2026-02-04 Nr. AB-2835-3-61-3-07064-2025-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-694-662/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07064-2025-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Y. M. atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos Y. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Y. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2025 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 25S271934, kuriuo jai panaikintas leidimas nuolat gyventi ir ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statusas, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo vertinti pareiškėjos prašymą.

Pareiškėja skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje. Pareiškėja šį prašymą grindė tuo, kad nepritaikius minėtos priemonės jai kiltų negrįžtami padariniai, nes Migracijos departamento Sprendimo vykdymas reikštų pareiškėjos faktinį išvykimą / buvimo Lietuvoje nutraukimą dar iki bylos išnagrinėjimo, tokiu būdu paneigiant veiksmingą teisminę gynybą, be to, pažymėjo, jog jai išvykus į Rusiją, grįžti į Lietuvą nebus įmanoma. Pareiškėja teigė, kad jos šeimos padėtis yra išskirtinai sudėtinga, nes sutuoktinio motina serga onkologine liga – (duomenys neskelbtini), jos sveikatos būklė sunki, reikalinga nuolatinė priežiūra, o pareiškėja kartu su sutuoktiniu faktiškai vykdo jos kasdienę slaugą, kadangi šeima neturi kitų artimųjų. Pareiškėja akcentavo, kad jos sutuoktinis yra asmuo su negalia (55 procentų darbingumo), sergantis (duomenys neskelbtini). Pasak pareiškėjos, 2025 m. spalio 13 d. jos sutuoktinį ištiko (duomenys neskelbtini) ir tik laiku suteikta skubi medicinos pagalba išgelbėjo jo gyvybę, be to, sutuoktinis yra patyręs chirurginę operaciją dėl (duomenys neskelbtini) sveikatos problemų, jo fizinės galimybės savarankiškai rūpintis savimi ir motina yra ribotos. Pareiškėja tvirtino, jog yra vienintelė reali pagalbininkė šeimoje, užtikrinanti kasdienę priežiūrą, pagalbą ir buities organizavimą, todėl jos išvykimas ar leidimo neišdavimas sukeltų realią grėsmę sutuoktinio ir jo motinos sveikatai, taip pat neatitaisomus socialinius ir humanitarinius padarinius.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 16 d. nutartimi, be kita ko, priėmė pareiškėjos skundą, tačiau netenkino jos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas, pažymėjo, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėja dar nėra įpareigota išvykti iš Lietuvos, taip pat nurodė, jog pareiškėjai nesuvaržoma teisminė gynyba, ji gali rūpintis sutuoktiniu ir jo motina. Todėl teismas netenkino pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

III. Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo vykdymas nesukelia jai neatitaisomų ar sunkiai atitaisomų padarinių, yra nepagrįsta, formali ir neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose, ypač tais atvejais, kai ginčijamas sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) argumentais ir pateikta medžiaga, o sprendimo vykdymas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės sukelia reikšmingas socialines, ekonomines ir humanitarines pasekmes.

Pareiškėja tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pernelyg siaurai aiškino ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai sutapatindamas „sunkiai atitaisomos ar neatitaisomos žalos“ kriterijų vien tik su faktiniu pareiškėjos išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. Pasak pareiškėjos, nors pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas privalo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kai sprendimo vykdymas gali sukelti negrįžtamus arba sunkiai atitaisomus padarinius, o skundas nėra akivaizdžiai nepagrįstas, tačiau nagrinėjamu atveju teismas šiuos kriterijus įvertino formaliai, neatsižvelgdamas į realias sprendimo vykdymo pasekmes pareiškėjai ir jos šeimai.

Pareiškėjos įsitikinimu, Migracijos departamento Sprendimo vykdymas sukelia negrįžtamus padarinius, nes leidimo gyventi panaikinimas ar galiojimo sustabdymas sukelia automatinį ir visapusišką teisinio statuso praradimą, kuris nėra laikinas ir neutralus. Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos Respublikoje gali dirbti tik turėdama galiojantį leidimą gyventi, tačiau nurodytas aspektas pirmosios instancijos teismo nutartyje nebuvo analizuotas. Taip pat pareiškėja akcentuoja, kad yra vienintelė šeimos maitintoja, jos sutuoktinis yra asmuo su negalia, o šeimoje yra asmuo sergantis onkologine liga, kurio sveikatos būklė yra pavojinga gyvybei. Taigi, tokios aplinkybės vertintinos kaip reikšmingos, o ne papildomos, sprendžiant dėl ABTĮ 70 straipsnio taikymo. Pareiškėjos vertinimu, šiuo atveju prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nepažeistų viešojo intereso, neužkirstų kelio institucijoms vykdyti funkcijas, tačiau apsaugotų ją ir šeimą nuo sunkiai atitaisomos žalos, tuo tarpu atsisakymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę neatitinka proporcingumo principo, nes visos neigiamos pasekmės perkeliamos pareiškėjai, o valstybė nepatiria jokios realios rizikos.

Pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamento Sprendimo vykdymas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės reiškia teisėto buvimo Lietuvoje praradimą ir užsieniečio leidimo (kortelės) galiojimo sustabdymą, kuris sukelia teisės dirbti praradimą, darbo santykių nutraukimą ir pagrindinio šeimos pajamų šaltinio netekimą, taip pat privalomojo sveikatos draudimo nutrūkimą, bankinių paslaugų, socialinių ir administracinių paslaugų neprieinamumą, judėjimo ir gyvenamosios vietos registravimo apribojimus, o tai pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką laikytina faktiniais negrįžtamais padariniais, nes net ir vėliau patenkinus skundą jų nebūtų įmanoma realiai kompensuoti. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas neįvertino arba nepakankamai įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos sutuoktinio ir jo motinos sveikatos būkle, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja yra vienintelė reali pagalba bei pagrindinė šeimos maitintoja ir jos pašalinimas iš Lietuvos reikštų šeimos medicininės ir socialinės paramos praradimą, o tai akivaizdžiai viršija proporcingumo ribas.

Pareiškėja akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė absoliutų prioritetą Migracijos departamento Sprendimo vykdymui, neįvertindamas, kad jai realiai būtų užkirstas kelias pasinaudoti teise į teismą. Taip pat pareiškėja atkreipia dėmesį, jog Sprendimo vykdymo sustabdymas yra laikina priemonė, neužkertanti kelio valstybei įgyvendinti Sprendimą, jei skundas būtų atmestas. Tuo tarpu Sprendimo vykdymas šiuo metu jai ir šeimai sukelia neproporcingą žalą, o tai neatitinka konstitucinių proporcingumo ir teisingumo principų.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjos argumentai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra abstraktūs, prieštaraujantys faktinėms aplinkybėms, todėl nėra pakankami reikalavimo užtikrinimo priemonei pritaikyti nagrinėjamoje byloje. Kadangi pareiškėjos leidimas nuolat gyventi yra paskelbtas negaliojančiu nuo 2026 m. sausio 6 d., todėl pareiškėjos ginčijamo Sprendimo vykdymo sustabdymas neįteisins jos buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos argumentai nesudaro pagrindo manyti, jog ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ar neteisėtas.

Atsakovo nuomone, kadangi pareiškėja savo skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo, todėl nesant šios būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti pritaikyta. Be to, pasak atsakovo, pareiškėja taip pat neatitinka ir antrosios būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, t. y. pareiškėja nepagrindė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsakovo vertinimu, pareiškėja negali turėti teisėto lūkesčio dirbti Lietuvos Respublikoje, jei neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ reikalavimų (kelia grėsmę valstybės saugumui). Tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis, savaime nesuteikia pareiškėjai teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ir nelaikytinas ryšiu su Lietuva, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą. Migracijos departamentas nenustatė, kad yra duomenų apie tai, jog pareiškėja su sutuoktiniu negali įgyvendinti teisės į šeimos susijungimą Rusijos Federacijoje. Be to, atsakovas nurodo, kad pareiškėja nuo 2024 m. rugpjūčio 19 d. iki 2024 m. rugpjūčio 21 d. su sutuoktiniu buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos per Medininkų pasienio kontrolės punktą. Atsakovo įsitikinimu, vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už pareiškėjos galbūt patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad jos išvykimas iš Lietuvos Respublikos sukeltų realią grėsmę jos sutuoktinio ir jo motinos sveikatai, nes pareiškėja Migracijos departamentui nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjos sutuoktiniui ir jo motinai yra reikalinga nuolatinė priežiūra ir kad šią priežiūrą gali suteikti tik pareiškėja. Be to, atsakovas akcentuoja, kad duomenys apie Lietuvos valstybės sienos kirtimus patvirtina, jog pareiškėja 2025 m. du kartus vyko į Rusijos Federaciją be savo sutuoktinio.

Atsakovas tvirtina, kad pareiškėja neįrodė būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, taip pat nėra pažeistas viešasis interesas, o pareiškėjai, kuriai tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamos teismo nutarties dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

VSD nesutinka su pareiškėjos argumentais, mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino visas klausimui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Pasak VSD, teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėja yra realiai išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos. Nors pareiškėja prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo grindė savo šeimos interesais (nukentėtų sutuoktinio ir jo motinos interesai), tačiau atskirajame skunde ji nenurodė naujų aplinkybių, kuriomis nebuvo remiamasi prašant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. VSD vertinimu, pareiškėjos interesai nėra pažeidžiami tokia apimtimi, kad būtų realus pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Todėl teismas skundžiama nutarties dalimi tinkamai įvertino visas klausimui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo išspręsti reikšmingas aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, kurios pareiškėjos atskiruoju skundu nėra paneigiamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėja dar nėra įpareigota išvykti iš Lietuvos, jai nesuvaržoma teisminė gynyba, ji gali rūpintis sutuoktiniu ir jo motina, pareiškėjos prašymo netenkino.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, atskirajame skunde, be kita ko, teigia, kad teismas pernelyg siaurai aiškino ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, formaliai įvertino reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygas, neatsižvelgė į realias Sprendimo vykdymo pasekmes pareiškėjai ir jos šeimai, taip pat mano, jog teismas nevertino arba nepakankamai įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos sutuoktinio ir jo motinos sveikatos būkle, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėja yra vienintelė reali pagalba ir pagrindinė šeimos maitintoja, todėl jos pašalinimas iš Lietuvos reikštų šeimos medicininės ir socialinės paramos praradimą. Pareiškėjos vertinimu, Sprendimo vykdymas nagrinėjamu atveju sukelia negrįžtamus padarinius ir neatitinka proporcingumo principo. Pasak pareiškėjos, teismas nepagrįstai suteikė prioritetą Sprendimo vykdymui, neįvertindamas, kad jai realiai būtų užkirstas kelias pasinaudoti teise į teismą.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Akcentuotina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pvz., pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017; 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-968/2023).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021, 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-670-624/2023).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ginčo esmę, pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir jos nurodytus argumentus dėl kurių turėtų būti taikoma minėta priemonė, sprendžia, kad pareiškėja nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui su skundu pateikti įrodymai (sutuoktinio ir jo motinos medicininiai dokumentai ir kiti), kuriais ji grindė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę niekaip nepagrindžia pareiškėjos argumentų, jog nesustabdžius Sprendimo vykdymo, jai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pažymėtina, kad byloje nagrinėjamo ginčo dalykas yra Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai nuspręsta panaikinti leidimą nuolat gyventi ir ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statusą, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumas ir pagrįstumas, o galimos žalos atsiradimas siejamas iš esmės ne su skundžiamu Sprendimu, bet su galimu pareiškėjos išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja yra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos ar kad atsižvelgiant į ginčijamą Sprendimą, būtų priimtas sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo (įpareigojimo savanoriškai išvykti) iš šalies, dėl ko nėra pagrindo manyti, jog prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas. Šiuo aspektu pareiškėjos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais, todėl nesudaro pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje konstatuoti, jog pareiškėja patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-552/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-616-575/2024; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje proceso stadijoje pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes pareiškėja nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurioms esant, galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjai.

Kiti pareiškėjos atskirajame skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nelemia kitokio situacijos vertinimo, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Y. M. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė