2022-03-18 Nr. AB-6298-3-62-3-02978-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1622-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02978-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. L. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. L. P. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 21S32389 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – Komisija) 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 6K-1593 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis išvyko iš (duomenys neskelbtini), nes buvo prievarta verčiamas stoti į karinę grupuotę „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjui atsisakius, grupuotė grasino jį nužudyti. Be to, pareiškėjas yra anglakalbis, o „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) yra persekiojami „(duomenys neskelbtini)“ daugumos. Teigė turintis aukštąjį išsilavinimą, baigęs „(duomenys neskelbtini)“, yra kvalifikuotas natūraliojo augalininkystės ūkio darbininkas, dirbo agronomu, augino daržoves, bulves, pomidorus, bananus. Pareiškėjas pažymėjo, kad praradęs darbą prisijungė prie „(duomenys neskelbtini)“ (tai didelė organizacija, jos lyderis E. A. ir A. C.). Paaiškino, kad 2020 m. spalio 24 d. ginkluoti peiliais ir pagaliais jie nuvyko saugoti kaimo nuo „(duomenys neskelbtini)“ kontrolės (duomenys neskelbtini), ten įvyko susirėmimas su „(duomenys neskelbtini)“, jų vadovas buvo L. B. Q.. Pareiškėjas pasakojo, kad susirėmimo metu žuvo trys jo draugai, jam pavyko pabėgti, tačiau šie įvykiai pareiškėjui sukėlė psichologinę traumą, todėl jis išvyko iš šalies, nes manė, kad dalyvavę susirėmime asmenys jo ieškos.

3. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas Sprendime neįvertino aktualios kilmės šalies informacijos, jog iki 2016 m. (duomenys neskelbtini) anglakalbiai ir prancūzakalbiai gyveno daugmaž taikiai, bet per pastaruosius metus kalbų atskirtis (duomenys neskelbtini) privedė prie pilietinio karo slenksčio. 2016 m. spalio 6 d. (duomenys neskelbtini) anglakalbiai teisininkai ir mokytojai pradėjo organizuoti taikius protestus prieš (duomenys neskelbtini) vyriausybės prancūzakalbių teisėjų ir mokytojų skyrimus į anglakalbių gyvenamąsias vietas. (duomenys neskelbtini) vyriausybės vykdomos represijos prieš protestuotojus leido iškilti labiau ekstremistiniams protesto balsams, kurie pasisakė už visišką anglakalbių regiono atskyrimą nuo (duomenys neskelbtini) ir naujos vyriausybės (duomenys neskelbtini) sukūrimą. 2017 m. rugsėjo mėn. protestai ir (duomenys neskelbtini) vyriausybės reakcija į protestus peraugo į ginkluotą tebevykstantį konfliktą tarp (duomenys neskelbtini) palaikančių frakcijų ir (duomenys neskelbtini) vyriausybės. 2021 m. „(duomenys neskelbtini)“ krizė tebesitęsė, tam tikruose anglakalbių regionuose vyko smurtiniai veiksmai, šiaurės vakarų ir pietvakarių regionuose politinė įtampa sukėlė smurtą ir humanitarinę krizę.

4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai sprendė, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog jo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas, spręsdamas dėl jo išsiuntimo, nepagrįstai rėmėsi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 4 dalies išimtimi. Teigė, kad savo elgesiu pareiškėjas niekaip neparodė, jog ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, teikė visokeriopą pagalbą, jo pasakojimas atitiko kilmės valstybės informaciją, jis nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, nenustatyta, kad jis keltų grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš šalies ir privalo būti išsiųstas.

6. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas taip pat nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti terminą. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko, siekdamas apsisaugoti nuo gresiančio persekiojimo, jo pasakojimas buvo nuoseklus, tikroviškas, sutapo su kilmės šalyje vykstančiais veiksmais. Atsakovas turėjo atsakingai, adekvačiai ir proporcingai įvertinti priimamų sprendimų pasekmes pareiškėjui.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo pasakojimas savaime nesudarė pagrindo tarptautinės apsaugos suteikimui, jo pasakojimas buvo nedetalus, bendro pobūdžio, nurodytos priežastys neprilygsta persekiojimui, o bendra saugumo padėtis per se (savaime) nereiškia individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Atsižvelgdamas į tai, atsakovas sprendė, kad pareiškėjo baimė nėra visiškai pagrįsta.

9. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsakovas vertino, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, beatodairiško smurto lygis anglakalbiame (duomenys neskelbtini) regione yra toks žemas, jog rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Atsakovas pažymėjo, kad kiekvienas prieglobsčio prašymas yra individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Pasak atsakovo, Migracijos departamentas atliko detalią pareiškėjo apklausą, sudarė sąlygas pateikti papildomus argumentus ir įrodymus apie, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti jo paties nurodytus teiginius. Ginčijamame Sprendime buvo surinkta išsami ir aktuali kilmės valstybės informacija dėl pareiškėjo nurodytos grupės „(duomenys neskelbtini)“, šalies politinės ir saugumo situacijos. Atsakovo nuomone, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatomis, tinkamai atliko prieglobsčio prašytojo prašymo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje vertinimą ir vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu bei atsižvelgdamas į apklausų metu pateiktą informaciją, surinktą kilmės valstybės informaciją, sprendė, jog pareiškėjo pasakojimas dėl akivaizdžių trūkumų negali būti laikomas patikimu įrodymu bei nepatvirtina pareiškėjo pagrįstos baimės buvimo sąlygą.

11. Atsakovas teigė, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Aplinkybių visuma atsakovui leido pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, todėl priėmus sprendimą išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, privalėjo būti uždrausta jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės išdėstytos ginčijamame Sprendime, nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, todėl vertintinas kaip pagrįstas.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo G. L. P. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 21S32389 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui G. L. P. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 21S32389 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui G. L. P. 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 6K-1593 dalis; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo prieglobsčio, nes, pasak jo, kilmės valstybėje jam kyla grėsmė, jis yra anglakalbis ir buvo verčiamas stoti į karinę grupuotą „(duomenys neskelbtini)“, tačiau 2020 m. spalio 24 d. susirėmė su „(duomenys neskelbtini)“, susirėmimo metu žuvo trys pareiškėjo draugai. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2021 m. vasario mėn., o į Lietuvą atvyko tik 2021 m. liepos 9 d. Visą šį laikotarpį gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad jo ieško (duomenys neskelbtini) kariuomenė, tačiau apklausos Migracijos departamente metu nurodė, jog jis buvo verčiamas stoti į grupuotę „(duomenys neskelbtini)“, o to nedarant – grasino jį nužudyti.

14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo Migracijos departamente apklausos metu duotus paaiškinimus, padarė išvadą, jog pareiškėjo pasakojimas nėra nuoseklus. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų apie jo galimą paiešką, persekiojimą kilmės valstybėje. Teismas pareiškėjo aplinkybių nenuoseklumą, pasakojimo abstraktumą vertino kaip esminius trūkumus, kurie užkerta kelią toliau tirti, aiškintis, spręsti teigiamai pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje.

15. Teismo nuomone, atsakovas surinko aktualią pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui kilmės valstybės informaciją ir ją išdėstė skundžiamame Sprendime. Surinkta informacija buvo aktuali pareiškėjo pasakojimui (pareiškėjas nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, todėl informacija surinkta apie jo nurodytą gyvenamąją vietą). Sprendime pagrįstai padaryta išvada, kad (duomenys neskelbtini) mieste nevyksta vidaus konfliktai, nenustatyta, kad šiame regione vyktų beatodairiškas smurtas, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jam galėtų kilti grėsmė.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Migracijos departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad nei pareiškėjo pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, jog prieglobsčio prašytojui kilmės valstybėje grėsė / gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

17. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai nutarė įsigaliojus Sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių išsiuntimas, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sustabdomas, – išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Irako Respubliką.

18. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kuriais jis nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nepritarė Migracijos departamento išvadai, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai nereglamentuoja konkretaus draudimo atvykti laikotarpio nustatymo kriterijų, tačiau šioje situacijoje, teismo nuomone, 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos laikotarpis nėra proporcingas. Nagrinėjamu atveju nors ir yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgiant į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos.

19. Dėl Sprendimo dalies įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas), 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas sprendė, jog ši Sprendimo dalis taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 20. Pareiškėjas G. L. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

21. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko skubos tvarka ir paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo, turėdamas išankstinę nuomonę dėl prieglobsčio prašymo priežasčių. Pasak pareiškėjo, teismas šių reikšmingų procedūrinių ir procesinių trūkumų neištaisė.

22. Pareiškėjo teigimu, siekdamas tiksliai įvertinti pareiškėjo baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik reglamentuotus teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą bei praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje. Pareiškėjas pažymi, kad situacija (duomenys neskelbtini) yra itin bloga, tai patvirtina viešai prieinami duomenys, pvz. Jungtinių Tautų Humanitarinės pagalbos biuro ataskaita. Be to, pareiškėjo kilmės šalies saugumo lygis turi būti vertinamas remiantis teisės aktų reikalavimais, o klausimas, ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, vertinant prieglobsčio suteikimo klausimą Tvarkos aprašo normų kontekste, turi būti analizuojamas ne tik pagal tarptautinių organizacijų skelbiamus duomenis, o remiantis faktu, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimus, nes tik tokiu būdu egzistuoja realus pagrindas tikėtis, jog grąžintas į kilmės šalį prieglobsčio prašytojas nepatirs savo atžvilgiu netinkamo elgesio. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo kilmės šalyje valstybė jokios realios apsaugos savo piliečiams nesuteikia, (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis konfliktas, jame nėra jokių žmogaus teisių garantijas veiksmingai užtikrinančių instrumentų.

23. Pareiškėjas pažymi, kad vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nėra reikalaujama, jog prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje, tokių faktų egzistavimas tik leidžia preziumuoti, kad pareiškėjo baimė yra pagrįsta.

24. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo padaryti pažeidimai negali būti ištaisyti skundą nagrinėsiančio administracinio teismo, todėl skundžiami Sprendimai turi būti panaikinti, o Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir byloje esančius įrodymus.

25. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. Atsakovas nurodo, kad iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, jog Migracijos departamentas išsamiai ir visapusiškai įvertino pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir pateikė jų teisinį įvertinimą, atsižvelgdamas į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remdamasis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.

27. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė, kad jis atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Pareiškėjas nepateikė jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų, o deklaratyvūs skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas tariamai netinkamai išnagrinėjo jo skundą, vertintini išimtinai kaip jo pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą.

28. Atsakovas pažymi, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais. Pabrėžia, kad Migracijos departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo jam būtinybės. Kilmės valstybės informacija savaime nėra vienintelis kriterijus, apsprendžiantis tarptautinės apsaugos poreikį, nes prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimo objektas – individuali prašytojo situacija ir jo konkrečios aplinkybės, tačiau nagrinėjamu atveju nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nenustatė tarptautinės apsaugos pareiškėjui poreikio.

29. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos bei 1984 m. Konvencijos prieš kankinimus ratifikavimas turėtų būti laikomas kaip esminis kriterijus, įrodantis, kad asmeniui, jį grąžinus į kilmės šalį, bus saugu. Atsakovas pažymi, kad Migracijos departamento tyrimo metu yra vertinama ne kilmės valstybės informacija, o pareiškėjo individuali situacija joje. Vien tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo. Pareiškėjo atveju buvo atliktas perspektyvinis vertinimas siekiant nustatyti, ar jam kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, bei konstatuota, jog pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

30. Atsakovas nurodo, kad vertindamas pareiškėjo atitikimą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose įtvirtintiems papildomos apsaugos suteikimo kriterijams, Migracijos departamentas neidentifikavo aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą prielaidai, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš viešai prieinamos informacijos, nėra pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju su pareiškėju bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai kiltų mirties bausmės ar egzekucijos grėsmė, nes byloje nėra objektyvių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų padaryti priešingą išvadą.

31. Atsakovas mano, kad tiek jis, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš anglų kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad jis turėtų būti tiesiogiai išklausytas ir jam turėtų būti sudaryta galimybė teikti paaiškinimus.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 21S32389 ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 6K-1593 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

38. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

40. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

41. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

42. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

43. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

44. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

45. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apklausos metu apie jo individualią situaciją. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo baimės grįžti į kilmės šalį negrindžia jo galimu persekiojimu dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, jog jam prieglobstis turi būti suteiktas, nes kilmės valstybėje jam gresia pavojus dėl to, kad jis gyvena pietinėje (duomenys neskelbtini) dalyje, kurioje daugumą sudaro anglakalbiai, jie persekiojami, nes yra mažuma. Teigė, kad buvo verčiamas stoti į karinę grupuotę „(duomenys neskelbtini)“, 2020 m. spalio 24 d. susirėmimo su „(duomenys neskelbtini)“ metu žuvo trys pareiškėjo draugai, jam pavyko pabėgti, bet mano, kad jo ieškos. Pareiškėjas nurodė, jog iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2021 m. vasario mėn., gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini), o į Lietuvą atvyko tik 2021 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas jau paaiškino, kad jo ieško (duomenys neskelbtini) kariuomenė, tačiau tai patvirtinančių faktų nekonkretizavo ir neįrodė. Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo pasakojimas nebuvo detalus ir išsamus, o duoti paaiškinimai nenuoseklūs, kas yra laikoma esminiu trūkumu, neleidžiančiu pareiškėjo pasakojimą laikyti patikimu įrodymu.

46. Pabrėžtina ir tai, kad pats pareiškėjas pareiškė, kad jis nedalyvauja politikoje, nepriklauso jokiai partijai ar judėjimui, nėra aktyvus politinių, visuomeninių ar socialinių judėjimų narys, taip pat nėra valstybės tarnautojas, nedirba valdžios institucijose. Tuo metu, pagal kilmės valstybės informaciją anglakalbių – prancūzakalbių konflikto metu pagrindinės persekiojimą patiriančios asmenų grupės yra politikai, politiniai aktyvistai, mokytojai, teisėjai, asmenys, turintys ryšių su vyriausybe, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas dėl savo asmeninių savybių gali susidurti su padidinta rizika kilmės šalyje. Jokių dokumentų, kurie patvirtintų tariamą pareiškėjo paiešką, jo persekiojimą nėra pateikta. Pareiškėjas, be kita ko, apklaustas Migracijos departamento darbuotojo, nurodė, kad jis nori gyventi atsiskyrusiame nuo (duomenys neskelbtini) regione, anglakalbių regione, kad jo tikslas – gyventi saugiai ir geriau. Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo nurodytos priežastys (nestabili padėtis šalyje, tariamas išpuolis, kurio metu į juos šaudė, patirta didelė baimė dėl draugų žūties, baimė dėl persekiojimo) neprilygsta „persekiojimui“, o bendra saugumo padėtis per se nesąlygoja individualios persekiojimo rizikos, pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti vertintina, kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, ir nelaikytina visiškai pagrįsta.

47. Atsakydama į Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad jo atveju nebuvo surinkta naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas ir pan., teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Be to, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo kokia konkrečiai naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija paneigia ar kardinaliai kitaip pateikia duomenis apie bendrą saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), kokia konkrečiai informacija keistų individualią pareiškėjo situaciją ir/ar konkrečias aplinkybes dėl tarptautinės apsaugos poreikio pareiškėjui.

48. Kaip nepagrįstus teisėjų kolegija vertina ir apeliacinio skundo teiginius, kad esminiu kriterijumi, įrodančiu, kad asmenį grąžinus į kilmės šalį jam bus saugu, turėtų būti laikomas 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos bei 1984 m. Konvencijos prieš kankinimus ratifikavimas. Migracijos departamente atliekamo tyrimo metu esminę reikšmę paprastai turi ne bendra situacija kilmės valstybėje, bet asmens (prieglobsčio prašytojo) individuali padėtis joje. Vien tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, taip pat dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A 662-1380/2009 ir kt.). Bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo atveju buvo atliktas perspektyvinis vertinimas siekiant nustatyti, ar jam kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

49. Taip pat nenustatyta, kad jis atitinka ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies kriterijus. Vadovaudamasis pabėgėlių teisės nuostatomis ir nustatęs, jog užsienietis neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų, Migracijos departamentas vertina ar jis gali saugiai grįžti ir saugiai įsikurti kilmės valstybėje, ar įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

50. Pareiškėjas nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, vertėsi vaisių ir daržovių augalininkyste. Pagal byloje surinktus duomenis nurodytoje gyvenamojoje vietovėje nevyksta vidaus konfliktai, nenustatyta, kad minėtame regione vyktų beatodairiškas smurtas, dėl kurio pareiškėjas negalėtų saugiai grįžti ir įsikurti kilmės valstybėje. Nepatvirtinta, kad grįžus į kilmės šalį jam nebus sudarytos sąlygos dirbti pagal jo gebėjimus ar jis bus diskriminuojamas, nėra pagrįstos tikimybės, kad būtent pareiškėjui kiltų reali ir individuali grėsmė, todėl sutiktina su atsakovo išvada, jog pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

51. Patikrinusi bylą faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo bei teisės taikymo aspektais teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš atsakovo Sprendimo, Migracijos departamentas įvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, atsižvelgė į iš įvairių šaltinių surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė jo gyvenamojoje vietovėje. Įvertinus šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui asmeniškai kyla grėsmė. Pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių tokią situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

52. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

53. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Pareiškėjo kilmės šalyje, jo gyvenamojoje vietovėje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio, vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

54. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjo argumentus, teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. L. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė