2019-05-22 Nr. AB-11666-3-61-3-03223-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1158-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03223-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 12.13.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. S-167(7-120/2017); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 68-63; 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (4.7.2)-FR0682-67; 4) arba pakeisti minėtus sprendimus, pripažįstant nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas pagrindžiančiu dokumentu uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Ober Haus“ 2011 m. balandžio 11 d. darbų atlikimo aktą (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) 67 155 Lt (19 449,43 Eur) sumai, atitinkamai sumažinant mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) sumą, panaikinti priskaičiuotas baudas ir delspinigius; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad Kauno AVMI, vykdydama 2016 m. spalio 20 d. pavedimą Nr. (13.2)-FR0773-2619, atliko fizinio asmens Z. K., mirusios (duomenys neskelbtini), kurios įpėdinė yra pareiškėja, GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimo aktu Nr. (13.2)FR0680-723 apskaičiavo Z. K. 16 357,16 Eur GPM. Kauno AVMI 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. (4.7.2)-FR0682-67 dėl patikrinimo akto tvirtinimo pakeitė patikrinimo aktu apskaičiuotą GPM, t. y. apskaičiavo 19 274,51 Eur GPM, taip pat apskaičiavo 9 714,08 Eur GPM delspinigius ir skyrė 5 782 Eur GPM baudą. VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 68-63 patvirtino Kauno AVMI 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (4.7.2)-FR0682-67. Komisija 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. S-167(7-120/2017) pakeitė VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 68-63, t. y. nurodė Z. K. sumokėti 19 274,51 Eur GPM, 9 714,08 Eur GPM delspinigius ir 1 927 Eur GPM baudą. Antra minėto sprendimo dalimi Komisija atleido Z. K. nuo 4 857,04 Eur GPM delspinigių mokėjimo.

3. Pareiškėja nesutiko su mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimais apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, gautas pardavus nekilnojamąjį turtą, taip pat sprendimais nepripažinti išlaidomis, pagrindžiančiomis nekilnojamojo turto įsigijimą, UAB „Ober Haus“ pagal 2011 m. balandžio 11 d. darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktą sumokėtą 67 155 Lt sumą už tarpininkavimą parduodant turtą. Pareiškėja paaiškino, kad turtas buvo parduotas užsienio piliečiui, kuris dėl turto įsigijimo kreipėsi į turinčią patirtį specializuotą įmonę. Senyvo amžiaus ir serganti Z. K. pati asmeniškai nebūtų sugebėjusi parduoti turto, nes neturi turto pardavimo patirties, nemoka naudotis turto pardavimo portalais, kompiuteriu. Pažymėjo, kad turtas yra pakankamai brangus, o turto pardavimo įmonė, veikianti Z. K. pavedimu, buvo garantas, kad Z. K. nebus apgauta nesąžiningo pirkėjo. Pareiškėjos manymu, šios išlaidos pripažintinos pagrįstomis dar ir dėl to, kad tik 2016 m. lapkričio 28 d. VMI raštu Nr. (32.42-31-1E)RM-33292 parengė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 19 straipsnio apibendrinto paaiškinimo (komentaro) pakeitimą, pagal kurį minėtos išlaidos nepriskiriamos prie būtinų išlaidų ir jų suma nemažinamos turto pardavimo pajamos. Iki tol galiojo VMI nuostata (komentaras), pagal kurią patirtos tarpininkavimo parduodant turtą išlaidos yra priskiriamos turto įsigijimo išlaidoms.

4. Pareiškėja skunde prašė pripažinti, kad 2010 m. vasario 26 d. daiktų dovanojimo sutartis, sudaryta tarp pareiškėjos ir Z. K., yra tinkama bei laikytina nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas (374 000 Lt) pagrindžiančiu dokumentu. Akcentavo, kad daiktai buvo dovanojami artimam asmeniui. Pareiškėja nesutiko su VMI ir Komisijos pozicija ginčo santykiui taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.469 straipsnio 1 dalį, teigdama, kad minėta norma reglamentuoja ne daiktų, kurių vertė didesnė nei 50 000 Lt, o piniginių sumų, didesnių nei 50 000 Lt, dovanojimą. Nurodė, kad daiktų dovanojimo sutartyje išvardinti daiktus bei įrangą buvo sudėtinga dėl jų gausos, daiktai buvo palikti name ir ūkiniuose pastatuose, kurie notaro patvirtinta turto pardavimo sutartimi buvo parduoti pirkėjui M. E. Z..

5. Pareiškėjos teigimu, jeigu teismas manys, kad ginčijami sprendimai yra teisėti, prašo atleisti ją nuo baudos ir delspinigių mokėjimo, nes ši prievolė yra kilusi Z. K., kuri galimai neteisingai deklaravo pajamas. Mano, jog žala valstybei finansine prasme nebus padaryta, nes mokesčio išieškojimas yra užtikrintas turto areštu. Nurodė, kad pajamų neturi, yra registruota darbo biržoje, nedarbo išmoka nėra mokama, tuo tarpu mokėtina suma yra didelė, bauda ir delspinigiai dar labiau apribos pareiškėjos finansines galimybes atsiskaityti su valstybės biudžetu.

6. Pareiškėja taip pat prašė teismo svarstyti senaties termino taikymo VMI reikalavimams klausimą bei, esant teisiniams pagrindams, taikyti senatį.

7. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad Z. K. pagal 2011 m. balandžio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. VB7-2414 pardavė 0,1679 ha kitos paskirties (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypą ir 601,75 kv. m pastatą – gyvenamąjį namą kartu su priklausiniais (ūkiniu pastatu), adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., taip pat 0,1517 ha kitos paskirties (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., 0,1504 ha kitos paskirties (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., bei 0,0450 ha kitos paskirties (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., pirkėjui M. E. Z. už 1 850 000 Lt. Pirkimo-pardavimo sutartyje į bendrą nekilnojamųjų daiktų kainą įskaičiuota ir gyvenamajame name bei ūkiniame pastate esančių bei kartu parduodamų baldų, buitinės įrangos ir technikos, kurių sąrašas (su nuotraukomis) pridėtas prie sutarties, kaina. Minėtą nekilnojamąjį turtą Z. K. įgijo 2010 m. vasario 26 d. pagal dovanojimo sutartį Nr. 891 iš dukros A. A. (pareiškėjos). Be to, papildoma 2010 m. vasario 26 d. dovanojimo sutartimi pareiškėja padovanojo Z. K. namų apyvokos daiktus, baldus, buitinę įrangą bei kitus daiktus ir įrengimus, esančius gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkiniame pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dovanojamą turtą įvertindama 374 000 Lt.

9. Atsakovas paaiškino, kad vadovaudamasis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 19 straipsnio 1 ir 3 dalimis, nekilnojamojo turto pardavimo išlaidomis pripažino 1 411 969 Lt sumą: 1 407 500 Lt pagal 2010 m. vasario 26 d. notaro patvirtintą nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį; 4 469 Lt pagal 2011 m. balandžio 5 d. Vilniaus 7-ojo notaro biuro notarės D. B. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. DNB71294 už suteiktas notaro paslaugas. Teigė, kad nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas pagrindžiančiu dokumentu nepripažino 2010 m. vasario 26 d. notariškai nepatvirtintos namų apyvokos daiktų, baldų, buitinės įrangos ir kitų daiktų, įvertintų 374 000 Lt, dovanojimo sutarties, nes joje nenurodyti dovanojamų daiktų kiekiai, neapibūdinta jų būklė (nusidėvėjimas), įsigijimo data ir kaina. Taip pat nebuvo atliktas daiktų vertinimas, todėl padovanotų daiktų vertė yra sąlyginė ir nepagrįsta jokiais įrodymais (nepateikti juridinę galią turintys dokumentai, pagrindžiantys nurodyto kilnojamojo turto įsigijimo išlaidas). Pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133 „Dėl Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių 4 punktu, CK 6.469 straipsnio 1 ir 2 dalimis, GPMĮ 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, galima daryti išvadą, kad 2010 m. vasario 26 d. sudaryta rašytinė dovanojimo sutartis dėl kilnojamojo turto, įvertinto 374 000 Lt, negali būti pripažinta juridinę galią turinčiu dokumentu, pagrindžiančiu daiktų įsigijimo išlaidas, taip pat nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas pagrindžiančiu dokumentu nepripažintinas ir UAB „Ober Haus“ 2011 m. balandžio 11 d. darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktas 67 155 Lt sumai (pagal UAB „Ober Haus“ 2011 m. balandžio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VHAN Nr. 6663167155), kurį Z. K. apmokėjo banko pavedimais: 2011 m. balandžio 21 d. – 40 000 Lt, 2011 m. birželio 29 d. – 14 000 Lt ir 2011 m. spalio 10 d. – 13 155 Lt, nes tarpininkavimo paslaugos nėra priskirtinos prie privalomų mokėjimų parduodant nekilnojamąjį turtą.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos reikalavimu atleisti ją nuo baudų ir delspinigių mokėjimo. Nurodė, kad Z. K., kurios paveldėtoja yra pareiškėja, vardu buvo įregistruotas žemės sklypas su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav., įsigytas 2004 m., 2007–2009 m. buvo vykdomi rekonstrukcijos darbai ir 2010 m. birželio 22 d. aktu Nr. PTN-20-100616-00406 pastatas pripažintas tinkamu naudoti. 2012 m. birželio 27 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį Nr. IJ-2481 įsigytas šalia esantis 0,0735 ha žemės sklypas už 25 000 Lt. Mano, kad nustačius šias aplinkybes, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis atitinka sunkios padėties sąvoką, kaip tai suprantama pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Vadovaudamasis MAĮ 141 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja nesumokėjo apskaičiuoto 19 274,51 Eur GPM, su mokesčio administratoriumi nėra pasirašiusi mokestinės paskolos sutarties, atsakovas padarė išvadą, kad negali būti sprendžiamas atleidimo nuo baudos klausimas pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytus atleidimo pagrindus.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Z. K. pateiktoje 2011 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaruotų 441 155 Lt nekilnojamojo turto įsigijimo kainos ir kitų su jo pardavimu susijusių išlaidų pripažinimą pagal 2010 m. vasario 26 d. daiktų dovanojimo sutartį (374 000 Lt) ir UAB „Ober Haus“ 2011 m. balandžio 11 d. darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktą (67 155 Lt), vadovavosi GPMĮ 5, 6, 16 ir 19 straipsnių nuostatomis. Teismas akcentavo, kad mokesčių mokėtojas iš apmokestinamųjų pajamų gali atimti turto įsigijimo kainą, jei egzistuoja dvi esminės sąlygos: 1) tokio pobūdžio sumos (išlaidos) realiai buvo patirtos; 2) jos turi būti grindžiamos tiesioginiais, nustatytus reikalavimus atitinkančiais, konkrečias ir tikslias sumas pagrindžiančiais dokumentais (įrodymais), iš kurių galima nustatyti konkrečių ūkinių operacijų turinį. Netenkinus bent vienos iš šių sąlygų, mokesčių mokėtojas netenka teisės iš apmokestinamųjų pajamų atimti paminėto pobūdžio sumų.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad VMI ir Komisija neginčijo pirmosios sąlygos egzistavimo, tačiau teigė, kad 2010 m. vasario 26 d. daiktų dovanojimo sutartis, kuria pareiškėja padovanojo motinai Z. K. 374 000 Lt įvertintus namų apyvokos daiktus, baldus, masažinę kėdę, kilimus, šviestuvus, sporto įrenginius, paveikslus, integruotą virtuvės įrangą, buitinę įrangą ir techniką, lauko techniką, lauko baldus ir kitus daiktus, buvusius gyvenamajame name ir ūkiniame pastate, Z. K. parduotus 2011 m. balandžio 5 d. žemės sklypų ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi, nelaikytina šio parduoto nekilnojamojo turto įsigijimo kainą pagrindžiančiu dokumentu. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nustatant Z. K. tenkančias mokestines prievoles nebuvo pagrindo vertinti 2010 m. vasario 26 d. sudarytos daiktų dovanojimo sutarties galiojimo klausimų pagal privatinės (civilinės) teisės nuostatas. Šiuo atveju mokestine teisine prasme svarbu nustatyti, ar Z. K. siekiant sumažinti apmokestinamąsias pajamas, egzistavo betarpiškas ryšys tarp parduodamo (perleidžiamo) turto ir patirtų išlaidų, t. y. gali būti atimamos tik tos išlaidos, kurios buvo patirtos konkrečiam parduodamam (perleidžiamam) turtui įsigyti.

14. Įvertinęs 2010 m. vasario 26 d. daiktų dovanojimo sutarties turinį, teismas pažymėjo, kad minėtoje sutartyje nėra detalizuoti dovanojami daiktai, todėl nėra galimybės nustatyti, jog būtent tie patys dovanoti daiktai 2011 m. balandžio 5 d. žemės sklypų ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi buvo perleisti (parduoti) pirkėjui. Teismas pastebėjo, kad daiktų dovanojimo sutartimi pareiškėja dovanojo Z. K. kilimus, šviestuvus, paveikslus, buitinę įrangą ir techniką, lauko techniką, tačiau šie daiktai kartu su gyvenamuoju namu bei ūkiniu pastatu pirkėjui nebuvo perleisti (pirkimo-pardavimo sutarties 2.1.3. p.). Tuo tarpu 2011 m. balandžio 5 d. žemės sklypų ir pastatų pirkimo-pardavimo sutarties priede Nr. 1 nurodyta, jog virtuvėje buvusi viryklė lieka pardavėjai. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas betarpiškas ryšis tarp parduoto turto ir patirtų turto įsigijimo išlaidų (374 000 Lt), todėl 2010 m. vasario 26 d. daiktų dovanojimo sutartis, kuria pareiškėja padovanojo motinai Z. K. 374 000 Lt įvertintus daiktus, buvusius gyvenamajame name ir ūkiniame pastate, Z. K. parduotus 2011 m. balandžio 5 d. žemės sklypų ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi, pagrįstai nepripažinta šio parduoto nekilnojamojo turto įsigijimo kainą pagrindžiančiu dokumentu.

15. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikyta 8 000 Lt lengvata, teismas vadovavosi GPMĮ 17 straipsniu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju 2011 m. balandžio 5 d. žemės sklypų ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartyje nėra išskirta parduotų baldų bei virtuvės balduose įmontuotos buitinės technikos kaina (t. y. neaiški gautų pajamų suma), be to, šio turto įsigijimo kaina nėra pagrįsta dokumentais, todėl nėra pagrindo taikyti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 27 punkte nustatytą lengvatą.

16. Spręsdamas, ar pagrįstai mokesčių administratorius Z. K. išlaidoms, susijusioms su nekilnojamojo turto pardavimu, nepriskyrė išlaidų pagal UAB „Ober Haus“ 2011 m. balandžio 11 d. darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktą 67 155 Lt sumai, teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo Z. K. patirtų tarpininkavimo parduodant nekilnojamąjį turtą išlaidų laikyti su turto pardavimu susijusiais teisės aktuose nustatytais privalomais mokėjimais, nes joks teisės aktas neįpareigoja asmens, parduodančio nekilnojamąjį turtą, naudotis nekilnojamojo turto tarpininkų paslaugomis.

17. Pasisakydamas dėl pareiškėjos skundo argumento, kad iš apmokestinamųjų pajamų turi būti atimtos išlaidos pagal UAB „Ober Haus“ 2011 m. balandžio 11 d. darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktą, nes tik 2016 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. (32.42-31-1E) RM-33292 VMI parengė GPMĮ 19 straipsnio apibendrinto paaiškinimo (komentaro) pakeitimą, teismas vadovavosi 2008 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo Nr. XI-111 15 straipsniu, kuriuo buvo pakeistas GPMĮ 19 straipsnis, jį išdėstant nauja redakcija. Teismas sprendė, kad šiuo atveju apskaičiuojant ir deklaruojant 2011 m. mokestinio laikotarpio pajamas, GPMĮ buvo imperatyviai įtvirtinta, jog pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimti su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn susiję privalomi mokėjimai ir šie privalomi mokėjimai yra nustatyti teisės aktuose. Dėl nurodytų priežasčių Z. K., 2012 m. apskaičiuodama ir deklaruodama 2011 m. mokestinio laikotarpio pajamas, privalėjo vadovautis galiojančiomis GPMĮ nuostatomis ir iš turto pardavimo pajamų atimti tik tokias išlaidas, kurios yra susijusios su turto pardavimu susijusiais teisės aktuose nustatytais privalomais mokėjimais.

18. Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos prašymo atleisti ją nuo 1 927 Eur GPM baudos ir 4 857,04 Eur GPM delspinigių mokėjimo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į MAĮ 100 ir 141 straipsnius, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog GPM, nuo kurio buvo apskaičiuoti delspinigiai ir skirta bauda, buvo apskaičiuotas ne pareiškėjai, o pareiškėjos motinai Z. K., kurios įpėdinė ir paveldėtoja yra pareiškėja, nesudaro teisinio pagrindo atleisti jos nuo baudos ir delspinigių mokėjimo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad papildomai apskaičiuotas 19 274,51 Eur GPM būtų sumokėtas (įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka būtų atidėtas arba išdėstytas, todėl teismas vertino, kad pareiškėjos prašymas atleisti ją nuo 1 927 Eur GPM baudos mokėjimo negali būti nagrinėjamas, nes nėra tenkinta MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje numatyta privaloma atleidimo nuo baudos sąlyga. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog mokesčio išieškojimas yra užtikrintas turto areštu, nepaneigia žalos, kilusios GPMĮ nustatyta tvarka ir terminu nesumokėjus GPM, biudžetui padarymo fakto.

19. Nustatęs, kad valstybės biudžetui buvo padaryta žala, teismas sprendė, jog nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo GPM delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą, o įvertinęs pareiškėjos pateiktus įrodymus prašymui atleisti ją nuo GPM delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą pagrįsti, teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti, jog MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme pareiškėjos ekonominė padėtis yra sunki.

20. Dėl pareiškėjos prašymo svarstyti senaties termino taikymo VMI reikalavimams klausimą bei, esant teisiniams pagrindams, taikyti senatį, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad mokesčių mokėtojos Z. K. mokestinis patikrinimas pradėtas 2016 m. spalio 20 d. pavedimu tikrinti Nr. (13.2)-FR0773-2619, todėl Z. K. galėjo būti tikrinama už einamuosius 2016 m. ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, t. y. 2015 m., 2014 m., 2013 m., 2012 m. ir 2011 m., dėl ko nagrinėjamu atveju MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Teismas akcentavo, kad kadangi nagrinėjamu atveju mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūra nėra pradėta, nėra teisinio pagrindo taikyti MAĮ 107 straipsnio, reglamentuojančio mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį, nuostatas.

21. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Kauno AVMI, VMI ir Komisijos ginčijami sprendimai dėl nurodymo sumokėti į valstybės biudžetą 19 274,51 Eur GPM ir su juo susijusias sumas yra pagrįsti ir teisėti.

III. 22. Pareiškėja A. A. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 3) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; 4) pridėti prie bylos naujus įrodymus, kuriais pareiškėja įrodinėja gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvusių baldų, įrangos ir kt., vertę.

23. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais pritarta atsakovų išvadoms, kad 2010 m. vasario 26 d. baldų ir kito turto dovanojimo sutartis bei UAB „Ober Haus“ 2011 m. balandžio mėn. darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktas negali būti laikomi perleisto nekilnojamojo turto įsigijimo kainą ir kitas su jo pardavimu susijusias išlaidas pagrindžiančiais dokumentais. Pareiškėja pažymi, kad namo pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo išvardinti visi daiktai, baldai, įranga, kurie buvo parduoti M. E. Z.. Name buvo įrengtos dvi virtuvės, iš kurių pardavėja pasiėmė vieną viryklę, integruota įranga ir virtuvės baldai liko name, kuriame yra vienuolika kambarių, dvi salės, holai, sporto salė, pirtis, kambarys su židiniu rūsyje, du baseinai (vienas lauke). Teigė, kad iš namo buvo paimti tik asmeniniai daiktai. Aplinkybę, kad name esantys baldai, užuolaidos ir kt. buvo aukščiausios kokybės ir didelės vertės, patvirtina kartu su skundu pateikiamų daiktų įsigijimo dokumentai (išlikę) 290 350 Lt sumai. Pabrėžia, kad pateikiami dokumentai buvo perduoti namo pirkėjui M. E. Z., kuris labai mažai gyveno Lietuvoje, nuolat buvo išvykęs į užsienį, todėl su juo susisiekti pavyko tik 2018 m. pradžioje ir gauti baldų, šviestuvų, vonios baldų ir įrangos, virtuvės baldų ir buitinės technikos, užuolaidų ir kt. daiktų užsakymo bei įsigijimo dokumentus. Pareiškėja prašo ištirti šiuos dokumentus, kurie patvirtina didelę name buvusių baldų, įrangos ir kt. vertę, kadangi pirmosios instancijos teismas nesuteikė jai galimybę patiekti minėtus dokumentus.

24. Pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Ober Haus“ atlikti darbai 67 155 Lt sumai (turto pardavimo tarpininkavimo paslaugos) nepriskirtinos išlaidoms, susijusioms su nekilnojamojo turto pardavimu. Pažymi, kad palaiko skunde pirmosios instancijos teismui išsakytus motyvus dėl nurodytos patirtų išlaidų sumos pripažinimo su turto pardavimu susijusiais teisės aktuose nustatytais privalomais mokėjimais.

25. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė 8 000 Lt lengvatos dėl daiktų pardavimo. Teigia, kad pagal turto 2011 m. balandžio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį namas ir ūkinis pastatas su daiktais bei visa kita M. E. Z. buvo perleistas už 1 255 000 Lt, o pareiškėja savo motinai namą ir ūkinį pastatą padovanojo be daiktų už 812 500 Lt (2010 m. vasario 26 d. dovanojimo sutarties 1.3 p.). Skirtumas sudaro 442 500 Lt (daiktų vertė), todėl ir nurodyta lengvata pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 27 punktą turi būti taikoma bei šia suma pajamos mažintinos.

26. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūra nėra pradėta, dėl ko nėra teisinio pagrindo taikyti MAĮ 107 straipsnio nuostatas. Nurodo, kad VMI yra pradėjusi priverstinį išieškojimą iš Z. K. priklausiusio turto areštuojant jį ir į jį nukreipiant išieškojimą. Mokestinės nepriemokos išieškojimas yra sustabdytas, o ne nepradėtas.

27. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas manys, jog atsakovų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėja prašo pakeisti Komisijos sprendimo dalį dėl baudų ir delspinigių paskyrimo, visiškai atleidžiant pareiškėją nuo baudos ir delspinigių mokėjimo, kadangi ši prievolė yra kilusi asmeniškai Z. K., kuri galimai neteisingai deklaravo pajamas. Pareiškėjos įsitikinimu, ji asmeniškai jokio nusižengimo finansų sistemai ir valstybei nepadarė.

28. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pakartodamas atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, atsakovas papildomai pažymi, kad pareiškėjos su apeliaciniu skundu pateikti buitinių prekių (namų apyvokos daiktų) įsigijimo dokumentai, kuriais ji nori pagrįstai, jog jos parduotame gyvenamajame name buvę daiktai yra didelės vertės, nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti ginčijamus sprendimus, kadangi iš pateiktų prekių įsigijimo dokumentų negalima nustatyti, kurioje namo vietoje išvardinti namų apyvokos daiktai buvo naudojami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. S-167(7-120/2017), VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. 68-63 ir Kauno AVMI 2017 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (4.7.2)-FR0682-67 teisėtumo bei pagrįstumo.

31. Kauno AVMI, atliko Z. K., mirusios 2017 m. rugpjūčio 3 d., kurios įpėdinė yra pareiškėja, GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimo aktą Nr. (13.2) FR0680-72.

32. Kauno AVMI 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. (4.7.2)-FR0682-67 dėl patikrinimo akto tvirtinimo pakeitė patikrinimo aktu apskaičiuotą GPM, t. y. apskaičiavo 19 274,51 Eur GPM, 9 714,08 Eur GPM delspinigių ir skyrė 5 782 Eur GPM baudą.

33. VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 68-63 patvirtino Kauno AVMI 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (4.7.2)-FR0682-67.

34. Komisija 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. S-167 (7-120/2017) pakeitė VMI 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 68-63 ir nurodė Z. K. sumokėti 19 274,51 Eur GPM, tačiau atleido Z. K. nuo 4 857,04 Eur (50 proc.) jai apskaičiuotų GPM delspinigių mokėjimo, taip pat sumažino iki 1 927 Eur paskirtą GPM baudą.

35. Papildomos gyventojų pajamų mokesčio ir su juo susijusios sumos buvo apskaičiuotos mokesčių administratoriui nepripažinus Z. K. pateiktoje 2011 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaruotos 441 155 Lt nekilnojamojo turto įsigijimo kainos ir kitų su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusių išlaidų sumos pagal UAB „Ober Haus“ 2011 m. balandžio 11 d. darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktą (67 155 Lt) ir 2010 m. vasario 26 d. namų apyvokos daiktų, baldų, kilimų, šviestuvų ir kitų daiktų dovanojimo sutartį (374 000 Lt).

36. Pareiškėja prie apeliacinio skundo pridėjo papildomus dokumentus, kurie, jos nuomone, pagrindžia deklaruotą parduoto nekilnojamojo turto kainą. Taip pat, apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nesuteikė jai galimybės šiuos dokumentus pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

37. Pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, jog pareiškėja prašė atidėti bylos nagrinėjimą ir sudaryti galimybę pateikti duomenis apie turto įsigijimą, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ginčo dalyką, į tai, kad ginčas buvo nagrinėjamas Komisijoje, o pareiškėja tokių duomenų nei teikė, nei prašė juos išreikalauti, taip pat į tai, jog iki teismo posėdžio turėjo galimybę imtis šių veiksmų, o posėdžio metu pripažino, kad net nebandė to daryti, į tai, jog buvo siūlyta tokius dokumentus pateikti, nutarė šio pareiškėjos prašymo netenkinti.

38. Teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismai bylas nagrinėja laikydamiesi proceso šalių lygiateisiškumo, teisės į teisinę pagalbą, teisės į tinkamą, operatyvų, ekonomišką procesą, teisės būti išklausytam, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos, teismo nešališkumo, teismo proceso viešumo, betarpiškumo ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principų.

39. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 52 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, pageidavimus gauti procesinius dokumentus elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus (skaitmenines kopijas), apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ir naudotis kitomis šio įstatymo suteiktomis teisėmis.

40. Teisė teikti įrodymus yra susijusi su rungimosi principo įgyvendinimu teisminiame procese, todėl nepagrįstas teisės teikti įrodymus ribojimas pažeidžia rungimosi principą bei neužtikrina proceso šalių lygiateisiškumo principo.

41. Prie apeliacinio skundo pridėti dokumentai patvirtina, jog pareiškėja turėjo realią galimybę pirmosios instancijos teismui pateikti papildomus įrodymus, jos teigimu, pagrindžiančius parduoto nekilnojamojo turto kainą, kuri, nagrinėjamo mokestinio ginčo kontekste, pripažintina aplinkybe, turinčia reikšmės bylai teisingai išspręsti. Be to, pareiškėja, mirus mokesčių mokėtojai Z. K., į nagrinėjamo mokestinio ginčo procesą įstojo tik po to, kai buvo priimtas ginčijamas Komisijos sprendimas, todėl negalėjo pateikti papildomų faktinių duomenų ikiteisminėje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė minėtą pareiškėjo prašymą.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar padavusio skundą asmens teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.

43. Pirmosios instancijos teismas, be pakankamo pagrindo apribodamas pareiškėjos teisę pateikti papildomus įrodymus, nesilaikė pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis), t. y. pažeidė procesines teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).

44. Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui pateiktų įrodymų prijungimo prie bylos klausimas nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė