2023-03-28 Nr. AB-6626-3-61-3-04220-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-371-629/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04220-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Mildos Vainienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokurorės 2021 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. P-571 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiajai prokurorei J. P.“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

2. Pareiškėja skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėja paaiškino, kad ji pavedė prokurorei V. Š. (toliau – ir Prokurorė) patikrinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) veiklos skyriaus tyrėjos 2021 m. kovo 18 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nesant veikoje Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalies požymių, priimto pagal pareiškėjo T. I. pareiškimą medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Nutarimas) teisėtumą ir pagrįstumą dėl to paties įvykio, dėl kurio Prokurorė jau buvo išsakiusi poziciją vertinant minėto asmens veiksmus. Tačiau šios aplinkybės nesudarė pagrindo išvadai, jog Nutarimo patikrinimą Prokurorė atliko šališkai, nes buvo pažeista jos psichologinė pusiausvyra. Teisės aktai nenumatė draudimo ginčui aktualius pavedimus nukreipti tam pačiam prokurorui. Nebuvo pagrindo vertinti, kad Prokurorė negali tinkamai vykdyti jai pavestos užduoties. Pareiškėja patikrino Integruotos baudžiamojo proceso informacinės sistemos duomenis ir nenustatė duomenų, patvirtinančių Prokurorės šališkumą. Tokių duomenų taip pat nebuvo nei T. I. pareiškime, nei vėliau teiktame jo skunde.

2.2. Prokurorės objektyvumas, gebėjimas tinkamai vykdyti pavestas užduotis ir spręsti procesinius klausimus nagrinėjamu atveju nebuvo paneigtas. Prokurorės tarnybos laikotarpiu neatliko jokių pažeidimų, įskaitant ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos nuostatos nešališkai atlikti pavestas funkcijas. Atsakovas nenurodė, kuo pasireiškė pareiškėjos šališkumas, toks klausimas net nebuvo sprendžiamas. Šiuo atveju nebuvo jokių duomenų apie pareiškėjos suinteresuotumą baudžiamosios bylos baigtimi ar T. I. pareiškime nurodytų aplinkybių įvertinimu. Įsakyme paminėtos normos yra bendro pobūdžio – blanketinės, reikalaujančios papildomo teisinio reguliavimo. Tuo atveju, kai teisės aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma.

2.3. Rekomendacijų „Dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam“, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1-40 (toliau – ir Rekomendacijos) 55.2 papunkčio pažeidimas nurodytas nepagrįstai, nes prokuroras nepateikė nusišalinimo, o ir ikiteisminis tyrimas šiuo atveju nebuvo vykdomas. Atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą procedūros numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 168 straipsnyje, jose nenumatytas nušalinimo (nusišalinimo) institutas. Nepagrįstas ir konstatuotas Rekomendacijų 7 punkto pažeidimas. Ikiteisminis tyrimas nebuvo vykdomas, sprendžiant klausimus medžiagose, kuriose atliekamas pareiškime nurodytų aplinkybių patikslinimas, numatytos kitos procedūros ir tikslai: šios normos 1 dalyje nurodoma, jog prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

2.4. Pranešimuose dėl tarnybinio patikrinimo pradėjimo padarytos klaidos, kurios nebuvo ištaisytos. Pareiškėjai norėta inkriminuoti Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1-141(toliau – ir Prokurorų kompetencijos nuostatai) 13.1.2. ir 13.1.6 papunkčių pažeidimą. Klaidingas teisės normų įvardinimas trukdo nevaržomai pasinaudoti apskundimo teise. Pareiškėjos teigimu, šių normų ji nepažeidė, nes atliko jose įvardintus veiksmus – pavedė Prokurorei patikrinti Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, gavus dėl šio nutarimo skundą, pavedė tai pačiai Prokurorei jį spręsti. Šiuo atveju nebuvo inkriminuota konkreti norma, teigianti, jog šiuos pavedimus pareiškėja atliko netinkamai.

2.5. BPK 1 straipsnio pažeidimas nesusijęs su pareiškėjos atliktais veiksmais, tačiau, vertinant situaciją plačiai, būtų galima prieiti priešingos išvados – jog pareiškėjos sprendimas pavesti Prokurorei spręsti Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą buvo susijęs su siekiu gerinti proceso kokybę, nes Prokurorė detaliai žinojo įvykių seką, o apeliacinės instancijos teismui turint kitą poziciją, nei buvo išdėstyta pirmosios instancijos teismo sprendime, turėjo galimybę (kurią ir realizavo), įvertinti jau nustatytų ir T. I. nurodytų aplinkybių atitiktį ir „pakankamumą“ procesiniam sprendimui priimti.

2.6. Dėl BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimo nurodė, kad BPK 58 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose numatytų nušalinimo (nusišalinimo) pagrindų tarnybinio patikrinimo metu nebuvo konstatuota. Pareiškėjos tarnybinis pažeidimas siejamas tik su BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. su kitomis aplinkybėmis, keliančiomis pagrįstų abejonių dėl prokuroro nešališkumo. Kitomis aplinkybėmis, kurias įvardija įstatymų leidėjas BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte, buvo laikoma tai, jog to paties prokuroro dalyvavimas skirtinguose procesuose savaime reiškia nešališkumo principo pažeidimą. Tam pagrįsti aptariamoje išvadoje remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165- 648/2015, tačiau joje šio principo pažeidimas konstatuotas nustačius, kad bylą nagrinėjo teisėjas, kuris, vadovaujantis BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte įvardintais pagrindais, privalėjo nusišalinti. Tai yra konkreti norma, kurios pažeidimas laikomas esminiu proceso pažeidimu, tačiau dėl prokuroro nusišalinimo, taisyklių nenustatyta nei baudžiamojo proceso įstatyme, nei kituose norminiuose aktuose.

2.7. 2021 m. rugsėjo 24 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. VT-387 konstatuota, kad Prokurorei palaikant valstybinį kaltinimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose jai susiformavo kategoriška nuomonė dėl T. I. kaltės, todėl tikrindama pavesto Nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą, ji turėjo išankstinę nuomonę, o tai ir įrodo nešališkumo principo pažeidimą. Tačiau šiuos argumentus paneigia faktiniai duomenys – išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, Informacinėje prokuratūros sistemoje Prokurorė pažymėjo, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimo kasacine tvarka neskųs. Apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasacine tvarka nusprendė skųsti pareiškėja – aukštesnioji prokurorė, savo, o ne Prokurorės iniciatyva, kai atliko jo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą. Nebuvo nustatyta ir objektyvaus nešališkumo požymių, nes jokių duomenų apie tai, kad Prokurorė kokiai nors proceso šaliai „asistuotų“, nenustatyta. Požymių, kad T. I. abejoja proceso šalių nešališkumu, nebuvo. Vėliau minėto asmens skundo dėl Nutarimo panaikinimo turinys nekėlė abejonių dėl tinkamo jo teisių užtikrinimo. Prokuroro nušalinimo klausimo minėtas asmuo nekėlė nei ikiteisminio tyrimo, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teismuose metu.

2.8. Prokurorų etikos kodekso, patvirtinto 2004 m. balandžio 30 d generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-68 5.1.1 papunktis nustato pareigą visada veikti teisingai ir protingai. Tai bendro pobūdžio norma, kurios pažeidimo tarnybinį patikrinimą atlikęs prokuroras taip pat neįrodė.

2.9. Paskirta tarnybinė nuobauda nepagrįsta ir neteisėta, nes nenustatyti būtini tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – neteisėti veiksmai ar neveikimas, kaltė ir priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Argumentai dėl atsiradusių neigiamų pasekmių yra susiję su Prokurorės priimtu sprendimu atmesti konkretaus asmens skundą dėl Nutarimo. Vien tai, kad Prokurorė sprendė, jog priimtas Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindas išvadai, jog tokiu sprendimu prokuroras pažeidė nešališkumo principą, ir taip sukėlė neigiamas pasekmes. Aktuali baudžiamoji byla nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiame Teisme. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo konstatuota pareiškėjos procesinės veiklos šiurkštumo, sistemingumo, apgaulės elementų, nepagarbos įstatymui ir proceso dalyviams, tačiau ir nebuvo analizuojama, ar galbūt padarytas procesinis pažeidimas pripažintinas prokuroro tarnybiniu pažeidimu. Šiuo atveju nebuvo nustatytas nusižengimo pavojingumo laipsnis, sunkumas, padariniai, buvo apsiribota tik bendro pobūdžio frazių ir teisės aktų citavimu.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir atsakovas, Prokuratūra) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

4.1. Pareiškėjos pažeidimas siejamas ne su jos pačios šališkumu, tačiau su tuo, jog ji turėjo atidžiai įvertinti, ar nėra aplinkybių, dėl kurių Prokurorė negali dalyvauti procese ir atlikti jai pavestus veiksmus. Pareiškėja privalėjo įvertinti, ar Prokurorė galės tinkamai įvykdyti Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą pareigą – nešališkai atlikti savo funkcijas. Prokurorė, pavedus jai patikrinti Nutarimą, pakartotinai žodžiu informavo pareiškėją (tai pirmiausiai buvo padaryta 2021 m. kovo 8 d. Informacinės prokuratūros sistemos (toliau – ir IPS) priemonėmis), kad ji dalyvavo procese, kuriame minėtas asmuo buvo kaltinamasis, ir nurodė, kad „<...> Nutarimo nukreipimas jai patikrinti gali netenkinti pareiškėjo“, taip išreikšdama abejones dėl pavedimo vykdymo.

4.2. Tarnybinio patikrinimo dokumentuose aiškiai įvardyta, kokių konkrečių teisės aktų nuostatų nesilaikė pareiškėja. Todėl teiginys, kad nurodytos teisės normos yra blanketinės, reikalaujančios papildomo reglamentavimo, yra nepagrįstas.

4.3. Nešališkumo principas – tai konstitucinis principas, kurio būtina vadovautis baudžiamajame procese, nepriklausomai nuo proceso stadijos. Pareiškėjai netiesiogiai abejones dėl galimumo vertinti Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą išsakė pati Prokurorė. Taip pat teismui nenustačius T. I. kaltės, 2021 m. kovo 8 d. IPS priemonėmis Prokurorė pareiškėjai pranešė, jog priimtos teismo nutarties nutraukti bylą kasacine tvarka neskųs. Nurodyti Prokurorės veiksmai, nors ji raštu ir nepateikė motyvuoto nusišalinimo, patvirtina siekį, kad aukštesnioji prokurorė apsvarstytų ir objektyviai įvertintų, ar nurodytos aplinkybės nesudaro procesinių kliūčių Prokurorei vertinti Nutarimą. Iš baudžiamosios bylos duomenų ir Nutarime (jo medžiagoje) nurodytų aplinkybių aiškiai matyti, kad buvęs kaltinamasis (išteisintasis), dėl to paties konflikto metu kilusių padarinių, kurie buvo nagrinėti baigtoje baudžiamojoje byloje, prašė pradėti ikiteisminį tyrimą ir patraukti atsakomybėn asmenį, kuris buvo pripažintas nukentėjusiuoju.

4.4. Tarnybinio patikrinimo išvadoje, teikime ir įsakyme nurodant Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų pažeistus papunkčius buvo padaryta klaida. Minėtuose dokumentuose nurodyta, kad pareiškėja pažeidė Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų 12.2.2 ir 12.2.6 papunkčius, tačiau turėjo būti nurodyti nuostatų 13.1.2 ir 13.1.6 papunkčiai. Dėl įvykusios žmogiškosios klaidos vėlesnėse tarnybinio patikrinimo dokumentuose buvo nurodyti pirminiame pranešime apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą klaidingi papunkčiai. Tačiau tiek 12.2.2 papunktyje įtvirtintos funkcijos, kuri priskiriama apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojui) kompetencijai, tiek 13.1.2 papunktyje nurodytos funkcijos, kuri priskiriama apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiajam prokurorui (jo pavaduotojui) turinys yra tapatus. Pareiškėja suprato, kad buvo padaryta klaida ir kokių pareigų netinkamas vykdymas jai yra konstatuotas, todėl tarnybinio patikrinimo dokumentuose padaryta klaida nelaikytina esminiu pažeidimu.

4.5. Pareiškėjos argumentas, kad to paties asmens buvimas proceso dalyviu skirtingose jo nagrinėjamose bylose nėra laikoma pagrindu nusišalinti ar jį nušalinti, yra nepagrįstas, nes neatitinka susiklosčiusios faktinės situacijos ir nustatyto teisinio reguliavimo. T. I. skirtingose bylose (byloje ir medžiagoje) buvo proceso dalyviu, skirtinguose procesuose buvo sprendžiamos ir vertinamos tos pačios aplinkybės, o T. I. procesinis statusas jas vertinant buvo priešingas (išnagrinėtoje byloje, kurioje Prokurorė surašė kaltinamąjį aktą ir palaikė valstybinį kaltinimą, T. I. buvo kaltinamasis, o naujame procese minėtas asmuo siekė nukentėjusiojo statuso). Kadangi T. I. tas pačias aplinkybes prašė vertinti iš naujo ir kitaip, pareiškėjai turėjo būti suprantama, kad tiek T. I., tiek bet kuriam pašaliniam protingam stebėtojui kils pagrįstos abejonės dėl Prokurorės šališkumo, jeigu nebus priimtas prašomas palankus T. I. procesinis sprendimas. Aplinkybę, kad dėl ankstesnių Prokurorės sprendimų jai bus sudėtinga tą patį įvykį vertinti kitaip, nes jos psichologinė pusiausvyra buvo pažeista, patvirtino Prokurorės 2021 m. balandžio 1 d. priimtas nutarimas atmesti pareiškėjo skundą. Šiame nutarime Prokurorė pakartojo ankstesnius savo samprotavimus dėl kilusio konflikto metu atsiradusių padarinių, kuris vėliau teismo buvo panaikintas kaip nepagrįstas.

4.6. Tarnybinio patikrinimo dokumentuose (tiek skundžiamame Įsakyme, tiek teikime dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, tiek tarnybinio patikrinimo išvadoje) konkrečiai ir aiškiai nurodyta pareiškėjos padaryto tarnybinio pažeidimo sudėtis t. y. įvardyti konkretūs priešingi teisei jos veiksmai ir neveikimas, nurodyta kaltės forma (neatsargumas), neigiami padariniai, tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareiškėjos veiksmų, neveikimo ir kilusių neigiamų padarinių.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, pakeitė Įsakymą pašalinant jo dalį, kurioje pripažinta, kad pareiškėja pažeidė Prokurorų kompetencijos nuostatų 12.2.2 ir 12.2.6 papunkčius. Kitą pareiškėjos skundą dalį teismas atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateikta medžiaga, nustatė, kad:

6.1. Pareiškėja ginčo metu ėjo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiosios prokurorės pareigas.

6.2. Lietuvos Respublikos generalinė prokurorė 2021 m. birželio 23 d. sprendimu (rezoliucija) pradėjo tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo galbūt padaryto tarnybinio pažeidimo ir sujungė jį su 2021 m. balandžio 29 d. pradėtu ir atliekamu tarnybiniu patikrinimu dėl Prokurorės veiksmų.

6.3. 2021 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjai buvo pateiktas pranešimas apie galbūt padarytą tarnybinį pažeidimą Nr. VT-309, kuriame nurodyta, kad ji savo pareigas atliko netinkamai, nes suprasdama, kad yra pažeista Prokurorės psichologinė pusiausvyra ir dėl to proceso dalyviams gali kilti pagrįstų abejonių Prokurorės nešališkumu, pareiškėja nesiėmė veiksmų Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą ir T. I. skundo nagrinėjimą pavesti kitam prokurorui. Nurodyta, kad pareiškėja galbūt pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus, 39l straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1 ir 2 straipsnius, 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Prokurorų kompetencijos nuostatų 12.2.2 ir 12.2.6 papunkčių, Rekomendacijų 7 punkto, 55.1 ir 55.2 papunkčio ir Prokurorų etikos kodekso, patvirtino 2004 m. balandžio 30 d generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-68 (toliau – ir Prokurorų etikos kodeksas) 5.1.1 ir 5.3.3 papunkčio reikalavimus ir nuostatas. Pareiškėjos paprašyta per 5 darbo dienas pateikti paaiškinimą dėl šio tarnybinio pažeidimo.

6.4. 2021 m. rugsėjo 7 d. pareiškėja pateikė paaiškinimą, kuriame pažymėjo, kad nagrinėjamo atvejo teisės aktai nereglamentuoja, o ji kruopščiai patikrino visą informaciją ir duomenų apie galimą Prokurorės šališkumą nenustatė.

6.5. 2021 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjai buvo įteiktas analogiško turinio pranešimas apie galbūt padarytą tarnybinį pažeidimą Nr. VT-372, kuriame buvo pakeistos teisės normos, nurodant, kad: tokiais savo veiksmais pareiškėja galbūt pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus, 391 straipsnio 1 dalį; Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1 ir 2 straipsnius, 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Prokurorų kompetencijos nuostatų 13.1.2 ir 13.1.6 papunkčius, Rekomendacijų 7 punkto, 55.1 ir 55.2 papunkčių ir Prokurorų etikos kodekso 5.1.1 ir 5.3.3 papunkčių reikalavimus. Į šį pranešimą pareiškėja atsakė, kad jokių papildomų paaiškinimų neteiks.

6.6. Vidaus tyrimų skyriaus prokuroras, atlikęs tyrimą, 2021 m. rugsėjo 24 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. VT-387 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada) Lietuvos Respublikos generalinei prokurorei pasiūlė pripažinti, kad pareiškėja padarė tarnybinį pažeidimą, 2021 m. spalio 5 d. teikimu Nr. VT-403 (toliau – ir Teikimas) pasiūlė skirti jai tarnybinę nuobaudą – pastabą.

6.7. Lietuvos Respublikos generalinė prokurorė 2021 m. spalio 12 d. Įsakymu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 2 dalimi, 40 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 41 straipsniu, 42 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgdama į tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, pripažino, kad pareiškėja padarė tarnybinį pažeidimą ir skyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – pastabą. Tarnybinė nuobauda pareiškėjai skirta už tai, kad atlikdama aukštesniosios prokurorės funkcijas ir turėdama pareigą organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti vadovaujamo skyriaus prokurorų tarnybinę ir procesinę veiklą, savo pareigas atliko netinkamai: 2021 m. kovo 18 d. pavedė vadovaujamo skyriaus Prokurorei patikrinti Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat 2021 m. kovo 23 d. pavedė Prokurorei išnagrinėti 2021 m. kovo 23 d. gautą T.

I. 2021 m. kovo 22 d. skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Nutarimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą, nors Prokurorė, gavusi pavedimą patikrinti Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, iš karto ją žodžiu informavo, kad dėl tų pačių aplinkybių kontroliavo baudžiamąją bylą, palaikė valstybinį kaltinimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ir išsakė savo poziciją dėl T. I. kaltumo. Būdama Prokurorės informuota ir žinodama, kad Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs T. I. apeliacinį skundą, 2021 m. kovo 3 d. nutartimi šį skundą patenkino, taip pat suprasdama, kad ankstesniais procesiniais sprendimais Prokurorė jau buvo įvertinusi skundžiamame Nutarime nurodytas aplinkybes ir išsakiusi nuomonę dėl T.

I. kaltės, todėl vertinant tas pačias aplinkybes Prokurorės psichologinė pusiausvyra yra pažeista ir dėl to proceso dalyviams gali kilti pagrįstų abejonių prokurorės nešališkumu, nepavedė patikrinti Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą ir išnagrinėti T. I. skundą kitam prokurorui. Nurodytais veiksmais (pavesdama Prokurorei patikrinti Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėti skundą) ir neveikimu (nepavesdama patikrinti Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą ir išnagrinėti skundą kitam prokurorui) pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus, 39l straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1 ir 2 straipsnius, 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Prokurorų kompetencijos nuostatų 12.2.2 ir 12.2.6 papunkčius, Rekomendacijų 7 punktą ir 55.2 papunktį, Prokurorų etikos kodekso 5.1.1 ir 5.3.3 papunkčius.

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylai aktualų teisinė reguliavimą, be kita ko, Prokuratūros įstatymo, BPK, Prokurorų kompetencijos nuostatų, Rekomendacijų, Prokurorų etikos kodekso nuostatas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad atsakovas tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuri yra skundžiamo Įsakymo sudedamoji dalis, detaliai įvertino ir nustatė pareiškėjos tarnybinį nusižengimą.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2019 m. liepos 11 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyrius pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi 2019 m. liepos 1 d. žodinio konflikto metu T. I. ranka pastūmė F. M., dėl to jis nugara atsitrenkė į restorano duris ir jam buvo sukeltas fizinis skausmas ir įskelta jo mobilaus ryšio telefono galinė nugarėlė. Šį ikiteisminį tyrimą organizavo, kontroliavo ir jam vadovavo Prokurorė, kurios surašytame kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad T.

I. padarė nukentėjusiajam F. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio l dalyje. Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 27 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažino T. I. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs T. I. apeliacinį skundą, priėmė 2021 m. kovo 3 d. nutartį skundą tenkinti, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gruodžio 20 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 3 d. nutartį bei pritaikius BK 37 straipsnį (veiką pripažinus mažareikšme), T. I. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą nutraukė. 2021 m. kovo 8 d. T. I. pateikė Kauno apskrities VPK Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui pareiškimą dėl to paties 2019 m. liepos 1 d. įvykusio konflikto tarp T.

I. ir F. M., prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prieš jį įvykdytos nusikalstamos veikos (BK 140 str. 1 d.), pripažinti jį nukentėjusiuoju ir išaiškinti teisę pareikšti civilinį ieškinį. Kauno apskrities VPK Kauno m. (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyrius 2021 m. kovo 18 d. Nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą ((tyrimo medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja IBPS 2021 m. kovo 18 d. sukūrė užduotį Prokurorei patikrinti medžiagą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą.

Prokurorė IBPS pažymėjo, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūroje 2021 m. kovo 23 d. buvo gautas T. I. 2021 m. kovo 22 d. skundas dėl Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėja T. I. skundo nagrinėjimą 2021 m. kovo 23 d. rezoliucija pavedė Prokurorei, kuri 2021 m. balandžio 1 d. nutarimu atmetė T. I. 2021 m. kovo 23 d. skundą. T. I. Prokurorės 2021 m. balandžio 1 d. nutarimą apskundė Kauno apylinkės teismui, kuris 2021 m. balandžio 21 d. T. I. skundą tenkino iš dalies ir panaikino Prokurorės 2021 m. balandžio 1 d. nutarimą atmesti skundą ir Nutarimą.

Teismas nurodė, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta akivaizdžių, aiškių duomenų, jog nebuvo padaryta BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika, nebuvo išnaudotos visos galimybės tam, kad būtų pagrindas priimti teisėtą ir teisingą sprendimą.

9. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai buvo žinomos aplinkybės, kad Prokurorė palaikė valstybinį kaltinimą ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame teigė, jog T. I. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

10. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato draudimo bylai aktualius pavedimus nukreipti tam pačiam prokurorui, tačiau teisės aktais reglamentuoti visas galimas situacijas nėra įmanoma ir siekiama. Plačiau vertindamas ginčo situaciją teismas atkreipė dėmesį, kad BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas imperatyvus draudimas prokurorui dalyvauti procese, jeigu kyla pagrįstų abejonių jo nešališkumu. Prokurorui keliami aukšti kvalifikacijos bei asmeninių savybių reikalavimai, o nustačius, kad prokuroras netinkamai atliko minėtas pareigas arba jų neatliko, jam taikoma tarnybinė atsakomybė.

11. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjos argumentus, kad ji visą informaciją kruopščiai patikrino ir jokių duomenų apie galimą Prokurorės šališkumą nenustatė. Teismas pažymėjo, kad prokuroro nešališkumo kriterijai iš esmės yra analogiški teismo nešališkumo kriterijams. Prokuroras pirmiausiai turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Subjektyvusis prokuroro nešališkumas preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai. Taip pat prokuroras turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo prokuroro šališkumo. Vertinant prokuroro nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra faktų, kurie kelia abejonių dėl prokuroro nešališkumo.

12. Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymėjo, kad sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus prokuroras yra šališkas, įtariamojo ar jo gynėjo požiūris nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta, o tam turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių. To paties prokuroro dalyvavimas keliuose baudžiamuosiuose procesuose dėl to paties asmens nėra aplinkybė, rodanti prokuroro šališkumą objektyviąja prasme, o bylos duomenimis pakankamai pagrįstas prokuroro įsitikinimas, kad kaltinamasis yra kaltas, ir pastangos įrodyti kaltinimą savaime negali būti pagrindas konstatuoti prokuroro šališkumą (nusistatymo prieš kaltinamąjį ar kita prasme). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad prokuroro, kaip ir teismo, nešališkumo principas negali būti traktuojamas pernelyg plačiai. Tačiau teismas vertino, kad pareiškėjai neabejotinai buvo žinoma apie tai, kad Prokurorė galbūt ne tik turės dalyvauti keliuose baudžiamuosiuose procesuose dėl to paties asmens, bet iš esmės ir vertinti tas pačias aplinkybes dėl to paties įvykio, dėl kurio anksčiau yra pasisakiusi ir susidariusi savo nuomonę.

13. Pareiškėja, Prokurorės tiesioginė vadovė, žinojo prokurorams keliamą pareigą nusišalinti tais atvejais, kai yra pažeista jų psichologinė pusiausvyra. Teismas nepagrįstu laikė pareiškėjos argumentą, kad jokie požymiai nesudarė pagrindo manyti, kad Prokurorė negali tinkamai vykdyti jai pavestos užduoties. Iš baudžiamosios bylos, kurioje T. I. buvo kaltinamasis, pareiškėja galėjo ir turėjo suprasti, kad Prokurorė turi tvirtą nuomonę dėl minėto įvykio ir asmens procesinės padėties. Dėl to Prokurorei bus sudėtinga tas pačias aplinkybes vertinti priešingai. Be to, pati Prokurorė pareiškėjai išreiškė abejonę ir nurodė, kad dėl to paties įvykio aplinkybių yra kontroliavusi baudžiamąją bylą, kurioje kaltino T. I. panaudojus smurtą, todėl „<...> Nutarimo nukreipimas jai patikrinti gali netenkinti pareiškėjo“. Tačiau pareiškėja vis tiek Prokurorei pavedė patikrinti Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą bei pareiškėjo T. I. skundo nagrinėjimą ir nesiėmė veiksmų, kad Nutarimo patikrinimas bei skundo nagrinėjimas būtų pavestas kitam prokurorui.

14. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl Rekomendacijų 55.2 papunkčio, 7 punkto netaikymo. Teismas sutiko su atsakovu, kad prokuroras nešališkas turi būti viso baudžiamojo proceso metu, nepriklausomai nuo proceso stadijos. Nešališkumo principas yra nurodytas Prokurorų etikos kodekse, neišskiriant tam tikrų baudžiamojo proceso stadijų, kuriose juo prokurorui galima nesivadovauti. Be to, nors Prokurorė rašytinio nusišalinimo nepateikė, tačiau abejones žodžiu vis tik išreiškė.

15. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus, 39l straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1 ir 2 straipsnius, 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Rekomendacijų 7 punktą ir 55.2 papunktį, Prokurorų etikos kodekso 5.1.1 ir 5.3.3 papunkčius.

16. Teismas taip pat pažymėjo, kad didžioji dalis pareiškėjai inkriminuotų teisės normų yra blanketinės, jos turi būti nurodomos kartu su kitomis teisės normomis, kurias pažeidė pareiškėja. Pareiškėja pažeidė ne tik blanketines teisės normas, bet ir Prokurorų kompetencijos nuostatų 13.1.2 ir 13.1.6 papunkčius, nustatančius, kad apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas) paveda vadovaujamiems prokurorams: nagrinėti apylinkės prokuratūroje gautus asmenų skundus (13.1.2. papunktis); tikrinti ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno proceso veiksmų ir sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą (13.1.6. papunktis). Šios pareigos pareiškėja tinkamai nesilaikė. Atsakovas atsiliepime pripažino, kad dėl įvykusios žmogiškosios klaidos Įsakyme, tarnybinio patikrinimo išvadoje, Teikime neteisingai buvo nurodyti 12.2.2 ir 12.2.6 papunkčiai, nors turėjo būti nurodyti 13.1.2 ir 13.1.6 papunkčiai. Pareiškėja negali būti kaltinama Prokurorų kompetencijos nuostatų 12.2.2 ir 12.2.6 papunkčių pažeidimu. Šios teisės normos reglamentuoja apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojas) funkcijas ir nėra taikomos pareiškėjai, kuri yra Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausioji prokurorė. Analogiškos apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojas) funkcijos aptartos būtent 13.1.2 ir 13.1.6 papunkčiuose. Tačiau 2021 m. rugsėjo 15 d. pranešime apie galimą tarnybinį nusižengimą, Tarnybinio patikrinimo išvados dalyje „Gautų duomenų teisinis vertinimas“ buvo nurodyti 13.1.2. ir 13.1.6. papunkčiai, todėl pareiškėja suprato, kokie galbūt padaryti neteisėti veiksmų jai inkriminuojami, teikė paaiškinimus atsakovui ir teismui dėl ginčui aktualių aplinkybių. Taigi, Prokurorų kompetencijos nuostatų 13.1.2. ir 13.1.6. papunkčių nenurodymą galutiniame Įsakyme, Išvados, Teikimo apibendrinančioje dalyje teismas laikė rašytiniu netikslumu, kuris nėra pagrindas panaikinti Įsakymą, t. y. nėra esminis procesinis pažeidimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Atitinkamai teismas iš skundžiamo Įsakymo pašalino Prokurorų kompetencijos nuostatų 12.2.2 ir 12.2.6 papunkčius.

17. Teismas sutiko, kad pareiškėjos tarnybinis nusižengimas pasireiškė neatsargumu. Pareiškėja veikė nepakankamai atsakingai, nenumatė, kad dėl jos veikimo ir neveikimo gali atsirasti neigiami padariniai, nors pagal savo kompetenciją ir kvalifikaciją galėjo ir turėjo tai numatyti. Pareiškėjos teiginius dėl pasekmių nebuvimo ar priežastinio ryšio nenustatymo teismas vertino kaip gynybinius ir atmetė.

18. Pareiškėjai buvo paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba, kurią teismas laikė proporcinga. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai nustatė tarnybinio nusižengimo sudėtį, pasekmes (T. I. buvo suteiktas pagrindas suabejoti prokuratūros autoritetu, sumenkintas prokuroro įvaizdis). Atsakovas įvertino pareiškėjos kaltės formą (neatsargumas), ilgametę tarnybą, asmenines savybes, kurių visuma lėmė švelniausios tarnybinės nuobaudos paskyrimą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda yra adekvati padarytam tarnybiniam pažeidimui, jos naikinti skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Tarnybinio patikrinimo išvada yra išsami ir pagrįsta. Pareiškėjos tarnybinį tyrimą atlikęs prokuroras visapusiškai įvertino tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, teikimas bei sprendimas pritarti teikimui yra pagrįsti objektyviais duomenimis. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darė išvadą, kad nėra pagrindo naikinti ginčijamo Įsakymo, tačiau jis pakeičiamas iš jo pašalinant pareiškėjai inkriminuotus Prokurorų kompetencijos nuostatų 12.2.2 ir 12.2.6 papunkčius.

III. 19. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjos skundą patenkinti.

20. Pareiškėja pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais argumentais:

20.1. Pirmosios instancijos teismo cituojama praktika prieštarauja teismo padarytoms išvadoms. Pabrėždamas, kad valstybinio kaltinimo palaikymas savaime nesudaro pagrindo prokurorą laikyti šališku, teismas sprendė priešingai. Teismo išvados yra prieštaringos, nes sudaro pagrindą vertinti, kad prokuroras, palaikydamas valstybinį kaltinimą, gali turėti arba tvirtą, arba netvirtą nuomonę dėl kaltinamojo kaltės. Tačiau prokuroras turi būti įsitikinęs dėl ikiteisminio tyrimo duomenų pakankamumo įtariamojo kaltei pagrįsti. Tvirtos pozicijos neturėjimas galėtų būti vertinamas kaip teisės aktų pažeidimas. Argumentas, kad Prokurorės nešališkumo įrodymas yra jos tvirtas įsitikinimas dėl kaltinamojo kaltės, yra nepagrįstas, nes Prokurorė atliko vieną iš jai priskirtų funkcijų – valstybinio kaltinimo palaikymą. Tai, kad Prokurorė nurodė, jog pavedimas tikrinti Nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą dėl to paties įvykio aplinkybių, bet jau kitos procesinės padėties nustatymo, gali nepatikti pareiškėjui, nereiškia, kad Prokurorė buvo šališka. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pagrindas abejoti, kad konkretus prokuroras buvo nešališkas, įtariamojo ar jo gynėjo požiūris nėra lemiamas. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad Prokurorės įsitikinimas dėl kaltinamojo kaltės buvo toks tvirtas, kad sukėlė abejonės dėl jos šališkumo. Apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą dėl bylos nutraukimo, Prokurorė neinicijavo nuosprendžio apskundimo kasacine tvarka, o IPS pažymėjo, kad sprendimo kasacine tvarka neskųs.

20.2. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymi, kad net teisėjui, kuriam išimtinė teisingumo vykdymo funkcija suponuoja aukštesnius nešališkumo standartus, to paties asmens buvimas proceso dalyviu skirtingose jo nagrinėjamose bylose (nepriklausomai nuo to, ar tas dalyvavimas yra susijęs su tuo pačiu dalyku ar skirtingais įvykiais) nėra laikoma pagrindu jį nušalinti. Nors teismas akcentavo, kad neįmanoma ir nėra siekiama visas galimas situacijas reglamentuoti teisės aktais, tačiau neatsižvelgė į tai, kad teisėjų nusišalinimo atvejai yra aiškiai apibrėžti, o situacijos, kurioms esant tai padaryti turėtų prokuroras, nėra nustatytos.

20.3. Pareiškėjos atlikta duomenų analizė nesudarė pagrindo abejoti Prokurorės šališkumu. Jos nesiejo jokie ginčai su proceso dalyviais, ji proceso dalyviams nerodė palankumo, ji tik atliko valstybinio kaltinimo palaikymą. Priešingos informacijos byloje nenustatyta. T. I. pretenzijų dėl Prokurorės veiksmų nešališkumo neteikė. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas nešališkumo principas.

20.4. Teismas savo išvadas grindė tik tuo, kad pareiškėja pavedė patikrinti Nutarimą Prokurorei. Be to, teismas pripažino, kad pareiškėjos veiksmuose nėra sistemingumo, t. y. ji sistemingai nepažeidinėjo teisės aktų. Pavieniai teisės pažeidimai, nesant jų sistemiškumo požymių, negali sukelti tarnybinės atsakomybės. Teismas turėjo pasisakyti ir vadovautis šiuo aiškinimu.

21. Atsakovas Prokuratūra atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka.

22. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi šiais argumentais:

22.1. Pirmosios instancijos teismas, cituodamas Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinės instancijos teismų praktiką, atskleidė nešališkumo principo turinį, pažymėjo, į ką konkrečiu atveju kreipiamas dėmesys. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog Prokurorė ne tik turės dalyvauti keliuose baudžiamosiose procesuose dėl to paties asmens, bet ir iš esmės vertinti aplinkybes dėl to paties įvykio, dėl kurio jau yra pasisakiusi ir susidariusi nuomonę. Būtent šią aplinkybę teismas laikė esmine.

22.2. Nagrinėjamu atveju tiek T. I., tiek ir kitam pašaliniam asmeniui galėjo kilti abejonės dėl Prokurorės šališkumo, ypač jei nebus priimtas prašomas minėtam asmeniui palankus sprendimas. BPK 60 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras kiekvieną kartą priimdamas sprendimą turi pareigą vertinti, ar jis gali dalyvauti procese, ar nėra aplinkybių, dėl kurių jis privalo nusišalinti nuo sprendimo priėmimo ir nebūtinai tam turi būti kitų asmenų prašymai nusišalinti nuo nagrinėjamo klausimo. Pareiškėja, įvertinusi byloje susiklosčiusias aplinkybes, Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą turėjo perduoti spręsti ne Prokurorei, o kitam prokurorui, nes buvo abejonių dėl Prokurorės šališkumo.

22.3. Pareiškėjai tarnybinė nuobauda buvo skirta dėl to, kad ji neveikė taip, kaip teisės aktų buvo įpareigota. Pareiškėja nepaisė akivaizdžių aplinkybių dėl galimo Prokurorės šališkumo ir perdavė jai vertinti Nutarimo teisėtumą. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyti visi tarnybinės atsakomybės elementai, o paskirta nuobauda yra pagrįsta ir proporcinga. Nors padarytas pažeidimas ir nebuvo sisteminio pobūdžio, tačiau jis buvo akivaizdus, nes pareiškėja žinojo prokurorams keliamą pareigą nusišalinti, kai yra pažeista jų psichologinė pusiausvyra. Pareiškėja turėjo suprasti, kad Prokurorė turi tvirtą nuomonę dėl tiriamo įvykio ir T. I. procesinės padėties (bei kaltės), todėl Prokurorei bus sudėtinga tas pačias aplinkybes vertinti objektyviai. Vėliau šios ir kitos aplinkybės atsispindėjo ir nutarime atmesti skundą, kuriame Prokurorė pateikė savo samprotavimus, kurie buvo priešingi teismo nustatytoms aplinkybėms. Tai leido susidaryti įspūdį, kad Prokurorė dirbtinai riboja T. I. teises ir tuo siekia ginti buvusius savo procesinius sprendimus bei kito asmens interesus. Be to, Prokurorė informavo pareiškėją, kad dėl nagrinėjamų aplinkybių jau buvo pasisakiusi.

22.4. Atsakovas nesutinka su argumentais, kad Prokurorė proceso dalyviams nerodė palankumo, o T. I. nekėlė abejonių dėl šališkumo, nes baudžiamojoje byloje Prokurorės procesiniuose sprendimuose (baigiamojoje kalboje) ir buvo išdėstyti argumentai dėl surinktų duomenų vertinimo pakankamumo. Prokurorė baudžiamojoje byloje T. I. pripažindama kaltininku, nors prieš jį irgi buvo panaudoti prievartos veiksmai, aiškiai išdėstė savo poziciją, kad palankiai vertina tik vieną konflikto pusę. Todėl papildomi duomenys, patvirtinantys Prokurorės šališkumą, ir neturėjo būti pateikti. Be to, T. I. net negalėjo žinoti ar daryti prielaidos, kad jo skundas ir kiti su tuo susiję sprendimai gali būti pavesti vertinti Prokurorei.

22.5. Atitinkamai pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, paskirta nuobauda yra proporcinga ir pagrįsta, o pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino nustatytas aplinkybes, surinktus įrodymus ir ginčo šalių argumentus, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjai, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausioji prokurorei, paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies ir iš Įsakymo pašalino dalį, kuria pripažinta, kad pareiškėja pažeidė Prokurorų kompetencijos nuostatų 12.2.2 ir 12.2.6 papunkčius. Teismas pažymėjo, kad dėl įvykusios žmogiškosios klaidos Įsakyme, tarnybinio patikrinimo išvadoje, Teikime neteisingai buvo nurodyti minėto teisės akto 12.2.2 ir 12.2.6 papunkčiai, nors iš tikrųjų turėjo būti nurodyti 13.1.2 ir 13.1.6 papunkčiai.

25. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad teismo išvados yra prieštaringos, o faktinės aplinkybės nesudarė pagrindo išvadai, kad Prokurorė galėjo būti šališka. Be to, situacijos, kai prokuroras privalo nusišalinti, nėra konkrečiai reglamentuotos.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

28. Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas, taip pat Konstitucijos 31 straipsnis suponuoja kiekvieno asmens teisę į tinkamą teisinį procesą. Asmens teisė į tinkamą teisinį procesą apima kelias proceso dalis – ikiteisminio tyrimo dalį ir bylos nagrinėjimo teisme dalį. Remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, tinkamas teisinis procesas yra toks, kurio metu gerbiamos visų proceso dalyvių (šalių) teisės, garantuojama šalių lygybė įstatymui, laikomasi kitų baudžiamojo proceso principų, taip pat toks procesas, kurio būtina sąlyga – proceso subjektų funkcijų atskyrimas, bylą nagrinėjančio teismo ir bylos tyrimui vadovaujančio prokuroro nešališkumas ir nepriklausomumas (1999 m. vasario 5 d. nutarimas, 2006 m. sausio 16 d. nutarimas, 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).

29. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalimi, prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, baudžiamosiose bylose palaiko valstybinį kaltinimą. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose. Tačiau Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų <...> (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Vadinasi, prokurorai, vykdydami savo funkcijas, veikia savarankiškai, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijos, tarp jų Seimas ir Prezidentas, dalyvaujantys generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo procese, taip pat jokios kitos organizacijos ir asmenys negali kištis į jų funkcijų vykdymą, duoti kokių nors privalomų jiems nurodymų dėl funkcijų vykdymo ar kontroliuoti jų darbo vykdant funkcijas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-238-662/2022).

30. Pagal Prokuratūros įstatymo 20 straipsnį prokurorai, be kita ko, privalo: nešališkai atlikti savo funkcijas (20 str. 1 d. 3 p.), laikytis Prokurorų etikos kodekso (20 str. 1 d. 6 p.). To paties įstatymo 391 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad prokurorai tarnybos ir ne tarnybos metu turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų ir Prokurorų etikos kodekso, kurį tvirtina generalinis prokuroras kolegijos patarimu.

31. BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 2 straipsnyje reglamentuota, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte reglamentuota, kad šio kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šio kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu. Minėto BPK 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nušalinimas gali būti pareikštas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisėjui, teisiamojo posėdžio sekretoriui, vertėjui, ekspertui ir specialistui.

32. Prokurorų etikos kodekse nustatyta, kad vadovaudamasis teisingumo principu, prokuroras privalo: visada veikti protingai ir teisingai, priimti apgalvotus ir teisėtus sprendimus, prireikus paskelbti priimamų sprendimų motyvus ir argumentus (5.1.1 papunktis); vadovaudamasis nešališkumo principu, prokuroras privalo nusišalinti nuo pareigos arba sprendimo priėmimo, kai yra pažeista psichologinė pusiausvyra arba tenka vertinti savo, šeimos narių ar kitų artimų asmenų interesus (5.3.3 papunktis).

33. Prokurorų kompetencijos nuostatuose įtvirtinta, kad apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas) paveda vadovaujamos apylinkės prokuratūros skyriui ar prokurorui nagrinėti apylinkės prokuratūroje gautus asmenų skundus (12.2.2 papunktis); tikrinti kontroliuojamos ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnų proceso veiksmų ir sprendimų teisėtumą (12.2.6 papunktis).

34. Rekomendacijų 7 punkte įtvirtinta, kad pagal teisės aktų nustatytą kompetenciją organizuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas, kontroliuodamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese, siekdamas užtikrinti baudžiamojo proceso paskirtį (BPK 1 str. 1 d.) ir vykdydamas pareigą imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 str.), prokuroras užtikrina ikiteisminio tyrimo teisėtumą ir atlikimą per trumpiausią laiką, proceso dalyvių teises ir galimybę jomis pasinaudoti, parenka efektyvias ir proporcingas procesines prievartos priemones, nustato ir keičia tyrimo kryptis, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas greitai, racionaliai ir efektyviai. Pagal Rekomendacijų 55.2. papunktį aukštesnysis prokuroras neturi teisės nušalinti prokuroro nuo ikiteisminio tyrimo. Prokuroro nušalinimo klausimą sprendžia ikiteisminio tyrimo teisėjas (BPK 60 str.). Tais atvejais, kai ikiteisminį tyrimą organizuojantis ir jam vadovaujantis prokuroras nusišalina, prokuroras, kuris jam yra aukštesnysis, sprendžia dėl nusišalinimo pagrįstumo ir, be kita ko, paveda toliau organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti kitam prokurorui, jei pripažįsta nusišalinimą pagrįstu.

35. Remiantis aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, prokuroro nešališkumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo procesines funkcijas ir jam keliamus reikalavimus. Prokuroras yra baudžiamojo proceso dalyvis, palaikantis valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, t. y. įrodinėjantis, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas (BPK 42 straipsnis). Bylos duomenimis pakankamai pagrįstas jo įsitikinimas, kad kaltinamasis yra kaltas, ir pastangos įrodyti kaltinimą savaime negali būti pagrindas konstatuoti prokuroro šališkumą (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-303/2017). Ikiteisminio tyrimo organizavimas, kontroliavimas, vadovavimas jam ir valstybinio kaltinimo palaikymas yra konstitucinės prokuroro funkcijos baudžiamajame procese, ir jų atlikimas, jei nėra kitų konkrečių šališkumą pagrindžiančių duomenų, negali būti laikomas pagrindu jį nušalinti. Faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nustato bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtais ir patikrintais įrodymais, vertindamas jų visetą (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-303/2018). Taip pat akcentuotina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 14 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-628/2020, iš esmės pritarė vertinimui, kad prokuroro šališkumas pirmiausia yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu, subjektyviu nusistatymu prieš vieną ar kitą proceso šalį, rodant vienai iš jų palankumą. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas prokuroras, esant BPK 58 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytoms konkrečioms prokuroro nušalinimo aplinkybėms.

Prokuroro galimas šališkumas turi būti grindžiamas ne subjektyvia nuteistojo ar jo gynėjo nuomone, bet objektyviais faktais, patvirtinančiais šališką prokuroro poziciją nuteistojo atžvilgiu. To paties prokuroro dalyvavimas keliuose baudžiamuosiuose procesuose dėl to paties asmens nėra aplinkybė, rodanti prokuroro šališkumą objektyviąja prasme (žr., pvz., baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010, 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-303/2017, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. birželio 14 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Craxi III prieš Italiją, peticijos Nr. 63226/00).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad teismo nešališkumo principas negali būti traktuojamas pernelyg plačiai – be kita ko, teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai, jei nenustatyti kiti šališkumą pagrindžiantys duomenys (pvz. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-697/2016). Ši pozicija taikytina vertinant ir prokuroro nešališkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-303/2017).

36. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai buvo žinoma aplinkybė, jog prokurorė V. Š. palaikė valstybinį kaltinimą ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame kaltino T. I. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (t. y., kad 2019 m. liepos 1 d. žodinio konflikto metu T. I. ranka pastūmė F. M., dėl to jis nugara atsitrenkė į restorano duris ir jam buvo sukeltas fizinis skausmas, įskelta jo mobilaus ryšio telefono galinė nugarėlė). Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu T. I. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs T. I. apeliacinį skundą, 2021 m. kovo 3 d. nutartimi nuteistojo skundą tenkino, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį panaikino ir nustatęs baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, baudžiamąją bylą nutraukė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gruodžio 20 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartį bei pritaikęs BK 37 straipsnį (veiką pripažinus mažareikšme), T. I. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą nutraukė.

37. Nustatyta, kad 2021 m. kovo 8 d. T. I. pateikė Kauno apskrities VPK Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui pareiškimą dėl to paties 2019 m. liepos 1 d. įvykusio konflikto tarp T. I. ir F. M., prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prieš jį įvykdytos nusikalstamos veikos (BK 140 str. 1 d.), pripažinti jį nukentėjusiuoju ir išaiškinti teisę pareikšti civilinį ieškinį. Kauno apskrities VPK Kauno m. (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyrius 2021 m. kovo 18 d. Nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą (tyrimo medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja, būdama V. Š. tiesiogine vadove, IBPS 2021 m. kovo 18 d. sukūrė jai užduotį patikrinti medžiagą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal T. I. pareiškimą. Prokurorė IBPS pažymėjo, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūroje 2021 m. kovo 23 d. gautą T. I. 2021 m. kovo 22 d. skundą dėl Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą 2021 m. kovo 23 d. rezoliucija pareiškėja pavedė tai pačiai prokurorei V. Š., nors pati Prokurorė pareiškėjai buvo išsakiusi abejonę dėl susidariusios situacijos. 2021 m. balandžio 1 d. nutarimu Prokurorė atmetė T. I. 2021 m. kovo 23 d. skundą. Kauno apylinkės teismas 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi T. I. skundą tenkino iš dalies, panaikino Prokurorės 2021 m. balandžio 1 d. nutarimą atmesti skundą ir Nutarimą. Teismas nurodė, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta akivaizdžių, aiškių duomenų, jog nebuvo padaryta BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika, nebuvo išnaudotos visos galimybės priimti teisėtą ir teisingą sprendimą.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi aktualiu šiam ginčui aptartu teisiniu reguliavimu, remdamasi išdėstyta teismų praktika, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad baigtoje byloje V. Š. dėl T. I. pareiškime ir skunde nurodytų aplinkybių vertinimo jau buvo pasisakiusi ir jas vertino priešingai, nei atsižvelgdamas į teismo priimtą sprendimą jas prašė vertinti T. I., sutinka su atsakovo išvada, kad susiklosčiusi situacija aiškiai apsprendė, kad tiek T. I., tiek bet kuriam kitam protingam pašaliniam stebėtojui kils abejonės dėl prokurorės V.

Š. šališkumo, tuo labiau, jeigu nebus priimtas prašomas jam palankus procesinis sprendimas. Tokios išvados prieinama įvertinus ne tik aplinkybę, kad T. I. skirtingose bylose (byloje ir medžiagoje) buvo proceso dalyviu, bet taip pat atsižvelgiant į tai, kad skirtinguose procesuose buvo sprendžiamos ir vertinamos tos pačios aplinkybės, o jo procesinis statusas jas vertinant irgi buvo kardinaliai priešingas (išnagrinėtoje byloje, kurioje Prokurorė surašė kaltinamąjį aktą ir palaikė valstybinį kaltinimą T. I. buvo kaltinamasis, kurio atžvilgiu teismas bylą nutraukė esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei būtinajai ginčiai, o medžiagoje, kurioje jis buvo pareiškėjas, po teismo sprendimo priėmimo siekė nukentėjusiojo statuso bei inicijuoti baudžiamąjį procesą prieš F.

M., kuris buvo pripažintas nukentėjusiuoju nuo T. I. veiksmų). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta atsakovo išvadą, kad pareiškėja, įvertinusi nurodytas aplinkybes, turėjo nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumą ir pagrįstumą bei skundo nagrinėjimą pavesti ne V. Š., o kitam prokurorui, nes vertinant pagal objektyvųjį nešališkumo kriterijų, buvo abejonių dėl jos galimo šališkumo vertinant F. M. veiksmus. Šios aplinkybės nebuvo hipotetiškos, o labai aiškios ir konkrečios. Būtent šios aplinkybės pagrindu buvo konstatuota, kad pareiškėja padarė inkriminuotą tarnybinį nusižengimą, o ne už priimtus procesinius sprendimus, kaip nurodė pareiškėja savo apeliaciniame skunde.

Vadovaujantis EŽTT praktika, sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus prokuroras stokoja nešališkumo, <...> svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta, o tam turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių (EŽTT 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fernandez-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01).

39. Nagrinėjamos bylos ir pareiškėjos nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2010 m. spalio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010, 2010 m. kovo 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-106/2010, 2015 m. kovo 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165-648/2015 ir kt.) ir EŽTT (2001 m. birželio 14 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Craxi III prieš Italiją, peticijos Nr. 63226/00 ir kt.) bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, todėl nėra pagrindo remtis jose suformuota praktika pareiškėjos nurodytais aspektais.

40. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog pareiškėjai dėl rašytinio apsirikimo buvo inkriminuoti Prokurorų kompetencijos nuostatų 12.2.2 ir 12.2.6 papunkčių pažeidimai, pašalino juos iš Įsakymo. Kadangi apeliaciniame skunde dėl šių aplinkybių nėra pasisakoma, jos detaliau nevertinamos.

41. Išdėstyti argumentai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad atliekant tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjos veikimo / neveikimo ir konstatuojant tarnybinį pažeidimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių nustatymą ir įvertinimą bei jų pagrindu priimti pagrįstą sprendimą. Tarnybinio patikrinimo metu surinkti ir įvertinti faktiniai duomenys buvo pakankami konstatuoti pareiškėjos padarytą tarnybinį pažeidimą.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, padarymo aplinkybes, kaltės rūšį ir laipsnį, pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda yra adekvati padarytam pažeidimui, atitinka teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

43. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti.

44. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė

Virginija Volskienė