2019-02-13 Nr. AB-4039-3-61-3-03296-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3336-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03296-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. (D. B.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. (D. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2018 m. kovo 22 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 137, 196, 253, 257, 268, 282. Kamerų langai buvo nešvarūs, jų nebuvo įmanoma nuvalyti dėl įrengtų grotų. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo bendros kameros erdvės, taip pat jame nebuvo įrengta tinkama ventiliacija, todėl kamerose tvyrojo nemalonus kvapas. Pareiškėjui trūko vietos kamerose, nes jos buvo apstatytos baldais (nebuvo įmanoma pajudėti, pasimankštinti). Lukiškių TI-K pareigūnai su pareiškėju elgėsi netinkamai. Kalinant pareiškėją netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis. Dėl to pareiškėjas patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, todėl jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.

3. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis Lukiškių TI-K. Kamerų įrengimas, bendra kamerų būklė atitiko teisės aktų reikalavimus. Kamerų langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas pertvara, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Asmens privatumui užtikrinti kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, o dalyje kamerų sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais ir nuteistaisiais, laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra abstraktūs ir nekonkretūs, o reikalaujamas neturtinės žalos atlyginimo dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Lukiškių TI-K nepadarius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

4. Pareiškėjas taip pat pateikė atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame nurodė, kad nesutinka su Lukiškių TI-K teiginiu, jog sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida yra pakankamas užtikrinti asmens, besinaudojančio tualetu, privatumą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojamą praktiką vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m, išskaičiuojant sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą. Šis ploto dydis kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrinamas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2017 m. kovo 22 d. iki 2018 m. kovo 22 d. Įvertinęs bylos duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą, jose kalėjusių asmenų skaičių ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, teismas konstatavo, kad minėtu ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas tik 2 paras buvo kalinamas per mažo ploto, neatitinkančio EŽTT suformuoto minimalaus standarto, sąlygomis, t. y. pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto (2,89 kv. m).

7. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. spalio mėn. pranešime „Dėl D. B. skundo“ nurodytos kameros, kuriose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pareiškėjas minėtose kamerose buvo kalinamas nuo 2017 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. gruodžio 23 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. kovo 22 d. (kameros Nr. 253 ir 257). Todėl teismas konstatavo, jog minėtais laikotarpiais pripažinti pareiškėjo privatumo pažeidimą dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų nėra pagrindo. Tačiau minėtame pranešime taip pat nurodyta, jog kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti 2017 m. įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas darė išvadą, jog likusiu ginčo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš viso – 258 paras.

8. Išanalizavęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimų aktus ir fizikinių veiksnių tyrimų protokolus bei vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai (kamerose buvo nešvarūs langai, netinkama ventiliacija, ant langų buvo įrengtos grotos) itin abstraktūs, nedetalizuoti, nekonkretūs ir bendro pobūdžio, dėl to vertintini kaip nepagrįsti.

9. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas visiškai nedetalizavo aplinkybių, t. y. nenurodė nei pareigūnų netinkamo elgesio konkrečių atvejų, nei pareigūnų pavardžių, laipsnių ar pareigų, nei laikotarpių, kuriais, jo manymu, pareigūnai su juo netinkamai elgėsi. Todėl teismas atmetė aiškiai nemotyvuotus ir nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl netinkamo pareigūnų elgesio.

10. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas 258 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, o 2 paras jam nebuvo užtikrintas turintis tekti minimalus 3 kv. m kameros plotas. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatuotų pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 900 Eur.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nesivadovavo Konvencija ir EŽTT praktika. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, dėl to jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas kompensuoti jo patirtą žalą. EŽTT praktika, kurioje išaiškintas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversta į lietuvių kalba, dėl to vien ši aplinkybė yra pakankama konstatuoti, kad pareiškėjo teisės yra pažeidžiamos. Atsakovo atstovas nurodė neteisingą informaciją apie tai, su kiek asmenų pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kadangi jis dažniausiai buvo laikomas ne vienas, o dviese su kitu asmeniu kamerose.

12. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas visiškai izoliuoti sanitarinį mazgą nuo bendros kameros erdvės. Asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitariniuose mazguose įrengiamos užuolaidos, o dalyje kamerų yra įrengtos atskiros sanitarinio mazgo kabinos su durimis. Kamerų duryse privalo būti įrengtos stebėjimo akutės, o teisės aktai nenustato reikalavimo, kad sanitariniai mazgai turi būti atitverti taip, kad pro akutes sanitarinio mazgo nebūtų galima matyti. Pareigūnai privalo užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nagrinėjamu atveju nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą nagrinėjamu atveju. Be to, teisės pažeidimo pripažinimas gali būti savarankiškas teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais patirtiems išgyvenimams kompensuoti būtina priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pareiškėjas atsiliepimu (atsikirtimu) prašo atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad LVAT yra išaiškinęs, jog kalinamas asmuo neturi įrodyti netinkamų kalinimo sąlygų ir dėl to patirtos žalos. Pagal EŽTT praktiką vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3 kv. m ploto, išskaičiavus ir sanitarinio mazgo bei baldų užimamą plotą.

14. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir paduotame apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo patirtų išgyvenimų jam kalint netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K.

16. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė pareiškėjui 900 Eur jo patirtai neturtinei žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K atlyginti. Teismas konstatavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 2 paras pareiškėjas buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis ir 258 paras buvo kalinamas pažeidžiant jo privatumą naudojantis kamerose įrengtu sanitariniu mazgu (tualetu).

17. Tiek pareiškėjas, tiek Lukiškių TI-K padavė apeliacinius skundus šioje byloje. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu, mano, kad jo skundas turėtų būti tenkintas visiškai ir tuo pagrindu jam priteista 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Lukiškių TI-K nurodo, kad šiuo atveju neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjui nebuvo padaryti, dėl to nėra pagrindo priteisti pareiškėjui ir neturtinės žalos atlyginimą.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinių skundų ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos. Todėl šios bylos apeliacinio proceso stadijoje vertintina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus (pažeidimus) ir tuo pagrindu pareiškėjui pagrįstai priteisė 900 Eur jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

19. Šiai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. kovo 22 d. iki 2018 m. kovo 22 d. (b. l. 11–13), vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto minimalią normą nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.

20. EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Įsakymas Nr. V-124 neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

21. Lukiškių TI-K tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad kamerose įrengto sanitarinio mazgo plotas yra 0,56 kv. m. Šios aplinkybės pareiškėjas neginčija. Nors pareiškėjas apeliaciniame skundo nurodo, kad Lukiškių TI-K pateikė neteisingą informaciją apie tai, su kiek asmenų jis būdavo laikomas kamerose, nes dažniausiai jis buvo laikomas ne vienas, tačiau šio argumento išsamiau nedetalizuoja. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie tai, su kiek asmenų pareiškėjas buvo kalinamas kamerose (b. l. 11–13), teisingumu. Iš pateiktų minėtų duomenų ir matyti, kad didžiąją dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo kalinamas ne vienas.

22. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateiktais Lukiškių TI-K duomenimis apie pareiškėjo kamerų plotą, jose laikytų asmenų kartu su pareiškėju skaičių ir sanitarinio mazgo užimamą plotą ginčui aktualiu laikotarpiu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas tik 2 paras buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis. Laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 3 d. iki 2018 m. vasario 4 d. pareiškėjui teko 3,457 kv. m ploto, tačiau ne mažiau kaip 3 kv. m ploto, atskaičius ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Todėl šiuo atveju buvo pažeistas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, t. y. buvo padarytas nacionalinės teisės pažeidimas, bet nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

23. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą pertvara nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2797-415/2018). Sanitarinio mazgo visiško neizoliavimo nuo bendros kameros erdvės nepateisina aplinkybė, kad kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai izoliuoti tualetą (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08).

24. Nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų argumentų dėl pažeisto pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu (žr. nutarties 7 p.), kurių pagrįstumo apeliantai iš esmės neginčija, pažymėdama, kad pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12; 45135/12; 73712/12; 34001/13; 44055/13; 64586/13), įvertinusi bylos duomenis apie tai, kuriose kamerose pareiškėjas buvo laikomas ir kuriose iš jų buvo įrengtas sanitarinis mazgas kaip atskira kabina su durimis (b. l. 11–13, 23–24), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjo teisė į privatumą kamerose jam naudojantis nevisiškai nuo bendros kamerų erdvės atskirtu sanitariniu magu (tualetu) buvo pažeista 258 paras. Todėl yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-662/2018).

25. Pareiškėjo argumentas, kad vien aplinkybė, jog EŽTT praktika, kurioje išaiškintas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversta į lietuvių kalba, yra pakankama konstatuoti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, yra niekuo nepagrįsta, kadangi EŽTT praktikos neišvertimas į lietuvių kalbą pats savaime negalėjo lemti, kad pareiškėjui nebuvo visiškai užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

26. Pažymėtina, kad apeliantai pirmosios instancijos teismo išvados, jog kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimų nėra pagrindo nustatyti, neginčija. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, dėl kitų pirmosios instancijos teismo vertintų aplinkybių nepasisako.

27. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

28. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus, dėl kurių pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

30. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas priteisė tinkamą sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti, atsižvelgtina, kad pareiškėjas buvo kalinimas per mažo ploto sąlygomis tik 2 paras (nustatytas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimas), tačiau pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeidžiama 258 paras (į šį laiką nepatenka ir minėtos 2 paros, kuomet jis buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis). Todėl, įvertinus pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą ir intensyvumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priteisė adekvačią ir protingo dydžio sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti, kurios nei mažinti, nei didinti nėra pagrindo.

31. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. B. (D. B.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė