2020-09-02 Nr. AB-15909-3-65-3-00434-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2085-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00434-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Dirvono, Stasio Gagio ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovo atstovas), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. liepos 1 d. periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, suimtiesiems nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną, kamerose taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, teko kęsti nemalonius kvapus. Pareiškėjo teigimu, Panevėžio AVPK areštinėje jis galėjo tik vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, nors jis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad Panevėžio AVPK nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas vienas arba su 1–3 asmenimis, kameros ploto pareiškėjui trūko tik kelias paras ir labai nežymiai. Teisės aktai nenustato reikalavimo areštinės kamerose įrengti mygtuką pareigūnui iškviesti. Pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnus nei žodžiu, nei raštu nereiškė. Pasivaikščiojimų trukmė buvo tokia, kokią numatė tuo metu galioję teisės aktai. Areštinėje išduodamas tiek minkštasis inventorius, tiek patalynė. Sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad jokių pareiškėjo skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų negavo, medicininė pagalba ginčo laikotarpiu pareiškėjui neteikta, pareiškėjas jokių nusiskundimų neturėjo. Atsakovo atstovas taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo D. T. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Panevėžio AVPK 50 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai 2016 m. kovo 17 d. – 2018 m. liepos 1 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginti.

6. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pritaikė ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. ir šią skundo dalį atmetė.

7. Įvertinęs bylos pateiktus duomenis (įskaitant duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą), pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas kamerose 117 parų, iš jų – 3 paras pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2016 m. kovo 18–21 d. teko 4,31 kv. m ploto), t. y. Panevėžio AVPK 3 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, pareigūno iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukas) neprivalo būti įrengta, todėl Panevėžio AVPK teisės aktų nepažeidė.

9. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad 1 val. pasivaikščiojimas atitiko teisės aktų reikalavimus, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiai iš viso atsisakė šia teise naudotis, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, pagrindžiančių jo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą.

10. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė neturintis pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais, kad visiems asmenims Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo išduodamas tinkamas lovos skalbinių ir rankšluosčių, atitinkančių teisės aktų reikalavimus, kiekis. Pareiškėjas nenurodė, kokių priemonių ir kada negavo, duomenų, kad dėl jų trūkumo jis kreipėsi į Panevėžio AVPK administraciją, nėra. Todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamo aprūpinimo patalyne pirmosios instancijos teismas laikė neįrodytais ir nepagrįstais.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad areštinės kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, ir tai laikė pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų, kadangi kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės) vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog visą ginčo laikotarpį (117 parų) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

12. Atsižvelgęs į nustatytas netinkamas pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą bei teisės į privatumą pažeidimą), į pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 3 paras iš eilės; teisė į privatumą buvo pažeista 117 parų, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, įvertinęs Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteisiamus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjui priteistinas 50 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III. 13. Pareiškėjas D. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą.

14. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino rašytinių įrodymų, pareiškėjo argumentų, pasisakymų teismo metu, dalies aplinkybių iš viso nevertino, nepašalino prieštaravimų. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimams senatis netaikoma. Be to, senatis turėtų būti pradedama skaičiuoti nuo paskutinio pažeidimo, t. y. nuo 2016 m. gegužės 5 d.

15. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, nepagrįstai rėmėsi nacionaliniais teisės aktais ir taikė 3,6 kv. m normą, nors pareiškėjas prašė taikyti europietišką standartą (4 kv. m).

16. Pareiškėjo teigimu, neteisinga, kad neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas taikant žemesnius koeficientus nei Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) bylose.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui D. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje.

19. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Panevėžio AVPK areštinėje 3 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą, taip pat 117 parų nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsako atstovo prašymu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimams dėl neturtinės žalos 2015 m. lapkričio 23 d. – 2015 m. gruodžio 1 d. laikotarpiu atlyginimo taikė ieškinio senaties terminą.

20. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad Konvencijos pažeidimams netaikytina ieškinio senatis, taip pat kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus bei netinkamai pritaikė teisinį reguliavimą ir priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimą. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Pažymėtina, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

23. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

24. EŽTT pripažįsta, jog nacionalinėje teisėje nustatyta senatis savaime nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), nacionalinėje teisėje gali būti nustatytas senaties institutas (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)).

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė (išsiuntė paštu) tik 2018 m. gruodžio 19 d. (b. l. 14), nors prašo atlyginti patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, kur periodiškai buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. liepos 1 d. Taigi pareiškėjas padavė skundą, pasibaigus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam trejų metų ieškinio senaties terminui reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 19 d. (imtinai) (iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK šiuo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d.). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovo atstovas Panevėžio AVPK prašė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje.

26. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

27. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl pripažintina, jog pareiškėjas turėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos neigiamų patyrimų įstaigoje metu. Pažymėtina, kad tuo momentu pareiškėjas galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, tačiau turėjo suvokti patį žalos faktą.

28. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt pažeistas savo teises. Lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas galėjo savo galbūt pažeistų teisių gynybos siekti nepraleisdamas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto trejų metų ieškinio senaties termino.

29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nesant įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. (imtinai) pareikšti.

30. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių atnaujinti ieškinio senaties terminą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo 2015 m. lapkričio 23 d. – 2015 m. gruodžio 1 d. laikotarpiu. Pažymėtina, kad senaties termino praleidimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti skundo reikalavimų, o tai reiškia, jog ginčui teisingai išspręsti neturi esminės teisinės reikšmės pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK jis patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų.

31. Kaip minėta, pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl sąlygų Panevėžio AVPK areštinės kamerose.

32. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

33. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus (įskaitant pareiškėjo bei atsakovo atstovo paaiškinimus) ir vadovaudamasis pirmiau minėtomis nuostatomis padarė išvadas dėl ginčo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir išsamiai bei motyvuotai pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK sąlygomis ginčo laikotarpiu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokiais bylos faktais ir teisės aktų normomis nepaneigė šių pirmosios instancijos teismo išvadų, nedetalizavo, kokių konkrečiai rašytinių įrodymų, pareiškėjo argumentų, pasisakymų ir aplinkybių tariamai nevertino ir kokių prieštaravimų nepašalino pirmosios instancijos teismas, todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai laikytini subjektyvia gynybine pareiškėjo pozicija ir nėra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

35. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, esą pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, nepagrįstai rėmėsi nacionaliniais teisės aktais ir taikė 3,6 kv. m normą, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkto bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių 58 punkto nuostatomis, pagal kurias vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normos taikymo taip pat nelaikytini pagrįstais ir atmestini.

36. Vertinant pirmosios instancijos teismo už nustatytus pažeidimus pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą (50 Eur), pareiškėjo nurodomus argumentus dėl jo patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, akcentuotina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

37. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

38. Kaip minėta, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui būnant Panevėžio AVPK areštinėje 3 dienas nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma, taip pat 117 dienų buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, o tai reiškia, kad atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų pakankamai ilgą laiką.

39. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį, į tai, kad pareiškėjo laikymas netinkamomis sąlygomis truko pakankamai ilgą laiką, ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas (50 Eur) nėra adekvatus atsakovo atstovo padarytam pažeidimui ir pareiškėjo patirtai žalai.

40. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 250 Eur. Nustatant pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

41. Pareiškėjas prašo priteisti jam 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

42. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 250 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą.

Pareiškėjui D. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteistą 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimties eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius