N-444-1323-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N444-1323/2012

Teisminio proceso Nr. 4-05-3-08816-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 39.2; 45.4.4; 45.4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. L., atstovaujamo advokato Dominyko Varno, apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo D. L. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2010 m. lapkričio 27 d. D. L. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2010 m. lapkričio 26 d., apie 23.10 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, pradėdamas važiuoti atbulas, neįsitikino, jog tai bus saugu, atsitrenkė į kitą važiavusią transporto priemonę, nesustojęs iš eismo įvykio vietos pasišalino ir (duomenys neskelbtini) gatvėje buvo sulaikytas policijos patrulių, eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės. Tokiais veiksmais D. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 119, 231.1 ir 232 punktų reikalavimus, už tai atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu D. L. už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skyrė 100 Lt baudą, o už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą – 3 000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Vadovaudamasis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, teismas, subendrinęs administracines nuobaudas, D. L. galutinai paskyrė 3 000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Ištyręs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad D.

L. kaltė padarius jam inkriminuotus pažeidimus įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, eismo įvykio vietos schema, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, liudytojų parodymais ir kita bylos medžiaga. Pažymėjo, jog užfiksuoti automobilių apgadinimai (jų pobūdis, lokalizacija) nekelia abejonių, kad jie padaryti D. L. vairuojamam automobiliui BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kliudant nukentėjusiojo automobilį BMW 523, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neneigia, jog pradėdamas važiuoti atbulas, atsitrenkė į kitą automobilį.

Atsižvelgęs į tai, konstatavo, kad asmens veika buvo pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį. Taip pat pabrėžė, jog D. L. veika buvo kvalifikuota ir pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nors asmuo kaltės dėl šio pažeidimo nepripažino ir neigė tyčia pasišalinęs iš eismo įvykio vietos, argumentuodamas tuo, kad nejautė atsitrenkęs į kitą automobilį. Tačiau teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išklausęs teismo posėdyje apklaustų asmenų parodymus ir paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, įvertinęs teisines bei faktines bylos aplinkybes pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, padarė išvadą, jog D.

L. kaltė tyčia pasišalinus iš eismo įvykio vietos įrodyta, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Atkreipė dėmesį, kad asmens teiginys, jog jis nejautė kontakto su kitu automobiliu, prieštarauja jo pirminiame paaiškinime nurodytoms aplinkybėms, t. y. kad jam nepavyko išvengti eismo įvykio dėl nedidelio atstumo tarp automobilių, o iš eismo įvykio vietos jis pasišalino, nes buvo susijaudinęs. Teismas pažymėjo, jog tik vėliau, praėjus tam tikram terminui, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pakeitė savo poziciją, nurodydamas, jog nejautė atsitrenkęs į kitą automobilį.

Tokį D. L. pozicijos pakeitimą teismas vertino kaip siekį išvengti administracinės atsakomybės. Akcentavo, kad nukentėjusysis A. K. (A. K.) nurodė, jog signalizavo prieš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuojamam automobiliui atsitrenkiant į jo automobilį ir po eismo įvykio, smūgio garsas buvo pakankamai stiprus, D. L. iš įvykio vietos nuvažiavo pakankamai greitai, o kartu su policija atvykęs į įvykio vietą, teigė išsigandęs ir dėl to nuvažiavęs bei siūlė susitarti. Teismas taip pat pabrėžė, kad aplinkybę, jog asmuo iš įvykio vietos pasišalino tyčia, patvirtina ir teisme apklausti policijos pareigūnai M.

K. bei V. D. (V. D.), kurie nurodė, kad D. L., paklaustas, kodėl pasišalino iš įvykio vietos, iš karto atsakė, jog išsigando, jis suprato, dėl ko buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Atkreipė dėmesį, kad minėti duomenys tik papildo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pirminį prisipažinimą tyčia pasišalinus iš eismo įvykio vietos, juolab kad byloje nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, jog policijos pareigūnai gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekti melagingai apkalbėti D. L.. Be to, liudytojos A.

S. paaiškinime nurodyta, jog ji matė įvykį, o jo išvengti nepavyko dėl per mažo atstumo. Tuo tarpu teisme minėta liudytoja paaiškino, jog ji sėdėjo automobilio galinėje sėdynėje ir įvykio nematė bei kontakto su kitu automobiliu negirdėjo. Atsižvelgęs į tai, kad A. S. nagrinėjamo įvykio metu vyko kartu su administracinėn atsakomybėn patrauktu asmeniu ir jie yra pažįstami, teismas jos parodymus vertino kaip subjektyvius, siekiant padėti D. L. išvengti atsakomybės. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju D.

L. automobilių kontaktas negalėjo būti nejuntamas, o administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, suvokęs, jog padarė eismo įvykį, siekdamas išvengti atsakomybės, iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas KET 231.1 ir 232 punktų reikalavimus. D. L. teiginius, kad policijos pareigūnai jam liepė nieko neneigti ir rašyti paaiškinimą nuo policijos komisariate buvusio pavyzdžio, teismas taip pat vertintino kritiškai, kadangi jie niekuo nepagrįsti. Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgė į padarytų pažeidimų pobūdį, D.

L. asmenybę, jo amžių, dalinį prisipažinimą, siekį pašalinti padarytą žalą ir tai, kad nebuvo nustatytos jo atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės.

II. Administracinėn atsakomybėn patrauktas D. L., atstovaujamas advokato Dominyko Varno, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, jog sutinka su skundžiamo nutarimo dalimi, kuria D. L. už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą buvo paskirta 100 Lt bauda, tačiau nesutinka dėl jo veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir administracinės nuobaudos už šio pažeidimo padarymą dydžio. Teigia, kad neturėjo jokios tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, siekiant išvengti administracinės atsakomybės, jokio garsinio signalo ar automobilių susidūrimo garso negirdėjo ir automobilių kontakto nepajuto, o visos abejonės turėjo būti aiškinamos jo naudai. Taip pat atkreipia dėmesį, jog automobilių apgadinimai buvo nežymūs ir nagrinėjamo įvykio metu jis buvo apsidraudęs privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jo ir liudytojos A. S. parodymus. Be to, mano, jog šiuo atveju, konstatavus, kad jis padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, yra pagrindas taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas ir neskirti specialiosios teisės atėmimo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundo netenkinti ir palikti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutarimą nepakeistą. Teigia, kad D. L. kaltę padarius jam inkriminuotus pažeidimus įrodo administracinio teisės pažeidimo protokolas, eismo įvykio vietos schema, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir jų bei nukentėjusiojo parodymai, taip pat kiti byloje esantys įrodymai. Mano, jog byloje surinktų įrodymų pakako bylai teisingai išspręsti ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu D. L. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 Lt iki 200 Lt arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių <...>. Tuo tarpu ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo 3 000 Lt iki 4 000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų <...>.

Ginčo dėl administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui inkriminuoto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nėra ir teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl D. L. kaltės padarius minėtą pažeidimą. Tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde neigia padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, iš esmės argumentuodamas tuo, jog nagrinėjamo įvykio metu nejautė jokio automobilių kontakto ir negirdėjo garsinio signalo ar susidūrimo garso bei neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. L. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Pažymėtina, jog pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo savo pirminiame rašytiniame paaiškinime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad eismo įvykio išvengti nepavyko, nes iki nukentėjusiojo automobilio buvo likę mažiau nei 5 metrai, o iš įvykio vietos jis pasišalino dėl to, kad buvo susijaudinęs (b. l. 8). Iš esmės analogiškas aplinkybes savo pirminiame rašytiniame paaiškinime nurodė ir kartu su D. L. važiavusi liudytoja A. S., kuri pabrėžė, jog matė eismo įvykį, susidūrimo išvengti nepavyko, nes iki kito automobilio buvo likę mažiau nei 5 metrai (b. l. 10).

Be to, nagrinėjamą eismo įvykį tiesiogiai stebėjęs nukentėjusysis A. K. tiek savo pirminiame rašytiniame paaiškinime (b. l. 9), tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 96–98), būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kategoriškai tvirtino, kad prieš susidūrimą ir po jo signalizavo administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui garsiniu signalu, tačiau pastarasis nereagavo ir pakankamai greitai greitėdamas nuvažiavo, smūgis buvo pakankamai stiprus, jis jautė automobilių kontaktą ir girdėjo susidūrimo garsą, o vėliau į įvykio vietą policijos pareigūnų atlydėtas D.

L., paklaustas, kodėl pasišalino iš įvykio vietos, atsakė, jog išsigando, bei siūlė nukentėjusiajam susitarti. Atkreiptinas dėmesys, jog iškart po nagrinėjamo eismo įvykio iš įvykio vietos pasišalinusį asmenį sustabdę policijos pareigūnai M. K. bei V. D., apklausiami liudytojais pirmosios instancijos teisme, taip pat būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, irgi pažymėjo, kad paklausus D. L., kodėl jis pasišalino iš eismo įvykio vietos, pastarasis suprato, dėl ko buvo sustabdytas, ir iš karto atsakė, jog išsigando (b. l. 98–100).

Pabrėžtina, kad minėtų asmenų teisme duoti parodymai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių asmenų parodymais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jie pažįsta administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra. Be to, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Atsižvelgiant į tai, D. L. teisminio bylos nagrinėjimo metu iškelta versija, kad jis nejautė jokio automobilių kontakto ir negirdėjo garsinio signalo ar susidūrimo garso bei neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, atmestina kaip nepagrįsta ir vertintina kritiškai, kaip mėginimas išvengti administracinės atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl D.

L. kaltės padarius jam inkriminuotus pažeidimus daryti.

Pasisakydama dėl D. L. paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ATPK 30 straipsnyje, reglamentuojančiame administracinės nuobaudos skyrimo bendrąsias taisykles, numatyta, jog nuobauda už administracinį teisės pažeidimą yra skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nustatytas atitinkamai ATPK 31 ir 32 straipsniuose.

Tuo tarpu ATPK 301 straipsnyje nustatyta, jog organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo, yra ne kartą konstatavęs, jog administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 301 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N17-103/2007, 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N1-1396/2007 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos nei D. L. atsakomybę lengvinančios, nei jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, taip pat įvertinus padarytų pažeidimų pobūdį bei pažeidėjo asmenybę, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, jog administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui buvo pagrįstai paskirtos minimalios sankcijoje už padarytus pažeidimus numatytos administracinės nuobaudos.

Pabrėžtina, jog administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Byloje nėra duomenų, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui paskirta nuobauda būtų aiškiai neteisinga ar neproporcinga, neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirta nuobauda buvo individualizuota tinkamai, ji nėra per griežta, atitinka padarytų administracinių teisės pažeidimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

D. L., atstovaujamo advokato Dominyko Varno, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Virgilijus Valančius

Skirgailė Žalimienė