2021-02-17 Nr. AB-3595-3-61-3-03742-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1025-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03742-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovams Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo ir rašto panaikinimo (pakeitimo).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. N. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti (pakeisti) atsakovo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2019 m. spalio 16 d. raštą Nr. (4)-V3-1297(7.11) (toliau – ir Raštas) ir iš Lietuvos Respublikos priteisti 50 000 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam priklausančiam žemės sklypui nepagrįstai yra taikomi apribojimai. Dėl įvestų apribojimų jis siekia sudaryti sutartį dėl žalos atlyginimo, kadangi jis negali pasikirsti malkų savo miške. Dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų pablogėjo pareiškėjo sveikata, todėl jam turi būti priteistas 50 000 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas.

3. Taip pat pareiškėjas teigė, kad Tarnyba nuslėpė, jog jis kreipėsi du kartus, dėl ko buvo „atakuotas“ dronu. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba suklastojo paskutinį rašytą jo dokumentą, teigdama, kad jis reikalauja pakeitimų registre. Be to, Tarnyba nuslėpė, kad visi apribojimai, įbraižymai ir perbraižymai buvo atlikti slapta.

4. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė nutraukti administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimų, dėl kurių yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, o pareiškėjo skundo dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimai dėl jo nuosavybei taikomų apribojimų yra išnagrinėti Lietuvos administracinių ginčų komisijoje ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 18 d. vėl kreipėsi į Tarnybą su tapačiu prašymu, kuriame prašė pakartotinai išduoti pažymą, kurią skųs teismui. Kadangi prašyme nebuvo nurodytos naujos faktinės aplinkybės, Tarnyba, pakartodama ankstesniuose raštuose teiktą informaciją, dar kartą atsakė pareiškėjui. Pareiškėjas, gavęs skundžiamą Raštą, kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją, o Tarnyba pateikė atsiliepimą, kuriame prašė nenagrinėti pareiškėjo skundo, tačiau sprendimo atsakovas vis dar neturi.

6. Tarnybos vertinimu, pareiškėjo keliami reikalavimai dėl jo nuosavybei taikomų apribojimų yra išnagrinėti Lietuvos administracinių ginčų komisijoje ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme, todėl pakartotinai neturėtų būti nagrinėjami. Šiuo atveju pareiškėjas kėlė tuos pačius klausimus ir nepateikė jokių naujų faktinių aplinkybių, dėl kurių jo prašymą būtų galima svarstyti iš naujo. Tarnyba dar anksčiau pateikė papildomą informaciją pareiškėjui apie galimybes gauti kompensacines išmokas pagal Kaimo plėtros 2014–2020 metų programą, kadangi pareiškėjo miško valda patenka į „Natura 2000“ teritoriją, kurioje dėl taikomų miškų ūkinės veiklos apribojimų IIA miškų grupes galima gauti kompensacines „Natura 2000“ išmokas.

7. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde nenurodė, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus atliko valstybės institucijos (ir kokios), kokią konkrečią žalą šios institucijos jam padarė, kuo pasireiškė institucijų kaltė ir koks priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nepateikė jokių finansinių dokumentų, skaičiavimų, pagrindžiančių prašomą priteisti 50 000 Eur sumą.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo A. N. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dar 2018 m. balandžio 30 d. kreipėsi į Varnių regioninio parko direkciją dėl konstitucinių (nuosavybės) teisių pažeidimo, nurodydamas, kad jam draudžiama savo reikmėms pasikirsti malkų (apsirūpinti mediena). Varnių regioninio parko direkcija 2018 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. V3-1.8.-72 pareiškėją informavo, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 711, kuriuo patvirtintas Varnių regioninio parko ir jo zonų ribų planas, žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į Biržulio botaninį-zoologinį draustinį, o 2004 m. balandžio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 399, Biržulio-Stervo pelkių kompleksas, kuriame yra Biržulio botaninis-zoologinis draustinis, įtrauktas į „Natura 2000“ teritoriją. Šiuo raštu pareiškėjui paaiškinta deklaracijų teikimo tvarka tuo atveju, jei visa ar dalis teritorijos patenka į „Natura 2000“ miškų ūkio veiklos apribojimus. 2018 m. gegužės 14 d. pareiškėjas kreipėsi į aplinkos ministrą, kuris pareiškėjo skundą persiuntė Tarnybai, o ji 2018 m. birželio 26 d. raštu Nr. (4)-V3-945(7.13) atsakė pareiškėjui. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją, kuri 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Nr. 3R-370(AG-303/07-2018) skundą atmetė. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris administracinėje byloje Nr. I-675-815/2019, išnagrinėjęs Varnių regioninio parko direkcijos 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. V3-1.8.-72, Tarnybos 2018 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. (4)-V3-945(7.13) ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 3R-370(AG-303/07-2018) teisėtumą ir pagrįstumą bei reikalavimo panaikinti pareiškėjo miškui uždėtus apribojimus „Natura 2000“ ir IIA kategoriją, pagrįstumą, 2019 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (teismo sprendimas apskųstas apeliaciniu skundu). Be to, kitoje administracinėje byloje Nr. I-436-1063/2019 teismas pareiškėjo skundą dėl analogiškų reikalavimų, kaip ir administracinėje byloje Nr. I-674-815/2019, paliko nenagrinėtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 104 straipsnio 4 punkte nustatytu pagrindu.

10. Teismas nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas vėl kreipėsi į Tarnybą, prašydamas pakartotinai išduoti pažymą, kurią skųs teismams, taip pat sudaryti sutartį su pareiškėju dėl kompensavimo už nustatytus žemės sklypui apribojimus mechanizmo bei ištirti dronų atakas, kt. Tarnyba skundžiamu Raštu iš esmės pakartojo ankstesniais raštais teiktą informaciją, darydama nuorodas į 2018 m. rugpjūčio 2 d., 2018 m. gruodžio 12 d., 2019 m. kovo 12 d. ir 2019 m. gegužės 20 d. raštus.

11. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 1-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ įsteigė saugomą teritoriją – Varnių regioninį parką. Nuo 1996 metų teritorija, kurioje yra pareiškėjo žemės sklypas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. 443 „Dėl Asvejos, Aukštadvario, Dubysos, Kauno marių, Labanoro, Neries, Pagramančio, Sartų, Sirvėtos, Tytuvėnų, Varnių, Vištyčio regioninių parkų zonavimo schemų“ pateko į Varnių regioniniame parke esantį Biržulio zoologinį draustinį.

Nuo 2001 metų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1314 „Dėl Varnių regioninio parko, jo zonų ir parko apsaugos zonos ribų patvirtinimo“, pareiškėjo žemės sklypas pateko į Biržulio botaninį-zoologinį draustinį. Vyriausybės 2016 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 1055 „Dėl Varnių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“ buvo koreguojamos Varnių parko išorinės ribos, funkcinio pariteto zonų ribos, tačiau teritorija, į kurią patenka pareiškėjo žemės sklypas, liko Varnių regioniniame parke, Biržulio botaniniame-zoologiniame draustinyje.

Pareiškėjo argumentus, kad skundžiamu Raštu jam buvo nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir apribojimai, teismas laikė nepagrįstais, nes jis žemės sklypą įsigijo Telšių apskrities viršininko sprendimo Nr. 78-9626 ir Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 987 pagrindu. Be to, iš paties pareiškėjo pateikto registro išrašo 8 punkto matyti, kad žemės sklypui taikomi „žemės naudojimo apribojimai – privačių miškų tvarkymas ir naudojimas“, nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (galiojo iki 2020 m. sausio 1 d.).

Varnių regioninio parko Biržulio zoologinio draustinio miškai buvo priskirti IIA miškų grupei – specialiosios paskirties ekosistemų apsaugos miškams vadovaujantis Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos ministerijos 1998 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 10 patvirtintu šalies miškų preliminariu priskyrimu miškų grupėms ir kategorijoms pagal Valstybinio miškotvarkos instituto parengtas schemas. Toje pačioje miškų grupėje pareiškėjo 2000 metais įsigyta miško žemė ir liko.

12. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nesutiko su miško kirtimo apribojimais, tačiau nepateikė jokių argumentų dėl jo miško paskirties žemės sklypo nuo pat jo įsigijimo 2000 metais priskyrimo IIA miškų grupei, su kuo iš esmės ir susiję ūkininkavimo iškuose apribojimai. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareigą laikytis veiklos draustinyje reikalavimų, įskaitant miško kirtimo reikalavimų, dar iki pareiškėjui įsigyjant žemės sklypus nustatė ne Tarnyba skundžiamu Raštu, bet teisės aktai, kuriais buvo įsteigtos saugomos teritorijos ir numatytos jų ribos bei zonos (Varnių regioninio parko Biržulio botaninio-zoologinio draustinį). Tai, kad teritorijai suteiktas „Natura 2000“ statusas, jokių papildomų suvaržymų dėl miško kirtimų nebuvo nustatyta. Priešingai, šio statuso žemės sklypui nustatytas ribojimas sudaro prielaidas gauti kompensacines išmokas.

13. Nagrinėdamas skundo argumentus dėl sutarties sudarymo teismas pažymėjo, jog apsaugos sutartys Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti sudaromos ir su žemės, nepatenkančios į saugomas teritorijas, savininkais ir valdytojais, jeigu Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 6 dalyje nurodytame gamtotvarkos plane nuspręsta, kad apsaugos sutartis sudaryti būtina. Apsaugos sutartys, kurias Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos jos nustatyta tvarka sudaro su žemės savininkais ir valdytojais ir įregistruoja Nekilnojamojo turto registre, kai su žemės savininkais ir valdytojais individualiai susitariama dėl kraštovaizdžio, gamtos vertybių papildomų apsaugos ir naudojimo priemonių nustatymo arba tvarkymo priemonių įgyvendinimo jų valdomoje žemėje, yra priskiriamos prie veiklą reglamentuojančių saugomose teritorijose dokumentų (Saugomų teritorijų įstatymo 5 str. 1 d. 5 p.). Skundžiamame Rašte Tarnyba aiškiai pagrindė, kodėl laiko nebūtina su pareiškėju sudaryti sutartį dėl apsaugos, nurodydama, kad esamos pareiškėjo miškui grupės IIA nustatymas pakankamai užtikrina saugomų vertybių apsaugą.

14. Teismas, įvertinęs skundžiamo Rašto turinį, darė išvadą, jog jame tinkamai ir išsamiai bei suprantamai atsakyta pareiškėjui į jo skunde (reikalavime) keltus prašymus ir klausimus, todėl jo nėra jokio teisinio pagrindo naikinti.

15. Pasisakydamas dėl žalos atlyginimo priteisimo teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą yra abstraktus, nepateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo patirtą turtinę ir neturtiną žalą. Vien tai, kad pareiškėjas teigė patyręs žalą, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas įrodė žalos atsiradimo faktą ir tinkamai pagrindė jos dydį (tiek turtinės, tiek ir neturtinės atskirai). Teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III. 16. Pareiškėjas A. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

17. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog šiuo atveju buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 23, 46 ir 110 straipsnių nuostatos, į tai, kad buvo klastojami dokumentai nepagristai įvedant apribojimus pareiškėjui priklausančiam žemės sklypui, panaudojant droną buvo kėsinamasi į jo (pareiškėjo) gyvybę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo A. N. skundo reikalavimai panaikinti (pakeisti) atsakovo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 16 d. raštą Nr. (4)-V3-1297(7.11) ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisti 50 000 eurų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

19. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų, nes nustatė, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių Rašto neteisėtumo ir / ar nepagrįstumo argumentų, o Rašte iš esmės apibendrintai nurodyti faktiniai duomenys, susiję su pareiškėjo žemės sklypais, nurodytas apribojimų pobūdis bei išaiškintos galimybės gauti kompensacijas už taikomus apribojimus privačiai valdai; Rašte tinkamai, išsamiai bei suprantamai atsakyta pareiškėjui į jo skunde (reikalavime) keltus prašymus ir klausimus. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo tapatūs skundo reikalavimai, susiję su nustatytais jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribojimais, jau anksčiau išnagrinėti, t. y. pareiškėjo skundas dėl Varnių regioninio parko direkcijos 2018 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. V3-1.8.-72, Tarnybos 2018 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. (4)-V3-945(7.13) ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 3R-370(AG-303/07-2018) panaikinimo ir dėl reikalavimo panaikinti pareiškėjo miškui uždėtus apribojimus „Natura 2000“ ir IIA kategoriją išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, nustatė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą yra abstraktus, pareiškėjas nėra pateikęs jokių įrodymų, pagrindžiančių jo (pareiškėjo) patirtą turtinę ir neturtinę žalą, o pareiškėjui neįrodžius visų būtinųjų valstybės civilinei atsakomybei taikyti sąlygų, reikalavimas priteisti iš valstybės turtinę ir neturtinę žalą negali būti tenkinamas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.).

20. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (taip pat nurodoma, kad prašoma bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo), nes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog yra pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 23, 46 ir 110 straipsniai, buvo klastojami dokumentai, pažeistas lygiateisiškumo principas tose nutartyse, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjo teigimu, „Natura 2000“ ir IIA kategorija buvo įvesti slaptai, jis savo nuosavybėje šių darinių neleidžia. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad buvo kėsinamasi į jo gyvybę dronu.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ.

23. Materialiosios teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 147 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d.). Pabrėžtina, kad ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl ABTĮ 146 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

24. Pareiškėjas, pašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso, todėl panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą byla turėtų būti dar kartą nagrinėjama pirmosios instancijos teisme.

25. Iš pareiškėjo abstrakčių apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti skundo reikalavimų.

26. Tikrinant, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šiai bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingas bylos faktines aplinkybes, akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

27. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl ginčo esmės.

28. Teisėjų kolegija iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimas įsiteisėjo 2020 m. spalio 21 d., nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo pareiškėjo apeliacinį skundą dėl šio sprendimo ir jį atmetė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-1347-629/2020).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1347-629/2020 nustatyta, jog 2018 m. gegužės 14 d. pareiškėjas su pareiškimu kreipėsi į aplinkos ministrą, kuriame nurodė, jog buvo užgrobtas jo miškas ir pareiškėjui neleidžiama kirsti miško malkoms, už tai nėra atlyginama, nesudaroma jokia sutartis. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2018 m. gegužės 25 d. raštu Nr. (12-3)-D8-2827 pareiškėjo pareiškimą persiuntė Tarnybai, kuri pateikė pareiškėjui atsakymą, kuriame nurodyta, kad pagal Saugomų teritorijų kadastro duomenis pareiškėjui priklausantis žemės sklypas patenka į Varnių regioninio parko Biržulio botaninį-zoologinį draustinį ir Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ paukščių apsaugai svarbią teritoriją Biržulio-Stervo pelkių kompleksą, bei, kad už jo miško daliai taikomus miškų ūkinės veiklos apribojimus galima gauti kompensacines išmokas, tačiau šį plotą reikia deklaruoti Varnių seniūnijoje.

Iš byloje surinktų įrodymų taip pat buvo nustatyta, kad teritorija, į kurią pateko pareiškėjui priklausantis žemės sklypas (kadastrinis Nr. 7850/0001:21), yra Varnių regioniniame parke nuo 1992 m. rugsėjo 24 d. Nuo 1996 metų minėta teritorija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. 443 „Dėl Asvejos, Aukštadvario, Dubysos, Kauno marių, Labanoro, Neries, Pagramančio, Sartų, Sirvėtos, Tytuvėnų, Varnių, Vištyčio regioninių parkų zonavimo schemų“ pateko į Varnių regioniniame parke esantį Biržulio zooologinį draustinį.

Varnių regioninio parko Biržulio botaniniam-zoologiniam draustiniui Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 399 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų ir jų dalių, kuriose yra paukščių apsaugai svarbių teritorijų, sąrašo patvirtinimo ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų ribų nustatymo“ suteiktas paukščių apsaugai svarbios teritorijos „Biržulio-Stervo pelkių kompleksas“ statusas. Dėl šių paukščių apsaugos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimą Nr. 276 „Dėl Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“ pagrindiniai miško kirtimai nėra leidžiami.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad apribojimai miško kirtimams yra susiję su Varių regioniniame parke esančiu Biržulio botaniniu-zoologiniu draustiniu ir jame nustatyta miškų grupe, o kadangi pareiškėjas nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą įgijo 2000 metais, t. y. jau po to, kai buvo įsteigtas Varnių regioninis parkas, todėl jam šie ribojimai turėjo būti žinomi.

30. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimo grindė tais pačiais argumentais, kaip ir šioje byloje, t. y. kad apribojimai jam priklausančiam miškui buvo įvesti slapta ir nepagrįstai ir jų iš viso negali būti, tačiau tokie argumentai nepripažinti pagrįstais. Taip pat nenustatyta, kad dokumentai buvo suklastoti.

31. Šioje byloje apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, kad dokumentai apie nustatytus jo žemės sklypui ribojimus yra suklastoti. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas neginčijo jokių viešojo administravimo subjektų aktų, kuriais nustatyti ribojimai, o jo ginčijamu Raštu jokie ribojimai nebuvo nustatyti.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai ir deklaratyviai nurodo, jog į jo gyvybę buvo kėsintasi dronu, tačiau šios aplinkybės nesusieja su šioje byloje pirmosios instancijos teismo nagrinėtu skundu ir skunde nurodytomis aplinkybėmis, dėl kurių buvo prašoma panaikinti (pakeisti) Raštą ir priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnį (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.)

33. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

34. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249, 6.250 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

35. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

36. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų, kad jis patyrė konkrečią turtinę žalą, taip pat kad jam buvo padaryta neturtinė žala dėl konkrečių valstybės institucijų (jų darbuotojų) neteisėtų veiksmų (neveikimo) (tokie įrodymai nenurodomi ir apeliaciniame skunde), todėl akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio 2020 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechanavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė