A-858-2032-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2032/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02457-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.2.; 11.4.1.; 11.9. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

vertėjaujant Jurgai Marcinkevičiūtei,

dalyvaujant pareiškėjos G. M. atstovėms J. B. ir advokatei V. Ž.,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui K. B.,

trečiajam suinteresuotam asmeniui A. H. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens A. H. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. H. M.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. M. (toliau – ir pareiškėja) skundu (t. I, b. l. 1-5), patikslintu skundu (t. I, b. l. 31-35, 169-174, t. II, b. l. 104-105) kreipėsi į teismą, prašydama:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2010 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 3B-(7.5.)-B-499-758 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 3B-(7.5.)-B-499-758);

2) iš dalies panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 2.3-1771-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3224-41 patvirtinto Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Vilniaus rajone“ (toliau – ir įsakymas Nr. 2.3-1771-41) 5 punktą, kuriuo I. M. (I. M.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusi 12,56 ha žemė (duomenys neskelbtini) kaime Visalaukės kadastrinėje vietovėje priskirta laisvam valstybiniam žemės fondui;

3) iš dalies panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 2.3-10567-(41-58-4) „Dėl Paberžės seniūnijos Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Vilniaus rajone“ (toliau – ir įsakymas Nr. 2.3-10567-(41-58-4), t. y. panaikinti asmenų, kuriems rengiant Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, suformuoti žemės sklypai sąrašo eilės Nr. 124 dalyje dėl 9 eilės pretendentui A. H. M. suprojektuoto 14,42 ha žemės ploto Nr. 657/4;

4) iš dalies panaikinti 2008 m. birželio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 2.5-41-28003 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui A. H. M.“ (toliau – ir sprendimas Nr. 2.5-41-28003), t. y. panaikinti 1.3 punktą dėl neatlygintinai nuosavybėn perduodamo 14,42 ha žemės sklypo Nr. 657/4 (duomenys neskelbtini) kaime, Paberžės seniūnijoje, Vilniaus rajone, 12,56 ha ploto dalyje;

5) įpareigoti Tarnybą atkurti nuosavybės teises į 12,56 ha žemės sklypą natūra Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime pagal 1991 m. I. M. prašymą.

Pareiškėja paaiškino, kad 1991 m. I. M. tuometinei Vilniaus rajono Paberžės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo mirusiam tėvui I. (J.) M. (I. (J.) M.) iki 1940 m. nuosavybės teise priklausiusį 17 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Paberžės seniūnijoje, Vilniaus rajone. I. M. mirė 2002 m. gruodžio 6 d. Apskrities archyvo Ukmergės filialas 1998 m. balandžio 3 d. pažymėjimu Nr. M-10 patvirtino faktą, kad po 1945 m. I. M. priklausė tik 3 ha žemės, todėl pareiškėjai buvo nurodyta, kad tik į juos bus atkurtos nuosavybės teisės. Nurodė, jog 2004 m. liepos 23 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad, 1923 m. duomenimis, J. M. (duomenys neskelbtini) vienkiemyje turėjo 8 deš. žemės, o 1925 m. duomenimis – 11 deš. žemės. Šį pažymėjimą pateikus Paberžės agrarinės reformos tarnybai, buvo nurodyta, kad pagal pažymėjimą visiškai neaišku, kas po 1925 m. atsitiko su žeme, todėl pakartotinai buvo kreiptasi į archyvą su prašymu patikslinti, ar ši žemė nebuvo perleista. 2004 m. spalio 21 d. raštu Nr. R4-4895 archyvas pranešė, kad duomenų apie tai, kad J. M. žemė parduota ar kitu būdu perleista, archyve nėra. Pateikus šiuos dokumentus, žemėtvarkos skyriaus darbuotojai nurodė, kad terminas pateikti papildomus dokumentus jau baigėsi ir tik teismo sprendimu galima atnaujinti praleistą terminą.

Pareiškėja pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjai atnaujintas praleistas terminas pateikti papildomus nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, pakartotinį prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į I. M. nuosavybės teise valdytą žemę bei papildomus dokumentus žemėtvarkos skyriui pareiškėja pateikė iš karto po teismo sprendimo. Pareiškėja nurodė, kad 2005 m. lapkričio 8 d. ji, kaip I. M. įpėdinė, buvo pakviesta matuoti žemės sklypo ir buvo nurodyta, kad suformuoto žemės sklypo dokumentai jai bus pateikti, tačiau jokių dokumentų ji negavo. Pareiškėjos teigimu, tai, kad sklypo ribos buvo tiksliai nustatytos, patvirtina ir 2006 m. liepos 12 d. sudarytas ir suderintas su Vilniaus rajono žemėtvarkos specialistų J. M. 17 ha žemės sklypo ribų planas. Pareiškėja paaiškino, kad 2006 m. vasario 27 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija įsakymu Nr. 2.3-1771-41 žemę, į kurią pretendavo I. M., priskyrė laisvai valstybinei žemei.

Nurodė, jog pareiškėjai žemėtvarkos specialistė J. G. paaiškino, kad, norint atkurti nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį turtą, reikia kreiptis į Vilniaus rajono apylinkės teismą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pretendentas nuosavybės teise valdė 17 ha žemės, tada bus galima spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjos teigimu, skirtumas tarp išlikusiais oficialiais dokumentais patvirtinto žemės sklypo dydžio (12,56 ha) ir nurodyto prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo (17 ha) yra 4,44 ha. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad pagal prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir pateiktus dokumentus, vadovaujantis įstatyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą numatytu šešių mėnesių terminu, žemėtvarkos skyrius turėjo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 12,56 ha žemės. Nurodė, kad realiai joks žemės sklypas jai, kaip I. M. įpėdinei, taip ir liko nesuformuotas, pažymos ar išvados jai neįteiktos. Anot pareiškėjos, vėliau Vilniaus rajono žemėtvarkos specialistė J. G. pradėjo teigti, jog žemė yra suprojektuota kitiems suinteresuotiems žmonėms, tą patį teigė ir matininkas K. T. (K. T.), nepateikdami jokių paaiškinimų apie šiuos teiginius. Pareiškėja nurodė, kad tik 2008 m. liepos 14 d. Vilniaus rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti nutarė, kad dokumentų apie buvusio savininko J. M. turėtą 12,56 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime užtenka, o dėl likusios žemės dalies pateikė pasiūlymą kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Pareiškėja nurodė, kad tik 2008 m. rugpjūčio 7 d., po daugybės prašymų pareiškėjos atstovei J. B. buvo išsiųstas laiškas su pasiūlymu atkurti nuosavybės teisės į 12,56 ha žemės Šulpiškių kaime. Pareiškėja nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimas neišspręstas iki šiol.

Pareiškėjos teigimu, ji buvo klaidinama, kad prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra nurodyta, jog pageidaujama atkurti nuosavybę ne buvusioje žemės vietoje (duomenys neskelbtini) kaime, o perkeliant žemę į kitą, gretimą vietovę Vyžuoniškių kaime. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad I. M. visiškai nemokėjo kalbėti ir rašyti lietuviškai, priėmus įstatymą dėl nuosavybės atkūrimo, visuomet ir visiems sakė, kad nori žemės buvusioje vietoje, todėl, pareiškėjos teigimu, nors įstatymas ir kiti norminiai aktai numatė tvarką ir galimybes, kada pretendentas galėjo pakeisti savo valią dėl nuosavybės atkūrimo būdo, šiomis galimybėmis I. M. negalėjo pasinaudoti dėl nežinojimo, kad tokia situacija galima.

Pasak pareiškėjos, 2010 m. liepos 14 d. Tarnyba raštu Nr. 3B-(7.5)-B-499-758 informavo ją, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises natūra ir kad už valstybės išperkamą žemę atlyginama pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnį, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą, pinigais, vertybiniais popieriais. Toks sprendimas grindžiamas tuo, jog buvusio savininko J. M. valdyta žemė, priskirta valstybės išperkamai žemei, nes šio savininko žemėvaldoje Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 2.3-10567-(41-58-4) patvirtintame Vilniaus rajono Paberžės seniūnijos Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoti žemės sklypai Nr. 583, Nr. 657/4, Nr. 697/1 ir Nr. 715/1, kurie perduoti tretiesiems asmenims, o Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004 m. liepos 23 d. pažymėjimas apie iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko J. M. (duomenys neskelbtini) vienkiemyje turėtą žemę pateiktas 2007 m. spalio 30 d., t. y. po Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 2.3-10567-(41-58-4), kuriuo patvirtintas Vilniaus rajono Paberžės seniūnijos Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, priėmimo.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad minėto žemėtvarkos projekto patvirtinimo metu ji buvo pateikusi visus nuosavybės teisių atkūrimui reikalingus dokumentus ir prašymus ir įstatymo bei norminių aktų nustatyta tvarka turėjo būti spręstas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo arba ji turėjo būti informuota apie tai, kad nuosavybės teisės natūra buvusioje vietoje negalės būti atkurtos dėl nurodytų priežasčių. Anot pareiškėjos, nei I. M., nei jo įpėdiniai nebuvo informuoti, kad ginčo žemės sklypas priskirtas laisvam valstybiniam žemės fondui ir kad sklype suprojektuoti ir grąžinti natūra žemės sklypai kitiems pretendentams, bei kad žemė priskirta valstybės išperkamai ir todėl negali būti grąžinta. Atkreipė dėmesį, kad nei I. M., nei jo įpėdiniai nuo 1998 m. kovo 3 d. (kai žemėtvarkos skyrius gavo archyvo pažymėjimą, patvirtinantį faktą, kad pretendentui priklausė 3 ha žemės) iki 2003 m. gruodžio 31 d. negavo nei vieno valstybinės institucijos dokumento, pranešančio apie tai, kad valstybinio archyvo pažymėjimu patvirtinančio fakto neužtenka ir nuosavybės teisių atkūrimo klausimas šio dokumento pagrindu nebus sprendžiamas. Pareiškėjos manymu, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A143-753/2009), žemėtvarkos skyriaus veiksmus galima vertinti kaip sąmoningą vilkinimą, informacijos nepateikimą.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad jos ginčijamų įsakymų Nr. 2.3-1771-41 ir Nr. 2.3-10567-(41-58-4) pagrindu buvo priimtas 2008 m. birželio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 2.5-41-28003, kuriuo A. H. M., vadovaujantis kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, neatlygintinai nuosavybėn perduoti lygiaverčiai turėtiems žemės sklypai, tame tarpe ir žemės sklypas Nr. 657/4 (duomenys neskelbtini) kaime, Paberžės seniūnijoje, Vilniaus rajone, suprojektuotas iki nacionalizacijos buvusioje I. M. žemėje, į kurią pretendavo atkurti nuosavybės teisę jo sūnus, pareiškėjos sutuoktinis I. M., todėl šis sprendimas taip pat turi būti panaikintas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimais į skundą (t. I, b. l. 44-46, t. II, b. l. 78-82, 113-114) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog pareiškėja visus reikiamus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus pateikė 2008 m. vasario 28 d., t. y. po Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 2.3-1771-41 priėmimo, kuriuo patvirtinta teritorija, parinkta Vilniaus rajono Paberžės seniūnijos Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti ir po Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 2.3-10567-(41-58-4), kuriuo patvirtintas Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, priėmimo, todėl pareiškėjai negalėjo būti projektuojami grąžintini natūra žemės sklypai šio projekto rengimo metu. Atsakovas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, jog žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, kuriems teismo sprendimu atnaujinti šio įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyje nurodyti praleisti terminai, išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus žemės reformos žemėtvarkos projektus užimta suprojektuotų numatomų perduoti neatlygintinai nuosavybėn kitiems piliečiams žemės sklypų. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (Nutarimas „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“) 2.2 punkte nustatyta, kad žemė, dėl kurios pateikti piliečių prašymai grąžinti ją natūra, tačiau šie piliečiai iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, priskiriama laisvos valstybinės žemės fondo žemei.

Pabrėžė, kad pareiškėja 2007 m. spalio 30 d. prašyme reg. Nr. 615 nurodė, jog pageidauja nuosavybės teises atkurti natūra – kitoks nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenurodytas. Atsakovo teigimu, pareiškėja Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2010 m. kovo 26 d. raštu Nr. 20-148, 2010 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 1.2-1399-(3.31), Tarnybos 2010 m. liepos 14 d. raštu Nr. 3B-(7.5)-B-499-758 informuota, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises natūra ir kad už valstybės išperkamą žemę atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, todėl pareiškėja turėtų pateikti patikslintą prašymą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, kuriame būtų nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas.

Atsakovo nuomone, tik 2008 m. išdavus pažymą Nr. 9287 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ dėl buvusio savininko J. M. 12,56 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r., pareiškėja gali reikalauti iš institucijos atlikti būtinus veiksmus, procedūras, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra pagal nustatytus teisės reikalavimus, o I. M. 1991 m. prašymas tuometinei Vilniaus rajono Paberžės apylinkės agrarinės reformos tarnybai grąžinti buvusio savininko I. M. turėtą 17 ha žemės sklypą Vilniaus apskrities Paberžės valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime savaime nesukelia teisinių pasekmių tol, kol pareiškėjas neįrodo savo teisės atkurti nuosavybę.

Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad 1998-2003 m. kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymais, susijusiais su nuosavybės teisės atkūrimo procesu. Pažymėjo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjai atnaujintas praleistas terminas pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, tačiau pareiškėja dokumentus kartu su prašymu Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė tik 2007 m. spalio 30 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 m. nuo minėto teismo sprendimo. Tai, atsakovo nuomone, rodo, kad pareiškėja nesielgė rūpestingai.

Pažymėjo, jog pareiškėja skunde nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė prašomų panaikinti individualių teisės aktų neteisėtumas. Pareiškėja pati tinkamai nerealizavo savo teisėtų interesų. Protingumo principas suponuoja, kad 2006 m. paaiškėjus pareiškėjos pablogėjusiai sveikatos būklei, trukdančiai atitinkamai įgyvendinti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese, pareiškėja turėjo jau tuo metu, o ne po 2 m. įgalioti kitą asmenį. Atkreipė dėmesį, kad po 2008 m. birželio 16 d. įgaliojimo išdavimo J. B. tvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, pastaroji į teismą kreipėsi tik 2010 m. rugpjūčio 9 d., todėl reikėtų taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnį dėl numatytų skundų padavimo terminų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. H. M. atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 53-55, 111-112) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

A. H. M. paaiškino, jog 2008 m. birželio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.5-41-28003 buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą, susidedantį iš keturių dalių, įskaitant sklypą Nr. 657/4 (duomenys neskelbtini) kaime. A. H. M. teigimu, šis sklypas užima tik dalį buvusios I. M. žemės, nes buvusi I. M. žemė padalinta į keturis sklypus: Nr. 583, Nr. 657/4, Nr. 697/1 ir Nr. 715/1, todėl kiekvienas iš jų, įskaitant ir Nr. 657/4, gali užimti tik dalį I. M. žemės. Nurodė, kad šį žemės sklypą įregistravo savo nuosavybės teise bei mokėjo žemės mokesčius. Atkreipė dėmesį, jog apie tai, kad yra kiti pretendentai į nurodytą sklypą, sužinojo tik šiuo metu. Trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, žemės sklypą Nr. 657/4 (duomenys neskelbtini) k. jis gavo teisėtai, todėl nėra pagrindo atimti iš jo minėtą sklypą ar jo dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu (t. II, b. l. 185-198) tenkino pareiškėjos G. M. skundą ir panaikino Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. liepos 14 d. sprendimą įformintą raštu Nr. 3B-(7.5.)-B-499-758 „Dėl prašymo nagrinėjimo“, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 2.3-1771-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3224-41 patvirtinto Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Vilniaus rajone“ 5 punktą ta apimtimi, kuria I. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusi 12,56 ha žemė (duomenys neskelbtini) kaime Visalaukės kadastrinėje vietovėje priskirta laisvam valstybiniam žemės fondui, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 2.3-10567-(41-58-4) „Dėl Paberžės seniūnijos Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Vilniaus rajone“ ta apimtimi, kuria asmenų, kuriems rengiant Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, suformuoti žemės sklypai sąrašo eilės Nr. 124 dalyje 9 eilės pretendentui A. H. M. suprojektuotas 14,42 ha ploto žemės sklypas Nr. 657/4, 2008 m. birželio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 2.5-41-28003 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui A. H. M.“ 1.3 punktą ta apimtimi, kuria A. H. M. neatlygintinai nuosavybėn perduotas 14,42 ha žemės sklypas Nr. 657/4 (duomenys neskelbtini) kaime, Paberžės seniūnijoje, Vilniaus rajone, 12,56 ha ploto dalyje, įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti pareiškėjai G. M. nuosavybės teises į 12,56 ha žemės sklypą natūra Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime pagal 1991 m. I. M. prašymą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog 1991 m. I. M. tuometinei Vilniaus rajono Paberžės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo mirusiam tėvui I. M. (I. (J.) M.) iki 1940 m. nuosavybės teise priklausiusį 17 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Paberžės seniūnijoje, Vilniaus rajone. Pateiktame prašyme nurodoma, kad I. M. žemę pageidauja gauti Vyžuoniškių kaime, tačiau pareiškėjos atstovė teisme nurodė, kad I. M. visiškai nemokėjo lietuvių kalbos, buvo neišsimokslinęs, todėl galėjo nesuprasti šios aplinkybės ir teigė, jog I. M. visada norėjo atkurti nuosavybės teises į istorinę tėvo žemę. Teismas pažymėjo, jog ginčo byloje dėl to, kurioje vietoje I. M. buvo išreiškęs savo valią atkurti nuosavybės teises, nėra. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog I. M. įstatymo nustatytais terminais išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Rėmėsi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi ir pažymėjo, kad prie prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo pridedami jokie papildomi dokumentai, tačiau Vilniaus apskrities archyvo Ukmergės filialas 1998 m. balandžio 3 d. pažymėjimu Nr. M-10 Paberžės seniūnijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui patvirtino faktą, kad 1945-1946 m. I. M. priklausė 3 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime. 1999 m. balandžio 3 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius pranešimais informavo I. M. ir jo seserį Č. G., kad nuosavybės teisės atkūrimui į buvusio savininko I. M. žemės dalį trūksta I. M. mirties liudijimo, bei Č. G. ir I. M. gimimo liudijimų. Buvo prašoma dokumentus pateikti iki 1999 m. gegužės 1 d., nurodyta, kad nepateikus dokumentų laiku, nuosavybės teisė bus atkuriama ir žemė suteikiama valstybės laisvos žemės teritorijoje. Teismas nurodė, jog duomenų, ar šie pranešimai buvo išsiųsti, byloje nėra. Be to, kaip matyti, abiejų pranešimų datos yra rašytos kita rašymo priemone nei pačių pranešimų turinys.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos atstovė nurodė, kad pastarieji dokumentai Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui buvo pateikti laiku, tačiau nevalstybine kalba, o, kai po kurio laiko Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojai pareiškėjai nurodė, kad juos būtina išversti į lietuvių kalbą, jau buvo praleistas įstatymo nustatytas terminas, todėl buvo kreiptasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl praleisto termino atnaujinimo. Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2005 m. liepos 7 d. sprendimu praleistą terminą atnaujinus, iš karto buvo pateikti trūkstami nuosavybes teises bei giminystės ryšį su savininku pavirtinantys dokumentai.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimo yra spaudas, jog Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius minėtą teismo sprendimą gavo 2007 m. spalio 30 d., ant kitų giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų jokių institucijos gavimą liudijančių spaudų nėra. Pažymėjo, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius dalyvavo administracinėje byloje Nr. I-1458-19/05, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškėjos G.

M. prašymas atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku pavirtinantiems dokumentams pateikti, jam buvo pranešta apie teismo posėdžio datą, laiką bei vietą, o minėtas įsiteisėjęs sprendimas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje buvo gautas 2005 m. liepos 26 d., taigi Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius žinojo arba galėjo žinoti apie priimtą sprendimą. Nurodytos aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad pretendento I. M. giminystės ryšį su savininku pavirtinantys dokumentai vėliausiai galėjo būti pateikti 2005 m. rugsėjo mėn. Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius nepagrįstai 2006 m. rugsėjo 19 d. surašė pažymą Nr. 541, kurioje konstatavo, kad dėl dokumentų trūkumo negali patenkinti pretendento prašymo dėl 17 ha žemės grąžinimo ir siūlo kreiptis į Vilniaus rajono apylinkės teismą, taip pat nepagrįstai 2007 m. liepos 17 d. surašė pažymą Nr. 312, kurioje nurodė analogiškas aplinkybes bei pasiūlė kreiptis į Vilniaus rajono apylinkės teismą nustatyti juridinį faktą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nėra aišku, ar apie nurodytų pažymų surašymą buvo informuoti suinteresuoti asmenys, nes tokių duomenų byloje nėra.

Teismas pažymėjo, jog iš Nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenų matyti, kad J. B. I. M. vardu pakartotinai 2007 m. spalio 30 d. kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu grąžinti natūra žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Paberžės seniūnijoje, Vilniaus r. Ant 2004 m. liepos 23 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimo Nr. R4-3766, kuriame nurodoma, kad Vilniaus – Trakų apskrities Paberžės valsčiaus žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašytas M. J., (duomenys neskelbtini) vienkiemyje turėjęs 8 deš. žemės, uždėtas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus spaudas, jog pastarasis dokumentas pristatytas kartu su 2007 m. liepos 30 d. prašymu Nr. 615. Prie pažymėjimo pridedama Vilniaus – Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde, Vilniaus – Trakų apskrities Paberžės valsčiaus piliečių sąrašų byloje esančio Šulpiški vienkiemio gyventojų 1925 m. sąrašo ištraukos kopija, kurioje yra nurodoma, kad J. M. turėjo 11,5 deš. žemės. Ant pastarojo dokumento uždėtas spaudas, kad šio dokumento vertimas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje gautas 2008 m. vasario 28 d. Teismas kritiškai vertino pastarųjų dokumentų nurodytas gavimo Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje datas ir laikė jas abejotinomis, nes jų nepatvirtina jokie kiti duomenys byloje, pareiškėjos atstovė nurodė kitokias aplinkybes, be to, Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 212 dokumentų numeracija netiksli, matyti, jog ji buvo keista, ne visi bylos lapai sunumeruoti. Nurodė, jog pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kuria konstatuota, kad I. M. turi nuosavybės teisę į 12,54 ha žemės, parengta Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. balandžio 17 d., o 2008 m. liepos 14 d. Vilniaus rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti nutarė parengti pažymą I. M. apie buvusio savininko J. M. į 12,56 ha turėtos žemės plotą, o dėl likusiosios dalies (turėtos žemės bendro ploto 17,0 ha) konstatavo, kad duomenų nepakanka. 2008 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius parengė pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje konstatuota, kad I. M. turi nuosavybės teisę į 12,56 ha žemės.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Atstatymo įstatymo 11 straipsnis numatė, kad prašyme turėjo būti nurodyti kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą. Prašymo formoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331, buvo skiltis, kurioje turėjo būti nurodomi kiti prašymą padavusiam asmeniui žinomi piliečiai, turėję teisę į šio turto sugrąžinimą pagal Atstatymo įstatymą. Tačiau nei šis teisės aktas, nei kiti norminiai teisės aktai nenustatė institucijoms, nagrinėjusioms piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito asmens prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie patys laiku nebuvo pateikę prašymų atkurti jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Šiuose teisės aktuose nenustatyta sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimančių institucijų pareiga tokiems asmenims pranešti apie nekilnojamojo turto grąžinimo procesą ar sprendimo dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo priėmimą.

Teismas nurodė, jog iš I. M. pateikto prašymo turinio matyti, kad tarp pretendentų į tėvo turėtą žemę buvo nurodoma ir jo sesuo Č. G.. Byloje nėra duomenų apie tai, jog pati Č. G. būtų pateikusi prašymą atkurti jai nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau yra pateiktas Č. G. 2005 m. spalio 25 d. pareiškimas, kuriuo ji atsisakė nuo jai tenkančios palikimo dalies brolio naudai ir sutiko, kad nuosavybės teisės į visą jos tėvui I. M. priklausiusį 17 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Paberžės sen., Vilniaus r., būtų atkurtos brolio vardu. Šis dokumentas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje įregistruotas 2006 m. rugsėjo 19 d.

Paaiškino, jog prašymai atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos turėtą žemę nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka). Pagal Tvarkos 105 straipsnį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, laikomasi šios tvarkos: žemėtvarkos skyriaus darbuotojai seniūnijose išnagrinėja piliečių prašymus, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus ir pagal kiekvieno piliečio pasirinktą atlyginimo būdą per mėnesį parengia nuosavybės teisių atkūrimo bylą ir perduoda žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiam specialistui, kuris apskaičiuoja valstybės išperkamo turto vertę pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą vertinimo metodiką ir papildęs bylą metodikoje nurodytais dokumentais pateikia ją apskrities viršininkui. Apskrities viršininkas, išnagrinėjęs byloje esančius dokumentus ir, piliečiui sutikus, priima išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn piliečio pageidaujamoje vietoje. Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius dar 2005 m. galėjo parengti pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kuria konstatuota, kad I. M. turi nuosavybės teisę į 12,54 ha žemės, tačiau tai buvo padaryta tik 2008 m. rugsėjo 30 d., o išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn dar nesurašyta iki šiol. I. M. mirė 2002 m. gruodžio 6 d., pareiškėja G. M. po I. M. mirties priėmė palikimą ir yra vienintelė I. M. įpėdinė.

Teismas nurodė, jog nuosavybės teisės pirmiausia yra atkuriamos natūra, o nesant tokios galimybės, jos gali būti atkurtos Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytais kitais būdais. Todėl nagrinėjamam ginčui taip pat yra svarbu nustatyti, ar nacionalizuoto žemės sklypo vietoje buvo laisvos žemės, į kurią galėjo būti atkurtos pareiškėjai nuosavybės teisės, jeigu Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius būtų tinkamai atlikęs jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Pagal Tvarkos 103 punktą žemės grąžinimas natūra vykdomas pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą. 2006 m. vasario 27 d.

Vilniaus apskrities viršininkas įsakymo Nr. 2.3-1771-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3224-41 patvirtinto Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Vilniaus rajone“ 5 punktu įsakė nuo 2006 m. vasario 28 d. pradėti rengti Vilniaus rajono, Paberžės seniūnijos Visalaukės kadastro vietovėje žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą teritorijoje 2563,91 ha laisvo valstybinio žemės fondo plote, kuriame pageidaujamas sugrąžinti pagal piliečių pateiktas išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško plotas – 1658,66 ha, asmeniniam ūkiui skirtos teritorijos žemės plotas – 447,30 ha.

Minėto įsakymo 7 priede pateiktas piliečių, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra, pateikusių pirminius prašymus, bet neapsisprendusių ir nepateikusių reikiamų dokumentų Paberžės seniūnijos, Visalaukės kadastro vietovėje sąrašas, kuriame įrašytas ir I. M. bei jo sesuo Č. G. bei nurodyta, kad pageidaujamas susigrąžinti 17 ha žemės sklypas Arliškių kaime. Nepaisant nurodytų aplinkybių, jog I. M. įrašytas į Paberžės seniūnijos, Visalaukės kadastro vietovėje sąrašą asmenų, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra, pateikusių pirminius prašymus, bet neapsisprendusių ir nepateikusių reikiamų dokumentų, 2006 m. liepos 12 d.

IĮ „Kriantas“ parengė buvusio savininko J. (I.) M. žemės sklypų ribų planą M 1:10000, pagal kurį I. M. priklausiusio žemės sklypo plotas – 17 ha, šis planas suderintas Paberžės žemėtvarkos skyriuje. 2006 m. vasario 27 d. Vilniaus apskrities viršininkas įsakymo Nr. 2.3-1771-41 6 priede pateiktas Vilniaus apskrityje, Vilniaus rajone, Paberžės seniūnijoje, Visalaukės kadastro vietovėje pretendentų, pageidaujančių susigrąžinti, gauti nuosavybėn neatlygintinai žemę, pirkti ar nuomoti iš valstybės pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą eiliškumą sąrašas, kuriame 9 eiliškumo grupėje įrašytas A.

H. M. 2006 m. liepos 24 d. Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Paberžės seniūnijos Visalaukės (4196) kadastro vietovės teritorijos 2006 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais tais metais gauti žemę žiniaraštyje Nr. 6 A. H. M. įrašytas kaip pretendentas 9 grupėje gauti žemę pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį.

Pažymėjo, jog 2007 m. spalio 3 d. Vilniaus apskrities viršininkas įsakymu Nr. 2.3-10567-(41-58-4) „Dėl Paberžės seniūnijos Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Vilniaus rajone“ patvirtino asmenų, kuriems rengiant Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą suformuoti žemės sklypai, sąrašą, kurio eilės Nr. 124 pretendentu gauti žemę įrašytas A. H. M. (9 eiliškumo grupė), jam priskirtas suteikti neatlygintinai 14,42 ha žemės ploto sklypas Nr. 657/4.

Be to, Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 2.3-10567-(41-58-4) patvirtintame Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte J. (I.) M. žemėvaldoje suformuoti žemės sklypai Nr. 583, Nr. 657/4, Nr. 697/1 ir Nr. 715/1. Šią aplinkybę pripažino ir Vilniaus apskrities viršininko administracija 2010 m. gegužės 24 d. rašte Nr. (41)-1.2-1379-(3.31) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“. Teismas nurodė, jog iš byloje pateiktų schemų matyti, kad A. H. M. priklauso 14,42 ha žemės sklypas.

Didžioji žemės sklypo, iki nacionalizacijos priklausiusio I. (J.) M., dalis sutampa su šiuo sklypu. Ginčo sklypo dalis, kuri žemėtvarkos skyriaus nuomone dokumentaliai nepatvirtinta kaip priklausiusi I. (J.) M. sutampa su valstybei priklausančio žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) dalimi, R. D. ir R. J. priklausančio žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) dalimi, Z. U. (Z. U.) priklausančio žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) dalimi ir R. L. žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) dalimi. 2008 m. birželio 9 d.

Vilniaus apskrities viršininkas sprendimu Nr. 2.5-41-28003 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui A. H. M.“ pagal jo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jam tenkantį buvusio savininkų A. V. ir V. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą: 1,9144 ha (vertė 45 946 litų) žemės, esantį Kuršėnų mieste, Šiaulių rajone, Šiaulių apskrityje, nusprendė atkurti nuosavybės teises į A. H. M. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,9144 ha žemės (vertė 45 946 litų) ir vietoj turėtos 1,9144 ha žemės perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 39,54 ha (vertė 45 946 litų) žemės sklypą, t. y. tris žemės sklypus Dirmeitų kaime ir sklypą Nr. 657/4 (duomenys neskelbtini) kaime, Paberžės seniūnijoje, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje.

Teismo vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad J. (I.) M. nacionalizuoto žemės sklypo vietoje buvo laisvos žemės, į kurią galėjo būti atkurtos pareiškėjai nuosavybės teisės, jeigu Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius būtų tinkamai atlikęs jo kompetencijai priskirtus veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, vadovaujantis Tvarkos 28 punktu, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, žemės sklypas projektuojamas laisvoje žemėje, o Tvarkos 30 punkte nustatyta, kad piliečiams perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus, lygiaverčius turėtajam, žemės sklypai formuojami laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytos žemę įsigyjančių piliečių eilės ir perduodami pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Teismas rėmėsi Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog A.

H. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės (perkėlimo būdu) ir į žemę, kuri privalėjo būti sugrąžinta savininkams natūra. Teismas pabrėžė, jog atsakovas pagal savo kompetenciją (Atkūrimo įstatymo 17 str., Žemės reformos įstatymo 17 str.) negalėjo priimti sprendimo atkurti nuosavybės teises perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą neišsprendęs klausimo dėl žemės sklypo sugrąžinimo savininkui natūra. Teismas išdėstytų aplinkybių pagrindu darė išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. vasario 27 d.

įsakymo Nr. 2.3-1771-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3224-41 patvirtinto Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Vilniaus rajone“ 5 punktas ta apimtimi, kuria I. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusi 12,56 ha žemė (duomenys neskelbtini) kaime Visalaukės kadastrinėje vietovėje priskirta laisvam valstybiniam žemės fondui, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. įsakymas Nr. 2.3-10567-(41-58-4) „Dėl Paberžės seniūnijos Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Vilniaus rajone“ ta apimtimi, kuria asmenų, kuriems rengiant Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, suformuoti žemės sklypai sąrašo eilės Nr. 124 dalyje 9 eilės pretendentui A.

H. M. suprojektuotas 14,42 ha ploto žemės sklypas Nr. 657/4, bei 2008 m. birželio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 2.5-41-28003 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui A. H. M.“ 1.3 punktas ta apimtimi, kuria A. H. M. neatlygintinai nuosavybėn perduotas 14,42 ha žemės sklypas Nr.657/4 (duomenys neskelbtini) kaime, Paberžės seniūnijoje, Vilniaus rajone, 12,56 ha ploto dalyje prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, todėl laikė juos neteisėtais ir panaikino.

Pirmosios instancijos teismas teismo sprendime nurodytų motyvų pagrindu taip pat konstatavo, kad Tarnybos 2010 m. liepos 14 d. sprendimas įformintas raštu Nr. 3B-(7.5.)-B-499-758 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ taip pat yra neteisėtas bei nepagrįstas.

Išnagrinėjęs bylas, teismas tenkino pareiškėjos skundą ir Tarnybos 2010 m. liepos 14 d. sprendimą įformintą raštu Nr. 3B-(7.5.)-B-499-758 „Dėl prašymo nagrinėjimo“, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 2.3-1771-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3224-41 patvirtinto Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Vilniaus rajone“ 5 punktą ta apimtimi, kuria I. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusi 12,56 ha žemė (duomenys neskelbtini) kaime Visalaukės kadastrinėje vietovėje priskirta laisvam valstybiniam žemės fondui, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. įsakymas Nr. 2.3-10567-(41-58-4) „Dėl Paberžės seniūnijos Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Vilniaus rajone“ ta apimtimi, kuria asmenų, kuriems rengiant Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, suformuoti žemės sklypai sąrašo eilės Nr. 124 dalyje 9 eilės pretendentui A. H. M. suprojektuotas 14,42 ha ploto žemės sklypas Nr. 657/4, bei 2008 m. birželio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 2.5-41-28003 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui A. H. M.“ 1.3 punktą ta apimtimi, kuria A. H. M. neatlygintinai nuosavybėn perduotas 14,42 ha žemės sklypas Nr. 657/4 (duomenys neskelbtini) kaime, Paberžės seniūnijoje, Vilniaus rajone, 12,56 ha ploto dalyje naikinami, be to, teismas įpareigojo Tarnybą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 12,56 ha žemės sklypą natūra Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime pagal 1991 m. I. M. prašymą.

III. Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinis skundas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 20-23) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos G. M. patikslintą skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes. Atsakovas nurodo aplinkybes, nurodytas atsiliepime į pareiškėjos skundą. Be to, nesutinka su teismo išvada, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius dar 2005 m. galėjo parengti pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kuria būtų konstatuota, kad I. M. turi nuosavybės teisę į 12,54 ha žemės. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjai atnaujintas praleistas terminas pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, tačiau tik 2007 m. spalio 30 d.

Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pareiškėja pateikė nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus kartu su 2007 m. spalio 30 d. prašymu dėl žemės grąžinimo natūra. Nurodo, jog 2006 m. vasario 27 d. Vilniaus apskrities viršininkas įsakymo Nr. 2.3-1771-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu r. 3224-41 patvirtinto Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Vilniaus rajone” 5 punktu įsakė nuo 2006 m. vasario 28 d. pradėti rengti Vilniaus rajono, Paberžės seniūnijos Visalaukės kadastro vietovėje žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą teritorijoje 2563,91 ha laisvo valstybinio žemės fondo plote, kuriame pageidaujamas sugrąžinti pagal piliečių pateiktas išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško plotas – 1658,66 ha, asmeniniam ūkiui skirtos teritorijos žemės plotas – 447,30 ha.

Minėto įsakymo 6 priede pateiktas asmenų sąrašas, kurie pretendavo vykstančiame projekte gauti žemę neatlygintinai, pirkti, nuomoti ją pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytą eiliškumą, tame tarpe ir asmenys, kurie, atsakovo vertinimu, susiję su nagrinėjama byla ir kurie turėjo būti įtraukti į bylą: Nr. 37 B. Č., pretendavęs pirkti asmeniniam ūkiui suteiktą žemę (7 eiliškumo grupė), Nr. 54 A. H. M., prašęs gauti neatlygintinai žemę (9 eiliškumo grupė), o taip pat Nr. 14 J. J. ir Nr. 59 R.

L. (10 eiliškumo grupė). Minėto įsakymo 7 priede pateiktas piliečių, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra, pateikusių pirminius prašymus, bet neapsisprendusių ir nepateikusių reikiamų dokumentų Paberžės seniūnijos, Visalaukės kadastro vietovėje sąrašas, kuriame įrašytas ir I. M. bei jo sesuo Č. G. bei nurodyta, kad pageidaujamas susigrąžinti 17 ha žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) kaime.

Pabrėžia, jog, kai buvo parengtas 2006 m. liepos 12 d. IĮ „Krianta” buvusio savininko J. (I.) M. žemės sklypų ribų planas M 1:10000, tuo metu toje vietoje jau buvo suprojektuotas asmeniniam ūkiui teisėtai skirtas ir naudojamas žemės sklypas Nr. 583 Č. B., o taip pat minėtiems asmenims žemės sklypai grąžinant juos neatlygintinai. Remiasi Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 2.3-10567-(41-58-4) patvirtintame Vilniaus rajono Paberžės seniūnijos Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte J. M. žemėvaldoje yra suprojektuoti žemės sklypai Nr. 583 (Č. B.), Nr. 657/4 (A. H. M.), Nr. 697/1 (J. J.) ir Nr. 715/1 (R. L.), tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.

Mano, jog, atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus G. M. pateikė po Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo, pareiškėjai negalėjo būti grąžintini natūra jau suprojektuoti žemės sklypai šio projekto rengimo metu. Atsakovo vertinimu, priimtas teismo sprendimas pažeidžia trečiųjų asmenų teises, kurie nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą, tačiau jų turima nuosavybės teise ar projektuota žemė patenka į teritoriją, kurioje pareiškėja nori atkurti nuosavybės teises natūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. H. M. atsiliepimu į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą (t. III, b. l. 28-29) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir jais remiasi atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą.

Trečiojo suinteresuoto asmens A. H. M. apeliacinis skundas

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. H. M. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 5-11) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas padarė išvadą, kad I. M. įstatymo nustatytais terminais išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtent tokios apimties ir konkrečioje vietovėje kaip yra nurodyta teismo sprendime. Bylos įrodymai liudija, kad I. M. savo valią buvo išreiškęs dėl kitoje vietovėje esančio žemės sklypo ir jo dalies. Pažymi, jog teismo rėmimasis aplinkybėmis dėl I. M. valstybinės kalbos nemokėjimo turėjo didesnę įrodomąją galią nei byloje esantys įrodymai, kad I. M. pageidavo atkurti nuosavybės teises į žemę kitoje vietoje ir kitokios apimties. Pabrėžia, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo būti pateiktas iki 2003 m. gruodžio 31 d. ir tuo atveju, kai prašymas pateiktas vėliau, tokio asmens paduotas prašymas teisinių padarinių nesukelia, t. y. pretendentai neįgijo subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjai įgyvendinti savo subjektinę teisę sukliudė kieno nors neteisėti veiksmai (neveikimas). Teismo išvados dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus kompetencijai priskirtų veiksmų neatlikimo priimtos prielaidų, samprotavimų pagrindu, kadangi ginčo žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, nes sprendimų priėmimo metu nebuvo jokių pretendentų į ginčo žemę. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, teismas neatsižvelgė į Tarnybos ir trečiojo suinteresuoto asmens nurodytus argumentus. Teismas, neturėdamas įrodymų apie I. M. priklausiusio sklypo vietą, o tik 2011 m. lapkričio 11 d. braižytas schemas, pripažino, kad didžioji žemės sklypo, iki nacionalizacijos priklausiusio I. (J.) M., dalis sutampa su A. H. M. priklausančiu 14,42 ha žemės sklypu.

Pabrėžia, jog nėra išlikusių dokumentų, kuriuose būtų užfiksuota, kiek kartų ir kada pretendentai kreipėsi į skyrių ir kas jiems buvo atsakyta. Be to, pagal įstatymus nėra numatyta, kad valdžios įstaigos su asmenimis negali bendrauti žodžiu, o tik raštu. Nurodo, jog byloje J. G. nebuvo apklausta. Byloje yra 2005 m. liepos 7 d. teismo sprendimas dėl pretendentų praleisto termino į 17 ha žemės, tačiau nėra nurodyta, iki kurio laiko pretendentai turi pateikti trūkstamus dokumentus sklypui gauti ir nėra nurodyta, kurioje vietoje ir iki kurio laiko žemėtvarkos skyrius turi rezervuoti žemę pretendentams. Apie tai, kad reikiamų dokumentų pateikimas buvo vilkinamas, liudija 2006 m. liepos 12 d. žemėtvarkos skyriui pateiktas matininko K. T. sudarytas 17 ha sklypo planas su trijų liudytojų parašais, kad žemė pretendentams buvo perduota nurodytoje vietoje, tačiau šis planas nebuvo teisme patvirtintas, todėl negaliojo, t. y. po teismo sprendimo pretendentai nesugebėjo pateikti reikiamų dokumentų. Kadangi teismas nenurodė žemėtvarkos skyriui, kur ir kiek žemės pretendentui turi rezervuoti žemėtvarkos skyrius, žemėtvarkos skyrius turėjo vadovautis Atkūrimo įstatymu, kur tokia galimybė nenumatyta. Mano, jog Č. G. sutikimas pavėluotas, kadangi jai nepratęstas dokumentų forminimo laikas. Pažymėjo, jog I. M. sesuo R. M. pagal įstatymus taip pat yra įpėdinė, bet ji tarp įpėdinių neįrašyta ir jos sutikimo perduoti savo dalį I. M. byloje nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo dėl I. M. turėtos žemės sklypo padėties (duomenys neskelbtini) kaime nurodo, jog tik viename dokumente matyti J. M. tėvui O. 1908 m priklausiusio sklypo kontūrai ir plotas. Nurodo, jog buvusi sklypų padėtis buvo neteisingai nurodyta. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo posėdžiuose buvo teigiama, kad I. M. žemė užimta keturių sklypų, pretendentė nori atgauti tėvų turėtąją žemę, tačiau vėliau pareiškėjos siekis ir parodymai pasikeitė ir nurodė, jog tik trečiojo suinteresuoto asmens sklypas užima buvusį I. M. sklypą. Mano, jog aplinkybė, kad didžioji žemės sklypo, iki nacionalizacijos priklausiusio I. M., dalis sutampa su trečiojo suinteresuoto asmens sklypu, nėra įrodyta. Buvusi I. M. žemė išdalinta keturiems pretendentams. Ji trečiajam suinteresuotam asmeniui skirta tuo pačiu pagrindu, kaip ir kitiems pretendentams. Iš keturių pretendentų, užėmusių I. M. žemę, trečiasis suinteresuotas asmuo yra 9 eilės pretendentas, Č. B. 7 eilės, J. J. ir R. L. – 10 eilės pretendentės. Pažymi, jog žemės dalis, kuri sutampa su I. M. buvusiu sklypu, negali būti atimama iš trečiojo suinteresuoto asmens, ji yra valstybės išpirkta pagal Atkūrimo įstatymą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (t. III, b. l. 31-33) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – apeliacinį skundą tenkinti ir pareiškėjos patikslintą skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog teismas nepagrįstai atsižvelgė tik į pareiškėjos atstovų žodinius paaiškinimus, tačiau neatsižvelgė į tai, kad nėra byloje jokių duomenų, išskyrus 1998 m. balandžio 3 d. Vilniaus apskrities archyvo Ukmergės filialo archyvo pažymėjimą Nr. M-10, kurie rodytų pareiškėjos bendravimą su Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriumi iki 2005 m. Sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 2.3-1771-41 7 priede „Piliečių, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra, pateikusių pirminius prašymus, bet neapsisprendusių ir nepateikusių reikiamų dokumentų Paberžės seniūnijoje, Visalaukės kadastro vietovėje, sąrašas“ 37 ir 38 numeriais įrašyti Č. G. ir I. M., nurodyta jų pageidaujama susigrąžinti žemė yra (duomenys neskelbtini) kaime, o ne (duomenys neskelbtini) kaime. Mano, jog teismas neįvertinto aplinkybės, kad tik 2005 m. Č. G., kaip pretendentė į grąžintiną žemę, parašė pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo brolio I. M. vardu.

Sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai nusprendė, kad didžioji žemės sklypo, iki nacionalizacijos priklausiusio I. M., dalis sutampa su trečiojo suinteresuoto asmens žemės sklypu. Trečiojo suinteresuoto asmens argumentus dėl ribų remiantis 1984 m. žemėlapio fragmentais ir trečiojo suinteresuoto asmens darytais žemės sklypų ribų sugretinimais prašo vertinti teismo nuožiūra.

Pareiškėja G. M. atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens A. H. M. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus (t. III, b. l. 34-37) prašo skundus atmesti.

Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodoma, jog pretendento prašymas atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo pateiktas įstatymų nustatytais terminais ir nurodant kiek ir kokias žemes turėjo iki nacionalizacijos buvęs savininkas. Nei pretendentas, nei įpėdiniai nėra gavę informacijos, kad žemė, į kurią jie pretenduoja atkurti nuosavybės teisę, yra priskirta valstybės išperkamai žemei. Tokia informacija buvo nurodyta tik pareiškėjai pateikus skundus dėl nuosavybės teisių atkūrimo vilkinimo.

Pažymi, jog valstybės išperkamoje žemėje negalėjo būti suformuotas lygiaverte natūra grąžinamas žemės sklypas A. H. M., perkeliant lygiavertį sklypą iš Šiaulių apskrities. Nurodo, jog atsakovas privalo informuoti pretendentus apie bet kokius priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kadangi pretendentas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ginti savo pažeistas teises. Šiuo atveju atsakovas į administracinę bylą pateikia dalį registruotų dokumentų ir net išrašą iš dokumentų registracijos žurnalo, kita dalis dokumentų visiškai neregistruota ir nėra jokių duomenų apie tai, kada dokumentai buvo registruoti ir kaip pateikti. Pažymi, jog 2004 m. liepos 23 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktame pažymėjime nurodyta, kad, 1923 metų duomenimis, J. M. (duomenys neskelbtini) vienkiemyje turi 8 deš. žemės, o, 1925 metų duomenimis, jis turi 11 deš. žemės. 2004 m. spalio 21 d. raštu Nr.R4-4895 archyvas pranešė, kad duomenų apie tai, kad J. M. žemė būtų buvusi parduota ar kitu būdu perleista, archyve nėra. Visi šie dokumentai buvo pateikti valstybine kalba ir vertimas į kokias nors kitas kalbas nebuvo reikalingas. Archyviniai dokumentai žemėtvarkos institucijoms buvo pateikti 2004 metų liepos mėnesį ir spalio mėnesį, todėl pareiškėjai buvo nurodyta kreiptis į teismą praleidus terminus pateikti dokumentams. Pateikus šiuos dokumentus, pareiškėjai buvo nurodyta, kad terminas pateikti papildomus dokumentus jau baigėsi ir tik teismo sprendimu galima atnaujinti praleistą terminą. Vilniaus apygardos teismas terminą giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams ir nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti pratęsė 2005 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1458-19/05. Tokiu būdu visi dokumentai buvo pateikti ir šis klausimas turėjo būti išspręstas 2005 metais, iki 2006 m. vasario 27 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr. 2.3-1771-41 priėmimo, kuriuo pasak Tarnybos, žemė, į kurią pretendavo I. M., priskirta laisvai valstybinei žemei.

Pareiškėja pažymi, kad viešos informacijos apie tai, jog I. M. tėvui priklausiusi žemė priskirta laisvam valstybiniam fondui, nebuvo. I. M. pretendavo atkurti nuosavybės teisę į žemę (duomenys neskelbtini) kaime, o tiek šis, tiek aplinkiniai kaimai nebuvo rėžiniai. Žemėtvarkos institucijų pateiktas žemėtvarkos projekto 7 priedas pareiškėjai kelia abejones ir nurodo, jog, jei iki 2006 m. vasario 27 d. žemėtvarkos skyriuje buvo priimti komisijos sprendimai, kad pretendento I. M. pateikti dokumentai neatitinka reikalavimų, jų pagrindu negalima atkurti nuosavybės teisių ir reikalingas juridinių faktų nustatymas, tai apie tokių dokumentų buvimą pretendento atstovai nebuvo informuoti.

Pažymi, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad I. M. ar jį atstovaujantis asmuo būtų pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę Arliškių kaime. Pabrėžia, jog į administracinės bylos nagrinėjimą turėjo būti įtraukti B. Č., A. H. M., J. J., R. L.. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kaimas nebuvo rėžinis, jog yra išlikę istoriniai tos pačios vietovės planai ir į tai, kad tiek pagal išlikusius planus, tiek pagal faktinį žemės naudojimą, liudytojų parodymus ruošiant lyginamąjį planą, matyti, kad buvusio žemės savininko J. M. turėtos žemės plotai sutampa su trečiajam suinteresuotam asmeniui suformuotu žemės sklypu, nebuvo pagrindo įtraukti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis kitus asmenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Byloje ginčas kyla dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 3B-(7.5.)-B-499-758 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ Nr. 3B-(7.5.)-B-499-758), Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 2.3-1771-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3224-41 patvirtinto Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Vilniaus rajone“ 5 punkto dalies, kuriuo I. M. (I. M.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusi 12,56 ha žemė (duomenys neskelbtini) kaime Visalaukės kadastrinėje vietovėje priskirta laisvam valstybiniam žemės fondui, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 2.3-10567-(41-58-4) „Dėl Paberžės seniūnijos Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Vilniaus rajone“ dalies, 2008 m. birželio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 2.5-41-28003 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui A. H. M.“ dalies teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareigos atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 12,56 ha žemės sklypą natūra Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime pagal 1991 metų I. M. prašymą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino: panaikino skundžiamus aktus ir įpareigojo atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 12,56 ha žemės sklypą natūra Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime pagal 1991 metų I. M. prašymą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. H. M. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija su tokiu apeliantų vertinimu iš dalies sutinka.

Visų pirma pažymėtina, kad, spręsdamas nuosavybės teisių atkūrimo bylas, teismas turėtų atsižvelgti į nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinę prigimtį, paskirtį, tikslus bei nuosavybės teisės atkūrimo proceso teisinį reguliavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis šią teisę įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008). Šiuo atveju byloje nekyla ginčo dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į nusavintą žemę, todėl teisėjų kolegija dėl šio aspekto atskirai nepasisako. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. liepos 7 d. sprendimu (Nuosavybės teisių atkūrimo b. l. 27-28) atnaujino pareiškėjai G. M. praleistą terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšius su savininku patvirtinančius dokumentus Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui.

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esantį 1991 metų I. M. prašymą atkurti nuosavybės teises ir nepagrįstai nusprendė, kad I. M. siekė, kad jam nuosavybės teisės būtų atkurtos būtent (duomenys neskelbtini) kaime, o ne (duomenys neskelbtini) kaime. Teisėjų kolegija tokiam apeliantų situacijos vertinimui iš esmės nepritaria. Pažymėtina, jog šiuo atveju nors 1991 metų I. M. tuometinei Vilniaus rajono Paberžės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktame prašyme (t. I, b. l. 14) atkurti nuosavybės teises į jo mirusiam tėvui I. (kituose dokumentuose ir J.) M. (I. (J.) M.) iki 1940 metų nuosavybės teise priklausiusį 17 ha žemės sklypą yra nurodyta, kad pageidaujama atkurti nuosavybės teises Vyžuoniškių kaime, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, tai, kad pareiškėjos atstovė teisme nurodė, kad I. M. visiškai nemokėjo lietuvių kalbos, buvo neišsimokslinęs, todėl galėjo nesuprasti šios aplinkybės ir teigė, jog I. M. visada norėjo atkurti nuosavybės teises į istorinę tėvo žemę (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 212, b. l. 44, t. II, b. l. 94-101, 118-122, 177-182), kad pareiškėja savo pateiktais prašymais ir atliekamais veiksmais siekė atkurti nuosavybes teises būtent (duomenys neskelbtini) kaime, atsakovas niekada šio klausimo nekėlė ir iš esmės atliko visus veiksmus, kad būtų atkuriamos nuosavybės teisės būtent (duomenys neskelbtini) kaime, vertina, kad I. M. buvo išreiškęs būtent valią atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) kaime. Pastebėtina, jog vykdant nuosavybių teisių atkūrimo procedūras šis klausimas nebuvo iškilęs, dėl jo ginčas nebuvo kilęs ir jį nurodė tik trečiasis suinteresuotas asmuo nagrinėjant administracinę bylą teisme.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors 2006 m. vasario 27 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-1771-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3224-41 patvirtinto Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Vilniaus rajone“ 7 priede pateiktame piliečių, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra, pateikusių pirminius prašymus, bet neapsisprendusių ir nepateikusių reikiamų dokumentų Paberžės seniūnijos, Visalaukės kadastro vietovėje sąraše įrašytas ir I. M. bei jo sesuo Č. G. bei nurodyta, kad jų pageidaujamas susigrąžinti 17 ha žemės sklypas yra Arliškių kaime, tačiau, sprendžiant dėl vietos, kurioje buvo pageidaujama atkurti nuosavybės teises, tai yra vertintina kaip nereikšminga aplinkybė, kadangi byloje nėra dokumentų, duomenų, kuriais remiantis galima teigti, kad I. M. bei jo sesuo Č. G. pageidavo susigrąžinti 17 ha žemės sklypą būtent Arliškių kaime (t. III, b. l. 12). Tokių duomenų nagrinėjant administracinę bylą nenurodė ir atsakovas. Priešingai, iš esmės dauguma byloje esančių duomenų liudija, kad atkurti nuosavybės teises natūra buvo siekiama būtent (duomenys neskelbtini) kaime. Be to, pažymėtina, jog nepaisant nurodytų aplinkybių, kad I. M. buvo įrašytas į Paberžės seniūnijos, Visalaukės kadastro vietovėje sąrašą asmenų, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra, pateikusių pirminius prašymus, bet neapsisprendusių ir nepateikusių reikiamų dokumentų ir nurodyta, kad jų pageidaujamas susigrąžinti 17 ha žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) kaime, 2006 m. liepos 12 d. individuali įmonė „Kriantas“ parengė buvusio savininko J. (I.) M. žemės sklypų ribų planą M 1:10000, pagal kurį I. M. priklausiusio žemės sklypo plotas (17 ha) buvo nurodytas būtent (duomenys neskelbtini) kaime ir šis planas buvo suderintas Paberžės žemėtvarkos skyriuje (t. I, b. l. 130-131). Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija pažymi, jog ji neturi pagrįsto pagrindo vertinti, kad I. M. siekė atkurti nuosavybės teises ne (duomenys neskelbtini) kaime, ir remiantis tuo kitaip įvertinti byloje nagrinėjamą situaciją ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje kilusio ginčo pobūdį, nurodo, kad byloje skundžiamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 2.3-1771-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3224-41 patvirtinto Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Vilniaus rajone“ 5 punktu I. M. (I. M.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusi 12,56 ha žemė, įskaitant ir žemę į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui, esanti (duomenys neskelbtini) kaime, Visalaukės kadastrinėje vietovėje, buvo priskirta laisvos valstybinės žemės fondui (t.

I, b. l. 48-54). Pastebėtina, jog šiame administraciniame akte yra pažymima, kad jis priimtas vadovaujantis inter alia Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu (toliau – ir Žemės reformos įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“, Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodika. Prašomu panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 2.3-10567-(41-58-4) „Dėl Paberžės seniūnijos Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Vilniaus rajone“ buvo nustatytas asmenų, kuriems rengiamas Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas ir suformuotų žemės sklypų sąrašo eilės Nr. 124 dalyje yra nurodomas IX eilės pretendentui A.

H. M. suprojektuotas 14,42 ha žemės plotas Nr. 657/4 (t. I, b. l. 55-61). Tuo tarpu į ginčo žemę nuosavybės teisės trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo atkurtos 2008 m. birželio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 2.5-41-28003 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui A. H. M.“, kurio 1.3 punkte numatyta, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui perduodamas 14,42 ha žemės sklypas Nr. 657/4, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Paberžės seniūnijoje, Vilniaus rajone (t.

II, b. l. 61). Teisėjų kolegija nurodo, jog šiuo atveju turi būti įvertinta, ar pagrįstai I. M. (I. M.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusi žemė, esanti (duomenys neskelbtini) kaime, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos trečiajam suinteresuotam asmeniui A. H. M., buvo priskirta laisvos valstybinės žemės fondui ir ar pagrįstai joje buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas trečiajam suinteresuotam asmeniui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje susiformavusius teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Žemės reformos įstatymo ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatos. Pažymėtina, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui A. H. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės lygiaverčiu turtu (t. II, b. l. 61) ir sprendimo, kuriuo jam buvo atkurtos nuosavybės teisės, priėmimo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalis numatė, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina, be kita ko, perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Už miesto teritorijoje esančią žemę (išskyrus už miesto teritorijoje turėtą mišką) mišku neatlyginama. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 28 punktas numatė, kad, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, žemės sklypas projektuojamas laisvoje žemėje. Atkūrimo tvarkos 30 punktas įtvirtino, kad piliečiams perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus, lygiaverčius turėtajam, žemės sklypai formuojami laisvos žemės fondo žemėje laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytos žemę įsigyjančių piliečių eilės ir perduodami pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Iš nurodyto šio teisinio reguliavimo matyti, kad už žemę, kuri buvo priskirta išperkamai, asmenims galėjo būti atlyginama perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar vandens telkinį iš laisvos žemės fondo, t. y., kad asmuo, galėtų minėtu būdu atkurti nuosavybės teises į tam tikrą žemės sklypą, būtina sąlyga tokiam atkūrimui buvo tai, kad šis konkretus žemės sklypas būtų laisvas.

Pažymėtina, jog laisvo valstybinio žemės fondo sampratą pateikė Atkūrimo įstatymo (redakcija galiojanti nuo 2005 m. birželio 9 d.) 2 straipsnio 2 dalis, kuri nustatė, kad laisvos žemės fondas – žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskirti valstybės paimtai ir išperkamai žemei ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka atkūrus nuosavybės teises į pagal šį įstatymą grąžintinus maksimalius žemės, miško ir vandens telkinio plotus.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (2005 m. gegužės 27 d. redakcija) 2.2 punktą žemė, dėl kurios pateikti piliečių prašymai grąžinti ją natūra, tačiau šie piliečiai iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, priskiriama laisvos valstybinės žemės fondo žemei. Kitiems piliečiams nuosavybės teisės atkuriamos perduodant neatlygintinai šioje žemėje suprojektuotus žemės, miško sklypus ar vandens telkinius tik tuo atveju, jeigu pilietis pateikė prašymą grąžinti žemę natūra ir kreipėsi į teismą dėl praleisto termino pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo arba iki 2003 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau teismas savo sprendimu praleisto termino pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus neatnaujina arba nenustato juridinę reikšmę turinčio fakto ir pilietis šio sprendimo įstatymų nustatyta tvarka neginčija.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad interesų derinimo principo taikymas nuosavybės teisių atkūrimo procese reikšmingas ne tik derinant visuomenės ir asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises, interesus, bet ir pačių siekiančių atkurti nuosavybės teises asmenų interesus. Tai reiškia, kad negalima suabsoliutinti vieno asmens teisių, t. y. atkurti vienų asmenų teises, pažeidžiant kitų. Tačiau pirmenybės teisė suteikiama asmeniui, pageidaujančiam atkurti nuosavybės teises natūra turėtoje vietoje, o ekvivalentine natūra nuosavybės teisės atkuriamos iš laisvos valstybinio žemės fondo žemės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2011).

Šiuo atveju, vertinant nurodytų teisės aktų nuostatas sistemiškai, jas aiškinant atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo tikslą ir siekiamas vertybes, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (2005 m. gegužės 27 d. redakcija) 2.2 punktas turėtų šiuo atveju būti aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant tiek į jo pirmąją, tiek ir į antrąją dalį ir negalima šių nuostatų aiškinti atsietai. Šiuo konkrečiu atveju pasisakant dėl taikytino reguliavimo pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (2005 m. gegužės 27 d. redakcija) 2.2 punktas expressis verbis nesuteikia teisės atkurti kitiems piliečiams nuosavybės teisių kitais atvejais nei yra įvardinta nurodytame teisės akte. Šiuo atveju nurodyto teisės akto 2.2 punkto antra dalis numato, jog kitiems piliečiams nuosavybės teisės atkuriamos perduodant neatlygintinai šioje žemėje suprojektuotus žemės, miško sklypus ar vandens telkinius tik tuo atveju, jeigu pilietis pateikė prašymą grąžinti žemę natūra ir kreipėsi į teismą dėl praleisto termino pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo arba iki 2003 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau teismas savo sprendimu praleisto termino pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus neatnaujina arba nenustato juridinę reikšmę turinčio fakto ir pilietis šio sprendimo įstatymų nustatyta tvarka neginčija.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) atkūrimo, nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, jog tai yra valstybinis laisvos žemės fondas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/1999). Ši taisyklė, kad į valstybinės laisvos žemės fondą neįeina grąžintini nuosavybėn natūra žemės sklypai, turi būti taikoma tik dėl to žemės sklypo, į kurį buvo paduotas pagal įstatyme nustatytą tvarką, sąlygas ir terminus prašymas atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės atkūrimas buvo pradėtas, bet neužbaigtas, arba turėjo būti pradėtas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2006).

Teisėjų kolegija pažymi, jog, remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus rajono Paberžės apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra buvo pateiktas 1991 metais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-458-19/2005 G. M. (I. M. turto paveldėtojai) buvo atnaujintas praleistas terminas pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, t. y. iki byloje skundžiamų aktų priėmimo. Šiuo atveju byloje proceso šalys nesutaria, kada buvo pateiktas nurodytas teismo sprendimas ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004 m. liepos 23 d. archyvo pažymėjimas apie iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko J. M. Vilniaus-Trakų apskrities Paberžės valsčiaus (duomenys neskelbtini) vienkiemyje turėtą žemę. Atsakovo vertinimu, šie dokumentai buvo pateikti 2007 m. spalio 30 d. (t. I, b. l. 10-12), tuo tarpu pareiškėja pažymi, kad nurodyta archyvo pažyma buvo pateikta iki Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimo priėmimo, o nurodytas teismo sprendimas buvo pateiktas tuoj po jo priėmimo (t. II, b. l. 177-182) ir mano, jog, jeigu Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius būtų laiku įvykdęs jam nustatytas pareigas, pareiškėjai nuosavybės teisės būtų atkurtos į ginčo žemės sklypą iki jas atkuriant ginčo vietoje trečiajam suinteresuotam asmeniui (Atkūrimo įstatymo 4 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nurodytų proceso šalių argumentų, nurodo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu. Šiuo atveju pažymėtina, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Nuosavybės teisių atkūrimo bylos lapų numeracija yra netiksli, matyti, jog ji buvo keista, ne visi bylos lapai sunumeruoti, šiuo atveju ne ant visų byloje esančių dokumentų yra pažymėta, kada jie yra gauti, nėra registracijos atspaudų, nėra pateikta duomenų, kada pareiškėjai Nuosavybės atkūrimo byloje Nr. 212 esantys pranešimai buvo siųsti, kada paklausimai buvo gauti ir ar į juos ir kada buvo atsakyta (žr. Nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 212). Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu šių aplinkybių negalėjo paaiškinti ir atsakovo atstovas (t. II, b. l. 177-182). Tačiau, kita vertus, pažymėtina, jog 2006 m. liepos 12 d. individuali įmonė „Kriantas“ parengė buvusio savininko J. (I.) M. žemės sklypų ribų planą M 1:10000 ir šis planas suderintas Paberžės žemėtvarkos skyriuje (t. I, b. l. 130-131). Be to, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. 301 nurodė pareiškėjai, jog dėl archyvinių dokumentų trūkumo jai negali būti grąžinamas visas 17 ha žemės sklypas ir buvo siūloma kreiptis į Vilniaus rajono apylinkės teismą (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 212 b. l. 30). Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėja siekė atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) kaime natūra, siekiant šio tikslo buvo atliekami aktyvūs veiksmai ir negalima vertinti, kad ši žemė buvo laisva.

Kita vertus, teisėjų kolegija nurodo, jog iš esmės net ir sutinkant su atsakovo argumentais, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-458-19/2005, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004 m. liepos 23 d. archyvo pažymėjimas apie iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko J. M. Vilniaus-Trakų apskrities Paberžės valsčiaus Šulpiški vienkiemyje turėtą žemę jam buvo pateikti tik 2007 m. spalio 30 d., šiuo atveju pagrįstai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius dalyvavo administracinės bylos Nr. I-1458/2005 nagrinėjime, kai buvo vertinamas G. M. prašymas atnaujinti praleistą terminą nuosavybes teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, jam buvo nurodyta apie bylos nagrinėjimą, taip pat įsiteisėjęs šioje byloje priimtas sprendimas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje buvo gautas 2005 m. liepos 26 d. (Nuosavybės atkūrimo byla Nr. 212, b. l. 31). Šiuo atveju pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius žinojo apie priimtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimą ir juo atnaujintą praleistą terminą G. M. (I. M. turto paveldėtojai) pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui.

Pažymėtina, jog Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, jo teises ir pareigas perėmusi Nacionalinė žemės tarnyba kaip viešojo administravimo subjektai, be kita ko, yra saistomi atsakingo valdymo (gero administravimo) principo, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus, 2004 m. lapkričio 5 d. išvadą). Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-655/2005). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1 straipsnyje, apibrėžiančiame įstatymo paskirtį, nustatyta, jog šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ir administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą;

įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, kad kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012). Šiuo atveju Nacionalinė žemės tarnyba ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, įgyvendindami Atkūrimo įstatyme numatytą valstybės politiką atkurti Lietuvos Respublikos piliečiams teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turėjo be kita ko laikytis gero viešo administravimo principo.

Teisėjų kolegija nurodo, jog nuosavybės teisės nėra atkuriamos įstatymo priėmimu. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys įstatymai, be kitų nuostatų, nustato tvarką, kurios laikydamiesi, asmenys turi aktyviai veikti, kad įgytų įstatyme nustatytas teises. Tam, kad asmuo, kuriam įstatymo suteikiama teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, jis visų pirma turi tinkamai išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. pateikti prašymą ir jį lydinčius dokumentus įgaliotai valstybės institucijai. Kita vertus, Atkūrimo įstatymas priimtas pabrėžiant Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytų nuosavybės teisių galiojimą ir tęstinumą, teikiant prioritetą išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimui natūra, ir tik jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginant, įvertinant susiformavusius visuomeninius turtinius santykius (Atkūrimo įstatymo preambulė, 1 str.). Tai reiškia, kad institucijos, kurių kompetencijai yra pavesta nagrinėti prašymus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi pareigą veikti pretendentui palankiausiu būdu, suteikti jam visą reikiamą informaciją, kad jis galėtų tinkamai realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių, įgytų prieš okupaciją, atkūrimą, ir šis procesas netaptų dar vienu savininko teisių pažeidimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-430/2011). Pažymėtina, jog šiuo atveju Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, Nacionalinė žemės tarnyba taip pat turėjo pareigą aktyviai veikti realizuodami įstatyme numatytus siekius užtikrinti piliečių nuosavybės teisių tęstinumą bei padėdami įgyventi pareiškėjai konstitucinę teisę į nuosavybę. Tokia pareiga tiesiogiai išplaukia ir iš VAĮ nuostatų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3057/2012).

Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad atsakovas, žinodamas apie tai, kad yra priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-458-19/2005 prieš priimdamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 2.3-10567-(41-58-4) „Dėl Paberžės seniūnijos Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Vilniaus rajone“ ir kitus byloje skundžiamus aktus, būtų informavęs pareiškėją apie tai, kad prasidėjo žemėtvarkos projekto rengimas ir pasiūlęs pareiškėjai pateikti papildomus dokumentus, pasiūlęs pateikti jų vertimus (Atkūrimo įstatymo 4 str. 4 d.). Šiuo atveju pareiškėja, pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kreipusis į teismą dėl termino atnaujinimo ir gavusi jai palankų teismo sprendimą, nuolat bendravusi su atsakovu dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo natūra, galėjo tikėtis, jog valstybės institucijos elgsis teisės aktų nustatyta tvarka, nustatytais principais ir informuos apie veiksmus, kad žemė, į kurią ji siekia atkurti nuosavybės teises natūra, yra priskiriama laisvos valstybės žemės fondui, kad į ją planuojama atkurti nuosavybės teises trečiajam suinteresuotam asmeniui. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad atsakovas atliko šiuos nurodytus veiksmus. Be to, pažymėtina, jog 2006 m. liepos 12 d. projekto autorius K. T. parengė buvusio savininko J. M. žemės sklypo Paberžės seniūnijoje, Visalaukės k. v., (duomenys neskelbtini) kaime ribų planą, kaip nurodė pareiškėja, jai dalyvaujant; planas suderintas Paberžės žemėtvarkos skyriuje (t. I, b. l. 130-131) ir ši aplinkybė taip pat pagrindžia pareiškėjos lūkesčius į nuosavybės teisių atkūrimą natūra.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas faktines aplinkybes, į tai, kad Vilniaus rajono Paberžės apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra buvo pateiktas 1991 metais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-458-19/2005 G. M. (I. M. turto paveldėtojai) buvo atnaujintas praleistas terminas pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui žemė nuosavybės teisių atkūrimui buvo suprojektuota Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 2.3-1771-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3224-41 patvirtinto Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Vilniaus rajone“, t. y. praėjus palyginti trumpam terminui nuo nurodyto teismo sprendimo priėmimo, daro išvadą, kad ginčo žemė negalėjo būti pervedama į laisvos žemės fondą ir joje negalėjo būti projektuojamas žemės sklypas atkuriant lygiaverčiu žemės sklypu trečiajam suinteresuotam asmeniui A. H. M. (Atkūrimo įstatymo 4 str. 4 d.).

Šiuo atveju nors atsakovas skundžiamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 2.3-1771-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3224-41 patvirtinto Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Vilniaus rajone dalies priėmimą grindžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (2005 m. gegužės 27 d. redakcija) 2.2 punktu, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, faktines aplinkybes, nurodo, jog ši nuostata nagrinėjamu atveju nesuteikė teisės ginčo žemės sklype projektuoti ir atkurti nuosavybės teises trečiajam suinteresuotam asmeniui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas administracinę bylą nurodė, kad, žemėtvarkos skyriaus nuomone, dokumentai nepatvirtina, kaip priklausiusi I. (J.) M. žemė sutampa su valstybei priklausančio žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalimi, R. D. ir R. J. priklausančio žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalimi, Z. U. (Z. U.) priklausančio žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalimi ir R. L. žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalimi (t. II, b. l. 161-162). Pabrėžė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad A. H. M. priklauso 14,42 ha žemės sklypas, kurio didžioji dalis žemės sklypo sutampa su žemės sklypu iki nacionalizacijos priklausiusiu I. (J.) M. (t. II, b. l. 61), tačiau detaliai pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. Iš administracinės bylos medžiagos nėra aišku, kokiu pagrindu buvo padaryta pirmosios instancijos teismo išvada, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančio žemės sklypo didžioji dalis sutampa su žemės sklypu iki nacionalizacijos priklausiusiu I. (J.) M., taip pat nėra aišku kokia tiksliai ši dalis yra.

Nepaisydamas nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą panaikino skundžiamus aktus ir įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti pareiškėjai G. M. nuosavybės teises į 12,56 ha žemės sklypą natūra Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime pagal 1991 metų I. M. prašymą.

Teisėjų kolegija nurodo, jog apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas Vilniaus Gedimino Technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Geodezijos instituto žemės sklypo, priklausiusio J. M., vietos indentifikavimo dabartinėje kartografinėje medžiagoje aktas (t. III, b. l. 119), iš kurio matyti, kaip ginčo žemės sklypas patenka į akte nurodytus žemės sklypus, įskaitant ir žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kuris nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui A. H. M. (t. II, b. l. 63). Kaip matyti iš akto, vektorizuotas žemės sklypas taip pat patenka į žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (savininkas – Lietuvos Respublika, t. II, b. l. 170-171), (duomenys neskelbtini) (savininkas – Z. U., t. II, b. l. 166-167), (duomenys neskelbtini) (savininkai – R. D., R. J., t. II, b. l. 168-169), (duomenys neskelbtini) (savininkas – R. L., t. II, b. l. 172-173). Šiuo atveju vertintina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas įpareigojimas Nacionalinei žemės tarnybai atkurti nuosavybės teises į 12,56 ha žemės sklypą natūra Vilniaus rajono Visalaukės kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime pagal 1991 metų I. M. prašymą yra iš esmės susijęs ir su nurodytų žemės sklypų savininkais, kurie, kaip matyti iš bylos medžiagos, į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukti, o pagal ABTĮ 142 straipsnio 2 dalį, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, tai yra pagrindas naikinti priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p.).

Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjai Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2010 m. gegužės 24 d. raštu Nr. (48)-1.2-1379-(3.32), Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. liepos 14 d. raštu Nr. 3B-(7.5)-B-499-758 (t. I, b. l. 7-12) buvo nurodyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 2.3-10567-(41-58-4) patvirtintame Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte J. M. žemėvaldoje yra suformuoti žemės sklypai Nr. 583 (žemės sklypas suformuotas Č.

B.), Nr. 657/4 (žemės sklypas suformuotas A. H. M.), Nr. 697/1 (žemės sklypas suformuotas J. J.), Nr. 715/1 (žemės sklypas suformuotas R. L.), jog pareiškėja, žinodama šias aplinkybes, pateiktu skundu iš esmės ginčijo tik administracinius aktus, kuriais nuosavybės teisės buvo atkurtos būtent A. H. M., pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė nurodė, jog jie neturi pretenzijų į kitų savininkų žemes (t. II, b. l. 99-101), šią aplinkybę patvirtino ir pareiškėjos atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ir iš esmės ginčijo nuosavybių teisių atkūrimą ginčo vietoje tik A.

H. M. ir ši maksimali dalis, kaip nustatyta, sudaro 9,5815 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Visalaukės kadastrinėje vietovėje, vertina, kad, byloje nustačius ginčijamų administracinių aktų neteisėtumą, pareiškėjos reikalavimas galėtų būti maksimaliai tenkinamas būtent į 9,5815 ha žemės, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos A. H. M. Tačiau pažymėtina, jog iš Vilniaus Gedimino Technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Geodezijos instituto žemės sklypo, priklausiusio J. M., vietos indentifikavimo dabartinėje kartografinėje medžiagoje akto (t.

III, b. l. 119) matyti, kad buvo vektorizuotas žemės sklypas, kurio plotas – 13,3688 ha (nurodytame akte yra pažymima, kokiais dokumentais remiantis žemės sklypo vektorizacija buvo atlikta) (t. III, b. l. 119), nors 2008 m. liepos 14 d. Komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis įrodančių dokumentų nagrinėti posėdžio protokolu Nr. 24 buvo nutarta pripažinti, kad buvęs savininkas J. M. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Paberžės valsčiuje, Vilnius-Trakai apskrityje, valdė 12,56 ha žemės plotą (t. I, b. l. 85-86).

Šiuo atveju nėra aišku, ar pareiškėjai nuosavybės teisės turėtų būti atkuriamos į 9,5815 ha žemės ar į mažesnę dalį, nes nėra tiksliai aišku, kokia konkrečiai trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančio žemės sklypo dalis sutampa su iki nacionalizacijos priklausiusiu I. (J.) M. žemės sklypu ta apimtimi, į kurią pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises, t. y. 12,56 ha.

Pažymėtina, jog nurodytas Vilniaus Gedimino Technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Geodezijos instituto žemės sklypo, priklausiusio J. M., vietos indentifikavimo dabartinėje kartografinėje medžiagoje aktas pirmosios instancijos teisme nebuvo vertinamas, proceso šalys iš esmės nepasisakė dėl žemės sklypų persidengimo. Pastebėtina, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingas faktines aplinkybes, kurios nebuvo tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, t. y. tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje nutartyje nurodytus argumentus, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų administracinei bylai išnagrinėti aplinkybių, todėl atitinkamai atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens A. H. M. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens A. H. M. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė