2013-12-12 Nr. AB-9880-3-61-3-00378-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1701/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00378-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.; 37.2.11.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos ir Lietuvių tautinio centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos ir Lietuvių tautinio centro skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjai Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga ir Lietuvių tautinis centras (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydami: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2013 m. sausio 10 d. sprendimą – individualų administracinį aktą Nr. A51-3977 (2.3.4.2-SM3); 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pakartotinai svarstyti pranešimą apie susirinkimo laiką ir vietą 2013 m. kovo 11 d. Gedimino prospekte, Vilniuje.

Paaiškino, kad Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga ir Lietuvių tautinis centras 2013 m. sausio 8 d. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su pranešimu apie tai, kad 2013 m. kovo 11 d. Gedimino prospekte Vilniuje rengia tradicines patriotinio jaunimo eitynes „Tėvynei“, skirtas pažymėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013 m. sausio 10 d. priėmė sprendimą Nr. A51-3977 (2.3.4.2-SM3), kuriuo atsisakė suderinti pareiškėjo pranešime nurodytą susirinkimo (eitynių) laiką ir vietą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsisakė suderinti susirinkimo laiką ir vietą, remdamasi Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo (toliau – ir Susirinkimų įstatymas) 7 straipsnio 6 dalies nuostata ir siūlė eitynes rengti Upės gatvėje.

Nurodė, kad atsakovas, atsisakydamas derinti susirinkimo laiką ir vietą, pažeidė jų konstitucinę teisę į taikius susirinkimus. Pažymėjo, kad laisvas susirinkimo vietos ir laiko pasirinkimas yra svarbi sąlyga tinkamam konstitucinių teisių įgyvendinimui, nes būtent nuo susirinkimo vietos priklauso, kaip piliečiai bus išgirsti valdžios institucijų, žiniasklaidos ar kitų visuomenės grupių, todėl net pripažįstant Susirinkimų įstatyme įtvirtintą valstybės ir savivaldos institucijų pirmumo teisę organizuojant šventinius renginius, valstybės ir savivaldybės institucijos negali šia teise piktnaudžiauti. Atsakovui yra puikiai žinoma, kad patriotinės jaunimo eitynės yra jau tradicinis renginys ir yra rengiamos jau ne pirmus metus.

Pažymėjo, kad pareiškėjai į atsakovą su pirminiu pranešimu apie rengiamas eitynes buvo kreipęsi dar 2012 m. lapkričio 28 d., kur nurodė, kad eitynes planuoja rengti 2013 m. kovo 11 d. 16 val. Gedimino prospekte. Pirminį pranešimą atsakovas nagrinėjo praleidęs įstatyme nustatytą terminą ir tik 2012 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą Nr. A51-90898 (2.3.4.2-SM3), atsisakydamas suderinti susirinkimo laiką. Šiame rašte atsakovas tik abstrakčiai nurodė, kad pareiškėjų eitynių vieta ir laikas sutampa su valstybės organizuojamų renginių laiku ir vieta bei pasiūlė rengti eitynes Upės gatvėje. Pakartotiniame kreipimesi pareiškėjai sutiko keisti eitynių laiką, bet pageidavo palikti tą pačią vietą – Gedimino prospekte, tačiau atsakovas į tai nereagavo. Nurodė, kad atsakovas neturi jokių duomenų, kad ankstesniais metais vykusiose jaunimo eitynėse butų buvę užfiksuota kokių nors viešosios tvarkos pažeidimų iš organizacijos narių pusės. Atsižvelgdami į Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio turinį ir esmę, pareiškėjai manė, kad pranešimo apie susirinkimą derinimas turi būti grindžiamas pagarba konstitucinėms piliečių teisėms, abipusiu supratimu ir institucijų geranoriškumu, bendradarbiavimo dvasia. Iš savo pusės pareiškėjai padarė viską, siekdami bendradarbiauti su savivaldybės institucijomis, tačiau iš atsakovo sulaukė tik formalaus paaiškinimo ir siūlymo keliauti Upės gatve.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 13-20) su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad žmogaus teisė į taikius susirinkimus įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 36 straipsnyje. Susirinkimų laisvė – tai piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. sausio 7 d. nutarime dėl susirinkimų laisvės svarbos demokratinėje visuomenėje konstatavo, jog „konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinės santvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga“. Visgi tiek Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 7 d. nutarime, tiek Lietuvos Aukščiausias Teismas, pasisakydamas dėl susirinkimų laisvės reikšmės demokratinėje visuomenėje, yra pažymėję, jog teisė į susirinkimų laisvę nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau, kaip tą numato Konstitucijos 36 straipsnis, tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Konstitucijos 36 straipsnis ne tik įtvirtina taikių susirinkimų laisvę, bet ir suformuluoja susirinkimų laisvės įgyvendinimo teisinio reguliavimo pagrindus, užtikrina galimybę įgyvendinti šią laisvę nepažeidžiant kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių. Taigi, reguliuojant Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtintą piliečių laisvės rinktis tik be ginklo ir tik į taikius susirinkimus įgyvendinimą, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti šios laisvės įgyvendinimo tvarką, tačiau jokiu būdu nepaneigdamas pačios susirinkimų laisvės esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-431-302/2010).

Nurodė, kad susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarką bei sąlygas numato Susirinkimų įstatymas. Būtent vadovaujantis minėto įstatymo 7 straipsnio 6 dalies nuostatomis, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyrius priėmė pareiškėjų skundžiamą 2013 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. A51-3977(2.3.4.2-SM3) „Dėl patriotinių jėgų eitynių „Tėvynei“ organizavimo“, kuriuo pareiškėjams, vadovaujantis įstatymu ir atsižvelgiant į viešąją tvarką bei kitų asmenų teises ir laisves, buvo pasiūlyta organizuojamų eitynių vietą perkelti į Upės gatvę. Nesutiko su pareiškėjų argumentu, jog skundžiamu sprendimu buvo pažeistos pastarųjų konstitucinės teisės į taikius susirinkimus, kadangi ši teisė buvo nepagrįstai apribota. Pažymėjo, kad atsisakydamas suderinti pareiškėjų siūlomą eitynių vietą, atsakovas neuždraudė paties renginio ir neužkirto kelio pareiškėjams šia Konstitucijoje įtvirtinta pilietine teise pasinaudoti pasirinkus kitą susirinkimo vietą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog tokiu būdu ši teisė buvo apribota. Be to, toks atsisakymas buvo priimtas ne dėl subjektyvių, bet dėl objektyvių priežasčių, ir, kaip to reikalauja Konstitucijos 36 straipsnis, vadovaujantis Susirinkimų įstatymo nuostatomis.

Pažymėjo, kad Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad „minint valstybės šventes: vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną ir liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, pirmumo teisė pasirinkti renginio vietą ir laiką suteikiama valstybės ar savivaldybių institucijoms“. Tokia įstatymo nuostata, leidžia daryti išvadą, jog valstybinės reikšmės švenčių organizavimas yra valstybės ar savivaldybių institucijų prerogatyva, todėl pastarosioms yra suteikiama pirmumo teisė pasirinkti renginio vietą ir laiką. Toks reglamentavimas patvirtinta, kad valstybinių švenčių minėjimas bei organizavimas turi būti orientuotas į visos visuomenės interesus. Taigi, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens (pareiškėjų) teisės į susirinkimus ir viešojo intereso, t. y. visos bendruomenės intereso, kad valstybinė šventė būtų minima pagrindinėse miesto erdvėse, todėl tokio atsakovo sprendimo negalima vertinti kaip ribojančio asmenų laisvę į susirinkimą. Toks sprendimas yra nulemtas objektyvių priežasčių, siekiant teisėto tikslo bei išlaikant pusiausvyrą tarp viešojo ir asmens interesų, be to, priimtas vadovaujantis įstatymu, todėl yra teisėtas, nepažeidžiantis susirinkimų laisvės principo ir jo naikinti nėra pagrindo.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas, pasisakydamas dėl susirinkimų laisvės reikšmės demokratinėje visuomenėje, yra pažymėjęs, jog Konstitucijos nuostatų ir Konstitucinio Teismo doktrinos prasme bet koks susirinkimų laisvės ribojimas turi atitikti šias sąlygas – susirinkimų laisvė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai šiuo ribojimu siekiama teisėto tikslo, be kita ko, ribojimas pripažįstamas teisėtu ir būtinu demokratinėje visuomenėje, tik jei laikomasi apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-431-302/2010). Taigi, atsakovo įsitikinimu, skundžiamas sprendimas buvo priimtas pagrįstai, siekiant teisėto tikslo – jog valstybinės reikšmės renginys būtų skirtas Vilniaus miesto bendruomenei ir miesto svečiams, organizuojant jį pagrindinėse miesto erdvėse, t. y. rengiant koncertus, organizuojant mokinių piešimo konkursus ant asfalto ir pan. Priimant skundžiamą sprendimą, buvo išlaikytas apribojimo ir siekiamo tikslo proporcingumo principas, kadangi pareiškėjams nebuvo uždrausta rengti eitynių, tačiau dėl objektyvių priežasčių buvo pasiūlyta tai padaryti kitoje vietoje – Upės gatvėje, o tai nepaneigia ir nepažeidžia pastarųjų teisės į susirinkimų laisvę. Vien tai, kad buvo pasiūlyta pakeisti susirinkimo vietą negali būti traktuojama kaip institucijos piktnaudžiavimas jai įstatymo suteikta teise neproporcingai ribojant piliečių konstitucines teises ir negali būti pagrindas naikinti skundžiamą sprendimą.

Pažymėjo, kad pareiškėjų argumentai dėl atsakovo piktnaudžiavimo įstatymo jam suteikta teise: pirma, atsakovui puikiai yra žinoma, jog patriotinės eitynės yra rengiamos ne pirmus metus, antra, pareiškėjai su pareiškimu dėl 2013 m. kovo 11 d. eitynių organizavimo Gedimino prospekte į atsakovą kreipėsi dar 2012 m. lapkričio 28 d., trečia, atsakovas neturi jokių duomenų, kad anksčiau vykusiose patriotinio jaunimo eitynėse būtų buvę užfiksuota viešosios tvarkos pažeidimų, yra deklaratyvaus pobūdžio, neturintys esminės įtakos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą nagrinėjamoje administracinėje byloje bei neįrodantys atsakovo piktnaudžiavimo įstatymo jam suteikta teise fakto.

Tai, jog patriotinės jaunimo eitynės yra tradicinis renginys ir yra rengiamos jau ne pirmus metus, nepaneigia atsakovo pirmumo teisės pasirinkti renginio vietą ir laiką, minint valstybines šventes, šiuo atveju Kovo 11- ąją. Jau 2012 m. spalio mėnesį buvo nutarta, jog Kovo 11-osios bei Vasario 16-osios švenčių proga valstybės institucijų bei Vilniaus miesto savivaldybės organizuojami renginiai vyks Nepriklausomybės, V. Kudirkos, Katedros aikštėse ir Gedimino prospekte. Tai, kad eitynės buvo rengiamos keletą metų iš eilės, nereiškia, kad atsakovas turėtų vienareikšmiškai tenkinti pareiškėjų prašymą leisti eitynes organizuoti Gedimino prospekte.

Vilniaus miesto savivaldybė, pasinaudodama jai Susirinkimų įstatymo suteikta pirmumo teise, jau 2012 m. rudenį nutarė, kad pagrindinėse miesto aikštėse bei Gedimino prospekte vyks renginiai valstybinės reikšmės šventėms paminėti ir tai negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis. Taip pat, kadangi nagrinėjamo ginčo dalykas yra pareiškėjų skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus 2013 m. sausio 10 d. sprendimas Nr. A51-3977 (2.3.4.2-SM3) „Dėl patriotinių jėgų eitynių „Tėvynei“ organizavimo“, o ne 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. A51-90898(2.3.4.2-SM3) „Dėl leidimo organizuoti patriotinių jėgų eitynes „Tėvynei“, kuris nebuvo apskųstas įstatymų nustatyta tvarka, todėl pareiškėjų teiginiai, susiję su 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo turiniu negali turėti įtakos nagrinėjamam ginčui ir sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo klausimą.

Atsakovas į 2012 m. lapkričio 28 d. gautą pareiškėjų prašymą leisti organizuoti paminėjimą atsakymą pateikė tik 2012 m. gruodžio 20 d. dėl objektyvių priežasčių ir tos priežastys pareiškėjams buvo žinomos. Be to, Susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog rašytinį pranešimą apie organizuojamą susirinkimą susirinkimų organizatoriai ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki numatytos susirinkimų dienos privalo pateikti savivaldybės administracijos direktoriui ar jį pavaduojančiam asmeniui. Pareiškėjai pareiškimą pateikė likus daugiau nei trims mėnesiams iki Kovo 11-osios minėjimo, todėl atsakovas dar neturėjo konkrečios Kovo 11-osios renginio programos. 2012 m. gruodžio 5 d.

Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdyje, kuriame taip pat dalyvavo ir pareiškėjų atstovai, buvo nutarta prašymą svarstyti pakartotinai, gavus tikslesnę informaciją apie planuojamus Kovo 11-osios renginius Vilniaus mieste. 2012 m. gruodžio 12 d. pakartotinai svarstant klausimą Renginių (susirinkimų) derinimo komisijoje dėl pareiškėjų teikto prašymo, buvo išnagrinėta jau parengta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos Kovo 11-osios minėjimo 2013 metų programa ir nustatyta, kad atsakovo organizuojamų renginių bei pareiškėjų organizuojamų eitynių laikas ir vieta sutampa, todėl vadovaujantis Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 6 dalimi, buvo pasiūlyta pareiškėjams eitynes organizuoti Upės gatvėje.

Kaip matyti iš 2012 m. gruodžio 12 d. Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdžio protokolo, pareiškėjų atstovai posėdžio metu atsisakė svarstyti galimybę dėl eitynių vietos pakeitimo ir pareikalavo raštiško Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymo. Atsižvelgiant į tai, 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjai buvo raštiškai informuoti apie priimtus sprendimus 2012 m. gruodžio 12 d. Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdyje. Be to, pareiškėjai yra neteisūs teigdami, jog atsakovas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendime tik abstrakčiai nurodė, kad jų eitynių vieta ir laikas sutampa su valstybės organizuojamų renginių laiku bei pasiūlė rengti eitynes Upės gatvėje.

Visų pirma, 2012 m. gruodžio 20 d. sprendime yra aiškiai nurodyta, kad pareiškėjų prašymas buvo pakartotinai svarstytas 2012 m. gruodžio 12 d. Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdyje, buvo nagrinėjama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos Kovo 11-osios minėjimo 2013 metų programa pareiškėjams dalyvaujant. Vadinasi, jiems buvo žinomas programos turinys ir negalima sutikti su pastarųjų teiginiu dėl jiems pateikto abstraktaus atsakymo. Pažymėjo, kad atsakovas atsisakė suderinti pareiškėjų prašomų organizuoti eitynių vietą Gedimino prospekte ir pasiūlė organizuoti eitynes Upės gatve taip pat ne dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjų padarytais viešosios tvarkos pažeidimais, bet dėl įstatyme numatytos pagrįstos atsakovo pirmumo teisės pasirinkti valstybinių švenčių renginio vietą.

Atsakovas, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, darė išvadą, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Susirinkimų įstatymo nuostatomis, todėl yra teisėtas bei pagrįstas. Pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad atsakovas nebendradarbiavo su pareiškėjais. Tokie argumentai, neva atsakovas pateikė tik formalų paaiškinimą ir tokiu būdu nebendradarbiavo su pareiškėjais, yra deklaratyvūs ir nepaneigiantys atsakovo pirmumo teisės, numatytos Susirinkimų įstatyme, pasirinkti vietą organizuojant valstybinės reikšmės renginius.

Pareiškėjams buvo nuosekliai paaiškinta, kad, gavus pirminį jų prašymą, sprendimai bus priimti vėliau tik dėl to, jog buvo kreiptasi daugiau nei prieš tris mėnesius ir tuo metu net nebuvo sudaryta konkreti Kovo 11-osios minėjimo programa. Vėliau, sudarius Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos Kovo 11-osios minėjimo 2013 metų programą, pareiškėjai buvo su ja supažindinti ir tiek 2012 m. gruodžio 12 d. Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdžio metu, tiek 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu buvo išdėstytos objektyvios priežastys, dėl kurių buvo pasiūlyta pareiškėjams rengti eitynes Upės gatvėje.

Pareiškėjai taip pat buvo supažindinti su Susirinkimų įstatymo nuostatomis, leidžiančios pirmiausia savivaldybių institucijoms pasirinkti laiką ir vietą organizuojant valstybines šventes. Apie savivaldybių pirmumo teisę pareiškėjams tapo žinoma jau 2012 m. gruodžio 5 d. Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdžio metu. Pareiškėjai, kategoriškai atsisakydami svarstyti galimybę dėl eitynių vietos pakeitimo, patys elgėsi negeranoriškai ir atsisakė bendradarbiauti su atsakovu. Atsakovas neuždraudė renginio ir neužkirto kelio pareiškėjams šia Konstitucijoje įtvirtinta pilietine teise pasinaudoti pasirinkus kitą susirinkimo vietą.

Skundžiamu sprendimu pareiškėjams buvo išsamiai bei pagrįstai paaiškintos atsisakymo priežastys dėl eitynių organizavimo Gedimino prospekte. Pareiškėjams buvo nurodyta, kokiu pagrindu Skundžiamas sprendimas buvo priimtas, t. y. vadovaujantis Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 6 dalimi, taip pat nurodyta, kad 2013 m. kovo 11 d. 8 val. ryte bus pradėtos statyti 3 pakylos (scenos) Gedimino prospekto važiuojamoje dalyje ties Nepriklausomybės aikšte, Lukiškių aikšte ir V. Kudirkos aikšte, o šventiniai koncertai, meno kolektyvų pasirodymai vyks 14-19 val., po kurių bus vykdomi teritorijos tvarkymo ir scenų išmontavimo darbai.

Kaip matyti iš Kovo 11-osios minėjimo programos, taip pat yra numatytas mokinių piešimo konkursas ant asfalto „Vaikai piešia Laisvę“ nuo Nepriklausomybės aikštės iki Katedros aikštės (14-19 val.). Toks išsamus paaiškinimas tik patvirtinta, jog pareiškėjų argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir neatitinkantys tikrovės. Pareiškėjams Kovo 11-osios minėjimo programos turinys tapo žinomas 2012 m. gruodžio 12 d., pareiškėjai taip pat buvo informuoti tiek 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu, tiek skundžiamu sprendimu pakartotinai nurodant objektyvias aplinkybes, lėmusias tokio sprendimo priėmimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu (b. l. 42–49) pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga ir Lietuvių tautinis centras 2012 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydami leisti organizuoti patriotinių jėgų eitynes Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti 2013 m. kovo 11 d. 16 val. Gedimino prospekte. Šis prašymas buvo svarstytas Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdžiuose, vykusiuose 2012 m. gruodžio 5 ir 12 d., kuriuose dalyvavo patys pareiškėjai. Pirmo posėdžio metu pareiškėjai buvo supažindinti su Susirinkimų įstatymo naujos redakcijos aktualiais straipsniais, nutarta surinkti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų apie planuojamus Kovo 11-osios renginius ir prašymą pakartotinai svarstyti kitame posėdyje (b. l. 22). Antro posėdžio metu išnagrinėjus 2013 m. kovo 11 d. valstybės organizuojamų renginių programą, nustatyta, kad eitynių laikas ir vieta sutampa su valstybės institucijų Gedimino prospekte organizuojamu renginiu, J. P. ir R. Č. pasiūlyta suderinti eitynių vietą pakeičiant maršrutą, tačiau jie atsisakė svarstyti galimybę dėl eitynių vietos pakeitimo ir pareikalavo raštiško Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymo (b. l. 24). Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą Nr. A51-90898 (2.3.4.2-SM3), kuriame nurodė, kad eitynių vieta ir laikas sutampa su valstybės institucijų Gedimino prospekte organizuojamu renginiu, todėl eitynės vykti pareiškėjų nurodytu maršrutu negalėtų, ir pasiūlė suderinti eitynių vietą pakeičiant maršrutą, t. y. eitynes organizuoti Upės gatve (b. l. 9-10). Pareiškėjai 2013 m. sausio 8 d. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su pranešimu apie tai, kad 2013 m. kovo 11 d. Gedimino prospekte Vilniuje rengia tradicines patriotinio jaunimo eitynes „Tėvynei“, skirtas pažymėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną (b. l. 5). Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013 m. sausio 10 d. priėmė sprendimą Nr. A51-3977 (2.3.4.2-SM3), kuriame nurodė, kad eitynių maršrutas taip, kaip to pageidauja pareiškėjai, negali būti suderintas, ir pasiūlė suderinti eitynių vietą pakeičiant maršrutą, t. y. eitynes organizuoti Upės gatve (b. l. 6-7).

Teismas rėmėsi Konstitucijos 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarime pateiktu išaiškinimu dėl susirinkimų laisvės svarbos demokratinėje visuomenėje, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, taikant konkrečioje byloje aktualų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 11 straipsnį (susirinkimų ir asociacijos laisvė) (žr., pvz., 2007 m. gegužės 3 d. sprendimą byloje Bączkowski and Others prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 1543/06, paragrafas 64; 2010 m. spalio 21 d. sprendimą byloje Alekseyev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 4916/07, 25924/08, 14599/09, paragrafas 70 ir kt.).

Remdamasis Susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2, 3 dalių, 7 straipsnio nuostatomis, teismas padarė išvadą, jog minint valstybinės reikšmės šventes, valstybės ar savivaldybių institucijoms yra suteikiama pirmumo teisė pasirinkti organizuojamo renginio vietą ir laiką, todėl atsakovas, derindamas susirinkimo vietą, turėjo atsižvelgti ir į šiomis įstatymo nuostatomis suteiktą valstybės ar savivaldybių institucijoms pirmumo teisę pasirinkti valstybinės reikšmės organizuojamų renginių vietą ir laiką.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, įgyvendindama jai suteiktą pirmumo teisę pasirinkti renginio vietą ir laiką, 2012 m. spalio 3 d. pateikė prašymą rezervuoti Nepriklausomybės aikštę, V. Kudirkos aikštę, Katedros aikštę ir Gedimino prospektą valstybės institucijoms bei Vilniaus miesto savivaldybės organizuojamiems renginiams Kovos 11-osios proga (b. l. 21). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2013 m. kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną planuojama įgyvendinti pilietiškumą skatinančią renginių programą „Laisvės vėjas“, kurios metu sostinės gyventojai ir svečiai bus kviečiami atvykti į Gedimino prospektą, kurio skirtingose dalyse bus organizuojamos įvairaus pobūdžio veiklos (b. l. 34).

Pirmoje Gedimino prospekto atkarpoje (A. Goštauto g. – J. Tumo-Vaižganto g.) vyks moksleivių piešinių paroda: prie tiesiamų virvių bus tvirtinami įvairaus amžiaus vaikų ir jaunimo sukurti darbai, kuriuose atsispindės šiuolaikinių moksleivių pasaulėžiūra bei jų požiūris į reikšmingus Lietuvos istorijos įvykius. Antroje Gedimino prospekto atkarpoje (J. Tumo-Vaižganto g. – Vasario 16-osios g.) bus organizuojama „Sveiko miesto“ erdvė: programoje planuojama šiaurietiško ėjimo su lazdomis trasa, pagyvenusių žmonių Tai či mankštos sesijos, gatvės gimnastų zona, ekstremali rampa riedlentėms ir riedutininkams, didžioji oro pagalvė snieglentininkams.

Trečioje Gedimino prospekto atkarpoje (Vasario 16-osios g. – A. Jakšto g.) savo gaminiais prekiaus ūkininkai. Ketvirtoje Gedimino prospekto atkarpoje (A. Jakšto g. – Jogailos g.) bus įrengta vaikų žaidimų aikštelė, joje veiks interaktyvios pramogos: batutai, šokinėjimo ir nučiuožimo atrakcionai, kreivų veidrodžių karalystė, sūpynių laukas, stalo žaidimai, vyks „pomidorų“ dvikovos ir kiti užsiėmimai. Penktoje Gedimino prospekto atkarpoje (V. Kudirkos aikštėje) bus organizuojamas pagrindinis Kovo 11-osios koncertas, kuriame nuo 14 val. pasirodys Vilniaus miesto orkestrai, chorai, folkloro ansambliai ir liaudiškos muzikos kapelos.

Šeštoje Gedimino prospekto atkarpoje (aikštelė prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro) vyks projektas „Laisvės poezija“ bei linijinių šokių pasirodymai (b. l. 36-39). Byloje pateikti duomenys taip pat patvirtino, kad minėto renginio trukmė 2013 m. kovo 11 d. nuo 11 val. iki 19 val., pasiruošimas renginiui numatytas nuo 2013 m. kovo 10 d. 8 val. iki 23 val. (b. l. 34).

Teismas konstatavo, kad, įvertinęs šiuos duomenis Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 6 dalies nuostatų kontekste, atsakovas, nustatęs, kad eitynių laikas ir vieta sutampa su valstybės institucijų Gedimino prospekte organizuojamais renginiais, pagrįstai pasiūlė pareiškėjams kitą vietą jų organizuojamoms eitynėms rengti. Pažymėjo, kad atsakovas 2013 m. sausio 10 d. sprendime taip pat nurodė teisinį pagrindą, kuriuo vadovaujantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas bei faktines aplinkybe, patvirtinančias sprendimo pagrįstumą, t. y. kad 2013 m. kovo 11 d. 8 val. ryte bus pradėtos statyti trys pakylos (scenos) Gedimino prospekto važiuojamoje dalyje ties Nepriklausomybės aikšte, Lukiškių aikšte ir V. Kudirkos aikšte, o šventiniai koncertai, meno kolektyvų pasirodymai vyks 14-19 val., po kurių bus vykdomi teritorijos tvarkymo ir scenų išmontavimo darbai (b. l. 6-7). Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, ginčijamas sprendimas nulemtas objektyvių priežasčių, siekiant teisėto tikslo bei vadovaujantis Susirinkimo įstatymo nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, pripažindamas, jog patriotinių jėgų eitynės negali vykti Gedimino prospekte, neuždraudė paties renginio. Nagrinėjamu atveju eitynės Upės gatve buvo pasiūlytos kaip vienas iš galimų pilietinės teisės įgyvendinimo variantų, tačiau neužkertantis kelio pareiškėjams rinktis ir kitas miesto istorines vietas, kuriose tuo metu nebūtų organizuojami oficialūs valstybės ar savivaldybės institucijų renginiai. Todėl ir šiuo aspektu vertinant ginčo aplinkybes, teismas nematė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjų teisė į susirinkimų laisvę buvo apribota, o atsakovas piktnaudžiavo įstatymo suteiktomis teisėmis, atlikdamas derinimo procedūras.

Įvertinęs pareiškėjų argumentus, kad 2012 m. lapkričio 28 d. pateikus pranešimą apie planuojamas rengti eitynes, sprendimas buvo priimtas praleidus įstatyme numatytą terminą, teismas pažymėjo, kad Susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog rašytinį pranešimą apie organizuojamą susirinkimą susirinkimų organizatoriai privalo pateikti ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki numatytos susirinkimų dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pareiškimą pateikė likus daugiau nei 3 mėnesiams iki Kovo 11-osios minėjimo, todėl akivaizdu, kad atsakovas galėjo neturėti tikslių duomenų apie Kovo 11-osios renginius (b. l. 22), kas nulėmė derinimo procedūros terminus.

III. Pareiškėjai Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga ir Lietuvių tautinis centras apeliaciniu skundu (b. l. 64-66) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą ir pripažinti neteisėtu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 10 d. sprendimą – individualų administracinį aktą Nr. A51-3977 (2.3.4.2-SM3) neleisti rengti Kovo 11-osios eisenos.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad šiuo atveju pareiškėjai pranešimą pateikė likus daugiau nei 3 mėnesiams (2012 m. lapkričio 28 d.) iki numatytos susirinkimo dienos ir todėl akivaizdu, jog atsakovas galėjo neturėti tikslių duomenų apie Kovo 11-osios renginius, kas lėmė derinimo procedūros terminus, yra nepagrįstas, nes, atsižvelgiant į didelį laiko tarpą nuo pareiškėjo prašymo padavimo dienos iki dienos, kurią pareiškėjų renginys turėjo įvykti, atsakovas kaip tik turėjo atsižvelgti į šio renginio įtraukimą į programą (pridedama), kurią suformavo tik 2013 m. vasario 27 d., juolab žinant, jog renginys organizuojamas ne pirmus metus, todėl tampa tradiciniu renginiu, ir bent jau rezervuoti tam tikrą laiko tarpą šioje programoje. Taigi, pirmosios instancijos teismas nevertino šių aplinkybių.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas nenagrinėjo proporcingumo principo pažeidimo atsakovo veiksmuose klausimo, kurį pareiškėjai iškėlė teisme. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybės kišimasis į naudojimąsi susirinkimų laisve, kaip ir kitomis žmogaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis, pripažįstamas teisėtu ir būtinu tik jei laikomasi apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo. Visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso. Tokia yra ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Taigi atsakovas, absoliučiai visą Kovo 11-osios renginių laiką Gedimino prospekte skirdamas tik savo inicijuotiems renginiams, nesilaikė proporcingumo bei pusiausvyros tarp konstitucinių žmogaus teisių (kurias siekia įgyvendinti pareiškėjai) – susirinkimų laisvės (Konstitucijos 36 str.), teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Konstitucijos 25 str. 1 d.), teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 str. 2 d.) – ir viešojo intereso (kurį įgyvendina atsakovas). Pareiškėjų nuomone, teismas netiksliai išsiaiškino atsakovo veiksmų teisėtumą šiuo atžvilgiu.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija konstatavo, kad valstybės pozityviosios pareigos, skirtos užtikrinti efektyvų naudojimąsi pirmiau nurodytomis laisvėmis (piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucijos 33 str. 1 d.), jų teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą (Konstitucijos 33 str. 2 d.), žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Konstitucijos 25 str. 1 d.), jo teisė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 str. 2 d.), piliečių teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas (Konstitucijos 35 str. 1 d.) ir kt.), yra ypač svarbios nepopuliarių pažiūrų ar priklausantiems mažumoms asmenims, nes jie yra labiau pažeidžiami viktimizacijos požiūriu. Šio argumento teismas negali taikyti šioje situacijoje, nes nėra atlikta jokių specialių tyrimų ar surinkta duomenų, kuriais galima būtų spręsti apie pareiškėjų organizuojamo renginio populiarumą ar nepopuliarumą.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad visų pirma, 2012 m. gruodžio 20 d. sprendime yra aiškiai nurodyta, kad pareiškėjų prašymas buvo pakartotinai svarstytas 2012 m. gruodžio 12 d. Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdyje buvo nagrinėjama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos Kovo 11-osios minėjimo 2013 m. programa pareiškėjams dalyvaujant, todėl jiems buvo žinomas programos turinys ir negalima sutikti su pastarųjų teigimu dėl jiems pateikto abstraktaus atsakymo. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, jog Kovo 11-osios minėjimo 2013 m. programa sudaryta tik 2013 m. vasario 27 d., todėl pareiškėjai negalėjo žinoti tikslios programos. Tai patvirtina ir aplinkybės, jog minėtame posėdyje buvo aptariama tik vieta, bet ne laikas ar kiti renginiai, kurie toje vietoje vyks. Taigi, teismas turėtų iš naujo įvertinti šį argumentą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 70-73), kuriame prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka su pareiškėjų teiginiu, jog pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškėjai pareiškimą pateikė likus daugiau nei 3 mėnesiams iki Kovo 11-osios minėjimo, todėl akivaizdu, kad atsakovas galėjo neturėti tikslių duomenų apie Kovo 11-osios renginius, nepagrįsti.

2. Visų pirma, šiuo atveju teismas vertino pareiškėjų argumentus, susijusius su pastarųjų pirminiu 2012 m. lapkričio 28 d. pranešimu atsakovui dėl eitynių organizavimo, t. y. vertino argumentus, susijusius ne su šioje byloje pareiškėjų ginčijamu 2013 m. sausio 10 d. sprendimu, bet su ankstesniu 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. A51-90898(2.3.4.2-SM3) „Dėl leidimo organizuoti patriotinių jėgų eitynes „Tėvynei““. Minėto 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo, kuriuo taip pat buvo nutarta, jog Kovo 11-ąją eitynės negali vykti Gedimino prospekte, pareiškėjai neskundė. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, šį faktą pripažįsta ir patys pareiškėjai. Taigi, minėti pareiškėjų argumentai yra ne tik nepagrįsti, bet ir negali būti apeliacijos pagrindu.

3. Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjų argumentai dėl patriotinių eitynių, kurios, jų teigimu, tampa tradiciniu renginiu, įtraukimo į atsakovo organizuojamos valstybinės šventės programą bei argumentai dėl atsakovo veiksmų, visą Kovo 11-osios renginių laiką Gedimino prospekte skiriant tik savo inicijuojamiems renginiams, negali būti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimo pagrindu. Pažymi, kad Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 6 dalis įtvirtina savivaldybių pirmumo teisę, organizuojant valstybines šventes, tarp jų ir Kovo 11-ąją, pasirinkti renginio vietą ir laiką, tačiau įstatymas neapibrėžia, kaip ši pirmumo teisė turėtų būti įgyvendinta.

Akcentuoja, kad įstatymas imperatyviai nenumato, nei kada planuojamos organizuoti valstybinės šventės programa turi būti parengta, nei įtvirtinta atsakovo pareigą įtraukti į valstybinių švenčių programas konkrečius renginius, šiuo atveju pareiškėjų rengiamas eitynes „Tėvynei“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad savivaldybės, įgyvendindamos šią Susirinkimų įstatyme įtvirtintą pirmumo teisę, neabejotinai turi diskreciją pasirinkti šventės organizavimo būdą ir tai nėra piliečių teisės į susirinkimus ribojimas.

Atsakovo manymu, ši jam įstatymo suteikta pirmumo teisė negali būti paneigta ar kitaip ribojama tik dėl to, kad pareiškėjai pateikė prašymą dėl eitynių organizavimo likus daugiau nei 3 mėnesiams iki renginio dienos ar tik dėl to, jog eitynės, pareiškėjų manymu, yra tradicinis renginys. Vadinasi, atsakovas, skirdamas visą Kovo 11-osios šventės laiką tik jo numatytiems renginiams bei neįtraukdamas pareiškėjų organizuojamų eitynių į šventės programą, realizavo Susirinkimų įstatyme įtvirtintą savivaldybės pirmumo teisę pasirinkti laiką ir vietą organizuojant valstybinės reikšmės renginius ir tai nėra pareiškėjų teisės į susirinkimų laisvę pažeidimas.

Byloje yra įrodymai, kurie bet kokiu atveju patvirtina tai, kad atsakovas dar prieš pareiškėjams pateikiant pirmąjį 2012 m. lapkričio 28 d. prašymą dėl eitynių organizavimo, t. y. jau 2012 m. spalio 3 d., buvo rezervavęs Nepriklausomybės, V. Kudirkos, Katedros aikštes bei Gedimino prospektą Kovo 11-osios bei Vasario 16-osios švenčių progai valstybės institucijų bei Vilniaus miesto savivaldybės organizuojamiems renginiams. Tai patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento 2012 m. spalio 3 d. tarnybinis raštas Nr. A121-21561(2.1.19-KS) „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo dienos (Vasario 16-osios) ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos (Kovos 11-osios) proga organizuojamų renginių vietų rezervavimo“ (priedas prie atsiliepimo Nr. 2).

Tiek minėtas teisinis reglamentavimas, tiek įrodymai, esantys šioje byloje, patvirtina tiek 2013 m. sausio 10 d. sprendimo, tiek skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą.

4. Trečia, nepagrįstas pareiškėjų teiginys, neva atsakovas visą Kovo 11-osios renginių laiką Gedimino prospekte skirdamas tik savo inicijuotiems renginiams, nesilaikė proporcingumo bei pusiausvyros tarp konstitucinių žmogaus teisių ir viešojo intereso ir, pasak pareiškėjų, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Atsakovo įsitikinimu, Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata leidžia daryti išvadą, jog valstybinės reikšmės švenčių organizavimas yra valstybės ar savivaldybių institucijų prerogatyva, todėl pastarosioms yra suteikiama pirmumo teisė pasirinkti renginio vietą ir laiką. Toks reglamentavimas patvirtinta, kad, visų pirma, valstybinių švenčių minėjimas bei organizavimas turi būti orientuotas į visos bendruomenės interesus, t. y. renginiai, minint valstybinės reikšmės šventes, turi būti organizuojami visiems miesto gyventojams prieinamose miesto erdvėse. Taigi, atsakovas, priimdamas pareiškėjų ginčijamą sprendimą, siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens (pareiškėjų) teisės į susirinkimus ir viešojo intereso, t. y. visos bendruomenės intereso, kad valstybinė šventė būtų minima pagrindinėse miesto erdvėse. Nėra pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kadangi atsakovo 2013 m. sausio 10 d. sprendimas taip pat yra teisėtas ir pagrįstas, nes yra nulemtas objektyvių priežasčių, siekiant teisėto tikslo bei išlaikant pusiausvyrą tarp viešojo ir asmens interesų, be to, priimtas vadovaujantis įstatymu. Tokie atsakovo veiksmai negali būti vertinami kaip pažeidžiantys proporcingumo principą ar atlikti pažeidžiant pusiausvyrą tarp konstitucinių žmogaus teisių ir viešojo intereso. Visos bylos aplinkybės patvirtina esant priešingai, t. y. atsakovas priėmė pareiškėjų ginčijamą sprendimą, vadovaudamasi jam įstatymo suteikta pirmumo teise pasirinkti laiką ir vietą, organizuojant valstybinės reikšmės renginius, ir nepažeisdamas pusiausvyros tarp viešojo ir asmens interesų.

5. Pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, yra deklaratyvaus pobūdžio, subjektyvūs jų pasvarstymai, nepaneigiantys skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai bei visapusiškai įvertino bylos aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus, todėl pagrįstai konstatavo, jog atsakovo 2013 m. sausio 10 d. sprendimas yra teisėtas, todėl nėra pagrindo jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo suderinti pareiškėjų organizuojamo susirinkimo – eitynių – laiką ir vietą pagal pareiškėjų prašymą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, kad įvertinęs valstybinės Kovo 11-osios šventės metu Vilniaus kultūros centro organizuojamo renginio duomenis (programą) Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 6 dalies nuostatų kontekste bei nustatęs, jog eitynių laikas ir vieta sutampa su valstybės institucijų Gedimino prospekte organizuojamais renginiais, atsakovas pagrįstai pasiūlė pareiškėjams kitą vietą jų organizuojamoms eitynėms rengti.

Pareiškėjai, nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė suderinti jų prašomą eitynių laiką ir vietą, kadangi konkreti Kovo 11-osios renginio „Laisvės vėjas“ programa pateikta tik 2013 m. vasario 27 d., be to, nesilaikyta proporcingumo principo ir visas Kovo 11-osios šventės laikas bei Gedimino prospektas skirtas tik atsakovo organizuojamiems renginiams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjai skundžia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus 2013 m. sausio 10 d. raštą Nr. A51-3977(2.3.4.2-SM3) „Dėl patriotinių jėgų eitynių „Tėvynei“ organizavimo“ (b. l. 6-7), kuriuo nuspręsta, kad pareiškėjų organizuojamos eitynės negalėtų vykti Gedimino prospekte, todėl eitynių maršrutas taip, kaip pageidavo pareiškėjai, negali būti suderintas. Pareiškėjams pasiūlyta eitynes organizuoti kitoje vietoje – Upės gatvėje. Atsižvelgiant į tai, visi apeliacinio skundo argumentai, susiję su atsakovo veiksmais ir sprendimais iki šio skundžiamo 2013 m. sausio 10 d. sprendimo (rašto) priėmimo, nagrinėjamoje byloje nevertinami ir dėl jų nepasisakoma. Ginčo teisiniai santykiai vertinami aplinkybių, buvusių ginčijamo akto priėmimo metu, kontekste.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjai 2013 m. sausio 8 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su patikslintu pranešimu apie tai, kad 2013 m. kovo 11 d. 16 val. Vilniuje, Gedimino prospekte, nuo Katedros aikštės iki Lukiškių aikštės paminklo tremtiniams, rengia tradicines patriotinio jaunimo eitynes „Tėvynei“, skirtas pažymėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną (b. l. 5). Šiame pranešime pareiškėjai taip pat nurodė, jog, atsižvelgdami į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktą preliminarią informaciją apie planuojamus valstybės institucijų šventinius renginius, yra pasirengę koreguoti eitynių laiką ir maršrutą, tačiau didesnė dalis eitynių maršruto privalo eiti Gedimino prospekto atkarpa.

Atsakovas, laikydamasis Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 darbo dienų termino, priėmė skundžiamą 2013 m. sausio 10 d. sprendimą (raštą), kuriame nurodė, kad šis pareiškėjų pranešimas buvo nagrinėjamas 2013 m. sausio 9 d. Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdžio metu, pareiškėjams dalyvaujant. Posėdžio metu pareiškėjai buvo supažindinti su Kovo 11-osios šventės proga organizuojamų valstybinių renginių programa, informuojant, kad tą dieną nuo 8 val. bus pradėtos statyti 3 pakylos (scenos) Gedimino prospekto važiuojamojoje dalyje ties Nepriklausomybės aikšte, Lukiškių aikšte ir Vinco kudirkos aikšte, o šventiniai koncertai, meno kolektyvų pasirodymai vyks 14-19 val., po kurių bus vykdomi teritorijos tvarkymo ir scenų išmontavimo darbai. Atsižvelgus į 2013 m. kovo 11 d. valstybės organizuojamų renginių programą, įvertinus minėtas aplinkybes bei atsižvelgus į Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 6 dalies nuostatas, nustatyta, jog pareiškėjų organizuojamos eitynės Gedimino prospekte vykti negalėtų, todėl pareiškėjų pageidaujamas eitynių maršrutas negali būti suderintas. Pasiūlyta suderinti eitynių vietą pakeičiant maršrutą – einant kita, pavyzdžiui, Upės gatve, pareiškėjų pasirinktu laiku (16 val.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsnis įtvirtina teisę į taikius susirinkimus, taip pat numato galimybę riboti šią teisę tik įstatymu ir tik tuo atveju, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Asmens teisė į taikius susirinkimus taip pat įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. balandžio 27 d. (įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d.) ir kuri nuo to laiko yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 138 str. 3 d.). Konvencijos 11 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog naudojimuisi šiomis teisėmis netaikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo ar visuomenės apsaugos interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams arba apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Susirinkimų laisvė taip pat įtvirtinta 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 21 straipsnyje, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnyje. Šie teisės aktai taip pat yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 7 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, pripažįstama neatskiriamu demokratinės santvarkos požymiu bei laikoma reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga. Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtinta susirinkimų laisvė traktuotina ne tik kaip savaiminė demokratijos vertybė, bet ir kaip svarbi garantija, kad bus veiksmingai įgyvendinamos įvairios kitos konstitucinės teisės ir laisvės.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 11 straipsnį, taip pat nuolat pažymi fundamentalų susirinkimų laisvės pobūdį ir jos svarbą demokratinės visuomenės raidai (žr., pvz., 2013 m. liepos 9 d. sprendimą Vona prieš Vengriją ir jame nurodytą Teismo praktiką).

Paminėtos teisės aktų nuostatos patvirtina, jog susirinkimų laisvė nėra absoliuti, yra numatyta galimybė riboti šios teisės įgyvendinimą, jei toks ribojimas atitinka jam keliamus reikalavimus: ribojimo pagrindas yra nustatytas įstatyme; ribojimas yra reikalingas siekiant teisėtų tikslų; toks ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad bet koks pagrindinių teisių ir laisvių ribojimas turi atitikti šias sąlygas – teisė ar laisvė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai šiuo ribojimu siekiama teisėto tikslo (byloje vertinamu atveju – viešojo intereso), be to, ribojimas pripažįstamas teisėtu ir būtinu demokratinėje visuomenėje, tik jei laikomasi proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą, 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, 2009 m. balandžio 29 d. nutarimą, 2009 m. spalio 8 d. nutarimą).

Analogiški susirinkimų laisvės ribojimams keliami reikalavimai yra išskiriami ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą Sáska prieš Vengriją).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovo argumentai dėl atsisakymo suderinti pareiškėjų nurodytą planuojamų eitynių vietą ir laiką turi būti vertinami vadovaujantis nurodytais kriterijais. Įvertinusi faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija visų pirma konstatuoja, jog atsakovo 2013 m. sausio 10 d. raštu atsisakius suderinti 2013 m. kovo 11 d. Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos ir Lietuvių tautinio centro planuojamų eitynių vietą (maršrutą), buvo apribota pareiškėjų teisė pasirinkti organizuojamo susirinkimo (eitynių) vietą, taigi susirinkimų laisvė buvo apribota. Atitinkamai, toliau būtina įvertinti, ar toks apribojimas buvo numatytas įstatyme ir ar juo buvo siekiama teisėto tikslo, ar buvo laikomasi proporcingumo principo.

Kiek tai susiję su vertinimu, ar apribojimas buvo numatytas įstatyme, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 7 d. nutarime be kita ko, pažymėjo, jog „<...> susirinkimo organizatoriai gali laisvai pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir būdą. Jei nebūtų šių teisių, netektų prasmės pati susirinkimų laisvė“, tačiau taip pat nurodė, kad „<...> įstatyme gali būti apibrėžtos susirinkimų laisvės įgyvendinimo ribos: sukonkretinti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai, taip pat nustatyta, kokie susirinkimai yra draudžiami“.

Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo, reglamentuojančio teisę į taikių susirinkimų laisvę, 7 straipsnio 6 dalyje yra numatyta tam tikra konkurencijos taisyklė, kai toje pačioje vietoje ir tuo pat metu planuojami keli susirinkimai ar renginiai – minint valstybės šventes: vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną ir liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, pirmumo teisė pasirinkti renginio vietą ir laiką suteikiama valstybės ar savivaldybių institucijoms (Susirinkimų įstatymo 7 str. 6 d.). Taigi, jei toje pačioje vietoje ir tuo pat metu, t. y. būtent valstybės švenčių: vasario 16-osios, kovo 11-osio ir liepos 6-osio, dienomis, planuojamas tiek į Susirinkimų įstatymo reguliavimo sritį patenkantis susirinkimas, tiek valstybės ar savivaldybių institucijų organizuojamas šventinis renginys, pirmumo teisė pasirinkti renginio vietą ir laiką suteikiama būtent valstybės ar savivaldybių institucijoms. Tai reiškia, kad tik šiomis ypatingomis dienomis organizuojamų renginių (ne tik susirinkimų) vietą ir laiką pirmiausia pasirenka valstybės ar savivaldybių institucijos, organizuojančios oficialius, viešuosius, šventinius renginius.

Vertindama minėtas Susirinkimų įstatymo nuostatas bei faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju susirinkimų laisvė buvo apribota įstatyme numatytu pagrindu – atsakovas, organizuodamas valstybinės šventės (Kovo 11-osios) renginius, vietą jiems surengti pasirinko pagrindinę šalies sostinės gatvę – Gedimino prospektą, ir numatė, kad šioje vietoje 2013 m. kovo 11 d. valstybiniai renginiai bus rengiami 14-19 val., prieš ir po to atitinkamai paruošiant šią vietą minėtiems renginiams. Šiuo atveju įstatyme numatytu susirinkimų laisvės ribojimu siekiama teisėto tikslo – užtikrinti, kad valstybės ar savivaldybės institucijų organizuojami oficialūs viešieji renginiai, tenkinantys viešąjį visuomenės interesą atitinkamai paminėti svarbiausias Lietuvos valstybės šventes, vyktų būtent tose vietose ir laiku, kuriuos pasirenka renginius organizuojančios valstybės ir savivaldybės institucijos (šiuo atveju pagrindinę valstybės sostinės gatvę – Gedimino prospektą).

Pabrėžtina, kad pagal Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 6 dalį pirmumo teisė siejama tik su renginio vietos ir laiko pasirinkimu. Todėl nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad Kovo 11-osios minėjimo 2013 m. programa sudaryta tik 2013 m. vasario 27 d., todėl pareiškėjai negalėjo žinoti tikslios programos. Valstybės ar savivaldybių institucijų pirmumo teisė pasirinkti renginio vietą ir laiką nereiškia, jog būtina turėti oficialią renginio programą. Svarbu, kad būtų žinoma ne tai, koks ir kokio pobūdžio renginys vyks, tačiau tai, jog renginys planuojamas būtent konkrečioje vietoje ir konkrečiu metu. Nagrinėjamu atveju tai ir buvo žinoma. 2013 m. sausio 9 d. Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdžio, kuriame dalyvavo ir pareiškėjai, metu pareiškėjai buvo supažindinti su Kovo 11-osios šventės proga organizuojamų valstybinių renginių programa, informuojant, kad tą dieną nuo 8 val. bus pradėtos statyti 3 pakylos (scenos) Gedimino prospekto važiuojamojoje dalyje ties Nepriklausomybės aikšte, Lukiškių aikšte ir Vinco kudirkos aikšte, o šventiniai koncertai, meno kolektyvų pasirodymai vyks 14-19 val., po kurių bus vykdomi teritorijos tvarkymo ir scenų išmontavimo darbai. Tai reiškia, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu jau buvo žinoma tiksli valstybės (savivaldybės) organizuojamo renginio vieta – Gedimino prospekto važiuojamoji dalis ties Nepriklausomybės aikšte, Lukiškių aikšte ir Vinco kudirkos aikšte, bei renginio laikas – 14-19 val., nuo 8 val. bei po renginių vyks paruošiamieji scenų montavimo ir išmontavimo darbai. Pareiškėjai apie tai buvo informuoti jau 2012 m. gruodžio 12 d. Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdžio metu, tai patvirtino savo 2013 m. sausio 8 d. patikslintame pranešime, papildomai jiems tai buvo nurodyta 2013 m. sausio 9 d. Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdžio metu bei skundžiamame sprendime, be to, valstybės institucijų bei Vilniaus miesto savivaldybės organizuojamų renginių Kovos 11-osios proga vieta (Gedimino prospektas) buvo rezervuota jau 2012 m. spalio 3 d. (b. l. 21).

Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susirinkimų laisvės apribojimas įstatyme numatytu pagrindu buvo būtinas, siekiant užtikrinti teisėtą tikslą, t. y. viešąjį interesą. Todėl atmestini ir pareiškėjų argumentai, kad atsakovas, absoliučiai visą Kovo 11-osios renginių laiką Gedimino prospekte skirdamas tik savo inicijuotiems renginiams, nesilaikė proporcingumo bei pusiausvyros tarp konstitucinių žmogaus teisių (pareiškėjų teisės į susirinkimų laisvę bei viešojo intereso). Iš minėtų atsakovo organizuojamo renginio aplinkybių, kurios jau buvo žinomos skundžiamo sprendimo priėmimo metu, akivaizdu, kad pareiškėjų organizuoto susirinkimo (eitynių) vieta ir laikas visiškai sutapo su atsakovo, kuris šiuo atveju pagal Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 6 dalį turi pirmumo teisę pasirinkti renginio vietą, organizuoto renginio vieta ir laiku. Todėl atsakovas visiškai pagrįstai, laikydamasis proporcingumo principo bei iš esmės nepaneigdamas pareiškėjų teisės į susirinkimų laisvę, pasiūlė pareiškėjams jų organizuojamą susirinkimą rengti kitoje vietoje.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos ir Lietuvių tautinio centro apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė