2K-546/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-546/2012

Teisminio proceso Nr. 1-75-1-00352-2009-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.5.1; 1.2.14.5.2; 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. kasacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.

Priteistas solidariai iš G. P. ir R. D. civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti žemės ūkio bendrovei (toliau – ŽŪB) „G.“– 138 061,76 Lt.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartimi pakeistas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendis: nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad G. P. ir R. D. apgaule savo naudai įgijo automobilį „Fiat Ducato“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) 74 000 Lt vertės, padarydami ŽŪB „G.“ 74 000 Lt turtinę žalą.

Iš nuteistųjų G. P. ir R. D. solidariai priteista 138 061,76 Lt turtinė žala civiliniam ieškovui ŽŪB „G.“ sumažinta iki 74 000 Lt. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas R. D., tačiau dėl to kasacine tvarka nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą, susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

G. P. nuteistas už tai, kad kartu su R. D. 2009 m. rugpjūčio 20 d., apie 12 val., veikdami bendrininkų grupe, Alytuje, (duomenys neskelbtini), T. D. gyvenamojo namo kieme, pasiūlė T. D. išsinuomoti „namelį ant ratų“, pasikviesti merginų ir važiuoti į gamtą bei įkalbėjo jį savo vardu išsinuomoti automobilį „Fiat Ducato“. T. D. sutikus, tą pačią dieną, apie 17 val., nenustatytu automobiliu, kurį vairavo G. P., atvežė jį į Pakruojo r., (duomenys neskelbtini), kur jis ŽŪB „G.“ mechaninių dirbtuvių kieme pagal nuomos sutartį Nr. 7 išsinuomojo iš ŽŪB „G.“ automobilį „Fiat Ducato“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei nuvažiavo juo iki degalinės, esančios už Kėdainių, Saviečių kaime. Degalinės „Statela“ kieme R. D. paprašė pavairuoti automobilį, kuriuo nuvažiavo nenustatyta kryptimi, ir automobilio T. D. ar ŽŪB „G.“ negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo automobilį „Fiat Ducato“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) 74 000 Lt vertės, padarydami ŽŪB „G.“ 74 000 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. P. prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė procesinės teisės normas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes; asmens kaltė negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad veikos laikotarpiu jis (G. P.) naudojosi dviem mobiliojo ryšio telefonais (toliau – MRT) Nr. 42 ir 20, kuriais naudojantis laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. 18.47 val. iki 23.45 val. buvo atlikti 85 telekomunikaciniai sujungimai. Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato kriminalinės policijos (toliau – PK KP) vyr. tyrėjos V. P. 2009 m. lapkričio 27 d. pažymos (T. 1, b. l. 161) matyti, kad G. P. 2009 m. rugpjūčio 20 d. 18.47 val. MRT abonentu Nr. 42 priėmė vieną skambutį, 22.02 ir 22.12 val. skambino iš to paties abonento, o laikotarpiu nuo 17.23 iki 23.45 val. išsiuntė 34 ir gavo 31 SMS žinutę.

Iš MRT abonento Nr. 20 2009 m. rugpjūčio 20 d. skambino keturis kartus (21.17 val., 21.30 val., 21.36 val. ir 21.37 val.), nuo 21.17 val. iki 22.03 val. gavo keturias ir išsiuntė devynias SMS žinutes. Abu nurodyti MRT veikė Alytaus bazinių stočių veikimo zonose ir tai neginčijamai patvirtina, kad nurodytu laiku jis buvo Alytuje. Iš liudytojų M. K., I. B., T. D. parodymų matyti, kad asmenys, apgaule užvaldę ŽŪB „G.“ „kemperį“, negalėjo atvykti į bendrovę anksčiau kaip 2009 m. rugpjūčio 20 d. 19.05–19.15 val. ir galėjo išvykti ne anksčiau kaip 19.35–19.45 val.

Liudytojų T. Š. ir G. Č. (apklaustų apeliacinės instancijos teisme) parodymai, kuriuos papildo liudytojų K. R., L. R. ir I. P. parodymai, vertinant juos su rašytiniais įrodymais – Pakruojo r. PK KP vyr. tyrėjos 2009 m. lapkričio 27 d. pažyma, Pakruojo r. PK KP skyriaus tyrėjo R. T. 2009 m. rugsėjo 8 d. tarnybiniu pranešimu dėl išklotinių analizės (T. 1, b. l. 116) ir pokalbių išklotinėmis, nuteistojo manymu, neabejotinai patvirtina, kad nurodytu įvykio laiku jis buvo Alytuje ir negalėjo būti Pakruojo r., (duomenys neskelbtini).

Byloje nustatyta ir tai, kad jo naudotos SIM kortelės nebuvo įdėtos į jokius kitus MRT aparatus, negauta duomenų, kad šiais MRT 2009 m. rugpjūčio 20 d. ar kitu metu būtų naudojęsis kitas asmuo. Liudytoja L. R. (G. P. kaimynė) patvirtino, kad jis 2009 m. rugpjūčio 20 d. visą dieną buvo namuose, nes tą dieną po P. išvažiavimo į Angliją jos vyras K. R. pirmą kartą grįžo iš darbo, ji pati tvarkėsi kieme, G. P. jai „užkūrė“ žoliapjovę, po to pats su mama irgi pjovė žolę, o vakare, apie 19.00 val., kartu su P. valgė kebabus, kuriuos šis parvežė.

L. R. parodymus patvirtino I. P., K. R., rašytiniai įrodymai: elektroninis lėktuvo bilietas (G. P. sesuo 2009 m. rugpjūčio 18 d. iš Kauno oro uosto išskrido į Angliją), 2010 m. balandžio 20 d. Alytaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pažyma Nr. 3S-245(2.4) (K. R. dirbo nuo 2009 m. rugpjūčio 19 iki 20 d. 7.30 val.). Šių liudytojų parodymus apeliacinės instancijos teismas vertino atskirai nuo rašytinių įrodymų (telefoninių pokalbių išklotinių), liudytojų G. Č., T. Š. parodymų. Toks šių liudytojų parodymų vertinimas, nepaneigus jų jokiais kitais (išskyrus T.

D. parodymus) abejonių nekeliančiais įrodymais, nepašalintas abejones vertinant ne kaltinamojo naudai, neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad negauta jokių duomenų, jog prieš veikos padarymą, jos darymo metu ar po jos jis būtų bendravęs su bendrininku R. D. Išvadą, kad jis ir R. D. veiką padarė veikdami kaip bendrininkai teismas padarė vadovaudamasis išimtinai melagingais T. D. parodymais, kurių nepatvirtina kita bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis (G. P.) pripažino, jog gerai pažįsta tiek T. D., tiek R. D. ir T. D. prašymu suorganizavo pastarojo ir R. D. susitikimą, kuriame ir pats dalyvavo, o T. D. iš jų pasiskolino pinigų, kurių negrąžino. Kasatorius pažymi, kad vertindamas šiuos parodymus teismas neatskleidė jų esmės ir turinio, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes šios aplinkybės neturi nieko bendra su nusikalstama veika. Be to, nors jis nuteistas už bendrininkų grupe padarytą nusikalstamą veiką, tačiau teismų sprendimuose nėra jokių išvadų apie tai, kada susiformavo jo ir R. D. nusikalstamas sumanymas ir kokie įrodymai tai patvirtina.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka jis (G. P.) buvo sulaikytas 2009 m. spalio 9 d. 13.30 val. ir uždarytas į Pakruojo r. policijos komisariato areštinę (nors sulaikymo protokole nurodyta, kad jis po sulaikymo nukreiptas į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę). Jis parodytas atpažinti liudytojui M. K. iš nuotraukų 2009 m. spalio 12 d., nuo 9.20 iki 10.00 val. (po to, kai 2009 m. spalio 10 d. jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas). Kasatorius teigia, kad nebuvo jokių realių kliūčių natūroje parodyti jį atpažinti liudytojui M.

K. dalyvaujant gynėjui. Kasatoriaus manymu, atpažinimas iš nuotraukų padarytas turint tikslą neleisti tokio veiksmo atlikime dalyvauti jam ir gynėjui, taip suvaržant jo teisę į gynybą, siekiant nuslėpti, kad M. K. savarankiškai jo negali atpažinti. Šias abejones netiesiogiai patvirtina ir procesinio veiksmo trukmė – 40 min., nors M. K. buvo parodytos tik šešios nuotraukos, o protokolo tekstą sudaro keletas eilučių. Be to, jo nuotrauka paimta ne iš ikiteisminio tyrimo įstaigos kartotekų, o policijos pareigūnui R. T. nufotografavus jį areštinėje.

Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai akcentuodamas teisę atlikti šį procesinį veiksmą BPK 194 straipsnio 1 dalies pagrindu, nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumento, kad buvo pažeista BPK 192 straipsnio 5 dalis, pagal kurią parodyti asmenį iš nuotraukų galima tik tuo atveju, jei jo negalima parodyti atpažinti natūroje. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą apie šio veiksmo teisėtumą, vadovaudamasis liudytojo R. T. paaiškinimais (pagal kuriuos atpažinimą iš nuotraukos jis galėjo daryti dėl to, kad tuo metu Pakruojyje nebuvo statistų, kurie turėjo būti parodyti kartu su G.

P.), nukrypo nuo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasatorius mano, kad jo parodymas atpažinti M. K. iš nuotraukų neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtino įrodymų leistinumo principo, dėl to jo metu gauti duomenys negali būti laikomi įrodymais. 2010 m. vasario 25 d. Pakruojo r. PK tyrėja V. P. dar kartą parodė jį natūroje atpažinti liudytojui M. K., kuris parodė, kad atpažįsta jį iš veido bruožų, to nepaaiškindamas ir nedetalizuodamas. Tyrėja į procesinio veiksmo atlikimo protokolą savo iniciatyva įrašė, kad liudytojas M.

K. atpažįsta jį ne tik iš veido, bet ir ūgio, ir kad šis parodė, jog būtent jis (G. P.) buvo atvažiavęs į bendrovę kartu su T. D. Todėl jo gynėjas į protokolą įrašė pastabą, kurios apeliacinės instancijos teismas nevertino. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą abejoti procesinius veiksmus atlikusių pareigūnų nešališkumu ir veiksmų teisėtumu.

Nuteistasis nurodo ir tai, kad savo apeliaciniame skunde jis kėlė klausimą dėl liudytojo T. D. parodymų pagrįstumo ir jų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad T. D. iš tikrųjų negalėjo tiksliai prisiminti, kada, kiek kartų skambino G. P., bet tai darė daug kartų, tačiau nuteistasis tik žadėjo, kad rytoj, kitą dieną atvažiuos, tačiau neatvyko, niekur jie neišvažiavo ir tik vėliau R. D. pranešė, kad automobilį pavogė. Kasatorius nesutinka su tokia išvada, nes ji padaryta nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Kasatoriaus manymu, T. D., kuris buvo pagrindinis šios istorijos herojus, ne tik išsinuomojo savo vardu automobilį, jo negrąžino, bet ir nuvyko į Lenkiją, pranešė apie tariamą automobilio vagystę, parodymai negali būti laikomi nekeliančiais abejonių, atitinkančiais faktines bylos aplinkybes, nes akivaizdus jo suinteresuotumas išvengti baudžiamosios atsakomybės. T. D., apklausiamas kaip įtariamasis (T. 1, b. l. 197–200) parodė, kad: 2009 m. rugpjūčio 20 d., apie 12.00 val., G. P. su jaunuoliu, vadinamu „Ž.“, atvyko pas jį į namus ir pasiūlė išsinuomojus „kemperį“ išvykti su merginomis pasilinksminti;

šiam sutikus jie išvažiavo ir žadėjo jam paskambinti; po valandos (t. y. apie 13.00 val.) G. P. jam paskambino, jie atvažiavo ir visi išvyko į Pakruojį; sugrįžus į Alytų G. P. žadėjo kitą dieną paskambinti, tačiau nesulaukęs skambučio jis pats parašė žinutę; G. P. jam nuo rugpjūčio 20 d. iki rugpjūčio 22 d. skambino mažiausiai tris kartus. Kasatorius pažymi, kad, palyginus šiuos T. D. parodymus su tarnybiniu pranešimu dėl skambučių išklotinių analizės (T. 1, b. l. 118–119), akivaizdu, kad nei 2009 m. rugpjūčio 20 d., nei po to iki rugpjūčio 24 d. jis (nuteistasis) nė karto neskambino T.

D. Priešingai, 2009 m. rugpjūčio 20 d. 12.12 val. jam paskambino pats T. D. (nors tokį skambutį šis neigia), o po tariamo įvykio jis (G. P.) ne tik neskambino T. D., bet ir negavo iš jo jokios SMS žinutės. T. D. parodymai, kad G. P. jam skambino sekmadienį (rugpjūčio 23 d.), taip pat prieštarauja rašytiniams įrodymams, nes tokio skambučio irgi nebuvo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad T. D. pradėjo aiškinti, jog jis tiksliai neatsimena, kas su kuo susisiekė po „kemperio“ išsinuomojimo, tik 2010 m. gegužės 11 d. apklausiamas kaip liudytojas pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad T. D. parodymus patvirtina intensyvus jo ir G. P. bendravimas, ypač nuo 2009 m. rugpjūčio 20 iki 26 d. (kontaktuota 75 kartus), nes jis neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Iš tarnybinio pranešimo dėl skambučių išklotinių analizės matyti, kad 2009 m. rugpjūčio 20 d., nuo 13.30 iki 14.45 val., T. D. išsiuntė jam šešias SMS žinutes (nors pagal teismų nustatytas aplinkybes jie į ŽŪB „G.“ atvyko apie 17 val., todėl nuo 14 val. jie turėjo būti viename automobilyje ir rašinėti pranešimų vienas kitam nebuvo jokio reikalo). Jo bendravimas su T. D. tęsėsi nuo 2009 m. rugpjūčio 23 d. 11.53 val. (po beveik trijų parų nuo tariamo įvykio), rugpjūčio 24 d. nuo 16.06 iki 16.08 val. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad T. D. nesakė, jog su G. P. būtų bendravęs kokiu nors kitu MRT numeriu, kad rugpjūčio 23–24 d. jis jam būtų davęs kokius nors nurodymus, susijusius su vykimu į Lenkiją ir melagingu pranešimu apie automobilio vagystę. Be to, T. D. parodė, kad, bijodamas policijos ir G. P. bei „Ž.“, sugrįžęs iš Lenkijos pasislėpė pas pažįstamą A. P.. Kasatorius pažymi, kad iš išklotinių analizės matyti, jog 2009 m. rugpjūčio 25 d. T. D. jam išsiuntė 11 SMS pranešimų, vieną kartą skambino, o rugpjūčio 26 d. išsiuntė vienuolika pranešimų ir keturis kartus skambino, o tai būtų nelogiška, jeigu jis būtų pasislėpęs bijodamas jo ir R. D.. T. D. nebuvo apklaustas apie bendravimo rugpjūčio 24–26 d. turinį, nepatikrinta versija apie T. D. slapstymąsi pas A. P. Be to, nėra jokių įrodymų, kad jis (G. P.) nuo 2009 m. rugpjūčio 20 iki 24 d. būtų bendravęs su veikos bendrininku R. D.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas, remdamasis T. D., M. K., I. B. parodymais, nustatė, jog įvykio dieną būtent jis (G. P.) atvežė T. D. ir R. D. nenustatytu džipu, jis buvo apsivilkęs geltonus marškinėlius. Kasatorius pažymi, kad liudytojas M. K., duodamas parodymus teisme 2010 m. lapkričio 15 d., teigė, jog būtent jis G. P.) buvo apsivilkęs geltoną „maikutę“ ir vairavo džipą (t. y. sėdėjo vairuotojo sėdynėje), o liudytoja I. B. 2009 m. gruodžio 10 d. apklausoje parodė, jog sėdėdama „kemperyje“ ir bendraudama su T. D. matė dar vieną asmenį (trumpai kirptų lygių plaukų, vidutinio kūno sudėjimo, apie 1,7–1,8 m ūgio, neatrodė aukštas), kuris vilkėjo ryškiai geltonos spalvos trumpom rankovėm marškinėlius; daugiau jo neįsidėmėjo ir neatpažintų; išlipusi iš „kemperio“ ji matė, jog žaliame perlamutriniame džipe sėdėjo du jaunuoliai, o tas su geltona „maike“ – priekinėje keleivio sėdynėje. T. D. išvis neprisiminė, kaip G. P. buvo apsirengęs, tik aiškino, kad vairavo džipą, kurio nei spalvos, nei markės nurodyti negalėjo. Teismai, vertindami liudytojų parodymus, šių prieštaravimų nepašalino. T. D. parodymai negali būti nekeliantys abejonių ir dėl to, kad jis, paleistas iš Lenkijos policijos, išmetė turėtą MRT (kurį jam tariamai davė R. D.). T. D. parodymų patikimumu verčia abejoti ir informacija apie tai, kad jis kartu su kitais asmenimis užfiksuotas Norvegijoje (kur buvo padaryta analogiška veika), tačiau teismas nesiėmė jokių veiksmų patikrinti tokios informacijos. Be to, teismai neįvertino T. D. parodymų, kad jis buvo pakviestas vykti kartu išsinuomoti „kemperį“, nes turėjo C kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Tačiau liudytojas M. K. patvirtino, kad tam pakako ir B kategorijos vairuotojo pažymėjimo. Vertinant nurodytas aplinkybes ir T. D. teiginius, jog jis ir G. P. nėra labai artimi draugai, darytina logiška išvada, kad T. D., sulaukęs pasiūlymo važiuoti į Pakruojį išsinuomoti „kemperį“ ir pasilinksminti su merginomis (to niekada kartu nėra darę), turėjo bent paklausti, kodėl jis yra kviečiamas, kodėl reikia jo vardu sudaryti nuomos sutartį, ir tai verčia abejoti jo parodymų nuoširdumu ir teisingumu. T. D. parodymų vertinimas atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4–5 dalių reikalavimus.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad teismai netinkamai vertino ištirtus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nukrypo nuo teismų praktikos, priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasatorius ginčija faktinių aplinkybių nustatymą bei teismo padarytų išvadų joms atitikimą ir tik nedidelėje skundo dalyje iškelia teisės taikymo klausimą – tariamą teisės į gynybą suvaržymą tiriant bylą bei procesinių taisyklių nesilaikymą atliekant jo atpažinimą. Kasatorius, ginčydamas pirmosios instancijos teismo konstatuotus faktus, neigia dalyvavimą išsinuomojant automobilį T. D. vardu, kaltina šį liudytoją apkalbėjus kasatorių, iškeldamas alibi, jog nuomos sutarties sudarymo metu buvo visai kitoje vietoje (Alytuje) ir pan. Tai reiškia, kad dauguma kasaciniame skunde iškeltų argumentų pirmiausia susiję ne su teisės taikymo teismų nustatytiems faktams klausimais, bet su pačių faktų peržiūrėjimu, jų atranka ir vertinimu, o jau tik po to – su tokios jų visumos juridiniu vertinimu. Šie kasacinio skundo argumentai nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko, todėl yra nenagrinėtini.

Prokuroras pažymi, kad nepagrįstas kasatoriaus teiginys, jog teismo išvados paremtos prielaidomis, o ne bylos duomenų visumos analize, kad tyrimo metu padaryti tam tikri gynybos suvaržymai. Abiejų instancijų teismai išsamiai išanalizavo liudytojų M. K., T. D., I. B., J. A. parodymus, juos sugretino tarpusavyje, palygino su parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti (tarp jų – ir pagal nuotraukas) protokolų duomenimis, kita bylos medžiaga. Bylos duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje keliamus reikalavimus, jų patikimumas neabejotinas, nes juos sugretinus tarpusavyje ir sujungus į vieningą grandinę gaunama neabejotina ir logiška išvada, jog kasatorius tikrai dalyvavo „namelio ant ratų“ išsinuomojimo procese, o vėliau su R. D. pagal išankstinį planą apgaule užvaldė automobilį. Apeliacinės instancijos teismas atliko papildomą įrodymų tyrimą, kurio metu patikrino kai kuriuos duomenis, pašalino tam tikrus prieštaravimus, o įvertinęs naujai gautus duomenis ir juos sugretinęs su žemesnėje instancijoje gautais duomenimis, padarė teisingą ir neabejotiną išvadą, jog G. P. kartu su R. D. dalyvavo jiems inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje.

Apeliacinė kolegija išanalizavo ir kasatoriaus pateiktos versijos dėl jo telefono abonentų kontaktų įvykių dieną aplinkybes ir teisingai nurodė, jog G. P. argumentai bei bylos duomenys apie tai, jog jo naudojami MRT numeriai 2009 m. rugpjūčio 20 d. veikė Alytaus regione, o ne Pakruojo zonoje, savaime nepatvirtina, kad įvykių dieną G. P. nebuvo (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas pateikė ir liudytojų (kurių paaiškinimus kasatorius akcentuoja skunde) paaiškinimų vertinimą bei pagrindė jų patikimumą, išdėstė motyvus, kodėl kai kuriuos liudijimus vertina kritiškai ir jais nesivadovauja. Kolegija aptarė ir procesinius niuansus dėl tariamų gynybos teisių pažeidimų, susijusių su parodymų atpažinti asmenį iš nuotraukų bei gyvai. Kolegija pagrįstai konstatavo, kad reikia tikėti atpažinimų duomenimis, nes liudytojas, atlikęs šiuos procesinius veiksmus, abiejų žemesnių instancijų teismuose neatsisakė savo teiginių, užfiksuotų atpažinimų protokoluose, išliko nuoseklus ir tvirtas iki teismo proceso pabaigos. Apeliacinė instancija sukritikavo ir kasatoriaus argumentus, kuriais jis ginčija liudytojo T. D. parodymų patikimumą, pateikdama aiškius motyvus.

Be to, kasatorius nepagrįstai tvirtina, neva nuosprendyje neatskleistos aplinkybės dėl susitarimo bendrai veikti, nenustatytas bendrininkavimas tarp G. P. bei R. D. Prokuroras pažymi, kad remiantis liudytojų M. K., T. D., I. B., J. A. parodymais vienareikšmiškai atskleidžiamas bendrininkavimo mechanizmas. Pagal juos atsispindi tokie bendrininkavimo elementai: G. P. ir R. D. bendras įkalbinėjimas T. D. ir palenkimas vykti išsinuomoti „namelį ant ratų“, o pasinaudojant T. D. sudarymas įtikinamos atmosferos siekiant ŽŪB atstovą įgauti pasitikėjimą, taip užmaskuojant tikrąjį ketinimą iškart po automobilio išsinuomojimo jį pasisavinti.

Prokuroras daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas duomenų visetu, atitinka BPK 304–307 straipsnių nuostatas, apeliacinis procesas vyko nepažeidžiant principinių bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatų, apibrėžtų BPK 320 straipsnyje, o šio teismo priimtas sprendimas atitinka BPK 326 straipsnyje numatytų sprendimų formą bei BPK 332 straipsnyje ir 304–307 straipsniuose reglamentuotą sprendimų turinį, išvados dėl nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo motyvuotai pagrįstos bylos visumos duomenų analize, o ne nuteistojo keliamomis versijomis, todėl nei BPK 20 straipsnio 5 dalies, nei BPK 301 straipsnio nuostatos nepažeistos.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja teisės taikymo aspektu ir tai reiškia, kad kasacine tvarka tikrinama, ar anksčiau vykusiose proceso stadijose buvo tinkamai aiškinami ir taikomi įstatymai. Kasacinės instancijos teismas pats naujų įrodymų nerenka, netiria ir nevertina. Kasacinis skundas, vadovaujantis BPK 369 straipsnio 1 dalies nuostatomis, gali būti patenkintas ir teismų sprendimai gali būti pakeisti ar panaikinti, jei kasacinės instancijos teismas nustato, jog pagrįsti kasacinio skundo argumentai apie netinkamai taikytas BK nuostatas ar (ir) padarytus esminius procesinius pažeidimus.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

Pagal kasacinio skundo argumentus, bylos medžiagą ir teismų sprendimuose išdėstytus motyvus nėra pagrindo išvadai, kad teismai, bylos duomenis pripažindami įrodymais bei juos vertindami, nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir G. P. dalyvavimą sukčiavimo būdu įgyjant didelės vertės svetimą turtą nustatė remdamasis liudytojų T. D., M. K., I. B., J. A. parodymais, parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, asmens parodymo atpažinti protokolais, tarnybiniais pranešimais dėl išklotinių analizės. Šie duomenys atitiko BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalyse nustatytus įrodymams keliamus leistinumo, liečiamumo ir patikimumo reikalavimus, nes jie buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, patikrinti teisiamajame posėdyje baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais, įvertinti, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu, kaip numatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, pateikti ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kaltinimui prieštaraujančius įrodymus (nuteistųjų bei liudytojų I. P., L. R. duotus parodymus, pagal kuriuos G. P. įvykio metu buvo savo namuose Alytuje).

Nuosprendžio pagrįstumą pagal kasacinio skundo argumentams iš esmės analogiškus argumentus patikrino apeliacinės instancijos teismas, kuris atliko įrodymų tyrimą: nuteistojo gynėjo prašymu apklausė K. R., T. Š., G. Č., ištyrė 2011 m. sausio 24 d. Lietuvos kalbos ekspertizės aktą Nr. E-11-02, G. P. MRT abonentų Nr. 42 ir 20 telefoninių pokalbių 2009 m. rugpjūčio 20 d. išklotines bei dokumentus apie kitų MRT abonentų priklausomybę. Šis teismas pagrįstai pažymėjo, kad G. P. skundo argumentai ir bylos duomenys apie tai, jog jo naudojami MRT Nr. 42 ir Nr. 20 2009 m. rugpjūčio 20 d. veikė Alytaus bazinių stočių zonose, savaime nepatvirtina, kad jis 2009 m. rugpjūčio 20 d. kartu su T. D. bei R. D. nevyko į Pakruojo r., (duomenys neskelbtini) esančią bendrovę, ir nepaneigia jo kaltę patvirtinančių bylos įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į šias aplinkybes, kad: G. P. MRT abonentas Nr. 42 2009 m. rugpjūčio 20 d. kontaktavo su šešiais skirtingais MRT abonentais, iš kurių tik vienas (Nr. 56) tuo metu buvo registruotas G. Č. vardu, o kitos SIM kortelės priklausė išankstinio apmokėjimo sistemai; G. P., G. Č., T. Š. jokių konkrečių tarpusavio bendravimo 2009 m. rugpjūčio 20 d. aplinkybių nenurodė; nors G. Č. paaiškino, kad su G. P. bendraudavo tik mokslo klausimais ir tarp jų nebuvo intensyvaus susirašinėjimo trumposiomis žinutėmis, tačiau telefoninių pakalbių išklotinė patvirtino, kad 2009 m. rugpjūčio 20 d., nuo 19.39 iki 20.50 val., abonentai Nr. 42 ir Nr. 56 trumposiomis žinutėmis kontaktavo devynis kartus; liudytojas T. Š. teigė, kad minėtu laiku turbūt jam teko bendrauti su G. P., tačiau pokalbių išklotinės patvirtino, kad tarp šių abonentų skambutis neįvyko.

Apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl kitų gynybos versiją patvirtinančių įrodymų – liudytojų L. R. ir I. P. bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto K. R. duotų parodymų (kad G. P. 2009 m. rugpjūčio 20 d. buvo namuose) – vertinimo tinkamumo, atkreipdamas dėmesį į šių liudytojų išskirtinį statusą byloje (G. P. yra I. P. sūnus, L. R. ir K. R. – kaimynas) ir į tai, kad šie liudytojai praėjus daug laiko nuo įvykio net su smulkiomis detalėmis prisiminė vieną eilinę 2009 metų rugpjūčio 20 dieną (ką darė, valgė ir pan.), todėl pagrįstai teismas jų nelaikė neabejotinais, paneigiančiais kitus objektyviai patikrintus įrodymus (liudytojų T. D., M. K. parodymus), patvirtinančius kitokias faktines aplinkybes.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu G. P. teigė, jog apie įvykį nieko nežino, niekur nebuvo ir nieko nedarė, o susipažindami su bylos medžiaga nei G. P., nei jo gynėjas jokių prašymų dėl ikiteisminio tyrimo papildymo neturėjo. Tik teisiamojo posėdžio metu 2010 m. lapkričio 8 d. kaltinamojo gynėjas pareiškė prašymą iškviesti ir apklausti I. P., L. R., kurios patvirtino naują gynybos versiją, kad G. P. įvykio metu buvo savo namuose Alytuje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pagal L. R. parodymus, kai 2009 m. spalio 9 d. P. papasakojo, jog jų sūnus kaltinamas automobilio vagyste, ji buvo šokiruota, jie pradėjo „atgaminti“ tas savaitės dienas ir prisiminė, kad rugpjūčio 18 d. G. P. vežė seserį į Kauno oro uostą, ir kitas aplinkybes, t. y. kad rugpjūčio 19 ir 20 d. G. P. visą laiką buvo namuose. Tačiau, jau minėta, nei tuo metu, nei vėliau ikiteisminio tyrimo metu apie gynybai reikšmingas aplinkybes nebuvo pranešta, nors G. P. ikiteisminio tyrimo metu naudojosi kvalifikuota teisine gynyba.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai pasisakyta ir dėl apelianto argumentų, kad liudytojas T. D. yra suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl jo parodymai melagingi, neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių. Šis teismas pagrįstai pažymėjo, kad tai, jog ikiteisminis tyrimas dėl T. D. dėl to paties įvykio buvo nutrauktas, nėra pagrindas nesiremti jo parodymais, nes jie baudžiamojo proceso metu dėl visų esminių aplinkybių buvo nuoseklūs ir vienodi, patvirtinti liudytojų M. K., I. B., J. A. parodymais ir kt. įrodymais. Teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą, kad T. D. parodymai apie tai, kas, kam ir kiek kartų įvykio dieną skambino ir rašė SMS žinutes, prieštarauja MRT pokalbių išklotinių analizės duomenims, atkreipė dėmesį į tai, kad dėl praėjusio laiko po įvykio (T. D. buvo apklaustas 2009 m. rugsėjo 27 d., t. y. daugiau nei mėnuo nuo įvykio) žmogus objektyviai gali neprisiminti kai kurių įvykio detalių ir pan. Bylos duomenys patvirtina, jog T. D. ir G. P. intensyviai (75 kartus) bendravo mobiliuoju ryšiu nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. iki 26 d., ir tai leidžia spręsti, kad jie turėjo bendrų interesų bei reikalų. Nors G. P. ir teigė, kad jie bendravo dėl T. D. paskolintų pinigų, tačiau byloje tai patvirtinančių duomenų nėra. Pažymėtina ir tai, kad G. P. aiškino, jog T. D. pinigų paskolino ir R. D., tačiau šis tokių aplinkybių nenurodė.

Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais dėl liudytojų M. K. ir I. B. parodymų netinkamo vertinimo. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad M. K. ir I. B. parodymai buvo nuoseklūs. I. B. parodymai reikšmingi tuo, kad ji patvirtino, jog vienas iš įvykio metu kartu su T. D. atvykusių vaikinų buvo trumpai kirptų plaukų, vidutinio kūno sudėjimo, apie 170–180 cm ūgio, buvo apsivilkęs geltonos spalvos marškinėlius, buvo išlipęs iš automobilio – džipo, tačiau jo veido bruožų neįsidėmėjo. Iš esmės taip pat su T. D. atvykusį asmenį apibūdino ir M. K., kuris atpažino G. P. kaip asmenį, vilkėjusį geltonos spalvos marškinėliais.

Pagrindu tenkintini kasacinį skundą nelaikytini ir kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo parodymo atpažinti atlikimo. Parodymas atpažinti yra ikiteisminio tyrimo veiksmas, atliekamas apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį materialų objektą patikrinti (BPK 191 straipsnio 1 dalis). Prieš parodant atpažinti proceso veiksmo objektą atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias gali jį atpažinti (BPK 191 straipsnio 2 dalis).

M. K. 2009 m. rugpjūčio 27 d. apklausos metu nurodė, kad kartu su T. D. buvo atvykę du vyrai iki 30 m. amžiaus, vienas jų buvo apsivilkęs geltonais marškinėliais. Papildomos liudytojo apklausos metu 2009 m. spalio 12 d. M. K. nurodė, kad jis įsidėmėjo vyrą, apsirengusį geltonos spalvos marškinėliais, kuris buvo trumpai kirptų plaukų, apie 1,7–1,78 m ūgio (nes mažesnis už jį, o jo ūgis 1,84 m), kresno kūno sudėjimo; šį vyrą jis užkalbino, kai jis buvo išlipęs iš džipo ir atidaręs automobilio variklio dangtį apžiūrinėjo tepalus. 2009 m. spalio 12 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad M.

K. iš veido bruožų atpažino G. P. kaip asmenį, kuris 2009 m. rugpjūčio 20 d. buvo atvykęs kartu su T. D. ir išsinuomojo automobilį. 2010 m. vasario 25 d. asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuota, kad M. K. atpažino G. P. kaip asmenį, kuris buvo atvažiavęs su T. D. Aiškinantis parodymo atpažinti aplinkybes pirmosios instancijos teisme pagal G. P. gynėjo prašymą buvo apklausti šių procesinių veiksmų metu dalyvavę policijos pareigūnai R. T., V. V., V. P.. R. T. paaiškino, dėl kokių priežasčių G. P. atpažinimas pirmiausia buvo daromas pagal nuotraukas, nors tuo metu G.

P. jau buvo sulaikytas (nes skubiai negalėjo rasti panašių į G. P. žmonių). Pritartina apeliacinės instancijos teismui, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog M. K. nesavarankiškai atpažino G. P. pagal nuotrauką. Ta aplinkybė, kad pirmiausia buvo atliekamas atpažinimas pagal nuotrauką, nors buvo galima parodyti atpažinti patį asmenį (G. P.), taip formaliai nesilaikyta BPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatos, neduoda pagrindo laikyti netinkamu įrodymu 2010 m. vasario 25 d. asmens parodymo atpažinti protokolą ir jame užfiksuotas aplinkybes, kad M.

K. atpažino G. P., kaip asmenį, kuris buvo atvykęs kartu su T. D.

Taigi, darytina išvada, kad tiriant ir vertinant byloje surinktus įrodymus esminių BPK pažeidimų, sutrukdžiusių teismui priimti teisingą nuosprendį, nepadaryta, kad nagrinėjamoje byloje įrodymai vertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų, t. y. vadovaujantis įstatymu, įrodymų vertinimas paremtas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Dėl bendrininkavimo

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-P-218/2009, 2K-229/2008, 2K-275/2007). Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai. Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, ir konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad G. P. kartu su R. D., veikdami bendrininkų grupe, pasinaudodami T. D., kuriam savo nusikalstamų ketinimų neatskleidė, apgaule savo naudai įgijo ŽŪB „G.“ priklausantį automobilį „Fiat Ducato“. Išvadą, kad G. P. ir R. D. veiką padarė veikdami kaip bendravykdytojai, turėdami iš anksto susiformavusią tyčią sukčiavimo būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą, teismas padarė remdamasis T. D. parodymais, kuriuos iš dalies patvirtino liudytojų M. K., J. A. parodymai, rašytiniai įrodymai. Tiek G. P., tiek R. D. veikė aktyviais veiksmais: abu įkalbėjo T. D. vykti išsinuomoti automobilį, davė jam mobiliojo ryšio telefoną, iš kurio jis turėjo skambinti ir tartis dėl nuomos, nurodė, kad sudarant sutartį reikės sakyti, jog ruošiasi su šeima važiuoti į Lenkijos kalnus, davė jam pinigų sumokėti už nuomą, abu vyko kartu su T. D. į Pakruojo r., (duomenys neskelbtini) G. P. vairuojamu džipu ir buvo tuo metu, kai T. D. sudarė automobilio nuomos sutartį, su išsinuomotu automobiliu R. D. nuvažiavo į nenustatytą vietą; po kelių dienų jie nurodė T. D. vykti į Lenkiją ir ten pranešti apie nebūtą automobilio vagystę. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji jau iš anksto ruošėsi ir buvo nusprendę išsinuomoto automobilio negrąžinti, o neteisėtai pasisavinti, tokius ketinimus nuslėpdami nuo T. D. bei asmens, kurio žinioje buvo turtas – ŽŪB „G.“ atstovavusio vykdančio komercijos direktoriaus M. K., su kuriuo turto nuomos sutartis buvo sudaryta pasinaudojant kitu asmeniu – T. D. bei jo duomenimis ir sutariant tinkamai laikytis turto nuomos sutarties sąlygų – sutartyje numatytam laikotarpiui niekam kitam automobilio neperduoti ar kitaip nepanaudoti, grąžinti automobilį. Taip G. P., veikdamas bendrininkų grupe su R. D., piktnaudžiaudami pasitikėjimu suklaidino asmenį, kurio žinioje buvo turtas, ir taip apgaule įgijo svetimą – ŽŪB „G.“ priklausantį – didelės vertės turtą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Armanas Abramavičius

Gintaras Goda