2013-04-10 Nr. AB-1138-3-61-3-01357-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-561/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01357-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija: 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajam pulkui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas G. P. kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1–5) ir patikslintu skundu (b. l. 37–41), prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko (toliau – ir Mokomasis pulkas) vado 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymą Nr. A-547 (toliau – ir Įsakymas Nr. A-547);

2) panaikinti Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo personalo ir administravimo valdybos J1 raštu Nr. PAS-160 įformintą Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. vasario 28 d. sprendimą;

3) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija, KAM) 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 12-01-593;

4) įpareigoti Mokomojo pulko vadą priimti įsakymą, kuriuo pareiškėjas būtų išleistas vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sueis treji metai.

Pareiškėjas paaiškino, kad Mokomojo pulko vadui 2011 m. lapkričio 4 d. pateikė prašymą dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo kol vaikui sueis treji metai (iki 2014 m. spalio 12 d.). Mokomojo pulko vadas 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. A-547 šį prašymą tenkino iš dalies ir suteikė atostogas nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d., t. y. iki pasibaigs profesinės karo tarnybos sutartis. Mokomojo pulko vado 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr.P-182 pareiškėjas nuo 2011 m. gruodžio 5 d. buvo perkeltas į rezervą. Pareiškėjas 2012 m. sausio 2 d. skundu kreipėsi į Lietuvos kariuomenės Mokymų ir doktrinų valdybos (toliau – ir MDV) vadą, prašydamas priimti naują sprendimą ir išleisti vaiko priežiūros atostogų iki 2012 m. spalio 12 d., t. y. kol vaikui sueis treji metai. 2012 m. sausio 9 d. gavo neigiamą MDV vado sprendimą Nr. IS-14(1.20). Nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2012 m. sausio 27 d. pateikė skundą Lietuvos kariuomenės vadui. Į šį skundą gavo Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo personalo ir administravimo valdybos (toliau – ir LK JŠ Personalo ir administravimo valdyba) 2012 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. PAS-160, kuriuo jo prašymas buvo atmestas. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2012 m. kovo 27 d. pateikė skundą Krašto apsaugos ministerijai, kuri 2012 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 12-01-593 pareiškėjo skundą dėl ginčijamo įsakymo panaikinimo taip pat atmetė.

Pareiškėjas paaiškino, kad Krašto apsaugos ministerija sudarė su juo terminuotą profesinės karo tarnybos sutartį, kuri galiojo iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. Atostogų suteikimo dieną pareiškėjas buvo ir iki šiol yra profesinės karo tarnybos karys. Pareiškėjas teigė, kad Mokomojo pulko vadas privalėjo jam suteikti vaiko priežiūros atostogas iki 2014 m. spalio 12 d. remiantis Konstitucijos 18, 38, 39, 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 59 straipsniu bei Darbo kodekso 180 straipsniu. KASOKTĮ 59 straipsnis nustato, kad atostogos vaikui prižiūrėti profesinės karo tarnybos kariams darbo įstatymų nustatyta tvarka suteikiamos jų prašymu tiesioginio vado (viršininko) sprendimu, kol vaikui sueis treji metai, bet ne ilgiau, negu pasibaigs kario, kuriam suteikiamos atostogos, profesinės karo tarnybos sutarties terminas. Suteikus šias atostogas, karys atleidžiamas iš pareigų ir perkeliamas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Nesibaigus atostogų terminui, karys gali grįžti į tarnybą, ne vėliau kaip prieš 14 dienų raštu apie tai įspėjęs krašto apsaugos ministrą ar jo įgaliotą vadą (viršininką). Grįžęs į tarnybą karys skiriamas į jo laipsnį atitinkančias pareigas. Minėtos teisės normos garantuoja teisę gauti atostogas vaikui prižiūrėti iki jam sueis treji metai, todėl profesinės karo tarnybos karys gali spręsti, kada ir kaip jam pasinaudoti Konstitucijos ir įstatymų garantuojamomis teisėmis.

Pareiškėjo teigimu, skundžiami sprendimai yra neteisėti, pažeidžiantys jo Konstitucines, įstatymų ir tarptautinių konvencijų garantuojamas teises ir laisves, todėl naikintini, o klausimas dėl atostogų vaikui prižiūrėti suteikimo turi būti išnagrinėtas iš naujo ir priimtas sprendimas išleisti jį atostogų vaikui prižiūrėti iki 2014 m. spalio 12 d.

Konstitucijos 28 ir 29 straipsniuose numatytas lygiateisiškumas ir diskriminacijos draudimas. Toks draudimas numatytas ir Europos Sąjungos teisėje. Teigia, kad jo teisės yra ribojamos, jis yra diskriminuojamas, Ministerija atėmė iš jo teisę gauti vaiko priežiūros atostogas iki vaikui sueis treji metai. Tokią situaciją lemia KASOKTĮ 59 straipsnio 6 dalies nuostatos, kurias taiko Ministerija, todėl pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar KASOKTĮ 59 straipsnio 6 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 28, 29, 38, 39, 52 straipsniams.

Atsakovas Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajam pulkas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 78–80) paaiškino, kad pareiškėjas 2003 m. rugpjūčio 10 d. pasirašė su KAM profesinės karo tarnybos sutartį, kuri 2007 metais buvo pratęsta iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. KASOKTĮ reglamentuoja kokių tikslinių atostogų karys gali būti išleistas. Pagal KASOKTĮ 59 straipsnio 6 dalį, atostogos vaikui prižiūrėti profesinės karo tarnybos kariams darbo įstatymų nustatyta tvarka suteikiamos jų prašymu tiesioginio vado (viršininko) sprendimu, kol vaikui sueis treji metai, bet ne ilgiau, negu pasibaigs kario, kuriam suteikiamos atostogos, profesinės karo tarnybos sutarties terminas. Kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi (KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalis). Iš Krašto apsaugos ministerijai skiriamų biudžeto asignavimų kariams taikomos šio ir kitų įstatymų nustatytos su karo tarnyba susijusios socialinės ir kitokios garantijos bei jų suteikimo tvarka. Šiuo atveju netaikomi įstatymai, nustatantys socialines garantijas valstybės tarnautojams ir kitiems civiliams darbuotojams. Garantijos kariui taikomos pagal kitus įstatymus, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip (KASOKTĮ 68 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalies ir 68 straipsnio 1 dalies nuostatų, apibrėžiančių KASOKTĮ santykį su kitais teisės aktais, Darbo kodekso 180 straipsnio 1 dalis visa apimtimi galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jei tai būtų numatyta pačiose KASOKTĮ nuostatose arba KASOKTĮ nuostatos numatytų tik vaiko priežiūros atostogas kaip vieną iš kariams suteiktinų atostogų rūšių, bet nereglamentuotų šių atostogų trukmės, suteikimo tvarkos ir pan. Tačiau KASOKTĮ 59 straipsnio 6 dalis aiškiai numato, kokios trukmės ir iki kada (iki kol sueis profesinės karo tarnybos sutarties terminas) profesinės karo tarnybos kariui gali būti suteiktos vaiko priežiūros atostogos, kartu nurodant, kad šios atostogos suteikiamos darbo įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos kariuomenė - valstybės ginkluotos gynybos institucija – krašto apsaugos sistemos pagrindinė dalis, sauganti valstybės suverenitetą, jos teritorijos ir oro erdvės neliečiamybę, ginklu ginanti valstybę nuo agresijos ar kitokio ginkluoto užpuolimo, vykdanti karines užduotis pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus (KASOKTĮ 2 straipsnio 19 dalis). Kariuomenės apibrėžime numatytų funkcijų vykdymui reikalingas kariuomenėje tarnaujančių asmenų lojalumas valstybei, o taip pat ir specifinis tarnybos, lyginant su valstybės tarnautojais ar pagal darbo sutartį dirbančiais asmenimis, teisinis reglamentavimas. Kariuomenės vykdomų funkcijų specifiškumą ir joje tarnaujančių asmenų teisinio statuso specifiškumą yra konstatavęs ir Konstitucinis Teismas (2009 m. rugsėjo 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Akivaizdu, kad Konstitucijos aiškinimo ir taikymo aspektu profesinės karo tarnybos santykiai skiriasi tiek nuo valstybės tarnybos santykių, tiek ir nuo darbo santykių, reglamentuojamų Darbo kodekso nuostatomis. Toks skirtumas pagrįstas profesinės karo tarnybos paskirtimi, atliekamų funkcijų svarba (ginamos svarbiausios konstitucinės vertybės) ir nepertraukiamumu. Tai nėra laikytina Konstitucijos nuostatų pažeidimu. KASOKTĮ nuostatos garantuoja kariams iš esmės visas Konstitucijoje įtvirtintas socialines garantijas, inter allia, ir galimybę pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis (2011 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. A-547 pareiškėjas buvo išleistas šių atostogų nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki baigsis profesinės karo tarnybos sutarties terminas). Profesinė karo tarnyba vykdoma terminuotų profesinės karo tarnybos sutarčių pagrindu, t. y. tarnyba nėra nuolatinė (KASOKTĮ 28 straipsnio 2 dalis ir 31 straipsnio 2 dalis), karys gali būti atleistas iš profesinės karo tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo metu (KASOKTĮ 39 straipsnio 3 dalis).

Remdamasis išdėstytais argumentais atsakovas teigė, kad 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymas Nr. A-547 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 83–85) į pareiškėjo skundą išdėstė argumentus analogiškus atsakovo argumentams. Teigė, kad Mokomojo pulko vado Įsakymas Nr. A-547 yra pagrįstas ir teisėtas individualus aktas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 8 d. sprendimu (b. l. 104–108) pareiškėjo skundą atmetė.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad G. P. profesinės karo tarnybos sutartimi nuo 2003 m. rugpjūčio 10 d. buvo priimtas į profesinę karo tarnybą ketveriems matams, o vėliau ši sutartis buvo pratęsta iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. Gimus vaikui G. P. Mokomojo pulko vadui 2011 m. lapkričio 4 d. pateikė prašymą suteikti atostogas vaikui prižiūrėti nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. spalio 12 d., t. y. kol sueis treji metai. Mokomojo pulko vado 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. A-547 G. P. išleistas vaiko priežiūros atostogų nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki baigsis profesinės karo tarnybos sutartis.

Lietuvos kariuomenės mokymo ir doktrinų valdybos 2012 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. IS-14(1.20.) ir LK JŠ Personalo ir administravimo valdybos 2012 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. PAS-160 pareiškėjo skundai dėl Įsakymo Nr. Nr. A-547 panaikinimo buvo atmesti. Ministerijos 2012 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 12-1-593 pareiškėjo skundas taip pat buvo atmestas.

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl Mokomojo pulko vado 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. A-547, teismas aiškinosi dėl jo atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, taip pat vertino, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

KASOKTĮ 21 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. Šio įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kariams taikomos šio ir kitų įstatymų nustatytos su karo tarnyba susijusios socialinės ir kitokios garantijos bei jų suteikimo tvarka. Šiuo atveju netaikomi įstatymai, nustatantys socialines garantijas valstybės tarnautojams ir kitiems civiliams darbuotojams. Garantijos kariui taikomos pagal kitus įstatymus, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip. KASOKTĮ 21 straipsnio 1 dalis vertintina kaip bendroji norma 68 straipsnio 1 dalies nuostatų atžvilgiu, o esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, yra taikoma specialioji norma. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad sprendžiant šį ginčą, taikytinos KASOKTĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos, o taip pat turi būti nuspręsta dėl kitų įstatymų nuostatų, reglamentuojančių vaiko priežiūros atostogų suteikimo tvarką ir sąlygas taikymo. KASOKTĮ 59 straipsnio 6 dalis aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuoja kario teisę pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis ir šių atostogų suteikimo tvarką, nustatant, kad šios atostogos negali būti suteikiamos ilgesniam terminui negu pasibaigs profesinės karo tarnybos sutarties terminas. Taigi kariams suteikiama socialinė garantija – teisė į vaiko priežiūros atostogas ir šių atostogų trukmė – yra reglamentuojama KASOKTĮ nuostatomis, todėl kitų įstatymų, taip pat ir Darbo kodekso, normos, priešingai nė teismui pateiktame skunde teigia pareiškėjas, ginčo atveju netaikytinos.

Atsižvelgdamas į tai, kad G. P. profesinės karo tarnybos sutartis galiojo iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. teismas nustatė, kad skundžiamu Įsakymu Nr.A-547 pareiškėjas pagrįstai yra išleistas vaiko priežiūros atostogų iki baigsis profesinės karo tarnybos sutartis. Įsakyme Nr. A-547 faktinės aplinkybės vertintos bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas aiškintos tinkamai, šis Įsakymas Nr. A-547 pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Kitus pareiškėjo skundo reikalavimus teismas pripažino išvestiniais iš reikalavimo panaikinti Mokomojo pulko vado 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymą Nr. 2A-547, todėl taip pat atmetė.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar KASOKTĮ 59 straipsnio 6 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 28, 29, 38, 39, 52 straipsniams teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją karinė, sukarinta ir saugumo tarnybos yra atribotos nuo civilinės tarnybos; Konstitucijoje yra įtvirtinta diferencijuota civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų samprata; tai sudaro teisines prielaidas teisės aktais diferencijuotai reguliuoti santykius, susijusius su civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų veikla, taip pat nustatyti tokį civilinėse ir karinėse bei sukarintose valstybės institucijose dirbančių asmenų teisinį statusą, kuris turėtų tam tikrus ypatumus (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais, kuriuose akcentuota karinės tarnybos ir jose dirbančių asmenų teisinio statuso specifika, lemianti ir šių santykių teisinio reguliavimo ypatumus ir nurodė, jog teismui abejonių dėl KASOKTĮ 59 straipsnio 6 dalies atitikties Konstitucijai nekilo, todėl teismas nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. Pareiškėjas G. P. (toliau – ir apeliantas) padavė apeliacinį skundą (b. l. 116-121), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartojo faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui.

Papildomai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į KASOKTĮ 21 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad kariai naudojasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis – karių naudojimasis teisėmis į privataus gyvenimo apsaugą, tarnybos vietos garantijas, poilsį ir laisvalaikį, susivienijimų laisves, gyvenamosios vietos pasirinkimą ir laisvą kilnojimąsi, tarnybinio būsto neliečiamybę, susirinkimų, grupinių peticijų, žinių skleidimo ir nuomonės reiškimo būdus įstatymais ir įstatymų patvirtintais statutais gali būti apribojamas tik tiek, kiek yra būtina kario pareigoms atlikti, karinei drausmei ir paklusnumui bei tarnybos tikslams užtikrinti. Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė kariui garantuojama ir nevaržoma. Todėl, apelianto nuomone, teismas privalėjo vertinti pareiškėjo skundą ir Konstitucijos garantuojamų teisių ir laisvių kontekste, tarp jų ir garantuojamos teisės į lygiateisiškumą. Apelianto nuomone, tai yra pagrindas stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar teisėtai KASOKTĮ 59 straipsnio 6 dalis riboja teisę į vaiko priežiūros atostogas ta apimtimi, kuria nustatyta „<...> ne ilgiau, negu pasibaigs kario, kuriam suteikiamos atostogos, profesinės karo tarnybos sutarties terminas“. Konstitucinis Teismas nėra pateikęs išaiškinimų, pagal kuriuos pažeidžiamos Konstitucijos saugomos šeimos vertybės, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai atmestini. Apelianto nuomone, Lietuvos Respublikos piliečiai ne kariai yra privilegijuoti ir skirtingai negu kariai gali būti vaiko priežiūros atostogose iki vaikui sueis treji metai. Karinės tarnybos specifika nėra susijusi su vaiko priežiūros atostogomis, kadangi kario buvimas profesinės karo tarnybos rezerve kol vaikui sukaks treji metai nesudaro jokios grėsmės karo tarnybos drausmei ir paklusnumui, pareigoms, t.y. nėra būtinų sąlygų, numatytų KASOKTĮ 21 str. 3 d., kuriomis remiantis būtų galima riboti kario, šiuo atveju apelianto, teisę į vaiko priežiūros atostogas.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo išreikalauti iš Krašto apsaugos ministerijos 2006 metų dokumentus, kuriais buvo sprendžiami kario R. V. teisės į atostogas vaiko priežiūrai klausimai.

Atsakovas Lietuvos kariuomenės Didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 134–138), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Be argumentų, tapačių pateiktiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, atsakovas nurodo, kad Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius. Tačiau diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityviu, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Prie diskriminacinių ribojimų nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais.

Apeliantas lygina dvi visiškai skirtingas asmenų pagal socialinę padėtį, profesiją ir pan. grupes – t. y. darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartį, ir karius, kurių statusas, teisės ir pareigos, socialinės garantijos reglamentuojamos skirtingais norminiais teisės aktais. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje A. prieš Europos Bendrijų Komisiją, T-10/93, konstatavo, kad „lygaus traktavimo principas yra pažeistas tuomet, kai dvi kategorijos asmenų, kurių faktinė ir teisinė padėtis neturi esminių skirtumų, yra traktuojami skirtingai“.

Konstitucinis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad sukarintose valstybės institucijose dirbančių asmenų teisinis statusas gali turėti tam tikrų ypatumų lyginant su kitais asmenimis, o sukarintų institucijų veikla gali būti teisės aktais diferencijuotai reglamentuota lyginant su kitomis institucijomis ar organizacijomis. Profesinė karo tarnyba vykdoma terminuotų profesinės karo tarnybos sutarčių pagrindu, t. y. tarnyba nėra nuolatinė, o terminuota (KASOKTĮ 28 str. 2 d. ir 31 str. 2 d.), todėl yra specifinio pobūdžio lyginant su valstybės tarnyba ar darbo santykiais ir tokio specifiškumo galimybę yra konstatavęs ir Konstitucinis Teismas.

Lietuvos Respublikos Seimas kiekvienais metais įstatymu tvirtina ribinį profesinės karo tarnybos karių skaičių, visi kariniai vienetai turi būti parengti ir pasirengę reaguoti į galimas grėsmes ir pan., todėl pasibaigus profesinės karo tarnybos sutarties terminui ir jo teisės aktų nustatyta tvarka nepratęsus bei asmenį atleidus iš profesinės karo tarnybos, siekiant tinkamos karinių vienetų komplektacijos ir parengties, į atsilaisvinusią pareigybę priimamas naujas profesinės karo tarnybos karys. Asmenį, kuris išleistas vaiko priežiūros atostogų ir kuriam pasibaigė profesinės karo tarnybos terminas jo neatleidus, o perkėlus į profesinės karo tarnybos laikinąjį personalo rezervą (kaip tai nurodo pareiškėjas, nors teisės aktai to nenumato), atsižvelgiant į Seimo tvirtinamus ribinius karių skaičius, atsilaisvinusios pareigybės nebūtų įmanoma užimti, nes į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą iki kol vaikui sueis trys metai iškeltas asmuo vis tiek išlaikytų profesinės karo tarnybos kario statusą nepaisant to, kad jo sutarties terminas jau būtų pasibaigęs. Tokiu būdu nebūtų užtikrinama tinkama karinių vienetų komplektacija ir parengtis bei įsipareigojimas saugoti kariuomenei pavestas vertybes ir interesus.

Dėl šios priežasties skirtingas profesinės karo tarnybos karių ir darbuotojų reglamentavimas yra konstituciškai pagrįstas, nes specifiškumas reglamentuojamas įstatymais bei siekiant užtikrinti tam tikrų konstitucinių vertybių ir tikslų (valstybės apsaugos funkcijos vykdymas) apsaugą ir gynybą. Be to, profesinės karo tarnybos kariai turi įvairias socialines garantijas, kurių teisės aktai nenumato darbuotojams ar tarnautojams, pvz., aprūpinimas maistu ar tarnybine gyvenamąja patalpa arba maistpinigių ir butpinigių mokėjimas (KASOKTĮ 63 str.), ilgesnių, nei darbuotojams ar tarnautojams, apmokamų kasmetinių atostogų suteikimas (KASOKTĮ 59 str. 1 d.) ir t. t., tačiau pareiškėjas (apeliantas) šiuo atveju nekelia ir niekada nekėlė klausimo, kad tokios kariams taikomos socialinės garantijos diskriminuoja darbuotojus ar tarnautojus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 131–133) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė, kad priimdamas sprendimą vadovavosi Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais, rėmėsi konkrečiais Konstitucinio Teismo suformuotais išaiškinimais, kuriuose konstatuota, kad karo tarnybos specifiškumas suponuoja karo tarnybos teisinio reguliavimo ypatumus, be kitų atvejų pasireiškiančius ir tuo, kad profesinės karo tarnybos kariai gali būti išleidžiami vaiko priežiūros atostogų tik iki tol, kol galioja profesinės karo tarnybos sutartis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčo dalykas Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko vado 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymas Nr. A-547, kuriuo pareiškėjas, profesinės karo tarnybos karys, išleistas atostogų vaikui prižiūrėti iki baigsis profesinės karo tarnybos sutartis.

Byloje nustatyta, kad Mokomojo pulko vado 2011 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. A-517 apeliantas, kuriam 2011 m. spalio 12 d. gimė vaikas, buvo išleistas tėvystės atostogų nuo 2011 m. spalio 17 d. iki 2011 m. lapkričio 12 d. (KASOKTĮ 59 str. 5 d.). Pareiškėjo 2011 m. lapkričio 4 d. prašymą suteikti atostogas vaiko priežiūrai nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. spalio 12 d. (kol vaikui sueis treji metai), atsakovas patenkino iš dalies – 2012 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. A-547 išleido pareiškėją atostogų vaiko priežiūrai nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. – iki baigsis profesinės karo tarnybos sutartis (KASOKTĮ 59 straipsnio 6 dalis). 2003 m. rugpjūčio 3 d. profesinės karo tarnybos sutartyje tarp pareiškėjo ir Krašto apsaugos ministerijos nurodyta, kad ji baigiasi 2012 m. rugpjūčio 10 d.

Krašto apsaugos sistemos organizavimo, valdymo ir kontrolės pagrindus, karo tarnybos atlikimo ir karių aprūpinimo tvarką, taip pat civilių tarnybos krašto apsaugos sistemoje ypatumus nustato Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (bylai aktuali 2011 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-1637 redakcija). Šio įstatymo prasme karys - Lietuvos Respublikos pilietis, atliekantis tikrąją karo tarnybą; tikroji karo tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečių privalomoji karo tarnyba, profesinė karo tarnyba, kariūnų tarnyba (KASOKTĮ 2 straipsnio 14 ir 29 dalys).

Bendrąjį kario statusą apibrėžia KASOKTĮ 21 straipsnis. Šiame įstatymo straipsnyje įtvirtinta, kad karys yra Lietuvos valstybės gynėjas (KASOKTĮ 21 str. 1 d.). Kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. Kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi (KASOKTĮ 21 str. 2 d.). Kariai naudojasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Karių naudojimasis teisėmis į privataus gyvenimo apsaugą, tarnybos vietos garantijas, poilsį ir laisvalaikį, susivienijimų laisves, gyvenamosios vietos pasirinkimą ir laisvą kilnojimąsi, tarnybinio būsto neliečiamybę, susirinkimų, grupinių peticijų, žinių skleidimo ir nuomonės reiškimo būdus įstatymais ir įstatymų patvirtintais statutais gali būti apribojamas tik tiek, kiek yra būtina kario pareigoms atlikti, karinei drausmei ir paklusnumui bei tarnybos tikslams užtikrinti. Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė kariui garantuojama ir nevaržoma (KASOKTĮ 21 str. 3 d.).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pasisakęs dėl teisinių prielaidų teisės aktais diferencijuotai reguliuoti santykius, susijusius su civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų veikla. 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas inter alia pabrėžė, kad valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas, konstitucinė santvarka yra vienos svarbiausių konstitucinių vertybių, kurių apsauga yra prioritetinė visų piliečių ir valstybės valdžios priedermė. Todėl valstybės apsaugos funkcijas, kuri apima konstitucinių vertybių, kaip prioritetinių, apsaugą, vykdyti yra reikalinga atskira institucinė sistema, sudaryta iš karinių ir sukarintų valstybės institucijų. Tarnyba šioje sistemoje yra viena iš konstitucinio valstybės tarnybos, kaip tarnybos Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, instituto rūšių, apimanti ir karo tarnybą, kuri tiesiogiai užtikrina valstybės apsaugos funkcijos vykdymą. Todėl tarnybai sukarintose ir karinėse institucijose yra taikomi valstybės tarnybai keliami pagrindiniai konstituciniai reikalavimai, inter alia lojalumo valstybei reikalavimas. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nors konstitucinė valstybės tarnybos samprata aprėpia karo tarnybą, tačiau, atsižvelgiant į karo tarnybos vykdomos valstybės apsaugos, kuri, kaip minėta, apima prioritetinių konstitucinių vertybių apsaugą, funkcijos konstitucinę svarbą, ji yra atribota nuo civilinės tarnybos sistemos. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas išplėtojo konstitucinę doktriną, kurioje buvo konstatavęs, kad pagal Konstituciją karinė, sukarinta ir saugumo tarnybos yra atribotos nuo civilinės tarnybos; Konstitucijoje yra įtvirtinta diferencijuota civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų samprata; tai sudaro teisines prielaidas teisės aktais diferencijuotai reguliuoti santykius, susijusius su civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų veikla, taip pat nustatyti tokį civilinėse ir karinėse bei sukarintose valstybės institucijose dirbančių asmenų teisinį statusą, kuris turėtų tam tikrus ypatumus (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

KASOKTĮ apibrėžia, kad profesinė karo tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečio pagal profesinės karo tarnybos sutartį savanoriškai įsipareigota ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nuolatinė karo tarnyba kariuomenėje ar kitose krašto apsaugos sistemos institucijose, taip pat šio įstatymo nustatytais atvejais kitose valstybės, užsienio valstybių ar tarptautinėse institucijose (KASOKTĮ 2 str. 26 d.). Į profesinę karo tarnybą asmenys priimami sudarant profesinės karo tarnybos sutartį (KASOKTĮ 28 straipsnio 1, 2 d.). Profesinės kario tarnybos kario statusas įgyjamas nuo priėmimo į profesinę karo tarnybą dienos (KASOKTĮ 21 straipsnio 7 dalies 2 punktas) sudarant profesinės karo tarnybos sutartį. Profesinės karo tarnybos sutarties apibrėžime yra akcentuoti karo tarnybos ypatumai. Nurodyta, kad profesinės karo tarnybos sutartis yra Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos piliečio rašytinis susitarimas, kuriuo Krašto apsaugos ministerija priima pilietį į profesinę karo tarnybą, o pilietis savanoriškai įsipareigoja ją atlikti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas (KASOKTĮ 31 str. 1 d.). Profesinės karo tarnybos sutartis terminuota (KASOKTĮ 31 str. 2 d.). Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad profesinės karo tarnybos <... > sutartis turi būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, kai pasibaigia profesinės karo tarnybos <...> sutarties terminas arba kariui sukanka <...> nustatytas amžius, jei tarnybos laikas nustatyta tvarka nebuvo pratęstas. Profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimas yra Krašto apsaugos ministro diskrecija, kuri, be kita ko, saistoma principinės kariuomenės struktūros ir patvirtintų ribinių karių skaičių (KASOKTĮ 101 str.).

Pagal KASOKTĮ 21 straipsnio 1 dalį kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. KASOKTĮ 59 straipsnio, kuris reglamentuoja karių atostogas, 6 dalyje įtvirtinta, kad atostogos vaikui prižiūrėti profesinės karo tarnybos kariams darbo įstatymų nustatyta tvarka suteikiamos jų prašymu tiesioginio vado (viršininko) sprendimu, kol vaikui sueis treji metai, bet ne ilgiau, negu pasibaigs kario, kuriam suteikiamos atostogos, profesinės karo tarnybos sutarties terminas. Taigi KASOKTĮ 59 straipsnio 6 dalis nepaneigia profesinės karo tarnybos kario teisės gauti atostogas vaiko priežiūrai iki jam sueis treji metai, jei profesinės kario tarnybos sutartis baigiasi ne anksčiau kaip po trejų metų. Likus iki profesinės kario tarnybos sutarties galiojimo pabaigos trumpesniam terminui, taikant KASOKTĮ 59 straipsnio 6 dalį suteikiamos atitinkamai trumpesnės atostogos, kurių trukmė negali viršyti profesinės karo tarnybos sutarties termino. Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 4 d. pateikė prašymą suteikti atostogas vaiko priežiūrai iki jam sueis trys metai (iki 2014 m. spalio 12 d.) kai iki profesinės karo tarnybos sutarties termino pabaigos (2012 m. rugpjūčio 10 d.) buvo likę 9 mėnesiai. Visam šiam laikotarpiui atsakovas pareiškėjui atostogas suteikė. Taigi pareiškėjo teisių, kurias numato įstatymas, atsakovas nesuvaržė.

Pirmiau minėti Konstitucinio Teismo išaiškinimai patvirtina, kad karo tarnybos ypatumai suponuoja ir atitinkamus teisinio reguliavimo ypatumus bei skirtumus nuo civilinės tarnybos, taip pat paneigia pareiškėjo argumentus, esą varžomos kario (šiuo atveju pareiškėjo) teisės atostogų vaiko priežiūrai suteikimo srityje. Pažymėtina, kad pareiškėjas, pasirašydamas profesinės karo tarnybos sutartį, sutiko tarnauti su minėtais įstatymuose įtvirtintais tarnybos specifikos ypatumais.

Ginčo administracinėje bylos ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes. Administracinio teismo aktyvus vaidmuo (ABTĮ 81 str.) nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų išreikalavimo. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo dėl 2006 metų medžiagos apie kitą karį išreikalavimo, procesinės teisės normų nepažeidė, nes pareiškėjo prašymas nesusijęs su ginčo dalyku.

Bylos proceso šalių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto (jo dalies) atitikimo Konstitucijai ar kitiems Konstitucijos 105 straipsnyje nurodytiems teisės aktams, negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie formuluojami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.) ir išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Prašymų kreiptis išsprendimui ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taisyklės netaikomos. Pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Pirmosios instancijos teismui pagrįstų abejonių dėl sprendžiant ginčą taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo. Tokių abejonių nekilo ir apeliacinės instancijos teismui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė Anatolijus Baranovas Irmantas Jarukaitis