie buvo apklausti teismo posėdyje liudytojais, melagingais tarnybiniais pranešimais.

Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2-4 punktai).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimo motyvuojamojoje dalyje pakankamai argumentuotai nurodė kuriais konkrečiai įrodymais remiasi priimdamas sprendimą. Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustų liudytojų D. P., A. M., R. K. ir I. N. parodymuose esminių prieštaravimų nuo jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytų faktinių aplinkybių nėra. Liudytojas A. M. ir teismo posėdyje parodė, kad jis uždarinėdamas pasivaikščiojimo kiemelį girdėjo, kaip R. V. bandė kalbėti su kitame kiemelyje buvusiais asmenimis ir kaip prižiūrėtojas D. P. jį įspėjo. Kuriam laikui nutilęs pareiškėjas vėl mėgino kalbėti su gretutinių kamerų nuteistaisiais, ir A. M. buvo šalia D. P., kai šis dar kartą įspėjo R. V.. Apie pareiškėjo netinkamą elgesį D. P. pranešė korpuso vyresniajam. A. M. tarnybiniame pranešime įrašyta frazė, kad „nuteistasis nevykdė mano ir prižiūrėtojo D. P. daugkartinių reikalavimų liautis bendrauti“, nelaikytina melagingu pranešimu, nes esminėms šios bylos aplinkybėms reikšmės neturi. Faktinė aplinkybė, kad R. V. 2012 m. lapkričio 24 d. apie 8.35 val. išvestas į pasivaikščiojimo kiemelį Nr. 14 šūkaudamas bendravo su kitame kiemelyje esančiais nuteistaisiais (ar teisiamaisiais) ir pataisos įstaigos pareigūnų buvo ne vieną kartą įspėtas nutraukti šiuos neteisėtus veiksmus yra nustatyta nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma. Liudytojų parodymai apie R. V. 2012 m. lapkričio 24 d. netinkamą elgesį pasivaikščiojimo kiemelyje yra pakankami konstatuoti, kad jis padarė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 234 punkte numatytų reikalavimų pažeidimą, t. y. pasivaikščiojimo metu bandė žodžiu palaikyti ryšius su kitose pasivaikščiojimų kiemų kamerose buvusiais asmenimis. Su kuo konkrečiai pareiškėjas bandė bendrauti nagrinėjamam ginčui jokios reikšmės neturi. Todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą išreikalauti pasivaikščiojimo kiemelių stebėjimo kameros įrašą, ABTĮ 57 straipsnyje nustatytų taisyklių nepažeidė.

Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintos šios laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareigos: laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 233 punktą pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje kameroje esantys nuteistieji. Šių Taisyklių 234 punkte nustatyta, kad nuteistieji, kurie pasivaikščiojimo metu bando žodžiu ar kitais būdais palaikyti ryšius su nuteistaisiais, vaikštančiais kitose pasivaikščiojimų kiemų kamerose <...> pataisos įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo sprendimu gali būti pašalinti iš pasivaikščiojimų kiemų ir uždaryti į gyvenamąsias kameras.

Nuobaudos, skiriamos už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems numatytos Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje. Viena iš tokių nuobaudų yra draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų (1 d. 3 p.), kuri nagrinėjamu atveju ir buvo paskirta pareiškėjui. Gi Vidaus tvarkos taisyklių 234 punkte numatyta pataisos įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo diskrecijos teisė pašalinti iš pasivaikščiojimų kiemų asmenį, kuris pažeidinėja nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore tvarką, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra nuobauda. Taigi ginčo teisiniams santykiams spręsti taikytinas teisės normas pirmosios instancijos teismas aiškino ir taikė tinkamai.

Apeliaciniame skunde nurodytas pareiškėjo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir šią aplinkybę patvirtina teismo posėdžio garso įrašas, iš kurio matyti, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas buvo nuolat pertraukiamas, neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija, perklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, pastebi, kad teismo posėdžiui pirmininkaujanti teisėja tinkamai vadovavo teismo posėdžiui, pareiškėjo pasisakymas buvo išklausytas. Posėdžiui pirmininkaujanti teisėja klausimų uždavimo liudytojams stadijoje padarydama pareiškėjui pastabą, kad jis turi užduoti konkretų klausimą, o ne replikuoti, ar kitaip nei liudytojas aiškinti faktines aplinkybes, tinkamai užtikrino teismo posėdžio tvarką, nustatytą Administracinių bylų teisenos įstatymo 82 straipsnyje. Pareiškėjo teiginys dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo pirmame lape klaidingai nurodyta pareiškėjui R. V. paskirta nuobauda – papeikimas vietoje Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 62-1133 paskirtos nuobaudos – draudimo vieną mėnesį pirkti maito produktus. Sprendimo antrame lape klaidingai nurodyta Kalėjimų departamento sprendimo, priimto išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl minėto nutarimo, data ir numeris, t. y. vietoje Kalėjimų departamento 2013 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. 2S-6169 nurodyta 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 22-3243. Šios klaidos vertintinos rašymo apsirikimais, kadangi jos pirmosios instancijos teismo sprendimo teistumui ir pagrįstumui esminės įtakos neturi.

Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė