2025-06-04 Nr. BB-2865-1-06-6-00014-2022-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinio skundo Nr. DOK-1866/2025

Teisminio proceso Nr. 1-06-6-00014-2022-4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Artūro Pažarskio, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo A. U. kasacinio skundo dėl Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. spalio 31 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 10 d. nutarties priėmimo ir prašymo sustabdyti skundžiamų nuosprendžio ir nutarties vykdymą, klausimus,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu prašoma panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. spalio 31 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 10 d. nutartį; priimti naują nuosprendį ir A. U. išteisinti; civilinius ieškinius atmesti.

Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes neįvertino visų įrodymų, o nuosprendį grindė spėlionėmis ir prielaidomis, nesivadovaudamas taisykle, kad visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismo išvados grindžiamos ne visapusišku įrodymų ištyrimu ir jų vertinimu pagal BPK įtvirtintas taisykles, o tiesiog vadovaujantis hipotetiškai iškeltomis prielaidomis, tai rodo baudžiamojo proceso taisyklių nepaisymą ir sudaro pagrindą abejoti apeliacinės instancijos teismo objektyvumu ir nešališkumu.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, neteisėtai ir neteisingai A. U. nuteisė, netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Byloje nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp liudytojų parodymų, bet ir vadovautasi sąlygine išvada. Jei išvada sąlyginė, teismas ja galėtų vadovautis tik tokiu atveju, jei nustatytų, kad visos išvados pateikimo sąlygos teisingos. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad liudytojai nežino, kiek tiksliai ir ar išvis jiems buvo išmokėtas neapskaitytas darbo užmokestis. Atitinkamai netenkinama išvados pagrindinė sąlyga:

„jei liudytojų parodymai apklausos protokoluose teisingi“. Vadinasi, visos nuosprendyje minimos sumos nėra teisingos, civiliniai ieškiniai nėra teisingi, realaus paskaičiavimo ir įrodymų, kad buvo mokėtas neapskaitytas darbo užmokestis, nėra. Teismai nevertino apklaustų darbuotojų asmeninių banko sąskaitų išrašų, nepalygino, ar jiems išmokėtos sumos sutapo su priskaitytomis, netyrė, kokia dalis nuo priskaitytos sumos buvo pervesta tiesiogiai antstoliams. Teismų sprendimai priimti nepašalinus abejonių ir A. U. tariamą kaltę pagrindus prielaidomis, šiurkščiai pažeidžiant in dubio pro reo principą.

Teismų sprendimuose su neapskaityto darbo užmokesčio išmokėjimu siejama nusikalstama veika nepagrįstai buvo kvalifikuota pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nes atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tik tokiu atveju, jei turint išankstinį vieningą tikslą išvengti mokesčių, kurių suma viršija 400 MGL, buvo teikiama neteisinga deklaracija ar kita oficiali ataskaita. Jei siekiamų išvengti mokesčių suma yra mažesnė, baudžiamoji atsakomybė nekyla. Nesant įrodymų dėl tiesioginės išankstinės tyčios išvengti daugiau kaip 400 MGL sumos sumokėjimo, nėra pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 220 straipsnio 1 dalį.

Nenagrinėta ir nepaneigta A. U. iškelta versija, kad V. G. su kitu nenustatytu asmeniu pasinaudojo A. U., siekdami užvaldyti bendrovės turtą, kurį A. U. paliko naujajam savininkui ir vadovui V. G. bendrovės išsinuomotose patalpose, kuriose bendrovė ilgą laiką vykdė gamybinę veiklą. Rašysenos ekspertizės nenustatė, kad bent viename dokumente už V. G. būtų pasirašęs A. U.. Negalima konstatuoti, kad A. U. suklastojo akcijų pirkimo pardavimo sutartis ar kitus dokumentus. Iki pat ekspertizės atlikimo ir susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga A.

U. nebuvo žinoma, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartyse ir kituose dokumentuose pasirašė ne V. G., taigi ir atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą ar laikymą negali kilti. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir Valstybinė mokesčių inspekcija bendrovės bankroto byloje kreditorinio reikalavimo nereiškė ir nemokumo procese nedalyvavo. Neįvertinta aplinkybė, kad bendrovės vardu veikiantis nemokumo administratorius taikos sutartyje patvirtino, jog A. U. sumokėjus sutartyje nurodytą sumą, bus visiškai atlyginta visa bendrovei ir kreditoriams kilusi žala bei kad bus galutinai ir tinkamai atsiskaityta su bendrove ir visais jos kreditoriais.

Esant tokiam patvirtinimui ir civiliniams ieškovams nereiškus reikalavimų bendrovės bankroto byloje, šie reikalavimai yra pasibaigę, todėl civiliniai ieškiniai net ir nuteisimo atveju negalėjo būti tenkinami.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėjantis bylas teisės taikymo aspektu, nėra trečioji teisminė instancija, nustatanti naujus faktus, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, A. U. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, ir 300 straipsnio 1 dalį, ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, analizuoja bei savaip vertina įrodymus ir dėsto savo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių. Kasatorius siekia, kad kasacinės instancijos teismas kitaip įvertintų įrodymus bei padarytų kitokias, jam palankias išvadas, nei tai padarė bylą išnagrinėję žemesniųjų instancijų teismai. Tačiau tokie skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik tikrina, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškintas ir taikytas baudžiamasis įstatymas ir, ar proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

Taip pat pažymėtina, kad nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2013, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015 ir kt.). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).‏‏‎

Nagrinėjamu atveju dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, baudžiamojo įstatymo taikymu ir civiliniais ieškiniais išsamiai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Kasaciniame skunde šios išvados kasatoriaus ginčijamos įrodymų patikimumo ir pakankamumo aspektais neišdėsčius tokių teisinių argumentų, kuriuos apibrėžia BPK 368 straipsnio 2 dalis.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies bei in dubio pro reo principo pažeidimai yra nurodomi grindžiant juos byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir jų vertinimo interpretavimu bei apsiribojant kasacinės instancijos teismo suformuotos teismų praktikos citavimu, nepateikiant aiškių, konkrečių su šia baudžiamąja byla susijusių teisinių argumentų. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, tačiau jokių teisinių argumentų nenurodyta, apsiribota išimtinai deklaratyviais teiginiais.

Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nėra pateikta išsamių teisinių argumentų, pagrindžiančių netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą bei teismų galimai padarytus esminius BPK pažeidimus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų atrankos kolegija daro išvadą, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. spalio 31 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 10 d. nutarties vykdymą paliekamas nenagrinėtas (BPK 374 straipsnis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistojo A. U. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Algimantas Valantinas

Rima Ažubalytė

Artūras Pažarskis