3cf2cb5a-a6f2-412d-8059-3a03e2d7b63b · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-771-241/2016Proceso Nr. 2-55-3-01669-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 2.5.1.6.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. lapkričio 15 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Danutės GasiÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Viginto ViÅ¡inskio,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo G.

M. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kresko“ ieÅ¡kinį atsakovui G. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė BUAB „Kresko“ kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydama pripažinti negaliojančia 2013 m. lapkričio 22 d. Tarpusavio skolų užskaitymo sutartį Nr. 001, taikyti restitucijÄ ir priteisti ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo G.

M. 66 709,68 Eur sumÄ .IeÅ¡kovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi iÅ¡kelta UAB „Kresko“ bankroto byla, administratore paskirta UAB „Pirmas administratorių biuras“. 2015 m. sausio 22 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Kresko“ kreditorių sÄ raÅ¡as.Bankroto administratorė nustatė, kad 2013 m. lapkričio 11 d. pagal PVM sÄ skaitÄ -faktÅ«rÄ Nr. KRE/2013/054 ieÅ¡kovė pardavė atsakovui statybinių prekių, kurių bendra suma – 69 281,04 Eur.

Å ios sumos atsakovas ieÅ¡kovei nesumokėjo. Tačiau 2013 m. lapkričio 22 d. Å¡alys sudarė tarpusavio skolų užskaitymo sutartį Nr. 001, pagal kuriÄ atsakovo skola už įsigytas prekes ieÅ¡kovei buvo užskaityta (66 709,68 Eur sumai).Atsakovo skolos įskaitymas yra prieÅ¡ingas ieÅ¡kovės veiklos tikslams, turi įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, įskaitymu buvo suteikta pirmenybė atsakovui kaip ieÅ¡kovės kreditoriui, pažeistos kitų ieÅ¡kovės kreditorių teisės.Ä®skaitymo atlikimo metu ieÅ¡kovė buvo nemoki, turėjo kreditorių, kuriems buvo įsipareigojusi.IeÅ¡kovė neprivalėjo atlikti įskaitymo, jį sudarydamos Å¡alys elgėsi nesÄ Å¾iningai, pažeidė teisės aktų reikalavimus ir kreditorių interesus.Ginčo sandorio sudarymo metu ieÅ¡kovės vadovu buvo atsakovas, todėl jo nesÄ Å¾iningumas yra preziumuojamas, jam tenka pareiga paneigti Å¡iÄ prezumpcijÄ .IeÅ¡kovė ginčo sandorio sudarymo metu buvo nemoki, jos turtui buvo taikomi areÅ¡tai, pradėtos vykdomosios bylos, ieÅ¡kovė neturėjo pakankamai pinigų visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu, todėl turėjo pareigÄ laikytis mokėjimų eilės tvarkos, nustatytos CK 6.9301 straipsnyje.

Tačiau ieÅ¡kovė Å¡ios pareigos nevykdė, todėl ginčo sandoris pripažintinas negaliojančių ab initio. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 31 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino visiÅ¡kai, pripažino negaliojančia 2013 m. lapkričio 22 d. Å¡alių sudarytÄ Tarpusavio skolų užskaitymo sutartį Nr. 001, taikė restitucijÄ ir priteisė ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo 66 709,68 Eur sumÄ .Teismas sprendė, kad jau iki ginčo sandorio sudarymo 2013 m. lapkričio 22 d. ieÅ¡kovė turėjo nemokumo požymių ir kitų kreditorių, kurių kreditorinių reikalavimų mokėjimo terminai buvo suėję.

Ginčo sandoris buvo sudarytas, kai ieÅ¡kovės turtinė padėtis buvo sunki, t. y. įmonė faktiÅ¡kai buvo nemoki. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių ieÅ¡kovės nemokumÄ ginčo sandorio sudarymo metu. Todėl teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartyje dėl bankroto bylos ieÅ¡kovei iÅ¡kėlimo nustatyta prejudicine aplinkybe ir papildomai neanalizavo atsakovo argumentų dėl ieÅ¡kovės mokumo 2013 m.Teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovė turi neabejotinÄ ir galiojančiÄ kreditoriaus reikalavimo teisę.

Teismas vertino, kad įmonės bankroto administratorė nagrinėjamoje byloje turi teisę pareikÅ¡ti Pauliano ieÅ¡kinį visų bankrutuojančios įmonės kreditorių vardu, ji gina visų kreditorių teises, ginčydama sandorį, kuris pažeidžia kreditorių interesus.Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovės ginčijamas sandoris (mokėjimas vienam kreditoriui, ignoruojant kitus) pažeidžia kreditorių, negavusių iÅ¡ ieÅ¡kovės prievolių įvykdymo, teises, nes tokiu bÅ«du buvo suteikta iÅ¡skirtinė privilegija vienam iÅ¡ kreditorių, t. y. atsakovui.

Teismas, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, konstatavo, kad ieškovės nemokumo aplinkybę ieškovė įrodė.Teismas ieškovės argumentus dėl ieškovės neprivalėjimo sudaryti ginčo sandorį laikė teisiškai pagrįstais, nes nenustatė, kad šalys privalėjo sudaryti tokį sandorį. Skola kreditoriui negali būti traktuojama kaip pareiga sudaryti sandorį. Teismas vertino, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta aplinkybių, dėl kurių ieškovė turėjo atsiskaityti su atsakovu, ignoruodama kitus kreditorius.Teismas sprendė, kad ieškovė, būdama nemokumo situacijoje, neturėdama galimybės patenkinti visų savo kreditorių reikalavimų, ginčo sandoriu patenkino tik atsakovo kaip kreditoriaus reikalavimus.

Tokiu bÅ«du ieÅ¡kovė pirmenybę suteikė atsiskaitymui su pasirinktu kreditoriumi, sumažino kitų kreditorių galimybę gauti jų reikalavimų patenkinimÄ . Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė nesilaikė CK 6.9301 straipsnyje nustatytos mokėjimo eilės tvarkos.Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintÄ nesÄ Å¾iningumo prezumpcijÄ , kurios atsakovas nenuginčijo, laikytini nesÄ Å¾iningais.Teismas vertino, kad ieÅ¡kovės pateikti raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, jog yra visos sÄ lygos actio Pauliana instituto taikymui ir ieÅ¡kinyje nurodytam sandoriui pripažinti negaliojančiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Atsakovas apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimÄ ir ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Aplinkybė, kad 2013-2014 m. įmonė jau buvo nemoki, nebuvo įrodinėjimo dalykas įmonės bankroto byloje, todėl netaikytinas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi nustatytų faktų prejudicialumas. Nėra duomenų, kad ginčo sandorio sudarymo metu įmonės skolos buvo pradelstos.IeÅ¡kovė vykdė mokėjimus ir kitiems kreditoriams, todėl jų interesai nebuvo pažeisti.IeÅ¡kovė turėjo teisę su kreditoriais atsiskaityti savo nuožiÅ«ra iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo.Atsiskaitymų eiliÅ¡kumas taikomas tada, kai įmonė neturi pakankamai lėšų visiems reikalavimams patenkinti.

Byloje duomenų apie tokių aplinkybių egzistavimÄ ginčo sandorio sudarymo metu nėra.IeÅ¡kovė praÅ¡o atmesti atsakovo apeliacinį skundÄ . Atsiliepime nurodomi Å¡ie argumentai:Faktiniam įmonės nemokumui konstatuoti neprivaloma vertinti visų turimų jos kreditorių ir galimybių su jais atsiskaityti. Pakanka nustatyti aplinkybes, kad įmonė neatsiskaitė su tam tikrais kreditoriais. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartyje dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nustatytas ieÅ¡kovės nemokumo 2013 m. faktas yra prejudicinis faktas.Atsakovas neginčijo ieÅ¡kovės pateiktų duomenų (kreditorinių reikalavimų lentelės) apie pradelstus įsiskolinimus, kurių bendra suma įskaitymo atlikimo metu buvo 391 309 Lt.

Tuo tarpu 2014 m. lapkričio 27 d. balanso duomenimis turto ieškovė turėjo 389 687 Lt. Taigi ieškovės nemokumas ginčo sandorio sudarymo metu įrodytas.Ieškovė, sudarydama ginčo sandorį, nesiekė atsiskaityti su visais kreditoriais, o tik su atsakovu. Ieškovė iš sandorio negavo naudos. Šis sandoris vertintinas kaip naudingas išimtinai atsakovui, kuris įgijo galimybę visiškai patenkinti savo kreditorinius reikalavimus. Ginčo sandoriu buvo pažeistos kitų kreditorių teisės, nes pagal šį sandorį atsakovui buvo perleistas vienintelis ieškovės turtas be atsiskaitymo.

Tuo tarpu kiti kreditoriai neturėjo galimybės atgauti savo skolas.Sudarant ginčo sutartį ieÅ¡kovė turėjo kitų kreditorių 319 309 Lt sumai, tačiau pirmenybė buvo suteikta atsakovui. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad su kitais kreditoriais atsiskaityta nebuvo, nors jų reikalavimai buvo atsiradę anksčiau. Todėl ginčo sandoris vertintinas kaip suteikiantis pirmenybę atsakovui.IeÅ¡kovė ginčo sandorio sudarymo metu buvo nemoki, jos turtui buvo taikomi areÅ¡tai, pradėtos vykdomosios bylos, ieÅ¡kovė neturėjo pakankamai lėšų visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu, todėl turėjo pareigÄ laikytis mokėjimų eilės tvarkos, nustatytos CK 6.9301 straipsnyje, tačiau Å¡ios pareigos nevykdė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui.

Sprendimo motyvavimas yra bÅ«tinas, norint parodyti, kad bylos Å¡alys buvo iÅ¡klausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl Å¡ios priežasties teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi apeliacinį skundÄ , pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikÅ¡mingas ginčo teisingam iÅ¡nagrinėjimui bylos aplinkybes ir patenkindamas ieÅ¡kinį priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Dėl faktinių bylos aplinkybių Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-5530-258/2014, ieÅ¡kovei iÅ¡kelta bankroto byla (b. l. 8-10). UAB „Kresko“ atsiliepime į ieÅ¡kinį dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo sutiko, kad įmonė yra nemoki ir jai keltina bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartimi patvirtinti BUAB „Kresko“ kreditorinių reikalavimai (b. l. 11-12).2013 m. lapkričio 11 d. ieÅ¡kovė iÅ¡rašė atsakovui PVM sÄ skaitÄ -faktÅ«rÄ Nr. KRE/2013/054 už parduotas prekes, viso – 239 213,59 Lt sumai (b. l. 24-32). 2013 m. lapkričio 22 d.

Å¡alys sudarė Tarpusavio skolų užskaitymo sutartį Nr. 001, pagal kuriÄ ieÅ¡kovė ir atsakovė įskaitė 230 335,14 Lt dydžio tarpusavio skolÄ (b. l. 23). Å ioje sutartyje nurodyta, kad prieÅ¡ įskaitymÄ ieÅ¡kovė yra skolinga atsakovui 230 335,14 Lt, o atsakovas ieÅ¡kovei – 236 813,59 Lt. Po tarpusavio skolos įskaitymo atsakovas ieÅ¡kovei liko skolingas 6 478,45 Lt. Juridinių asmenų registro duomenimis atsakovas buvo UAB „Kresko“ vadovas nuo 2011 m. spalio 7 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d., akcininkas – nuo 2011 m. sausio 6 d. (b. l. 33-40).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis UAB „Kresko“ atsakovas dirbo nuo 2011 m. sausio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. (b. l. 53). Pagal 2014 m. lapkričio 27 d. balanso duomenis UAB „Kresko“ ilgalaikis turtas 2013 metais sudarė 58 886 Lt sumÄ , iÅ¡ viso įmonė turėjo turto – 389 687 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 451 468 Lt (b. l. 41-42). 2014 m. sausio 15 d. UAB „Kresko“ metiniame praneÅ¡ime už 2013 metus nurodyta, kad 2013 m. didžiÄ jÄ skolų dalį sudarė: po vienerių metų mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 61 000 Lt, prekybos skolos tiekėjams – 395 167 Lt, mokėtinos sumos atskaitingiems asmenims – 15 537 Lt, mokėtini mokesčiai – 40 764 Lt; 2013 m.

įmonės nuostolis – 178 398 Lt (b. l. 74). Dėl actio Pauliana bÅ«tinųjų sÄ lygų Actio Pauliana – kreditorių teisių gynimo bÅ«das, užkertantis keliÄ galimam skolininko piktnaudžiavimui. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana) bei apibrėžtos pasinaudojimo Å¡ia teise sÄ lygos. Kasacinis teismas, aiÅ¡kindamas Å¡iÄ normÄ , iÅ¡skyrė tokias bÅ«tinas Pauliano ieÅ¡kinio taikymo sÄ lygas:

1) kreditorius turi turėti neabejotinÄ ir galiojančiÄ reikalavimo teisę;

2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises;

3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio;

4) skolininkas buvo nesÄ Å¾iningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises;

5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dviÅ¡alį sandorį, buvo nesÄ Å¾iningas. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas tiesiogiai susijęs su sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) ribojimu bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų Å¡ia teise ir nebÅ«tų nepagrįstai suvaržytos tiek skolininko, tiek trečiųjų asmenų teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu galima tik esant Å¡ių sÄ lygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).Apeliantas ginčija ne visas pirmosios instancijos teismo nustatytas actio Pauliana taikymo sÄ lygas – nesutinka, kad ieÅ¡kovė jau 2013 m. buvo nemoki, kad ginčo sandoriu buvo pažeisti ieÅ¡kovės kreditorių interesai ir suteikta pirmenybės teisė apeliantui, kad pažeistas atsiskaitymų eiliÅ¡kumas.

Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl apelianto nekvestionuojamų kitų actio Pauliana taikymo sÄ lygų egzistavimo nagrinėjamame ginče plačiau nepasisako, tik pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo jų buvimÄ . Aktualių actio Pauliana sÄ lygų egzistavimas nustatytinas ginčijamo sandorio sudarymo metu.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieÅ¡kovė buvo faktiÅ¡kai nemoki.

Apeliantas su tokia teismo iÅ¡vada nesutinka. Jo teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi, kuria ieÅ¡kovei iÅ¡kelta bankroto byla. Apeliantas pažymi, kad Å¡ios nutarties iÅ¡vada dėl ieÅ¡kovės nemokumo 2013-2014 m. yra padaryta tik formaliai įvertinus įmonės finansinius duomenis. Teisėjų kolegija Å¡iuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais.Kreditoriaus teisių pažeidimui, kaip actio Pauliana taikymo sÄ lygai, konstatuoti neprivalo bÅ«ti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio.

Pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iÅ¡ esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iÅ¡ skolininko turto, nes, sudarius ginčijamÄ sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Ginčyti prieÅ¡ bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ Ä¯monės sudarytus sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu gali ir bankroto administratorius, nes pagal Ä®monių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 14 punktÄ jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.Kreditorius, remdamasis CK 6.66 straipsniu, turi teisę ginčyti ne bet kokius skolininko sandorius, o tiktai tuos, kurie pažeidžia jo teises.

Kasacinio teismo yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sÄ raÅ¡as atvejų, iÅ¡ kurių įrodžius bent vienÄ pripažintina, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, bÅ«damas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Å is sÄ raÅ¡as nėra baigtinis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiÅ¡kia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neiÅ¡vardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; kt.).

Å i įstatymo nurodyta sÄ lyga tiriama patikrinant skolininko mokumÄ sudarius ginčijamÄ sandorį. Tai reiÅ¡kia, kad byloje turi bÅ«ti nustatyta skolos suma ir skolininko galimybė jÄ grÄ Å¾inti po ginčijamo sandorio sudarymo.Byloje esančiais UAB „Kresko“ kreditorių reikalavimų atsiradimo laikotarpio (b. l. 45-46) duomenimis, kurių atsakovas neginčijo ir kurie iÅ¡ esmės sutampa su ieÅ¡kovės bankroto byloje patvirtintu kreditorinių ir jų reikalavimų sÄ raÅ¡u (b. l. 11-12), taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad ginčo sandorio sudarymo metu pradelsti ieÅ¡kovės įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai tuo metu jau buvo suėję, kreditoriams sudarė ne mažesnę nei 136 999,07 Eur (473 030,39 Lt) sumÄ .

Pažymėtina, kad į Å¡iÄ sumÄ nėra įskaičiuota 66 709,67 Eur (230 335,14 Lt) dydžio skola apeliantui, kuri buvo įskaityta sudarant ginčijamÄ Tarpusavio skolų užskaitymo sutartį. Todėl atmestinas apelianto argumentas dėl pradelstų įsipareigojimų buvimo neįrodymo. Ä®vertinus tai, kad pagal balanso duomenis (b. l. 41-42) ieÅ¡kovės turtas 2013 m. sudarė 389 687 Lt sumÄ , darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo faktinį ieÅ¡kovės nemokumÄ ginčo sandorio sudarymo metu.

Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad dėl ginčo sandorio sudarymo UAB „Kresko“ kaip skolininkės turtas reikÅ¡mingai sumažėjo, jos kreditoriai prarado galimybę patenkinti savo reikalavimus ir dėl to kilo reali grėsmė, kad skolininkės prievolės kreditoriams nebus tinkamai įvykdytos. Tokioje situacijoje pakanka nustatyti vien grėsmės, kad skolininkės įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti, atsiradimo realumÄ , o skolininkės nemokumo fakto nustatymas, kaip jau minėta, nėra bÅ«tinas.Apeliantas ieÅ¡kovės mokumÄ ginčo sandorio sudarymo metu grindžia Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-175/2014.

Apelianto teigimu, Å¡ioje nutartyje buvo sprendžiama dėl ieÅ¡kovės mokumo 2013 m. ir prieita prie iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovė imasi priemonių, jog bÅ«tų atsiskaityta su kreditoriais, todėl ji yra moki. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas ieÅ¡kovės mokumÄ 2013 m., turėjo remtis Å¡ia nutartimi kaip prejudiciniu faktu. Su Å¡iais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-175/2014 buvo sprendžiamas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. 2-5582-823/2013 pagal ieÅ¡kovės UAB „Rekosta“ ieÅ¡kinį atsakovei UAB „Kresko“ buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės turto ir piniginių lėšų areÅ¡tas, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.

Lietuvos apeliacinis teismas Å¡ioje nutartyje vertino senesnius (2011-2012 m.) nei nagrinėjamam ginčui aktualÅ«s UAB „Kresko“ finansinės atskaitomybės duomenis. Be to, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimÄ Ä¯rodinėjama grėsmė bÅ«simo teismo sprendimo įvykdymui, o įmonės mokumas tėra tik viena iÅ¡ galimÄ grėsmę patvirtinančių aplinkybių (pvz., be kitų reikÅ¡mingų aplinkybių, teismas vertino UAB „Kresko“ pastangas atsiskaityti su kreditoriais ir pan.).

Taip pat toje nutartyje nustatytos aplinkybės nelaikytinos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje, nes toje byloje, palyginus su nagrinėjama byla, dalyvavo kiti asmenys (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo remtis minėta nutartimi nustatytomis aplinkybėmis sprendžiant apie ieÅ¡kovės (ne)mokumÄ ginčo sandorio sudarymo metu.Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių, negavusių iÅ¡ ieÅ¡kovės prievolių įvykdymo, teises, nes buvo suteikta privilegija vienam iÅ¡ kreditorių – atsakovui.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismu ir teigia, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog ieÅ¡kovė mokėjimus vykdė ir kitiems kreditoriams. Apelianto nuomone, tai, kad didelę dalį mokėjimų ieÅ¡kovės vardu jis atliko savo lėšomis patvirtina jo sÄ Å¾iningumÄ . Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Byloje nėra įrodymų apie ieÅ¡kovės vykdytus atsiskaitymus su kreditoriais ginčo laikotarpiu. Byloje esantis apelianto banko sÄ skaitos 2013 m. sausio 1 d.

– 2013 m. gruodžio 31 d. išrašas (b. l. 62-63) patvirtina, kad ieškovės kreditoriams piniginius mokėjimus vykdė apeliantas, o ne ieškovė. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai tik patvirtina aplinkybę, kad nurodytu laikotarpiu ieškovė buvo nemoki, nes pati nepajėgė atsiskaityti su savo kreditoriais.Apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2012 m. gegužės 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012), kurioje nurodyta, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams.

Å iuo aspektu teisėjų kolegija, nepaneigdama Å¡io kasacinės instancijos teismo iÅ¡aiÅ¡kinimo, pažymi, kad Å¡is iÅ¡aiÅ¡kinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko, kaip verslo subjekto, protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sÄ Å¾iningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013; kt.).

Svarbu, kad sandoris nepažeistų kitų tokioje pačioje situacijoje esančių kreditorių, kurie bÅ«tų suinteresuoti sudaryti tokį sandorį (pvz., įskaityti savo reikalavimus ir pan.) tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sÄ lygomis, teisių. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieÅ¡kovė buvo nemoki, todėl tokioje situacijoje turėjo bÅ«ti laikomasi kreditorių lygiateisiÅ¡kumo ir atsiskaitoma su visais kreditoriais pagal CK 6.9301 straipsnyje numatytÄ atsiskaitymų eiliÅ¡kumÄ . Atsiskaitymas iÅ¡imtinai su atsakovu neabejotinai turi bÅ«ti vertinamas kaip kitų įmonės kreditorių interesų gauti savo reikalavimų patenkinimÄ vienodomis sÄ lygomis pažeidimas.

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme Atsakovo apeliacinį skundÄ atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi iÅ¡laidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                        Danutė GasiÅ«nienė Antanas Rudzinskas Vigintas ViÅ¡inskis